Straipsnis Ankstyviausi žirgų palaikai laidojimo objektuose Lietuvoje

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama žirgo laidojimo papročio formavimosi ankstyvuoju metalų laikotarpiu dabartinėje Lietuvos teritorijoje pradžia. Pristatomi surinkti duomenys apie ankstyviausius žirgų palaikus žmonių laidojimo vietose. Šių gyvūnų kaulų iki šiol rasta tik vakarinėje Lietuvos dalyje – Kurmaičių, Kvecių ir Ėgliškių pilkapynuose, įrengtuose nedidelėje teritorijoje Akmenos, Tenžės ir Danės upių pakrantėse. Pilkapiuose, kuriuose vyrauja degintiniai žmonių kapai, aptikta atskirų, nedegintų žirgų kūno dalių. Šie laidojimo objektai datuojami vėlyvojo žalvario amžiaus pabaiga–ankstyvuoju geležies amžiumi. Toks laidosenos pokytis siejamas su išskirtinės žirgo padėties formavimosi pradžia Baltijos regione II ir I tūkstm. pr. Kr.

Pagrindiniai žodžiai: žirgų laidojimo pradžia, vėlyvasis žalvario amžius, ankstyvasis geležies amžius, Vakarų Lietuva, pilkapiai.

Įvadas

Arklys Šiame straipsnyje vartojami du terminai tos pačios rūšies gyvūnui įvardyti – arklys ir žirgas. Arklio terminu įvardijamas neprijaukintas arba ūkyje naudotas gyvūnas, o žirgo terminu – laidotas ir kituose ritualuose naudotas gyvūnas. priešistorinių bendruomenių gyvenime palaipsniui užėmė išskirtinę vietą. Jis buvo naudotas maistui, traukė vežimą, juo buvo jojama, jis aukotas, iš arklio kaulų ar kitų kūno dalių (odos, ašutų ir kt.) buvo gaminami dirbiniai. Šis gyvūnas taip pat vaizduotas įvairiuose dirbiniuose, laidotas kartu su žmonėmis arba atskirai ir buvo vienas iš individų socialinio statuso simbolių Žr. Elena Grigalavičienė, Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje, p. 98–100; Katie Demakopoulou, Christiane Eluère, Jørgen Jensen, Albrecht Jockenhövel, Jean-Pierre Mohen, Gods and Heroes of the European Bronze Age, p. 260–261; Richard Bradley, Ritual and Domestic Life in Prehistoric Europe, p. 172, 177–182; Mike Parker Pearson, The Archaeology of Death and Burial, p. 10–11; Liina Maldre, Heide Luik, “The Horse in Estonia in the Late Bronze Age: Archaeozoological and Archaeological Data,” p. 43–44. . Holoceno pradžioje laukiniai arkliai Equus ferus buvo paplitę didelėje Eurazijos teritorijoje, nuo Portugalijos iki Vakarų Kinijos Žr. Alicja Lasota-Moskalewska, Karol Szymczak, Mukhiddnin Khudzhanazarov, “A Problem of the Earliest Horse Domestication: Data from the Neolithic Camp Ayakagytma ‘The Site,’ Uzbekistan, Central Asia,” p. 14. . Rytų Baltijos regione laukinių arklių kaulų aptikta keliuose mezolito laikotarpio objektuose Žr. Algirdas Girininkas, Linas Daugnora, Indrė Antanaitis-Jacobs, “When Did Domesticated Horses Appear in Lithuania?,” p. 22–23; Maldre, Luik, 2009, p. 37. . Vis dar aktyviai diskutuojama, kada ir kur pirmiausia buvo prijaukinti arkliai. Turimais duomenimis, anksčiausiai tai galėjo įvykti Juodosios–Kaspijos jūros stepėse apie 5000 m. pr. Kr. ar netgi šiek tiek anksčiau Žr. Marija Gimbutas, The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe, p. 353; David W. Anthony, The Horse, the Wheel, the Language: How Bronze-Age Riders from the Eurasian Steppes shaped the Modern World, p. 200; Alicja Lasota-Moskalewska, Karol Szymczak, Mukhiddnin Khudzhanazarov, “A Problem of the Earliest Horse Domestication: Data from the Neolithic Camp Ayakagytma ‘The Site,’ Uzbekistan, Central Asia,” p. 14–21. . Neolito laikotarpiu arkliai pradėti laidoti ir aukoti. Vieni iš ankstyviausių arklių kapų rasti Jamnajos ir katakombų kultūrų paminkluose, kuriuose kartu su palaidotais žmonėmis rasta arklio kaukolių, kanopų, o kartais ir kitų gyvulių – galvijų, avių / ožkų, šunų palaikų. Arklių palaikų taip pat rasta kai kuriuose rutulinių amforų, virvelinės keramikos, varpinių taurių kultūrų kapuose Žr. Douglas Q. Adams, James P. Mallory, Dean Miller, “Horse,” p. 279. .

Paprotys laidoti žirgą Rytų Baltijos regione išplito laikotarpiu po Kristaus gimimo. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje aptikti žirgų kapai daugiausia datuojami I tūkstm.–II tūkstm. pirmąja puse. Per šį ilgą laikotarpį susidarė tam tikri regioniniai skirtumai, žirgų kapai įgijo savitų bruožų Žr. Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit, p. 55–57, 137–138; Регина Куликаускене, «Погребения с конями у древних Литовцев», c. 211–222; Adolfas Tautavičius, „Taurapilio „Kunigaikščio“ kapas“, p. 18–43; Linas Daugnora, „Marvelės kapinyno žirgai“, p. 86–90; Audronė Bliujienė, Donatas Butkus, “Armed Men and Their Riding Horses as a Reflection of Warriors Hierarchy in Western Lithuania during the Roman Iron Age,” p. 95–116. . Tačiau žirgų laidojimo papročio formavimosi ištakos Lietuvos teritorijoje atsekamos ankstyvajame metalų laikotarpyje. Šis svarbus pokytis to meto bendruomenių laidosenoje kol kas nėra plačiau nagrinėtas.

Tyrimų duomenys apie ankstyviausius laidojimo paminklus, kuriuose rasta žirgų kaulų, yra beveik nepublikuoti. Keliuose straipsniuose, kurių viename analizuojami vėlesnio laikotarpio žirgų kapai, o kitas skirtas Kurmaičių laidojimo paminklo medžiagai publikuoti, trumpai paminėti tik Kurmaičių pilkapiuose aptikti žirgų dantys Žr. Регина Куликаускене, «Погребения с конями у древних Литовцев», c. 212; Pranas Kulikauskas, „Kurmaičių kapinynas“, p. 27, 33. . Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti ir interpretuoti surinktus duomenis apie ankstyviausius žirgų palaikus, aptiktus laidojimo paminkluose Lietuvoje.

Arkliai ankstyvajame metalų laikotarpyje Lietuvoje

Ankstyviausi arklių kaulai, aptikti dabartinėje Lietuvos teritorijoje, datuojami vėlyvuoju neolitu–ankstyvuoju žalvario amžiumi Žr. Algirdas Girininkas, Linas Daugnora, Indrė Antanaitis-Jacobs, “When Did Domesticated Horses Appear in Lithuania?,” p. 22–31. . Jų rasta 13 minėto laikotarpio gyvenviečių, kurios paplitusios įvairiose Lietuvos teritorijos dalyse. Arklių kaulų, palyginti su kitų gyvūnų kaulais, rastais šiose gyvenvietėse, yra nedaug. Nustatyta, kad iki šiol vėlyvojo neolito–ankstyvojo žalvario amžiaus gyvenvietėse rasti mažiausiai 20 arklių palaikai. Minimalus arklių skaičius, aptiktas kiekvienoje iš gyvenviečių, svyruoja nuo 1 iki 3 Žr. ten pat, lent. 1, 2, 3, 4. . Remiantis šia osteologine medžiaga, keliama hipotezė, kad vėlyvajame neolite–ankstyvajame žalvario amžiuje dabartinėje Lietuvos teritorijoje galėjo būti pradėti prijaukinti arkliai Žr. ten pat, p. 28, 29. .

Arklių kaulų aptikta ir ankstyvojo metalų laikotarpio piliakalniuose: Narkūnuose, Petrašiūnuose, Nevieriškėje, Aukštadvaryje, Sokiškėse, Kereliuose, Juodonyse, Moškėnuose, Velikuškių 1-ame Žr. Elena Grigalavičienė, Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje, p. 98–100; Linas Daugnora, Algirdas Girininkas, Osteoarcheologija Lietuvoje: vidurinysis ir vėlyvasis holocenas, p. 119–142; Heide Luik, Liina Maldre, “Bronze Age Bone Artefacts from Narkūnai, Nevieriškė and Kereliai Fortified Settlements: Raw Materials and Manufacturing Technology,” pav. 2. . Dalis arklių kaulų suskaldyti, todėl manoma, kad tuo metu arkliai buvo naudoti maistui Žr. Elena Grigalavičienė, Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje, p. 99. . Ištyrus Kerelių, Narkūnų, Nevieriškės, Sokiškių kaulinius dirbinius nustatyta, kad kai kurie jų (pvz., ylos, smeigtukai) galėjo būti pagaminti iš arklio kaulų Žr. Linas Daugnora, Algirdas Girininkas, Osteoarcheologija Lietuvoje: vidurinysis ir vėlyvasis holocenas, p. 122–137, lent. 45, 46, 50, 55; Heide Luik, Liina Maldre, “Bronze Age Bone Artefacts from Narkūnai, Nevieriškė and Kereliai Fortified Settlements: Raw Materials and Manufacturing Technology,” p. 9–10, 16–17, pav. 19, 24. . Dirbinių iš arklio kaulų taip pat aptikta Moškėnų ir Velikuškių 1-ame piliakalniuose, tačiau jie tyrinėti dar iki Antrojo pasaulio karo, todėl tikslesnis šių dirbinių datavimas neaiškus Žr. Linas Daugnora, Algirdas Girininkas, Osteoarcheologija Lietuvoje: vidurinysis ir vėlyvasis holocenas, p. 138–141, lent. 57. .

Kai kuriuose ankstyvuoju metalų laikotarpiu datuojamuose objektuose aptikta su žirgo aprangos detalėmis susijusių dirbinių. Baudėjų lobyje, kuris datuojamas vėlyvojo žalvario amžiaus pabaiga–ankstyvuoju geležies amžiumi, kartu su kitais dirbiniais Baudėjų lobį sudaro: įvijinis smeigtukas, 2 įvijinės apyrankės, 4 išgaubtos kūgio formos ir 1 įgaubtu viduriu plokštelės, kabutis ir lazdelės fragmentai (Elena Grigalavičienė, Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje, p. 177, pav. 102). aptiktos keturios metalinės gaubtos plokštelės. Tiksli jų paskirtis nežinoma, tačiau kai kurie tyrinėtojai linkę manyti, kad šie dirbiniai galėjo būti žirgo aprangos papuošalai Žr. Jonas Puzinas, „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys (1918–1938 m. Lietuvos proistorinių tyrinėjimų apžvalga)“, p. 204. , diržo apkalai ar žirgo kamanų papuošimai Žr. Elena Grigalavičienė, Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje, p. 188. . I tūkstm. pr. Kr. antros pusės–I tūkstm. po Kr. pradžios Petrašiūnų piliakalnyje aptikta kaulinių žąslų laužtukų Žr. ten pat, p. 99. , o Žemaitiškės 2-ojoje gyvenvietėje, datuojamoje vėlyvojo neolito pabaiga–ankstyvuoju žalvario amžiumi, aptiktos dvi iš rago pagamintos plokštelės, kurių išlikę tik fragmentai, tyrinėtojų interpretuojamos kaip galimos žąslų laužtukų dalys Žr. Algirdas Girininkas, Linas Daugnora, Indrė Antanaitis-Jacobs, “When Did Domesticated Horses Appear in Lithuania?,” p. 23, pav. 2. . Kaulinių žąslų laužtukų rasta ir kituose Rytų Baltijos regiono ankstyvojo metalų laikotarpio gyvenvietėse ir kapinynuose Žr. Liina Maldre, Heide Luik, “The Horse in Estonia in the Late Bronze Age: Archaeozoological and Archaeological Data,” p. 41. .

Ankstyvajame metalų laikotarpyje tam tikros žirgų kūno dalys pradėtos ir laidoti. Išanalizavus šio laikotarpio laidojimo paminklų Lietuvoje tyrimų duomenis, nustatyta, jog žirgų kaulų, priskirtinų ankstyvajam metalų laikotarpiui, aptikta tik Vakarų Lietuvoje, penkiuose trijų pilkapynų – Kurmaičių, Kvecių ir Ėgliškių – pilkapiuose (lentelė).

Kurmaičiai. Kurmaičių pilkapynas ir kapinynas (Kretingos r. sav.) įrengtas pakilumoje, Akmenos upės dešiniajame krante (dab. Padvarių tvenkinys). Archeologiniai kasinėjimai čia vykdyti 1940, 1948, 1950, 1951 ir 2010 m. Jų metu tirti pilkapiai, jų aplinka ir kapinynas su besijungiančiais akmenų vainikais. Šioje archeologinėje vietovėje rasti degintiniai ir griautiniai kapai datuojami I tūkstm. pr. Kr.–I tūkstm. po Kr. pirmąja puse Žr. Pranas Kulikauskas, Kurmaičių pilkapių (Kretingos raj.) 1948, 1950 ir 1951 m. tyrinėjimai. Kurmaičiai, Kretingos raj. 1948 m. tyrinėjimai. Įrašas padarytas iš 1948 metų žvalgomosios ekspedicijos dienoraščio, psl. 57–62; Kurmaičių pilkapių (Kretingos raj.) 1948, 1950 ir 1951 m. tyrinėjimai. Kurmaičiai. Kretingos rajonas, Klaipėdos sritis. LTSR MA Lietuvos istorijos instituto 1950 m. liepos 3–27 d. vestų ankstyvojo geležies amžiaus pilkapių tyrinėjimų dienoraštis, 1951; Kurmaičių pilkapių (Kretingos raj.) 1948, 1950 ir 1951 m. tyrinėjimai. Tyrinėjimai Kurmaičiuose 1951 metais, 1951; „Kurmaičių kapinynas“, p. 12–56; Algimantas Merkevičius, Julius Kanarskas, Lijana Remeikaitė, „Tyrinėjimai Kurmaičių mikroregione“, p. 139–144. . Pilkapiuose ir šalia jų aptikti 29 žmonių kapai (28 degintiniai ir 1 griautinis), datuojami laikotarpiu iki Kristaus gimimo, o dviejuose pilkapiuose (nr. 8, 11) aptikti ir 4 žirgų dantys. Svarbu paminėti, kad žirgų dantų ir kaukolė rasta ir vėlesniuose griautiniuose kapuose (nr. 23 ir 42), kurie datuojami senuoju geležies amžiumi Žr. Pranas Kulikauskas, „Kurmaičių kapinynas“, p. 49–50, 52–53. .

Pilkapyje nr. 8 P. Kulikausko ataskaitoje dar vadinamas pilkapiu nr. 3 (Pranas Kulikauskas, Kurmaičių pilkapių (Kretingos raj.) 1948, 1950 ir 1951 m. tyrinėjimai. Kurmaičiai. Kretingos rajonas, Klaipėdos sritis. LTSR MA Lietuvos istorijos instituto 1950 m. liepos 3–27 d. vestų ankstyvojo geležies amžiaus pilkapių tyrinėjimų dienoraštis, p. 19). du žirgo dantys rasti skirtingose sampilo vietose. Vienas jų buvo po antruoju akmenų grindiniu. Kitas aptiktas apie 70 cm gylyje, apatinėje sampilo dalyje, 120 cm į pietus nuo pilkapio centro. Abu dantys buvo apnykę, be deginimo žymių. Pilkapis, kuriame rasti dantys, buvo nedidelis, apie 8,5–9 m skersmens ir turėjo išlikusį apardytą apie 50 cm aukščio sampilą, kuriam įrengti panaudota kur kas daugiau akmenų nei kitiems pilkapiams. Įvairiose pilkapio vietose rasta akmenų grindinių (1 pav.). Tyrinėtojo nuomone, pilkapio paviršius taip pat galėjo būti išgrįstas akmenimis. Įvairiose sampilo vietose aptikta apardytų degintinių žmonių kapų – pavienių degintų kaulų ir keramikos šukių Žr. Pranas Kulikauskas, Kurmaičių pilkapių (Kretingos raj.) 1948, 1950 ir 1951 m. tyrinėjimai. Kurmaičiai. Kretingos rajonas, Klaipėdos sritis. LTSR MA Lietuvos istorijos instituto 1950 m. liepos 3–27 d. vestų ankstyvojo geležies amžiaus pilkapių tyrinėjimų dienoraštis, p. 19–24; „Kurmaičių kapinynas“, p. 27. .

Dar du žirgo dantys aptikti Kurmaičių pilkapyje nr. 11 P. Kulikausko ataskaitoje ir straipsnyje dar vadinamas degintiniu kapu nr. 9, 13 (Pranas Kulikauskas, Kurmaičių pilkapių (Kretingos raj.) 1948, 1950 ir 1951 m. tyrinėjimai. Tyrinėjimai Kurmaičiuose 1951 metais, p. 19; „Kurmaičių kapinynas“, p. 33). , jo rytinėje dalyje, šalia akmenų vainiko, apie 30 cm gylyje. Šis pilkapis buvo apie 70 cm aukščio ir turėjo vieną akmenų vainiką. Pasak Kurmaičių kaimo gyventojo A. Žilinsko, šioje vietoje 1940 m. rasta ne tik žirgo dantų, bet ir visa kaukolė. Šiame pilkapyje nesuardytų žmonių kapų neaptikta, keliose vietose rastos degėsių koncentracijos Žr. Pranas Kulikauskas, Kurmaičių pilkapių (Kretingos raj.) 1948, 1950 ir 1951 m. tyrinėjimai. Tyrinėjimai Kurmaičiuose 1951 metais, p. 19; „Kurmaičių kapinynas“, p. 33. .

Kveciai. Kvecių pilkapynas (Kretingos r. sav.) įrengtas masyvioje kalvoje, į rytus–pietryčius nuo Tenžės ir Kiaulupio upelių santakos. 1963 m. du apardytus pilkapius, esančius netoli vienas kito, datuojamus I tūkstm. pr. Kr., tyrinėjo Algimantas Merkevičius. Pilkapiuose aptikta 15 degintinių žmonių kapų ir 1 griautinis žirgo kapas Žr. Algimantas Merkevičius, Kvecių km. (Kretingos raj.) pilkapių-kapinyno kasinėjimų ataskaita. 1963.VIII.2–27 d., 1963. .

Žirgo kapas surastas pilkapio nr. 1, kurio sampilo aukštis buvo apie 1,65 m, skersmuo 13 m, pietrytinėje dalyje, sampilo apačioje, vidinėje išorinio akmenų vainiko dalyje (2, 3, 4 pav.). Žirgo palaikai apjuosti nedideliu akmenų vainiku, kuris vakarinėje dalyje greičiausiai buvo apardytas, nes šioje vietoje aptikti tik pavieniai akmenys. Rytinėje šios konstrukcijos dalyje akmenų vainiko ilgis – 2 m, o plotis – 1 m. Čia jis jungėsi su išoriniu pilkapio akmenų vainiku. Abiejų vainikų aukštis ir konstrukcijų akmenų dydžiai buvo panašūs. Išorinis pilkapio vainikas apribojo kapą pietryčiuose ir pietuose. Žirgo kapo užpilde buvo daug angliukų ir keletas pavienių akmenų virš kapo bei po juo. Žemiau palaikų aptiktas 10–15 cm storio tamsios žemės sluoksnis su angliukais. Žirgo palaikai gerokai apnykę, išlikusi tik kaukolė, orientuota į šiaurės vakarus, ir keletas nenustatytų kaulų, rastų 50 cm į vakarus nuo kaukolės Žr. ten pat, p. 17–18. .

Be žirgo kapo, šiame pilkapyje rasta ir 12 degintinių žmonių kapų. Dalies mirusiųjų deginti kaulai supilti į urnas lygiu arba brūkšniuotu paviršiumi, kitų mirusiųjų palaikai supilti į duobutes arba palaidoti akmenų konstrukcijose. Pilkapyje aptikta vos keletas įkapių – susilydęs žalvarinis dirbinys kape nr. 1 ir neapdirbto gintaro gabalėlis kape nr. 5 Žr. ten pat, p. 4–19. .

Ėgliškės. Ėgliškių pilkapynas (Kretingos r. sav.) įrengtas kairiajame Danės upės krante, netoli santakos su Šaltupio upeliu. Tai vienas plačiausiai tyrinėtų aptariamo laikotarpio laidojimo paminklų Lietuvoje. Dar XIX a. pabaigoje čia tyrimus pradėjo vokiečių archeologai Adalbertas Bezzenbergeris ir Alfredas Götze Žr. Adalbert Bezzenberger, „Fundberichte. Hügelgräber bei Eglischken, Kr. Memel“, S. 86–87, Abb. XI:1; XIV:2; Alfred Götze, „Hügelgräber bei Eglien–Niclau, Kr. Memel“, S. 85–86, Abb. IV. . Vėliau – 1969, 1974–1975 m. – tyrimus tęsė Elenos Grigalavičienės vadovaujama ekspedicija Žr. Elena Grigalavičienė, „Egliškių pilkapiai“, p. 5–43. . 1980–1981 m. dar du pilkapius atrado ir ištyrė Ignas Jablonskis Žr. Ignas Jablonskis, „Ėgliškių pilkapiai“, p. 35–37. . 2005 m. pilkapyno aplinkoje tyrinėjimus vykdė Julius Kanarskas Žr. Julius Kanarskas, „Ėgliškių (Andulių) kapinynas“, p. 113–116. . Ėgliškėse iš viso kasinėti 8 pilkapiai, juose rasti 48 žmonių kapai (37 degintiniai ir 11 griautinių), o dviejuose pilkapiuose – ir žirgų kaulų.

Žirgų palaikų aptikta apardytame pilkapyje nr. 1, kuris turėjo tris akmenų vainikus ir buvo 13–14 m skersmens (5 pav.). Šių gyvūnų kaulai surasti tarp centrinio ir vidurinio akmenų vainikų, į pastarąjį rėmėsi žirgo kapo duobės šiaurinė dalis, kurios dugnas buvo centrinio akmenų vainiko viršutinių akmenų ir vidurinio akmenų vainiko apatinių akmenų viršaus lygyje. Tikslus palaidotų žirgų skaičius tyrinėtojos nenustatytas, nes palaikai buvo labai apnykę ir apardyti. Tyrimų vadovės nuomone, šioje vietoje buvo palaidoti 2–3 žirgai. Pavienių kaulų taip pat aptikta apie 1–2 m į šiaurės vakarus nuo pagrindinės radavietės Žr. Elena Danilaitė, Egliškių pilkapių, Kretingos raj., tyrinėjimai 1969 m., p. 11. . E. Grigalavičienės nuomone, žirgų kaulai priklauso vėlesnei gyvenvietei, kurios liekanų – kultūrinis sluoksnis, keramika, degėsingos dėmės – aptikta kasinėjant pilkapį Žr. ten pat, p. 11–12. .

Vis dėlto tokia pilkapyje aptiktų žirgų interpretacija kelia abejonių. Minėtas pilkapis – kapai, jų struktūros, akmenų vainikai – buvo labai apardyti žemės darbų metu, geriau išlikusi tik apatinė sampilo dalis. Kasinėjimų metu pilkapis buvo apie 10 m atstumu nuo žvyro karjero krašto. E. Grigalavičienės minimos gyvenvietės struktūros – keramika, degėsių koncentracijos – tikriausiai buvo apardyto pilkapio liekanos. Atkreiptinas dėmesys, kad kituose dviejuose mažiau apardytuose pilkapiuose, kurie supilti šalia, o vieno jų akmenų vainikas jungėsi su pilkapio nr. 1 akmenų vainiku, tyrinėtoja jokių gyvenvietės pėdsakų neaptiko Žr. Elena Grigalavičienė, Egliškių pilkapių tyrinėjimai 1974 metais (Egliškiai II, Žalgirio apyl., Kretingos raj., kol. „Tarybų šalis“), 1974. . Tai, kad gyvenvietės kultūrinis sluoksnis buvo paplitęs tik nedidelėje, vieno labai apardyto pilkapio nr. 1 teritorijoje, kelia didelių abejonių dėl tyrinėtojos surastų struktūrų interpretacijos. Šiame straipsnyje keliama hipotezė, kad Ėgliškių pilkapyje nr. 1, kaip ir Kvecių pilkapyje, tarp akmenų vainikų, pilkapio naudojimo laikotarpiu buvo palaidotas vienas ar keli žirgai.

Pilkapyje nr. 1 tik centrinėje akmenų vainiko dalyje išliko trys degintiniai žmonių kapai be įkapių, o kitose pilkapio dalyse aptikta apardytų žmonių kapų pėdsakų: degintinių kaulų, įvijinis antsmilkinis, gintaro gabalėlių Žr. Elena Danilaitė, Egliškių, „Kretingos raj., pilkapių tyrinėjimai 1969 metais“, p. 39–43; Elena Grigalavičienė, „Egliškių pilkapiai“, p. 6–7, 29–32. .

Žirgų dantų taip pat aptikta pilkapyje nr. 2, įrengtame į vakarus nuo pilkapio nr. 1, kur jų vainikai jungėsi. Šio pilkapio skersmuo buvo 11,5 m, o aukštis – 1,2 m. Žirgų dantų aptikta pilkapio šiaurinėje–šiaurės rytinėje pusėje, duobėje, kuri pradėjo ryškėti iš karto po velėna ir tęsėsi iki pat pilkapio pagrindo Žr. Elena Grigalavičienė, Egliškių pilkapių tyrinėjimai 1974 metais (Egliškiai II, Žalgirio apyl., Kretingos raj., kol. „Tarybų šalis“), p. 3, 6. . Be žirgų dantų, pilkapyje rasti 8 degintiniai ir 2 griautiniai žmonių kapai. Deginti mirusieji palaidoti be įkapių, tik kape nr. 6 aptiktos dvi geležinės apyrankės (?) ir puodelis. Griautiniuose kapuose rasta daugiau įkapių: smeigtukas žiedo formos galvute, sudėtinė apyrankė, deformuotas neaiškios paskirties dirbinys ir juostinė apyrankė Žr. Elena Grigalavičienė, 1977, p. 46–48; „Egliškių pilkapiai“, p. 7–13, 29–32, 36. .

Žirgų laidojimo pradžia Rytų Baltijos regione

Turimais duomenimis, žirgų laidojimas Baltijos regione akmens amžiuje dar nebuvo praktikuotas, nors kauliniai dirbiniai, kaip įkapės, – kabučiai iš šio gyvūno kaulų – aptikti akmens amžiaus Zvejniekų kapinyne kartu su kabučiais iš kitų laukinių gyvūnų dantų Žr. Francis Zagorskis, Zvejnieku akmens laikmeta kapulauks, p. 67–69. . Ankstyvajame metalų laikotarpyje įvairiose regiono dalyse įvyko svarbus laidosenos pokytis – pradėtos laidoti tam tikros žirgų kūno dalys. Ankstyviausiai datuojamas toks laidojimo atvejis yra žinomas centrinėje Rytų Baltijos regiono dalyje, Reznių (Rēznes) pilkapyne (Latvija). Pilkapynas, kuriame žinomi 8 pilkapiai, įrengtas Dauguvos upės dešiniajame krante, masyvioje aukštumoje. Tyrinėtame trijų sluoksnių, 3 m aukščio ir 20 m skersmens pilkapyje nr. 2 net 128-iose vietose buvo rasta žirgų dantų. Šiame pilkapyje mirusieji laidoti nuo II tūkstm. pr. Kr. paskutinio ketvirčio (pirmas kapų sluoksnis) iki I tūkstm. pr. Kr. vidurio (trečias kapų sluoksnis), taigi toks laidojimo ritualas, kurio metu žirgo dantys laidojami pilkapyje, buvo atliekamas apie 1000 metų Žr. Янис Якобович Граудонис, Латвия в эпоху поздней бронзы и раннего железа, c. 34–39, pиc. 18–19; Marija Gimbutienė, Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra, mitologija, p. 71. . To paties laikotarpio žirgų palaikų aptikta ir keliuose kapinynuose su akmenų cistomis – dėžėmis šiaurės ir šiaurės rytų Estijoje. Vienas tokių kapinynų – Rebala, kurioje keletas žirgo dantų ir kaukolės fragmentų rasti netoli žmonių palaikų. Žirgo kaulų taip pat aptikta Muuksi ir Iru kapinynuose su akmenų cistomis – dėžėmis. Kapinynuose taip pat rasta kitų gyvūnų kaulų, pavyzdžiui, Muuksi kapinyne rasta ir avies / ožkos, galvijų, kiaulės, ruonio ir šuns kaulų Žr. Liina Maldre, Heide Luik, “The Horse in Estonia in the Late Bronze Age: Archaeozoological and Archaeological Data,” p. 38; Margot Laneman, Valter Lang, “New Radiocarbon Dates for Two Stone-cist Graves at Muuksi, Northern Estonia,” p. 113. . Minėti kapinynai datuojami vėlyvuoju žalvario ir ankstyvuoju geležies amžiumi (1100–200 m. pr. Kr.) Žr. Valter Lang, “The Bronze and Early Iron Ages in Estonia,” p. 161–164, fig. 97. . Keletas žirgų kaulų aptikta ir tarand tipo kapuose, kurie datuojami ankstyvuoju ir senuoju geležies amžiumi Žr. Liina Maldre, Heide Luik, “The Horse in Estonia in the Late Bronze Age: Archaeozoological and Archaeological Data,” p. 38. . Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Baltijos regiono šalyse, šis paprotys ankstyvajame metalų laikotarpyje tik pradėjo formuotis ir dar nebuvo įsigalėjęs. Dėl nedidelio kiekio tikslesnės chronologijos įkapių pilkapiuose ir radioanglies datų trūkumo neįmanoma nustatyti tikslios papročio laidoti žirgą atsiradimo datos. Visi laidojimo paminklai, kuriuose aptikta žirgų kūno dalių, priskiriami vėlyvojo žalvario amžiaus pabaigai–ankstyvajam geležies amžiui Žr. Algimantas Merkevičius, Ankstyvojo metalų laikotarpio laidojimo paminklai Lietuvoje, p. 42, 71, 77. .

Žirgų palaikų pilkapiuose Vakarų Lietuvoje interpretacija

Žirgų palaikų aptikta ankstyvojo metalų laikotarpio laidojimo objektuose nedidelėje Vakarų Lietuvos teritorijos dalyje (6 pav.), o juos vieną nuo kito skiria tik kelių kilometrų atstumas.

Kurmaičių ir Kvecių pilkapynai nutolę vienas nuo kito apie 3 km, Ėgliškių ir Kvecių pilkapynai įrengti apie 5,5 km, o Kurmaičių ir Ėgliškių pilkapynai – apie 7,5 km atstumu vienas nuo kito. Senajame geležies amžiuje žirgų laidojimas Vakarų Lietuvoje išplito ir tapo išskirtiniu šio regiono bruožu. Vakarų Lietuvoje žinomas 21 senojo geležies amžiaus kapinynas, kuriuose rasti 86 žmonių kapai su žirgais Žr. Audronė Bliujienė, Donatas Butkus, “Armed Men and Their Riding Horses as a Reflection of Warriors Hierarchy in Western Lithuania during the Roman Iron Age,” p. 109. .

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vakarų Lietuvoje I tūkstm. pr. Kr. mirusieji laidoti ne tik pilkapiuose, bet ir plokštiniuose kapuose Žr. Algimantas Merkevičius, Ankstyvojo metalų laikotarpio laidojimo paminklai Lietuvoje, 2014. , tačiau žirgų palaikų pastaruosiuose kapuose ar jų aplinkoje neaptikta. Nors žirgų kūno dalys laidotos tuose pačiuose pilkapiuose kaip ir žmonės, jų palaikai nesietini su konkrečiais žmonių kapais, nes aptikti toliau nuo jų, o Kvecių pilkapyje žirgui netgi suformuota atskira akmenų konstrukcija, kuri buvo labai panaši į akmenų konstrukcijas, suformuotas kai kuriems sudegintų žmonių kapams, o tai leidžia teigti, kad šiam gyvūnui naudota tokia pati materialinės kultūros simbolika kaip ir žmonėms. Svarbu ir tai, kad šio gyvūno kapas įrengtas vidinėje pilkapio dalyje, o vienas iš bendruomenės mirusiųjų (kapas nr. 10) palaidotas 20 cm už išorinio akmenų vainiko (4 pav.) Žr. Algimantas Merkevičius, Kvecių km. (Kretingos raj.) pilkapių-kapinyno kasinėjimų ataskaita. 1963.VIII.2–27 d., p. 15–16. . Tokį žmogaus kapo įrengimą už pilkapio ribų galėjo sąlygoti įvairios priežastys: mirties laikas ar aplinkybės, socialinis statusas ar kt. Žirgo palaidojimas vidinėje pilkapio dalyje – toje pačioje erdvėje su kitais bendruomenės nariais, o ne jo atskyrimas ir laidojimas už pilkapio ribų, rodo šio gyvūno svarbą aptariamo laikotarpio bendruomenėje.

Pilkapiuose surasti žirgų kaulai, kaip nurodo tyrimų autoriai, neturėjo deginimo žymių Žr. Pranas Kulikauskas, Kurmaičių pilkapių (Kretingos raj.) 1948, 1950 ir 1951 m. tyrinėjimai. Kurmaičiai, Kretingos raj. 1948 m. tyrinėjimai. Įrašas padarytas iš 1948 metų žvalgomosios ekspedicijos dienoraščio, psl. 57–62, 1951; Kurmaičių pilkapių (Kretingos raj.) 1948, 1950 ir 1951 m. tyrinėjimai. Kurmaičiai. Kretingos rajonas, Klaipėdos sritis. LTSR MA Lietuvos istorijos instituto 1950 m. liepos 3–27 d. vestų ankstyvojo geležies amžiaus pilkapių tyrinėjimų dienoraštis, 1951; Kurmaičių pilkapių (Kretingos raj.) 1948, 1950 ir 1951 m. tyrinėjimai. Tyrinėjimai Kurmaičiuose 1951 metais, 1951; Algimantas Merkevičius, Kvecių km. (Kretingos raj.) pilkapių-kapinyno kasinėjimų ataskaita. 1963.VIII.2–27 d., 1963; Elena Danilaitė, Egliškių pilkapių, Kretingos raj., tyrinėjimai 1969 m., 1970; Elena Grigalavičienė, Egliškių pilkapių tyrinėjimai 1974 metais (Egliškiai II, Žalgirio apyl., Kretingos raj., kol. „Tarybų šalis“), 1974. , o dauguma tuose pilkapiuose aptiktų žmonių palaikų buvo sudeginti. Atkreiptinas dėmesys, kad Reznių (Rēznes) pilkapyne nedegintų žirgų dantų rasta degintinių ir griautinių žmonių kapų aplinkoje Žr. Янис Якобович Граудонис, Латвия в эпоху поздней бронзы и раннего железа, c. 34–37. . Iš to galima spręsti, jog, kad ir koks – inhumacinis ar kremacinis – mirusių žmonių laidojimo paprotys vyravo, žirgų kūno dalys dėl tam tikrų priežasčių, susijusių su laidojimo ritualais, laidotos tik nedegintos. Be to, pilkapiuose Vakarų Lietuvoje iki šiol neaptiktas visas žirgo skeletas. Kurmaičių pilkapyne rasta žirgų dantų, Kvecių pilkapyne – žirgo kaukolė ir keletas nenustatytų kaulų, Ėgliškių pilkapyne – dantų ir neidentifikuotų atskirų žirgų kūno dalių. Vėlesniu laikotarpiu – senajame geležies amžiuje – šioje srityje išplitus žmonių kapams su žirgais, taip pat buvo laidotos tik tam tikros žirgų kūno dalys. Dažniausiai laidota žirgo galva, rečiau galva ir kojos; galva, kojos, stuburo ir šonkaulių dalys; dantys ir kojos ar tik pavieniai dantys, tik viename kape palaidotas visas žirgas Žr. Audronė Bliujienė, Donatas Butkus, “Armed Men and Their Riding Horses as a Reflection of Warriors Hierarchy in Western Lithuania during the Roman Iron Age,” p. 96–98, 110. . Vien tik žirgų dantys aptikti ir žalvario amžiaus Reznių (Rēznes) pilkapyne Žr. Янис Якобович Граудонис, Латвия в эпоху поздней бронзы и раннего железа, c. 34–39, pиc. 18–19. . Marijos Gimbutienės nuomone, „galbūt arklio dantys reiškė visą žirgą, kuriuo palaidotasis privalėjo joti į mirusiųjų karalystę, arba gal turėjo magišką galią, nes žirgas buvo šventas Dangaus šviesos dievo gyvulys“ Marija Gimbutienė, Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra, mitologija, p. 71. . Toks kūno dalių laidojimas gali būti aiškinamas pars pro toto principu, kai tam tikra žirgo kūno dalis laidojimo ritualuose simbolizavo visą žirgą Žr. Audronė Bliujienė, Donatas Butkus, “Armed Men and Their Riding Horses as a Reflection of Warriors Hierarchy in Western Lithuania during the Roman Iron Age,” p. 98. .

Žirgų laidojimo pradžia žymi svarbius to meto visuomenės dvasinio gyvenimo ir pasaulėžiūros pokyčius. Aptariamuoju laikotarpiu žirgas ne tik laidotas, bet maždaug nuo II tūkstm. pr. Kr. vidurio gana dažnai vaizduotas ritualiniuose ir su mirusiųjų laidojimu susijusiuose objektuose, kurių aptikta įvairiuose Europos regionuose, taip pat Baltijos regione. Trundholmo (Trundholm) (Danija) pelkėje rastas paaukotas dirbinys, šešių ratų metalinis vežimas, tempiamas žirgo, kuriame buvo ovalo formos ornamentuotas diskas. Viena jo pusė interpretuojama kaip simbolizuojanti dieną, kita – naktį. Dirbinys datuojamas ankstyvojo žalvario amžiaus pabaiga (XIV a. pr. Kr.). Remiantis ornamentų – įvijų skaičiavimais, keliama hipotezė dėl šio dirbinio kaip kalendoriaus funkcijos Žr. Klavs Randsborg, “Spirals! Calendars in the Bronze Age in Denmark,” 2009. . Kiviko (Kivik) apie 75 m skersmens ir apie 7 m aukščio pilkapyje (Pietų Švedija, Skonė) rastose akmeninėse kapo plokštėse vaizduojami įvairūs su mirusiųjų laidojimo ritualais susiję simboliai, tarp jų yra ir du žirgai, tempiantys dviratį vežimą su žmogumi Žr. Joakim Goldhahn, “From Monuments in Landscape to Landscapes in Monuments: Monuments, Death and Landscape in Early Bronze Age Scandinavia,” p. 56–65. . Šis kapas datuojamas apie 1300 m. pr. Kr. Žr. Andrew Sherratt, “The Emergence of Elites: Earlier Bronze Age Europe, 2500–1300 BC,” p. 248. . Labai panašus simbolis aptiktas Velke Raškovce (Veľké Raškovce) vietovėje Vidurio Europoje (Slovakija) degintiniame kape ant amforos, kuri datuojama taip pat 1300 m. pr. Kr. Jos viršutinėje dalyje vaizduojami dviejų ratų vežimai, tempiami dviejų žirgų, už kurių stovi žmogus, o apatinėje dalyje, tarp įvijinio motyvo tarpų, – simbolinės žmogaus figūros ir dviejų žirgų galvos Žr. Vaclav Furmanek, “Amphora with Wagon Scene,” p. 244. . Žirgų vaizdavimo atvejų ritualiniuose dirbiniuose I tūkstm. pr. Kr. Baltijos regione ir kituose Europos regionuose dar pagausėjo. Vienas išskirtinių šio laikotarpio dirbinių – III–II a. pr. Kr. datuojamas sidabrinis indas, aptiktas Gundestrupo (Gundestrup) pelkėje (Danija), kuris, manoma, paaukotas tam tikrų ritualų metu. Jame tarp įvairių kitų motyvų vaizduojamas jojimas žirgais bei kitos karinės ir ritualinės scenos Žr. Barry Cunliffe, “Iron Age Societies in Western Europe and beyond, 800–140 BC,” p. 366. . Įvairūs archeologiniai duomenys rodo, kad II–I tūkstm. pr. Kr. Baltijos regione pradėjo formuotis išskirtinis žirgo vaidmuo praeities bendruomenių dvasiniame gyvenime ir ritualuose.

Išvados

1. Ankstyviausi žirgų palaikai laidojimo paminkluose aptikti nedidelėje Vakarų Lietuvos teritorijos dalyje, prie Akmenos, Danės ir Tenžės upių – Kvecių, Kurmaičių ir Ėgliškių pilkapiuose, kurie įrengti nuo 3 km iki 7,5 km atstumu vienas nuo kito.

2. Ankstyvuoju metalų laikotarpiu laidotos tik tam tikros žirgų kūno dalys. Kvecių pilkapyje rasta kaukolė ir keli neidentifikuoti žirgo kaulai, Kurmaičių pilkapiuose aptikta tik žirgų dantų, o Ėgliškių pilkapiuose – dantų ir neidentifikuotų atskirų žirgo (-ų) kūno dalių.

3. Visuose trijuose pilkapynuose aptikti žirgų kaulai neturėjo deginimo žymių, nors aptariamuoju laikotarpiu vyravo mirusiųjų deginimo paprotys.

4. Žirgų kūno dalių rasta įvairiose pilkapių vietose. Kurmaičiuose žirgų dantų aptikta pilkapių sampiluose, Ėgliškėse – rasta tarp centrinio ir vidurinio pilkapio akmenų vainikų bei sampile netoli išorinio akmenų vainiko, o Kvecių pilkapyje žirgui įrengtas atskiras akmenų vainikas. Visais atvejais žirgų palaikai buvo toliau nuo žmonių kapų, todėl su konkrečiais žmonių kapais nėra siejami.

5. Žirgų laidojimo pradžia Vakarų Lietuvoje datuojama vėlyvojo žalvario amžiaus pabaiga–ankstyvuoju geležies amžiumi ir siejama su išskirtinės žirgo padėties formavimusi Baltijos regione II ir I tūkstm. pr. Kr.