Straipsnis Arnionių dvaro koplyčių pėdsakais

Taigi tuo metu buvo rūpinamasi apskritai išlaikyti dvarą, tad parapijos steigimą grafai greičiausiai laikė pašaliniu klausimu ir neteikė jam didesnės reikšmės.

Antrindamas kun. Mažeikai valsčiaus inspektorius V. Jankovskis (W. Jankowski) Vilniaus valdybai raportavo, kad iš 1 241 gyventojo naujos parapijos pageidauja tik 16, t. y. tie, kurie patys Arnionyse gyvena Žr. LCVA, f. 51, ap. 15, b. 213, l. 21. . Į tokias ir panašias žinias buvo sureaguota atitinkamai – minties steigti parapiją Arnionyse atsisakyta, nes „nėra jokio realaus poreikio, o turint omenyje sudėtingą šio meto situaciją, kyla ir daug finansinių kliūčių“. Priimtas sprendimas du kartus per mėnesį atsiųsti kunigą iš Karkažiškės Žr. ten pat, l. 23. .

Ilgainiui ėmė aiškėti, jog toks sprendimas nepasiteisino. Jau 1927 m. kunigas Juozapas Šolkovskis (Józef Szołkowski) iš Karkažiškių arkivyskupui pranešė, kad situacija tik blogėja: „aplinkiniai gyventojai nebevaikšto į pamaldas, daugelis net neina velykinės išpažinties, kai kurie net miršta be kapeliono“. Pasirodo, kad iki šiol jis kartkartėmis atvykdavo laikyti šv. Mišių į „privačius Tiškevičiaus namus Arnionių dvare“, tačiau arkivyskupas jam tą uždraudęs daryti, nors akivaizdu, kad vizitų poreikis iš tiesų buvęs Žr. LVIA, f. 694, ap. 3, b. 193, l. 20. . Vėlesnės korespondencijos šiuo klausimu neturime, tačiau tolesni įvykiai rodo, jog galiausiai buvo nusileista: 1933 m. gegužės 7 d. padėtas kertinis Arnionių koplyčios akmuo Žr. „Z życia katolickiego”, s. 359. , o jau po poros metų, t. y. 1935 m. rugpjūčio 25 d., įvyko naujųjų maldos namų šventinimo iškilmės Žr. Tadeusz Szynkowski, „Błyskawica“ na ziemi Sużańskiej, s. 141. . Apie tai rašiusi spauda nurodo, kad ryškų vaidmenį čia suvaidino ir grafai Tiškevičiai, iš tiesų skyrę sklypą ir statyboms reikalingų medžiagų. Dvarininkų indėlį nurodo ir seniausieji Arnionių kaimo gyventojai, teigę, jog „toje vietoje prieš tai nieko nebuvo, Tiškevičius išskyrė bažnyčiai savo dvaro žemę, o tiems, kurie čia gabeno akmenis ir ją statė, padovanojo po 3 hektarus kiekvienam ir dar davė medienos namo statybai“ Interviu su senosiomis Arnionių gyventojomis, 2014 08 30, Eleonoros Maskalianec pateikta informacija, asmeninis autorės archyvas. . Toks savininkų sprendimas neabejotinai susijęs su pakitusiu paties dvaro valdymu – XX a. 3-iojo deš. viduryje greta Jono Mykolo Tiškevičiaus ėmė figūruoti jaunėlio Mykolo Zigmunto (Michał Zygmunt Tyszkiewicz, 1903–1974) vardas. Kurį laiką, regis, buvę abiejų brolių priežiūroje, apie 1930 m. Arnionys jau minimi tik kaip pastarojo nuosavybė Žr. Arnionių dvaro hipotekos knyga, XX a. I pusė, LCVA, f. 130, ap. 1, b. 15195. , kartu atsiranda ir kitų pokyčių – pagal išgales tvarkomas rūmų vidus ir juos supęs parkas. Neilgai trukus dvare atsirado naujas veidas – neslepiamam artimųjų, ypač vyresniosios kartos, nusivylimui, 1931 m. Varšuvoje Tiškevičius vedė aktorę ir dainininkę Aną Mariją Petrušinską, arba Hanką Ordonuvną (Anna Maria Pietruszyńska / Hanka Ordonówna, 1902–1950) ir kartu su ja parvyko į Arnionis. Nuo to laiko dvaras pamažu ėmė atgauti anksčiau turėtą rezidencijos statusą: nors atvykdavo tik šiltuoju metų laiku, tačiau Tiškevičiai šiai vietai teikė ypatingą reikšmę – šeimininkus čia lankydavo Vilniaus ir Varšuvos inteligentija, o rūmai ir parkas tapo itin mėgstama dvaro ponios repeticijų ir pasivaikščiojimų erdve. Tokiame kontekste naujai statomų maldos namų fundacija atrodo natūrali su vieta besimezgančių santykių tąsa. Beje, čia galima pridurti, kad koplyčia pastatyta remiant ne tik Arnionių savininkams: skelbta, kad būta Pasienio gynybos korpuso vadovybės bei „visų apylinkių, o kartu ir visos Lenkijos gyventojų paramos“ „Z życia katolickiego”, s. 359. .

