• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Studija XVI–XVIII a. religiniai paminklai LDK: dokumentų liudijimai, paminklų funkcijos ir paplitimas

  • Bibliografinis aprašas: Gabija Surdokaitė-Vitienė, XVI–XVIII a. religiniai paminklai LDK: dokumentų liudijimai, paminklų funkcijos ir paplitimas, @eitis (lt), 2017, t. 821, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Gabija Surdokaitė-Vitienė, „XVI–XVIII a. religiniai paminklai LDK: dokumentų liudijimai, paminklų funkcijos ir paplitimas“, Menotyra, 2015, t. 22, nr. 1, p. 45–74, ISSN 1392-1002.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Santrauka. Studijoje apžvelgiama istoriniuose XVI–XVIII a. LDK bažnyčių, pasaulietinių institucijų dokumentuose ir kelionių aprašymuose minimų religinių paminklų funkcijos, paplitimas, nagrinėjamos statymo intencijos, įsigalėjusios tradicijos ir jų tąsa vėlesniu laiku.

Pagrindiniai žodžiai: kryždirbystė, kapinių kryžiai, šventorių kryžiai, sodybų kryžiai, pakelės kryžiai, atminimo kryžiai, maro kryžiai, misijų kryžiai, riboženklis, koplytėlė, stogastulpis, Baro konfederacija.

 
Kryžiai, kaip sakralinės vietos žymuo, nuo ankstyvųjų viduramžių statomi visoje katalikiškoje Europoje, Pietų Amerikoje ir kituose žemynuose. Istorikas Williamas Woodas Seymouras teigia, kad jau nuo viduramžių laikų kryžiai buvo ne tik bažnyčiose, bet statomi ir lauke. Jis išskiria memorialinius (atminti tam tikrus įvykius), pamokslų (pvz., Anglijoje statomi dar prieš pastatant bažnyčią, prie jų buvo sakomi pamokslai), žemės ribų (atsiradę dar VI a. ir žymėję sukrikščionintas teritorijas), kapinių, pakelės, gatvių ir raudų kryžius. Raudų kryžiai buvo statomi gildijų ir bendruomenių bendrai maldai ar privačių asmenų. Pakelės kryžius Seymouras kildina iš pagonybės laikų, kai romėnai statydavo statulas dažniausiai ten, kur susikryžiuoja trys keliai, vėliau jos buvo pakeistos mediniais ar akmeniniais kryžiais, įspėjančiais pakeleivį Žr. William Wood Seymour, The Cross in Tradition, History and Art, p. 275–331; Rita Regina Trimonienė, „Kryžių kalnai Žemaitijoje XVI–XIX a.: liaudies christianizacijos problema“, p. 37. . Kaip matysime vėliau, dauguma kryžių funkcijų įsitvirtino ir išplito vėlyvaisiais viduramžiais, tačiau XVI a. II pusės – XVII a. I pusės Bažnyčios reformos vykdytojai ir kontrreformacija kryžių funkcijas išplėtojo ir iš įvairių medžiagų pastatytus kryžius padarė neatsiejama katalikiškojo krašto dalimi. Anglikonas Conyersas Middletonas (1683–1750), 1723 m. keliaudamas į Romą, pastebėjo, kad katalikai, be atvaizdų ir altorių, dar turi ir prie kelių pastatytų didelių medinių kryžių Žr. Conyers Middleton, The Miscellaneous works of the Reverend and Learned Conyers Middleton, D. D. Principal Librarian of the University of Cambrige. Containing all this pritings, exept the Life of Cicero. Many of which were never before Publisher, p. 96. . Kitas anglikonas Archibaldas Campbellas 1759 m. rašė, kad katalikai kryžius stato gatvėse, vieškeliuose, ant kalvų, kalnuose ir net negyvenamose vietovėse Žr. Archibald Campbell, The authenticity of the Gospel-History Justified: And the Truth of the Christian Revelation demonstrated, From the Laws and Constitution of Human Nature. In two volumes. By the late Archibald Campbell, D. D. Regius Professor of Divinity and Ecclesiastical History in the University of St. Andrew’s Edinburgh, p. 315. .
 

XVI–XVIII a. kryžiai statyti ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse. Kryžius yra pamaldumo atperkamajai Kristaus kančiai išraiška. Jis suvokiamas kaip atvaizdas, toks pat kaip paveikslas ar skulptūra bažnyčioje. Daugumos Europos vyskupijų sinodų, vykusių XVII–XVIII a., nutarimuose nurodymai dėl pakelių, vieškelių kryžių rašomi skyriuose, kuriuose išdėstomos pozicijos dėl šventųjų atvaizdų. Tačiau daugelio šių šalių XVIII a. pab. – XIX a. istoriniai įvykiai ir pasaulietinės valdžios nutarimai lėmė, kad kryžių Europos šalyse labai sumažėjo.

