Studija „Namų“ konceptas lietuvių kalboje ir kultūroje

Santrauka. Studijoje atliekama lietuvio namų vaizdo rekonstrukcija, remiantis Jerzio Bartmińskio, atstovaujančio Liublino etnolingvistinei mokyklai, pasiūlyta kalbos pasaulėvaizdžio teorija. Lietuvio baziniai namų suvokimo bruožai pateikiami pagal pagrindinius semantinius aspektus – socialinį, psichosocialinį (namų sakralizacija), psichinį, funkcinį, fizinį (namai kaip slėptuvė nuo supančio svetimo pasaulio, kurio bijome). Išskirti du pagrindiniai namų suvokimo profiliai: kaimiškas, romantiškas profilis, kurio pagrindą sudaro glaudus žmogaus ryšys su namuose gyvenančia šeima ir inteligento profilis, europietiškas, pagal kurį namai gali būti visur, kur gyvena žmogus. Tiriant lietuvio namus, naudotasi įvairiais šaltiniais: sisteminiais duomenimis (bendrinės lietuvių kalbos žodynais; antonimų, sinonimų ir frazeologijos žodynais; dvikalbiais žodynais), tekstiniais duomenimis (priežodžių ir patarlių žodynu, tekstynais, populiariąja daugiatiraže spauda, internetiniais portalais). Panaudota ir studentų anketavimo medžiaga. Tokiu būdu buvo siekiama atskleisti lietuviškų namų sąvokos daugiaaspektiškumą ir suvokti jos genezę.

Pagrindiniai žodžiai: namai, konceptas, pasaulio vaizdas kalboje, kognityvinė lingvistika.

Turinys

1. Įvadinės pastabos3
2. Tyrimo tikslas, medžiaga ir metodas6
3. Tiriamoji dalis10
1. I. Sisteminiai duomenys10
1. 1. Definicija10
2. 2. Etimologija11
3. 3. Sinonimai11
4. 4. Antonimai15
5. 5. Derivatai16
6. 6. Kolokacijos, frazeologizmai21
7. 7. Sinonimai, derivatai ir kolokacijos dvikalbiuose ir daugiakalbiuose žodynuose25
2. II. Anketiniai duomenys27
3. III. Tekstiniai duomenys36
1. 1. Patarlės ir priežodžiai36
2. 2. Publicistiniai tekstai41
4. VI. Sintetinė duomenų analizė46
4. Lietuvio namų profiliai49
5. Literatūra ir šaltiniai50
6. Namas ‘house’ and namai ‘home’ in the Lithuanian Language and Culture51

Įvadinės pastabos

Nuo seniausių laikų Lietuvos teritorija skirstoma į etnografinius regionus, kurių kiekvienas pasižymi jam būdingais kultūriniais ypatumais, savita gyvensena ir netgi gyventojų charakterio bruožais. Šis fenomenas ligi šiol tebegyvas kiekvieno lietuvio sąmonėje. Kiekvienas iš regionų iki mūsų laikų turi gerai išlaikytas tarmes, kurios atsispindi ir įvairių, istoriškai žvelgiant, statinių tipų pavadinimuose. Nepaisant to, kad visoje Lietuvos teritorijoje visuotinai vartojamas visiems gerai suprantamas statinio apibrėžimas namas, visgi etnografinėje Žemaitijoje gyvenamajam pastatui pavadinti vartojamas žodis troba, Rytų Aukštaitijoje – pirkia, o vakarinėje Aukštaitijos dalyje – gryčia. Suvalkijoje išsaugoti net trys namų pavadinimai – grinčia, pirkčia ir stuba Žr. Izidorius Butkevičius, „Tradiciniai lietuvių valstiečių gyvenamieji namai“, p. 157, Angelė Vyšniauskaitė (red.), Lietuvių etnografijos bruožai, p. 216, Indrė Kačinskaitė, Vytautas Baltrušaitis, Gražina Žumbakienė, Suvalkijos (Sūduvos) tradicinė kaimo architektūra, p. 12. . Veikiausiai, šis kaimo gyvenamasis namas kadaise turėjo atrodyti taip, kaip jį aprašė žymus XIX a. lietuvių rašytojas, etnografas ir istorikas Simonas Daukantas:

[1]

Pirmasis jų (žemaičių) trobesys tose giriose vadinos „nams“, arba „namas“, „namaitis“ […]. Tas trobesys, kurį šiandien dar daugioj vietoj gal regėti, buvo pailguotinas ketvirtainis, be lubų, į pietus su skliautais, kuriuose netoli čiukuro buvo trys langeliai, rąste išpjauti, vienas aukščiau, o du žemiau per du rąstu, platumo kaip balandis galėjo įlėkti, nuo vanago vejamas, ir dūmai išrūkti. Simonas Daukantas, Raštai, p. 429–430.

Spustelėjus išskleisti...

