Straipsnis Veidrodžiai be interjerų: kišeniniai, rankiniai ir pastatomi veidrodėliai, šukės

Veidrodžių šukės

Kaip vieną iš mažųjų veidrodėlių tipų aptarsime veidrodžių šukes, kurios iki šiol nebuvo mokslinio tyrimo objektas, tačiau ši, atrodytų periferinė, tema yra labai svarbi analizuojant tiek veidrodžio istoriją, tiek ir socialinius šios srities aspektus, nes šukės geriausiai atskleidžia esminę veidrodžio funkciją – nebelieka puošnaus dekoro, interjerui pritaikytų didelių išmatavimų, tačiau lieka asmens atspindys, jo vidaus ir išvaizdos refleksija. Šukės, o taip pat ir įskilę veidrodžiai, naudoti buityje ir tarsi atstoję kokybiškus, nurodo, kad veidrodžiai buvo brangūs, ne visiems prieinami daiktai, kuriems sudužus vertė sumažėdavo, tačiau neišnykdavo M. Račkauskas atsiminimuose iš gyvenimo Šiauliuose pas „nusmurgusią bajorę“ ir jos dukterį mini jaunos moters tualetinį ritualą – prieš užmigdama ji ilgai žiūrėdavo į save veidrodžio šukėje, kurią laikė „užkištą už kaspino prie sienos“ (Merkelis Račkauskas, Užrašai: Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy, p. 87). . Apie jų vertę byloja įrašai turto inventoriuose – gana gausiai tokių pavyzdžių pateikia Elisabeth Donaghy Garrett, analizavusi Amerikos veidrodžių istoriją nuo 1700 iki 1850 metų Žr. Elisabeth Donaghy Garrett, “Looking glasses in America: 1700–1850,” p. 32. . Išvardinti inventorių įrašai mini ne šukes, o konkrečių formų, pavyzdžiui, psiche, triumo sudužusius veidrodžius, neretai nurodant, į kelias dalis jie skilo. Skirtingai nei mūsų tyrime, Donaghty Garret savo tekste skilusius veidrodžius „pririša“ prie interjero; remdamasi inventorių įrašais, kuriuose kilnojami daiktai vardijami pagal patalpas, kuriose buvo patalpinti, ji prieina prie išvados, kad senamadiški, mažiau vertinami bei reprezentatyvūs veidrodžiai buvo perkeliami į žemesniuosius apartamentus – kuklesnę, mažiau reprezentatyvią namų dalį. Neretai suskilę veidrodžiai buvo paliekami įprastose vietose: salonuose, miegamuosiuose, valgomuosiuose, tikintis, kad juos sutaisys (pasidarbuos, užtaisys, pritaikys naują arba sutaisys seną rėmą, įdės naują stiklą) amatininkai – dažniausiai keliaujantys po dvarus ir užsiimantys įvairiausių rūšių pagalbiniais darbais. Apie Lietuvos inventoriuose randamus sudužusius veidrodžius tyrimas dar bus vykdomas, tačiau jau dabar aiškėja, kad tokių įrašų esama Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje – 1814 m. moters kilnojamo turto inventoriuje, baldų grupėje, pažymėtas sudužęs senamadiškas veidrodis Žr. VUB RS, F4 – 30663-30664 (A–964). Dvaro kilnojamo turto inventorius 1814, 9. .

