Spektaklis – integruotas tekstas
Kokios pagrindinės šio tinklo – spektaklio, kaip integruoto, vientiso teatrinio teksto, charakteristikos? Elamas, šalia jau minėto semiotinio tirštumo, priduria heterogeniškumą bei dvi laikines teatrinio diskurso ypatybes: tai erdvinis ir laikinis nutrūkstamumas (nors apskritai spektaklis yra konstanta, tačiau jo iš ženklų ir pranešimų suręstas grimas yra nepertraukiamos kaitos kategorija) bei dinamiškumas
. Pastarasis yra kone labiausiai spektaklio komunikacinį pobūdį komplikuojantis aspektas: nuolatinis spektaklio progresas neleidžia apsistoti prie vieno ar kito pranešimo ne tik tiesiogine – negalėjimo sustabdyti veiksmo – prasme, bet ir negalėjimu pakartoti. Nors ir kaip subtiliai, tačiau kiekvienas spektaklio seansas skiriasi nuo buvusio ir būsimo, ir šis sceninis gyvastingumas, ši geba kisti ir reaguoti į realybę (ne tik prisitaikyti prie naujos erdvės, reaguoti į žiūrovų elgesį ir pan., bet ir varijuoti vaidybinėmis detalėmis priklausomai nuo kintančios aktorių dvasinės būsenos) tuo pačiu tampa jėga, suteikiančia itin artimo, paveikaus, stipraus aktorių–žiūrovų tarpusavio ryšio galimybę.
Spektaklio daugiasluoksniškumas daro jį suprantamą skirtingų patirčių žiūrovams
. Esslinas teigia, kad žiūrovas sąmoningai ar nesąmoningai iš gausybės atsirenka tam tikrus pranešimus ir sudėlioja juos pagal asmeninę prioritetų sistemą
. Įvairūs, daug formatų turintys pranešimai atveria galimybę kiekvienam žiūrovui modeliuoti savąjį žiūros kampą, koncentruotis ties jam svarbiais / priimtinais teatrinio vyksmo elementais. Iš kitos pusės, vyksmo tirštumas gali tapti itin problemišku – informacijos gausa dažnai trikdo ir apsunkina žiūrovą, nežinantį, kur koncentruoti dėmesį
. Tinkamas to pavyzdys – Jono Vaitkaus „Visuomenės priešo“ (Nacionalinis dramos teatras, (2011)) pastatymas, kurio informacijos transliavimo kanalų daugybiškumas pareikalavo greitos žiūrovo reakcijos, manevringos orientacijos tarp įvairių pranešimų: pakliuvęs į veiksmų scenoje, salėje ir ekrane vienalaikį sūkurį, jis atsidūrė sudėtingoje pasirinkimo aklavietėje.
Lemiamas klausimas – kas sujungia sudėtingą teatrinę polifoniją su žiūrovo vidumi?