Tad kaip gi atrodė taip ilgai laukta naujoji Arnionių koplyčia? Į šį klausimą atsakantis šaltinis yra kiek netikėtas – Utenos apskrities archyve saugoma byla, skirta sovietmečiu dvare veikusio žuvininkystės ūkio kultūros namų rekonstrukcijai. Joje esantys 1960 m. brėžiniai neginčijamai rodo, kad Molėtų krašto muziejuje esanti fotografija iš tiesų vaizduoja čia tarpukariu pastatytus maldos namus (4 pav.), mat remontuojamas klubas pasirodo besąs ta pati koplyčia Žr. Techninė dokumentacija Arnėnų žuvų ūkio kultūros namų pastato kapitaliniam remontui-rekonstrukcijai atlikti, 1960, UAA, f. 426, ap. 1, b. 71, l. 6. : su niekuo nesupainiojamas aukštas stogas, prieangis ir pietinės Lenkijos architektūrai būdingas regioninis stilius, taip gluminęs tyrimo pradžioje.

Akivaizdu, kad originali pastato forma iki mūsų dienų neišliko. Kada prasidėjo pirmieji Arnionių koplyčios praradimai? Vietiniai gyventojai sutartinai laikosi versijos, kad nemaža žalos padaryta karo metais: iš koplyčios bokšto vokiečiai apšaudę rusų karius, o pastarieji atsakę artilerijos sviediniu, pataikiusiu tiesiai į maldos namus ir sunaikinusiu viduje buvusį altorių. Tokį pasakojimą iš dalies patvirtintų ir kelios eilutės oficialiuose dokumentuose: kai 1949 m. buvo duotas nurodymas arnioniškę koplyčią uždaryti ir perleisti ją kaimo klubo reikmėms, užsiminta, kad „ja jau nuo 1939 m. niekas nesinaudoja“ Susirašinėjimas su apskričių ir miestų vykdomaisiais komitetais vietinio ūkio vystymo, žemės ūkio produktų ir miško paruošų, miestų ir kaimų kapinių sutvarkymo, maldos namų uždarymo, kadrų ir kt. klausimais, 1949, LCVA, f. R–754 (3), ap. 13, b. 218, l. 162. , nors galima rasti užuominų, kad šv. Mišios dar atlaikytos ir 1944 m. gruodį Žr. Raštelis apie Arnionyse atlaikytas šv. Mišias, 1944 12 11, LMAVB RS, f. 318, b. 5846, l. 1. . Bet kuriuo atveju netrukus pastatas galutinai prarado savo pirminę paskirtį, o jame buvusios meno vertybės išblaškytos: koplyčios likimą trumpai aptarusio Valdo Gečio teigimu, varpas patekęs į netolimą Karkažiškės šventovę, bažnytinės vėliavos – į kitapus ežero esantį Joniškį, paveikslai atsidūrė Pavoverės bažnyčioje Jokių inventorių ar priėmimo-perdavimo aktų rasti nepavyko. 2016 m. rudenį kalbantis su kun. Deimantu Braziuliu šis užsiminė, kad Pavoverės bažnyčioje iš tiesų yra meno kūrinių, kurie „akivaizdžiai atkeliavę iš kitur“, tačiau nieko plačiau šiuo klausimu nesužinota. , o dalis turto buvo tiesiog išgrobstyta Žr. Valdas Gečys, Tvenkinių kvapas: Lietuvos žuvininkystės ūkių istorija, p. 69. . Vienintelis objektas, kurį pavyko rasti, – tame pačiame Molėtų krašto muziejuje saugomas Arnionių koplyčios kupolą puošęs kryžius (5 pav.).

