Studija Nostalginis diskursas lietuvių memuaristikoje

Pasakotojos komunikacija su kolektyvine atmintimi, savotiškas siekis objektyvizuoti savo individualias patirtis rodo laipsnišką perėjimą nuo refleksyviosios link atkuriančiosios prarastojo laiko nostalgijos. Vilniaus nostalgija G. Mareckaitės pasakojime reprezentuojama kaip neišvengiama kiekvieno „tikro vilniečio“, erdviškai ar laikiškai praradusio šį miestą, jausena. Pasakotoja tapatinasi su, jos manymu, tokiais pat besiilginčiais („Visi jie man kaip sielos broliai.“ Ten pat, p. 8. ) – ši bendrystė leidžia jaustis neatskiriama atmintyje gyvo ir pulsuojančio drauge su besikeičiančiu laiku miesto bei jo sociumo dalimi.

Tautinio, socialinio tapatumo ženklai pasakojime atskleidžiami per glaudžią sąsają su miestu ir jo simboliais. Pristatant formalią ir kintančią pasakotojos-subjektės tapatybę (Lenkijos pilietė – Lietuvos pilietė – sovietų Lietuvos pilietė) deklaruojamas aiškus savęs kaip lietuvės vilnietės suvokimas, įsišaknijęs giminėje iš kartos į kartą kaip būties imperatyvas:

Pro vartus, lydimi švelnaus Marijos žvilgsnio, nukeldami kepurę, dienų dienas, metų metus, ištisus dešimtmečius, – pavasariais, vasarom, rudeniais, žiemom, – prieš karą, per karą, po karo, – darganoje, šaltyje, kaitroje, lietuje, pūgoje, – varguose, skausmuose, džiaugsmuose […], ėjo ir ėjo visi mano giminės, mano šeimos vyrai, moterys, seniai, vaikai (tarp jų ir aš). Ten pat, p. 30.

Spustelėjus išskleisti...

Skirtingų, vienas su kitu kontrastuojančių laikmečių, jų istorinių ir kultūrinių ženklų apraiškas atskleidžiančių kūniškumo reprezentacijų kaita G. Mareckaitės pasakojime iš dabarties perspektyvos sąmoningai ryškinama kaip savotiškas „kovinis laukas“. Prieškario vilniečių išvaizda, apranga ir manieros, kurias pasakotoja detalizuoja neslėpdama susižavėjimo, demonstruoja subtilų skonį, orumą, mažesnę ar didesnę prabangą, laisvą ir pasitikinčią savimi laikyseną. Tuo tarpu sovietinės okupacijos metu vietoj buvusios tiesioginės, nuo išorės aplinkybių nepriklausomos individualios reprezentacijos iškyla kolektyvinio maskavimosi, savojo tapatumo slėpimo, atrodymo kitu negu yra iš tiesų elementai. Pavyzdžiui, pasakojamoje istorijoje veikiantys dėdė ir dėdienė „užėjus rusams“ maskuoja savo priklausymą buržujų klasei ne tik namuose visus daiktus laikydami išvirkščiąja puse, bet ir nešiodami išverstus drabužius. Toks žaidimas tapatumo reprezentacijomis ir falsifikuotais įvaizdžiais pasakojime leidžia sukurti savotišką prisitaikymo prie pokarinio Vilniaus diktuojamų gyvenimo sąlygų spektaklį:

Marija Płucińska-Žižmarienė iš Gendzvilų – tikra daržo kaliausė. Jos prieškarinė brangi skrybėlė išversta pamušalu į viršų, pamušalo puse išversti ir kailiniai, blauzdos apmuturiuotos šalikais – kas tokią plėš? Ten pat, p. 44.

Spustelėjus išskleisti...

G. Mareckaitės memuariniame pasakojime itin reikšmingas (tiek istorinis, tiek metafizinis ir simbolinis) vaidmuo skiriamas Aušros Vartams. Vidiniame pasakojamos istorijos lygmenyje tai – vaikystės priemiesčius ir istorinį-kultūrinį miestą skirianti riba. Aušros Vartai yra ta vieta, kur prasideda ir baigiasi „tikrasis Vilniaus miestas“, kur susitinka „draugai ir priešai, karaliai ir didikai, pirkliai ir valkatos, kareiviai, vagys, plėšikai ir kiti“, kur grįžtama po ilgos kelionės ar net mirties. Tuo tarpu išoriniame pasakojimo lygmenyje šie vartai tampa lyg ir savotiška simboline skirtimi tarp pasakotojos juslinės autobiografinės atminties ir siekiamos atkurti kolektyvinės istorinės atminties. Emocines vaikystės refleksijas, kurioms būdinga poetinė raiška (gausu retorinių figūrų, pakartojimų, palyginimų, metaforų ir pan.), čia keičia į objektyvumą orientuotas svarbių istorinių praeities įvykių fiksavimas, kiek santūresni miestui reikšmingų kultūros asmenybių, architektūros paminklų (sunaikintų ar taip ir likusių tik projektuose) aprašymai.

