Studija Skrydis su Immanueliu Wallersteinu, arba Kaip pasaulinė sistema pateko į blaškos zoną

Santrauka. Studijoje aptariamos pagrindinės epistemologinės prielaidos bei mokslotyrinės išvados, kuriomis Immanuelis Wallersteinas, vienas iškiliausių XX–XXI a. socialinio mokslo atstovų, grindžia savo pasaulinių sistemų analizę. Apibūdinama istorinė gamtotyros ir humanitarinių mokslų kaip dviejų nesutaikomų pažinimo kultūrų takoskyra. Atskleidžiamos faktinės tradicinių socialinės krypties mokslo šakų radimosi aplinkybės. Galiausiai nurodomos priežastys, kodėl šių dienų universitetinėje struktūroje vyraujantys socialinės krypties mokslo dalykai laikytini nepakankamais dabartiniam pasauliui nagrinėti ir aiškinti. Kartu išryškinamos vertybinės pasaulinių sistemų analizės nuostatos, kurių branduolį sudaro gilus dorovinis įsitikinimas, jog istoriografiniais ir visuomeniniais tyrimais įgytos žinios apie nūdienos pasaulio sandarą bei eigą mokslininką įpareigoja pasaulyje veikti ne tik siauresniais akademiniais būdais, bet ir įsitraukti į platesnes bendruomenines pastangas globalią padėtį gerinti taip, kad turima didžiulė ūkinė ir kultūrinė nelygybė tarp galingųjų ir vargingųjų pasaulio kraštų kuo greičiau, kuo labiau sumažėtų.

Toliau aptariamas statinis Immanuelio Wallersteino požiūris į pasaulinę naujųjų amžių sistemą. Grindžiamas angliško termino world-system vertimas į lietuvišką atitikmenį pasaulinė sistema. Aiškinama, kuo pasaulinei sistemai artimos ir kuo skirtingos yra pasaulinės imperijos ir hegemonijos sąvokos. Atskleidžiamas tikrasis pasaulinės naujųjų amžių sistemos vienybės pagrindas – kapitalizmas ir jo skiriamoji savybė – begalinis kapitalo kaupimas. Galiausiai braižoma stambi erdvės ir laiko schema, pagal kurią, dar XVI a. pradėjusios rūšiuotis į metropolijas ir kolonijas, pasaulinę naujųjų amžių sistemą sudarančios šalys pasidalijo į tvarią branduolio, pusiau pakraščio ir pakraščio sąrangą, kurioje branduolio kraštai monopolizuoja itin pelningą antrinių gėrybių gamybą, pakraščiui palikdami tik menkai pelningų pirminių gėrybių gamybą. Tokiu ašiniu darbo pasidalijimu grindžiamos pasaulinės ekonomikos padarinys – nepaliaujamai didėjantis turtinis atotrūkis tarp branduolio ir pakraščio šalių, nenutrūkstamas ūkinis poliarizavimasis.

Galiausiai nagrinėjama Immanuelio Wallersteino išplėtota dinaminė pasaulinių sistemų teorijos atmaina. Apibrėžiamos ir aiškinamos ciklinių poslinkių, epochinių slinkčių, raidos asimptočių, sisteminio dvejinimosi ir chaoso sąvokos. Aptariant epochines darbo jėgos, gamybos reikmenų ir mokesčių sąnaudų didėjimo slinktis, atskleidžiama, kodėl istorinis kapitalizmas šiandien išgyvena gilią struktūrinę krizę, kurios neatlaikęs jau artimiausiais dešimtmečiais gali užleisti vietą naujai pasaulinei sistemai. Studija baigiama Wallersteino pasaulinių sistemų teorijos kritika, paremta etiniais, psichologiniais, topologiniais ir technologiniais argumentais. Išryškinus pamatinius pasaulinės kapitalistinės sistemos keblumus, kritiškai žvelgiama į posovietinę Lietuvos valstybę, dažnai neapdairiai mėgdžiojančią kapitalistinius verslo mechanizmus kaip tik tuomet, kai šie pasaulyje nustoja veikti.

Pagrindiniai žodžiai: Immanuel Wallerstein, mokslotyra, epistemologija, istoriografija, metodologija, pasaulinių sistemų analizė, imperija, kapitalizmas, technologija, naujieji amžiai, pasaulinė sistema, globalėjimas, epochinė slinktis, asimptotė, dvejinimasis, chaosas, krizė, Lietuva, valstybė, posovietinis, kultūra, ekonomika, pažanga, plėtra, kūrybinė pramonė, kosmosas, kolonizavimas, žmonija, išlikimas.

Turinys

1. Mokslas iš nuojautos: biografinis įvadas3
2. Pasaulinių sistemų teorija kaip visuomenės mokslų kritika: naujos pažinsenos link7
1. Filosofijos ir gamtotyros skyrybos: dviejų pažinimo kultūrų link8
2. Tradicinis socialinės krypties mokslo skirstymas šakomis9
3. Vyraujančių socialinės krypties mokslo šakų siaurumas11
3. Mokslinio akiračio ir tiriamojo lauko plėtra erdvėlaikyje14
4. Kapitalizmas rinkoje – vilkas ėriuko kailyje?19
5. Pasaulinė naujųjų amžių sistema statiniu pjūviu22
6. Pasaulinė naujųjų amžių sistema kaip raida: dinaminis pjūvis27
1. Cikliniai kapitalizmo poslinkiai28
2. Epochinės kapitalizmo slinktys33
3. Sistemos baigtis: kreivės ir asimptotės40
7. Grįžtant prie sokratiškojo (ne)žinojimo: kritinės pastabos43
1. Žvilgsnis į pasaulį44
2. Žvilgsnis į Lietuvą60
8. Literatūra64
9. A Flight with Immanuel Wallerstein, or How the Modern World System Got Itself into the Sphere of Turbulence65