Nuo seno namai buvo laikomi didžiausia vertybe, per amžius keitėsi namo formos, statymo būdai ir priemonės, bet žmogaus santykis su namais liko nepakitęs:

[2]

Visų trobesių kompleksas su juos supančiais medžiais, tvoromis, vaismedžių sodais vadintas „sodyba“, senoviškiau – „sėdyba“. Tai vieta, kur šeima yra įsikūrusi, kur gyvena, dirba, augina vaikus. Lietuviui jo sodyba buvo tarsi pasaulio centras. Visais istorijos laikais lietuvis šventai saugojo savo tėvų, senelių ir prosenelių gyventą vietą, namus. Tai buvo jo Tėviškė. […] jo tvirtovė ir šventovė. […] Lietuviui namų sąvoka buvo daugiareikšmė. Meilė namams liudijo ir mūsų protėvių rūpinimąsi ne tik sodybos grožiu, bet ir joje gyvenančios šeimos santykių darna: dora šeima – tai iš tikrųjų gražūs, geri namai. Angelė Vyšniauskaitė, Lietuvio namai, p. 7.

Spustelėjus išskleisti...

Lietuvio namų vaizdas iki šių dienų giliai įsišaknijęs liaudiškame diskurse – tam tikru idealu laikomi namai kaime, kuriuose prabėgo gražiausios vaikystės akimirkos. Lietuvių literatūrologijoje egzistuoja net specialus terminas – „kaimiškoji literatūra“, skirtas gyvenimą kaime vaizduojančiai literatūrai pavadinti. Dėl šios priežasties lietuviškųjų namų aprašymas neatsižvelgus į etnografinį diskursą (bent jau į paremijas ar liaudies kalbos klišes) būtų tiesiog neįmanomas.

Lietuvis labiau nei kas kitas yra susijęs su kaimu. Savita kaimiškojo gyvenimo dokumentacija yra laikomas dvidešimttomis Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ), kuriame pateikiama senoji, tarmių ir kiek kukliau dabartinės lietuvių kalbos leksika. Jame itin gražiai dokumentuojama įtvirtintos kalboje ir per kalbą mus veikiančios liaudies pasaulio vizija ir puoselėjamos vertybės. Archajiška yra lietuvių kalba – archajiškas ir glūdintis joje santykis su namais. Dar vienu skiriamuoju LKŽ leksikos požymiu minimas daugiakultūriškumas, pasireiškiantis daugiasluoksne svetimų – prūsų, vokiečių, lenkų, baltarusių ir rusų – kalbų leksika. Vartojami šnekamojoje bei tarminėje kalbos atmainose šie žodžiai įeina į sustabarėjusių žodžių junginių bei posakių sudėtį, atspindėdami kartu etninę pasaulėžiūrą formuojančią tautos istoriją.

Lietuvio namų vaizdo klausimus ne kartą gvildeno lingvistai, etnologai, folkloristai ir literatai. Darbų, skirtų šiai temai nemažai, todėl čia bus paminėti tik keli, labiausiai reprezentatyvūs.

Namų aprašymo elementų esama Birutės Jasiūnaitės darbuose Žr. Birutė Jasiūnaitė, „Velnio kėdė“: mitologinių personažų aplinka frazeologijoje: namai, sodyba, bažnyčia“, p. 29–54. , tiriančiuose tarminę frazeologiją liaudies kultūros kontekste. Juose aprašomi „velnio namai“, t. y. mitologinės būtybės, turinčios savo konkrečią buvimo vietą (namus, tvartą, bažnyčią) namai. Angelės Vyšniauskaitės knygoje, naudojantis gausia kalbine (įvairūs namų pavadinimai, frazeologija) bei folkloro (mįslės, tikėjimai, patarlės) medžiaga, aptariama kultūrinė namų vertė. Tipiškuose kalbotyros darbuose tiriama su namais susijusi leksika Žr. Robertas Stunžinas, „Statybos terminijos sinonimija“, 2005; Statybos liaudies terminai, 2011; „Gyvenamojo namo ir pagrindinių jo dalių rūšiniai liaudies terminai“, 2011. . Gausiausiai namų tema gvildenama etnografijos ir folkloro srities darbuose, skirtuose namų statyboms / konstrukcijoms Žr. Vladas Statkevičius, Statybos papročiai Šilalės rajone: etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais, 1990; Izidorius Butkevičius, „Tradiciniai lietuvių valstiečių gyvenamieji namai“, 1958; Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos, 1971. bei papročiams, susijusiems su namais Žr. Libertas Klimka, „Lietuvio namai: statybos papročiai ir mitologemos“, 2011; „Namučiai“, 2012. , mitologijai semiotiniu aspektu Žr. Daiva Vaitkevičienė, „Namų laimė“, 2002. . Namų viziją poezijoje aptarė Brigita Speičytė Žr. Brigita Speičytė, „Sieloj kaip namie“, 2003. , liaudies dainose – Vaidė Gaudiešiūtė Žr. Vaidė Gaudiešiūtė, „Namas – kaip pasaulio centras“, 2007. , Marcelijus Martinaitis Žr. Marcelijus Martinaitis, „Namai ir kelionė piršlybų bei šeimos dainose“, 2000. .

