Straipsnis Agrarinių teritorijų naudojimo problemos ir jų sprendimas Lietuvoje

Šios nuostatos gali būti įgyvendintos atitinkamai patikslinus įstatymus ir įdiegus kaimo plėtros tikslus atitinkančių teritorijų planavimo dokumentų rengimo sistemą.

Siekiant apsaugoti derlingąjį dirvožemį, būtinos Žemės įstatymo Žr. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, 2004. pataisos, įteisinančios derlingąjį dirvožemio sluoksnį žemės savininko nuosavybe tik jeigu žemė buvo ar gali būti naudojama auginti žemės ūkio augalus, miško ir kitus sodinius. Tuomet keičiant žemės naudojimo paskirtį ar panaudojant žemės ūkio naudmenas statiniams, už žemės ūkio naudmenų ploto sumažinimą turi būtų reikalaujama atlyginti nuostolius ne žemės savininkui, o valstybei (visuomenei). Analogiškas principas apsaugant miško žemę yra pritaikytas 2011 m. priimtose Miškų įstatymo pataisose Žr. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas, 2001. . Pagrindinių siūlomų pakeitimų esmė: už žemės ūkio naudmenas, leistas panaudoti ne žemės ūkio veiklai, turėtų būti mokama kompensacija, kurios dydis priklauso nuo dirvožemio atkuriamosios vertės, įdėtų lėšų melioracijos darbams, žemės našumo, žemės ūkio veiklai sukurtos infrastruktūros įtakos žemės rinkos kainai. Sumokėtos piniginės kompensacijos įtraukiamos į valstybės biudžeto pajamas, jų apskaita tvarkoma specialia žemės ūkio naudmenų gerinimo finansavimo programa ir naudojamos žemės melioravimo darbams (įskaitant projektavimą ir vykdymą) finansuoti. Siekiant išsaugoti nuo iššvaistymo žemės ūkio naudmenas, rekomenduotina teisės aktuose įtvirtinti nuostatą, jog įveisiant miškus perduoti našių žemės ūkio naudmenų ir nusausintos žemės ūkio paskirties žemės plotus galima tik išimtiniais atvejais, ir jei pagal konkrečios vietovės kaimo plėtros žemėtvarkos projektą nustatoma, kad šių miškų įveisimas būtinas norint užtikrinti rekomenduojamą teritorijos miškingumą ir kultūrinio kraštovaizdžio formavimo reikalavimus.

Siekiant sumažinti apleistų žemių plotus ir tuo pačiu padidinti naudojamų žemės ūkio naudmenų plotus, tikslinga teisės aktuose numatyti:

• lengvatines sąlygas perkant apleistos valstybinės žemės sklypus, parduodant juos žemės ūkio veiklos subjektams, jeigu jiems įsigijus šią žemę bus pagerintas žemės valdų kompaktiškumas;
• teikti valstybės paramą žemės ūkio veiklos subjektams, įsigyjantiems apleistą privačią žemę (pvz., žemei pirkti paimtų kreditų palūkanų apmokėjimą), jeigu jiems įsigijus šią žemę bus pagerintas žemės valdų kompaktiškumas;
• lengvatas apmokestinant apleistos žemės sklypus, jeigu jų savininkas vykdo žemės gerinimo priemones ir atkuria buvusią žemės ūkio naudmeną. Taip pat įstatyme tikslinga nurodyti, jog privačios žemės savininkams, nepradėjusiems gerinti apleistos žemės, galimos naudoti žemės ūkio veiklai, žemės mokestinė vertė padidinama suma, lygia darbų sąmatai atkuriant apleistos žemės buvusias ūkines savybes – atkuriamajai melioracijai;
• numatyti būdus (iš biudžeto lėšų arba įsteigus siūlomą specialią žemės ūkio naudmenų gerinimo finansavimo programą) kompensuoti dalį ūkių lėšų, išleistų apleistų žemių melioravimo darbams.

