Studija Skrydis su Immanueliu Wallersteinu, arba Kaip pasaulinė sistema pateko į blaškos zoną

Ir iš tikrųjų, Wallersteino „pranašystės“ pildosi: dabartiniame pasaulyje jau gerus keturis dešimtmečius stebimas laipsniškas gamybos pelningumo traukimasis (angl. profit squeeze Žr. Immanuel Wallerstein, “After Developmentalism and Globalization, What?,” p. 1272. ). Stambusis kapitalas palengva apleidžia gamybą ir vis dažniau stveriasi finansinio spekuliavimo priemonių. Šiandien pelningiausia yra būtent finansinių paslaugų sritis, jos pelningumas gerokai viršija kitų ūkio sričių pelningumus, ir tas atotrūkis kasdien didėja Žr. Steven N. Kaplan, Joshua D. Rauh, “Family, Education, and Sources of Wealth among the Richest Americans, 1982–2012,” p. 158–162; taip pat Fuyuo Nagayama, “Inequality Among the Forbes 400 and U.S. Households Overall,” 2013. . Vis dėlto nūdienos kapitalistinį pasaulį apėmusį finansinio spekuliavimo „kvaitulį“ Immanuel Wallerstein, “After Developmentalism and Globalization, What?,” p. 1272. Wallersteinas laiko ne naujųjų amžių sistemos išeitimi, o kaip tyčia griūties požymiu. Šiandienos pasaulį tąsantys spekuliaciniai traukuliai (kandžiai ir pašaipiai vadinami „burbulais“, „balionais“ ir pan.) ilgainiui suardo visuomeninio pasitikėjimo audinį, nuo kurio spekuliacinis mechanizmas yra visiškai priklausomas. Wallersteino žodžiais,

Toks finansinis manipuliavimas kai kuriems [rinkos] žaidėjams gali atnešti didelių pelnų, tačiau pasaulinę ekonomiką jis daro labai nepastovią, priklausomą nuo valiutų ir nedarbo svyravimų. Tiesą sakant, toks finansinis manipuliavimas yra didėjančio chaoso ženklas. Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 86.

Spustelėjus išskleisti...

– Chaoso, kai pliku žvilgsniu matyti, kad senoji pasaulinė sistema, prie kurios buvome pripratę, jau nebeveikia, o nauja sistema dar neįgavo pavidalo – vadinasi, kurį laiką būsime priversti gyventi besivaržančių globalių galių triukšme ir suirutėje – Wallersteino žodžiais „perėjimo amžiuje“ Immanuel Wallerstein, “Contemporary Capitalist Dilemmas, the Social Sciences, and the Geopolitics of the Twenty-first Century,” p. 148. . Naujojo pasaulio gimdyvei, XXI amžiaus žmonijai, gimdymo metu sąrėmių išvengti nepavyks.

Paskutinis struktūrinės krizės krečiamo kapitalistinio pasaulio raidos etapas – jau įsismaginęs sisteminis dvejinimasis arba šakojimasis (angl. bifurcation), kai išsikvėpęs darinys ima plyšinėti į galimus pakaitalus, raidos alternatyvas, palyginti aklai ir traukulingai ieškodamas sau sisteminio įpėdinio. Tas įpėdinis formuojasi kaip tik dabar, o galutinį pavidalą įgaus per artimiausius dešimtmečius, Wallersteino apytiksliu skaičiavimu, maždaug per 20–40 metų. Šiandien, deja, dar nežinome, kokia ta naujoji sistema būsianti. Mokslininkas linki, kad joje rastųsi daugiau lygybės, tačiau kartu šaltakraujiškai pripažįsta, jog nemažiau tikėtina ir atvirkštinė galimybė.

Atomazga – iš esmės neaiški, tačiau per pastaruosius 500 metų pirmąkart išties galime tikėtis pamatinių permainų, galbūt pažangių, galbūt ne. Immanuel Wallerstein, “A Left Politics for the 21st Century? or, Theory and Praxis Once Again,” p. 146.

Spustelėjus išskleisti...

Į klausimą, katram – optimizmui ar pesimizmui – esama daugiau pagrindo, Wallersteinas atsako apsukriu „50/50, ir tai priklausys nuo mūsų“ Immanuel Wallerstein, Armand Clesse (eds.), The World We Are Entering, 2000–2050, p. 150. , optimizmą suprasdamas kaip tikimybę visuomeninės santvarkos, kurioje laisvė, lygybė ir teisingumas būtų pasiekiami gausesniam žmonių skaičiui, ne tik saujelei privilegijuotųjų kapitalistinės sistemos parankinių.

Šioje vietoje Wallersteino pasaulinių sistemų teorijos apžvalgą norėčiau baigti. Žinoma, neatvaizdavau jos visos, tam prireiktų keliskart daugiau laiko ir dar tiek pat puslapių, tačiau esminius teorijos leitmotyvus išdėsčiau. Neplėtojau ir neaiškinau tik institucinio vaidmens ir pažintinės arba geokultūrinės svarbos, kuriuos pasaulinėje naujųjų amžių sistemoje Wallersteinas teikia vadinamosioms trims didžiosioms (sisteminėms) ideologijoms – konservatyvizmui, liberalizmui ir radikalizmui – bei trims antisisteminiams sąjūdžiams – darbininkų, etninių grupių ir moterų. Mėgindamas išsitekti fizinėse dabartinio tyrimo ribose, nusprendžiau, jog ši teorinė skriauda pasaulinių sistemų analizės visumai bus pati nekalčiausia.

Grįžtant prie sokratiškojo (ne)žinojimo: kritinės pastabos

Tiek raštu veikaluose, tiek žodžiu mokslinėse konferencijose, tiek pokalbiuose su populiariąja žiniasklaida klausiamas, o kas laukia po kapitalizmo, kuo viskas baigsis, ar išliks tautos, valstybės, Wallersteinas atsako tvirtai ir vienareikšmiai: „nei aš nežinau, nei jūs nežinote, nei mes nežinome, tame ir esmė – visi gyvename didelėje nežinioje“ Immanuel Wallerstein, “China and the World System since 1945,” 2013. . – Ir žinoti negalime, nes senajai istorinei sistemai persitvarkant į naująją (arba kelias naujas!), aplinkybės ima kisti taip smarkiai, taip ūmiai ir nenuspėjamai, jog apskaičiuoti arba kitaip numatyti ateitį tampa iš principo nebeįmanoma. Toks sokratiškas kuklumas, drąsiai ir atvirai pripažįstant mokslinio pažinimo galimybių ribas, vienaip ar kitaip smelkiasi kone visuose Wallersteino darbuose, kuriuose svarstomos miglotos dabartinės pasaulinės sistemos – kapitalizmo – perspektyvos.