Tyrimo tikslas, medžiaga ir metodas

Šiame straipsnyje siekiama pristatyti vadinamą „naivųjį“ namų vaizdą, įsišaknijusį lietuvių kalbos vartotojo sąmonėje. namų vaizdo rekonstrukcija vykdoma, remiantis Jerzio Bartmińskio, atstovaujančio Liublino etnolingvistinei mokyklai, pasiūlyta kalbos pasaulėvaizdžio teorija, kurios pasekėjų esama visoje Europoje Ši metodologija, kurią taiko projekto EUROJOS (2009–2015) dalyviai (mokslininkai iš įvairių Europos šalių, kaip: Lenkija, Lietuva, Čekija, Slovakija, Rusija, Baltarusija, Ukraina, Kroatija, Serbija, Bulgarija, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Portugalija) duoda pagrindą toliau vystyti etninius projektus. . J. Bartmińskis kalbos pasaulėvaizdį apibrėžia kaip

kalboje išreikštą pasaulio interpretaciją, kurią galima nusakyti teiginių apie pasaulį kompleksu. Tai gali būti teiginiai arba įtvirtinti pačioje kalboje, jos gramatinėse formose, žodynuose, standartizuotuose tekstuose (pvz., priežodžiuose), arba tų formų ir kalbos formų implikuojami. Jerzy Bartmiński, „Punkt widzenia, perspektywa interpretacyjna, językowy obraz świata”, s. 110.

Spustelėjus išskleisti...

Kalbinis ir kultūrinis tikrovės fragmento, objekto (ar reiškinio) vaizdas vadinamas konceptu, kurio turinį sudaro ne tik pažintinio, bet ir emotyviojo bei pragmatinio pobūdžio žinios, kylančios individualios ir visuomeninės patirties pagrindu Žr. Jerzy Bartmiński, Wojciech Chlebda, „Problem konceptu bazowego i jego profilowania – na przykładzie stereotypu EUROPY”, s. 71. .

Remiantis Liublino etnolingvistinės mokyklos atstovų daromomis prielaidomis, kalboje įtvirtinti teiginiai apie tam tikrą objektą turi būti išgvildenami iš skirtingų kalbinių šaltinių, grupuojami aspektais (pagal pakategores, ar kitaip fasetais) Žr. Jerzy Bartmiński, Stanisława Niebrzegowska, „Profile a podmiotowa interpretacja świata”, s. 215. taip, kad jų pagrindu galima būtų rekonstruoti tam tikros kalbinės ir kultūrinės bendruomenės atstovo sąmonės turinį. Tiriant kalbines tikrovės objekto ar reiškinio ypatybes būtina siekti atskleisti bazinį jo vaizdą, arba įsivaizdavimą Žr. Stanisława Niebrzegowska-Bartmińska, „Od separacyjnego do holistycznego opisu językowego obrazu świata: na marginesie dyskusji nad kształtem artykułów w Leksykonie aksjologicznym Słowian i ich sąsiadów”, s. 77. . Atkurtas, pasitelkiant skirtingus tekstus, šis vaizdas įgyja nevienodą pavidalą. Stiliaus ir tipo, laiko ir aplinkybių pagrindu diferencijuoti bazinio vaizdo variantai įvardijami pasaulėvaizdžio profilio terminu Žr. Jerzy Bartmiński, Stanisława Niebrzegowska, „Profile a podmiotowa interpretacja świata”, s. 217. . Taigi, siekiant rekonstruoti pilną, įvairiapusį objekto vaizdą, tyrimams privalu pasitelkti skirtingą kalbinę medžiagą. Dėl šių priežasčių kalbos pasaulėvaizdžio tyrimuose turi būti naudojami trijų tipų duomenys: sisteminiai, gauti anketavimo būdu bei tekstiniai (taip vad. S–A–T) Tokio pobūdžio medžiaga buvo naudojama slavų ir jų kaimynų kalbos pasaulėvaizdžiui tirti „Aksiologiniame leksikone“ (le. Leksykon aksjologiczny) (LASiS, 2016, s. 10). .

Svarbiausi yra sisteminiai duomenys, kai sąvoka ir perteikiantis ją žodis tiriami neatsiejamai nuo leksinių semantinių ryšių tinklo, kurio dalimi esti. Pastarojo pagrindą sudaro tiek paradigminiai ryšiai (hiperonimai / hiponimai, sinonimai, antonimai, gramatiniai ir semantiniai derivatai), tiek sintagminiai ryšiai (junginiai, į kurių sudėtį įeina tiriamas žodis, pvz., laisvė, lygybė, brolybė; kolokacijos; frazeologizmai; patarlės, kaip mažiausi tekstai – klišės). Duomenys imami iš mokslinių darbų bei žodynų (bendrųjų, etimologinių, frazeologizmų, sinonimų ir antonimų). Naudojantis bendraisiais žodynais, nesiribojama vien leksemų definicijomis, atsižvelgiama į visus žodyno straipsnyje esančius duomenis: ir kolokacijas, ir citatas, iliustruojančias antraštinio žodžio vartoseną.

Antrą duomenų tipą sudaro anketiniai (eksperimentiniai) duomenys. Kalbos pasaulėvaizdžio tyrimuose naudojamos pažintinio pobūdžio, „kognityvinės“, anketos, kurių tikslas atskleisti, kaip respondentai supranta tam tikrą žodį. Laikantis metodologinių nurodymų, respondentui užduodamas tik vienas atviras klausimas: „Kas / koks, Tavo manymu, yra tikras X-as?“ / „Kas, Tavo manymu, sudaro tikrąją X-o esmę?“. Į klausimą įpintas modifikatorius „tikras“ nukreipia respondentų dėmesį būtent į subjektyvųjį objekto, pavadinamo žodžiu, įsivaizdavimą, o ne į realiai (objektyviai) egzistuojantį objektą. Formuluotė „sudaro esmę“ sutelkia dėmesį į svarbiausias savybes, o ne į antraeiles. Anketas turi užpildyti mažiausiai 100-to asmenų grupės, iš jų 50 proc. vyrų ir 50 proc. moterų, humanitarinio ir realiojo profilio studentai. Studentai tokio tipo tyrimams pasitelkiami dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šios grupės atstovai gali būti palyginami tiek amžiaus, tiek „mentaliteto“ atžvilgiu tarpkultūriniu mastu. Antra, dėl savo sudėties ši grupė gali atstovauti visai visuomenei.