Kalbant apie LDK reikia pažymėti, kad gausius Žemaitijos pakelių kryžius aprašo prancūzų keliautojas Aubrey de la Motraye (1674–1743) Žr. Aubrey Motraye, The Voyages and Travels of A. de la Motraye, Vol. III, in several provinces and places of the kingdoms and dukedoms of Prussia, Russia, Poland, & c. … With remarks geographical, topographical, historical and political on the provinces and other countries through which the author traveled … Drawn, not only from his own observations, but also from the memoirs that have been communicated to him by persons of honor and credit, and the whole embellished with plans and cuts, curiously engraved on copper-plates. Translated from the French, London„ p. 195–197. Už šią nuorodą dėkoju dr. Liudui Jovaišai. , o po šimtmečio, 1832 m., užsienio skaitytojams Michałas Pietkiewiczius paminėjo visoje Lietuvoje dažnai sutinkamus pakelių ir kaimų kryžius Žr. Michał Pietkiewicz, La Lithuanie et sa derniere insurrection, p. XIX. . Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime ir ankstesnius laikus, kaip kryžiai paplito Lietuvos kraštovaizdyje ir kaip susiklostė tokia situacija, kad jau XIX a. I pusėje Lietuva buvo pavadinta kryžių šalimi. Liudvikas Adomas Jucevičius kryžių gausą apibūdino kaip išskirtinį lietuvių tautos, pirmiausia žemaičių, tikėjimo ir pamaldumo ženklą Žr. Ludwik Adam Jucewicz, Rysy Żmudzi, s. 183; Wspomnienia Żmudzi, s. 7–8; Litwa pod względem starożytnych zabytkow, obyczajow skreślono przed Ludwika z Pokiewia, s. 179. .

 

1387 m. apsikrikštijusi Lietuva, o 1417 m. ir Žemaitija įsijungė į šią krikščionišką kryžių statymo tradiciją.

Kryžius Lietuvoje imta statyti iš karto po krikšto ir tuo, be kita ko, siekta kryžiuočiams parodyti, kad jie siaubia krikščionišką šalį ir žudo neofitus. Darius Baronas, Vilniaus pranciškonų kankiniai ir jų kultas XIV–XX a., p. 154.
Spustelėjus išskleisti...

1412–1413 m. lietuviai skundėsi, kad kryžiuočiai „mūsų Išganytojo ženklą, jo kančios atminimui pastatytą įvairiose vietose prie kelių ir vieškelių, liepė savo tarnams nuversti, nukirsti ir sukapoti į mažesnes dalis“ Vilniaus aktas: „Nec non signum Crucis Salvatoris nostri, in memoriam passionis eius penes vias et publica itinera in locis diversis positum, deponi, scindi et ad partes minutas per suos sathelitas secari [Crucigeri] iusserunt.“ Lites ac Res Gestae inter Polonos Ordinemque Cruciferorum, t. 2, p. 154. . Tačiau, be vos kelių užuominų, praktiškai nieko nežinome apie ankstyvųjų kryžių statymą tiek Žemaitijoje, tiek Lietuvoje. Nežinome tiksliai, kada jie pradėti statyti, kas juos statė, kokiomis intencijomis. Šio straipsnio tikslas – pasitelkiant išlikusius rašytinius ir ikonografinius istorinius dokumentus apžvelgti kryžių statymą XVI–XVIII a. LDK bažnytinėse, viešose ir privačiose erdvėse, išskirti pagrindines kryžių funkcijas. Rašant straipsnį naudotasi ne tik įvairių autorių publikacijomis, bet ir publikuotais bei rankraštiniais dokumentais. Iš publikuotų dokumentų paminėtini Lietuvos Metrika, miestų ir dvarų teismų (Kauno, Žagarės, Biržų) knygos, XVII–XVIII a. bažnyčių vizitacijų aktai, įvairių vyskupijų sinodų nutarimai ir svetimšalių kelionių aprašymai. Publikacijoje cituoti kryžių paminėjimai ar platesni aprašymai iš rankraštinių dokumentų, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Lietuvos valstybės istorijos, Kauno arkivyskupijos ir kituose archyvuose, rasti tyrinėjant XVII–XVIII a. LDK bažnyčių dailę, todėl šiame darbe panaudoti dokumentai iš esmės tėra tik įvairių metų bažnyčių inventoriai ir vizitacijų aktai. Ankstesnio laiko (XIV–XV a.) istoriniai šaltiniai yra pernelyg fragmentiški, išlikę paminėjimai neleidžia konstruoti visumos ir daryti bendresnių išvadų.

 

Rašytiniuose šaltiniuose „kryžiumi“ įvardijami visi bet kokios formos ir iš bet kurių medžiagų pastatyti mažosios architektūros ar memorialiniai paminklai, kuriuos šiandieninis žmogus suvokia kaip kryžius, koplytėles, koplytstulpius ir stogastulpius, juose tiesioginės kryžiaus formos nerasime. Religinių memorialinių paminklų formų tipologizacija prasidėjo tik XX a. I pusėje. Net ir XIX a. oficialiuose caro administracijos dokumentuose, tyrinėtojų publikacijose visi religiniai mažosios architektūros paminklai buvo įvardijami kaip kryžiai. Atsižvelgiant į istoriniuose dokumentuose vartojamus terminus, šiame straipsnyje daugiausia bus naudojamas „kryžiaus“ terminas, nes specifinė šaltinių kalba ne visada leidžia nustatyti, koks statinys ar religinis paminklas turimas omenyje. Tik cituojant platesnius „kryžių“ aprašymus ar nurodant išlikusius mažosios architektūros pavyzdžius bus konkrečiai nurodomas paminklo tipas. Dokumentuose taip pat labai retai įvardijamas kryžių medžiagiškumas ir spalva, todėl šiame straipsnyje šie aspektai nebus nurodomi, išskyrus tuos atvejus, kai paminėta dokumente ar yra išlikęs pats paminklas.

