Šaltinis „Dantė dar nenumirė ir gali tęsti savo darbą neangažuodamas fantazijos“ – Petro Klimo laiškai iš sovietinių lagerių

Santrauka. Diplomatas ir istorikas Petras Klimas (1891–1969) buvo vienas iš dviejų 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų, ištvėrusių sovietines represijas ir grįžusių į Lietuvą. Už pagalbą Tadui Petkevičiui ir jo bendraminčiams, rengusiems vadinamąjį inteligentų memorandumą Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybėms, ir ypač už valstybininko diplomatinę veiklą 1946 m. kovo 30 d. Ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų lagerio ir penkeriems metams tremties. Straipsnyje skelbiame kalinimo laikotarpiu P. Klimo rašytus laiškus svainei Barborai Lesauskienei, kuri priglaudė Prancūzijoje suimtą ir į Lietuvą prievarta atgabentą sesers vyrą hitlerinės okupacijos metais. Ji rėmė giminaitį sovietinių represijų laikotarpiu ir šioms pasibaigus. Iki mirties P. Klimas gyveno B. Lesauskienės namuose. 1946 m. lapkričio 3 d. – 1949 m. kovo 16 d. rašyti glausti, santūrūs, dažniausiai dalykiniai laiškai yra saugomi Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F130–1922). Jie ne tik svarbūs iškilaus valstybininko biografijos tyrinėjimams, bet ir yra lagerio kasdienybės, kalinių buities, jų laikysenos sunkių psichologinių traumų aplinkybėmis tyrinėjimų šaltinis.

Pagrindiniai žodžiai: Petras Klimas, Barbora Lesauskienė, Čeliabinskas, laiškai, lageris.

Įvadas

1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas ir istorikas Petras Klimas per beveik septyniasdešimt aštuonerius gyvenimo metus net keturis kartus patyrė politines represijas Lietuvoje esant visoms „svetimoms santvarkoms“. Dar mokantis gimnazijoje jam kartu su bendraminčiais buvo iškelta byla dėl laikraštėlio „Mokinių draugas“ leidimo. Pirmojo pasaulinio karo metais dėl įtarimų prisidėjus prie Geisteriškių kaimo (dab. Vilkaviškio r.) gyventojų ginkluoto pasipriešinimo okupacinei vokiečių valdžiai jis tris mėnesius buvo tardomas Kalvarijų, vėliau – Vilkaviškio kalėjimuose. Antrojo pasaulinio karo metais, 1943 m. rugsėjo 18 d., hitlerinės Vokietijos pareigūnai lietuvių diplomatą suėmė jo namuose, Grasse, Prancūzijoje. Be jokių kaltinimų kalėjęs aštuoniolikoje Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Lenkijos kalėjimų, tik 1944 m. kovo viduryje P. Klimas pasiekė Lietuvą ir Kaune pagaliau buvo paleistas. Sovietinei kariuomenei artinantis jis nesutiko pasitraukti į Vokietiją, kurioje neseniai patyrė represijas.

Diplomatas neišvengė ir stalininės teisėsaugos absurdo. Formaliu pretekstu areštuoti P. Klimą tapo jo pagalba memorandumą JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms rengusiems Lietuvos inteligentams. Lietuvos pasiuntinybei Paryžiuje ilgai vadovavęs diplomatas 1945 m. rugpjūtį išvertė Tado Petkevičiaus kartu su Petronėle Lastiene, Bronislava Pajėdaite, Jonu Česnavičiumi ir Jadvyga Jablonskiene parengtą dokumentą į prancūzų kalbą. 1945 m. rugsėjo 19 d. Obelynėje (Ringaudų apyl., Kauno r.) Antano Koriznos pavarde gyvenęs ir ūkio darbus dirbęs P. Klimas buvo suimtas. Akivaizdu, kad, formuojant bylą, politinė veikla atkuriant valstybingumą nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje ir priešinantis sovietinei okupacijai laikyta pagrindine nusikalstama veika. 1946 m. kovo 30 d. Ypatingojo pasitarimo sprendimu jam buvo paskirta dešimties metų pataisos darbų lagerio ir penkerių metų tremties bausmė, vadinamasis „detskij srok“ 1946 m. kovo 30 d. Tado Petkevičiaus, Petronėlės Lastienės ir Petro Klimo baudžiamosios bylos nuosprendis, Vilnius, Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K–1, ap. 58, b. P15617, l. 236. P. Klimas nuteistas pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 str. 2 ir 11 punktus (ginkluotas sukilimas ar įsiveržimas į SSRS teritoriją arba ginkluotas valdžios užgrobimas, siekiant nuo SSRS atskirti jos teritorijos dalį; dalyvavimas antivalstybinėje organizacijoje arba organizuota veikla, siekiant parengti arba įvykdyti 58 straipsnyje minimus nusikaltimus), žr. Уголовный кодекс РСФСР, c. 27, 30. .