Trečiam duomenų tipui priklauso įvairių žanrų tekstai, vertinami kaip kalbos sistemos manifestacija; juose esama tiek visuomeninio susitarimo, tiek individualios kūrybos elementų Žr. Jerzy Bartmiński, Językowe podstawy obrazu świata, s. 14. . Tyrimui imama 200–300 kontekstų iš pasirinktų tekstų, priklausančių bendriniam, kasdieniam, stilistiškai neutraliam kalbos variantams. Pagrindinį tyrimo šaltinį turi sudaryti mokslo populiarinamojo postilio tekstai ir daugiatiražė spauda, atitinkamai diferencijuota ideologijos ir pasaulėžiūros aspektais bei parinkta atsižvelgiant į idėjinių pažiūrų visumą.

Medžiaga gali būti imama iš tekstynų, bet atsargiai. Svarbu tekstynų medžiagą apdoroti analitiškai – interpretuoti tekstų fragmentus įsigilinant į jų esmę. Tai, kas stereotipiška, įvedama presupozicijoje, o ne asertyviai. Asmeniniai sprendimai turėtų dominti tik tiek, kiek jie yra relevantiški kultūros ir etnolingvistikos atžvilgiais (gali būti siejami su sustabarėjusiais teiginiais apie pasaulį).

Formuluojant sintetinį apibūdinimą, sukaupti duomenys turi būti apdorojami laikantis kognityvinės definicijos prielaidų Žr. Jerzy Bartmiński, „Definicja kognitywna jako narzędzie opisu konotacji słowa”, s. 169–170. . Pastaroji skiriasi nuo leksikografinių definicijų tipų, nes jos tikslas –

išsiaiškinti, kaip kalbantieji supranta daiktą, kaip visuomeniškai įtvirtintos kalba ir kalbos vartojimu suvokiamos žinios apie pasaulį, kaip kategorizuojami jo reiškiniai, pastarųjų požymiai ir vertinimai. Analizės būdu suformuluota kognityvinė definicija yra pasakojamojo pobūdžio. Tokį pasakojimą sudaro stereotipiniai (standartiniai) motyvai kaip minimalūs diagnostiniai kontekstai. Stereotipiniai objekto įsivaizdavimai transformuojami į „scenarijus“, kurių pagrindu iškyla visa, susiję su X – tai, ką X veikia, kur yra, su kuo sąveikauja / bendrauja ir t. t. Stanisława Niebrzegowska-Bartmińska, Wzorce tekstów ustnych w perspektywie etnolingwistycznej, s. 98.

Spustelėjus išskleisti...

Tiriant lietuvio namus, naudotasi lietuvių kalbos žodynais (LKŽ, DLKŽ, AŽ, BLKŽ), dvikalbiais žodynais, tekstynais (DLKT), priežodžių ir patarlių žodynu (PŽ), frazeologizmų žodynu (FŽ), populiariąja daugiatiraže spauda, internetiniais portalais (žr. šaltinius). Faktiškai išanalizuoti visi su tiriama sąvoka susiję sisteminiai duomenys – apdorota beveik visa leksemų namai / namas medžiaga, esanti LKŽ. Kruopščiai išanalizuoti gausūs derivatai, taip pat tarminiai ir senoviniai žodžiai – tai, suprantama, turėjo įtakos lietuviškųjų namų profilių sistemai. Toliau pristatoma šiuolaikinė NAMŲ vizija bei atskleidžiama tiriamos sąvokos genezė.

Tiriamoji dalis

I. Sisteminiai duomenys

1. Definicija

Lietuvių kalboje yra dvi gramatinės formos, vartojamos namams pavadinti: namas vns. ir namai dgs. Abu žodžiai pasižymi daugiareikšmiškumu. Vienokias jų definicijas pateikia LKŽ, šiek tiek kitokias DLKŽ.

LKŽ namas apibūdinamas taip: 1. ‘gyvenamasis ar šiaip koks trobesys’; 2. ‘šeimos ūkis, sodyba’; 3. ‘šeimyna, žmonės, drauge gyvenantys’; 4. ‘tvartas’; 5. ‘atskirai pastatytas nedidelis trobesys su virykle vasarai’; 6. ‘priemenė’; DLKŽ – ‘gyvenamasis trobesys’.

Pagal LKŽ, namai – tai: 1. ‘gyvenamasis ar šiaip koks trobesys’; 2. ‘nuolatinė gyvenamoji vieta’; 3. ‘šeimos ūkis, sodyba’; 4. ‘šeimyna, žmonės, drauge gyvenantys’; 5. ‘kokia nors valstybinė, visuomeninė ir pan. įstaiga; pats tokios įstaigos pastatas’; 6. ‘minkštakūnių ar kitokių gyvių raginis apdangalas, šarvas, kiautas’; 7. ‘nuovala, placenta’. Pagal DLKŽ, tai: 1. ‘gyvenamasis ar šiaip koks trobesys’; 2. ‘gyvenamoji vieta’; 3. ‘šeimos ūkis, sodyba’; 4. ‘drauge gyvenantys žmonės, šeimyna’; 5. ‘kokia nors visuomeninė įstaiga’.