Šventorių kryžiai

Šventorių kryžiai Europoje paplito vėlyvaisiais viduramžiais. Pavyzdžiui, Anglijoje 1229 m. Williamo Bleyso konstitucija nurodė, kad kiekvienas bažnyčios šventorius privalo turėti po kryžių, prie kurio Verbų sekmadienį turi vykti procesija Žr. William Wood Seymour, The Cross in Tradition, History and Art, p. 345. .

Vienas ankstyviausių bažnyčios kryžių išlikęs Kamojuose (dab. Baltarusija). Šis kryžius dabar stovi už šventoriaus tvoros. Jis datuojamas XV–XVI amžiumi. Akmeninis kryžius iškaltas iš vientiso granito, o kryžmų sankirtoje yra trikampė niša Nukryžiuotojo figūrai Žr. Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė (sud.), Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, p. 270. . Kryžiuje yra dabar nebeįskaitomas lotyniškas įrašas.

 

Tokių išlikusių šventorių kryžių per visą buvusios LDK teritoriją surastume vos porą pavyzdžių, tačiau istoriniuose šaltiniuose paminėjimų turime daugiau, nors XVII–XVIII a. bažnytiniai šaltiniai yra negausūs, o ir išlikę dokumentai apie kryžių egzistavimą byloja gana fragmentiškai.

XVII a. retos bažnyčios vizitacijos aktuose įvardijamas šventoriaus kryžius. Vilniaus vyskupijos 1633 m. vizitacijos aktuose šventoriaus kryžiai minimi prie Lyskovo ir Derevnios bažnyčių Žr. VUB RS, f. 57, б. 53–40, l. 27, 145. . 1653–1654 m. šios vyskupijos vizitacijos aktuose kryžiai minimi Slucko, Lebedžių, Dubrovos, Lahoisko, Borisovo, Mogiliavo, Starosielų bažnyčių šventoriuose. Dažniausiai šie kryžiai buvo su drožėjo darbo Nukryžiuotojo skulptūromis Žr. VUB RS, f. 57, б. 53–42, l. 265, 555, 563, 612, 622, 705, 720. .

Išlikusiuose XVII a. I pusės Žemaičių vyskupijos bažnyčių vizitacijų fragmentuose tokie kryžiai nepaminėti Žr. Liudas Jovaiša (sud.), Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai (1611–1651 m.), 2011. . Jau vėliau, XVII a. II pusėje, tokie šventorių kryžiai minimi dažniau. Pavyzdžiui, 1676 m. Rietavo ir Vainuto bažnyčių vizitacijos metu užfiksuota, kad šventoriuje stovėjo kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra Žr. Mindaugas Paknys (sud.), Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675–1677 m. sudaryti vizitacijų aktai, p. 82, 115. . Tuo metu Gargždų bažnyčios šventoriuje stovėjo du kryžiai, kuriuos pastatė kareiviai, Baisogaloje kryžių ant postamento buvo pastatydinęs Baisogalos vaitas Žr. ten pat, p. 156, 666. . 1676 m. Nemakščių bažnyčios šventoriaus kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra buvo dengtas stogeliu ir dažytas, o 1677 m. Grinkiškio bažnyčios šventoriuje stovėjo aptvertas kryžius su Nukryžiuotojo skulptūromis iš abiejų pusių Žr. ten pat, p. 254, 681. .

 

1700 m. minimas dailaus darbo kryžius Sedos Žr. 1700 m. Sedos bažnyčios inventorius. VUB RS, f. 1–f, 38, l. 177. , 1705 m. – Gargždų ir Kvėdarnos Žr. 1705 m. Gargždų bažnyčios vizitacijos aktas. KAKA, b. 140, l. 15v; 1705 m. Kvėdarnos bažnyčios vizitacijos aktas. KAKA, b. 140, l. 58. , o 1715 m. – Luokės ir Tirkšlių bažnyčių šventoriuose Žr. 1715 m. Luokės ir Tirkšlių bažnyčių vizitacijų aktai. VUB RS, f. 1–f, 38, l. 26, 44. . 1732 m. medinis kryžius minimas Pasvalio Žr. 1732 m. Pasvalio bažnyčios vizitacijos aktas. LVIA, f. 696, ap. 2, b. 12, l. 12v. , 1739 ir 1748 m. – Kvėdarnos, 1739 ir 1758 m. – Šiluvos Žr. 1739 m. Šiluvos bažnyčios turto sąrašas. ŠBA, lapai nenumeruoti; 1758 m. Šiluvos bažnyčios turto sąrašas. ŠBA, lapai nenumeruoti. , 1739 m. – Švėkšnos, Palangos, Laukžemės Žr. 1739 m. Švėkšnos bažnyčios vizitacijos aktas. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 465, l. 9v; 1739 m. Palangos ir Laukžemės bažnyčių vizitacijų aktai. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 402, l. 17, 18v. , 1755 m. – Biržų Žr. Biržuose stovėjo naujai pastatytas kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (1755 m. Biržų bažnyčios vizitacijos aktas. LVIA, f. 696, ap. 2, b. 12, l. 82). bažnyčių šventoriuose. XVII–XVIII a. įvairių bažnyčių dokumentuose randame vos vieną kitą pastebėjimą, kad šventorių kryžiai būdavo neprižiūrimi. Antai 1739 ir 1758 m. Šiluvos bažnyčios inventoriuose paminėta, kad šventoriaus centre stovi apgriuvęs kryžius Žr. 1739 m. Šiluvos bažnyčios turto sąrašas. ŠBA, l. nenumeruoti; 1758 m. Šiluvos bažnyčios turto sąrašas. ŠBA, lapai nenumeruoti. .