1946 m. balandžio 21 d., pirmąją Velykų dieną, iš Vilniaus geležinkelio stoties jis drauge su kitais Lukiškių kalėjimo politiniais kaliniais buvo išvežtas į SSRS gilumą. Gegužės pirmosios išvakarėse dalis ešelono, kurioje liko P. Klimas, buvo palikta Čeliabinsko (RSFSR) geležinkelio stotyje. Čeliabinsko I lageryje du pirmus mėnesius pradirbęs statybose, o liepą ir rugpjūtį – karo trofėjus iš traukinių iškrovusioje brigadoje, vėliau buvo grąžintas prie statybos darbų. 1947 m. pradžioje jis buvo perkeltas į už dvidešimties kilometrų nuo Čeliabinsko esančią angliakasių gyvenvietę Kopejską. P. Klimas dirbo statybos brigadoje, vėliau jam patikėti dailidės ir staliaus darbai, kurį laiką dirbo lagerio buhalterijoje. Kalėjime patirtas šaltis, stresas, maisto ir poilsio stoka pakirto sveikatą: jis susirgo chronišku bronchitu, diabetu, mikro- ir makroangiopatija, gydytojai jam konstatavo širdies ydą, regėjimą silpnino akių tinklainės pakitimai ir katarakta. Didžiąją bausmės dalį atlikęs P. Klimas 1954 m. gruodžio 24 d. dėl invalidumo buvo paleistas į laisvę Žr. 1954 m. gruodžio 24 d. SSRS VRM Lagerių skyriaus pažyma apie Petro Klimo bausmės atlikimą. ir grįžo į Lietuvą. Kaune, žmonos sesers Barboros Lesauskienės šeimoje, jis gyveno iki pat mirties 1969 m. sausio 16 d.

Nedaug tėra liudijimų apie P. Klimo patirtį sovietiniuose lageriuose. Grįžęs į Lietuvą, jis vengė artimiesiems pasakoti apie patirtas represijas. Galbūt smulkiau prisimindavo jas bendraudamas su panašią lemtį patyrusiais artimiausiais bičiuliais, visų pirma su Aleksandru Stulginskiu ir Juozu Urbšiu Žr. Danutė Gailienė, Evaldas Kazlauskas, „Po penkiasdešimties metų: sovietinių represijų Lietuvoje psichologiniai padariniai ir įveikos būdai“, p. 109, 117. Traumų psichologijos specialistai, tyrinėję represuotųjų pasirinktus skaudžios patirties įveikos būdus, nurodė represijas patyrusių draugų paramos svarbą to paties likimo žmonėms. Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad tas pačias represijas patyrusiųjų draugų parama ypač svarbi politiniams kaliniams. . Bene išsamiausiu šį jo gyvenimo laikotarpį atspindinčiu šaltiniu lieka iki 1949 m. kovo mėnesio kartu kalėjusio pedagogo ir vertėjo Antano Dambrausko prisiminimai Žr. Antanas Dambrauskas, Viskas praeina, 1991. . Kitas labai svarbus šaltinis – trisdešimt du paties kalinio 1946 m. lapkričio 3 d. – 1949 m. kovo 16 d. rašyti laiškai dar vokiečių okupacijos metais Lietuvoje jį globojusiai svainei B. Lesauskienei, saugomi Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F 130, b. 1922).

Viename iš laiškų tuomet į Kauną grįžusiam P. Klimui A. Dambrauskas pasakojo:

Buvau patekęs į beveik absoliučią agrafiją. Labai retai tegalėjau parašyti pačiais elementariausiais gyvybiniais reikalais. 1955 m. sausio 18 d. Antano Dambrausko laiškas P. Klimui.

Spustelėjus išskleisti...

Lyginant su kitu P. Klimo rašytiniu palikimu, jo laiškų iš tremties turinys verčia manyti apie panašią autoriaus būseną. Tačiau jų glaustumas ir turinio buitiškumas nesietinas vien su gynybine reakcija į sunkias psichologines traumas „odisėjos, kurios tikrovė prašoka Alighieri vaizdus“ 1956 m. gegužės 5 d. Petro Klimo laiškas dukrai Eglei Fourier-Ruelle, p. 279. Dante Alighieri Dieviškojoje komedijoje vaizduojamo pragaro motyvą kaip tremties alegoriją jis kartojo skirtinguose epistolinio žanro tekstuose. , metu. Asketišką jų turinį lėmė ir nedideli popieriaus lapeliai arba atvirlaiškiai, naudoti susirašinėjimui, ir būtinybė, jog laiškai pasiektų adresatą, ir svarba nurodyti svarbiausius poreikius bei padėkoti už gautuosius siuntinius. Iš represijų vietų siunčiami laiškai buvo labai griežtai cenzūruojami, kartais išbraukomos nepriimtinos vietos, o kartais ir visai sulaikomi. Todėl, kaip ir daugelis kalinių, dalies žmonių P. Klimas mini tik vardus, kai kur renkasi eufemizmus („Vytuko draugo Peteliuko mama“ – P. Klimo žmona), kartais naudoja abstrakčius apibendrinimus.