Iš LKŽ (1941–2002) ir DLKŽ (2006) pateiktų apibrėžimų matyti, kad šiuo metu linkstama specifikuoti leksemos namas reikšmę ir sieti pastarąją tik su gyvenamosiomis patalpomis. Leksemos namai atveju išlaikomos penkios jos reikšmės, nors reikšmės susiaurėjimas irgi pastebimas (archajinių ir tarminių reikšmių definicijoje nebeliko). Definicijos išryškina tris pagrindinius namų aspektus: fizinį – gyvenamasis trobesys ir platesnė erdvė, kurioje yra kitų pastatų; socialinį – nuolat kartu gyvenantys asmenys, šeimyna; funkcinį – namai, ne tik tarnaujantys namiškiams, bet turintys visuomeninę paskirtį, su kuria susiję baziniai namų sąvokos komponentai.

2. Etimologija

3. Sinonimai

Leksema namai turi gausų sinoniminių žodžių, kvazisinonimų bei hiperonimų inventorių. Didžiąją pastarojo dalį sudaro tarminiai žodžiai, vartojami tam tikrose Lietuvos teritorijose, dažnai žymintys įvairius namų tipus. Robertas Stunžinas sukaupė net 225 terminus – liaudiškus namų ar jų elementų žodžius. Šiuos žodžius jis išrinko iš tarmių žodynų, lietuvių kalbos atlasų bei LKŽ – iš viso išskyrė 27 su namais susijusias sąvokas. Pastarosios sudaro apie ketvirtadalį (27 proc.) visų namų pavadinimų, iš jų trečdalis – skoliniai. R. Stunžinas išanalizavęs namų definicijas, daro išvadą, kad namų apibrėžimai dažniausiai fiksuoja tiek namų vertę, tiek jų kokybę, rečiau namo statybos būdą, laiką (seni / nauji namai), dydį (dideli / maži namai). Namo dalių pavadinimai dažniausiai motyvuojami savo paskirties ir padėties ar vietos Žr. Robertas Stunžinas, Statybos liaudies terminai, p. 146–152. .

Labiausiai paplitę sinoniminiai namų pavadinimai gali būti siejami su keliomis pagrindinėmis šaknimis, pasižyminčiomis fonetinių ir morfologinių variantų gausa. Šios leksemos yra daugiareikšmės, paprastai pavadina kaimo namą ir jo dalis. Tai pavadinimai, susiję su keliomis semantiškai skaidriomis šaknimis: gyv-: gyvenimas; but-: butas. Dažni ir atskiras patalpas pavadinantys žodžiai, kurių ryšys su namais šalutinis: pirk-, pirt- (maždaug ‘pirtis; linų džiovykla’): pirkia; trob- (semantiškai susijęs su reikšme ‘mažas namelis, laukuose pastatyta palapinė iš šakų’): troba; šlaj- (susijęs su reikšme ‘miško juosta’; ‘kreivas’) šlajus; dub- (susijęs su reikšme: ʽįduba; drevė; slėnis’): duba. Kartais pavadinimas asocijuojasi su namų darbais ar namo padėtimi: apseigos (susijęs su apieigos ‘namų turto priežiūra’), prieš- (susijęs su reikšme: ‘priešais’): priešinė.

Iš skolinių minimi pavadinimai: grinyčia, gryčia (brus. грыднща), rūmas (plg. vok. Raum), bakūžė (vok. dial. backhus), budavonė (le. budowanie), budinkas (le. budynek, brus. будынак), istuba (vok. Stube, lot. istaba, istuba), ūta (vok. Hūtte). Aptinkama ir hibridinių darinių, pavyzdžiui, su lietuviškais formantais arba dvišaknių derivatų: gryčiotė ‘mažybinė gryčios forma, mažybiškai apie namus’, šeimynstubė ‘gimtieji namai’. Visa tai liudija, kad skoliniai įsitvirtino lietuvių kalboje, įgydami „gimtąsias“ konotacijas.

Galima kalbėti apie skirtingus namų tipus ir atitinkamai apie atskirus kiekvieno tipo pavadinimus: molinis namas, kuriam pavadinti greta lietuviškų leksemų vartojamas ir slavų kilmės pavadinimas: molinalė ‘molduobė’, plūktinis ‘iš molio plūktas’, lepenka (le. lepianka); mūrinis namas turi kelis pavadinimus, iš jų du slaviškus: kaminyčia (le. kamienica), mūras (le. mur, vok. dial. mur) ir du hibridinius: mūrinė, akmenyčia; „dūminiai“ namai apibrėžiami pasitelkiant dvi lietuviškas leksemas: pakurtrobė, rūkynė (šaknys kur-, rūk- susiję ‘kurti, rūkyti’; ‘dūmai’).