 

Bažnyčių šventoriuose stovėję kryžiai – tai dažniausiai šventoriaus šventinimo paminklai. Kartais dokumentuose minima, kad juose būta ir daugiau religinių paminklų. Pavyzdžiui, 1715 m. Kantaučių bažnyčios šventoriuje stovėjo keturi kryžiai Žr. 1715 m. Kantaučių bažnyčios vizitacijos aktas. VUB RS, f. 1–f, 38, l. 44. . Prie jų, tikėtina, vykdavo procesijos. 1773 m. Švėkšnos bažnyčios šventoriuje stovėjo du kryžiai Žr. 1773 m. Švėkšnos bažnyčios vizitacijos aktas. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 456, l. 206. , o 1774 m. Palėvenės bažnyčios šventoriaus du kryžiai buvo aptverti dažytų statinių tvorelėmis Žr. 1774 m. Palėvenės bažnyčios ir vienuolyno vizitacijos aktas. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 2, l. 17v. . 1783 m. Tauragnų bažnyčios šventoriuje stovėjo senas kryžius, dengtas stogeliu ir su Nukryžiuotojo skulptūra, o antrasis religinis paminklas tikriausiai buvo naujai pastatyta koplytėlė su Jėzaus prie stulpo skulptūra Žr. „Cmentarz wszystek około kościoła oparkaniony dobrze y zewsząd zamykany, na ktorym są dwa krzyże, ieden stary z Figurą Crucifixi pod daszkiem, Drugi nowy z obrębem y Balasami czerwono malowany pod daszkiem gdzie figura Pana Jezusa przy słupie”. Romualdas Firkovičius (sud.), Breslaujos dekanato vizitacija 1782–1783 m. atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu, p. 176. . 1789 m. Medingėnų šventoriuje stovėjo du kryžiai Žr. 1789 m. Medingėnų bažnyčios inventorius. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 394, l. 14. . 1792 m. šalia Tauragės bažnyčios – trys kryžiai: karavykas, antras – su Nukryžiuotojo figūra ir trečias senas Žr. 1792 m. Tauragės bažnyčios vizitacijos aktas. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 467, l. 20. , o 1779 m. Tryškių bažnyčios šventoriuje minimus aštuonis įvairius kryžius tikriausiai reikėtų traktuoti ir kaip antkapinius paminklus Žr. 1779 m. Tryškių bažnyčios vizitacijos aktas. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 472, l. 22v. .

 

XVII–XVIII a. kryžiai būdavo dažomi įvairiomis spalvomis. 1677 m. Tryškių bažnyčios šventoriuje netoli šventovės pastato stovėjo naujai pastatytas kryžius, dažytas įvairiomis spalvomis Žr. Mindaugas Paknys (sud.), Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675–1677 m. sudaryti vizitacijų aktai, p. 539. . 1766 m. Videniškių bažnyčios vizitacijos akte minimas įvairiomis spalvomis dažytas šventoriaus kryžius Žr. 1766 m. Videniškių bažnyčios ir vienuolyno vizitacijos aktas. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3381, l. 115. . Raudonai dažytas kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra 1782 m. minimas Prienuose Žr. 1782 m. Prienų bažnyčios vizitacija. LVIA, f. 294, ap. 1, b. 3491, l. 114v–115. . Tradicija dažyti kryžius tęsiama ir XIX amžiuje. Pavyzdžiui, 1802 m. Jonučių koplyčios vizitacijoje randame tokį kryžiaus aprašymą: kapinėse naujai pastatytas ąžuolinis staliaus darbo kryžius, nudažytas raudonai, o kraštai žydrai. Viršuje stogelis, po kuriuo „Kristaus kančia“ 1802 m. Jonučių koplyčios vizitacijos aktas. Ar. łm. i, 112, l. 89. .