Be B. Lesauskienės, siuntinius P. Klimui siųsdavo dukterėčia Aldona Gulbinienė ir Ona Landsbergienė. Parengiant dalį siuntinių, netiesiogiai pagelbėjo paties P. Klimo ir išeivijoje gyvenusių buvusių jo kolegų bei bičiulių, ypač S. Lozoraičio, šeimos. P. Klimas ir A. Dambrauskas Čeliabinske bei Kopejske gaudavo ir Žiaužerės, Sesės slapyvardžiu pasirašytus pedagogės, muziejininkės Ievos Andriulytės laiškus Žr. Antanas Dambrauskas, Viskas praeina, p. 66. , knygų ir keletą periodinės spaudos leidinių.

P. Klimo laiškai svarbūs kaip sovietinių represijų tyrinėjimo šaltinis. Vyraujantis istorinių šaltinių žanras – politinių kalinių ir tremtinių atsiminimai – dažnai neatkuria smulkesnių represijų laikotarpio buities detalių, atspindi labiau apibendrintą praeities vaizdą, dažnai interpretuojamą ir savicenzūruojamą pagal šiandienos jausenas. Tad kalinių epistolinis palikimas yra vertingas kaip tuolaikinis represuotųjų aktualijas atspindintis šaltinis, ypač aktualus tiriant lagerio kalinių kasdienybę ir išgyvenimo taktiką. P. Klimo laiškai, koks santūrus bebūtų jų turinys, gana vaizdžiai atspindi sudėtingą kalinių būtį visokeriopo stygiaus, maisto trūkumo ir šalčio bei grėsmių asmeniniam saugumui aplinkybėmis. Jie kvestionuoja ir mitą, kad kalintieji „nieko negalėjo papasakoti“ apie savo būklę: tiesmukų politinių pasisakymų juose nėra, bet represinės sistemos kritikos autorius nevengė: „Jeigu vėžio ligai neatsiras chirurgo?“

1946 m. lapkričio 3 d. – 1947 m. sausio 23 d. laiškai parašyti pieštuku ant A5 formato popieriaus lapo, sulankstyto trikampiu. Nuo 1947 m. rugpjūčio 31 d. P. Klimas rašė rašalu ant atvirlaiškių – tuomet jo laiškų tekstai dar sutrumpėjo. Straipsnyje jie sunumeruoti pagal byloje naudotą tvarką, greičiausiai pagrįstą chronologiniu principu (nurodytas bylos lapo numeris, tik l. 15 yra vėlyvesnis nei l. 16). Skelbiamas dvidešimt vienas laiškas – pasirinkti tie, kurių tekstuose yra daugiau detalių arba autoriaus samprotavimų. Jau pirmasis laiškas ir gerokai trumpesnės už kalėjimo laikotarpį išlikusio susirašinėjimo chronologinės ribos liudija, kad fonde prieinama tik dalis P. Klimo laiškų B. Lesauskienei. Kitų likimas nežinomas. Gana neįprastas yra poetinės retorikos ir išmonės kupinas laiškas Nr. 4 (Čeliabinskas, 1946 01 01), parašytas tą pačią dieną kaip ir kitas, gerokai tipiškesnis, buitinio turinio laiškas Nr. 5. Matyt, kuriam nors laiškui nepasiekus adresato, 1948 m. pirmojoje pusėje dalį jų P. Klimas rašė rusų kalba, kai kuriuos pakartodamas ir gimtąja kalba (publikuojant buvo pasirinktas lietuviškasis variantas). Laiškų siužetai gana panašūs, daugumą jų galima apibendrinti formule: kreipinys, įžanga apie naujausius įvykius, gauti siuntiniai ir laiškai, lagerio buitis, savijauta, įpareigojimai ir prašymai (kartais įvardijami post scriptum dalyje), linkėjimai ir atsisveikinimas. Siekiant kuo tiksliau perteikti autoriaus retoriką, palikta autentiška laiškų rašyba ir skyryba, laužtiniuose skliaustuose įterpiant sutrumpintai šaltinyje užrašytą arba numanomą žodį, nurodant rankraščio puslapį bei pateikiant datas šiuolaikine rašyba. Dalis laiškuose minimų vardų liko neiššifruota.

Petro Klimo laiškai

1. Čeliabinskas, 1946 m. lapkričio 3 d.