Apie sudaužytų veidrodžių taisymą Lietuvoje iš XVIII–XIX a. laikotarpio duomenų kol kas neturime – ankstyviausi skelbimai apie taisomus veidrodžius mus pasiekia iš XX a. 3–4 dešimtmečių. Lenkiškoje Vilniaus tarpukario spaudoje randame Šmuilio Reizenbergo veidrodžių fabriko skelbimus Žr. Dziennik wileński, 1922 12 20, nr 191, s. 4. apie parduodamus įvairių rūšių veidrodžius (tualeto, triumo ir sieninius) bei senų, sugadintų, dėmėtų veidrodžių taisymą. Identiška žinutė kitame tų pačių metų periodiniame leidinyje „Vilniaus laikraštis“ Žr. Gazeta Wileńska 1922, nr 43, s. 6. informuoja, kad Didžiosios gatvės namo Nr. 55 antrajame aukšte veikia veidrodžių dirbtuvės (lenk. pracownia luster). Šių dirbtuvių adresas sutampa su minėto Reizenbergo fabriko adresu, todėl galime teigti, kad tai ta pati įmonė. Tarpukariu veidrodžių atnaujinimu bei taisymu užsiėmė ir Kaune 1929 m. įsteigta stiklo šlifavimo ir veidrodžių dirbtuvė „Kristal“ Žr. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos komiteto biuletenis, 1923–1930. .

XX a. veidrodėlių tipai

XX a., kitaip nei tekste fragmentiškai aptarti ankstesnieji laikotarpiai, išsiskiria rašytinių šaltinių ir ikonografijos, bylojančių apie mažųjų veidrodžių formas ir funkcijas, gausa bei Lietuvos muziejuose išlikusiais (ir eksponuojamais) veidrodėliais. Geriausiai industrinės gamybos, įsivyravusios XIX–XX a. sandūroje, veidrodėlių įvairovę atskleidžia fabrikų arba prekyviečių prekių katalogai. Kaip pavyzdį aptarsime 1912 m. išleistą M. ir V. Isserlinų sandėlio prekių katalogą-kainoraštį Žr. T-во Бр. М. и В. Иссерлинь оптовый прейсь-куранть, 1912. , pristatantį platų kišeninių ir tualeto veidrodėlių asortimentą.

Kataloge pateikti keturi kišeniniai veidrodėliai nuo tualetinių skiriasi mažesniais išmatavimais – šis bruožas, kaip jau anksčiau minėta, visada buvo išskirtinė kišeninių veidrodėlių savybė. Tačiau vietoje kaulinės, metalinės ar medinės dėželės, kuriose jau XIV a. nešioti kišeniniai veidrodžiai, XX a. pr. matome odinį apvalkalą. Dirbinio formos skirtingos: apvali, keturkampė, keturkampė su nuapvalinta viršutine dalimi, šiek tiek skiriasi ir išmatavimai. Palyginę kainas matome, kad veidrodėlių vertė priklausė nuo veidrodinio paviršiaus dydžio bei apdailos – brangiausias veidrodėlis, kainavę 9 rb, buvo įrėmintas „elegantišku odiniu rėmeliu“ Ten pat, с. 121. . Trimis dešimtmečiais vėliau nei išleistas katalogas, 1944 m., veidrodėlis su odiniu aptaisu rastas tarp mirusio Vilniaus tapytojo Aleksandro Šturmano daiktų ir įtrauktas į jo turto inventorių Žr. KPC, f. 17, ap. 2, b. 3. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga: Paminklosaugos dokumentai (1934–1949), p. 195. . Šis faktas patvirtina ne tik oda aptaisytų veidrodėlių populiarumą, bet ir paneigia prielaidą, kad nešiojamas veidrodis XX a. pr. buvo išskirtinai moteriškas daiktas.

Lietuviškoje tarpukario spaudoje pasirodę veidrodžių fabriko „Reflex“ skelbimai pristato dar vieną XX a. I pusės kišeninių veidrodėlių tipą:

Lietuvos Didvyriams transatlantiniams lakūnams kapit. St. Dariui ir lak. St. Girėnui paminėti, Lietuvos Aero Klubui leidus, veidrodžių fabrikas „REFLEX“ Kaune, išleido elegantiškai nušlifuotus kišeninius veidrodėlius su lakūnų atvaizdais, įvairių spalvų meniškai suakompanuoti atvaizdai yra praktiškai įdėti tarpe dviejų stiklinių plokštelių, taip pat iš vienos pusės turime geriausios rūšies šlifuotą veidrodėlį, gi iš kitos pusės lakūnų atvaizdus po stiklu. Reikalaukite visuose kooperatyvuose, galanterijos, kosmetikos ir ridikiulių pardavimo krautuvėse ir knygynuose. Pagal sudarytąją su Liet. Aero Klubu sutartį, šio veidrodėlio kaina pavieniui nustatoma nebrangiau 80 centų. Kooperatyvams ir krautuvėms žymi nuolaida. Užsakymai ir mažesni pašto siuntiniai pildomi skubiai ir sąžiningai. Veidrodžių fabrikas „REFLEX“ Kaunas, Vilniaus g-vė 33 Ns, tel. 472 Ns. Sekmadienis, 1933. nr. 51(302), p. 9.

Spustelėjus išskleisti...

Amerikos lietuvių spaudoje pasirodžiusiame Raimundo Mariaus Lapo straipsnyje Žr. Raimundas Marius Lapas, „Lituanica“ ir komercija“, 2013. iškelta prielaida, kad veidrodžių fabrikas „Reflex“ 1934 m. nebedirbo, o jų produkcijos pavyzdžių neišliko nei muziejuose, nei privačiose kolekcijose. Nors Lapas ir pamini porą 1934 m. leidinių, kuriuose nebėra „Reflex“ „pėdsakų“, tačiau jie nesunkiai aptinkami kituose leidiniuose, pavyzdžiui, 1934 m. išleistoje Kauno adresų knygoje Žr. Visas Kaunas, 1934, p. 204. . „Reflex“ minimas prie stiklo dirbtuvių, šlifavimo prekybos bei veidrodžių dirbtuvių grupės. Prielaidą apie neišlikusius veidrodėlius sunku paneigti – tokių veidrodėlių iki šiol Lietuvos muziejų fonduose kol kas nepavyko rasti. Įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti minėti veidrodėliai, galima pasitelkus užsienio produkcijos analogus. Pavyzdžiui, kišeninis veidrodėlis su amerikiečių lakūno Charlo Augusto Lindbergh’o atvaizdu (5 pav.).

Deja, nėra žinoma, kada pagamintas šis veidrodėlis, tačiau atsižvelgiant į Lindbergh’o populiarumą XX a. 3–4 deš. galime kelti prielaidą, kad tai panašaus laikotarpio dirbiniai.

Tualetinių veidrodžių pasirinkimas minėtame prekių kataloge kur kas gausesnis nei kišeninių – siūloma dvidešimt keturi veidrodėlių tipai. Dominuojanti forma – ovalas, kiek mažiau keturkampių, keletas apskritimų ir vienas pasagos formos. Brangiausias kataloge yra pastatomas tualetinis veidrodis, sudarytas iš trijų tarpusavyje sujungtų ovalo formos dalių. Tokio tipo veidrodžiai buvo populiarūs – sustatyti kampu, jie atspindėdavo didesnio ploto vaizdą, todėl itin atitiko tualetinę paskirtį. Vienas ryškiausių pavyzdžių – grimo veidrodis, saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (6–7 pav.).

Šis veidrodis priklausė Lietuvos teatro aktorei Marijai Marcinkevičiūtei-Lipčienei, kuri jį kaip dovaną gavo iš rusų operos atlikėjo Fiodoro Šaliapino – tą liudija įrašas ant dešiniosios šoninės dalies nugarinės pusės: „Poniai Marijai Lipčienei atminimui apie Fiodorą Šaliapiną, 1934 metai / Kaunas“ Vertimas iš: Lietuvos integrali muziejų informacijos sistema. . Veidrodžio konstrukcija buvo itin patogi ne tik grimuojantis, t. y. išskleidus jį arba suskleidus – tinkamai sulankstytas sumažėja trigubai, užsidengia visas veidrodinis paviršius – nebereikia atskiros dėželės ar dėklo, kuris jį saugotų. Toks be atramos ant briaunų pastatomas veidrodis lengvai pritaikomas kelionių (gastrolių) metu, be to, jis gali būti ir pakabinamas – turi pritvirtintą grandinėlę. Kadangi dedikacinis įrašas, suteikiantis veidrodžiui memorialinę vertę, užrašytas neatsižvelgus į veidrodžio konstrukciją, veidrodis muziejuje eksponuojamas apverstas – grandinėlė veidrodžio apačioje praranda pakabinimo funkciją. Panašiu būdu naudoti trijų dalių veidrodėliai su atraminėmis kojelėmis – dėl stacionarių atramų jie galėjo būti tik pastatomi. Kiti šio tipo veidrodžių pavyzdžiai iš Lietuvos muziejų trumpai aptarti ankstesniame autorės straipsnyje Žr. Indrė Užuotaitė, „Istoriniai veidrodžiai Lietuvoje“, p. 134. .

Likusieji katalogo pastatomi veidrodėliai paprastesni: jie sudaryti iš vienos dalies, į stalo paviršių remiasi apatine briauna arba turi ornamentuotas kojeles ir abejais atvejais atramą nugarinėje pusėje (8 pav.).

Beveik trigubai mažesnę jų kainą lemia ne tik dirbinių išmatavimų skirtumas, bet ir dekoro gausa – dvi iš trijų veidrodžių nugarinės pusės dalių dažniausiai dekoruotos tapytais ar kitomis technikomis sukurtais piešiniais. Trečioji dalis, ant kurios grimo veidrodėlio atveju yra dedikacija, dažnai nedekoruota – sulanksčius veidrodį ji užsidengia.

Rankiniai veidrodėliai, kataloge priskirti tualetiniams, leidinyje nepasižymi dekoratyvu (8 pav.). Tačiau šiam tipui dekoratyvumas itin būdingas – ornamentuota ne tik nugarinės jų pusės, bet ir kraštai, rankenėlės. Pirmųjų XX a. dešimtmečių art noveau stilistika dekoruotas veidrodėlis (9 pav.) saugomas Rokiškio muziejaus fonduose – stilizuoti narcizai „išauga“ nuo rankenėlės apačios ir „sužydi“ viršutinėje nugarėlės dalyje.

Išvados

Mažųjų, su interjeru ir baldais nesusietų, veidrodėlių tyrimas pateikia itin fragmentišką ir netolygią medžiagą – veidrodėlių „pėdsakus“ randame aprangoje, tualeto bei higienos procedūrose ir įpročiuose. Šių fragmentų interpretacija parodo skirtingų veidrodėlių tipų evoliuciją: nuo XIV a. Lietuvoje naudotų kišeninių veidrodėlių, patalpintų medinėse dėžutėse, iki XX a. pr. apskritų ir keturkampių veidrodėlių su odiniu įrėminimu. Per šimtmečius pakito ne tik gamybos būdas, forma, rėminimo medžiagos, bet atsirado ir nauja funkcija – tautinio sąmoningumo demonstravimas (kišeninių veidrodėlių nugarinėse pusėse pavaizduoti tarpukario didvyriai – transatlantiniai lakūnai S. Darius ir S. Girėnas).

Su interjeru nesusieti nešiojami veidrodžiai kartu su tualeto reikmenimis buvo imami į trumpas bei ilgesnes, iki keleto metų trukusias, keliones arba įsigyjami keliaujant. Išvykos buvo dar vienas būdas įsigyti prabangių daiktų.

Mažieji veidrodėliai, atkartodami kitose Europos šalyse pagamintų veidrodžių konstrukciją, formą ir dekorą, išplito tarp įvairių socialinių sluoksnių – jei XVII a. veidrodėlius randame tik turtingose įkapėse, tai XX a. pr. be jų neapsieidavo miestiečio kasdienis tualetas bei higienos procedūros.

Visas mažųjų veidrodėlių funkcijas, išskyrus estetinę, atliko veidrodžių šukės – jų naudojimas buityje įrodo veidrodžio būtinybę ir su jais siejamą prabangos įspūdį, todėl taisyti sudužusius ir sugadintus veidrodžius tarpukariu Lietuvos didžiuosiuose mietuose – Vilniuje ir Kaune – ėmėsi juos gaminę bei importavę dirbtuvės ir sandėliai.

Santrumpos

• KPC – Kultūros paveldo centras
• VUB RS – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

Šaltiniai ir literatūra

• 1930 Vytauto Didžiojo metų Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune: birželio m. 18–22 d., spaudai parengė ir išleido D. Gruodis, Kaunas: [s.n.], 1930.
• Balkus, Mindaugas; Vytautas Budvytis, „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės vaizdai XVIII a.“, Darbai ir dienos, 2012, nr. 58, p. 309.
• Dziennik wileński, 1922 12 20, nr 191, s. 4.
• Elektros žinios: vienkartinis leidinys skiriamas supažindinti su naujausiais elektrotechnikos pasiekimais, pritaikant juos praktikos gyvenimui, Kaunas: S. Neimano sp., 1928.
• Frankas, Josephas, Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga, iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė, Vilnius: Mintis, 2013.
• Garrett, Elisabeth Donaghy, “Looking glasses in America: 1700–1850” | David L. Barquist (ed.), American Tables and Looking-glasses: In the Mabel Brady Garvan and Other Collections at Yale University, New Haven: Yale University Art Gallery, 1992.
• Gazeta Wileńska, 1922 02 22, nr 43.
• Guzevičiūtė, Rūta, Europos kostiumo tūkstantmetis (X–XX a.), Vilnius: Vaga, 2001.
• Jaunoji karta, 1934, nr. 2, p. 299.
• Jucevičius, Liudvikas Adomas, Raštai, vertė D. Urbas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
• Kaminskaitė, Irena, „Asmens higiena“ | Vytautas Urbanavičius (sud.), Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, Vilnius: Versus aureus, 2010, p. 298–303.
• Kaminskaitė, Irena, „XIII–XVII a. mediniai dirbiniai Vilniaus žemutinėje pilyje“ | Liudas Glemža (sud.), Vilniaus žemutinė pilis XIV–XIX a. pradžioje: 2005–2006 m. tyrimai, Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2007, p. 195–237.
• Krueger, Ingeborg, „Glasspiegel im Mittelalter II: neue Funde und neue Fragen“, Bonner Jahrbücher, Band 195, 1995, S. 209–248.
• Lapas, Raimundas Marius, „Lituanica“ ir komercija“, Draugas, 2013, nr. 104, p. 10–11.
• Lietuvos Respublikos 1934–1935 metų Valstybės ir savivaldybės įstaigų, visuomenės organizacijų, laisvų profesijų ir prekybos bei pramonės įmonių adresų knyga „Visas Kaunas“, Kaunas: Žaibo b-vės sp., 1934.
• Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos komiteto biuletenis: periodinis informacinis leidinys parodos reikalais, Kaunas: Parodos komiteto Spaudos biuras, 1923–1930.
• LTMKM Ad 10842, Lietuvos integrali muziejų informacijos sistema [žiūrėta 2014 m. rugsėjo 10 d.].
• Matušakaitė, Marija, Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2003.
• “Medieval and Renaissance Material Culture,” Larsdatter.com [žiūrėta 2014 rugsėjo 10 d.].
• Melchior-Bonnet, Sabine, Veidrodžio istorija, iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Kašelionienė, Dainius Vaitiekūnas, Vilnius: Baltos lankos, 1994.
• Merkevičius, Algimantas, Rumšiškių senkapio (Kauno marių saloje) Kaišiadorių raj. archeologinių tyrinėjimų, vykdytų 1962 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., radinių sąrašas, Lietuvos istorijos institutas, 1962, nr. 185a.
• Merkevičius, Algimantas, Rumšiškių senkapis (Kaišiadorių rajonas) 1962 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, Lietuvos istorijos institutas, 1962, nr. 185.
• Mulevičiūtė, Jolita (sud.), Dailės žodynas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.
• Pacevičius, Arvydas (sud.), Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779–1790 metais dienoraštis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.
• Potocka, Anna, Pamiętniki: tłumaczyła J. A. z przedmową Piotra Chmielowskiego, Warszawa: Granowski i Sikorski, 1898, 1.
• Pukienė, Rūtilė, „Vilniaus žemutinė pilies XIII–XVI a. radinių medienos rūšys“, Lietuvos pilys, 2009, nr. 4 (2008), p. 95–111.
• Račkauskas, Merkelis, Užrašai: Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy, parengė Tomas Venclova, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008.
• Ramanauskienė, Justina, Archeologiniai tyrimai Vilniuje, Naujamiestyje (urbanistikos paminklo UV – 69 teritorijoje), Mindaugo g. 27, 27A: ataskaita, Vilnius, 2010.
• Strazdas, Kazys, Lietuvos stiklas: nuo seniausių laikų iki 1940 metų, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.
• Šatavičiūtė, Lijana, „Patriotiškumo ženklai XX a. pirmosios pusės kasdienybės kultūroje“, Menotyra, 2009, t. 16, nr. 3–4, p. 117–129.
• Užuotaitė, Indrė, „Istoriniai veidrodžiai Lietuvoje“, Kultūros paminklai, 2010, nr. 15, p. 135–136.
• Užuotaitė, Indrė, „Modernėjanti Lietuvos visuomenė ir veidrodžiai interjeruose: nuo prabangos iki būtinybės“ | Dalia Klajumienė (sud.), Pasaulietiniai interjerai: idėja, dekoras, dizainas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014, p. 157–174.
• Vaišnoravičius, Kazimieras Jonas, Kelionė po Europą su jaunuoju kunigaikščiu Ostrogiškiu: 1667–1669 metų dienoraštis, iš lenkų kalbos vertė Birutė Mikalonienė, Eglė Patiejūnienė, iš lotynų kalbos vertė Eglė Patiejūnienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009.
• Valatka, Vitas, „Seniausi veidrodžiai Lietuvoje“, Mokslas ir gyvenimas, 1973, nr. 4.
• Valatka, Vitas, Skėrių kaimo Švedkapis: archeologinių tyrinėjimų ataskaita, LII, 1972, nr. 337.
• Рыбина, Елена Александровна, «Зеркала в средневековой Руси (проблема атрибуции, публикация оправ с изображениями)» | Великий Новгород в истории средневековой Европы: к 70-летию Валентина Лаврентьевича Янина, Москва: Русские словари, 1993, с. 101–119.
• Т-во Бр. М. и В. Иссерлинь оптовый прейсь-куранть, Вильна, 1912.

Mirrors without Interior: Pocket Mirrors, Hand Mirrors, Small Standing Mirrors, Mirror Shards

Summary. This article presents the history of small mirrors in Lithuania in the 14th–20th centuries. The object of the research is small mirrors not related to interior or furniture: pocket mirrors, hand mirrors, small standing mirrors, mirror shards. Because of the lack of historiography and sources directly related to the object, the research involves the history of costume, toilet and hygiene. These three fields represent small mirrors as accessories and toiletries used across all social layers – from upper-class to simple citizens. Small mirrors were taken to short or longer journeys or bought there – journeys were one of opportunities to purchase such a luxury thing. This research shows that broken mirrors or mirror shards were valued and also used for toilet or hygiene purpose. Only in the first half of the 20th century we can find manufactories which repaired broken and damaged mirrors.

Keywords: history of everyday life, pocket mirrors, hand mirrors, history of clothing, toilet, history of hygiene, mirror shards.