Seniems ir menkiems namams pavadinti lietuvių kalboje vartojama 10 sinoniminių leksemų: laužas (plg. taip pat: ‘krūva dirvų, šakų, malkų, sudėtų deginti, židinys’; ‘kažkas suversta’; ‘lokio guolis’), laužynas (taip pat: ‘vieta miške, kur daug prilūžusių šakų, žabų’; ‘deganti malkų, šakų krūva’; ‘lokio guolis’; ‘apsileidęs vyras’); lūšna; numpalaikiai (palaikis ‘senas, dėvėtas’); pašiūrė (taip pat ‘menka trobelė’); pirtis (taip pat ‘pėrimasis’); sentrobė (sena troba), trobapalaikė, trobesikė, trobelšė; landa (taip pat ‘laka’). Šia reikšme vartojami ir neigiamai konotuoti skoliniai: gryčia (brus. грыдuща), balaganas (rus. балаган) kalupka (le. chałupa), kamurka (le. komórka, rus. каморка), bakūžė (vok. dial. backhus), būda (le., brus. buda). Galima išvardyti nemažai ir neigiamai konotuotų hibridinių darinių, pvz.: gryčpalaikė (palaikis ‘senas, dėvėtas’), šunbūdė (šuns).

Sudarant namų pavadinimus, neišvengiama metaforinių perkėlimų, kai namams pavadinti vartojami su gyvūnų pasauliu susijusių daiktų pavadinimai; paprastai tokios leksemos daugiareikšmės, tad vartojamos tiek namams, tiek tėvynei ar šeimai įvardyti: gūžta ‘vieta, kur paukštis deda kiaušinius arba peri; lizdas; namai’; lizdas ‘gūžta; namai; tėviškė; šeima’. Šiuose pavadinimuose pabrėžiama garbinga namų paskirtis – būti vieta, skirta šeimai susikurti, būti vieta, į kurią nuolat paukščių pavyzdžiu grįžtama.

Pastebimas ir metoniminio perkėlimo reiškinys, kai namų dalį žymintis žodis vartojamas visam namui ar namams pavadinti: kampas ‘kertė; kraštas; kambarys, pastogė; namai’; pašalys ‘vieta palei kraštą; krantas; kraštas; namai’; kertė ‘kampas; garbingiausia vieta už stalo (kampe); namai’; pastogė ‘vieta po stogu; pašiūrė; antlubis, namai’; slenkstis ‘durų staktų apačia; namai’. Tai pavadinimai, taip pat vartojami klišiniuose tekstuose. Etnografijos darbuose dažnai pabrėžiama sakralinė minėtų namų dalių (kampas, kertė, slenkstis) funkcija, kas tiesiogiai siejasi su didesne namų verte bei ypatingu vaidmeniu, kurį jie atlieka namiškių gyvenime.

LKŽ pateikia gausų gyvenamąją vietą, sodybą apibūdinančių leksemų skaičių. Didelę pastarųjų dalį sudaro veiksmažodžio būti vediniai: būklė, buveinė, būstas, būtinė, būtuvė, buvainė, būvas, buveinė, buveinė, buvykla, buvynė, būvis, nuobūta; veiksmažodžių sėdėti, stovėti, statyti: sėdėtuvės, sėdynė; stovimoji, stoviamoji, pastatas, statinys vediniai. Gyvenamajai vietai žymėti taip pat vartojami žodžiai: giminė, tėviškė, tėvynė, tėvynystà, vieta. Leksemos giminė vartojimas namams pavadinti pabrėžia jų – kaip vietos, skirtos šeimai susirinkti – paskirtį, tuo tarpu namų vadinimas tėvyne – metaforiškai išplečia jų ribas.

Definicijose bei etimologijoje išryškėjantys baziniai namų sąvokos komponentai dėl gausybės sinoniminių (ir kvazisinoniminių) sąvokų įgyja papildomos reikšmės; iškyla nauji, esminiai namų sąvokai suprasti, semantiniai jų aspektai / komponentai. Pasirodo, namai kaip pastatas (fizinis namų aspektas) gali būti statomi iš įvairių medžiagų, gali būti įvairių formų, dydžio ir kokybės. Pastaroji yra itin svarbi, priklauso nuo dydžio, formos, statybų trukmės. Menkas ir apleistas namas prilyginamas gyvūnų laikymo vietai (landa, šunbūda). Palankų neturtingų namų vertinimą parodo mažybinių ir maloninių formų vartojimas jiems pavadinti. Namų erdvė itin svarbi ir reikšminga, jai priskiriama vieta ir už pačių namų ribų (panamė, apynamė); namas gali stovėti ir atokiai nuo kitų namų, laukuose ar miške (troba, šlajus). Namams priskiriamos įvairios funkcijos – čia dirbami buities ir ūkio darbai (apseigos, prikiai). Tačiau pagrindinė jų funkcija ir paskirtis – ne tik suteikti šeimai gyvenamąjį plotą (gyvenimas), bet tapti vieta, svarbia ritualiniu aspektu (kertė, kampas), į kurią nuolat grįžtama (lizdas) ir kuri yra tėvynė (tėviškė). Taigi, čia taip pat išryškėja namų kaip pasaulio pradžios, sakralinio centro, su kuriuo visą gyvenimą ar net kelias kartas sieja nenutrūkstamas ryšys, suvokimo komponentas.