Mieloji, 33 ir 34 atviruką gavau. Bet siuntinio su akiniais, apie kurį rašei, vis dar nesu gavęs. Matyti, kur nors užkliuvo. O jo aš ypatingai laukiau, nes šio mėnesio pabaigoj mums neišdavė visai arba [išdavė – V. B.] tik dalį duonos. Be to mane vėl iš invalidų išrašė į darbininkus ir tris dienas pakasęs sušalusią kaip akmenį žemę gavau tokią arklišką slogą su temperatūra, kad turėjau atgulti ir kol kas drybsau barake. Rytoj turbūt jau varys vėl darban, nes temperatūra nukrito, nors aš dar svyruodamas bepavaikščioju ir iš manęs toks pat juodadarbis kaip iš kunigo šiaučius. Pasidaryti čia invalidu nenoromis gali, o ypačiai [esant] tokiems juodiems darbams, kuriems mus čia pristato nepaisydami visų mūsų mokslų ir profesijų. Kam tat yra darbas, o man tik kančia ir marinimas. Bet nieks nieko nežiūri. Pasimatyk su Čereškiene [Obelynės ūkį valdžiusio Felikso Čereškos žmona – V. B.], pas kurią dar yra mano rudas kostiumas ir pamuštas kailiniais paltas (ne mano ir ne tavo, bet mano intencijai iš ten, kur liko juodas kostiumas su čemodanu). Ir bendrai pasikalbėk su ja apie jos pergyvenimus ir gal man šį bei tą galėsi pranešti, jei ji pati man nenorėtų vieno kito žodelio parašyti apie bendrus mūsų pažįstamus.

Bučiuoju abudu – dėdė Petras​

[L. 1v] Čereškienės ūky (lapyne) tvarteliuose, kur kadai džiovėm tabaką ir pupas, vienoj skrynioj, kur aš kadais savo darbą dirbau, buvau palikęs kailinius – jei jų kas iš ten neišnešė, tai ir dabar gal guli. Jei įtaisėt naujus – jie nereikalingi, bet būtų gaila. Virtuvėj gi kampinėj lentynoj užkišau savo laikrodį (dėžutėj) – galėtum jį parduoti: žinai, tą permatomąjį – jis ir dėl to šio to yra vertas.

Spustelėjus išskleisti...

2. Čeliabinskas, 1946 m. gruodžio 5 d.

Mieloji, štai praėjo ir gruodžio 4 d. Oras betgi nepasikeitė. Šiandien švenčiame Konstitucijos šventę neidami darban. Tai ir visa paguoda. Pakirtęs sušalusią žemę iki 60 cm moku džiaugtis poilsiu. Bet rytoj vėl tas pats. Šiandien mokėjo pinigus brigados kai kuriems dalyviams, bet man vėl neteko nei kapeikos. Vadinasi jau trečias mėnuo kaip nieko negaunu už perlaidas, kurias man pasiuntei. Negaunu nieko ir iš paimtų pinigų Kauno kalėjime (750 rub.). Priežasties aš nesugaudau ir nesuprantu. Jos man čia niekas nei paaiškinti nemoka. Siuntinio, pasiųsto lapkričio 20 d., aš dar negavau. Gi senuosius jau esu bebaigiąs. Dar tik lakšenų [lakštinių – V. B.] beturiu, kurios man sekasi virti, nes nereikalauja ilgos ugnies dėl kurios čia tenka sunkiai varžytis. Kameroj (sekcijoj) daug žmonių ir lietuviškas drovumo būdas pasirodo nepraktiškas. Šiaip esu sveikas ir šiaip taip išsiverčiu siuntiniais. Tik jau pritrūkau tų [l. 2v] gerų vilnonių siūlų, kurių jau buvai pasiuntusi priešpaskutiniame siuntiny. Kojinės darbe, mat, greitai kiūra… Šiandien esu gavęs Biliūno knygelę ir net ketvertą laikraščių mažų banderolių (po 1 laikr.). Būtų patogiau man gauti atvirukų blankų. Parašyk, jei turi tikrų naujienų. Gandai mūs negali tenkinti. Kančia mus atpratino nuo vilčių.

Ar tikrai nėra jokių būdų pranešti mano adresą Vytuko [B. Lesauskienės sūnus Vytautas – V. B.] draugo Peteliuko [Petras Klimas jaunesnysis – V. B.] mamai? Gal ji galėtų man kaip nors padėti? Ar neteko gauti laiško iš dėdės Povylo, jei jis jau žino, kur ir kaip aš esu? Labų dienų Žiaužerei ir ačiū už banderoles.

Spustelėjus išskleisti...

3. Čeliabinskas, 1946 m. gruodžio 8 d.