Iš skurdžių paminėjimų dokumentuose kartais galime daryti prielaidą, jog bažnyčių šventoriuose būdavo statomi ne tik lotyniškos formos kryžiai, bet ir stogastulpiai ar koplytstulpiai. Dokumentuose kartais minimi kryžiai uždengti stogeliais. Pavyzdžiui, po naujai uždengtu stogeliu 1742 m. Simno bažnyčios inventoriuje minimas šventoriaus medinis kryžius su Nukryžiuotojo figūra Žr. 1742 m. Simno bažnyčios inventorius. SBA. Lapai nenumeruoti. . Panašus raudonai dažytas kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra ir su stogeliu 1782 m. minimas Prienuose Žr. 1782 m. Prienų bažnyčios vizitacija. LVIA, f. 294, ap. 1, b. 3491, l. 114v–115. . Kryžiai su stogeliais aptinkami 1783 m. Adutiškio Žr. Romualdas Firkovičius (sud.), Breslaujos dekanato vizitacija 1782–1783 m. atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu, p. 64. ir 1788 m. Krakių bažnyčių vizitacijų aktuose Žr. 1788 m. Krakių bažnyčios vizitacijos aktas. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 369, l. 351. . Vis dėlto neturint ikonografinių dokumentų negalime konkrečiai pasakyti, kokio tipo mažosios architektūros paminklo būta.

 

Skaitydami vieną kitą platesnį aprašymą, galime pabandyti įsivaizduoti, kaip tuo metu atrodė kryžiai. 1703 m. Alytaus parapinės Šv. Jono Krikštytojo ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų inventoriuje plačiai aprašomas „kryžius“, kurį sudarė ratu išdėstyti aštuoni stulpai, apkalti lentomis. Jis buvo dažytas raudonai Žr. Ankstesniuose 1668 ir 1674 m. Alytaus parapinės bažnyčios inventoriuose jokie šventoriaus kryžiai neminimi (žr. VUB RS, f. 57, b. б–893; b. б–894). . Statinio viduje – didelis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, o po kryžiumi stovėjo iš vienos pusės Švč. Mergelės Marijos, iš kitos – šv. Jono skulptūros. Išdrožta šv. Marijos Magdalenos figūra vaizdavo šventąją, apsikabinusią kryžių. Virš kryžiaus buvo įtaisytas fundatoriaus giminės herbas su Jaučio galva (Bawoła Głowa) Šio kryžiaus fundatoriaus nepavyko nustatyti, reikalingi tolimesni tyrimai. . Šalia šios kompozicijos dar stovėjo Jėzaus prie stulpo, o už grotų – sėdinčio ir kenčiančio Lozoriaus figūra Žr. Jonas Reitelaitis, Alytaus bažnyčios XVI–XIX a. istorinė medžiaga. VUB RS, f. 102, b. 141, l. 9. .

Lozoriaus figūros paskirtis šioje kompozicijoje nėra aiški. Galbūt kryžių aprašęs asmuo omenyje turėjo Jėzaus palyginimo iš Luko evangelijos elgetą Lozorių, sėdintį prie turtuolio namų ir negaunantį išmaldos (Lk 16, 19–31). 1745 m. bažnyčios inventoriuje minimos trys šio „kryžiaus“ skulptūros: šv. Joachimas, šv. Ona ir Lozorius. Nekelia abejonių, kad pastarajame kryžiaus aprašyme šv. Joachimas ir šv. Ona supainioti su įprastai abipus kryžiaus stovinčiomis Švč. Mergelės Marijos ir šv. Jono figūromis, tačiau viena figūra – Lozoriaus įvardijama taip pat. 1745 m. dokumente Lozorius įvardytas šventuoju, todėl galima prielaida, kad čia vaizduojamas Jėzaus – iš numirusiųjų prikeltas Lozorius iš Betanijos kaimo, Marijos ir Mortos brolis (žr. Jn 11, 1–44). Šis evangelinis personažas kai kuriose katalikiškose šalyse buvo gerbiamas kaip šventasis. Lozoriaus prikėlimas iš numirusiųjų priartino Kristaus kančią (žr. Jn 12, 10–11). Tai tarsi įžanga į besiartinančią Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą Žr. Kun. Česlovo Kavaliausko paaiškinimus evangelijos pagal Joną vertimui (Šventasis Raštas, p. 2276). . Tokiu būdu visa sudėtinga šio Alytaus religinio paminklo ikonografinė programa įvaizdino Kristaus kančių istoriją.

 

Toks platus šventoriaus kryžiaus aprašymas leidžia teigti, kad Lietuvoje buvo statomi panašūs kryžiai kaip Bretanėje (Prancūzija), kur yra išlikusių XV–XVI a. sudėtingos kompozicijos bendruomeninių paminklų, vadinamųjų kalvarijų. Bretanės kalvarija yra monumentalaus kryžiaus tipas, kuriame, be kryžiaus su Nukryžiuotojo figūra, būdavo komponuojamos skulptūrų, vaizduojančių Švč. Mergelę Mariją ir apaštalus, kompozicijos, pasakojančios Kristaus kančios istoriją. Jos buvo statomos prie bažnyčių, aikštėse, kelių ir vieškelių sankirtose. Panašios tipologijos kryžiai arba kitaip kalvarijos sutinkamos ne tik šiaurės Prancūzijoje, bet ir Italijoje, Ispanijoje ar Belgijoje. Mūsų atveju svarbu, kad tokios formos paminklai buvo statomi ir germaniškuose kraštuose (Vokietijoje, Austrijoje), kur dažnai buvo ir sudėtingų Kalvarijų kompleksų viena iš stočių ar dalių. Germaniškųjų kraštų įtaka mūsų religinei kultūrai ir dailei mažai tyrinėta, tačiau ji neabejotina, ypač kalbant apie pamaldumą atperkančiai Kristaus kančiai ir jo raišką mene. Pavyzdžiui, tik iš dokumentinių paminėjimų ir aprašymų žinomai Alytaus parapinės bažnyčios kryžiui-kalvarijai tipologiniu požiūriu labai artima išlikusi 1712 m. pastatyta Šv. Kryžiaus koplytėlė Merzige (1 pav.) Ernst Kramer, Kreuzweg und Kalvarienberg: historische und baugeschichtliche Untersuchung, S. 62. .