Metas aptarti kelis kritinius klausimus, kurie volersteiniškų nagrinėjimų verpetuose beveik neišnyra, arba kur ne kur sušmėžavę, taip ir neišsirutulioja. Ir tie klausimai – ne tiek priekaištai, kiek užuominos apie galimas reikšmingų problemų plėtotes, kurių, suartėjęs su įtikinamai argumentuotomis Wallersteino pažiūromis, mintyse dairiausi.

Žvilgsnis į pasaulį

Kas yra žmogus? Apibūdindamas pasaulinių sistemų teoriją kaip visuomenės mokslų kritiką ir kartu naują mokslinę pažinseną, pabrėžiau, jog istorinių socialinių faktų tyrimą – priešingai negu įprasta Vakarų akademiniuose ratuose – Wallersteinas tiesiogiai sieja su pilietine priederme veikti, įsitraukiant į pasaulio pertvarkymo iniciatyvas. Kiekvieno socialinio mokslininko prievolė – žmonių gyvenimą ne tik pažinti, bet ir, taikant turimas žinias, tobulinti, daryti geresnį. Ką reiškia „tobulesnis“ gyvenimas, arba „geresnis“ pasaulis? Pasak Wallersteino – toks, kuriame daugiau laisvės ir lygybės, egalitariškesnis ir demokratiškesnis. Žinoma, gyvenant ramiais laikais, kai dėl minėtų sąvokų gilesnės ir tikslesnės reikšmės visuomenės sutaria arba tiesiog nejaučia būtinybės jas lukštenti, tokiu atsakymu būtų galima tenkintis.

Vis dėlto šiandien, eižėjant pasaulinės sistemos pamatams, o žmonijai globalių, urdulingų ir neprognozuojamų permainų laikotarpyje prarandant gyvybiškai svarbius tiek vertybinius, tiek intelektinius orientyrus, guostis didesnės laisvės ir lygybės lūkesčiais nebelieka dingsčių. Wallersteinas įžvalgiai konstatuoja Žr. Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 84–85; “Contemporary Capitalist Dilemmas, the Social Sciences, and the Geopolitics of the Twenty-first Century,” p. 141, 147–148. , kad mūsų dienomis, pirmąkart po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, daugumos žmonių širdyse ir protuose visiškai nustojusi rusenti viltis, kad rytojus dar gali būti šviesesnis, kad visuomeniniai pokyčiai, kuriuos žadėjo jų pačių išrinkta valdžia, dar gali būti į gerą – jei ne jiems patiems, tai bent jų vaikams ir vaikaičiams. O su šia viltimi mirštantis ir nusivylusių žmonių poreikis turėti valstybę, galbūt net burtis į tautą.

Dvejodamas valstybių ir tautų išlikimo galimybėmis ateityje kaip tik dėl to, kad jos istoriškai nesugebėjusios žmonėms laiduoti laisvės ir lygybės, Wallersteinas tarytum daro prielaidą, jog žmonija šiųdviejų dorybių ieškos kitais būdais, kurdama naujus visuomeninius darinius. Ar tikrai? Per tuos kovoto, tačiau neišsikovoto „masių“ išsivadavimo dešimtmečius, netgi šimtmečius ar negalėjo nutikti taip, kad eilinių žmonių (vardinių atstumtųjų neva piliečių) patirta istorinė trauma – daug rimtesnė ir žalingesnė, iš pagrindų pakirtusi jų tikėjimą pačia laisve ir lygybe kaip prigimtinėmis galimybėmis? Nuo šiol nebežinia, kokia – ta žmogiškoji prigimtis. Nebeaišku, kas – tas žmogus, būtent žmogus, individas, o ne visuomenė (net jeigu šiųdviejų sąvokų viena be kitos negalima suprasti). Į šiuos esminius klausimus sisteminėn suirutėn nugrimzdusi žmonija privalės sau atsakyti iš naujo – ta pati žmonija, kurios protas ir vaizduotė kone visiškai atpratinti nuo nemoksliškos niektauziškos „filosofijos“, nuo atgyvenusios viduramžiškos „kokybių dogmatikos“, nuo geriausiu atveju į grožinę literatūrą pretenduojančių antikinių „pavidalų ir esmių“.

Į klausimą, kas yra žmogus, aiškesnio atsakymo neišgirdau ir iš Wallersteino. Tiesa, klausimas – filosofinis, veikiant ribotame visuomenės ir istorijos mokslų lauke, vargu ar privalomas. Tačiau vienaip ar kitaip į tą klausimą neatsiliepus, bus labai nelengva, turbūt visai neįmanoma deramai atsiliepti ir į primygtinį Wallersteino raginimą permąstyti, tiksliau, atmąstyti Angl. think (mąstyti) – rethink (permąstyti) – unthink (atmąstyti, kitaip tariant, šalinti klaidingą problemos sprendimą, grįžtant į mąstymo tašką, buvusį iki klaidingo problemos sprendimo). Žr. Immanuel Wallerstein, “A Left Politics for the 21st Century? or, Theory and Praxis Once Again,” p. 154; “The Development of an Intellectual Position”. klaidingus XIX amžiaus socialinių mąstytojų ir ideologinių sąjūdžių įsitikinimus, kurie deramam dabartinio pasaulio sandaros pažinimui daugiau kliudo negu gelbsti. Juk ir kapitalizmas į tą klausimą (kas yra žmogus) turėjo savą atsakymą, kurį atviriau gvildenti Wallersteinas dėl vienokių ar kitokių priežasčių, beje, irgi vengia. Vadinasi, ryžtinga etinė prielaida ir kartu paskata (kurti teisingesnį pasaulį), iš kurios grakščiai ir įtaigiai meistraujama pasaulinių sistemų analizė, mąstytojo pasaulėžiūroje nors ir lemtinga kaip patetinė nuostata Idėjų istoriografo Arthuro Onckeno Lovejoy’aus šiam pasakymui teikiama prasme. Žr. Arthur Oncken Lovejoy, The Great Chain of Being: A Study of the History of an Idea, p. 7–14; Aivaras Stepukonis, „Idėjų istoriografijos gimimas: Arthur Oncken Lovejoy. I dalis“, p. 138. , teoriniu požiūriu nuodugniau neplėtojama, kartais netgi sąmoningai apeinama.