Mieloji, užvakar gavau siuntinį su megstiniu, apykakle, kojinėmis, fliažka [buteliuku – V. B.] žuvies taukų, maišeliu cukraus, kelnėmis, lašinių gabalu, vigantoliu [vitaminu D – V. B.] ir tabaku. Už viską labai ačiū, nes jau tą dieną buvau užbaigęs savo atsargas. Megstinis labai šiltas ir patogus – jis reikalingas ypač dabar užėjus šalčiams. O kasant arba skaldant griovius, kaip akmenis, speige ir be mažiausio šilto viralo per ištisą dieną ir [su] trimis megstiniais dabar darosi nejauku. Šiaip nieko naujo. Nors vargą vargstame begalinį ir darbą dirbame nepakeliamą, bet aš vis dar stoviu ant kojų nepargriuvęs. Manęs nenori laikyti invalidu nepaisydami mano 56 metų ir neatsižvelgdami į mano profesiją teikia patį juodąjį ir sunkiausią fizinį darbą. Iš tikrųjų, kas gali būti piktesnio, kaip su kyliais, kūjais, kirkomis, dalbomis skaldyti įšalusią žemę atžuliame šaltyje ir pašėlusiuose vėjuose! Tik Tavo siuntiniai mane palaiko. Prisipirkti ko nors iš šalies dabar nebegaliu, nes pinigų man neišduoda, o ką turėjau, pabaigiau. Aš manau, kad ne pro šalį būtų pašte oficialiai (raštu) pasiteirauti ar siųstieji pinigai tikrai yra išsiųsti į Čeliabinsko pataisomųjų darbų koloniją Nr. 1 ir ar yra pakvitavimas, kad visi tie pinigai tikrai čia gauti mano vardu. Aš čia apie tai negaliu sužinoti.

Bučiuoju abudu – dėdė Petras​

Spustelėjus išskleisti...

4. Čeliabinskas, 1947 m. sausio 1 d.

Geroji Fėja, nors Tamsta prabilai žemiška kalba, bet man Tamsta pasilikai savo fėjiškos prigimties, kuri mums čia labiausiai brangi. Tamstos laiškai man buvo ir pasilieka didžiausia paguoda tame devintame rate, kuriam esu įmestas. Tamsta iš pat pradžių įspėjai reikalą ir todėl aš kitaip negalėjau Tamstos traktuoti kaip kito pasaulio globėją. Vieno ko aš bijojau tai kad Tamsta mūsų neapleistum. Todėl ilgėliau negaudamas Tamstos laiško – aš jau nerimstu ir dienos darosi ilgesnės ir skurdžios. Su Antanu [Dambrausku – V. B.] mes tada rezgame visokiausių hipotezių. Bet Fėja pasirodo ir mes džiaugiamės net galvą laužydami. Mes meldžiamės, kad Apvaizda išlaikytų Tamstą nežemiškuose ratuose, kurie dar neturėjo Dantės.

„Pergalės“ Nr. 1 ir Nr. 3 gavau. Antanas gavo Korsaką. O laikraščių negaunu. Šiaip laikausi dar, šalčiai nėra dideli, o Jūsų pagalba dvasią ir kūną papeni kaip tik laiku. Ar pažįsti Tamsta Onutę, kuri man atsiuntė siuntinį?

Geriausių linkėjimų – Jūsų dėdė Petras​

[L. 4v] Ačiū už linkėjimus N[aujiesiems]. M[etams]., norėčiau palinkėti ir Tamstai, bet Fėjos savo prigimtim nėra surištos nei su laiku, nei erdve. Mes čia maždaug taip pat.

Spustelėjus išskleisti...

5. Čeliabinskas, 1947 m. sausio 1 d.

Mieloji, susilaukęs N[aujųjų] M[etų], manau vėl turėsiąs metų laikotarpį pasvajoti apie nerealius daiktus arba bent išklausyti kitų svajones. Tą dieną aš švenčiu neidamas darban, bet užtat dirbau ir per Kūčias ir per Kalėdas ir net sekamą sekmadienį. Oras tuo tarpu buvo švelnus – vos 10°–15°. Tačiau darbas vis tas pats: sušalusių griovių kasimas, o vakar ir akmenų nešiojimas į statomąjį namą. Gavau atvirukus rašytus gruodžio 14 d. ir gruodžio 20 d.; paskutiniame rašai apie vailokus [veltinius – V. B.], kurių aš laukiu nes su batais čia per šalčius kojas prigelia nepaisant 4 porų kojinių ir dar autų. To siuntinio dar nesu gavęs. Abu su Antanu gailimės negalėję naujajame bute kartu kavos pagerti… Ar bepagersime?.. Jei vėžio ligai neatsiras chirurgo? Tuo tarpu Tavo dėka ir kitų tetų rūpesniu aš laikausi pusėtinai, jei tik tas sausas kokliušiškas kosulys manęs nekamuotų. Kiti jaunesni brigados nariai vienas po kito nusivarė, nors fizinis darbas buvo jiems prigimtas.

Bučiuoju abu – dėdė Petras​

[L. 5v] „Pergalę“ Nr. 1 ir Nr. 3 gavau. Bet laikraščiai kažkur dingsta. Turbūt kas nors surūko. Jei jie buvo apdrausti, reikėtų reklamuoti. Įdomu, kaip pasiaiškins ta sistematiška avarija.

Spustelėjus išskleisti...

6. Čeliabinskas, 1947 m. sausio 10 d.