Mokslas iš nuojautos: biografinis įvadas

Amerikiečių mąstytojas Immanuelis Maurice’as Wallersteinas (g. 1930) šiandien yra tiesiogiai siejamas su viena gyvybingiausių XX a. istoriografinės sociologijos mokyklų – pasaulinių sistemų teorija (dar vadinama pasaulinių sistemų analize), kurios įtakingiausiu pradininku bei skleidėju drauge su kolegomis egiptiečiu Samiru Aminu (g. 1931), italu Giovanniu Arrighiu (1937–2009), vokiečiu Andre Gunderiu Franku (1929–2005), švedu Björnu Hettne (g. 1939) ir kitais Keletas svarbiausių šios mokyklos veikalų: Immanuel Wallerstein, The Capitalist World Economy, 1979; Andre Gunder Frank, Reflections on the World Economic Crisis, 1981; Samir Amin, Giovanni Arrighi, Andre Gunder Frank, Immanuel Wallerstein, Dynamics of Global Crisis, 1982; Björn Hettne, Development Theory and the Three Worlds, 1995. jis išties buvo. Mokslininkas kartu laikomas vienu ryškiausių Pasaulio socialinio forumo (Portas Alegrė, Brazilija) protų bei idėjinių vedlių, tvirtai oponuojančių sunkiajai neoliberalizmo artilerijai, atidundančiai iš daugiau stambiojo kapitalo ir politinės galios viršūnėms Vakaruose tarnaujančio Pasaulio ekonominio forumo (Davosas, Šveicarija). Per savo ilgą ir itin kūrybingą gyvenimą Wallersteinas pelnė platų tarptautinį pripažinimą tiek istoriografų, tiek sociologų, tiek ekonomistų sluoksniuose. 2003 m. Amerikos sociologų asociacijos apdovanotas Pareigybine premija už ypatingą mokslinę veiklą Angl. The Career of Distinguished Scholarship Award. , o 2004 m. buvo Tarptautinio Nikolajaus Dmitrijevičiaus Kondratjevo fondo kartu su Rusijos gamtos mokslų akademija pagerbtas auksiniu Kondratjevo medaliu.

1959 m. baigęs Kolumbijos universitetą, kuriame išėjo visas tris aukštojo išsilavinimo pakopas nuo bakalauro iki daktaro laipsnio Disertacijos tema – The Emergence of Two West African Nations: Ghana and the Ivory Coast („Dviejų Vakarų Afrikos tautų Ganos ir Dramblio Kaulo Kranto iškilimas“), 1959. , Wallersteinas čia liko dėstyti dar gerą dešimtmetį, tuo metu beveik be išimties susitelkdamas į afrikanistiką, ypač pokolonijinius Afrikos valstybių santykius. Šis ankstyvasis tarpsnis mokslininko gyvenime apibrėžė pagrindinę tolesnės intelektinės ir vertybinės raidos prielaidą:

Iš pažįstamų savo šalies teritorijų į dabartinę Afriką, kuri, ten pirmąsyk lankantis ir pradedant ją tirti, dar buvo kolonizuotas žemynas, intelektiniai ieškojimai mane išgynė turbūt todėl, kad dar šeštajame dešimtmetyje turėjau nuojautą, kad pats svarbiausias XX a. vykstantis dalykas – tai kova siekiant įveikti Vakarų pasaulio valdžią visame pasaulyje. Immanuel Wallerstein, “The Development of an Intellectual Position.”

Spustelėjus išskleisti...

Būdamas ištikimas šiai pamatinei nuojautai, siauresnį domėjimąsi Afrikos valstybėmis mąstytojas palengva turtino ir erdvino, pereidamas prie platesnio masto makroskopinių tyrimų, dėl kurių tarptautinėje akademinėje bendruomenėje greitu metu imtas laikyti vienu akyliausių globaliosios kapitalistinės ekonomikos ir jos varomos tarpvalstybinės naujųjų amžių sistemos istoriografų bei teoretikų. Iškiliausi ir brandžiausi Wallersteino veikalai pasirodė iš Kolumbijos perėjus profesoriauti į kitus universitetus: Makdžilo (McGill) – nuo 1973 m., Valstybinį Niujorko Binghemtone – nuo 1976 m. (kur podraug vadovavo Fernand’o Braudelio vardo ekonomikų, istorinių sistemų ir civilizacijų tyrimų centrui Angl. The Fernand Braudel Center for the Study of Economies, Historical Systems, and Civilizations. ), Jeilo – nuo 2000 m. (čia ėjo vyriausiojo mokslinio tyrėjo Angl. Senior Research Scholar. pareigas).

Akademinių veikalų Wallersteinas – savarankiškai arba su bendraminčiais – paskelbė ne vieną ir ne du tuzinus, turbūt trisdešimt, o iš jų išskirti būtų galima šiuos: pirmiausia magnum opus, ar tiksliau, magna opera – Naujųjų amžių pasaulinė sistema, I tomas: Kapitalistinis žemės ūkis ir europinės pasaulinės sistemos ištakos XVI amžiuje (1974) Žr. Immanuel Wallerstein, The Modern World-System, vol. I: Capitalist Agriculture and the Origins of the European World-Economy in the Sixteenth Century, 1974. ; Naujųjų amžių pasaulinė sistema, II tomas: Merkantilizmas ir europinės pasaulinės sistemos sustiprėjimas (1980) Žr. Immanuel Wallerstein, The Modern World-System, vol. II: Mercantilism and the Consolidation of the European World-Economy, 1600–1750, 1980. ; Naujųjų amžių pasaulinė sistema, III tomas: Antroji didžioji kapitalistinės pasaulinės sistemos plėtra (1989) Žr. Immanuel Wallerstein, The Modern World-System, vol. III: The Second Great Expansion of the Capitalist World-Economy, 1730–1840’s, 1989. ; Naujųjų amžių pasaulinė sistema, IV tomas: Centristinio liberalizmo triumfas, 1789–1914 (2011) Žr. Immanuel Wallerstein, The Modern World-System, vol. IV: Centrist Liberalism Triumphant, 1789–1914, 2011. ; kartu Geopolitika ir geokultūra: apybraižos apie kintančią pasaulinę sistemą (1991) Žr. Immanuel Wallerstein, Geopolitics and Geoculture: Essays on the Changing World-System, 1991. ; Kapitalistinė pasaulinė ekonomika (1979) Žr. Immanuel Wallerstein, The Capitalist World-Economy, 1979. ; Istorinis kapitalizmas ir kapitalistinė civilizacija (1995) Žr. Immanuel Wallerstein, Historical Capitalism, with Capitalist Civilization, 1995. ; Pažįstamo pasaulio pabaiga: visuomenės mokslas XXI amžiui (1999) Žr. Immanuel Wallerstein, The End of the World As We Know It: Social Science for the Twenty-first Century, 1999. ; Amerikos galios nuosmukis: JAV irstančiame pasaulyje (2003) Žr. Immanuel Wallerstein, Decline of American Power: The U.S. in a Chaotic World, 2003. .