Antai viename savo straipsnių aptardamas kairiųjų pažiūrų politikos perspektyvas XXI amžiuje, mokslininkas atsigręžia į skaudžiai nesėkmingą praeito šimtmečio patirtį, teiraudamasis, kodėl XX amžiuje įvairiose šalyse valdžion įkopę kairieji vis dėlto nesugebėdavę įgyvendinti savo idealų. Volersteiniško mąstymo braižas ir šiojo (turbūt bent iš dalies sąmoningas metodinis) ribotumas apsinuogina čia pat mokslininko pateiktame atsakyme:

Ilgą laiką įrodinėta, esą režimai nepertvarkydavo pasaulio taip, kaip žadėdavo, nes jų vadai vienaip ar kitaip „išduodavo“ idėją, o patys „parsiduodavo“. Mintis, esą vadai parsiduoda, kaip ir mintis, esą minios vadovaujasi klaidinga sąmone, analitiniu požiūriu atrodo bergždžia, o politiniu – paralyžiuojanti. Neabejotinai esama vadų, kurie asmenines ambicijas iškelia aukščiau viešai puoselėjamų principų, kaip ir eilinių žmonių, kurie, atrodo, netiki principais, kuriais tiki daugelis (netgi didžiuma) žmonių. Tačiau klausimas, kodėl tokie žmonės laimi. Pamatinė problema – ne etinė ar psichologinė, o struktūrinė. Immanuel Wallerstein, “A Left Politics for the 21st Century? or, Theory and Praxis Once Again,” p. 152.

Spustelėjus išskleisti...

Ištraukoje matyti, kaip nepatogiai mokslininkas jaučiasi, susidurdamas su filosofinio, etinio, psichologinio, antropologinio pobūdžio klausimais Šiuos klausimus, sekdamas vokiečių filosofo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio (1770–1831) ir rusų kilmės prancūzų mąstytojo Aleksandro Koževnikovo (Alexandre Kojeve, 1902–1968) pėdomis, savo veikale The End of History and the Last Man kelia amerikiečių mąstytojas Francis Fukuyama, svarstymus apie dabartiniame pasaulyje plačiausiai įsigalėjusią politinę santvarką – liberaliąją demokratiją – prasmingai siedamas su svarstymais apie žmogaus prigimtį, šiosios sudedamuosius pradus, izotiminius bei megalotiminius polinkius (žr. Aivaras Stepukonis, „Francis Fukuyama: į paskutinę santvarką, į poistorinį pasaulį, į metacivilizaciją“, 2008; „Nuo „metacivilizuoto“ prie „civilizuoto“ globalėjimo? Kelios pastabos, perskaičius Fukuyamą“, 2011). . Kodėl apie juos užsiminama tik kabutėmis padabinta publicistiška ir dar feljetoniška šnekta („išduoti“, „parsiduoti“), kodėl rimti, analitiškai drausmingi klausimai apie žmogaus prigimtį, jos sudėtį, raidą, apibrėžtumą, nuoseklumą, galiausiai pažinumą yra nevaisingi – ar dėl to, kad žmonijai nepavyksta susitarti? Betgi žmonija nesusitaria dėl daugelio tiesų apie žmogų, įskaitant pasaulinių sistemų analizę – kaip tik todėl mokslinių teorijų apie pasaulį esama ne vienos, o daugybės, kaip tik dėl to ir pats Wallersteinas yra pakankamai atsargus bei savikritiškas, nesibodėdamas savo tyrimų vadinti vienu „pasakojimu“ (angl. story, narrative) iš daugelio galimų Žr. Immanuel Wallerstein, “China and the World System since 1945,” 2013. . Skirtingai negu mokslininkas įtaigauja ką tik pateiktoje ištraukoje, pamatinių problemų esama ištiso spiečiaus, ir jeigu sąžiningai norima apmąstyti ydingą XIX–XX amžiaus socialinių ir humanitarinių mokslų epistemologiją, visiškai netikslinga tų problemų tarpusavyje hierarchinti, vieną (pvz. struktūrinę) išskiriant „pamatine“, o kitas nurašant (pvz., etinę ir psichologinę) „bergždžiomis“ ir „paralyžiuojančiomis“. Šitai pažintinį akiratį tik siaurina, o ne erdvina.

Kas yra pelnas? Suprantama, teiraujuosi ne ekonomistams ir finansininkams būdingu ankštu techniniu požiūriu apie teigiamą pajamų ir sąnaudų santykį, rinkoje iš ūkinės veiklos gaunant daugiau negu ūkinei veiklai išleidžiama. Teiraujuosi gerokai plačiau, psichologiniu, etiniu, prakseologiniu požiūriais – ką vieni kitiems darome, kaip vieni su kitais elgiamės, siekdami pelno. Pelnymasis yra ypatingas (visuomenės įteisintas) mainymosi gerove ryšys tarp dviejų arba daugiau žmonių, o pelnas – to ryšio išdava. Pelnymasis paremtas ypatinga žmonių savitarpio samprata – kas žmogus yra žmogui, kaip dera žmogui elgtis su kitais ir kur yra ribos, už kurių toks elgesys tampa nežmoniškas. Pelnymasis kapitalistiniais mainais varomoje visuomenėje yra viena lemtingiausių ir įtakingiausių socialinių teorijų apie pačią visuomenę – kaip ši save suprantanti, ką sau leidžianti ir ko ne.