Mieloji, siuntinį su veltiniais ir kaliošais gavau tvarkoj, t. y. su visu atvirutėj paminėtu turiniu. Labai ačiū. Veltiniai nors kiek mažoki, nes galiu įsiauti tik su plonomis kojinėmis, bet šiltumas jų stebuklingas. Darbe dabar visai nebešąlu kojų kaip pirma su batais. Rašei, kad tai dovana tetos Antosės – padėkok jai nuo manęs pasakydama, kad jais ji man išgelbėjo gyvybę kiek ji čia galėjo pareiti nuo kojų. Labai mane pradžiuginai kava ir cukrum: tai vienintelis man čia luxus. Parkerį kaip rašei vieną atidaviau, o kitą mėginsiu poilsio dieną pritaikinti laiškui, jei pavyks rasti indą rašalui pasidaryti. Šiaip pas mane jokių naujienų nėra. Darbas vis tas pats grioviuose ir nelengvėja. Bet dar laikausi, nors esu seniausias brigadoje. Laikraščių jau kelios savaitės visai negaunu. Matyti kur nors pakeliui nueina dūmais. Ar vis neradai kokios progos susisiekti su Brone [Klimiene, P. Klimo žmona – V. B.]? Aplinkiniai keliai kartais esti trumpesni.

[L. 6v] Bučiuoju abu – Petras​

Gavau laišką iš Čereškienės. Ji rašo pasiuntusi man 50 rub. Gal ji galėtų pačiai padėti maistu – jei ne ji, tai jos viršininkė kaimynystėje [Honorata Ivanauskienė – V. B.]. Būt ne pro šalį su ja susieiti. Mano daiktus iš ten paėmusi Aldona [Gulbienienė, P. Klimo dukterėčia – V. B.]. Aldona telegrafavo serganti ir antrą siuntinį atsiųs kiti.

Spustelėjus išskleisti...

7. Čeliabinskas, 1947 m. sausio 12 d.

Mieloji, gavau atviruką, rašytą gruodžio 31 d. su sveikinimais. Ačiū, taip pat nuo Antano. Bijai ką tie N[aujieji]. M[etai]. atneš, arba dėl to kad nežinai. Mes čia tokios baimės nejaučiame nes mes niekad sapnų nesapnavome. Klausi ar atsiųst tuos kailinius kurie paliko pas Č[erešką]. Man jų nereikia – tie trumpi kailiniukai, kuriuos jau seniau buvai atsiuntusi man visai pakanka, ypač darbe jei patogūs. Aš jiems pats prisidėjau puikią apikaklę, kurią buvau radęs kaip šlavikas mėšlyne išmestą. Aš ją išskalbiau, sulopiau, padėjau pamušalą ir dabar bet koks siuvėjas vargu mane sukonkuruotų tame darbe. Rašai dar kad siuntinį išsiuntei be riebalų, be cukraus. Bet aš gavau drauge su veltinais ir riebalų, ir cukraus… Jie buvo iš Vaižganto 26. Tiesa, daug jų nebuvo, bet mes čia džiaugiamės ir trupiniais. Skalbinių ir rūbų man tuo tarpu jokių nereikia ir jų nesiųsk. Laikausi tik maisto priedu ir tavo arba prietelių atnaša [bičiulių aukomis – V. B.]. Duok Dieve, Jums visiems už tai gyvenimą laimėti geriau už mane. Gavau Vienuolio „Užžėlusiu taku“, apie kurią X nieko nerašė. Kitos neateina. Dabar pas mus nešalta – 20°. Grįžo vėl į mano koloniją [Anelė – V. B.] Pladienė ir keletas lietuvaičių, bet mes nebegalime matytis, nebent bus kada progos susitikti darbe.

[L. 7v] Bučiuoju abu – dėdė Petras​

Čereškienė parašė laišką. Tą itališką knygą buvo paėmusi Tau grąžinti josios draugė Bronė ar Petronėlė [Bronislava Pajėdaitė, Petronėlė Lastienė – V. B.]. Šiaip ten beveik nieko nėra likę, tik labai smagios šeimininko [Felikso Čereškos – V. B.] man darytos klumpaitės bet jos negi mano. Dar paliko rodos atliekamoj lapių būdoj mano akiniai.

Spustelėjus išskleisti...