Vis dėlto apibendrinti straipsnyje gausų ir įvairialypį literatūrinį Wallersteino palikimą nesieksiu, veikiau, išgryninęs pagrindines mokslininko mintis ir įžvalgas, mėginsiu jas sujungti savaip perskaidytame ir perrikiuotame analitiniame-sintetiniame paveiksle. Ir tas paveikslas, tikiuosi, nebus tik atpasakojamojo pobūdžio – nuobodu! – veikiau aiškinamojo, Wallersteino suręstą intelektinį statinį apžiūrint ir atvaizduojant nebūtinai tik jo paties sumanytais būdais ir eilės tvarka. Pradėsiu nuo epistemologinių volersteiniškos mąstysenos prielaidų; toliau, perėjęs prie pačios pasaulinių sistemų teorijos, pirma į ją pažvelgsiu statiniu, o paskui ir dinaminiu aspektais. Bet prieš tai, baigdamas šią glaustą biografinę įžangą, dar paminėsiu keletą mąstytojų, kurie Wallersteino pažiūroms darė didelį poveikį ir kuriems įvairiomis progomis bei nekart mokslininkas ir pats yra išsakęs ypatingą padėką.

Iš naujausių amžių ekonominės, sociologinės ir psichologinės minties klasikų įtakingiausi Wallersteinui buvo Karlas Marxas (1818–1883), Sigmundas Freudas (1856–1939), Karlas Polanyi (1886–1964) ir Josephas Schumpeteris (1883–1950). Iš savo amžininkų, su kuriais asmeniškai bendravo ir kuriems reiškė ypatingą dėkingumą, Wallersteinas išskiria tris: prancūzų ir alžyriečių mąstytoją, psichiatrą, revoliucionierių Frantzą Fanoną (1925–1961), Analų istoriografinės mokyklos antros kartos pažibą Fernand’ą Braudelį (1902–1985) ir empirinio indeterminizmo gamtos moksluose puoselėtoją, Nobelio premijos laureatą dabartinės fizinės chemijos srityje – Ilją Prigožiną (Ilya Prigogine, 1917–2003).

Be pavienių mąstytojų XX a. būta ir kelių svarbių ideologinių diskusijų, kurių aplinkoje mezgėsi kertinės pasaulinių sistemų analizės prielaidos ir kurių atgarsiai Wallersteino raštuose ritmingai atsikartoja: pirma – tai ginčas dėl branduolio-pakraščio sąvokos, kurią išplėtojo Jungtinių Tautų ekonominė komisija Lotynų Amerikai, bei kiek vėliau iš jos išauginta ūkinės priklausomybės teorija; antra – tai komunizmo teoretikų ginčas dėl Marxo kadaise vartotos azijinio gamybos būdo sąvokos analitinio naudingumo; trečia – tai Vakarų Europos istoriografų ginčas dėl perėjimo nuo feodalizmo prie kapitalizmo; ketvirta – tai ginčas dėl visuminės („totalinės“) istoriografijos, kuriame – iš pradžių Prancūzijoje, o vėliau ir daugelyje kitų kraštų – pergalę šventė Analų istoriografinė mokykla.

Nepaisant šių įvairiakilmių idėjinių įtakų, kurias, gludindamas savo paties pažiūras, Wallersteinas ilgainiui patyrė ir nekart atvirai pripažino, jo minties originalumas socialinėje ir ekonominėje XX–XXI a. istoriografijoje yra neabejotinas.

Pasaulinių sistemų teorija kaip visuomenės mokslų kritika: naujos pažinsenos link

Ką reiškia žodžiai „teorija“ ir „analizė“, šliejami prie pasaulinių sistemų sampratos, kurią aiškinsimės jau sekančiame skyriuje? Klausimu stengiuosi užbėgti už akių galimam skubotam manymui, jog volersteiniškame moksle viską lemia tik pažinimo turinys (tai yra „duomenys“ arba „informacija“), o ne pati pažinsena (tai yra forma). Anaiptol. Pažinsena – kaip suprantamas dalykinis mokslinės žinijos padalijimas, kaip pavieniais mokslo dalykais telkiamasi, pažįstant faktų pasaulį – Wallersteino pasaulėžiūroje atlieka ypatingą tiek metodinį, tiek euristinį vaidmenį. Pasaulinių sistemų analizė grindžiama kritišku požiūriu į Vakarų akademinėje tradicijoje įtvirtintas metodologines (1) gamtos ir humanitarinių, (2) socialinių ir humanitarinių, galiausiai (3) socialiniuose moksluose atsivėrusias tarpusavio priešpriešas bei atskirtis. Drauge ginčijamas Vakarų akademiniuose sluoksniuose įsisenėjęs metodinis polinkis socialinius ir humanitarinius mokslus sterilizuoti etiniu vertybiniu požiūriu neleidžiant jiems įsitraukti į pilietinius visuomeninius nūdienos procesus, juose dalyvauti tiesiogiai.

Nušviesdamas savo kritišką santykį su dabartiniais visuomenės mokslais, ypač netinkamu tematiniu bei metodiniu jų padalijimu, Wallersteinas imasi istoriografinės mokslotyros glaustai atpasakodamas šių mokslų radimosi aplinkybes Naujausiaisiais amžiais.

Filosofijos ir gamtotyros skyrybos: dviejų pažinimo kultūrų link

Įvairių krypčių mokslų tarpusavio šakojimąsi bei dalijimąsi Naujausiųjų amžių žinojimo struktūroje Wallersteinas vaizduoja pasitelkdamas klasikinę tiesos-gėrio-grožio trejybę, kuri nuo antikos laikų iki naujųjų amžių Vakarų mokslijoje laikyta darnaus visapusio pažinimo paradigma. Pirmoji vertybinė takoskyra įvyko tarp tiesos ir gėrio-grožio, XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje vieną nuo kito galutinai atribojus filosofiją ir eksperimentinį mokslą. Būtent universitetinėje XIX a. aplinkoje ėmė akivaizdėti iki mūsų dienų švenčiamas gamtotyrininkų pranašumas ne tik prieš filosofus, bet ir apskritai prieš visus humanitarus. Eksperimentininkų teigimu, jie vieninteliai galėję nustatyti tiesą, o gėris ir grožis jų kaip mokslininkų nedominę, mat galimybių šiedvi sąvokas patikrinti empiriniu būdu nesą iš principo. Humanitarai su šiomis disciplinų skyrybomis ir šiuo hierarchiniu pažeminimu – akademinėse įstaigose vis sunkiau įrodydami taikomąjį savo pravartumą – sutiko, žinoma, prarasdami teisę kalbėti apie tiesą, bet vis dar jaukiai glausdamiesi gėrio ir grožio – iš esmės rafinuoto skonio – užuovėjoje Šiame kontekste Wallersteinas cituoja garsiąsias dvi ankstyvojo XIX a. anglų poeto romantiko Johno Keatso eilutes iš Odės ant graikiškos urnos: „Beauty is truth; truth, beauty; that is all / Ye know on earth and all ye need to know“ („Grožis yra tiesa, tiesa – grožis; viskas, / Ką gyvenime žinau, ir nereik daugiau“). .