Atkuriant istorinio-kultūrinio Vilniaus fragmentus fiksuojama urbanistinių ir gamtos detalių dermė, pasakojimo dabarties pozicijoje pasakotojos vertinimu vis labiau artėjanti link disharmonijos: bažnyčių varpai, be kurių skambėjimo miestas tapo nebylus („Kad ir koks sunkus, sumaištingas buvo šio „miesto tarp audrų“ likimas, vilniečių sielos ir akys nešliaužiojo pažemiais, o žvelgė į dangų, kilo aukštyn, nes rytą, vidurdienį, vakarą mieste iškilmingai ir melodingai gaudė bažnyčių varpai. Jie drąsino, guodė, ramino, pasitikdavo ir išlydėdavo. Paskui nutilo.“ Ten pat, p. 58. ) ir kalvos, dabar jau tik menančios didvyriškus ir tragiškus „vilnietiškus laikus“; pasmerkti išnykimui kaštonai („[…] jie tikri aristokratai, didikai, susirinkę į taurią pavasario puotą. Baltais garbanotais perukais, kvepiantys pavasario lietum, garbieji ponai šoka menuetą ir gavotą, šnekasi tik jiems vieniems suprantama kalba.“ Ten pat, p. 61. ) ir senamiesčio bokštai, kurių „paauksuotos karūnos, grakštūs gulbių kaklai, smailos kepurės su ažūrinių kryžių tiaromis“ aštriai disonuoja su modernaus šiuolaikinio miesto architektūrinėmis tendencijomis („primityviausiais dangoraižiais ir šleivu Mindaugo tiltu“).

Iš atskirų fragmentų, detalių, prisiminimų nuotrupų ir akimirksnio potyrių rekonstruodama grimztančio į nebūtį prieškarinio Vilniaus vaizdinį, pasakotoja, tarsi siekdama kiek nugludinti savo prisiminimų subjektyvumą, pasitelkia ir papildomą praeities laiką liudijančią medžiagą – motinos Veronikos Žižmaraitės-Mareckienės gyvenimo istorijos nuotrupas, tėvo Petro Marecko užrašus, tų laikų fotografijas. Vis dėlto nepaisant šių pastangų bent kiek objektyvizuoti pasakojimą itin ryškus kategoriškas vertinimas („Prieš karą viskas buvo geriau, gražiau, nepaprasta.“ Ten pat, p. 77. ) ir tikslinga komunikacija su skaitytoju, tarsi apeliuojant į jo su(si)pratimą („Vilniečiai, paskubėkite! Galbūt tai paskutinis jūsų šansas – 2009-aisiais pamatyti žydinčius Vilniaus kaštonus!“), atskleidžia švietėjiškumo intenciją ir prisiimtą savotišką praeities miesto „gelbėtojos“ misiją (kitaip tariant, ideologinę pasakotojos funkciją).

Išvados

Memuaristiką vertinant ne tik kaip papildomą istorinį, informacinį šaltinį, bet ir kaip lygiavertį literatūros žanrą, atsiveria kitokios metodologinių tyrimų prieigų galimybės. Greta istorikų, kultūrologų, sociologų plačiai taikomos memuarinio pasakojimo turinio analizės tampa galima literatūrologinė pasakojimo formos, arba diskurso, analizė. Diskursyvinės raiškos įvairovė lietuvių memuariniuose tekstuose iš esmės leidžia išskirti tris atskiras grupes pasakojimų, atitinkančių rusų literatūrologo I. Fraimano pasiūlytą tipologiją. Deskriptyvaus pasakojimo strategija būdinga objektyvaus liudijimo įspūdį kuriantiems istoriniams-kultūriniams memuarams. Čia pasakojimo ašimi tampa ne tiek pasakotojas, kiek pasakojimo objektas. Rekonstruojant praeities laiką laikomasi įvykius ir jų istorinį, kultūrinį bei socialinį kontekstą vertinančios, apibendrinančios pasakotojo pozicijos iš dabarties perspektyvos. Memuaruose, kuriuose atsiskleidžia itin ryškus nostalginis subjekto santykis su praeitimi, dominuoja naratyvinė pasakojimo strategija. Čia žvilgsnis nukreipiamas į pasakotoją ir jo tapatumo formavimąsi tam tikromis aplinkybėmis, į pirmą pasakojimo planą iškeliamos subjektyvios individualios patirties refleksijos. Trečioji memuarinių tekstų grupė atitiktų tikslingo arba nukreipto į tiesioginę skaitytojo reakciją pasakojimo strategiją, susijusią su autoriaus reputacijos ar naujo tapatumo kūrimu ir įtvirtinimu, siekiant pateisinti praeityje padarytus veiksmus, pasirinkimus ar sprendimus, arba siekimu atstatyti tam tikrą istorinį teisingumą, liudijant ir išsaugant kolektyvinėje atmintyje traumines (karo, tremties, holokausto) praeities patirtis.