1960 m. rekonstrukcijos metu pastatas, bent jau išorėje, dar buvo išlaikęs senąją formą – trūko tik išraiškingojo kupolo. Nežinia, ar šis žuvininkystės ūkio užsakytas projektas buvo įgyvendintas, aišku tik tai, kad dar vėlesniais metais čia buvo įrengta aštuonmetė mokykla, veikusi iki pat 1990 metų Žr. ten pat. . Ją uždarius, pastatas vėl kurį laiką stovėjo neprižiūrimas ir tik visai neseniai Pabradės kunigo Vido Smagurausko iniciatyva 2002 m. jis įgijo šiandieninį pavidalą ir atvėrė duris tikintiesiems.

Išvados

Ankstyviausias pirminis šaltinis, neginčijamai rodantis Arnionyse buvus maldos namus, yra iš XVII a. vidurio, t. y. 1643 m., o literatūroje dažnai minimi 1498 m. kol kas lieka nepatvirtinti. XVII a. I pusėje veikusi koplyčia buvo protestantiška. Jos fundatorius – Radviloms artimas aktyvus šios konfesijos rėmėjas Dovydas Šveikovskis, Arnionyse įkūręs šeimos rezidenciją ir čia buvusią koplyčią numatęs savo amžinojo poilsio vieta. Panašu, kad po savininko mirties koplyčia nebesinaudota, o XVII a. viduryje karai galutinai ją sunaikino. Pirmosios rašytinės žinios apie čia buvusius katalikų maldos namus yra iš XVIII a. II pusės, kai dvarą valdė Antanas Mykolas Špirka. Tiek ši, tiek vėlesnių šeimininkų Kostrovickių įsteigta dvaro koplyčia turėjo būti medinis dvaro rūmų teritorijoje stovėjęs pastatas. Dabartinė Arnionių Švč. Mergelės Marijos koplyčia stovi kitoje vietoje nei jos pirmtakės, toliau nuo dvarvietės. Jos atsiradimą lėmė 1923 m. nubrėžta Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija, dėl kurios parapinė Joniškio Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia atsidūrė Lietuvos valstybės teritorijoje. Iš karto po šių įvykių vietiniai gyventojai patys inicijavo naujos šventovės statybą, tačiau Bažnyčios valdžia sumanymo nepalaikė. Tik 1933 m. padėtas kertinis akmuo, o 1935 m. koplyčia pašventinta. Naujieji maldos namai nebuvo skirti tik dvaro gyventojams, tačiau tuo metu čia šeimininkavę grafai Tiškevičiai ženkliai prisidėjo prie jų atsiradimo – skyrė sklypą iš dvaro žemių ir reikalingų medžiagų. Pastatas buvo vadinamojo Zakopanės stiliaus, būdingo pietinei Lenkijai, tą įrodo surasti 1960 m. brėžiniai. Pirminę savo išvaizdą koplyčia prarado per Antrąjį pasaulinį karą ir vėlesnes rekonstrukcijas, kai čia buvo įrengti Arnionių žuvininkystės ūkio kultūros namai, o po to – aštuonmetė mokykla. Paskutinė rekonstrukcija baigta 2002 metais.

Arnionių maldos namų istorija tiesiogiai siejasi su dvaro raida – iki pat XIX a. II pusės tai buvo privati dvaro koplyčia. Keičiantis valdos šeimininkams, kito ne tik šventovės išvaizda, konfesinis pobūdis, bet ir lokacija.

Santrumpos

• AGAD – Centrinis senųjų aktų archyvas Varšuvoje
• AR – Radvilų archyvas (Centriniame senųjų aktų archyve Varšuvoje)
• BNIA – Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas Minske
• LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas
• LMAVB RS – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius
• LNB RS – Lietuvos nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyrius
• LVIA – Lietuvos valstybės istorijos archyvas
• MKM – Molėtų krašto muziejus
• UAA – Utenos apskrities archyvas