Savo pranašumą gamtotyrininkai grindė dviem teiginiais: pirma, eksperimentinis mokslas gebąs suprasti pačią visatą (kiek šmaikštaudamas Wallersteinas šį gebėjimą vadina „estetine dorybe“); antra, iš teorinio visatos supratimo gebąs gauti praktinių žinių, leidžiančių gerinti medžiagines žmonijos gyvenimo sąlygas (Wallersteinas šį gebėjimą vadina „visuomenine ūkine dorybe“) Immanuel Wallerstein, “Contemporary Capitalist Dilemmas, the Social Sciences, and the Geopolitics of the Twenty-first Century,” p. 149. . Pasaulio įtakingųjų prielankumą, o kartu ir skalsią finansinę tiek valstybės, tiek verslo paramą gamtotyrininkams laidavo būtent antroji pretenzija. Empirinių žinių įdarbinimas medžiaginiams poreikiams malšinti socialinėje pažinimo hierarchijoje eksperimentininkams leido pakilti visa galva aukščiau filosofų. XIX a. ėmęs ryškėti, pasak Wallersteino, „atotrūkis tarp gamtos mokslui rodomos vis didesnės pagarbos, o filosofijai – vis mažesnės XX a. tapo tik dar ryškesnis, o savo viršūnę pasiekė laikotarpiu po 1945 m.“ Ten pat.

Šias gamtotyros ir filosofijos – kaip dviejų tarpusavyje nesutaikomų epistemologijų – skyrybas, remdamasis plačiai žinoma anglų chemiko ir romanisto Charleso Percy’o Snow (1905–1980) to paties pavadinimo paskaita, Wallersteinas krikštija „dviem kultūromis“ Charles Percy Snow, The Two Cultures and the Scientific Revolution: The Rede Lecture, 1961; Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 98. . Tačiau čia istorija nesibaigia. Romantizmo amžius tampa lopšiu naujam mokslo kūdikiui, kuris, vos tik paūgėjęs, ima kivirčytis pats su savimi, katra tų dviejų kultūrų esanti tikroji jo motina. Tas kūdikis – XIX a. visuomenės mokslas.

Tradicinis socialinės krypties mokslo skirstymas šakomis

Toks visuomenės mokslas, kokį jį žinome šiandien, anot Wallersteino, buvo išrastas XIX a. Prancūzijos revoliucija vakariečių mąstysenoje įskiepijo du naujus įsitikinimus: 1) esą aukščiausia valia yra tautos: ji, o ne karaliai, kunigaikščiai ar didikai, esanti tikrasis suverenas; 2) esą politinės permainos, šias suprantant kaip visuomeninės pažangos variklį, yra ne anomalus ar išimtinis, o natūralus dalykas. Pažinti socialinės aplinkos dėsnius, išmanyti visuomeninio gyvenimo taisykles tiek politinėms partijoms kovojant dėl valdžios, tiek valstybės viešojo administravimo subjektams, tiek kapitalistinėms verslovėms tapo strateginiu siekiniu, suvokus, jog tokios žinios leisiančios ne tik pažinti kintančius bendruomeninius lūkesčius, bet ir apžvelgti platesnius visuomeninius poslinkius, o giliau pasikapsčius, numatyti ir ištisų tarptautinių socialinių bei ekonominių darinių ateitį.

Eksperimentininkams susitelkus į medžiaginių reiškinių, o humanitarams – į dvasinės kūrybos tyrimus, vis dėlto į socialinio veiksmo areną ir vieni, ir kiti ėmė godžiai žvairuoti kaip į galimybę praplėsti savo akademines valdas, o kartu ir intelektinę viršenybę universitetinėje sistemoje. Kas per dalykas – tas visuomenės mokslas, kuriai pažinimo kultūrų jis priklausąs? Eksperimentininkams, aišku, jis daugiau regėjosi empirinio matuojamojo pobūdžio, humanitarams, aišku, jis atrodė artimesnis jų pačių hermeneutinei suprantamajai pažinsenai. Arba kažkuri besipešančių kultūrų kitą turėjo visiškai nurungti, šviežiąjį naujojo mokslo kąsnį atsiriekdama tik sau pačiai, arba, varžovės neįstengus pergalėti, laimikiu su ja dalintis. O kaip nutiko?

Antroje XIX a. pusėje–pirmoje XX a. pusėje, gvildenant visuomenės reiškinius, akademiniuose sluoksniuose plačiausiai prigijo šeši dalykiniai pavadinimai: istoriografija, ekonomika, politologija, sociologija, antropologija ir orientalistika. Loginį šio skirstymo pamatą Wallersteinas linksta istorinti, iš esmės kildindamas iš pačios bendruomeninės XIX a. pasaulio sanklodos Žr. Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 74–75. . Anot mokslininko, visuomeninės tikrovės tyrinėjimas į minėtus dalykus skaidytas vadovaujantis trimis riboženkliais. Pirmoji skiriamoji riba brėžta tarp Vakarų „civilizuoto“ pasaulio ir „nemodernaus“ pasaulio tyrimų. Antroji brėžta jau pačiuose Vakaruose tarp praeities ir dabarties tyrimų; o trečioji skiriamoji riba, dar labiau susiaurinusi analitinį akiratį, brėžta tarp Vakarų dabarties tyrimų – to, ką liberalioji ideologija buvo įpratusi vadinti trimis skirtingomis naujųjų amžių civilizuoto visuomeninio gyvenimo sritimis, – rinkos, valstybės ir pilietinės visuomenės. Epistemologiniu požiūriu tuo metu vis dar verdančiose „dviejų kultūrų“ grumtynėse tarp gamtos ir humanitarinių mokslų visuomenės mokslai kurį laiką dar svyravo. Tačiau šio metodinio ginčo atomazgos pernelyg ilgai laukti neteko: trys Vakarų dabarties tyrinėjimo laukai (ekonomika, politologija ir sociologija) daugiausia pasuko gamtotyros kryptimi laikydami save empiriniais arba nomotetiniais dalykais Dėl mokslų skirstymo į nomotetinius ir idiografinius žr. Wilhelm Windelband, „Geschichte und Naturwissenschaft. Straßburger Rektoratsrede“, 1924. ; kiti trys (istoriografija, antropologija ir orientalistika), vaizdžiais Wallersteino žodžiais, „šiam sirenų vyliui atsispyrė“ Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 75. laikydami save labiau humanitariniais arba ideografiniais dalykais.