Nostalginiams naratyvinio tipo memuarams priklausantys J. Vaičiūnaitės, A. Girdzijauskaitės, S. Lomsargytės-Pukienės ir G. Mareckaitės pasakojimai atveria subjektyvaus, emocinio, jusliško kalbėjimo apie praeities laiką plotmę. Jiems būdingas atidus dėmesys kasdienės aplinkos ir buities detalėms, socialinių santykių raiškai, individualaus tapatumo transformacijoms. Erdvėlaikio ir subjekto egzistencijos dichotomija čia ryškinama paraleliai brėžiant menamo (buvusio tada) ir realaus (esamo dabar) erdvėlaikio trajektorijas, kurios pasakojime susitinka, kryžiuojasi, persikloja, išplėsdamos išorinio, pirminius siužetinio pasakojimo rėmus sudarančio erdvėlaikio ribas ir sukurdamos tarpinį – mistifikuotą, efemerišką, iliuzinį – vidinį erdvėlaikį. Subjektas, atsidūręs dviejų erdvėlaikių, istorinių epochų, viena kitą keičiančių kultūrų sankirtoje, taip pat patiria savotišką tarpinės egzistencijos būseną. Prarastasis objektas (praėjęs laikas) nostalgijos šviesoje iškyla kaip tvarus gyvenimo pagrindas, kurio dabartis subjektui užtikrinti negali. Refleksyviosios nostalgijos raiška ypač būdinga ankstyviesiems vaikystės prisiminimams.

Literatūra

• Bachtinas, Michailas, Autorius ir herojus: estetikos darbai, sudarė ir iš rusų kalbos vertė Darius Kovzan, Vilnius: Aidai, 2002.
• Bal, Mieke, Narratology: Introduction to the Theory of Narrative, Toronto, Buffalo, London: University of Toronto Press, 1997.
• Bartas, Rolanas, Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991.
• Boym, Svetlana, The Future of Nostalgia, New York: Basic Books, 2001.
• Daujotytė, Viktorija, Parašyta moterų, Vilnius: Alma litera, 2001.
• Genette, Gerard, Narrative Discourse: An Essay in Method, Ithaka, New York: Cornell University Press, 1983.
• Girdzijauskaitė, Audronė, Atminties salos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
• Iser, Wolfgang, Fiktyvumas ir įsivaizdavimas, iš vokiečių kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Aidai, 2002.
• Iser, Wolfgang, The Act of Reading: A Theory of Aesthetic Response, Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1978.
• Lomsargytė-Pukienė, Silvija, Dita: paralelės, Kaunas: Jotema, 2004.
• Mareckaitė, Gražina, Šiapus ir anapus Vilniaus vartų, Vilnius: Naujos sistemos, 2009.
• Nora, Pierre, „Pasaulinė atminties viešpatija“ | Almantas Samalavičius (sud.), Europos kultūros profiliai: atmintis, tapatumas, religija, Vilnius: Kultūros barai, 2007, p. 9–23.
• Notrimaitė, Gitana, Atminties imperatyvai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
• Smith, Sidonie; Julia Watson, Reading Autobiography: A Guide for Interpreting Life Narratives, The University of Minnesota Press, 2001.
• Vaičiūnaitė, Judita, Mabre viešbutis: memuarinė proza, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
• Фрайман, Илон Д., «Русские мемуары в историко-типологическом освещении: к постановке проблемы» | Вера Аркадьевна Мильчина, Андрей Львович Юрганов (сост.), «Цепь непрерывного предания…»: Сборник памяти А. Г. Тартаковского, Москва: Российский гос. гуманитарный университет, 2004, с. 346–361.

Nostalgia Discourse in Lithuanian Memoirs

Summary. The present study analyzes discourse strategies in the Lithuanian memoirs on the basis of the Russian literature theorist Ilon Fraiman’s theoretical insights and suggested typology of memoirs. According to the specifics of the genre a modified narratological methodological approach is applied. Discourse is understood here as a whole of metanarration fragments consisting of memoirs intentionality and the narrator’s approach to describing events, the time gap between the narration and the narrated events, internal (author–narrator–subject) and external (author–reader) communication. Svetlana Boym’s study on the nostalgia and its theoretical aspects is relevant to the analysis of the memoirs, where the aspect of nostalgia is very intense and basically acts in its discursive expression. In order to reveal the author’s (narrator’s, subject’s) relation with the object of narrative, nostalgia is examined as a specific aspect of the memory and the imagination at the same time. In the mind of the subject nostalgia arises in various forms – as an indirect experience, forming subject’s approach to the past, and as the subject’s status, which unfolds reflexive meditation and painful longing for the phantom object, or restoration of the past, not only in the individual, but also in the collective memory.

Keywords: memoirs, narrative, discourse strategy, nostalgia, memory.