Straipsnis Sovietmečio kryždirbystės meninės raiškos bruožai

Santrauka. Straipsnyje tiriami sovietmečiu sukurti kryždirbystės paminklai: kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai. Aptariamos šių paminklų formos, puošybos bruožai, skulptūros siužetai. Analizuojama tradicinių paminklų dekoro įtaka, taip pat naujos tendencijos kryždirbystės tradicijoje. Atskleidžiama, kad per tam tikrus simbolinius elementus ir puošybą buvo reiškiamos ne tik religinės, bet ir patriotinės aspiracijos.

Pagrindiniai žodžiai: sovietmetis, kryždirbystė, kryžius, stogastulpis, koplytstulpis, Kazimieras Nemanis, Adomas Varnas, kryžių projektai.

Kol kas šio laikotarpio kryždirbystė išsamesnių mokslinių tyrimų nesulaukė, nors kartais ir patraukia tyrinėtojų žvilgsnį. Yra keletas straipsnių apie kryždirbystės paminklų naikinimą sovietmečiu Žr. Vacys Milius, „Kaip Lietuvoje drausti ir naikinti kryžiai“, 1995; „Kryžių naikinimas Lietuvoje“, 1996; Gražina Marija Martinaitienė, „Kryžių naikinimo metas“, 2009; Lietuvos kryždirbiai ir kryždirbystė XX a. pervartose, 2010. . Kai kuriose XX a. kryždirbystei skirtose publikacijose apžvelgiamas vienas kitas sovietmečiu sukurtas paminklas, jų meninės ypatybės, įvardijami paminklų pastatymo motyvai. Paminėtinos Gražinos Marijos Martinaitienės publikacijos, analizuojančios sovietmečiu sukurtus kryždirbių Antano Sorakos (1886–1951) ir Petro Tamašausko (1893–1983) kūrinius Žr. Gražina Marija Martinaitienė, „Dzievadaris“, 2002; „Sūduvos kryždirbys Petras ir jo meninis palikimas“, 2008; Lietuvos kryždirbiai ir kryždirbystė XX a. pervartose, Vilnius: Savastis, 2010. bei Vitalijos Vasiliauskaitės publikacija apie meistrą Kazimierą Nemanį (1923–2002), kurio didžiąją dalį kūrybos sudaro sovietmečiu sukurti memorialiniai paminklai Žr. Vitalija Vasiliauskaitė, „Kryždirbys iš Panevėžio“, 2011. . Šiek tiek daugiau dėmesio sulaukė Atgimimo laiku (1988–1990) pastatyti sakralinio turinio paminklai, aptarti tik šiam laikotarpiui skirtose publikacijose Žr. Teresė Jurkuvienė, „Kelios pastabos apie kryžius – tautinio atgimimo paminklus“, 1998; Vaidas Lazdauskas, „Atgimimo ir atkurtos nepriklausomybės laikotarpio paminklai Raseinių rajone“, 2000. . Trumpai kryždirbystės tradicijos būklę sovietmečiu apžvelgė Jolanta Zabulytė, apibūdindama tą laikotarpį kaip tradicijos suirimą Žr. Jolanta Zabulytė, „Istorinė Lietuvos kryždirbystės tradicijos raida (XIX–XX a.)“, 2002. . Šio straipsnio autorė yra nagrinėjusi kryždirbystės tradicijos palaikymo būdus sovietmečiu Žr. Skaidrė Urbonienė, „Kryždirbystė XX a.: sovietmečio patirtys“, 2014. . Ablingos ansamblio įtaką tradicinių memorialinių paminklų kūrybai gana išsamiai aptarė Alė Počiulpaitė Žr. Alė Počiulpaitė, „Dabartinės ir klasikinės liaudies mažosios architektūros sąveika“, 1996. ir Martinaitienė Žr. Gražina Marija Martinaitienė, „Tradiciniai lietuvių liaudies memorialiniai paminklai ir „Ablingos stilius“, 1999; Lietuvos kryždirbiai ir kryždirbystė XX a. pervartose, 2010. . Vertingos informacijos ir įžvalgų apie sovietmečiu pastatytus tradicinius paminklus pateikiama Lietuvos sakralinės dailės kataloguose.