4. Antonimai

Antonimų žodyne (AŽ) pateikiamos antonimų poros, kurių pagrindą sudaro sustabarėję žodžių junginiai, įeinantys į stambesnių kombinacijų sudėtį:

namai ‘gyvųjų buveinė’ <--> kapai ‘mirusiųjų laidojimo vieta’: Kur gyvenu – ten namai, kur numirsiu – ten kapai;

namai ‘ta vieta, kur gyvenama ar meldžiamasi’ – lindynė ‘menka, ppr. nepadori užeiga’:

Mano namai vadinsis maldos namais visoms tautoms, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne;

namai ‘gyvenamoji vieta’ – pasaulis ‘visas žemės rutulys’;

namai ‘vieta, kur gyvenama’ – svečiai ‘vieta, kur lankomasi’: Namuose nebūk svečias, o svečiuose – gaspadorius.

Spustelėjus išskleisti...

Panašaus pobūdžio poros pabrėžia jau anksčiau išryškėjusias namų kaip nuolatinės žmogaus gyvenamosios vietos funkcijas, papildydamos jas tokiu aspektu kaip maldų kalbėjimo namuose poreikis (tai jau nebėra pagoniškoji namų sakralumo interpretacija). Jose taip pat iškeliama savo ir svetimo opozicija, mat pasaulis ir svečiai – tai namams priešinamos erdvės, pabrėžiančios individualią ir nekintančią namų vertę, jų palankią dvasią žmogui, o kartu nepalankų (o gal net ir priešišką) pasaulio nusiteikimą žmogaus atžvilgiu. Taigi, čia kyla savųjų namų – namų, esančių nuosavybe – motyvas, pagrįstas, beje, ir papildytas taip pat kito tipo kalbinių duomenų.

5. Derivatai

Namų pavadinimų bei susijusių su jais derivatų grupė pasižymi dideliu įvairumu. Labiausiai išsiplėtusias derivatų grandines sudaro: pagrindinių žodžių mažybinės formos; žodžiai, pavadinantys namų gyventojus arba asmenis, kokiu nors būdu susijusius su namais; žodžiai, įvardijantys judėjimą namų link arba buvimą juose (prieveiksminiai dariniai); žodžiai, žymintys namų funkcijas; pavieniai derivatai, žymintys namų charakteristikas jų kultūrinių konotacijų kontekste.

Pagrindinių žodžių mažybinių formų grupė kone gausiausia ir konotuojama teigiamai: namunėlis, namužė, namulytėliai, namužytužiai, nameliai, namučiai; lūšnelė, trobelė, pirkelė, kiūtelė. Vediniai su mažybinėmis priesagomis kartais žymi menką, skurdų namą: nameliūkštis, namiūkštis; trobelšė, lūžtikė. Tačiau jie taip pat reiškia pozityvų požiūrį į pavadinamą objektą, žymi emocinį namo gyventojų ryšį su juo.

Grupė darinių, žyminčių namo gyventojus arba kitaip su namu susijusius žmones, kurių darybinį pamatą sudaro leksema namas, taip pat gausi. Paprastai šiai grupei priklausantys žodžiai pavadina šeimos narį: namiškis, namykštis, namietis, namynas, namiegas; panašią reikšmę išsaugoję ir būdvardiniai vediniai: nam kščias adj., nam kštis, -ė adj., naminykštis, -ė adj. Kartais tokiais žodžiais vadinamas ir namą sergėjantis asmuo, sargas: namsargas, namsargis. Iš darinių su pamatu nam- minimi ir sudėtingos semantinės struktūros dariniai, reiškiantys žmogaus, susijusio su namais, atliekamas funkcijas: namininkas (-inykas) ‘šeimynos narys, saviškis; namiškis; namų savininkas; šeimininkas; kas turi ūkį, kilęs iš ūkio; kas saugo namus, užkurys’. Derivatai, žymintys asmenis, mėgstančius laiką leisti namie, gali įgyti tiek neigiamas, tiek teigiamas konotacijas: nameišis, namisėda, namūkas. Sudėtinga semantine struktūra, reiškiančia namiškio santykį su namais, pasižymi keli dariniai: išnamis ‘kas iš namų viską neša (šeimos paslaptis); kas neturi namų; kampininkas’ ir siauresnę reikšmę turintys dariniai: įnamis ‘žmogus, neturintis nuosavos pastogės ir gyvenantis pas svetimus, kampininkas, nuomininkas’; inbuvis ‘žmogus, neturintis nuosavos pastogės ir gyvenantis pas svetimus, kampininkas, nuomininkas’ arba šiandien plačiai vartojamas žodis, pasižymintis aiškiausia semantine struktūra – benamis ‘kas be namų, neturintis namų’. Namų neturėjimo faktą išryškina veiksmažodiniai vediniai arba veiksmažodinių daiktavardžių vediniai su semantiškai reikšminiu pamatu, pvz.: įnamiauti ‘būti įnamiu, be namų’, įnamiavimas ‘benamiškumas’; benamiškumas ‘neturėjimas namų’.

Dažnai menkų, skurdžių namų gyventojus pavadinantys žodžiai yra daugiareikšmiai – jais gali būti žymimas ne tik namo gyventojas, bet ir bežemis valstietis. Tokiais atvejais šie žodžiai įgyja neigiamas konotacijas: trobelninkas; grytelninkas, pirtelninkas, kitaip negu tie, žymintys valstiečius, turinčius daug žemės, pvz., cielanamis ‘kas turi visą valaką žemės’ arba didelius namus: didžianamis ‘kas turi didelius namus, turtingas’.