Įgyvendinant valstybės administracines priemones būtina panaudoti teritorijų planavimo dokumentus, kurie bus rengiami vadovaujantis naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymu Žr. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, 2004. . Planavimo organizatoriai ir planų rengėjai turėtų vadovautis norminiais dokumentais, teisiškai reglamentuojančiais žemės tvarkymo darbus ir žemės naudmenų pavertimą kitomis naudmenomis. Šiuo metu teisės aktai ir metodiniai dokumentai neužtikrina derlingų žemės ūkio naudmenų apsaugos teisinėmis bei ekonominėmis priemonėmis, nepakankamai ginami žemės ūkio paskirties žemės naudotojų interesai. Būtinos įstatymų pataisos, kurios numatytų žemės ūkio naudmenų ir miškų naudojimo prioritetus, konkrečius reikalavimus planuojant dirbamos žemės laukus, kelius, užstatytų teritorijų, miškų ir kitų želdinių išdėstymą ir optimizuojant ūkinių struktūrų žemėnaudas. Šalies žemės fondo perspektyvinis panaudojimas turi būti reguliuojamas pagal parengtus teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose esamo žemės naudojimo pakeitimai sprendžiami atsižvelgiant į gyventojų bei įvairių ūkio sričių interesų balansą. Agrarinėms teritorijoms rengiamuose planuose turi būti pažymėti žemės ūkio veiklai naudotini dirbamos žemės ir pievų sklypai, kaimų ribos, konkretūs plotai, numatomi urbanizuoti, taip pat žemės plotai, numatomi panaudoti miškų ūkio veiklai. Laikantis metodinių reikalavimų formuojant kultūrinį kaimiškąjį kraštovaizdį galima užtikrinti, kad pertvarkomas kraštovaizdis atitiktų mokslinių rekomendacijų reikalavimus teritorijų naudojimo funkcionalumo, ekologinio stabilumo ir kraštovaizdžio estetiškumo požiūriu. Patikslinus įstatymų nuostatas, užstatymo planai galėtų būti rengiami žemės ūkio naudmenų panaudojimą kitai paskirčiai susiejant su planavimo organizatoriaus įsipareigojimu kompensuoti valstybei (visuomenei) derlingojo dirvožemio ir žemės ūkio naudmenų sumažinimo nuostolius.

Esant galimybei, paramą žemės ūkio ir kaimo plėtrai tikslinga susieti su teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, metodinėmis rekomendacijomis žemės ūkio gamybai ir Žemės informacinės sistemos duomenimis. Valstybės priemonės, skatinančios efektyvų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, turėtų būti parengtos taip, kad skatintų ūkius:

• įsigyti arba išsinuomoti apleistas valstybines ir privačias žemes su našiais dirvožemiais bei atlikti reikalingą sausinimo sistemų remontą ir rekonstrukciją;
• geriau išnaudoti turimus pievų ir ganyklų su kultūriniais žolynais plotus didinant galvijų ir avių skaičių, išarti bei panaudoti prekinei produkcijai skirtų pasėlių auginimui buvusioje ariamoje žemėje įrengtas pievas bei ganyklas, jeigu jų plotas didesnis nei būtinas pagal normatyvus aprūpinant pašarais ūkiuose laikomus gyvulius;
• siekti, kad žemės ūkio paskirties žemėje neliktų nenaudojamų žemės ūkio naudmenų, o visos žemės ūkio naudmenos būtų naudojamos tokiu intensyvumu, kuris leidžia gauti didžiausią ūkiams reikalingos augalininkystės produkcijos kiekį nepažeidžiant agrotechninių reikalavimų kaitaliojant pasėlius sėjomainose, gerinant dirvožemio struktūrą, išsaugant ir didinant humuso kiekį, subalansuojant tręšimą mineralinėmis ir organinėmis trąšomis, saugant pasėlius nuo piktžolių, kenkėjų ir ligų. Tokios tausojamojo ūkininkavimo priemonės gali būti įgyvendintos tik remiantis ŽIS duomenimis apie žemės ūkinių savybių pokyčius bei vadovaujantis kompleksiniais žemės ūkio ir kaimo plėtros projektais, kuriuose nustatomos atskirų žemės plotų naudojimo perspektyvos.