 
1 pav. Šv. Kryžiaus koplyčia. 1712 m. Merzig Ernst Kramer, Kreuzweg und Kalvarienberg: historische und baugeschichtliche Untersuchung, S. 61.
1 pav. Šv. Kryžiaus koplyčia. 1712 m. Merzig
 

XVII–XVIII a. Bohemijoje, Moravijoje (dab. Čekija), Lenkijos karalystėje gana plačiai statyti stulpai su šventųjų skulptūromis (2 pav.).

2 pav. Mūrinis stulpas su Susimąsčiusio Kristaus skulptūra. 1756 m. Podolės Kameneco katalikų katedros šventorius. V. Balčyčio nuotr., 2008
2 pav. Mūrinis stulpas su Susimąsčiusio Kristaus skulptūra. 1756 m. Podolės Kameneco katalikų katedros šventorius. V. Balčyčio nuotr., 2008
 
XX a. I pusėje dabartinės Lietuvos teritorijoje dailininkai, domėjęsi kryžiais ir liaudies menu, bei etnografai fiksavo ir tokio tipo religinius paminklus. Pavyzdžiui, vieną tokį medinį stulpą su šv. Florijono skulptūra Veiviržėnuose Žr. LDM inv. nr. LF-158. ir kitą su šv. Barboros skulptūra Kunigiškių kaime XX a. 3 deš. nufotografavo Adomas Varnas (1879–1979) Žr. LDM inv. nr. LF-1176. . Dar vienas 1888 m. statytas medinis stulpas su šv. Florijono skulptūra stovėjo Užpaliuose, XIX a. pab. stulpas su minėto šventojo figūra pastatytas Tauragnų bažnyčios šventoriuje Žr. Balys Buračas, Kryždirbystė Lietuvoje, p. 290–291. . Mūrinis stulpas su šv. Jono skulptūra stovėjo Eišiškėse. Visi šie religiniai paminklai straipsnyje aptariamojo laikotarpio atžvilgiu yra vėlyvi, statyti XIX a., tačiau ankstesniuose istoriniuose šaltiniuose apie tokio tipo religinius paminklus, kurie vadinami kryžiais, taip pat minimi. Pavyzdžiui, pranciškonas Antanas Grzybowskis 1740 m. rašė, kad prieš pat marą, t. y. apie 1708 m., Vilniuje, šalia pranciškonų bažnyčios, prie pat vartų į šventorių iš Trakų gatvės, dabartinės Suzinų koplyčios vietoje, stovėjo apvalus stulpas, ant jo – sėdinčio, surištomis rankomis ir erškėčiais vainikuoto Jėzaus kalėjime skulptūra Žr. Antoni Grzybowski, Skarb nieoszacowany oycow franciszkanow Litewskich w roli Chrystusowej zatajony… z pewnych dokumentow konwentu Wileńskiego oycow franciszkanow y z niektorych historykow wydający się, to jest ciała męczennikow franciszkanow na potrzebny sukkurs pod ziemią zachowane…, s. 108–112. Už šią nuorodą dėkoju dr. L. Jovaišai. . Autorius teigė, kad ta pati skulptūra vėliau (apie 1740 m.) stovėjo mūrinės Suzinų koplyčios altoriuje Žr. Skulptūra neišlikusi. Kita XVIII a. III ketv. Susimąsčiusio Kristaus (Rūpintojėlio) skulptūra, galbūt iš Suzinų koplyčios, yra išlikusi Daugų bažnyčioje. . 1769 m. Prienų bažnyčios inventoriuje tarp naujai įgytų objektų paminėta nauja drožėjo darbo šv. Jono Nepomuko skulptūra ant stulpo šalia kapinių Žr. 1769 m. Prienų bažnyčios inventorius. LMNA, r. 898, lapai nenumeruoti. . 1782 m. Prienų bažnyčios inventoriaus sudarytojas plačiau aprašė, kaip tas paminklas atrodė: „ant trijų pakopų raudonai dažyto ir išpuošto stulpo stovi drožėjo darbo šv. Jono Nepomuko skulptūra“ 1782 m. Prienų bažnyčios inventorius. LMNA, r. 898. lapai nenumeruoti. . XVIII a. pab. Liškiavos dominikonų bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas mūrinis stulpas su medine šv. Elenos skulptūra. Didžiojo žmonių susibūrimo metu jis tarnaudavo procesijoms. Skulptūra ne kartą buvo sunykusi ir vėl atkurta. Paskutinį kartą atstatyta XIX a. 3 deš., o XIX a. 8 deš. šv. Elenos skulptūra buvo pakeista šv. Agota (3 pav.) Žr. Teresė Jurkuvienė, „Liškiava: Paminklas su šv. Agotos skulptūra“, p. 273. . Vis dėlto galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje dažniau sutinkamas stulpines koplytėles arba stogastulpius su šventųjų skulptūromis reikėtų traktuoti kaip tokių europinių religinių paminklų modifikaciją.
 

