Studija Socialinės organizacijos raida Dubingių mikroregione I a. – XVI a. viduryje: teorinis modelis

Dėl pagonybei būdingos ciklinės (ne linijinės) laiko sampratos „ankstyvųjų laikų giminės ne tik neturėjo paveldimų vardų, bet ir ilgesnės giminės tradicijos, genealoginio pasakojimo“ Ten pat, p. 242–243. . Ciklinis laikas skatino horizontalųjį, o ne linijinį laike ištęstą giminystės suvokimą, ne tiek prisiminimus apie praeitį ar ateities projektavimą (strateginį planavimą), kiek horizontalius ir toli siekiančius tos pačios kartos giminaičių ryšius per moterišką ir vyrišką linijas. Pagoniškoje visuomenėje protėviai turėjo būti gerbiami neindividualizuoti, kaip abstraktūs „tiesiog protėviai“, o pirmieji linijinio pobūdžio genealoginiai pasakojimai LDK atsirado tik su Jogailos ir Vytauto krikštu Istorinio laiko suvokimui XIV a. įdomus J. Długoszo užrašytas faktas, kai žemaičių krikšto metu vienas vietinis žmogus, bandydamas paneigti Mikalojaus Venžiko pasakojimą apie Pasaulio sutvėrimą ir Adomo nuopolį, argumentavo, esą „kunigas, skelbdamas, kad šis pasaulis sukurtas, meluoja, juk jei žmogus neilgaamžis, tai kaip jis gali liudyti atsimenąs pasaulio sukūrimą? Tarp mūsų yra žmonių daug vyresnių, yra ir šimtą metų pranokusių, bet jie neprisimena to sukūrimo; žino tik, kad už tų kalvų ir upių visada švietė saulė, mėnulis ir žvaigždės.“ Pasak šio žmogaus, neįmanoma žinoti apie praeities įvykius, kurie atsitiko iki tavo gimimo. . Net Mindaugo karūnos istorija LDK buvo pamiršta ir išsaugota tik Vokiečių ordino raštuose Žr. Artūras Dubonis, Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, 2005. . Trilaukė žemdirbystė socialiniam kraštovaizdžiui suteikė tik LDK būdingų ekonominių bruožų. Antrojo laikotarpio pabaigoje Rytų Lietuvoje išryškėjusi socialinė diferenciacija tarp tų, kurie gyveno iš karo žygių, ir tų, kurie pragyveno vien iš žemdirbystės, turėjo įgyti ekstremalų pobūdį.

Mažinant atskirtį svarbų vaidmenį atliko trilaukė sėjomaina, kuri dėl efektyvesnio ūkininkavimo bei naujų žemės ūkio kultūrų ir technologijų sukūrė gerokai didesnes pridedamąsias vertes nei dvilaukė sėjomaina. Tai sąlygojo pakankamai stipraus kaimiško žemdirbių „vidurinio sluoksnio“ susiformavimą, kuris gravitavo socialinio paraboloido viršūnės link ir vėliau, XV–XVII a., sudarė vadinamųjų žiemionių (vėliau paniekinamai vadintą plikbajorių) socialinį sluoksnį. Galime spėti, kad trečiuoju laikotarpiu dalis valstiečių trilaukės sėjomainos dėka galėjo prasigyventi iki tokio socialinio lygmens, kuris išlaikė glaudžius asmeninius ryšius su valdančiuoju elitu ir kartu su krikštu buvo įteisintas kaip bajorija, nors savarankiškai dirbanti žemę, bet periodiškai dalyvaujanti karo žygiuose. Greičiausiai dėl to XIII a. pradžioje Lietuvos diduomenė buvusi atviresnė ir socialiai labiau diferencijuota nei Prūsijos ar Livonijos teritorijose Žr. Artūras Dubonis, Darius Baronas, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. III: XIII a. – 1385 m. valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, p. 251–255. . Tokiomis sąlygomis trilaukės žemdirbystės veikiamas šeimos / giminės modelis trečiuoju laikotarpiu turėjo transformuotis iš grynai biologinės (kraujo giminyste paremtos) į daugiau socialinę kategoriją, pagal kurią nemaža dalis šeimos narių buvo priimta adopcijos būdu. Toks „vidurinio sluoksnio“ formavimosi procesas paaiškintų iš vėlesnių laikų (XVI–XVIII a.) žinomą LDK specifiką – santykinai didelį (iki 10 proc.) bajorų procentą visuomenėje Žr. Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, p. 182. .

Šiame bendrame visuomenės raidos kontekste bendruomenės viduje svarbiausi turėjo būti grupių (šeimų) ir asmeniniai horizontalūs ryšiai. Dėl pagoniškos pasaulėžiūros tolerancijos ir besiformuojančios valstybės daugiakultūriškumo horizontalūs ryšiai (ypač aukštesniųjų socialinių sluoksnių) turėjo būti grindžiami daugiau politiniais ir ekonominiais nei kultūriniais ar religiniais interesais. Bendruomenės viduje vykstanti socialinė diferenciacija turėjo silpniau pažeisti pagal turtingumą skirtingų grupių vertikalius ryšius ir jie, net formuojantis valstybei, turėjo išlikti stipresni nei luominėje Vakarų Europos visuomenėje ar bizantiniu despotizmu grįstoje rytų krikščioniškoje visuomenėje. Iš valstiečių iškilusių ir savo turtingumu bei gyvenimo būdu nuo valstiečių menkai besiskyrusių žiemionių sluoksnis kartu su karo tarnais, raitininkais, „geraisiais žmonėmis“ buvo tarsi buferinė asmeninių ir šeimų ryšių zona tarp aukščiausios diduomenės ir valstiečių.

Skirtingų bendruomenių tarpusavio ir asmeniniai ryšiai su kitų kultūrų bendruomenėmis šiuo laikotarpiu turėjo toliau stiprėti. Šiuo požiūriu svarbų vaidmenį atliko daugiataučių miestų kaip kultūrinės gravitacijos centrų radimasis bei LDK diduomenės suaktyvėję kontaktai su Vakarų Europos diduomene bei rusėnų kunigaikščiais. Dubingių mikroregionui ypač svarbi buvusi vos vienos dienos kelionės atstumu esančio Vilniaus „gravitacinė trauka“ ir tai, kad aplink nebuvo jokių kitų stambesnių miesto pobūdžio gyvenamųjų vietovių, galinčių konkuruoti su Vilniumi.

Socialinės interakcijos bendruomenės viduje turėjo išlikti panašios kaip ir antruoju laikotarpiu. Trečiuoju laikotarpiu daugiausia pastebimas socialinių interakcijų tarp skirtingų bendruomenių intensyvėjimas ir valdančiojo elito „globalių“ socialinių interakcijų sustiprėjimas. Socialinės interakcijos bendruomenės viduje galėjo įgauti skirtingą pobūdį tik tais atvejais, kai dėl socialinės diferenciacijos nutrūkdavo tiesioginiai asmeniniai ryšiai ir formuodavosi „feodalo ir baudžiauninko“ santykiai: feodalui baudžiauninkai prarasdavo asmeninius bruožus ir tapdavo statistiniais ekonominiais vienetais – tarnybomis, dūmais, žmonėmis ir pan. Tokios kaitos požymių galime rasti XV–XVI a. rašytiniuose dokumentuose, kai vienu atveju, kalbant apie pavaldžius žmones, vartojami asmenvardžiai, pavyzdžiui (apie 1446 m.), „tarnybą ir tuščią žemę, kurią prieš tai laikė Milius […], Dubingiuose gavo kažkoks Petrašas“, o kitais atvejais tai yra tik abstraktūs asmenys: „1482 m. Mikalojus Radvila Žemaitkiemio bažnyčiai dovanojo 8 žmones“ Raimonda Ragauskienė, Deimantas Karvelis, Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m., p. 25–39. . Tokia situacija buvo įmanoma tik didžiausiose latifundinio pobūdžio valdose ir tik tarp aukščiausių ir žemiausių socialinių sluoksnių žmonių. Tiesioginiams asmeniniams ryšiams nutrūkus socialinės interakcijos buvo užtikrinamos per tarpininkus, kurie buvo susiję asmeniniais ryšiais tiek su vieno, tiek su kito socialinio sluoksnio žmonėmis. Tokiais socialinių interakcijų tarpininkais galėjo būti jau minėti žiemionys ar valdą prižiūrintys pareigūnai (tijūnai, vietininkai ir pan.). Po LDK krikšto, plečiantis parapijų tinklui, asmeninių ryšių ir socialinių interakcijų erdvėje atsirado dar vienas veikėjas – katalikų bažnyčia (kaip korporacija) ir dvasininkas kaip asmuo. Kaimo vietovėse dvasininkas taip pat galėjo užimti tarpininko poziciją skirtingų socialinių sluoksnių žmonių socialinėse interakcijose.

Pasikeitusį globalių asmeninių ryšių pobūdį rodo tai, kad šiuo laikotarpiu lietuviški asmenvardžiai atsiranda rusėniškuose ir lotyniškuose rašytiniuose šaltiniuose. Tai reikštų, kad besiformuojančios LDK valdantysis elitas kaimynų suvokiamas jau ne kaip abstraktūs „barbarai“, bet kaip konkretūs, personalizuoti veikėjai. Šiuo požiūriu kaip pripažinimo „savais“ ženklai yra svarbūs sėkmingos Mindaugo ir nesėkmingos Vytauto karūnacijos faktai, taip pat Jogailos pakvietimas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Asmeniniams globaliems ryšiams labiausiai trukdė LDK aukštųjų socialinių sluoksnių pagonybė, trikdžiusi krikščioniškuosius valdovus. Todėl intensyvesni globalūs asmeniniai ryšiai vyko tik krikšto kontekste, o realiai buvo „aktyvuojami“ tik po krikšto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. Nepriklausomai nuo Lietuvos krikšto sąlygoto globalių asmeninių ryšių suaktyvėjimo šiuo požiūriu pirmasis monarchas, tapęs „visiškai savu“ Vakarų Europos valdančiajam elitui, buvo tik Žygimantas Senasis, pirmasis LDK valdovas, priimtas į elitinį „Aukso vilnos“ ordiną.

Trečiuoju laikotarpiu ypač suintensyvėjo socialinės interakcijos tarp skirtingų kultūrų bendruomenių. Viena vertus, susikūrus valstybei ir jai išplėtus teritorijas rytų kryptimi, LDK natūraliai tapo daugiakultūre valstybe, kita vertus, miestų kūrimasis ir monarchų imigracinės politikos skatinimas (Gedimino laiškai, Vytauto atkeldinti karaimai ir totoriai) dar labiau mažino bendruomenių uždarumą, didino heterogeniškumą ir skatino visuomenės daugiakultūriškumą, tarpkultūrinių socialinių interakcijų poreikį ir galimybes. Dubingių mikroregione bendruomenių atvirumą skatino ir mutacinio pobūdžio sukrėtimai. Po XIV a. Livonijos ordino žygių išžudytų gyventojų vietą turėjo užimti iš kitų regionų perkelti gyventojai. Greičiausiai tokių kultūrinę įvairovę didinančios vidinės kolonizacijos pėdsakų galime rasti vietovardžiuose Gudeikiai, Žemaitėliai, Mozūriškės, kuršiams būdingos (kaip teigiama kalbiniuose tyrimuose) -ing- priesagos vartosenoje (plg. Dubingiai). Kartu gyventojų kaita ir Dubingių mikroregiono, kaip kolonizuojamos erdvės, statusas XIV a. pab. skatino kiek specifinę mikroregiono socialinę raidą. Moksliniai tyrimai rodo, kad kolonizuojamų regionų gyventojų socialinė padėtis, teisinė situacija ir laisvės lygis buvo aukštesnis nei stabilių regionų Žr. Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, p. 290. .

Asmeninių ryšių ir socialinių interakcijų specifika suformuoja trečiajam laikotarpiui būdingą visuomenės tinklaveiką, kurios svarbiausi bendrieji požymiai buvo asmeninių ir grupių ryšių bei socialinių interakcijų „globalėjimas“, bendruomenių uždarumo mažėjimas ir įvairovės augimas. Kaip ir antruoju laikotarpiu, šie procesai buvo kur kas ryškesni aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose. Nepaisant minėtų permainų, trečiojo laikotarpio visuomenė gebėjo generuoti dideles socialinio kapitalo vertes. Aukštas socialinio kapitalo lygis šioje visuomenėje galėtų iš dalies paaiškinti labai vėlyvą rašytinės teisės atsiradimą LDK. Pirmieji rašytinės teisės dokumentai priskiriami tik Jogailai ir Vytautui, o pirmasis kodeksas – Kazimierui Jogailaičiui. Gali būti, kad LDK visuomenėje sukuriamos aukštos socialinio kapitalo vertės sąlygojo didelį visuomenės narių tarpusavio pasitikėjimą ir menką rašytinės teisės poreikį. Nors bendruomenių socialinio kapitalo verčių kūrimas transformavosi pagal hierarchinį modelį, tačiau tai buvo daugiau „papročių“ nei „rašytinė“ hierarchija, išsaugojusi „minkštas“ ribas bei socialinio sluoksnio pakeitimo galimybę.

Dėl didėjančio atvirumo, įvairovės, kiekybiškai gausesnių bendruomenių tarpusavio ir tarpkultūrinių ryšių inovacijų kiekis turėjo augti, o visuomenės evoliucija – greitėti. Ypač stiprų postūmį šiuo požiūriu atliko krikščionybė, kuri buvo priimama du kartus – 1251 ir 1387 metais. Trečiojo laikotarpio pirmojoje pusėje vykę socialinės organizacijos pokyčiai skatino papročių bei tikėjimo kaitą. XII–XIII a. sandūroje fiksuojami hipotetiniai baltų pasaulėžiūros pokyčiai, atspindėti Sovijaus mite ar mokslininkų teiginiuose apie Šventaragio reformą Žr. Gintaras Beresnevičius, Baltų religinės reformos, 1995; Ilja Lemeškin, Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas, 2009; Daiva Vaitkevičienė, Vykintas Vaitkevičius, „XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai“, 2001. , rodo valdovo kaip vyriausiojo politinio ir dvasinio vadovo pozicijos formavimąsi. Tokio aukščiausio politinio ir dvasinio valdovo apraiškos matyti vėlesnių laikų žinomoje legendoje, kai Gediminas prašo pagonių žynio paaiškinti (tiksliau – patvirtinti) tai, kas jam tarsi jau yra aišku, o Kęstutis yra pajėgus „anuliuoti“ Birutės „vienuoliškus“ įžadus. Akivaizdu, kad socialiai diferencijuojantis ir hierarchizuojantis visuomenei panašūs pokyčiai turėjo vykti ir Dievų panteone – iškilti aukščiausias vienvaldis Dievas, dievų valdovas. Šiuo požiūriu Mindaugo krikštą XIII a. galime interpretuoti kaip siekį dar labiau sustiprinti vienvaldžio lyderio (monarcho) pozicijas. O viena iš pirmojo krikšto nesėkmės priežasčių galėjusi būti vidinis valdančiojo elito nepasirengimas priimti monoteistinę ir universalią religiją, nes, nužudę Mindaugą (valdovo nužudymas – pakankamai dažnas reiškinys viduramžių Europoje), nepanaudojo jo pasiekimų (atsimetė nuo krikšto ir nesikarūnavo Treniotos I vardu).

Tokiam valdančiojo elito „nesupratingumui“ įtaką galėjo padaryti santykinai nedidelė „Mindaugo Lietuvos“ kultūrinė ir tautinė įvairovė bei krikščionybės kaip universalių „socialinių klijų“ būsimoje daugiatautėje imperijoje nesuvokimas Mindaugo krikšto poveikis baltiškai pasaulėžiūrai nėra plačiau nagrinėtas. Tačiau šis daugiau nei 10 metų trukęs krikščioniškasis laikotarpis neabejotinai (bent jau greta didžiųjų LDK centrų) turėjo palikti dvasinių ženklų. Tik hipotetiškai galime teigti apie besikeičiančios visuomenės ir Mindaugo krikšto sąsajas su laidojimo pilkapiuose išnykimu, griautinio laidojimo atsiradimu (žr. Ритис Йонайтис, «Новейшие раскопки на территории „CIVITAS RUTENICA“ в Вильнюсе: предварительный анализ результатов», 2008) ar savitomis laidojimo vandenyje formomis (žr. Vykintas Vaitkevičius, „Santakos pilkapiai (Vilniaus r.)“, 2007; „Bajorų kapinynas“, 2009), kurios esant atitinkamoms aplinkybėms gali būti traktuojamos kaip valdančiojo elito prastuomenei uždrausto kūnų deginimo marginalinės nykimo apraiškos. Lygiai taip pat tik hipotetiškai galime kalbėti apie tai, kad Mindaugo krikštas buvęs per daug ankstyvas, palyginti su LDK visuomenės raida, ir krikštui visuomenė „pribrendusi“ tik XIV a. pabaigoje. . Atsimetus nuo krikščionybės, lokali ir decentralizuota pagonybė, siekiant užtikrinti augančios centralizuotos valstybės dvasinius poreikius, turėjo evoliucionuoti monoteizmo ir valstybinės religijos link. Galime spėti, kad ši evoliucija vyko sunkiai. Dėl šios priežasties ankstyvosios valstybės stadija užsitęsė iki XIV a. pabaigos, o siekiant pokyčių vėl ieškota krikšto galimybių. Plečiantis valstybės teritorijai XIV a. pabaigoje kur kas natūraliau iškyla bendros religijos ir papročių, kaip priemonių didinti visuomenės socialinį kapitalą ir geriau administruoti daugiakultūrę valstybę, klausimas. Krikščionybė buvo universaliausi visuomenės „klijai“, puikiai veikiantys LDK erdvėje, kurioje daug nepažįstamųjų (žmonių su kuriais nėra asmeninių ryšių, bet yra reikalingos socialinės interakcijos). Krikščionybė panaikino LDK kultūrinę izoliaciją, atvėrė kelią globaliems asmeniniams ryšiams ir inovacijoms, jos dėka susikūrė topografiškai vientisos teritorinės struktūros (parapija, vyskupija), nusistovėjo mokesčių administravimo sistema (dešimtinė) bei formalizavosi hierarchinė viduramžių visuomenės struktūra (kariaujantieji, besimeldžiantieji ir dirbantieji). Socialinio kapitalo požiūriu krikščionybės praktikuojama bendra sekmadieninė malda bažnyčioje turėjo iš dalies pakeisti nesamus asmeninius ryšius ir didinti pasitikėjimą nepažįstamais bendruomenės nariais atviresnėse (pavyzdžiui, miestų) bendruomenėse, siekiant užtikrinti tarpusavio pasitikėjimą ir garantuoti sėkmingas socialines interakcijas. Tai, kad 1387 m. krikštas nesulaukė tokio pasipriešinimo kaip XIII a., greičiausiai buvo ilgametės pagoniškos religijos ir visuomenės evoliucijos pasekmė, o XIV a. pabaigos krikštas tik įtvirtino faktiškai nusistovėjusius socialinius santykius ir buvo visuotinai priimtinas tiek valdančiajam elitui, tiek visuomenei.

Socialinės organizacijos požiūriu trečiuoju laikotarpiu LDK išgyveno ilgą intensyvios evoliucijos laikotarpį nuo ankstyvosios valstybės XIII a. iki brandžios viduramžių valstybės XVI a., nuo asmeniniais „tėvo ir sūnaus“ ryšiais grįstos žemėvaldos iki teritorijos kaip topografinio vieneto su priklausomais žmonėmis administravimo. Asmeninės priklausomybės virtimas teritorine ypač ryškus dvarų ekonominiuose dokumentuose. Iki Valakų reformos dvarų inventoriaus pagrindinis ekonominis vienetas buvo tarnyba, tai yra asmuo, ir tik po to jo dirbama žemė. Taip išmatuotą Dubingių dvarą randame 1528 m. inventoriuje Žr. Krzysztof Pietkiewicz, „Najstarszy inwentarz dóbr radziłowskich z 1528 r.”, s. 178–186. . Lygiai kaip ir 1529 m. LDK kariuomenės surašyme, jame įvardijami tik žmonės nepažymint jų teritorinės priklausomybės. Valakų reforma paskatino teritorinio pobūdžio pokyčius, kai ekonominiu vienetu tampa valakai ir kaimai. Dubingių mikroregione tokį aprašymą randame 1554 m. Nemenčinės ir Linkmenų valsčių inventoriuje Žr. Konstantinas Jablonskis, Istorijos archyvas: XVI amžiaus Lietuvos inventoriai, p. 29–86. . Bajoro sąsaja su žeme (vietove) atsiranda ir 1567 m. LDK kariuomenės surašyme. Taigi iš esmės Valakų reforma nubrėžia ežias, supila kapčius ir įtvirtina topografiškai vientisos žemės valdos sampratą, kartu nustatydama ir žemės valdos prioritetą ją dirbančio (dažniausia depersonalizuoto) baudžiauninko atžvilgiu. Tai turėjo sukelti nemenkus pokyčius socialinio kapitalo požiūriu, nes dalis asmeninių ryšių ir jais grįstų socialinių interakcijų turėjo būti pakeistos teritoriniais ryšiais ir teritorine nuosavybe grįstomis socialinėmis interakcijomis.

Trečiuoju laikotarpiu turėjo nusistovėti ir specifiniai LDK senjoro ir vasalo santykiai, kai senjoro žeme tampa ne tik ta, kuri priklauso jo šeimai (tėvonija) ar dirbama jo valstiečių, bet ir ta, kurią valdo jo vasalai. Tokius pakeitimus bandė įvesti Mindaugas, o natūraliai jie turėjo įvykti Gedimino valdymo metais Žr. Artūras Dubonis, Darius Baronas, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. III: XIII a. – 1385 m. valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, p. 282–283. . Pagal šį modelį valdovas turi teisę neklusnų savo vasalą nuvaryti nuo jo žemės (paskelbti baniciją), o tą sklypą prijungti prie savo valdų ar atiduoti kitam, tačiau valdovo tėvoninė ir įgyta žemė buvo skiriamos. Nors Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, vykdydamas administracinę reformą, ir stiprino kadaise iškilusią bajoriją – skyrė juos teritorinių vienetų vadovais ir priešpriešino senajai sričių kunigaikščių paveldimai administracijai, galime manyti, kad didieji kunigaikščiai stengėsi patys administruoti senąsias tėvonines (domeno) valdas ir jų neskirdavo beneficijomis naujai kylančiai bajorijai, tačiau nevengė jai dalyti vėliau įgytų teritorijų.

Nalšia, Mindaugo laikais prijungta teritorija, buvo tinkama beneficijų dalyboms, todėl Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas bei kiti XV a. LDK valdovai iškylantiems didikams (Sakams, Radviloms, Giedraičiams) skyrė valdas šioje teritorijoje. Šiuo atveju matome ir savotišką LDK visuomenės specifiką, kuri greičiausiai buvo sąlygota ankstyvojoje valstybėje buvusių labai tvirtų nerašytų asmeninių valdovo ir jo aplinkos (patriarchalinės šeimos) ryšių. Asmeninių ryšių tinklas išlaikė LDK valdovo kaip nuo kariaunos priklausomo ir savo valdžios paveldėjimu neperduodančio karo vado rinkimų rudimentus, neleido LDK valdovams tapti nei rytietiško pavyzdžio despotais, nei vakarietiškais absoliučiais monarchais, o pavertė juos panašesnius į iki gyvos galvos renkamus „prezidentus“. Gediminaičiams būdingos monarcho valdžios tradicijos buvo suformuotos pagoniškoje Lietuvoje Žr. ten pat, p. 259–261. . LDK kaip vakarų europietiško tipo viduramžiškos visuomenės tapsmas užtruko iki XV a. pab. – XVI a. vidurio – laikmečio, kai Vakarų ir Vidurio Europa paliko viduramžius ir įžengė į renesansą. Tik Valakų reformos metais galutinai įtvirtinama baudžiava, XVI a. suformuojamas visą buvusią pagonišką Lietuvos dalį apimantis katalikiškų parapijų tinklas, pasirodo rašytinių įstatymų rinkiniai, įkuriama kolegija ir universitetas, atliekama administracinė-teritorinė reforma, suformavusi topografiškai vientisus LDK administracinius-teritorinius vienetus.

Išvados

1. Remiantis požiūriu, kad populiacijos dydis yra vienas svarbiausių socialinės sistemos parametrų, straipsnyje modeliuojamo visuomenės raidos proceso atskaitos tašku pasirinktas gyventojų skaičius (populiacijos dydis), o socialinės organizacijos raidos stimuliuojančia jėga pripažįstamas gyventojų skaičiaus augimas. Tolygios evoliucijos laikotarpiais gyventojų skaičiaus augimas skatino ūkininkavimo pokyčius ir inovacijų diegimą, Lietuvos atveju tai didino žemdirbystės reikšmę bendroje ūkininkavimo struktūroje, lėtino žemės nualinimo procesus ir mažino bendruomenių mobilumą. Tokie ekonominiai pokyčiai lėmė socialines permainas ir galiausiai turėjo paskatinti „demografinį šuolį“, kuris stimuliavo modeliuojamo ciklo pasikartojimą kokybiškai aukštesniu lygiu (spirale) iš naujo tolygiai didėjant gyventojų skaičiui. Dubingių mikroregiono socialinės organizacijos raida modeliuojama remiantis ekonomine raida ir išskiriant mažiausiai tris I–XVI a. chronologinius laikotarpius: pirmasis – lydiminės žemdirbystės, antrasis – ariamosios, dirvoninės ir dvilauke sėjomaina pagrįstos žemdirbystės ir trečiasis – ariamosios, trilauke sėjomaina pagrįstos žemdirbystės.

2. Pirmuoju laikotarpiu (I–II, IV a.) Dubingių mikroregione vyravusi ūkinės veiklos struktūra skatino visus bendruomenės narius veikti kartu, bendruomenės buvo nedidelės, pakankamai mobilios ir išsibarsčiusios dideliuose plotuose, skirtingų bendruomenės narių (grupių) socialinė diferenciacija nebuvusi ryški, o paskiro individo ar nedidelės šeimos išgyvenimo galimybės atskirai nuo bendruomenės buvo menkos. Dėl bendros veiklos ir santykinai nedidelio bendruomenės narių skaičiaus (apie 20–30 asmenų) asmeniniai ryšiai bendruomenės viduje buvo labai stiprūs, o dėl didelių atstumų tarp bendruomenių šie ryšiai už bendruomenės ribų – decentralizuoti ir silpni. Dėl neryškios socialinės diferenciacijos asmeniniai ryšiai buvo vien horizontalūs (nehierarchiniai). Bendruomenės viduje vykusios socialinės interakcijos taip pat buvo horizontalios. Jos turėjo būti stipriausios asmeniniu lygmeniu, nes mažoji šeima (kaip asmenų grupė) dar nebuvo tapusi įtakingu socialiniu vienetu. Socialinės interakcijos tarp skirtingų bendruomenių taip pat turėjo būti horizontalios. Jos buvo silpnos, ritualinio (bendros šventės, vedybų ryšiai ar pan.) ar ekonominio (resursų mainai) pobūdžio. Socialinės interakcijos su geografiškai nutolusiomis bendruomenėmis (kitų kultūrų žmonėmis) buvo atsitiktinės. Remiantis nusistovėjusiais teoriniais modeliais, šis laikotarpis gali būti įvardytas kaip „segmentuotos visuomenės“ laikotarpis.

3. Antruoju laikotarpiu (II–IV, XI–XIII a.) pasikeitęs ekonominis gyvenimas sudarė sąlygas iškilti monogaminei šeimai kaip savarankiškam ekonominiam bei socialiniam vienetui, padidino pardavimui skirtos produkcijos kiekį ir sukūrė prielaidas individualiai privatinei žemės nuosavybei. Tai sudarė sąlygas šeimai (giminei) tapti pamatine visuomenės korporacine gardele, pagrindiniu socialinio kapitalo kūrimo vienetu, su kitomis šeimomis bendraujančiu per giminyste grįstus asmeninius ryšius ir šiais ryšiais grįstas socialines interakcijas. Dėl šių procesų iš esmės horizontali socialinė struktūra turėjo keistis įgydama netaisyklingo paraboloido formą. Viena vertus, mažosios šeimos tarpusavio ryšiai ir šeimos narių ryšiai su kitais bendruomenės nariais turėjo hierarchizuotis, kita vertus, bendruomenės viduje vykstant socialinės diferenciacijos procesams ir formuojantis vadystei dalis horizontalių asmeninių ryšių bendruomenės viduje šiuo laikotarpiu turėjo vertikalėti. Nepaisant visuomenės socialinės diferenciacijos, aukštesniųjų ir žemesniųjų socialinių sluoksnių bendravimas išlaikė daugumą tiesioginių asmeninių ryšių ir tiesioginių, labai individualių interakcijų. Tarp skirtingų bendruomenių ryšiai turėjo stiprėti. Šiuo laikotarpiu per karo žygius, vedybų tinklus, prekybos ryšius turėjo pradėti formuotis nuolatinių asmeninių ryšių tinklas su nutolusių kitos kultūros bendruomenių nariais. Socialinės interakcijos kito kartu su socialiniais ryšiais. Remiantis nusistovėjusiais teoriniais modeliais, šis laikotarpis gali būti įvardytas kaip „vadystės“ laikotarpis.

4. Trečiuoju laikotarpiu (XI–XIII, XVI a.) toliau vyko turtinės diferenciacijos ir ja grįstos socialinės diferenciacijos procesai, formavosi LDK viduramžių feodalinė visuomenė. Tačiau, skirtingai nuo feodalizacijos procesų krikščioniškoje Vakarų Europoje, besiformuojančioje LDK valstybės erdvėje nesusidarė aiškiomis, juridiškai apibrėžtomis korporacinėmis grupėmis grįsta socialinė struktūra ir pamatiniu korporaciniu vienetu tapo šeima / giminė. Bendruomenės viduje svarbiausi buvo grupių (šeimų) ir asmeniniai horizontalūs ryšiai. Vykstanti socialinė diferenciacija turėjo silpniau pažeisti turtingumu besiskiriančių grupių vertikalius ryšius, ir jie, net formuojantis valstybei, turėjo išlikti stipresni nei luominėje Vakarų Europos visuomenėje ar bizantiniu despotizmu grįstoje rytų krikščioniškoje visuomenėje. Skirtingų bendruomenių tarpusavio ir asmeniniai ryšiai su kitų kultūrų bendruomenėmis šiuo laikotarpiu toliau stiprėjo. Socialinės interakcijos bendruomenės viduje išliko panašios kaip ir antruoju laikotarpiu. Trečiuoju laikotarpiu pastebimas socialinių interakcijų tarp skirtingų bendruomenių intensyvėjimas ir valdančiojo elito „globalių“ socialinių interakcijų sustiprėjimas. Remiantis nusistovėjusiais teoriniais modeliais, šis laikotarpis gali būti įvardytas kaip „ankstyvosios valstybės“ laikotarpis.

Literatūra

• Aleksandravičius, Egidijus; Antanas Kulakauskas, „Nuo amžių slenksčio: naujausia Lietuvos XIX amžiaus istoriografija“, Darbai ir dienos, 2001, t. 28, p. 7–31.
• Ant Šatrijos kalno Joninių naktį raganos renkasi, BsTB 12 203-13, Vilnius: Aruodai, 2003–2013.
• Beresnevičius, Gintaras, Baltų religinės reformos, Vilnius: Taura, 1995.
• Brzostowicz, Michał; Maciej Przybyl, Dariusz Sikorski, Archeologia versus historiam – historia versus archeologam, Poznan: Poznańskie Towarzystwo Przyjacioł Nauk, 2012.
• Bumblauskas, Alfredas, Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005.
• Bumblauskas, Alfredas; Nerijus Šepetys, Sovietinė Lietuvos istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1999.
• Calhoun, Craig, Dictionary of the Social Sciences, Oxford: Oxford University Press, 2002.
• Carneiro, Robert L., “The Chiefdom: Precursor of the State” | Grant D. Jones, Robert R. Kautz (eds.), The Transition to Statehood in the New World, New York: Cambridge University Press, 1981.
• Castells, Manuel, Tinklaveikos visuomenės raida, iš anglų kalbos vertė Patricija Droblytė, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2005.
• Coleman, James S., “Social Capital in the Creation of Human Capital,” The American Journal of Sociology, 1988, vol. 94, pp. 95–120.
• Dubonis, Artūras, Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.
• Dubonis, Artūras; Darius Baronas, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. III: XIII a. – 1385 m. valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, Vilnius: Baltos lankos, 2011.
• Durkheim, Émile, De la division du travail social, Paris, 1893.
• Girininkas, Algirdas (red.), Lietuvos istorija, t. I: Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis, Vilnius: Baltos lankos, 2005.
• Grigalavičienė, Elena, Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje, Vilnius: Mokslas, 1995.
• Gudavičius, Edvardas, Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius: Mokslas, 1991.
• Gurevičius, Aronas, Viduramžių kultūros kategorijos, Vilnius: Mintis, 1989.
• Hanifan, L. Judson, “The Rural School Community Center,” Annals of the American Academy of Political and Social Science, 1916, vol. 67, pp. 130–138.
• Jablonskis, Konstantinas, Istorijos archyvas: XVI amžiaus Lietuvos inventoriai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 1934.
• Jankauskas, Rimantas, „Kai kurie Lietuvos praeities populiacijų biosocialinės diferenciacijos rodikliai“, Lietuvos archeologija, t. 15, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1998, p. 447–471.
• Jorgensen, Lars, Bakkegard and Glasergard: Two Cemeteries from the Late Iron Age on Bornholm, Copenhagen: Akademisk Forlag, 1990.
• Jovaiša, Eugenijus, „Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.)“, Istorija. Mokslo darbai, 2006, t. 64, p. 7–68.
• Jovaiša, Eugenijus, Aisčiai. Kilmė, Vilnius: Edukologija, 2012.
• Jurginis, Juozas, Lietuvos valstiečių istorija nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo, Vilnius: Mokslas, 1978.
• Kiaupa, Zigmantas; Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 metų, Vilnius: Mokslas, 1995.
• Kiaupienė, Jūratė; Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, Vilnius: Baltos lankos, 2009.
• Kulikauskas, Pranas; Regina Kulikauskienė, Adolfas Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, Vilnius: Mokslas, 1961.
• Kuncevičius, Albinas; Rimvydas Laužikas, Indrė Rutkauskaitė, Ramūnas Šmigelskas, Radvilų rūmai Dubingiuose, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011.
• Kuncevičius, Albinas; Rimvydas Laužikas, Renaldas Augustinavičius, Ramūnas Šmigelskas, „Dubingių istorinė žemė – Rytų Lietuvos pilkapių kultūros ar lietuvių pilkapių teritorija?“, Lituanistica, 2012, t. 58, nr. 1, p. 12–35.
• Kuncevičius, Albinas; Rimvydas Laužikas, Renaldas Augustinavičius, Ramūnas Šmigelskas, „Rytų Lietuvos teritorinis modelis I–XV a.“, Lietuvos archeologija, 2013, t. 39, p. 11–40.
• Kurila, Laurynas Vytis, „Socialinis statusas ir lytis: geležies amžiaus Rytų Lietuvos socialinės organizacijos analizė“, Lietuvos archeologija, 2009, t. 35.
• Kurila, Laurynas Vytis, „Socialinių santykių atspindžiai Rytų Lietuvos pilkapių degintinių kapų medžiagoje“, Archaeologia Lituana, 2002, t. 3.
• Kurila, Laurynas Vytis, „Vaiko statusas Rytų Lietuvoje geležies amžiuje“, Archaeologia Lituana, 2007, t. 8.
• Kurila, Laurynas Vytis, Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis), daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, istorija (05 H), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2009.
• Lasinskas, Povilas, Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940 metais, Vilnius: Vaga, 2004.
• Laužikas, Rimvydas, „Dubingių mikroregiono ekonominės raidos specifika I a. – XVI a. viduryje“, Lietuvos istorijos studijos, 2013, t. 32, p. 33–63.
• Lee, Daniel B., “Ritual and the Social Meaning and Meaninglessness of Religion,” Soziale Welt, 2005, Bd. 5, S. 7–18.
• Lemeškin, Ilja, Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009.
• Lowmianski, Henryk, Zaludnienie państwa litewskiego w wieku XVI: zaludnienie w roku 1528, Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 1998.
• Michelbertas, Mykolas, Senasis geležies amžius Lietuvoje: I–IV amžius, Vilnius: Mokslas, 1986.
• National Monuments Record Thesauri, London: English Heritage, 1999–2013.
• “Network” | Oxford Dictionary, Oxford: Oxford University Press, 2013.
• Nummela, Ilkka, “Regional Inequality” | Marko Lamberg, Marko Hakanen, Janne Haikari (eds.), Physical and Cultural Space in Pre-industrial Europe: Methodological Approaches to Spatiality, Lund: Nordic Academic Press, 2011, pp. 335–375.
• Oberg, Kalervo, “Types of Social Structure among the Lowland Tribes of South and Central America,” American Anthropologist, 1955, vol. 57, no. 3, pp. 472–482.
• Ogilvie, Sheilagh, Social Capital, Social Networks, and History, Cambridge: Faculty of Economics, University of Cambridge, 2000.
• Ogilvie, Sheilagh, The Use and Abuse of Trust: Social Capital and its Deployment by Early Modern Guilds, CESifo Working Papers, no. 1302, Munich: Leibniz Institute for Economic Research at the University of Munich, 2004.
• Parssinen, Martti; Denise Shaan, Alceu Ranzi, “Pre-Columbian Geometric Earthworks in the Upper Pur’us: A Complex Society in Western Amazonia,” Antiquity, 2009, vol. 83, pp. 1084–1095.
• Pietkiewicz, Krzysztof, „Najstarszy inwentarz dóbr radziłowskich z 1528 r.”, Lituano-Slavica Posnaniensia, 1985, t. 1, s. 175–186.
• Prigogine, Ilya, Tikrumo pabaiga: laikas, chaosas ir nauji gamtos dėsniai, Vilnius: Margi raštai, 2006.
• Putnam, Robert D., Democracies in Flux: The Evolution of Social Capital in Contemporary Society, Oxford: Oxford University Press, 2002.
• Rabikauskas, Paulius, Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai, Vilnius: Aidai, 2002.
• Ragauskienė, Raimonda; Deimantas Karvelis, Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m., Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.
• Renfrew, Colin; Paul Bahn, Archaeology: Theories, Methods and Practice, London: Thames and Hudson, 1991.
• Rimantienė, Rimutė, Akmens amžius Lietuvoje, Vilnius: Mokslas, 1984.
• Ringsted, Nils, Household Economy and Archaeology: Some Aspects of Theory and Applications, Stockholm: University of Stockholm, 1992.
• Rogers, Everett M., Diffusion of Innovations, New York: Free Press, 2003.
• Rummel, Rudolf J., Understanding Conflict and War: The Conflict Helix, Beverly Hills, California: Sage Publications, 1976.
• Sheinkman, José A., “Social Interactions” | Palgrave Dictionary of Economics, Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2008.
• Skyttner, Lars, General Systems Theory: Problems, Perspectives, Practice, London: World Scientific Pub Co Inc, 2005.
• Social Capital Assessment Tool, Washington: The Word Bank Group, 2013.
• “Social Organization” | Merriam-Webster Dictionary, Springfield: Merriam-Webster, Incorporated, 2013.
• Šmigelskas, Ramūnas, Jutonių pilkapyno 2012 metų archeologinių tyrimų ataskaita, rankraštis, Vilnius: Kultūros paveldo akademija, 2013.
• Tautavičius, Adolfas, Vidurinysis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.), Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1996.
• Vaitkevičienė, Daiva; Vykintas Vaitkevičius, „XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai“, Lietuvos archeologija, 2001, t. 21, p. 311–334.
• Vaitkevičius, Bronius, Lietuvos TSR istorija: nuo seniausių laikų iki 1917 metų, Vilnius: Mokslas, 1986.
• Vaitkevičius, Vykintas, „Bajorų kapinynas“ | Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais, Vilnius: Kultūros paveldo departamentas, 2009, p. 134–140.
• Vaitkevičius, Vykintas, „Santakos pilkapiai (Vilniaus r.)“, Lietuvos archeologija, 2007, t. 30, p. 181–212.
• Vaitkevičius, Vykintas, Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija, Vilnius: Diemedis, 2006.
• Vangelisti, Anita L.; Daniel Perlman, The Cambridge Handbook of Personal Relationships, Cambridge: Cambridge University Press, 2006.
• Vėlius, Norbertas, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai: nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, t. 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
• „Visuomenė“ | Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
• Vobolevičius, Vincentas, „Statistinė duomenų analizė“, Kaunas: KTU Politikos ir viešojo administravimo institutas, 2013.
• Warrick, Gary, A Population History of the Huron-Petun, A. D. 500–1650, Cambridge: Cambridge University Press, 2008.
• Йонайтис, Ритис, «Новейшие раскопки на территории „CIVITAS RUTENICA“ в Вильнюсе: предварительный анализ результатов» | Археология и история Пскова и Псковской земли, Псков, 2008.
• Краснов, Юрий Алексеевич, Раннее земледелие и животноводство в лесной полосе восточной Европы: 11 тысячелетие до н. э. – первая половина 1 тысячелетия н.э., Москва: Наука, 1971.
• Материалы для географии и статистики России, собранные офицерами Генерального штаба, Санкт-Петербург, 1861.
• Медведев, Александр Михайлович, Верхнее понеманье в железном веке и раннем средневековье, Минск: Беларуская навука, 2011.
• Окшотт, Эварт, Оружие и воинские доспехи Европы: с древних времен до конца Средневековья, Москва: Центрполиграф, 2009.
• Пашуто, Владимир Терентьевич, Образование Литовского государства, Москва: Издательство АН СССР, 1959.
• Седов, Валентин Васильевич, Древнерусская народность, Москва: Языки русской культуры, 1999.
• Смирнова, Ольга Всеволодовна; Светлана Афанасьевна Турубанова, Формирование и развитие восточноевропейских широколиственных лесов в голоцене: вопросы экологии и охраны природы, Самара: Самарский университет, 2003.

The Development of Social Organization in Dubingiai Microregion in the 1st – the Middle of the 16th Century: A Theoretical Model

Summary. The study presents the results of social organization change. Based on I. Prigogine’s systems theory and theories of social capital, a general theoretical model of the social organization process in the society of the Grand Duchy of Lithuania and a model of social development in the community of a specific microregion of Dubingiai during the period from the beginning of local iron ore extraction (Early Iron Age) to the Wallach reform in the middle of the 16th century is substantiated.

Based on the point of view that the population size is one of the most important social system parameters, the number of residents (population size) was chosen as the benchmark of the social development process modeled in the article, and the increase of population was acknowledged to be a stimulating force of the process of social organization development. During the periods of sustainable evolution, the increase of population induced the changes in farming and introduction of innovations what, in case of Lithuania, increased the significance of arable farming in the general structure of farming, slackened the processes of land degradation and reduced the mobility of communities. Such economic changes induced social changes what, as a final result, had to cause ‘demographic jump’, which stimulated the recurrence of the modeled cycle in a qualitatively higher level (spiral) as the population was evenly increasing again. The social organization development of the Dubingiai microregion is modeled on the grounds of economic development by singling out at least three chronological periods in the 1st–16th centuries: the first – slash-and-burn agriculture, the second – arable, fallow agricultures and agriculture based on two-field crop rotation, and the third – arable agriculture and agriculture based on three-field crop rotation.

The structure of farming activity that prevailed in the Dubingiai microregion during the first period (1st–2nd/4th centuries) encouraged all the community members to act together, communities were small, quite mobile and scattered over expansive areas, social differentiation of different community members (group) was not strong, and the opportunities for survival of a single individual or small family separately from the community were poor. Due to common activities and a relatively small number of community members (around 20–30 persons), personal relationships inside the community had to be very strong, and due to long distances between the communities, personal relationships outside the communities had to be decentralized and weak. Due to poor social differentiation, personal relationships were all horizontal (not hierarchic). Social interactions inside the communities were horizontal too. They had to be the strongest in the personal level because the small family (as a group of persons) was not an influential social unit yet. Social interactions between different communities had also to be horizontal. They were weak, of ritual (common festivals, marital relationships, etc.) or economical (exchange of resources) nature. Social interactions with geographically remote communities (people from other cultures) were of accidental nature. Adhering to the settled theoretical models this period may be named as a period of “segmented society.”

The economic life that changed during the second period (2nd–4th/11th–13th centuries) established conditions under which a monogamic family as an independent economic and social unit emerged, the quantity of production for sale increased and the presumptions for individual private land ownership appeared. This allowed the family (extended family) becoming a fundamental corporate lattice of the society, the basic unit of social capital creation that communicates with other families via family-based personal relationships and social interactions based on these relationships. Due to these processes, basically horizontal social structure had to change, graphically acquiring the shape of an irregular paraboloid. On the one hand, the interrelationship of a small family and the relationship of family members with other community members had to become hierarchic. On the other hand, a part of horizontal personal relationships inside the community had to become vertical during this period because the processes of social differentiation were going on and the chiefdom was forming inside the communities. Despite social differentiation of the society, communication of higher and lower social strata had maintained most of direct personal relationships and direct, even very individual, interactions. Relationships between different communities had to become stronger. During this period, in military campaigns, wedding networks, trade relations the formation of constant personal relationships with the members of remote communities (of other culture) had to start. Social interactions were varying together with social relations. Adhering to the settled theoretical models this period may be named as a period of “chiefdom.”

During the third period (11th–13th/16th centuries), the processes of proprietary differentiation and, on the grounds of it, social differentiation were further going on, the medieval feudal society of the Grand Duchy of Lithuania was forming. But unlike the feudalization processes in Christian Western Europe, the social structure grounded on explicit, legally defined corporate groups did not emerge in the space of the state of the Grand Duchy of Lithuania under formation and the family / extended family became a fundamental corporate unit. Inside the community, relationships of groups (families) and personal horizontal relationships had to be the most important. The ongoing social differentiation had to less disturb vertical relationships of groups of different richness and they, even in the state under formation, had to remain stronger than they were in the estates society of the Western Europe or in the Eastern Christian society grounded on Byzantine despotism. Interrelationships of different communities and personal relationships with the communities of other cultures had to continue developing during this period. Social interactions inside the community had to remain similar to those that existed during the second period. In the third period, the intensification of social interactions between different communities and strengthening of “global” social interactions of the ruling elite are mostly observable. Adhering to the settled theoretical models this period may be named as a period of “the early state.”

The formation of the Grand Duchy of Lithuania as a medieval society of the Western European type lasted until the end of the 15th – middle of the 16th century – time when Western and Central Europe left the Middle Ages and entered the Renaissance. Only during the years of Wallach reform the serfdom was finally established, in the 16th century the network of catholic parishes encompassing the whole former pagan part of Lithuania was formed, written codes of laws appeared, college and university were established, administrative-territorial reform that formed topographically solid administrative-territorial units of the Grand Duchy of Lithuania was performed.

Keywords: Dubingiai microregion, Grand Duchy of Lithuania, social organization, social capital, social interactions, social development, model of process.