Šis straipsnis – mėginimas pažvelgti į šį kryždirbystės raidai sudėtingą laikotarpį ir bandymas atskleisti meninės raiškos ypatybes, vyravusias to meto kryždirbystės objektuose. Siekiau išskirti būdingiausius paminklų tipus, pagrindines meninės raiškos kryptis, išsamiau paanalizuoti, kokie puošybos elementai, simboliai vyravo tuo metu sukurtuose memorialiniuose paminkluose ir kodėl.

Pagrindinis tyrimo šaltinis – Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštyno Etnografijos fondo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus fototekose esančios nuotraukos su sovietmečiu pastatytų kryždirbystės paminklų atvaizdais. Šiuose rinkiniuose sukaupta pakankamai fotografijų iš visų Lietuvos etnografinių regionų, fiksuojančių kryždirbystės paminklus ištisu sovietmečiu. Tai leidžia daryti tam tikras išvadas ir apibendrinimus apie to meto kryždirbystės paminklų formas ir jų meninės raiškos ypatybes. Be to, naudotasi ir kitų muziejų (Žemaičių Alkos, Kupiškio etnografijos, Panevėžio kraštotyros) fotografine ir rankraštine medžiaga, taip pat autorės 2013–2014 m. ekspedicijose (Rietavo, Utenos rajonuose, Panevėžyje, Kupiškyje, Alytuje) surinkta medžiaga, privačių asmenų fotografijų albumais, taip pat publikuota kraštotyrine medžiaga, liaudies memorialinių paminklų albumais.

Tyrimas apima laiko tarpsnį nuo pokario iki Sąjūdžio susikūrimo (iki 1988). Keletas vėlesnių Atgimimo laikotarpio metų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasižymėjo ypač ryškiu kryždirbystės suklestėjimu, todėl tas periodas reikalauja atskiro aptarimo.

Remiantis sukaupta ikonografine medžiaga išskirtini kryždirbystės paminklų statybos sovietmečiu intensyvumo laikotarpiai. Antai pokario metais ir 6 deš., nepaisant to meto įtemptos padėties dėl partizaninio karo ir represijų, kryžiai ir kiti sakralūs paminklai buvo gana gausiai statomi. Jų išdygdavo įvairioje aplinkoje – prie namų, pakelėse, šventoriuose, kapinėse. Kryžių statymo mastus Žemaitijoje atspindi 1964 m. muziejininko Vito Valatkos žvalgomosios ekspedicijos užrašai Žr. Žemaičių Alkos muziejaus mokslinis archyvas, b. 652. . Tais metais jis lankėsi Telšių, Plungės, Šilalės rajonuose ir registravo įvairioje aplinkoje pamatytus memorialinius paminklus. Valatka iš viso užregistravo 564 kryždirbystės paminklus, iš jų 122 objektai buvo statyti sovietmečiu, dauguma – pirmaisiais pokario metais ir 6 dešimtmetyje.

Nuo 7 deš. pradžios pastebimas gana žymus sakralių paminklų statybos sumažėjimas. Vos vienas kitas išdygo prie sodybų ar pakelėse, mažiau jų pastatyta ir šventoriuose bei kapinėse. Arūno Streikaus teigimu, po Stalino mirties bendras antibažnytinės politikos kursas kiek sušvelnėjo, tačiau kova prieš liaudies tikėjimo ir dalyvavimo Bažnyčioje formas tuo metu pradėta stiprinti Žr. Arūnas Streikus, „Atlaidai Žemaičių Kalvarijoje ir Šiluvoje: jų pobūdis bei reikšmė sovietmečiu“, p. 340. . Be to, Lietuvoje 7 deš. ateistinė propaganda pasiekė intensyvumo viršūnę Žr. Arūnas Streikus, „Antireliginė propaganda Lietuvoje 1944–1970 metais“, p. 97. . Būtent tuo laikotarpiu ir pastebimas ženklus naujų paminklų statybos sumažėjimas, kurį ekspedicijose kalbinti žmonės motyvavo religingumo silpnėjimu („dingo tikėjimas“, „tikėjimas nuslopo“). Panaši padėtis išlieka ir vėliau – 8 deš. ir iki 9 deš. pradžios.