Vyraujančių socialinės krypties mokslo šakų siaurumas

Tradicinis visuomenės mokslo susiskaidymas ir su šiuo radęsis teminis bei metodinis fragmentiškumas, kuriuos šiandien esame paveldėję iš XIX–XX a. sandūroje šiame moksle vykusio darbo pasidalijimo, Wallersteino požiūriu, deramą daugialypės bendruomeninės tikrovės suvokimą tik apsunkino. Užsisklęsdami savo daugiau ar mažiau aklinose „analitinėse dėžutėse“ Ten pat, p. x. , lemtingųjų dabartinio pasaulio padėties veiksnių tradiciniai socialiniai dalykai dažnai neleidžia net išvysti, ką jau kalbėti apie gilesnį tokių veiksnių supratimą. Ar tai būtų Sovietų Sąjungos griūtis, ar kovinės grupuotės „Al Qaeda“ išpuolis prieš Jungtines Amerikos Valstijas, ar stambiojo kapitalo diriguojama liberaliosios demokratijos raida – šių sudėtingų ir perdėm keblių reiškinių nebegebame nei apibrėžti, nei išlukštenti įsispraudę į tradiciškai ankštas analitines politologijos, ekonomikos, sociologijos, netgi kultūrologijos dėžutes.

Plačiamasčius, įvairiasluoksnius aikštingo ir painaus dabarties pasaulio vyksmus mėgindami narstyti neiškopę iš tų tarpusavyje nekoordinuotų ir dėl to gana pakrikų analitinių dėžučių, nuo tikrovės viso labo tolstame – vis daugiau šnekamės ne su ja, o su savo pačių „vaizduotės rentiniu“ Ten pat. . Akademinės pastangos pažinti iš praeities į dabartį įmantriais vingiais nusidriekusią žmonijos raidą, vadovaujantis susiklosčiusia socialinio mokslo nomenklatūra, ima atrodyti bergždžios, nes juk dalykinis pasiskirstymas, kuriuo minėtoji nomenklatūra save įtikinėjo ir penėjo Vakarų aukštojo mokslo įstaigose pastarąjį gerą šimtmetį, yra jeigu ir ne visiškai prasimanytas, tai bent gerokai perdėtas: iš tikrųjų tos analitinės socialinio mokslo dėžutės objektyvios tikrovės atžvilgiu tarpusavyje yra „taip glaudžiai susipynusios, taip viena kita remiasi, taip viena kitą veikia, jog skyrium, be tarpusavio atodairos yra tiesiog nesuvokiamos“ Ten pat. . Ir kaip tik taip jos visą tą laiką buvo suvokiamos!

Dabartinio fragmentuoto visuomenės mokslo nepakankamumas tampa dar dygesnis, tyrimuose atsisakant arba tiesiog nebemokant taikyti platesnės sintetinės perspektyvos ir dėl to kai kurių ilgalaikių dabartinės visuomeninės sanklodos priežasčių nebegebant net užčiuopti. Anot Wallersteino, tokių istorinių nūdienio pasaulio sandarą lėmusių veiksnių būta trijų Žr. ten pat. : 1) XVI a. užsimezgusi ir pamažu įsibėgėjusi kapitalistinė pasaulinė ekonomika; 2) 1789 m. driokstelėjusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, po kurios Vakarų valstybėse įsivyravo centristiniu liberalizmu grįsta geokultūra; 3) 1968 m. atsiritusi revoliucinė antisisteminių sąjūdžių banga, Vakarų visuomenėse paaštrėjus nuojautai, jog dabartinis kapitalistinis pasaulis pereinąs į savo baigiamąjį tarpsnį, kurio metu bendruomeninį gyvenimą trikdysiantis sunkiai nuspėjamais ir – kažin kiek? – suvaldomais priešmirtiniais traukuliais. Gilintis į šiuos istorinius įvykius, jų išjudintus lėtinius procesus čia nėra tinkama vieta; juos miniu tik norėdamas pabrėžti, jog į dabartinio socialinio mokslo fragmentiškumą nukreiptą griežtą epistemologinę kritiką Wallersteinas pagalanda dar ir priekaištu dėl šiandieniuose akademiniuose sluoksniuose suklestėjusios pernelyg siauros istoriografinės perspektyvos, kuri tradicinių visuomeninio tyrimo padalinių atstovams jau iš pat pradžių neleidžianti išvysti bendruomeninių reiškinių visumos, o mokslas be visumos – kaip ginčas be objekto. Jau sakėme, toks mokslas tikrovės požiūriu – gana bergždžias reikalas.

Vadinasi, pradedant gilintis į Wallersteino pasaulinių sistemų teoriją, iš anksto įsidėmėtinos trys svarbios intelektinės prielaidos: 1) aksiologinė tvirtinant, kad doroviniu vertybiniu požiūriu socialinio mokslo tiesos esančios įpareigojamojo pobūdžio, nuo dalyvavimo esamo pasaulio įvykiuose tyrėją jos ne atleidžiančios, o priešingai, raginančios daryti tiesioginį įnašą pertvarkant ir tobulinant pasaulį; 2) metodinė, tvirtinant, kad dabartinis šešianaris socialinio mokslo suskaidymas pasauliui pažinti yra netinkamas dėl pernelyg siauro epistemologinio akiračio; 3) istoriografinė, tvirtinant, kad naujaisiais amžiais būta trijų lemtingų istorinių įvykių grandinių, kurios suformavo tokį pasaulį, koks jis esąs dabar, ir kurias tradiciniai socialiniai dalykai geriausiu atveju mini apgraibomis, nesujungdami į prasmingą aiškinamąją schemą.