Svarbiausiems asmenims namuose – šeimininkui arba jo vaikams – pavadinti taip pat vartojami vediniai iš daiktavardžio namas; didžioji jų dalis tarminės kilmės, ir šiandien beveik nevartojama: nampatis ‘šeimininkas’, namūnaitis ‘ūkininko sūnus’, namunaitė ‘ūkininko duktė’. Ypatingą vardą užsitarnavo asmuo, inicijavęs namų įkūrimą: namakuris ‘namų įkūrėjas (!)’.

Ypatingą grupę lietuvių kalboje sudaro leksemos, įvardijančios judėjimą namų link arba buvimą namuose. Paprastai tai dariniai, kurių pamatu eina nam- (deminutyvinis jo išplėtimas), arba rečiau dariniai su postfiksais, žyminčiais arba vietą, arba kryptį:

namo ‘į namus’: namelio; namelių, naminai, namytužių, namol, namolėlin, namolėlio, namolink, namolinkui, namoliučio, namučion, namučio, namoliuko, namonais;

namie ‘namuose’: namiele; namielio; namielios; namiepi; namopri, namiesa.

Spustelėjus išskleisti...

Gausu lietuvių kalboje ir namų funkcijas pavadinančių žodžių. Didžiąją jų dalį galima būtų priskirti kasdienei kalbai, bet šie dariniai turi savo atitikmenis lenkų kalba dvižodžių junginių pavidalu, taigi iš esmės priklauso bendrinei kalbai:

aptieknamis ‘vaistinės namai’, arbatnamis ‘arbatinė’, kavnamis ‘kavinė’, auklėtnamis ‘vaikų auklėjimo namai’, beprotnamis ‘bepročių namai, prichiatrijos ligoninė’, dievnamis ‘maldos namai’, maldnamis ‘maldos namai’, elgetnamis ‘elgetų namai, elgetynas, prieglauda’; nakvynnamis ‘nakvynės namai’, kekšnamis ‘kekšynas’, kultūrnamis ‘kultūros namai’, sargybnamis ‘sargybinė’.

Spustelėjus išskleisti...

Vertėtų atkreipti dėmesį į du pavienius, bet aiškiai kultūriškai konotuotus darinius. Tai žodžiai, reiškiantys virsmo namų dalimi procesą: namėti ‘darytis naminiam’; sunamėti ‘pasidaryti naminiam, įprasti prie namų’, arba neigiamus, su sveikatos būkle susijusius reiškinius, siejančius šeimos narius: savanamė ‘iš kartos į kartą perduodama šeimos, vienų namų liga’. Būtina atsižvelgti į dar tris derivatus, pabrėžiančius pačių namų ar buvimo vienu iš namiškių svarbą – veiksmažodinis: namauti ‘nuolat kur gyventi, būti namiškiu’; būdvardinis: namingas ‘turintis namus’, daiktavardinis: namykštystė ‘namų ūkis, reikalai’.

Laikantis prielaidos, kad darinių semantinėje struktūroje atsispindi tam tikros pagrindinės designato ypatybės ir jų vertinimas Žr. Jerzy Bartmiński, 1984. , galima išskirti kelis stipriau pasireiškiančius reikšmės komponentus, papildančius bazinės namų sąvokos turinį. Aikštėn čia iškyla emocinis ryšys su namais, kurie be jokių abejonių suvokiami ir vertinami palankiai, apgaubiami meile ir šiluma. Tai paliudija maloniniai ir mažybiniai dariniai (plg. namunėlis, namulyteliai); panašiai vertinami ir neturtingi ar skurdūs namai. Namai – tai vieta, kurioje noriai būnama, su kuria jaučiamas ypatingas nenutrūkstamas ryšis, dėl to į juos vykstama, grįžtama (šie žodžiai taip pat gali būti vartojami mažybinėmis formomis: namytužių – darinys su dvigubu mažybiniu formantu), namiškiai patiria tiek teigiamas (namauti, namykštystė), tiek neigiamas (savanamė) būsenas. Namiškis – tai svarbus asmuo, vykdantis atsakingas funkcijas namuose (namininkas); neigiamai užtat vertinamas asmuo, išdavęs namus arba jų neturintis (išnamis, benamis); žmogus vertinamas pagal namus, kuriuos turi (pirtelnikas, didžianamis). Tačiau priimtina ir tam tikra šeimos gradacija – šeimininkas namuose yra svarbiausias, tai namų savininkas, dievas (savo struktūra žodis nampatis atitinka žodį viešpatis, viešpats ‘valdovas, dievas, šeimininkas’), dėl šios priežasties jo vaikams užkraunama pareiga ir atsakomybė už namus (namūnaitis, namūnaitė). Taigi, žmogus yra namų pagrindas, o namai jam – didžiausia vertybė. Visai kitokios paskirties namas be nuolatinių gyventojų. Jis nėra skirtas nuolatiniam buvimui jame ir gali atlikti visuomenės aprobuotas funkcijas – burti žmones, noriai praleidžiančius laiką po jo stogu (arbatnamis, dievnamis, kultūrnamis), arba izoliuoti nepalankiai vertinamus asmenis, leisti prievarta uždaryti jame tam tikrus asmenis (kekšnamis, elgetnamis, beprotnamis).