Kapų kryžiai

Laidojimą kapinėse Bažnyčia pradėjo kontroliuoti nuo X a., o XII–XIII a. visuotinai paplito kapinių šventinimo ritualai. Lietuvoje iki pat XIX a. mažesnių parapijų pagrindinės kapinės dažniausiai sutapdavo su bažnyčios šventoriaus ribomis. Didesnėse gi parapijose būta ir kitų kapinių už miestelio, kaimo ribų, laukuose. Paprastai XVII–XVIII a. bažnyčių dokumentuose minimi vienas šventoriaus ar kapinių kryžius. Šie bažnyčių inventoriuose ir vizitacijose minimi kryžiai dažniausiai buvo pagrindiniai ir statomi šventinant kapines. Vėliau, kai sunykdavo, jie būdavo pakeičiami naujais arba šalia jų statytas naujas kryžius. Toks kryžius žymėjo pašventintą žemę ir teritoriją, kur oficialiai leidžiama laidoti mirusius katalikus. Pavyzdžiui, 1748 m. Kvėdarnos kapinėse minimas naujai pastatytas kryžius Žr. 1748 m. Kvėdarnos parapijos generalinės vizitacijos aktas. LVIA, f. 443, ap. 2, b. 106, l. 69v. . 1769 m. Prienuose taip pat buvo pastatyti du kryžiai su Nukryžiuotojo figūromis, po vieną abejose parapijos kapinėse. Pirmasis, stovėjęs kapinėse šalia bažnyčios šventoriaus, buvo dažytas raudonai, o Nukryžiuotasis uždengtas stogeliu. Toliau nuo bažnyčios, už upės, ant kalnelio esančiose antrosiose kapinėse taip pat buvo raudonai dažytas kryžius, tačiau be stogelio. 1782 m. inventoriaus sudarytojas šiose kapinėse dar mini buvus koplytėlę ant keturių stulpų, dengtą malksnomis ir apkaltą lentomis Žr. 1782 m. Prienų bažnyčios inventorius. LMNA, r. 898, lapai nenumeruoti. . 1775 m. Kriaunų parapijoje buvo dvejos sutvarkytos (tvarkingos ir aptvertos) kapinės, kitos netvarkingos, bet su pastatytais kryžiais Žr. Kriaunų klebono atsakymai į anketą, 1775 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3465, l. 20. . Tais pačiais metais Obelių parapijoje buvo penkiolika pašventintų kapinių su kryžiais Žr. Obelių klebono atsakymai į anketą, 1775 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3465, l. 4. . Dusetų parapijoje kiekvienas kaimas turėjo savas kapines, kurios buvo pažymėtos pastatytu kryžiumi Žr. Dusetų klebono atsakymai į anketą, 1775 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3465, l. 10v. . Jau minėjome, kad 1779 m. Tryškių bažnyčios šventoriuje minimus aštuonis įvairius kryžius veikiausiai reikėtų traktuoti ir kaip antkapinius paminklus Žr. 1779 m. Tryškių bažnyčios vizitacijos aktas. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 472, l. 22v. .

 

Mirusiųjų atminimui žmonės ant kapų statydavo nedidelius, paprastus kryželius. Tokie kapavietės žymenys, veikiami lietaus ir temperatūrų kaitos, gana greitai sunykdavo. Viename vėlesniame XIX a. dokumente jie pavadinami „ženklais, nurodančiais mirusiųjų kūnus“ VUB RS, f. 102, b. 524, lapai nenumeruoti. . 1784 m. Anykščių parapijoje minimos ketverios kapinės Peliuškų, Bikūnų, Šilelių ir Čekančių kaimuose. Visos jos buvo neaptvertos, apaugę, apleistos ir tik, kaip vizitatorius pažymėjo, su aštuoniolika išlikusių žyminčių ženklų Žr. Sigitas Jegelevičius (sud.), Ukmergės dekanato vizitacija 1784 m. atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu, p. 239. . Tikriausiai šie ženklai ir buvo antkapiniai kryžiai. Jie buvo reikalingi ne tik kaip simboliai, kad šiose vietoje ilsisi krikščionio kūnas, bet kaip ir kapavietės ženklas bei kapo akcentas. Iki XX a. I pusės kapo vieta kapinėse nebūdavo tvarkoma, žymima ar kaip nors kitaip išskiriama. Tik ant pasiturinčiųjų – bajorų, didikų ar turtingų valstiečių kapų – buvo statomi didesni patvaresnių nei medis medžiagų paminklai ar net visas memorialinis ansamblis. Tačiau provincijos kapinėse jie buvo reti ir vienetiniai. Ypač reta profesionalių iš prabangių medžiagų kurtų antkapinių paminklų. Provincijos kapinėse dominavo minėtieji nedideli, paprastų formų ir nesudėtingo silueto mediniai kryželiai, kurie žymėjo vietą, kur susiduria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis, ir jie tarpininkaudavo gyvajam bendraujant su išėjusiaisiais.