Tad koks tas žmogus, mėginantis pelnytis arba iš tikrųjų besipelnantis iš kito žmogaus? Ir kokia ta visuomenė – sveikinanti tokį žmonių tarpusavio elgesį? Klausimai – tikrai ne retoriniai, į juos turiu gana tiesius atsakymus, į juos turi atsakymus ir kapitalizmas, kuris nėra tik verslo mechanizmas, bet ir savitų antropologinių priesakų rinkinys – ypatinga ideologija apie žmonių santykius. Gilintis į tuos atsakymus – ne metas, tačiau tinkama proga pabrėžti, jog kapitalistinę naujųjų amžių sistemą siekiant ne tik stebėti ir aprašyti, bet ir suprasti, būtinas akylesnis žvilgsnis į pelnymąsi kaip visuomeninių santykių teoriją. Antraip į kapitalizmą žvelgsime tik viena – nomotetine – akimi, kitą – idiografinę – prisidengę. Kartais atrodo, kad būtent taip, ribotai, tyčia ar netyčia, į kapitalizmą žvelgia ir Wallersteinas, kruopščiai ir įžvalgiai stebėdamas bei aprašydamas struktūrinį šio istorinio darinio skeletą, tačiau išleisdamas iš akių (arba tiesiog vengdamas šnekėti apie) kitas nemažiau svarbias, o gal ir esmines šio darinio ypatybes. Kaip tik tokia ypatybe laikyčiau pelnymąsi – ypatingą etinę mūsų visuomenėje leistinų ir net skatintinų bendruomeninių santykių aksiomą. Podraug teigčiau, jog, neišlukštenus šios aksiomos, svarstymai apie kapitalizmą pasmerkti baigtis didesniu arba mažesniu daugtaškiu.

Pelno sąvoką savo raštuose Wallersteinas linksniuoja dažnai, tačiau daugiausia turėdamas mintyje antrines pelno apraiškas, o ne pirmykštę etinę bendruomeninę jo reikšmę. Antai vienur, aptardamas kairiųjų pažiūrų politikos perspektyvas, o drauge ir scenarijus, kaip būtų galima pertvarkyti dabartinę ūkinę santvarką taip, kad joje būtų kuo mažiau nelygybės, mokslininkas ragina pelno siekiančias bendroves keisti viešosiomis įstaigomis, visai atsisakant pelno paskirstymo per dividendų išmokas procedūros Žr. Immanuel Wallerstein, “A Left Politics for the 21st Century? or, Theory and Praxis Once Again,” p. 157. . Tokiais atvejais Wallersteinas, regis, byloja daugiau iš sveikos pilietinės nuovokos, vadovaudamasis vidiniais doroviniais idealais, aiškiai jausdamas, kad praktiškai gydant sistemą (tai yra žmonių santykius), reikia pradėti būtent nuo pelnymosi, iš pradžių tik slopinant, o vėliau, galimas daiktas, ir visiškai draudžiant kaip bendruomeniškumui žalingą elgseną.

Kitur, pavyzdžiui, šnekėdamas apie neoliberaliosios globaliojo kapitalizmo programos saulėlydį ir drauge aptardamas Jungtinių Amerikos valstijų artimojo laikotarpio politikos aktualijas, mokslininkas ragina (saiką praradusius?) kapitalistus „tapti, kaip anksčiau, tikrais verslininkais – tai yra rizikuoti ir, jeigu sugebama, gauti naudą, o jeigu ne, prisiimti nuostolius“ Immanuel Wallerstein, “Soft Multilateralism,” p. 20. . Čia Wallersteinas rašo kaip publicistas, kiek nerūpestingai ir atlaidžiai: pirma leidęs suprasti, kad esama „nepadoraus“ ir „padoraus“ pelno („nauda“ šuo atveju tėra pelno eufemizmas), kaip ir „nepadoraus“ ir „padoraus“ kapitalizmo, paskiau akina „nepadoriai“ kapitalistinę Šiaurės Ameriką tapti, kaip anksčiau, kapitalistine „padoriai“. Pelno vartosena tokiais atvejais, kaip šis, tiesiog pernelyg laki.

Trečiur, gausybėje vietų spėliodamas apie neišvengiamai atsėlinančią paslaptingą šiuo metu trupančios kapitalistinės sistemos įpėdinę, pelno sampratos vaidmens lemtingumo, formuojant nūdienę visuomeninę santvarką, Wallersteinas beveik neįžiūri. Kad ir kokie chaotiški mūsų lauktų keli artimiausi dešimtmečiai, manyčiau, kad sisteminį dvejinimąsi pergyvenusi ateities visuomenė vienu ar kitu raidos taku pasuks, kaip tik atsakiusi sau, ar pelnymasis tebelaikytinas tinkamu, juolab skatintinu bendruomeninių santykių pavidalu, ar priešingai, skelbtinas išaugtiniu, istoriškai atgyvenusiu, doroviškai kenksmingu elgesio principu, kurį būtina keisti kita, geresne, tai yra tobuliau atspindinčia norminę žmogaus prigimtį taisykle.

Kiek yra vietos pasaulyje? Stengiausi parodyti, jog lemiamas Wallersteino argumentas, kodėl kapitalistinei naujųjų amžių sistemai šiandien gaudžianti paskutinė valanda ir kodėl artimiausiais dešimtmečiais šiai sistemai privalanti rastis pamaina, – tai kapitalistų objektyvus nebegalėjimas Žemėje rasti vietų, kur galima pritraukti pigios darbo jėgos, tebegyvenančios kaimo sąlygomis, nesusibūrusios į profesines sąjungas, neišmanančios savo pilietinių teisių; kur nereikėtų mokėti arba reikėtų mokėti tik nežymiai už gamybinių atliekų tvarkymą, žaliavų atnaujinimą ir viešosios infrastruktūros naudojimą; kur valstybiniai mokesčiai gerokai žemesni negu kituose kraštuose. Tokių vietų Planetoje beveik nelikę, o su jomis ir veiksmingiausio būdo verslo sąnaudoms mažinti iš esmės – būdo, kurį kapitalistai itin sėkmingai taikė pastaruosius penkis šimtus metų. Dėl tokios visą pasaulį apimančios padėties ūkinių veiklų (kaip jas supranta kapitalistai) pelningumai sunykę – tiek, kad galimi gauti pelnai (kaip juos supranta kapitalistai) yra nebeperspektyvūs ir nebepatrauklūs, kitaip tariant, nebeperspektyvus ir nebepatrauklus kapitalistams tapęs pats kapitalizmas.

