„Svajonių piligrimas“ neturėjo įprastos dramaturginės linijos. Jame vyravo menininko mintys, poetiškas pasaulio vaizdas. Pastatyme nebuvo smulkmeniškai ir nuosekliai išdėliotų mizanscenų. Anot Audronės Girdzijauskaitės, „šiam spektakliui netaikytinas tradicinis charakterio kūrimo būdas, nes personažai čia – minties, idėjos reiškėjai, priartėję prie simbolinių figūrų, o ne realūs buitiniai charakteriai“
. Tuomet dar jaunas režisierius į šį spektaklį įdiegė nūdienišką psichologiją, autentišką reakciją į aplinką, kultūrą. „Šuoliuojantis“ mąstymas aprėpiant ir sintetinant jau susiformavusios sąmonės modelius virto ypatinga režisūrine maniera. M. K. Čiurlionio kūrybos vizijos, metaforos, jausmai tapo realijomis.
Kūrybinio prado sužadinimas, taip ryškiai virtęs spektaklio varomąja jėga, ir tolesnėje J. Vaitkaus kūryboje buvo vienas jo leitmotyvų. Petro Venslovo, Doloresos Kazragytės ir Viktoro Šinkariuko klajūnų trijulė leido žiūrovams pasijusti žemės keleiviais, antraisiais kolumbais, atradimų karaliais, tačiau, kaip ir visi mirtingieji, verkiančiais ir besišypsančiais. Savo recenzijoje A. Girdzijauskaitė rašė:
Nesinori imtis ir sudėtingų meninių vaizdų dešifruotojo pareigų. Jį reikia pamatyti ir pajusti, kad suvoktum, kodėl aktoriai nebegali „vaidinti“, pasislėpę po personažo kauke ir apdarais, kodėl jie nebegali vaikščioti, kaip kad vaikštoma po sceną daugelyje spektaklių, ir kodėl žodis, šauksmas šiame spektaklyje tapo aktoriui savo skausmu ir nervais, savo apnuoginta ekspresija. Aktoriams buvo iškelti nauji reikalavimai, jie atsidūrė visai kitose sąlygose, kurios, visų pirma, pareikalavo betarpiško aktoriaus, kaip žmogaus ir asmenybės, požiūrio į savo misiją.
Iš chaoso gimstanti forma, tampanti ne nujaučiamu, o regimu reiškiniu, J. Vaitkaus teatrą kilstelėjo į apibendrinto meninio vaizdo lygmenį. Įvairios gyvenimo variacijos, naujam gyvenimui „prikeltos“ giesmės suformavo poetinę kalbą.