 

Nepaisant to, kad rašytiniuose bažnyčių dokumentuose kapinių kryžiai labai retai minimi, tačiau išlikę keletas parapijų jurisdikos brėžinių liudija apie tokių buvimą. 1766 m. Karklėnų kapinėse stovėjęs stogastulpis ir keturi kryžiai pavaizduoti altaristos jurisdikos plane (4 pav.) Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 351, l. 4. .

4 pav. Karklėnų bažnyčios altaristos žemių brėžinys. Fragmentas. 1766 m. LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 351. L. 3
4 pav. Karklėnų bažnyčios altaristos žemių brėžinys. Fragmentas. 1766 m. LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 351. L. 3

1764 m. Punios bažnyčios jurisdikos plane kapinėse pažymėti šeši mažesni kryžiai ir vienas didelis su stogeliu Žr. Kultūros vertybių registras, „Šv. Jurgio koplytėlė“. . Senųjų kapinių Punioje nebelikę, tačiau buvusioje jų vietoje išlikęs XVIII a. pastatytas šv. Jurgio koplytstulpis Žr. Koplytėlė atnaujinta 1834 m. ir XX a. 5 deš. restauruota (Algimantas Miškinis, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. I, p. 380). . Jame buvusi Sopulingosios Švč. Mergelės Marijos skulptūra, išdrožta XVIII a. pab., saugoma vietos bažnyčioje Žr. Svetlana Poligienė (sud.), Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas, p. 67. .

 

Vis dėlto ne visada parapijos kapinės būdavo prižiūrimos. Antai gana sudėtinga situacija buvo 1783 m. Breslaujos dekanate. Pašaminės parapijoje, be bažnyčios šventoriaus, buvo šešios kapinės, kurios buvo nei aptvertos, nei jose stovėjo kryžiai. Belmonto filijos teritorijoje, kurią sudarė trys dvarai ir vienuolika kaimų, buvo penkiasdešimt kapinių, dauguma jų be aptvėrimų ir kryžių. Smalvų parapijoje buvo aštuonios neaptvertos ir trejos aptvertos kapinės, tačiau visos su kryžiais Žr. Romualdas Firkovičius (sud.), Breslaujos dekanato vizitacija 1782–1783 m. atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu, p. 35, 104, 246. .

Kryžių kalnai

Jau XVI a. istoriniuose šaltiniuose randama užuominų apie Žemaitijoje egzistavusius Kryžių kalnus. Anksčiausiai, 1538 m., paminėtas Kryžių kalno užusienis Biržuvėnų valsčiuje prie Pateklėnų kaimo netoli Badaukių ir Visginių kaimų (dab. Telšių r.). Kitas minimas – tarp Linkuvos ir Plonėnų dvarų laukuose dunksantis Kryžių kalnas, buvęs Upytės valsčiuje (dab. Pakruojo r.) Žr. Rita Regina Trimonienė, „Kryžių kalnai Žemaitijoje XVI–XIX a.: liaudies christianizacijos problema“, p. 38. . Istorikė Rita Trimonienė pastebi, kad abu XVI a. minimi Kryžių kalnai (prie Pateklėnų kaimo bei Linkuvos ir Plonėnų dvarų laukuose) buvo nutolę nuo parapinių centrų maždaug vienos dienos kelionės atstumu (apie 20 km), todėl galima kalbėti apie bent jau minimalų valstiečių religinį supratimą Žr. ten pat, p. 46. .

Savotišku kryžių kalnu arba kalvarija, Kristaus nukryžiavimo priminimu, galime laikyti 1703 m. Alytaus filijinės Šv. Jurgio bažnyčios, kuri stovėjo už miesto, ant kalno, inventoriuje minimus tris kryžius, stovėjusius šalia bažnyčios, prie Merkinės vieškelio. Ant vieno jų buvo Nukryžiuotojo figūra, o abipus jo – du nusikaltėliai Žr. VUB RS, f. 102, b. 141, l. 25. Jonas Reitelaitis, Alytaus bažnyčios XVI–XIX a. istorinė medžiaga. . Šiuos kryžius galime traktuoti kaip pakelės kryžius, tačiau aukštas reljefas (kalva, ant kurios buvo pastatyti) juos aiškiai išskyrė iš pakelės paminklų. Trys kryžiai su Kristaus ir dviejų nusikaltėlių figūromis labai būdingi Europos šalių Kalvarijų kompleksams, jų stočių skaičius skirdavosi, tačiau pagrindinė – Nukryžiavimo stotis, skirta Išganytojo mirčiai ant kryžiaus paminėti, labai dažnai įvaizdinama trimis kryžiais, primenant įvykius ant Golgotos kalno.

 
Rašoma prisijungus
Grįžti
Viršutinė Apatinė