Vis dėlto galima rimtai dvejoti, ar pasaulis išties toks ankštas, jog tradiciniam kapitalizmui jame nebelikę erdvės. Kokio dydžio tas mūsų pasaulis, kiek jame vietos? Paties Wallersteino įsivaizduojamas ir tiesiogiai pažįstamas kapitalistinės gamybos pasaulis – perdėm daiktiškas, sunkiasvoris, iš plieno ir mūro, kokio ir dera tikėtis iš žmogaus, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusio XX amžiuje (šią aplinkybę kaip tam tikrą intelektinio akiračio ribą atvirai pripažįsta ir pats mokslininkas Žr. Immanuel Wallerstein, “China and the World System since 1945,” 2013. ). Tačiau pasaulis keičiasi, netekdamas vienų savybių, įgaudamas – kitas. Ar negalėjo atsitikti taip, kad vienaip traukdamasis, kitaip tas pats pasaulis sugebėjo plėstis – ir ta plėtra kaip tik šiuo metu įgaunanti pagreitį? Galbūt „senajame“ pasaulyje kapitalizmui vietos išties nelikę, tačiau „naujajame“ tos vietos į valias? Galbūt pati vieta keičia bent dalį savo vietos, iš uždaros ir baigtinės fizinės erdvės persikeldama į kur kas atviresnes psichinio, simbolinio, menamo (angl. virtual) būvio plotmes – kuriose ūkinė veikla gali būti kapitalizuojama lygiai taip sėkmingai (lobstamai), kaip kadai garo mašina, elektros lemputė, ar vidaus degimo variklis? Štai keletas priežasčių šioms dvejonėms.

Technologinė pažanga. Pasirinkusi begalinę plėtrą kapitalistinė gamyba apraizgė visą Žemę, tačiau ši – didžiai pelno medžiotojų nuostabai ir, žinoma, dar didesnei nelaimei – pasirodė esanti baigtinė. Vadinasi, galimybės mažinti sąnaudas, perkraustant gamybą į pigesnes vietoves, anksčiau ar vėliau išsisemia, nes tokių pigių, juolab laisvų vietovių tiesiog nebelieka. Vis dėlto sąnaudas apčiuopiamai mažinti galima ir kitais – Wallersteino dinaminėje teorijos atmainoje, tiesa, minimais, bet išsamiau neaptariamais – būdais, pavyzdžiui, tobulinant gamybos technologiją.

Menu automobilius, kuriems 100 kilometrų atstumui įveikti reikėdavo 20 litrų degalų, vėliau naujesniems reikėdavo jau tik 10, dabar – tik 5. Išrandant techninių būdų, kaip tos pačios prekės gamybai telktis mažiau žmogaus darbo jėgos (tarkim, mechanizuojant, robotizuojant, automatizuojant pramonines linijas) ir mažiau gamtos išteklių (tarkim, leidyboje atsisakant popieriaus, kompiuterijoje – optinių laikmenų), sąnaudas galima apkarpyti svariai. Kodėl dabartiniame, regis, sausakimšame pasaulyje technologinė pažanga kapitalizmui negalėtų atverti naujų erdvių tolesnei sisteminei veiklai? Juk technologinė pažanga tradicinę geografinės ir geopolitinės vietos sąvoką reliatyvina, keičia santykines „litro“ ir „kilometro“ reikšmes, vadinasi, keičia ir paties pasaulio kaip gyvybinio dydžio, potencialo, ištekliaus reikšmę.

Technologinę plėtrą kaip svarbų dabartinio pasaulio veiksnį dinaminiame pasaulinių sistemų analizės pasakojime Wallersteinas tik mini – gan nenoriai, viso labo probėgšmais, tarytum parodydamas, kad išties žinąs, jog technologinė plėtra šiandien plačiai laikoma viena pagrindinių tolesnio ūkinio augimo ir kapitalo kaupimo priemonių, tačiau pats į technologinę plėtrą vilčių nededąs, nemanąs, kad lemtingiausius neigiamus kapitalizmo padarinius žmonėms ir jų gyvenamajai aplinkai būtų galima atsverti tobulesne technologija Žr. Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 81–82. , lygiai taip nemanąs, kad Žemėje dar būtų galima turtėti kapitalistams įprastais mastais – tyrimai rodą, kad nebegalima, ir joks technologijos gludinimas iš esmės negelbės Žr. Immanuel Wallerstein, “After Developmentalism and Globalization, What?,” p. 1268. . Šių nuomonių Wallersteinas smulkiau negrindžia, o prasmės tą daryti vis dėlto būtų apsčiai – volersteiniškoje pasaulinių sistemų analizėje galimas esminis technologinės plėtros indėlis, pratęsiant kapitalistinės naujųjų amžių sistemos raidą, deja, rimčiau nesvarstomas.

Esu pabrėžęs, kad pasaulinių sistemų analizę iš tikrųjų sudarantys du pasakojimai arba dvi argumentavimo gijos: statinė, naujųjų amžių sistemą vaizduojant kaip netolygiu ašiniu darbo pasidalijimu grįstą ilgaamžę branduolio, pusiau pakraščio ir pakraščio valstybių sąrangą; ir dinaminė, naujųjų amžių sistemą vaizduojant kaip begalinio kapitalo kaupimo principu grįstos pasaulinės kapitalistinės ekonomikos raidą, užsimezgusią Vakaruose XVI amžiaus viduryje, patyrusią kelis įspūdingo klestėjimo šimtmečius ir galiausiai XX–XXI amžių sandūroje patekusią į neišbrendamą struktūrinę krizę.