Svarbu iš naujo pažvelgti ne tik į tai, kaip mūsų pasaulis veikia, bet ir į tai, kaip šį pasaulį įpratome apmąstyti. Štai todėl pasaulinių sistemų analitikai sąmoningai ir iš pagrindų protestuoja prieš būdus, kuriais pasaulį neva pažįstame. Kartu esame įsitikinę, kad tokio pobūdžio analizės atsiradimas atspindi ir išreiškia dar ir tikrą protestą prieš pasaulinėje sistemoje stebimą didžiulę nelygybę, kuri mūsų laikais atsidūrė pačiame politinio dėmesio centre. Ten pat, p. x–xi.

Spustelėjus išskleisti...

Šioje kiek ilgesnėje Wallersteino ištarmėje mūsų dienų mokslininkijai vis dar palyginti atgrasus pažintinio, vertybinio ir dorovinio dėmenų ištirpdymas viename nedalomame mąstymo ir veikimo santykyje su gyvenamuoju pasauliu išsakytas drąsiai ir be užuolankų. Nuo XIX a. antrosios–XX a. pirmosios pusių, kai žymusis Maxas Weberis (1864–1920) sociologiją primygtinai vadavo iš žalingo subjektyvizmo gniaužtų, ją nuvertybindamas Žr. Max Weber, „Die ‘Objektivität’ sozialwissenschaftlicher und sozialpolitischer Erkenntnis“, 1904. ir kartu suobjektyvindamas gamtos mokslų pavyzdžiu, nejučiomis persikraustėme į paskutinius XX a.–pirmuosius XXI a. dešimtmečius, kai Immanuelis Wallersteinas socialiniam mokslui jau liejąs naujus kaip tik vertybinius pagrindus, mintiniam to mokslo kūnui įkvėpdamas žmogiškumo, o jo euristinėms paskatoms grąžindamas drausmingo ir atsakingo subjektyvumo orumą.

Mokslinio akiračio ir tiriamojo lauko plėtra erdvėlaikyje

Tradiciniai visuomenės mokslo dalykai įvykius rikiuoja ir aiškina atskaitos tašku laikydami tautinę valstybę: istoriografai aprašinėja valstybių praeitis, ekonomistai – valstybių ūkius, politologai – valstybių valdžias, sociologai – valstybių visuomenes. Pasak Wallersteino, toks tarp keturių valstybės sienų įsispraudęs žvilgsnis – pernelyg ribotas, nes valstybės vis dėlto nėra pagrindinės terpės rastis ir reikštis jose veikiančių bendruomenių gyvenimą lemiantiems veiksniams. Pagrindinės tokių veiksnių terpės yra gerokai erdvesnės ir ilgaamžiškesnės – jas mokslininkas vadina istorinėmis socialinėmis arba tiesiog istorinėmis sistemomis. Vadinasi, metodologiniu požiūriu jau pačiose socialinio tyrinėjimo ištakose keistinas „analizės vienetas“ Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 16–17; žr. to paties autoriaus “The Development of an Intellectual Position”. , tai yra, deramai praplėtus empirinį akiratį, nuo valstybės kaip pamatinio visuomeninių tyrimų objekto pereitina prie talpesnio, bet kartu ir sudėtingesnio bendruomeninio darinio – pasaulinės sistemos.

Anot Wallersteino, apžvelgiant žmonijos praeitį bei dabartį, čia aptinkami stambiausi socialiniai telkiniai yra dviejų rūšių: mikrosistemos ir makrosistemos. Mikrosistemas mokslininkas vadina minisistemomis, o makrosistemas – pasaulinėmis sistemomis Įsidėmėtina, kad rūšiuodamas istorines socialines sistemas, loginiu požiūriu Wallersteinas elgiasi kiek nedrausmingai. Pasak jo, tokių sistemų „iki šiol būta trijų atmainų: minisistemų ir dviejų tipų pasaulinių sistemų – pasaulinių ekonomikų bei pasaulinių imperijų“ (Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 16–17). Akivaizdu, kad tiksliai šnekant, atmainų būta tik dviejų, aukščiausiu lygmeniu skirstytinų į minisistemas ir pasaulines sistemas (jas sudurtiniuose daiktavardžiuose išskyriau pirmaisiais būdvardiniais sandais „mikro-“ ir „makro-“), o žemesniu lygmeniu (makrosistemų viduje) – dar ir į pasaulines ekonomikas bei imperijas. Kiekvienu atveju turime tik du skiriamuosius narius, vadinasi, trinaris skirstymas yra klaidingas. . Minisistemoms priklauso šiandien jau išnykę bendruomeniniai dariniai, etnologų ir antropologų paprastai vadinami būriais, gentimis bei mažomis vadystėmis. Minisistemą Wallersteinas apibrėžia kaip „darinį, kuris visiškai apima darbo pasidalijimą ir kultūrinę terpę“ Immanuel Wallerstein, The Capitalist World-Economy: Essays by Immanuel Wallerstein, p. 5. . Šiuodu gebėdamas apimti visiškai, toks sisteminis darinys kaip tyrimo dalykas yra daugiau ar mažiau išsamus ir būna tiksliausiai suprantamas nagrinėjant jį lemiančius vidinius, o ne išorinius veiksnius. Wallersteinui minisistemos dėl savo mažumo, uždarumo ir, svarbiausia, istorinio tolimumo didesnio susidomėjimo nekelia. Tad ir pats jas miniu daugiau nuoseklumo dėlei, kaip savotišką pasaulinių sistemų analizės lauko riboženklį – jis prasideda nuo čia, bet ne čia.

Didžiausiu dėmesiu savo tyrimuose Wallersteinas apgaubia tuos laikinius bendruomeninius telkinius, kuriuos vadina pasaulinėmis sistemomis. Šiųjų būta dviejų tipų: pasaulinių imperijų bei pasaulinių ekonomikų. Ką reiškia viena ir kita – gvildensime netrukus, o šioje vietoje pats metas viena dviem pastraipomis pagrįsti, kodėl angliškąjį terminą world-systems verčiau būtent „pasaulinių sistemų“, o ne kitu giminišku pasakymu.