Žemės naudojimo optimizavimui didelę įtaką gali turėti valdymo institucijų vykdomas teritorijų planavimo reikalavimų įgyvendinimas ir žemės naudojimo kontrolė. Šių institucijų veiklą pagerintų ir teisės aktų papildymas konkrečiais normatyvais, reglamentuojančiais našių žemės ūkio naudmenų plotų apsaugą ir jų mažinimo sąlygas, racionalaus dydžio ir formos žemės sklypų projektavimo reikalavimus, privalomą teritorijų planavimo dokumentų derinimą su įstaiga, atsakinga už valstybės žemės politikos įgyvendinimą – Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Ši tarnyba, pagal kompetenciją išduodama planavimo sąlygas teritorijų planavimo dokumentams rengti ir derinanti planavimo dokumentų sprendinius, turėtų kontroliuoti, ar bus pagerintos žemės naudojimo sąlygos ir privažiavimo kelių tinklas, išsaugoti ariamosios žemės plotai ir natūralūs kraštovaizdžiai, suformuotos racionalios žemės sklypų ribos.

Išvados

1. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimo intensyvumą galima išreikšti ploto vienetui tenkančiomis žemės ūkio produkcijos gamybos apimtimis arba prekinei produkcijai naudotinų pasėlių procentu bendrame žemės ūkio naudmenų plote. Pagal šiuos rodiklius Lietuvoje intensyviai naudojama tik 54 % visų naudojamų žemės ūkio naudmenų.

2. Pagrindinės priežastys, turinčios įtakos žemės naudojimo intensyvumui, ir kurių iš esmės pakeisti negalima, yra žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas (žemės našumo balas) ir stambiųjų ūkių gamybos komponentų (statinių, žemės ūkio technikos, gyvulių skaičiaus, naudojamos žemės ploto) išsaugojimo laipsnis.

3. Intensyviai naudojamų žemės ūkio naudmenų plotas Lietuvoje dėl ūkių stiprėjimo ir dirvonuojančios žemės įtraukimo į žemės ūkio veiklą palaipsniui didėja, tačiau 2003–2010 m. galvijų skaičius šalyje kasmet mažėjo po 22 tūkst., iš jų karvių – po 14 tūkst.

4. Lietuva turi potencines galimybes atkurti buvusį žemės ūkio gamybos lygį ir padidinti intensyviai naudojamų žemės ūkio naudmenų plotus. Pagrindinėmis agrarinių teritorijų naudojimo valstybinio reguliavimo kryptimis laikytina:

4.1. Subalansuoto žemės išteklių paskirstymo įvairiai naudojimo paskirčiai planavimas ir administravimas užtikrinant našių žemės ūkio naudmenų išsaugojimą.

4.2. Racionalaus dydžio, stabilių ir kompaktiškų žemės valdų sudarymas prekinę žemės ūkio produkciją auginantiems ūkiams.

4.3. Kultūrinio kaimiškojo kraštovaizdžio suformavimas, kompleksiškai sprendžiant gyvenamųjų vietovių statinių, infrastruktūros elementų, dirbamos žemės laukų, miškų ir natūralių žemės naudmenų išdėstymą.

4.4. Žemės ūkio gamybos apimčių padidinimas įtraukiant į intensyvią žemės ūkio veiklą potencialiai derlingas apleistas žemes ir neefektyviai naudojamas žemės ūkio naudmenas.

4.5. Žemės ūkio naudmenų vertingųjų savybių gerinimas panaudojant dirvožemių tyrimo ir kitus žemės informacinės sistemos duomenis.