Įdomus dalykas: technologinės pažangos vaidmeniui statinėje ir dinaminėje teorijos atmainose Wallersteinas teikia anaiptol nevienodą reikšmę. Dinaminiame pasakojime – kaip ką tik minėjau – technologinės pažangos įdėmiau nenagrinėja, o jos gebėjimu sukurti kokybiškai naujas sąlygas tolesnei kapitalizmo plėtrai netiki. Tačiau statiniame pasakojime pagrindiniu mechanizmu, kaip branduolio valstybės įtvirtina ir palaiko savo ūkinį pranašumą prieš pusiau pakraščio ir pakraščio šalis, laiko būtent technologinę pažangą: diegdamos naujos kartos įrenginius, branduolio valstybės bent laikinai geba monopolizuoti antrinių gėrybių gamybą, susižerdamos milžiniškus viršpelnius. Pridūrus dar faktą, jog turtiniu požiūriu nūdienos pasaulyje branduolio ir pakraščio šalys tarpusavyje ir toliau „sėkmingai“ poliarizuojasi (branduoliui tampant vis turtingesniam, pakraščiui – vis skurdesniam) Žr. Immanuel Wallerstein, “The World-System after the Cold War,” p. 5. Apie nepaliaujamą ir kol kas nei politinėmis, nei ekonominėmis priemonėmis neišsprendžiamą turtinį pasaulio kraštų poliarizavimąsi mokslininkas šneka daugybėje savo knygų ir rašinių. , statinėje teorijos atmainoje iškyla paveikslas, kone priešingas piešiamam dinaminėje teorijos atmainoje: šiandien kapitalistiniai Vakarai (volersteiniškoji „Šiaurė“), kaip niekada, pranašesni už pakraščio regionus (volersteiniškuosius „Pietus“), ir lemtingiausias to pranašumo veiksnys – kaip tyčia technologinė pažanga. Vadinasi, statiniame pasakojime technologinės pažangos veiksmingumu Wallersteinas ne tik tiki – jį tvirtai konstatuoja.

Įdomu ir tai, kad dinaminėje teorijos atmainoje pagrindiniu kapitalo kaupimo būdu mokslininkas laiko sąnaudų mažinimą, gamybą perkeliant į pigesnes šalis – pakraštį. O štai statinėje teorijos atmainoje pagrindiniu kapitalo kaupimo būdu jau laiko aukštąją pridėtinę vertę, kitaip tariant, dirbtinai išpūstus antkainius, kuriuos kapitalistai geba primesti tarptautinėms rinkoms, monopolizuodami antrinių gėrybių gamybą. Šįkart gamybos židinį randame branduolyje, o ne pakraštyje! Vadinasi, priklausomai nuo pasirinkto pasaulinių sistemų analizės pasakojimo (statinio arba dinaminio), keičiasi ne tik pagrindinis begalinio kapitalo kaupimo mechanizmas (sąnaudų mažinimas arba aukštoji pridėtinė vertė), bet ir gamybos geografija (pakraštys arba branduolys), netgi kapitalizmo perspektyvos (neigiamos dėl pakraščio gamtinio išeikvojimo ir nukaiminimo arba teigiamos dėl nuolatos augančio turtinio atotrūkio tarp branduolio ir pakraščio). Šios nevienalyčio argumentavimo trintys ir kibirkštys, sugretinus statinę ir dinaminę volersteiniškos pasaulinių sistemų analizės atmainas, turbūt nelaikytinos neišsprendžiamomis prieštarybėmis, tačiau teorinė įtampa vis dėlto – akivaizdi, reikalaujanti tolesnio vartojamų sampratų derinimo.

Kūrybinė pramonė. Kita galimybė kapitalistinėms valdoms plėstis, įveikiant fizinės vietos ir gamtinių išteklių Žemėje stygių – persikelti į subjektyvias, patirtines, psichines, menamas erdves. Esama tankaus ir šurmulingo spiečius ūkio šakų, bendrai vadinamų kūrybine arba kultūrine pramone, kurios tikslas – tas erdves užpildyti vienokiu ar kitokiu prasminiu – meninio ar mokslinio kūrinio, sportinio ar kompiuterinio žaidimo, vaizdo ar garso įrašo – turiniu. Nekeliu įprastinei diskusijai apie kūrybos, kultūros ar net žinių ekonomikas būdingų klausimų Plg. Richard E. Caves, Creative Industries: Contracts between Art and Commerce, 2000; Richard L. Florida, The Rise of the Creative Class: And how It’s Transforming Work, Leisure, Community and Everyday Life, 2002; David Hesmondhalgh, The Cultural Industries, 2007; John Howkins, The Creative Economy: How People Make Money from Ideas, 2001. . Tenoriu atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog ūkinis sandoris tarp žmonių, kurių mainų objektą sudaro nebe daiktiniai, o dvasiniai (mintiniai, jausminiai, semantiniai) dirbiniai, vyksta iš esmės kitokiomis sąlygomis, kitoje – simbolinėje – tikrovės plotmėje, todėl ne vienu požiūriu tų fizinių varžtų, kuriuos Wallersteinas sieja su tradicine gamyba tradiciškai suvokiamame pasaulyje, tiesiog nelieka.

Bendruomeniniuose santykiuose, tarpasmeniniame būvyje vietos ir išteklių esama tiek, kiek subjektyvių pasaulių – kuriančių ir kūrinius naudojančių žmonių. Informacinės ir kitokios reikšminės apykaitos visuomenėje prekinimas, ypač turtingesniuose pasaulio kraštuose – palyginti nauja, toli gražu neištirta ir juolab neišeikvota galimybė kurti sąlygas kapitalistiniam pelningumui. Pačiu plikiausiu demografiniu, bet kartu ir alegoriniu žvilgsniu – dar niekada Planetoje neknibždėjo tiek žmonių, dar niekada nereikėjo tiek duonos ir žaidimų (ir ne už dyką). Duona nualintų dirvonų Žemėje kapitalizmui tapusi didžiuliu galvos skausmu, tačiau žaidimai – šviesia viltimi atsitiesti.

