Disertacija Bai Juyi poezija kaip kiniškas intertekstas japonų klasikiniame tekste: lyginamoji studija

Santrauka. Disertacijoje lyginamuoju aspektu kompleksiškai analizuojamos viduramžių Japonijos ir Kinijos literatūrinės tradicijos, pasitelkiant klasikinius šaltinius bei interpretacinę literatūrą. Tyrimo centre – kinų poeto Bai Juyi (772–846) kūrybos įtaka japonų literatūrai, visų pirma Murasaki Shikibu (apie 973–apie 1014) romanui Sakmė apie princą Gendži (Genji monogatari) ir Japonijos pilietinių karų laikais (XIII–XVI a.) suklestėjusio No teatro pjesėms. Disertaciją sudaro įvadas, trys dalys, išvados, literatūros sąrašas ir priedai. Pirmoje dalyje „Bai Juyi poezija kaip kinų ir japonų literatūros sąlyčio taškas“ apžvelgiamas disertacijoje nagrinėjamų literatūros kūrinių gyvasis istorinis kontekstas, jų atsiradimo aplinkybės ir recepcijos niuansai, kinų kilmės interteksto vieta japonų tekste. Antroje dalyje „Bai Juyi poezijos refleksijos Genji monogatari ir No dramoje“ aiškinamasi, kokiomis kryptimis Bai Juyi poezija veikė Kinijos ir Japonijos literatūrą. Iš gausaus šio poeto kūrybinio palikimo pagrindinei literatūrinei analizei pasirinkti du temiškai susiję, biografiniais faktais pagrįsti kūriniai – poema „Amžinosios širdgėlos giesmė“ (Changhenge) ir eilėraštis „Ponia Li“ (Li Furen). Trečioje disertacijos dalyje „Bai Juyi autentikos išsaugojimo japonų literatūroje problema“ įvairiais pjūviais nagrinėjamas kiniškų konceptų prasmės kitimas japonų interpretacijose. Priedus sudaro visi disertacijoje aptariami pagrindiniai tekstai, darbo autorės išversti iš originalo kalbų.

Pagrindiniai žodžiai: Bai Juyi, Changhenge, Genji monogatari, interpretavimas, intertekstas, Japonija, japonų literatūra, Kinija, kinų klasikiniai šaltiniai, Li Furen, literatūra, literatūrinė analizė, lyginamoji analizė, Murasaki Shikibu, No teatras, vertimas, viduramžiai.

Bai Juyi’s Poetry as an Intertext of Chinese Literature in Japanese Classical Text: A Comparative Approach

Summary. The dissertation analyses literary traditions of Japan and China in pre-medieval and medieval societies, and, with reference to the texts of the respective countries in the relevant periods of time, appreciates the level of impact made by the works of the Tang dynasty’s poet Bai Juyi (772–846) on Japanese classical literature. The research is based on comparative study of Chinese and Japanese texts translated into Lithuanian, namely selected poems by Bai Juyi, excerpts from The Tale of Genji (Genji monogatari) by the eleventh century court lady Murasaki Shikibu and three Noh plays of the Muromachi and Sengoku periods from the fourteenth to sixteenth century.

It is concluded that Bai Juyi’s texts were first integrated into the Chinese-language poetry of Japanese authors where they remained relatively intact. Soon, however, Bai Juyi’s poetry became an object of rewriting by the authors of Japanese monogatari (genre of narrative fiction). Later, it entered the stage production of Noh to become a part of its rather complicated and heterogeneous intertext, until finally Bai Juyi’s poetry was absorbed by the texts of the Tokugawa period (1600–1868), although by this time it became routine to refer to the Chinese source not in its original form but in the form of its Japanese derivative that was shaped by the process of its reproduction in Japanese literature and included new meanings discovered in the course of action.

The process of perception of Bai Juyi’s poetry is a typical illustration of the general tendency of the embracing of Chinese cultural heritage in Japan. The case demonstrates how Japanese cultural life was inspired by Chinese concepts and how (or whether) Japanese convictions were affected. The inter-relation of the foreign and the native in ancient and medieval Japan is a model to find analogues throughout cultural and social history of Japan, including present times.

Keywords: Tang dynasty, poetry, Japanese narrative fiction, Noh theatre, canonical texts, literary contacts, translation, borrowing, aesthetic conventions, symbols, intertextuality.