8. Kopejskas, 1947 m. sausio 23 d.

Mieloji, atsidūriau kartu su Antanu naujoj kolonijoj. Teko tad būti etape kartu su galybe čionykščių paprastų nusikaltėlių. Kelias dienas neteko nei miegoti, nei praustis – ir dabar neturiu kuo nusiprausti. Vakar ir šiandien mano senoji brigada, papildyta naujais žmonėmis, gyvename skyrium barake (str. 58) apie 40 žm.[onių]. Todėl jau galiu ramiau miegoti. (Antanas jau trečia diena eina dirbti naktį, aš dirbu kolonijos zonoje: nešioju smiltis, cementą, lentas, etc.). Kad galėtum tiksliai įsivaizduoti mano padėtį, pasakysiu tiksliai, ką aš beturiu. Bendrai esu kaip stoviu: dar turiu porą marškinių, porą ap[atinių]. kelnių, tris megztinius, žiponėlį [liemenę – V. B.], kailiniukus, vieną porą kojinių (plonų), vailokus (bet jau be kaliošų), vatines kelnes (čia Čeliabinske įsigytas), kepurę, šalikėlį, kailines pirštines, vieną vilnonę baltą pirštinę, maišą, maišelį (tuščią), piniginę (tuščią), pieštuką ir Antano vytą virvę… Valgyti čia duoda 650 gr. duonos (kartais 350 gr.), samtelį sriubos rytą, kelis šaukštus košės rytą ir tiek pat vakare (teduoda du kartu ir viskas). Dirbti reikia visą dieną nuo 7–8 val. ligi 5 vak[aro]. Gerai, jei gaunam valandytę pasišildyti. Jūsų meilės atnašos išgaravo su guzais ant nosies, žandų, etc. Jautėmės ir dar jaučiamės kaip Koliziejaus arenoje. Linksma. Tai jau antrą kartą: etape 1946 m. per Velykas ligi gegužės mėn. ir dabar. Tik viena Apvaizda mus dar saugojo, bet jau pastirusius ir [l. 8v] subliuškusius ir kūne, ir dvasioje. Antanas kiek apkimęs, man nugaroj ir šone sopa nuo sunkenybių nešiojimo. Bet dar laikomės. Laiškų ar siuntinių, kurie galėjo ateiti senu adresu, dar čionai neperdavė. Siuntinių tiesiog bijome, nes jie gali būti gyvybės kainos, jei nepasikeis apystovos [aplinkybės – V. B.]. Nežinome, ar išsaugosime savo kelnes. Nėra kas nei gina, nei apgina. Esame „taisomi“ tarp nepataisomų. Dantė dar nenumirė ir gali tęsti savo darbą neangažuodamas fantazijos.

Bučiuoju – dėdė Petras ir Antanas​

Spustelėjus išskleisti...

9. Kopejskas, 1947 m. rugpjūčio 31 d.

Mieloji, paskutinį gavau Vytuko laiškiuką rugpjūčio 12 d., jam atsakiau rusiškai – gal tikriau nueis. Siuntinius aš gaunu gana tvarkingai per 12–15 dienų nuo išsiuntimo datos. Jie mane laiko ant kojų, nes čionykštė vegetarijoniška virtuvė manęs nepamaitina. Medus puikus – iš kur jo gavai? Ir šiaip viskas labai tinkamai parengta. Tik obuolių, o ypač grūšių [kriaušių – V. B.] ir pomidorų neverta dėti: jie maža duoda jėgos, o kelionėje sugenda. Rudeniop būtų verčiau dešros kiek, ir žinoma lašinių. Tie paprasti dalykai čia geriausias priedas. Dabar stovykloj įkūrė krautuvėlę su kopūstais, morkomis, bulvėmis, barščiais. Ar ji veiks nuolatos, ar tik netyčia pripuolamai – nežinau. Nusiperkam keliese ir retkarčiais išsiverdame kaip mokėdami. Tai jau šioks toks priedas, arba pramoga… Jei Sesė jau būtų grįžusi, paprašyk, kad atsiųstų naują žurnalą „Вопросы философии“. Tie klausimai mane vis dar interesuoja. Tenesustabdo ir banderolių. Jų čia laukiame – visa lietuviška kolonija.

Bučiuoju abu – dėdė Petras​

Spustelėjus išskleisti...

11. Копейск, 7 сентября 1947 г.

Милая, открытку от 30 августа получил вчера вместе с посылкой с тремя яблоками. Все пришло в полном порядке и справности. Спрашиваешь, что мне особенно нужно. Этого я не могу определить – по крайней мере все, что присылала мне до сих пор, всегда было хорошо. Pазнообразие тоже замечательно. Из одежды мне пока ничего не нужно. Сапоги и валенки надеюсь получить, теплую нижнюю одежду на зиму пока каким-то счастьем сохранил, даже финскую шапку. Относительно лекарств – не беспокойся. Пока в них не нуждаюсь. Витамины конечно очень кстати; я их систематически употребляю и моя цынга уже значительно отошла. В общем я чувствую себя не плохо, как это возможно в заключении.

Целую обоих, не забывайте – Ваш дядя Petras​

Spustelėjus išskleisti...

Vertimas: Kopejskas, 1947 m. rugsėjo 7 d. Mieloji, rugpjūčio 30 d. atviruką vakar gavau kartu su siuntiniu su trimis obuoliais. Viskas buvo tvarkinga ir nepažeista. Klausi, ko ypač reikia. To negaliu nustatyti – visi ligšioliniai siuntiniai visada būdavo geri. Įvairovė irgi vykusi. Iš drabužių man kol kas nieko nereikia. Batus ir veltinius tikiuosi gauti, šiltus žieminius drabužius kažkaip stebuklingai išsaugojau, net suomišką kepurę. Dėl vaistų nesijaudink. Kol kas man jų nereikia. Vitaminai, žinoma, labai praverčia, aš juos sistemingai geriu ir savo skorbutą jau gerokai apsigydžiau. Apskritai jaučiuosi neblogai, kiek tai įmanoma kalint. Bučiuoju abu, nepamirškit [manęs]. Jūsų dėdė […].

