Straipsnis Lietuviškieji Algio Uždavinio tradicionalizmo kontekstai: istorijos ir ontologijos sampynos

Maža lietuvių mokslininkų, kuriems Lietuvoje būtų buvę taip ankšta kaip Uždaviniui. Ne vensloviška „aš dūstu“ prasme, besiilginčia atviresnio, spalvingesnio ir būtinai šiuolaikiško diskurso. Uždaviniui buvo ankšta ne konkrečiame žemėlapio lopinėlyje, ankšta net ne erdvėje – jam buvo ankšta užpelkėjusiame laike, nes ta keista „tėvynė“, kurios jis ieškojo, pasirodė besanti išguita iš modernių Vakarų dabarties. Tai ciklinio, nuo savo šaltinių nenutolstančio laiko tėvynė, labiau tarpstanti „surastoje“ atmintyje nei konkrečioje erdvėje.

Tarsi jam vienam duoto vidinio kompaso vedinas Uždavinys iš mokslinės ir egzistencinės intuicijos gijų pynė, dėliojo savo „naujosios tėvynės“ žemėlapius, kol galų gale jie tapo ieškomo kelio nuoroda.

∗∗∗​

Galima numanyti, kad Uždavinio interpretacines pastangas sąlygojo deklaratyviai nesuformuluotas, bet tarp eilučių aiškiai įskaitomas strateginis siekis – įveikti pradmenų užmarštį, metafizinį aklumą ir tokiu keliu grįžti prie „ištakų“. Kitaip tariant, jį inspiravusi pasaulėžiūrinė orientacija reikalavo nūdienos kontekste pasirinkti konkrečią hermeneutinę ir egzistencinę laikyseną. Uždavinio priimto sprendimo erdvėje išryškėja paradoksali tradicinio ir modernaus atvaizdo priklausomybė, taip pat giliausia skirtis: adekvatus tradicinių atvaizdų, ženklų bei simbolių pažinimas reikalauja modernius vaizdinius lėmusių prielaidų paneigimo ar bent pamatinės reartikuliacijos.

Bendriausia išvada būtų tokia: senovės civilizacijų atvaizdų ir simbolių pažinimo bei interpretavimo problema neatsiejama nuo ją grindžiančios ontologinės problematikos. Štai kodėl vaizdinių, ženklų ir simbolių pažinimo klausimas pirmiausia yra klausimas apie jį sąlygojančias metafizines konfigūracijas bei jų lemiamą istorinį horizontą. Anot Uždavinio, pageidaujami šiuolaikinių pažintinių instrumentų ir metodikų pokyčiai neįmanomi be tam tikros reorganizacijos metafizinių prielaidų lauke.

Uždavinio nuomone, šiuolaikinis interpretacinis Vakarų mokslo diskursas, nežiūrint įvairovės, pirmiausia yra „atkerėjimo“ strategiją realizuojanti pastanga; nenuostabu, kad jos požiūriu, tradicionalistų nuostatos traktuojamos kaip žingsnis atgal ir savotiškas bandymas vėl užkerėti tikrovę. Kitoje barikadų pusėje, t. y. tradicionalistų pozicijose stovintis Uždavinys, savo tikslus neabejotinai formuluotų radikaliai priešingai: ne „užkerėti“ tai, kas „atkerėta“, bet „atkerėti“ patį „atkerėjimą“.

Tokioje perspektyvoje tampa suprantami Uždavinio žodžiai, kuriais jis baigia šiai temai skirtą savo knygą: „hermeneutinė archajinių simbolių ir atvaizdų suvokimo problema tiesiogiai siejasi su šiandien vykstančiais metafizikos šalininkų ir jos priešininkų ginčais, kurie atveria plačią naujų tyrinėjimų ir aiškinimų perspektyvą“ Algis Uždavinys, Simbolių ir atvaizdų interpretacijos problema senovės civilizacijose, p. 314. . Išgirskime, kas parašyta tarp eilučių: interpretacinio modelio efektyvumas sietinas ne su naujų šaltinių atradimų ir pažinimu, ne su patobulintų metodikų įvaldymu, bet su galia pertvarkyti vertybinę ontologinę koordinačių sistemą, kuri palaiko arba priešinasi „atkerėjimo“ pastangai. Galima tarti, kad čia supriešinamos ne konkrečios interpretacinės metodologijos, bet jas grindžiantys pasaulėvaizdžiai. Deklaruodamas tam tikrų interpretacinių metodikų pranašumą Uždavinys „tarsi savaime“ siūlo ir jas paremiančias vertybines ontologines prielaidas. Jis įsitikinęs, kad taip padidinamas senovės kultūrų vizualinio paveldo interpretavimo efektyvumas; kita vertus, tai jį paverčia kritikos taikiniu tiems, kas su minėtomis prielaidomis nesutinka.

Savaime suprantama, mes nebūtinai turime pritarti visoms Uždavinio pasaulėžiūros prielaidoms ir galime klausti, ar tų prielaidų lemiamas mąstymo būdas ir tikrovės pagava yra pagrįsta bei adekvati. Tačiau turėtume pripažinti, kad tomis prielaidomis apvaisintos jo mokslinės interpretacinės pastangos, ypač nukreiptos į kitus civilizacinius kontekstus, pasiekė įspūdingų laimėjimų. Taip pat vertas pagarbos jo sąmoningas pasirinkimas „nepriklausyti daugumai“ ir nuoširdi ištikimybė savo įsitikinimams.

Literatūra

• Kardelis, Naglis, „Išminties versmių ieškotojas: apie Algio Uždavinio asmenybę ir kūrybą“ | Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos XII. Algio Uždavinio fenomenas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012.
• Kierkegaard, Søren, Filosofijos trupiniai, arba Truputis filosofijos, Vilnius: Aidai, 2000.
• Lingis, Alphonso, Bendra kalba, paskiri balsai. Vilniaus paskaitos, Vilnius: Baltos lankos, 2010.
• Mažeikis, Gintautas, „Heterogeninė filosofijos istorija: R. Plečkaičio ir A. Uždavinio renesanso filosofijos nesankirtos“, Žmogus ir žodis, t. 13, nr. 4. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, 2011.
• Uždavinys, Algis, Simbolių ir atvaizdų interpretacijos problema senovės civilizacijose, Vilnius: Sophia, 2006.
• Uždavinys, Algis, Sufizmas islamo civilizacijoje, Kaunas: Atvirosios visuomenės studijų asociacija, 2007.
• Шуон, Фритьоф, Избранные сочинения. Каунас: Балтийос арас, 1996.

The Lithuanian Contexts of Algis Uždavinys’ Traditionalism: The Historical and Ontological Intertwinings

Summary. The article discusses the methodological aspects of research adapted by Algis Uždavinys. The primary focus is on Uždavinys’ intellectual assumptions and ways of perceiving the world based on a special combination of ontological and epistemological procedures. Uždavinys is shown to apply his own theory of cultural interpretation with its own set of ontological and epistemological assumptions. A distinct group of problems in Uždavinys writings has to do with interpreting historical development through radical turning points or fractures as opposed to continuous and relatively even historical changes such as the consecutive stages of the same modernization process. Historical turning points are articulated through the discussion of traditional culture and its reliance on the continuation of historical memory. In this process of articulating traditional culture, a special role is assigned by Uždavinys to the scholar as an “exegete” who uses his or her “faith” to build the necessary hermeneutical bridges between the past and the present.

Keywords: Algis Uždavinys, traditionalism, ontology, historical development, turning points in history, theurgic mysteries, faith.