- Bibliografinis aprašas: Ilona Vaškevičiūtė, „Kaimynystė – ne draugystė“, arba Keletas pastabų perskaičius Andros Simniškytės knygą Geležies amžius Sėloje“, @eitis (lt), 2017, t. 847, ISSN 2424-421X.
- Ankstesnis leidimas: Ilona Vaškevičiūtė, „Kaimynystė – ne draugystė“, arba keletas pastabų perskaičius Andros Simniškytės knygą Geležies amžius Sėloje“, Lituanistica, 2014, t. 60, nr. 1(95), p. 71–75, ISSN 0235-716X.
- Institucinė prieskyra: Lietuvos edukologijos universitetas.
Idant tūlas skaitytojas nenustebtų, kodėl knygos recenzija prasideda nuo žodžio „kaimynystė“, turiu prisipažinti, jog daugiau nei tris dešimtmečius tyrinėju Žiemgalių žemę. Esu ištyrusi nemažai paminklų ir parašiusi ne ką ne mažiau darbų. Taigi pasižiūrėti į kaimyninę Sėlą ir smalsu, ir pravartu. Žiemgaliai ir sėliai labai panašaus likimo kaimynai – juos sieja ne tik bendra kilmė – Pilkapių kultūra, bet ir bendras likimas: Kalavijuočių (Livonijos) ordinas šių genčių žemes tarsi kalaviju perkirto lygiai pusiau – šiaurinės dalys atsidūrė Latvijoje, pietinės – Lietuvoje. Šiaurės Lietuvoje šių genčių žemes skiria tik nedidelis Apaščios upelis, o teritorija į PV nuo jo aukštupio, kur rastos Anciškių ir Vabalninko radimvietės (kapinynai, o gal pilkapynai?), yra ta vieta, kurioje ir turėtų susikirsti moksliniai žiemgalių ir sėlių tyrėjų interesai. Bet tikrai ne jie yra „kaimynystės – ne draugystės“ priežastis.Andra Simniškytė, Geležies amžius Sėloje, Vilnius: „Diemedžio“ leidykla, 2013, 335 p., ISBN 978-9986-23-182-0.
Taigi mintys pasidairius po kaimyno daržą. Jau pats knygos apie sėlių gentį pasirodymas be jokios abejonės yra ir lauktas, ir džiugus reiškinys tiek mokslo bendruomenei, tiek ir senąja Lietuvos praeitimi besidomintiems skaitytojams. Knygą sudaro tarsi dvi dalys – pirmoji skirta geležies amžiaus procesams, antroji – archeologijos sąvadas, kuriame aprašoma 316 archeologijos objektų ir vietų, esančių dabartinėje Lietuvos ir Latvijos teritorijose. Knygoje įdėti devyni žemėlapiai, sudaryti pačios autorės, atspindintys Sėlos apgyvendinimo raidą, knyga gausiai iliustruota kokybiškais piešiniais, kurių dauguma piešti Izoldos Maciukaitės. Sėlių kultūra nagrinėjama atskirais geležies amžiaus periodais, kurių čia išskirta septyni – nuo Brūkšniuotosios keramikos kultūros vėlyvojo laikotarpio iki XIII–XV amžių. Tiesa, tirtų paminklų stoka neleidžia autorei tolygiai apžvelgti visus periodus, o kartais verčia skaitytoją ir suabejoti statistikos patikimumu. Tačiau apie tai kiek vėliau.