Dviejų angliškų žodžių junginyje regime daiktavardžius world ir systems, kurių pažodinis vertimas į lietuvių kalbą – „pasaulis“ ir „sistemos“. Dėmenį world junginyje galima suprasti ir kaip daiktavardžio kilmininką, gaunant „pasaulio sistemas“, ir kaip daiktavardinį pažyminį (priedėlį), gaunant „sistemas pasaulius“, ir kaip būdvardinį, gaunant „pasaulines sistemas“. Junginyje vartojamas brūkšnys leidžia abu dėmenis suprasti dar ir kaip sudurtinį daiktavardį, kurį būtų galima versti lietuvišku atitikmeniu „pasaulėtvarkos“. Tiesą sakant, toks vertinys skambėtų grakščiausiai, tačiau egzegetiniu požiūriu jis yra pernelyg apgaulingas, mat anglų kalboje įtaigautų jau kitą pasakymą world order(s), kuriam priskiriama ir kitokia – „pasaulinės santvarkos“ – reikšmė.

Turbūt atkreipėte dėmesį, kad versdamas dėmenį world priedėliu, junginyje daiktavardžius sukeičiau vietomis, gaudamas „sistemas pasaulius“ Wallersteino vartojamą junginį world-systems – kaip, beje, ir world-economy – įkvėpė Fernand’o Braudelio économie-monde. Įsidėmėtina, jog prancūziškasis atitikmuo, kaip ir lietuviškasis, reikalauja atvirkštinės žodžių tvarkos. . Žodžių tvarkos sankaita yra būtina, siekiant nurodyti, kur tiksliai angliškame dvižodyje rymo semantinio svorio centras. Sintaksės požiūriu „sistemos pasauliai“ suvoktinos panašiai, kaip „mokyklos internatai“, arba „bitės darbininkės“. Lietuvių kalbos žinovai tvirtina, kad „formaliai tokių junginių dėmenys yra lygiaverčiai“, tačiau iškart priduria, jog „pagal reikšmę vienas iš jų svarbesnis, pagrindinis, o kitas apibūdina šį kokiu nors požiūriu“ Vytautas Ambrazas ir kt., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, p. 556. . Taip ir yra: antru dėmeniu einantis daiktavardis pirmąjį išskirią iš bendresnės rūšies kaip siauresnį šiosios porūšį. Kaip „bitės darbininkės“ žymi ne visas bites, o tik šiųjų porūšį – tas, kurios dirba; kaip „mokyklos internatai“ žymi ne visas mokyklas, o tik šiųjų porūšį – tas, kuriose mokiniai apgyvendinami; taip „sistemos pasauliai“ žymi tik tas sistemas, kurių kiekviena reiškiasi kaip (žmonių bendruomenės) pasaulis.

Iki semantinės reikšmės, kurią Wallersteinas suteikia savo pasakymui world-systems ir kuriai dairausi tinkamiausio lietuviško vertinio, liko tik ranką paduoti. Nors tiksliausias minėto angliško junginio vertimas į lietuvių kalbą būtų „sistemos pasauliai“, vis dėlto jis nebūtų pats patogiausias gramatinio kaitymo bei derinimo požiūriais. Ką darome su „mokykla internatu“ kalbinio paprastumo dėlei? Sakome „internatinė mokykla“. Vadinasi, antrąjį daiktavardinį dėmenį subūdvardinę, junginyje jį galime perkelti į pirmojo dėmens vietą, neprarasdami reikšmės, kuri anksčiau, junginį world-systems verčiant dviem daiktavardžiais, lietuvių kalboje reikalavo sukeisti žodžių tvarką. Šitaip elkimės ir su „sistemomis pasauliais“, kalbinio lengvumo dėlei sakykime „pasaulinės sistemos“, tačiau visuomet atmindami tris svarbias išlygas: 1) sistemos vadinamos pasaulinėmis ne dėl to, kad apima Žemės planetą kaip vientisą geografinę plotmę, o todėl, kad turi bendruomeninio (politinio, ūkinio, kultūrinio) pasaulio savybių, kaip tik ir darančių jas sistemomis pasauliais; 2) vartojant žodį „pasaulinis“, geografinio pasaulio aprėpties klausimas nekeliamas (pasaulinė sistema Žemę gali aprėpti, virsdama globalia, gali neaprėpti, kaip, beje, ligi šiol istorijoje dažniausiai ir nutikdavę); 3) geografinio pasaulio esama tik vieno, pasaulinių sistemų – daugiau.

Būtent dėl šių išlygų pirmos paminėtos galimybės junginį world-systems versti žodžiais „pasaulio sistemos“ rimtai nesvarsčiau, nes vertinys remtųsi akivaizdžiai klaidinga prielaida, esą tokios sistemos sietinos su vienu (geografiniu ar kokiu nors kitokiu) joms visoms bendru pasauliu. Ne apie tokį pasaulį ir ne apie tokias sistemas Wallersteinas šneka. Jo mintis tiksliausiai pagausime ir atspindėsime, vartodami pasakymą „pasaulinės sistemos“.

Po šių kalbotyrinių pastabų toliau aptarkime pagrindines pasaulinių sistemų analizės sąvokas, kad jų nebesiaiškintume vėliau, pasinėrę į dalykinius svarstymus. Pagrindiniu analizės vienetu, kitaip tariant, tyrimo objektu tampa pasaulinė sistema. Ja Wallersteinas apibrėžia „sąryšingą erdvėlaikio sritį, skersai išilgai skrodžiančią daugybę politinių ir kultūrinių vienetų, apimančią įvairias veiklas bei įstaigas, paklūstančias tam tikroms sisteminės taisyklėms“ Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 16–17. . Kertines visuomeninio, kultūrinio ir ūkinio gyvenimo normas, pagal kurias istorinės bendruomenės reikšdavosi ir tvarkydavosi, nustatydavo būtent tokios stambios virštautinės sistemos, o ne senasis ir siaurasis analizės vienetas – valstybė.

Minėjau, kad makrosistemas Wallersteinas skirsto į pasaulines imperijas ir pasaulines ekonomikas. Pasaulinė imperija – tai didelė biurokratinė sąranga su vienu politinės valdžios centru, ašiniu darbo pasidalijimu ir daugybe kultūrų. Istoriniai pasaulinės imperijos pavyzdžiai – Romos imperija Vakaruose ir Hanų dinastija Rytuose. Anot Wallersteino, per paskutinius penkis šimtus metų bandymų sukurti tokią imperiją Vakaruose būta mažiausiai trijų: Karolio V (ir jo įpėdinių) – XVI a.; Napoleono Bonaparto – XIX a. pradžioje; Adolfo Hitlerio – XX a. viduryje Žr. ten pat, p. 57. . Visi šie bandymai buvo nesėkmingi.