12. Kopejskas, 1948 m. sausio 1 d.

Mieloji, siunčiu Tau N. Metų linkėjimų. Sesės telegramą esu gavęs. Gavau tvarkoj taip pat siuntinį su pyragaičiais ir kt. Žinoma, senieji pinigai prapuolė. Už 10 r. tegavau 1 r. ir už visus likusius perlaidų pinigus. Kaip bus toliau – dar nežinoma. Šiaip pas mane nieko naujo. Žiemos dabar kaip nėra: sniegas tirpsta nuo stogų kaip pavasarį. Todėl kojos dabar šlapios veltiniuose – kas aršiau už šaltį. Kosulys užtat mane dabar pjauna be paliovos. Darbas žiemą ir tokioj darganoj biaurus: medžiai, lentos ir pats kirvis slysta iš rankų. Ką beatneš tie nauji metai – niekas turbūt įspėti negali.

Sveikinu visus, bučiuoju – dėdė Petras​

Spustelėjus išskleisti...

16. Kopejskas, 1948 m. sausio 22 d.

Mieloji, siuntinį su puikiu pyragu gavau tvarkoj, 25 rub. taip pat šį kartą atidavė, bet cenzorius liepė parašyti, kad pinigus ateity siųstum paštu. Matyti, toks potvarkis po pinigų reformos. Pas mane nieko naujo. Šiuo metu dar šiaip taip laikausi, bet žinoma darbas sunkiai išvargina. Mūsų brigada yra statytojų ir be to „pirmūnų“ rekordininkų, todėl daug dirbame. Jaunam žmogui dar visa tat pakeliama, o man jau nelengva. Gavau kiek pavėlintai iš Sesės laišką, rašytą sausio 1 d. Už visas jos žinias labai dėkoju. Tik atmintis mano taip nusilpnėjo, kad niekaip neatsimenu tos Birutės, nei tos giminaitės Liūdos nuo Mažeikių. Gal kaip nors man primins. Knygas (S. Nėries, Horatių) ir laikraščius gavau. Tik pasigedau kelių numerių apie Hitlerio galą.

Sveikinu visus, bučiuoju abu – dėdė Petras​

Spustelėjus išskleisti...

15. Kopejskas, 1948 m. vasario 1 d.

Mieloji, siuntinį su žuvų taukais ir skardine taukų etc. gavau tvarkoj. Taip pat 25 r. dar šį kartą išdavė, nors vėl įspėjo siųsti perlaidomis. Šiaip nieko naujo. Šalčiai vėl padidėjo. Sveikata be permainų. Tik pavargstu nuo to dailidės ar statytojo darbo. Visą dieną tašydamas rankas atkalu. Kosulys mane taip pat smarkiai privargina. Gavau taip pat Sesės laišką. Liūdnas jis man buvo Eglės [Klimaitės-Fourier-Ruelle, P. Klimo dukros – V. B.] laiško priminimais. Kur ji ir kiti maniškiai? Vienas Dievas težino. Nejaugi joks ženklas negali parskristi? Kodėl man vis nieko apie Prano [Lesauskio, B. Lesauskienės vyro – V. B.] likimą neparašei, nejaugi neturi jokių žinių?

Bučiuoju abu – Jūsų dėdė Petras​

Spustelėjus išskleisti...

19. Копейск, 8 марта 1948 г.

Милая, посылку с конфетами в россыпную и пр. получил в полном порядке, но по дороге в барак на меня напали так наз[ываемые]. блатные, или просто воришки и разорвав мешок (он был достаточно прочен) многое мне растаскали. Вырвали из рук также все газеты и журналы, которые я в такое время получил от цензора. У нас в коридоре барака теперь нет электричества и потому воры пользуются темнотой для своих делишек. У меня конечно уже нет столько сил, чтобы бороться с такой сворой.

Целую обоих – дядя Petras​

Spustelėjus išskleisti...

Vertimas: Kopejskas, 1948 m. kovo 8 d. Mieloji, siuntinį su sveriamais saldainiais ir kt. gavau nepažeistą, bet pakeliui į baraką mane užpuolė vadinamieji „blatnieji“, arba tiesiog vagišiai, ir, išplėšę maišelį (jis buvo pakankamai tvirtas), didžiąją dalį išgraibstė. Iš rankų išplėšė ir visus laikraščius bei žurnalus, kuriuos tada buvau gavęs iš cenzoriaus. Mūsų barako koridoriuje dabar nėra elektros, todėl vagys tamsoje imasi savo darbelių. Žinoma, aš jau nebeturiu tiek jėgų, kad kovočiau su tokia gauja. Bučiuoju abu – dėdė […].