Skaitmeninės monopolijos. Paskutiniai du dešimtmečiai paženklinti itin veržlios pasaulinio žiniatinklio plėtros – tiek duomenų perdavimo tinklo, tiek programinio informacinio turinio. Žiniatinklis – tai dar vienas kokybiškai naujas būdas plėstis pasaulyje, plečiant patį pasaulį, kurio dydį arba užimamą vietą Žemėje – kaip jau kartą minėjau – pastarojo meto technologiniai postūmiai sparčiai reliatyvino ir toliau reliatyvins. Ūkinėms veikloms, ryžtingiems verslo sumanymams, kapitalistiniams pelno siekiams, žiniatinklis atveria lig tol neregėtas platumas ir ilgumas – veikloms, kurių dauguma yra nebe medžiaginio, o simbolinio pobūdžio, kurių įvesties ir išvesties taškuose – nedaiktiniai dalykai (vaizdiniai, mintys, patirtys), gimstantys, sklindantys, tirpstantys žmogaus psichikoje – išties didžiulėje minioje tokių tarpusavyje sąveikaujančių psichikų, nereikalaujančių įprastinių gamtos išteklių, nedarančių įprastinės žalos ekosferai. Užtenka žvilgtelėti į tokių bendrovių, kaip „Google“ Per 5 metus nuo 2007-ųjų „Google“ elektroninio pašto paslaugos „Gmail“ naudotojais pasaulyje užsiregistravo 425 milijonai žmonių (žr. Dante D’Orazio, “Gmail Now Has 425 Million Total Users,” 2012), arba 6 proc. visų Žemės gyventojų (žr. The State of World Population 2011, 2011). ir „Facebook“ Per 8 metus nuo 2004-ųjų socialinio tinklo „Facebook“ naudotojais pasaulyje užsiregistravo per 1 milijardą žmonių (žr. Geoffrey A. Fowler, “Facebook: One Billion and Counting,” 2012) arba 14 proc. visų Žemės gyventojų (žr. The State of World Population 2011, 2011). , populiarėjimo mastus per pastarąjį dešimtmetį, kad suvoktumėme tuos pasakiškus tempus, kuriais žiniatinklis kone siurbte įsiurbė žmoniją į naują kibernetinį būvį.

Tačiau stulbinanti internetinio verslo sėkmė – ne tik visuomeninė, į skaitmeninę terpę persiviliojant didžiąją dalį vartotojų, bet ir ekonominė su visais klestinčio kapitalizmo požymiais – dideliais viršpelniais, kvapą gniaužiančiu augimu ir, žinoma, monopolijomis, tik šįkart nebe regioninėmis, o globaliomis! Žiniatinklis tėra vienas pavyzdys. Šiandien aukštųjų technologijų ir su jomis siejamų rizikos kapitalo (angl. venture capital) įmonių turtas, lyginant su kitų pramonės šakų atstovų turtine padėtimi, užsliuogęs į antrąją vietą, priekin praleisdamas tik finansinį sektorių Žr. Steven N. Kaplan, Joshua D. Rauh, “Family, Education, and Sources of Wealth among the Richest Americans, 1982–2012,” 2013. . Esama pakankamai tyrimų, rodančių, kad turtinė nelygybė šiandien toliau žiojasi ne tik tarp turtingumų ir vargingųjų visuomenės sluoksnių, bet ir tarp pačių turtingųjų, didesnį pranašumą nuosekliai įgyjant tiems, kurių verslas remiasi aukštosiomis technologijomis Žr. Claudia Goldin, Lawrence F. Katz, The Race between Education and Technology, 2010; Fuyuo Nagayama, “Inequality Among the Forbes 400 and U.S. Households Overall,” p. 10; Immanuel Wallerstein, “After Developmentalism and Globalization, What?,” p. 1265–1266. .

Šiuos dalykus keliu aikštėn norėdamas pabrėžti, kad tiek žiniatinklis atskirai, tiek skaitmeninė terpė bendrai – begaliniam kapitalo kaupimui pasaulyje ruošia naują terpę, kuri yra (ne visiškai, bet didele dalimi) kitokio, informacinio, vadinasi, nefizinio pobūdžio. Ši terpė, būdama nefizinė, tiesiogiai nepaklūsta volersteiniškoms prielaidoms ir logikai, pagal kurią kapitalizmas veikiąs pasaulyje kaip ribotame gamtinių ir visuomeninių išteklių rezervuare, kurį išeikvojęs ilgainiui žlungąs. Priešingai, žvelgiant į gausybę perversmų, kuriuos jau įvykdė ir tebevykdo aukštosios technologijos mūsų gyvenime, spėtina, jog vietos pasaulyje begaliniam kapitalo kaupimui gali būti nepalyginti daugiau negu atrodė medžiaginių gėrybių gamybos tyrėjams, „senąjį“ pasaulį vaizdavusiems lyg planimetrinėje projekcijoje. Kas nutinka, jeigu aną „senį“ keičiąs „jaunuolis“ su papildomu matmeniu – pasaulis, kurio dydžiui vaizduoti reikalinga stereometrinė projekcija? Ir jeigu taip, kas nutinka volersteiniškai baigtinio pasaulio logikai?

Eižėjančios naujųjų amžių sistemos laikotarpyje – čia dabar – slapčiomis rutuliojasi nauja sistema. Pasak Wallersteino, ji neišvengiamai būsianti kitokia – nekapitalistinė. Manyčiau (nors tai ir nėra mano geidavimas), neišvengiamai virtusi kitokia (ir turbūt ne vienu požiūriu), ta sistema gali likti kapitalistinė, nes vietos tiek sąnaudų mažinimui, tiek aukštajai pridėtinei vertei, priešingai negu teigia Wallersteinas, naujajame išplėstiniame pasaulyje vis dėlto gali rastis.

Kosmoso kolonizavimas. Ką tik aptartos papildomos „vietos pasaulyje“ reikšmės nurodo kitą, nefizinį gyvenamo pasaulio dėmenį ar sluoksnį, kuriame kapitalistinė sistema gali tęsti savo raidą. Tos reikšmės daro pasaulį kur kar erdvesnį – bent tuo požiūriu, kuriuo kūnui užaugus tiek, kad augti nebėra kur, siela kūne ir toliau gali augti bei vystytis. Senasis kapitalizmas augo pasaulio kūne (gamtiniuose ištekliuose), naujasis, jeigu ir toliau nori augti, turi plėstis pasaulio sieloje (kultūriniuose ištekliuose). Suprantama, šneku perkeltine prasme.

