Tokių pasisakymų, beje, nereikėtų sieti vien tik su tuometinei valdžiai atiduodama „mandagumo duokle“, palankumu pertvarkos procesams, politiniu korektiškumu ir pan. Tiek išeivijoje, tiek ir Lietuvoje propaguotos panašios kai kurių dailininkų nuomonės apie kūrybą ar meninės raiškos laisvės klausimus visų pirma siejosi su panašia meno funkcijos samprata. Subjektyvios ir objektyvios kūrybos laisvės parametrų sąlygiškumą 1995 m. nusakė interjerus JAV kurianti pokario išeivijos dailininkė Aleksandra Kašubienė, teigusi, jog bet kokiomis politinėmis sąlygomis kūrėją veikia būtinybė prisitaikyti prie išorinių sąlygų. Tai iš dalies primena ir jau minėtus S. Kuzmos pasisakymus. Juk
kai raktas į laisvę ir į nelaisvę tavo paties rankose, kam paklusti ir kam prieštarauti? […] Ir kas skriaudžiamas, kai tų vidinių derybų metu mes patys, niekieno neverčiami, pirkliaujame savais įsitikinimais? Aleksandra Kašubienė, „Kūrybos laisvės parametrai“, p. 151.