Nuo 9 deš. vidurio pastebimas sakralių paminklų statybos pagyvėjimas, sutampantis su 1984 m. šv. Kazimiero 500-ųjų mirties metinių jubiliejumi. Tais metais Lietuvos bažnyčių šventoriuose buvo pastatytas ne vienas paminklas šventajam atminti. Išskirtinai daug jų bažnyčių šventoriuose buvo pastatyta 1987 m. minint Lietuvos krikšto 600-ąsias metines. Be to, tuo laikotarpiu Michailo Gorbačiovo pradėta pertvarka, matyt, irgi pasitarnavo liberalesniam vietinės valdžios požiūriui į kryžių statymą bei padrąsino daugiau meistrų užsiimti šia veikla. Nors 9 deš. daugiau paminklų užfiksuota šventoriuose ir kapinėse, bet jų vis dar mažai statyta privačioje erdvėje.

Sovietmečio kryždirbystės paminklų formos ir puošyba

Tarp sovietmečiu pastatytų paminklų vyraujantis tipas buvo kryžius. Tačiau statyti ir būdingi regionams kitų tipų paminklai. Antai Žemaitijoje žmonės pasistatydavo ir šiam regionui būdingą tradicinę koplytėlę ant žemės ar kresnų proporcijų koplytstulpį. Koplytėlės ant žemės, kurių Žemaitijoje sovietmečiu buvo pastatyta nedaug, visai paprastos, namelio formos, dvišlaičiu stogeliu, puoštu kaltine viršūne ar paprastu iš skardos išpjautu arba mediniu kryželiu. Aukštaitijoje buvo statomi šiam regionui būdingi grakštūs aukšti stogastulpiai, Dzūkijoje – kryžiai su Kristaus kankinimo įrankių simboliais. Sovietmečiu nenutrūko tradicija medžiuose (ar ant pastato sienos) pakabinti nedideles koplytėles. Jos dažniausiai paprastos konstrukcijos, dėžutės formos su dvišlaičiu stogeliu, nors pasitaiko viena kita ir gausiau puošta: sienelės drožinėtos kiaurapjūviu, paryškintos skirtingais dažais.

Fotografijose yra užfiksuoti 5–7 deš. statyti vieno aukšto paprastų formų stogastulpiai, uždengti keturšlaičiais stogeliais, vainikuotais geležine viršūne. Vėliau buvo pastatyta puošnesnių keliaaukščių stogastulpių. Išsiskiria 8 deš. pradėjusio kurti panevėžiečio meistro K. Nemanio paminklai. Jis sukūrė nemažai dviaukščių (rečiau vienaaukščių ir triaukščių) stogastulpių (1 pav.).

Jo dirbti statiniai išlaiko tradicinių aukštaitiškų stogastulpių formas ir grakščias proporcijas, tik meistras apatinėje stiebo dalyje visada bareljefiškai išdroždavo religinių ar pasaulietinių siužetų skulptūras. Stogastulpių stiebo plokštumos dažniausiai išraižytos geometriniais ar augaliniais motyvais. Nemanis gaudavo užsakymų iš įvairių Lietuvos vietovių, todėl jo dirbti aukštaitišką tradiciją atliepiantys stogastulpiai išplito ir kituose regionuose. Meistro darbų yra ne tik Panevėžyje, bet ir Plungėje, Telšiuose, Seredžiuje, Valkininkuose, Pakruojyje, Rokiškyje, Kaune, taip pat Šakių, Anykščių, Kėdainių, Zarasų rajonuose.

Koplytstulpiai tuo laikotarpiu daugiausiai buvo statomi Žemaitijoje, Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, vienas kitas išdygo Suvalkijoje, Dzūkijoje. Dažniausiai buvo daromi paprastų formų, jų koplytėlės be papuošimų, išraiškingumo suteikdavo tik stogelių formos (dvišlaičiai, keturšlaičiai, kryžminiai). Rytų Aukštaitijoje užfiksuoti ir keli 5–6 deš. pastatyti šiam regionui būdingi masyvūs, aukšti koplytstulpiai, kurių konstrukciją sudaro stambus apvalaus ar keturkampio skerspjūvio stiebas su atvira koplytėle viršuje, suformuota iš keturių atramėlių, remiančių stogelį. Juose tradiciškai buvo įkeliama Jėzaus krikšto skulptūrinė grupė arba šv. Jono Nepomuko skulptūra (2 pav.).