O pasaulinė ekonomika – tai visų pirma plataus masto ašinis darbo pasidalijimas ne su vienu, o su daugybe politinės valdžios centrų bei kultūrų. Paskutiniai penki šimtmečiai Vakaruose – galingo, veržlaus ir itin sėkmingo čia gyvenančių tautų virsmo pasauline ekonomika laikotarpis. Vadinasi, naujaisiais amžiais pagrindines tarpvalstybinio gyvenimo taisykles, lemtingiausias visuomeninės raidos kryptis Vakaruose nustatė būtent ūkinės dingstys – nacionalinius galios židinius pranokstantis stambus darbo pasidalijimas, turintis vieną bendrą virštautinę ašį.

Nors pasaulinė ekonomika apima daug politinės galios židinių, vis dėlto jų tarpusavio santykiai nėra lygybiški, greičiau – viršenybiški. Vadinasi, retsykiais galima įžvelgti paviršinio supanašėjimo su imperijomis, bet tik paviršinio. Skirtingais tarpsniais viena galių ima vyrauti, laikinai įtvirtindama savo hegemoniją, arba, paties Wallersteino žodžiais:

tarpvalstybinėje sistemoje nustatydama žaidimo taisykles, kad galėtų užvaldyti pasaulinę ekonomiką (gamybą, prekybą ir finansus), kad savo norus tenkinti galėtų, naudodama kiek įmanoma mažiau jėgos (kurios turi per akis), kad galėtų formuluoti kultūrinę kalbą, kuria visi aptaria pasaulį. Ten pat, p. 58.

Spustelėjus išskleisti...

Pasaulinėje naujųjų amžių sistemoje hegemonijų būta kelių: Junginės Nyderlandų Provincijos – XVII a. viduryje; Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė – XIX a. viduryje; Jungtinės Amerikos Valstijos – XX a. viduryje. Kiekviena jų gyvavo palyginti trumpai, greitu metu užleisdama vietą ant kulnų minančiai varžovei.

Nepavykusių imperijų ir trumpalaikių hegemonijų istorija naujųjų amžių Vakaruose darsyk rodo, kuo pasaulinė ekonomika skiriasi nuo pasaulinės imperijos: pamatinis ir pastovusis veiksnys čia – tik ašinis darbo pasidalijimas, visa kita – nuolatinėje kaitoje. Nors imperinės šlovės ilgesys atskiras valstybes kartkartėmis aplanko, jis akimoju nuslopinamas, nors be perstogės rungiamasi dėl hegemoninės įtakos, ji tuojau pat atremiama: sąlygų tvariai tarptautinei centralizuotai vienvaldystei tiesiog nėra.

Kapitalizmas rinkoje – vilkas ėriuko kailyje?

Žengdami Wallersteino pėdomis matėme, kad pasaulinė naujųjų amžių sistema pirmiausia suręsta ant ūkinių, o ne politinių pamatų. – Ir ne bet kokių, o kapitalistinių. Nors šis žodis girdimas ir vartojamas dažnai, tiksliai apibrėžti juo žymimą sąvoką sugebama toli gražu ne visada. Jeigu kapitalizmu laikysime paprastą fizinių ir juridinių asmenų siekį pelnytis, gaminant ir parduodant rinkoje, praleisime kažką esmiška, mat toks siekis žmonijos istorijoje stebimas nuo neatmenamų laikų. Jeigu kapitalizmu laikysime asmenų siekį gauti algą už atliktą darbą, ir vėl praleisime kažką esmiška, mat ir šis siekis žmonijos istorijoje stebimas nuo neatmenamų laikų.

Pasaulinė ekonomika tapo kapitalistinė, atlikusi vieną smulkmę – užtai kokią lemtingą! – pirmenybę ėmusi teikti begaliniam kapitalo kaupimui. Nepamirškime, šnekėdami apie kapitalizmą, visų pirma šnekame apie žmonių elgesį, o ne painią teoriją. Ir tas elgesys savo ištakomis – gana paprastas. Kaupiamas kapitalas, o sukaupus, kaupiamas toliau, siekiant sukaupti dar daugiau. Ratas kartojasi be galo, be krašto. Būtent tokiam neribotam kaupimui pasaulinė naujųjų amžių sistema ir įgudo teikti pirmenybę, būtent tokiu neribotu kaupimu save ir apsibrėžė. Anot Wallersteino, teikti pirmenybę begaliniam kapitalo kaupimui reiškia „tuos, kurie veikia iš kitokių paskatų, bausti, ilgainiui visiškai išstumiant iš visuomeninio gyvenimo, o tuos, kurie veikia iš tinkamų paskatų, apdovanoti, sėkmės atveju dar ir praturtinant“ Ten pat, p. 23–24. . Ir tų tinkamų paskatų – ne tiek jau daug, galiausiai viena – siekis kaupti kapitalą, kapitalą kaupiant be galo.

Tiesa, kapitalistinis kaupimas yra begalinis ne tik laiko, bet ir laipsnio požiūriu: kaupiama ne tik (a) be galo, bet ir (b) kiek įmanoma daugiau. – Kiekvieną akimirką, iš visko, kiek tik leidžia daiktiškos ir žmogiškos aplinkybės. Savo temperamentu kapitalizmas yra plėšrus, godus ir klastingas: plėšrus, nes dėl pelno yra pasiruošęs aukoti bendruomeninės gerovės pagrindą – tvarkumą Tai – viena reikšmių, kurią kapitalizmo priešininkai, tarp jų tiesioginės demokratijos šalininkai bei anarchistai, suteikia savo kandžiam šūkiui „Ne kapitalizmo krizė, o kapitalizmas – krizė!“ (angl. Capitalism is not in crisis – capitalism is the crisis). Vienas jausmingesnių pavyzdžių – režisieriaus Michaelo Truscello dokumentinė juosta Capitalism Is the Crisis: Radical Politics in the Age of Austerity, 2011. ; godus, nes taikosi tik į didelius pelnus (kuklesnės kasdienio pragyvenimo veiklos jo nedomina); klastingas, nes veikia ne įstatymo ribose, o vos-ne-vos ant jų, įstatymuose gudriai dairydamasis spragų ir šias išnaudodamas pelnymuisi. Dėl savo plėšrumo, godumo ir klastingumo kapitalizmas sustoja tik tada ir ten, kada ir kur yra sustabdomas – stichijos, visuomenės, arba – kaip netrukus išvysime – nuoseklios ir už patį kapitalizmą klastingesnės (!) istorinės raidos, kurios aukščiausias taškas – susinaikinimas.