Šaltiniai ir literatūra

• „Arnėnai“ | Lietuvių enciklopedija, t. 1, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953, p. 290.
• Augustyniak, Urszula, „Globėjo pareigos tarnybininkams ir klientams, remiantis Kristupo II Radvilos (1585–1640) klientelės pavyzdžiu: lūkesčiai ir tikrovė“, Lietuvos istorijos metraštis, 2002, t. 1, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2003.
• Gečys, Valdas, Tvenkinių kvapas: Lietuvos žuvininkystės ūkių istorija, Vilnius: Lietuvos hidrobiologų draugija, 2016.
• In exequias Illustrissimi Principis D. Janussii Radivilli etc. Kopyliae Ducis, Sacri Romani Imperi Principis, Vilnensis, Capitanei Borisoviensis, Domini in Lichtenberg etc. etc., Parentalia perorata a Stephano Szwykowski Anno a partu Virginis 1621, Lubecae ad Chronum In typograhia Petri Blasti Kmitae.
• Janonienė, Rūta, Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje, Vilnius: Aidai, 2010.
• Kurczewski, Jan, Biskupstwo wileńskie od jego założenia aż do dni obecnych, zawierające dzieje i prace biskupów i duchowieństwa djecezji wileńskiej, oraz wykaz kościołów, klasztorów, szkół i zakładów dobroczynnych i społecznych, Wilno: nakładem i drukiem Józefa Zawadzkiego, 1912.
• [Legowicz, Józef], Katechizm dla ludzi życia wieyskiego z przydatkiem niektórych Pieśni pobożnych przez Jednego Kapłana dyecezyi Wileńskiey zebrany y do druku podany. W Wilnie w drukarni J. K. M. y Rzeczypospolit. XX. Scholarum Piarum roku pańskiego 1776.
• Lietuvos Metrika (1494–1506), knyga nr. 6, užrašymų knyga 6, įrašas nr. 280, 1498 06 27, parengė Algirdas Baliulis, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007, p. 185.
• Łukaszewicz, Józef, Dzieje kościołów wyznania helweckiego w Litwie, t. 2, Poznań: w Drukarni Orędownika, 1843.
• Narkowicz, Liliana, Tyszkiewiczowie z Waki, Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2010.
• Prokop, Krzysztof R., „Nowożytne inskrypcje ze świątyń Bernardyńskich na Litwie i Białorusi (XVI–XVII w.)”, Lituano – Slavica Posnaniensia: Studija Historica, t. 12, Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 2007, s. 153–154.
• Ragauskienė, Raimonda, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584), Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2002.
• Railaitė, Agnė, „Šveikauskų genealoginė savimonė“, Istorijos šaltinių tyrimai, t. 4, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012, p. 187–205.
• Szynkowski, Tadeusz, „Błyskawica“ na ziemi Sużańskiej, Wilno: Wydawnictwo Polskie w Wilnie, 2000.
• Uziębło, Lucjan, „Orniany” | Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, t. 7, Warszawa: nakł. Władysława Walewskiego, 1886, s. 595.
• „Z życia katolickiego”, Przewodnik katolicki, 1933 06 04, s. 359.

Tracing the Chapels of Arnionys Estate

Summary. The article discusses the history of a chapel in Arnionys, provides new information about its benefactors and proves its direct relation to Arnionys estate. According to Lucjan Uziębło, the first church or chapel in Arnionys was built already in the late 15th century, although the original sources move this event to the first part of the 17th century. At that time, a wealthy protestant Dawid Szweykowski established his main residence in Arnionys and built a chapel as the place for his own eternal rest. After Szweykowski‘s death in 1644, its significance began to decline, while the Russo-Polish War in the middle of the 17th century utterly ended its existence.

The document dated 1780 enumerates the personalities left after the death of Antoni Szpyrka and provides the first evidence of a Catholic chapel in Arnionys. The list leads to presume that Szpyrka’s chapel was an individual and most probably wooden building. The same characteristics can be attributed to Kostrowicki’s sanctuary as well, which should have been established in the late 18th century and functioned irregularly until the second part of the 19th century.

In spite of the fact that the location of the chapels mentioned above is still unknown, it is clear enough that the present building does not stand in the same place. Its presence is a direct result of the Lithuanian-Polish demarcation line drawn in 1923, which separated the parishioners from their parochial church in Joniškis. The idea of a new church was initiated by the community just after the events. However, their plans were started to realize only in 1933. The newly built chapel was consecrated under the title of St. Mary the Virgin in 1935. While it was a public sanctuary, the plot and building materials were donated by the Count Michał Zygmunt Tyszkiewicz, who was the owner of Arnionys estate at that time. The building itself had a rather unusual character more typical of southern Poland than of Vilnius region. Unfortunately, the author of the project remains still unknown.

The major losses were caused by the World War II and subsequent reconstructions during the Soviet times, when the chapel was turned into a cultural center and later an octennial school. Despite the significant changes in its appearance, the chapel in Arnionys remained in its original inter-war location and was restored to the catholic community in 2002.

Keywords: Arnionys, chapel, estate, Dawid Szweykowski, Szpyrka, Kostrowicki, Michał Zygmunt Tyszkiewicz.