Tai daugiausia sunykusių ar sunaikintų senųjų vietoje pastatyti paminklai. Tokie koplytstulpiai įprastai statyti viso kaimo bendruomenės ar bendruomenės dalies (jaunimo) ir buvo svarbūs tos bendruomenės gyvenime. Juos prižiūrėdavo, remontuodavo, nuvirtusius atstatydavo. Tą stengėsi daryti ir sovietmečiu, nors ne visada pavykdavo. Ženklus tokio tipo koplytstulpių (at)statymas pastebimas vėliau – Atgimimo laikotarpiu.

8 deš. atsiranda ir puošnesnių koplytstulpių, kurių koplytėlių frontonai, langelių rėmai šiek tiek papuošiami, drožiami profiliuotai. Tarp jų yra tiek tradicinių, tiek ir naujoviškesnių, modernesnių formų statinių. Antai Biržų šventoriuje 1978 m. pastatytas paminklas, kuriame jungiamos stogastulpio ir koplytstulpio formos: virš koplytstulpio koplytėlės iškyla dvi stogastulpiams būdingos pastogėlės.

Tarp sovietmečiu statytų paminklų vyraujantis tipas buvo kryžius. Daryti visai paprasti kryžiai arba tokie, kurių vienintelė puošmena, pagyvinanti siluetą, buvo profiliuoti kryžmų galai, kartais dar ir koplytėlė kryžmoje ar stogelis, pridengiantis Nukryžiuotojo figūrą (3 pav.). Tačiau daugelis to meto kryžių vis dėlto buvo daugiau ar mažiau puošiami. Kai kurie kryžiai buvo su vos keliomis puošybinėmis detalėmis, pavyzdžiui, kryžmų galus ar stiebo ir kryžmų plokštumas puošiančios pridėtinės detalės – žvaigždutės, tulpės žiedeliai, rombai ar trumpi spinduliukai kryžmų tarpuose. Vis dėlto dominuoja kryžiai su kiek labiau akcentuota kryžma, kuri yra kryžmiškų kryžių centras ir todėl visas dekoras, kaip ir anksčiau, skiriamas šiam centrui išryškinti. 6 deš. atsirado kryžių, dekoruotų reljefu išdrožinėjant stiebo ir kryžmos plokštumas. Jie beveik neturi kitų dekoro elementų, nebent profiliuotus kryžmų galus. Reljefinis stiebų ir kryžmų plokštumų dekoravimas mėgstamas ir šių dienų kryždirbių. Kryžmų galai tradiciškai profiliuojami apskritimo, rombo, trikampio, trilapio forma arba užbaigiami lentele su rutuliu.

Kryžių puošyboje dominavo spinduliai, komponuojami kryžmų tarpuose po vieną, du, tris, kartais jie dar sujungiami puslankiais, kartais tvirtinami ant puslankių ar skersinukų, sudarančių spindulinio apskrito ar rombo pavidalo nimbo siluetą, juosiantį kryžmą. Spinduliai tradiciškai užbaigiami smailu ar dvišaku galu, kartais apskritimu ar kryželiu. Gana dažni augalo šakelės, tulpės ir gėlės ant stiebelio formos spinduliai (4 pav.).

Rečiau pasitaikydavo kryžių su į kryžmų tarpus įtvirtintais bareljefu drožinėtais arba ažūriniais skydeliais. Pietų Lietuvoje tęsiant dzūkiškas tradicijas kartais kryžiaus ikonografiją praplečia ant kryžmų galų pridėtos nedidelės koplytėlės. Ir kitur Lietuvoje, siekdami praplėsti kryžiaus ikonografiją, tradiciškai meistrai ant kryžių stiebo dar pridėdavo papildomą koplytėlę ar išskobdavo nišelę skulptūrėlei.