O juk esama ir nemenkos, kasdien vis tikresne virstančios galimybės, ne itin tolimoje ateityje kapitalizmui plėstis labai panašiai ar net lygiai taip, kaip jis tai darė nuo pačių pradžių, kolonizuodamas ir eksploatuodamas kitus kraštus. Tik šiuo atveju turiu galvoje kosminės erdvės, įskaitant Dangaus kūnus, kolonizavimą, kurio užmojus ir įgyvendinimo priemones aeronautikos bazėse jau kelis dešimtmečius uoliai projektuoja astronomai ir astroinžinieriai ir kuriam valstybės nešykšti milžiniškų dotacijų Pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos federalinei agentūrai NASA 2014 kalendoriniais metais yra numačiusios skirti 17,7 milijardo dolerių (žr. Budget of the U.S. Government: Fiscal Year 2014, p. 155). . Tik laiko klausimas, kada aeronautinės ir astroinžinerinės technologijos subręs praktiniam kosmoso kolonizavimui – ne tik Žemei stebėti iš atviros erdvės, bet ir naudingoms žaliavoms gauti (pavyzdžiui, vykdant asteroidų kasybą) ar net pirmosioms žmonių nausėdijoms kitose planetose steigti.

Mokslininkai puikiai žino, kad žmonių giminė Žemėje išliks ribotą laiką, ilgainiui arba išnyks, arba privalės kraustytis svetur Amerikiečių fiziko aeronautikos inžinieriaus NASA administruotojo Michaelo Douglaso Griffino žodžiais, „…siekiama ne tik mokslinio tyrinėjimo… slenkant laikui, žmogaus tėvynės ribas Žemėje norima išplėsti į Saulės sistemą… Ilgajame laikotarpyje vienoje planetoje įsikūrusi rūšis neišgyvens… Mes, žmonija, norėdami išlikti šimtus tūkstančių ar milijonų metų, galiausiai privalėsime apgyvendinti kitas planetas. Tiesa, šiandienos technologija – tokia, kad minėtas siekis labai sunkiai įsivaizduojamas. Esame kūdikystėje… Šneku apie dieną, nežinau, kada ji išauš, tačiau ne Žemėje žmonių gyvens daugiau negu Žemėje. Žmonės gyvens Mėnulyje. Galbūt žmonės gyvens Jupiterio ir kitų planetų mėnuliuose. Galbūt žmonės įsikurs asteroiduose… Žinau, kad žmonės kolonizuos Saulės sistemą, o vėliau nukaks ir anapus jos“ (“NASA’s Griffin: ‘Humans Will Colonize the Solar System,’” p. B07). Apie būtinybę kraustytis iš Žemės į planetines arba erdvines (skriejamąsias) kolonijas kaip vienintelę tvarią galimybę žmonijai išlikti dažnai šneka anglų kosmologas fizikas teoretikas Stephenas Williamas Hawkingas (žr. Roger Highfield, “Colonies in Space May Be Only Hope, Says Hawking,” 2001; “Mankind Must Colonize Other Planets to Survive, Says Hawking,” 2006). . Anksčiau ar vėliau gyvenamasis žmonių pasaulis nebebus užrakintas Žemėje, o ekonominės veiklos – tik šiosios ištekliuose. Politinius, visuomeninius ir ūkinius įvykius, technologinę pažangą ir kosminio kolonizavimo programas sėkmingai suderinus laike ir erdvėje, kapitalizmui galėtų atsiverti milžiniškos plėtros galimybės – turbūt gerokai įspūdingesnės už tas, kurias ši gyvybinga istorinė visuomeninė sistema meistriškai išnaudojo vis dar turimoje, bet palengva prarandamoje planetoje – tėvynėje Žemėje.

Tad kiek yra vietos Žemėje iš tikrųjų? Ginčyčiausi, kad jos esama gerokai daugiau negu pasaulinių sistemų analizėje leidžia suprasti Wallersteinas. Daugiau, nes ontologiniu požiūriu vieta pasaulyje yra daugialypė, kitaip tariant, ji ne tik medžiaginė, bet ir dvasinė (mintinė, jausminė, informacinė). Daugiau, nes pasaulis ima skleistis anapus fizinių Žemės ribų. Kapitalisto akimis – visa tai galima prekinti. Volersteiniškas paveikslas, kuriame naujųjų amžių pasaulis vaizduojamas kaip ekonominė sistema, kurios plėtros parametrus nustato ir varžo baigtinė Žemės tikrovė, istoriniu požiūriu yra taiklus, tačiau prognostiniu – tebesvarstytinas ar net abejotinas. Manyčiau (nors ir negeidaučiau), jog naujajame, daiktiškai ir prasmiškai išdidėjusiame ateities pasaulyje reformuotas kapitalizmas turi nemenkas galimybes išlikti, o gal ir patirti dar vieną aukso amžių. Kaip bus iš tikrųjų – parodys tik laikas.

Žvilgsnis į Lietuvą

Iš vienos politinės santvarkos „persitvarkiusioje“ į kitą Lietuvoje išgyvename painų ir sudėtingą prieštaringų minčių laikotarpį – minčių apie galimą kelią, kuriuo žengdami, ne tik apsigydytume istorines žaizdas, bet ir tvirtėtume bei savarankiškėtume kaip valstybė. Geopolitinis, ūkinis, kultūrinis ir kitoks saistymasis su mus supančiais artimesniais ir tolimesniais kaimynais nebūtinai reiškia, kad prarandame savastį ar netenkame valstybingumo – tai nutinka tik tuomet, kai imamės veiksmų, deramai nesuvokdami ką ir kodėl darome (pavyzdžiui, mechaniškai mėgdžiodami arba veikdami iš nežinios arba baimės), nesivadovaujame savo protu ir valia, neturime kruopščiai apgalvotų ir pasvertų ilgalaikių tikslų, neišsiaiškiname, garsiai ir drąsiai nepasakome sau ir aplinkiniams, ką išties vertiname ir branginame. Kaip valstybė stokojame visumos pojūčio, architektoninio vaizdo, įmanomo tik iš aukštai, išskleidus sparnus, pažvelgus erelio akimis tiek į save, tiek į aplinką. Kol mūsų – lietuvių tautos – mintys bus sukuistos, juolab prieštaringos, tol blaškysimės ir eikvosimės. Vadinasi, turime pradėti nuo savo minčių, šalindami mums visiems žalingas prieštarybes. Antai keletas jų: