Ačiū už klausimą. Taip, man puikiai suprantama jūsų paranoja. Pasaulis de facto paverčiamas vienu dideliu muziejumi, kuriame kultūros įgauna skirtingas roles – vienos tampa eksponatais, kitos – prižiūrėtojais. Šis prieštaravimas tarp deklaruojamo kultūrų lygiateisiškumo ir universalistinių Vakarų vertybinių pretenzijų glūdėjo jau pačioje „kultūrų įvairovės“ sąjūdžio pradžioje, kai grupė valstybių Tarptautinis kultūros politikos tinklas, angl. International Network on Cultural Policy – INCP, žr. Secretariat for Cultural Diversity, “Spotlight on Diversity,” Culture et Communications Québec [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. deklaravo poreikį priešintis Vakarų, visu pirma JAV, kultūrinei ekspansijai. Kaip priešintis sistemai, kai pats esi sistemos dalis? Tarptautinių organizacijų – Jungtinių Tautų (JTO), Pasaulio intelektinės nuosavybės (PINO), Pasaulio prekybos (PPO) – akiračiai yra pasauliniai, teisiniai veikimo principai remiasi vakarietiškomis demokratijos vertybėmis ir laisvosios rinkos principais. Kai pastebima, kad laisvoji rinka grasina nuskurdinti kultūrinę įvairovę ir tokiu būdu naikina demokratijos vertybes, ieškomi įvairūs politiniai sprendimai – darni plėtra, kultūrų įvairovė ir pan. Būtų galima sakyti, kad minėti sprendimai yra Vakarų civilizacijos pasaulinės ekspansijos bandymai apsiriboti, arba apriboti pačios ekspansijos poveikį.
Visgi šiame procese yra dar vienas esminis dėmuo, kuris net ir šį, pakankamai komplikuotą autoreferentišką procesą padaro dar sudėtingesnį ir beveik neprognozuojamą. Nors tarptautinių organizacijų veiklos arena yra visas pasaulis, tačiau realią valdžią vykdo atskiros valstybės. Priimdamos pasaulinio lygmens sprendimus, valstybės konkuruoja, jungiasi į interesų grupes, vadovaujasi savo interesais. Ši konkurencija negali būti lygiaverčių partnerių konkurencija, nes vienos šalys sukūrė ir diktuoja taisykles, kurioms kitos turi paklusti. Tačiau vargu ar perspektyva būtų patrauklesnė, jeigu minėtų organizacijų nebūtų ir iš viso niekas neatstovautų pasaulinei dimensijai. Kalbos apie „daugiapolį“ pasaulį man primena pasaką apie Mikę Pūkuotuką, kuriam kilo mintis organizuoti ekspediciją (tiksliau „ekspuodiciją“) į Vakarų ašigalį. Tikėtina, kad sprendimams pakliuvus vien tik į atskirų valstybių rankas, tik padidėtų politinės ir netgi karinės konfrontacijos rizikos.