Apskritai sovietmečiu statyti kryžiai skirtinguose regionuose savo puošyba gana panašūs – vyravo kryžiai su kryžmos centrą supančiais spinduliais. Tačiau buvo pastatoma ir regionams būdingų kryžių. Pokariu dar dirbę senieji kryždirbiai pastatydavo tradicinių, vietovei būdingų kryžių. Paminėtinas 1948–1949 m. keletą kryžių Lazdijų rajono Kučiūnų, Miškinių, Petroškų, Padumblių kaimuose dar spėjęs pastatyti garsus dzūkų kryždirbys Soraka. Jo kryžiai išsiskiria nedidele kryžma, trilapio forma profiliuotomis šakomis. Kryžmą puošiantys spinduliai gana trumpi, tačiau jos centrą akcentuoja atvira gana didelė koplytėlė. Taip pat dzūkai pokariu tradiciškai savo kryžius dirbdino su gana stambiomis koplytėlėmis kryžmos centre ar su iečių arba kopėčių motyvais, sudarančiais V raidės formos, būdingą Dzūkijai, kryžiaus siluetą, vis dar padekoruodavo bareljefiškai ant stiebo išpjaustytu rožiniu, Kristaus kančios įrankiais. Kryždirbys Tomas Miškinis (1873–1962) iš Mančiagirės kaimo (Varėnos r.) kryžmos centrą su gana stambia koplytėle apjuosdavo mediniu nimbu su skardiniais saulutėmis užbaigtais spinduliais, o stiebą ir kryžmą dabino religiniais simboliais: kryželiais, monstrancijomis, rožiniu, taure. Aukštaičiai kryžius papuošdavo altorėlio pavidalo kukliai dekoruota koplytėle arba įkomponuodavo į kryžius kokias nors senuosius kryžius primenančias detales, tarkime, koplytėlių stogelių stilizuotus baldakimus. Pokariu tradicinių aukštaitiškų kryžių su kuklia altorėlio pavidalo koplytėle buvo pastatęs kryždirbys Juozapas Čepėnas (1871–1951).

Sovietmečiu buvo pastatoma ir labai puošnių kryžių, kurie nuo saikingai puoštų skiriasi ne tik gausiau dekoruojama kryžma, bet ir kryžmų bei stiebo briaunų ir (ar) plokštumų puošyba. Antai puošnaus dekoro kryžius buvo pastatytas 1951 m. Taučionių kaime (Alytaus r.) (5 pav.). Jo dekorą dar paįvairina ant stiebo plokštumos bareljefu išdrožinėtas ir polichromija paryškintas didelis rožinis.

Taip pat ir Algirdo Balnos (1928–2012) prie savo namų Subačiuje (Kupiškio r.) palei gatvę apie 1969 m. pastatytas ir iki šiol stovintis kryžius atkreipia dėmesį gausiu augalinių motyvų dekoru, kuris praturtintas ir krikščioniškais simboliais (Apvaizdos akis trikampyje) bei skulptūromis (Nukryžiuotasis, angelai, Pieta) (6 pav.).

Labai puošnių, spalvingų kryžių ir pakabinamų koplytėlių Skudutiškio (Molėtų r.) bažnyčios šventoriuje ir kapinėse 8–9 deš. buvo padaręs ten gyvenęs meistras Vladas Lasis (1893–1988) (7 pav.).

Sovietmečiu buvo pastatyta keletas kryžių, kurių pavidalai perimti iš tarpukario Lietuvoje išplatintų Nepriklausomybės dešimtmečio minėjimui skirtų kryžių projektų. Tuos projektus 1928 m. sukūrė dailininkas Adomas Varnas su Kauno meno mokyklos mokiniais, remdamasis savo gausiu fotografijų rinkiniu. Kaip teigė pats Varnas, pagal tuos projektus visoje Lietuvoje buvo pastatyta daugiau kaip tūkstantis paminklų Žr. P. K-nas, „Tegul Lietuva pasipuošia milijonu lietuviškų kryžių!“, p. 7. . Jubiliejiniai kryžiai buvo statomi viešose erdvėse, aprašomi spaudoje, iškilmingai šventinami, be to, traukė akį savo puošnumu, todėl buvo kartojami, gerai įsimenami. Remiantis tais projektais, keletas paminklų buvo pastatyta ir sovietmečiu.

Paminėtini Tamašausko kryžiai, sukurti pagal Varno projektą, skirtą Vilkaviškio rajonui, kuriame dailininkas panaudojo skirtingų Lietuvos regionų kryžiams būdingus elementus ir ornamentiką. Šis jo kryžius jungia aukštaitiško kryžiaus su altorėliu ir dzūkiško kryžiaus su Kristaus kančios įrankiais tipus, taip pat naudojami ir kai kurie Žemaitijos kryžiams būdingi ornamentai. Pagal šį projektą Tamašauskas buvo padirbęs kryžių Barzduose (Šakių r.) dar tarpukariu, tačiau daugumą sukūrė sovietmečiu. Tai kryžiai Metelių (Lazdijų r., 1978), Šakių (8 pav.), Igliaukos (Marijampolės r., 8 deš.), Garliavos (Kauno r., 1975), Skriaudžių (Prienų r. 1974) bažnyčių šventoriuose.

Šio „projektinio“ kryžiaus variantai ir sekiniai 9 deš. ir ypač jo pabaigoje plito Suvalkijoje, labiausiai Vilkaviškio rajone Žr. Teresė Jurkuvienė, „Kelios pastabos apie kryžius – tautinio atgimimo paminklus“, p. 53. .

Pagal kitą Varno sukurtą projektą, skirtą Šiaulių rajonui, 1959 m. buvo pastatytas kryžius Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje, dedikuotas bažnyčios 250-ies metų jubiliejui (9 pav.).

Dar vienas labai artimas Varno projektui, skirtam Kauno ir Marijampolės rajonui, kryžius prieš kelis metus dar stovėjo Palangos kapinėse. Kretingos rajonui skirtą kryžių su koplytėle ant stiebo primena Pavandenės šventoriuje 1948 m. pastatytas kryžius Žr. Kryžius, 1948, Pavandenė, Telšių r. (Lietuvos istorijos instituto Bibliotekos rankraštynas (toliau – LII BR), f. 73, ng. 44727, fotogr. J. Kudirka, 1972). . Taip pat ir keletas pokariu Varėnos rajone pastatytų antkapinių kryžių Žr. Antkapiniai kryžiai, 1948 ir 1949, Mikalčiūnų k., Varėnos r. (LII BR, f. 73, ng. 2322, 2324, fotogr. V. Milius, 1955). primena puošnų Alytaus–Seinų rajonui skirtą kryžiaus projektą.

Daugiau dėmesio sulaukė Varno parengtas Telšių rajonui skirtas stogastulpio projektas. Jo formą, puošybines detales kartoti buvo pamėgę tarpukario meistrai. Tačiau ir sovietmečiu statytuose kai kuriuose stogastulpiuose atpažįstama šio projekto įtaka – stiebo profiliavimas, šešiašlaitė stogelio forma ir ypač pastogėles puošę raityti stiebai su tulpės žiedeliais. Tokių stogastulpių pastatyta ne tik Žemaitijoje (pvz., Karklėnuose Žr. Stogastulpis, 1975, Karklėnai, Kelmės r. (LII BR, f. 73, ng. 86456, fotogr. V. Milius, 1992). ), bet ir kitur: Krakėse Žr. Stogastulpis, XX a. 7 deš. Krakės, Kėdainių r. (Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM), eneg. 26143, fotogr. S. Paulauskas, 1966). , Veisiejuose Žr. Stogastulpis, 1968, Veisiejai, Lazdijų r. (LII BR, f. 73, ng. 44627, fotogr. J. Kudirka, 1972). , Žeimiuose (10 pav.).

7 deš. viduryje ima rastis kryžių, turinčių išdidintą cokolinę dalį, skirtą bareljefinei skulptūrai ar skulptūroms, ir formuojančią kompoziciškai aktyvią paminklo dalį, neretai atitraukiančią dėmesį nuo virš skulptūros kylančio kryžiaus. Kryžius su skulptūromis stiebo apačioje dirbo ir minėtas Nemanis. Tačiau jo kryžiuose ir stogastulpiuose stiebų apačioje drožiamos skulptūros yra nedidelės, o patys paminklai aukšti, todėl tos skulptūros nesuardo bendros statinio kompozicijos, išlaikomos tradicinės kryžiaus ar stogastulpio proporcijos. Kryžių, kurių kompozicijoje vyrauja stiebe išdrožta skulptūra, padaugėjo 9 dešimtmetyje. Dažnai tokios formos kryžiai daryti 1984 m. minint šv. Kazimiero jubiliejų.

8 deš. atsirado naujų apraiškų kryždirbystės tradicijoje. Jos sietinos su Ablingos memorialu, iškilusiu 1972 m. Anot tyrinėtojų, Ablingos ansamblis, kurį sudarė trisdešimt ąžuolinių stelų, pateikė naujo memorialinio liaudiško paminklo modelį, kuris idėjiniu ir plastinės formos požiūriu buvo priimtinas to meto valdžiai ir visuomenei Žr. Gražina Marija Martinaitienė, Lietuvos kryždirbiai ir kryždirbystė XX a. pervartose, p. 96. . Labai greitai Ablingos statiniai sulaukė įvairiausių pakartojimų ir variantų, įgavusių liaudies monumentalistikos pavadinimą, taip pat pavadinami „Ablingos stiliaus“ paminklais Žr. Gražina Marija Martinaitienė, „Tradiciniai lietuvių liaudies memorialiniai paminklai ir „Ablingos stilius“, 1999; Lietuvos kryždirbiai ir kryždirbystė XX a. pervartose, 2010. ar skulptūriniais stulpais, stulpinėmis skulptūromis Žr. Jolanta Zabulytė, „Religiniai paminklai Alytaus apskrityje“, 2008. . Kaip pastebėjo Martinaitienė, naujasis „ablinginio tipo“ statinys persikėlė į skulptūros sritį, tuo iš esmės atsiskirdamas nuo tradicinių liaudies memorialinių paminklų Žr. Gražina Marija Martinaitienė, Lietuvos kryždirbiai ir kryždirbystė XX a. pervartose, p. 98. . Šių naujų Ablingos įtakoje kuriamų statinių konstrukcija yra stulpas, kuriame per didžiąją kamieno dalį išdrožiama viena ar kelios skulptūros paliekant neaukštą postamentą (dažniausiai kokiam nors įrašui). Tokios skulptūros viršus dažnai pridengiamas nedideliu vienšlaičiu ar dvišlaičiu stogeliu, tačiau tai nepakeičia statinio struktūros – juose vyrauja skulptūra. Vėliau pasirodo ir koplytstulpių formas imituojantys statiniai: ant nedidelio stulpo komponuojama stambi skulptūra, įrėminama dviem atramomis su dvišlaičiu siaurų plokštumų stogeliu, taip sukuriant koplytėlės imitaciją. Pasak Počiulpaitės, liaudies monumentalistika buvo tradicijų apraiška, atsiradusi ypatingomis sąlygomis ir ypatingomis sąlygomis priversta egzistuoti; tai buvo ir savotiškas protestas prieš varžymus, ir mėginimas kurti tai, kas bent iš tolo primintų ir atstotų klasikinę mažąją architektūrą Žr. Alė Počiulpaitė, „Dabartinės ir klasikinės liaudies mažosios architektūros sąveika“, p. 285. .

Artimesni tradiciniams stogastulpiams ir koplytstulpiams buvo stulpai, kurių viršutinėje dalyje (kartais dar ir išplatintoje) bareljefiškai išdrožiama skulptūra ir pridengiama stogeliu, taip imituojant koplytėlę. Tokiuose statiniuose skulptūros dydis yra gerokai sumažintas, todėl kompoziciškai vyrauja architektūrinės formos. Be to, stogelius gražino ir geležinės viršūnės, tuo dar labiau šio stiliaus statinius priartindamos prie tradicinių stogastulpių ir koplytstulpių. Juose kaip ir stulpinėse skulptūrose vyravo pasaulietiniai motyvai, nors kapinėse ar šventoriuose tokio tipo statiniai buvo su religiniais siužetais (11 pav.).

Matyt, dėl Ablingos memorialo įtakos pasaulietinių motyvų skulptūrėlės buvo įkeliamos ir į tradicinių formų stogastulpius ir koplytstulpius. Tokius statinius Počiulpaitė įvardijo kaip „desakralizuotas išgrynintas klasikinės mažosios architektūros formas“ Ten pat, p. 286. . Iš tokių desakralizuotų tradicinių paminklų paminėtini Balnos 8 deš. pradžioje savo sodybos kieme pastatyti tradicinių formų vienaukštis stogastulpis ir koplytstulpis, kuriuose jis įkėlė mitologinių dievybių skulptūrėles (namų sergėtoją ir ugnies globėją Dimsipatį, dirbamų laukų globėją Lauksargį, žemės vaisingumo ir augalijos globėją Žemyną, bičių globėją Bubilą) Žr. Skaidrė Urbonienė, „Algirdas Balna ir jo kūryba“, p. 34. .

Skulptūra ir simboliniai dekoro elementai

Tradicinėje kryždirbystėje skulptūra užėmė svarbią vietą paminklo ikonografinėje programoje. Per įvairius Jėzaus Kristaus, Mergelės Marijos, šventųjų globėjų siužetus, jų kompoziciją buvo išreiškiama viena ar kita idėja, atliepianti kuo įvairiausias statytojų intencijas. Skirtingai nuo tradicinės kryždirbystės paminklų, sovietmečiu pastatytuose paminkluose siužetų įvairovė nėra didelė. Tai lėmė ir vyraujantis paminklo tipas – kryžius, kuriame dažniausiai būna viena Nukryžiuotojo figūrėlė. Iš medinių drožtų skulptūrėlių daugiausia pasitaiko dar ir Rūpintojėlio, yra Jėzaus Nazariečio, Švč. Jėzaus Širdies, Marijos Maloningosios, Marijos Skausmingosios, Pietos, Švč. Marijos Širdies statulėlių. Iš šventųjų globėjų populiariausi šventųjų – Antano, Jono Nepomuko, Juozapo, Jurgio, Kazimiero atvaizdai. Kai kuriuose šventorių paminkluose buvo įkeliamos bažnyčios titulą atliepiančios skulptūros, pavyzdžiui, šv. Lauryno skulptūrėlė Tamašausko dirbtame kryžiuje Skriaudžių Šv. Lauryno bažnyčios šventoriuje Žr. Gražina Marija Martinaitienė, „Du kryžiai ir du stogastulpiai“, p. 361. . Siužetų įvairovę kiek papildo ir iš senųjų sunykusių paminklų perkeltų skulptūrų siužetai. Be to, atstatant sunykusius paminklus buvo pasirūpinama atitinkamų siužetų skulptūrėlėmis. Antai Tauragės r. Pryšmantų kaime 1972 m. atstatydami du prie kaimo kelio stovėjusius koplytstulpius, gyventojai užsakė Batakiuose gyvenančiam meistrui padirbti šv. Lauryno, šv. Šeimos, šv. Antano, Nekalto Prasidėjimo Švč. M. Marijos skulptūrėles – tokios, kokios buvo senuosiuose koplytstulpiuose Inf. Jonas Rokaitis, gyv. Pryšmantuose, Tauragės r. Užrašė S. Urbonienė, 2012 m. . Be to, kaip ir anksčiau, parenkamos tam tikroms intencijoms savo simboline prasme tinkančios skulptūros. Antai Utenos r. Tauragnų šventoriuje stovi koplytstulpis (1980) su šv. arkangelo Mykolo skulptūra. Koplytstulpis skirtas Blaivybės įvedimui atminti, todėl jį aprašiusios Počiulpaitės manymu, siužetas galėjo būti pasirinktas kaip kovos su blogiu simbolis, blaivybę suvokiant kaip priešpriešą visuotiniam girtavimo blogiui Žr. Alė Počiulpaitė, „Tauragnų kryžiai“, p. 789. . Nemanis dirbtuose paminkluose beveik visada įkeldavo savo vardo globėjo šv. Kazimiero skulptūrėlę. Be to, 1984 m. minėtas šv. Kazimiero jubiliejus padidino šio šventojo skulptūrinių atvaizdų skaičių. 1987 m. minint Lietuvos krikšto 600-ąsias metines padaugėjo ir Jėzaus krikšto kompozicijų. Pasitaiko ir biblijinių siužetų. Tokį paminklą 1987 m. sukūrė Valdas Berūkštis (g. 1959). Tai gana aukštas stogastulpis, kurio pastogėlėje įkomponuotos tik riestos atramėlės, bet stiebo apačioje išdrožta nedidelė Adomo ir Ievos, stovinčių prie obels, kompozicija. Paminklas įkurdintas Sodininkystės ir daržininkystės instituto Babtuose parke (Kauno r.). Meistras pasakojo, kad instituto vadovybė norėjo jų veiklą atspindinčio paminklo, bet iš pradžių šio biblinio siužeto išsigando. Tačiau meistras patikino, kad tiems, kas prisikabins, bus galima paaiškinti, jog kompozicijoje yra vaizduojamas Pažinimo medis, o tai atitinka mokslo instituto turinį Inf. Valdas Berūkštis, gyv. Babtuose, Kauno r. Užrašė S. Urbonienė, 2011 m. .