Straipsnis Gintaro Varno teatro pedagogika: aktorių ugdymo principai ir praktinės veiklos rezultatai

Prisimenant, kad 2008 m. režisierius Varnas už Klaudijo Monteverdžio (Claudio Monteverdi) operų Tankredžio ir Klorindos dvikova ir Nedėkingųjų šokis bei spektaklio Dekalogas pastatymus Metų režisieriaus kategorijoje buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, kad jo studentų kursas, kaip spektaklio kūrybinė grupė (kaip teatras „Utopia“), už Dekalogo pastatymą 2008 m. Nacionalinės dramaturgijos kategorijoje taip pat įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi, nekyla abejonių, kodėl buvę Varno studentai, dabar aktyviai dirbantys su kitais režisieriais, nepamiršta studijų laikų ir unikalių santykių su buvusiu kurso vadovu.

Nekelia abejonių, kad ir kurso vadovas neabejingas buvusiems studentams. Štai jo paties žodžiai, adresuoti būtent jiems, teatro „Utopia“ pirmeiviams:

Aš turiu naują idėją. Būtent spektaklį su jumis… Ne spektaklį kol kas, bet būtent laboratoriją. Pirmajame etape tai turėtų baigtis tokiu eskiziuku… Aš sugalvojau… Taip. Tokį intelektualų dalyką. Apie naująsias utopijas. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Ir tai akivaizdus atkaklios asmenybės, talentingo teatro menininko pedagogikos principas – pabrėžtinai (bet neprimestinai) nuolat priminti savo mokiniams apie intelektualinį aktorių saviruošos ir saviauklos būtinumą jų pačių profesinės ateities labui.

• pasirinkti būtent tą žmogų, t. y. nuspręsti, ar tas jaunas žmogus bus kaip tik tas, kuriam verta dirbti toliau;
• specialiai kelti studentams aukščiausio lygio reikalavimus – tikram aktoriui ir neįmanoma turi virsti įmanoma;
• nenuolaidžiauti netalentingiems;
• užkrėsti aktorių kūryba – ne vaidmens atlikimu, o būtent kūryba sudominti ir į kūrybinį darbą įtraukti jauną žmogų;
• nuo pirmųjų žingsnių scenoje pratinti jaunus aktorius prie kūrybinių sėkmių ir nesėkmių patirties, kiek įmanoma saugant juos nuo sužvaigždėjimo ligos ir asmeniškai nurodant net menkiausios profesinės arogancijos simptomus;
• nebijoti rizikos, leisti sau ir studentams eksperimentuoti;
• jausti kūrybinę atsakomybę už auklėtinius;
• gerbti savo studentus tol, kol jie gerbia patys save;
• suteikti kūrybinės medžiagos pasirinkimo laisvę;
• skatinti mokinius ieškoti kūrybinės motyvacijos būsimai aktorystei;
• aktoriaus uždavinys ne tik sukurti konkretų personažą konkrečiame spektaklyje, bet ir atsakingai suvokiant, derinant ir jungiant personažines linijas aktualiai pristatyti žiūrovams, reprezentuoti spektaklio temą, idėją;
• išdrįsti savo paties ir savo mokinių kartais net atkakliausią kūrybinį darbą įvertinti kaip neįgyvendintos minties nesėkmę;
• formuoti kuriančios asmenybės visuomenines vertybes ir ugdyti pilietiškumą;
• pabrėžtinai (bet neprimestinai) priminti savo mokiniams apie intelektualinį aktorių saviruošos ir saviauklos būtinumą jų pačių profesinės ateities labui.

šaltiniai

• Elzės Gudavičiūtės 2005–2009 studijų metų vaidybos specialybės užrašai.
• Interviu su aktoriais A. Storpirščiu, M. Repšiu, V. Sodeika, V. Bareikiu, D. Stončiumi, E. Latėnaite, E. Špokaite, I. Lencevičiūte apie studijų metais patirtą G. Varno teatro pedagogiką, įrašas 2014 12 01–07, asmeninis Elzės Gudavičiūtės archyvas, Vilnius, 2014.
• Interviu su Gintaru Varnu apie aktorių ugdymo principus, įrašas 2014 12 07, asmeninis Elzės Gudavičiūtės archyvas, Vilnius, 2014.

Literatūra

• Adomaitytė, Aldona, (sud.), Lietuvos vaidybos mokykla: teatro edukologija, Vilnius: Inforastras, 2004.
• Jauniškis, Vaidas, „Realybės šou: išvalytieji“, Valstybės žinios, 2007 01 19.
• Kalpokaitė, Vlada, „Kuo patręšim dauseles?“, Lietuvos rytas, 2007 01 13.
• Kalpokaitė, Vlada, „Varniukai pasiskiepijo nuo sužvaigždėjimo“, Respublika, 2007 01 20.
• Šabasevičius, Helmutas, Gintaro Varno teatras: pokalbiai, straipsniai, recenzijos, 1989–2009, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2009.

The Theater Pedagogics of Gintaras Varnas: The principles of Actor Training and Practical Activity Results

Summary. The article distinguishes the principles of director Gintaras Varnas’ theater pedagogics, as well as discusses performances Žvaigždžių kruša (2007), Decalogue (2008), and Šekspyriada (2009), which were staged during the process of students’ internship period. It deals with the creative collaboration of actors (as students) with the director (as teacher) and the practical results achieved together. The main sources of this accomplished study are the author’s conversations with director Varnas about his pedagogical principles, as well as the assessments of the pedagogical principles of Varnas within the years 2005–2009, as presented by his former students who are now actors working in various Lithuanian theaters.

Keywords: Gintaras Varnas, specifics of actor training, pedagogical principles, actor training in theater.