5. Siekiant padidinti agrarinių teritorijų naudojimo efektyvumą Lietuvoje, būtina:

5.1. Tobulinti norminius teisės aktus, reglamentuojančius teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir įgyvendinimą bei žemės ūkio naudmenų, kaip išskirtinės reikšmės gamtos ištekliaus, apsaugą.

5.2. Sustiprinti žemę administruojančių institucijų funkcijas, kad jų veikloje daugiau dėmesio būtų skiriama planuojant ir tvarkant kaimiškąsias teritorijas, likviduojant apleistas žemes, stiprinant žemės naudojimo kontrolę.

Literatūra

• Aleknavičius, Audrius; Pranas Aleknavičius, „Žemės ūkio naudmenų ploto pokyčių perspektyvos Lietuvoje“, Vagos: mokslo darbai, 2010, nr. 86 (39), p. 28–36.
• Aleknavičius, Pranas; Audrius Aleknavičius, Daiva Juknelienė, „Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės naudojimo perspektyvos“, Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje, 2012, nr. 2 (4), p. 15–26.
• Aleknavičius, Pranas; Vaiva Stravinskienė, „Žemės savybių įtaka žemės ūkio plėtrai Lietuvoje“, Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje, 2011, nr. 2, p. 188–198.
• Darbotvarkė 21: subalansuotos plėtros veiksmų programa (galutinis sutarčių tekstas, Vyriausybių svarstytas Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferencijoje Rio de Žaneire, Brazilijoje, 1992 m. birželio 3–4 d.), Vilnius: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, 2001.
• European Charter for Rural Areas, Doc. 7507, 20 March 1996 [žiūrėta 2013 m. liepos 9 d.].
• Jasaitis, Jonas, „Neurbanizuotų teritorijų plėtros administravimas poindustrinėje visuomenėje“, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2008, nr. 1 (10), p. 47–63.
• Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa, 2007 [žiūrėta 2013 vasario 10 d.].
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 37-1319.
• Lietuvos Respublikos miškų įstatymas, 2001 m. balandžio 10 d. nr. IX-240, Valstybės žinios, 2001, nr. 35-1161.
• Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimas nr. IX-1187 „Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos“, Valstybės žinios, 2002, nr. 113-5029.
• Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimas nr. IX-1154 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano“, Valstybės žinios, 2002, nr. 110-4852.
• Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, 2004 m. sausio 15 d. nr. IX-1962, Valstybės žinios, 2004, nr. 21-617.
• Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Valstybės žinios, 2004, nr. 28-868.
• Mažvila, Jonas (sud.), Lietuvos žemės našumas, Akademija (Kėdainių r.): Lietuvos žemdirbystės institutas, 2011.
• Ribokas, Gintaras, „Šiaurės Rytų Lietuvos kaimo raidos perspektyvos“, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2010, nr. 3 (19), p. 63–74.
• Volkov, S. A., «Zemlyeustroystvo za rubyezhom» | Zemlyeustroystvo, Moskva: „Kolos S“, 2005, т. 7.

Problems and Solutions of the Use of Agrarian Areas in Lithuania

Summary. This paper presents the state overview of the agricultural land of the Republic of Lithuania as well as suggestions for agrarian areas management control. The causes leading to the level of land use intensity were analyzed in this paper. Problematic regions, where land use indicators are worse due to the rapidly shrinking population as well as due to the lack of state support for the farm economy strengthening, were identified. Proposals for agriculture and rural development, which may ensure a more efficient agricultural land use, were presented. Proposals are justified by strategic documents and legal provisions for the conservation of agricultural land as an exceptional value of natural resources. The rational land use issues in Lithuania can be properly solved by improved legislation, by the preparation of spatial planning documents based on scientific recommendations as well as by the return of derelict lands for economic activities. This would stabilize the agricultural land area decrease.

Keywords: agricultural land, land use intensity, derelict land, land productivity.