Studija Kalendorinių švenčių diskursas sovietinėje Lietuvos periodikoje 1945–1990 metais

Kaip ir anksčiau, ne menkesnis išskirtinis dėmesys spaudoje buvo teikiamas ir specifiniams partiniams metiniams įvykiams, pvz., TSRS AT sesijoms Žr. „Taikos ir kūrimo keliu“, Tiesa, 1985 m. liepos 3 d.; „Informacinis pranešimas apie vienuolikto šaukimo LTSR AT sesiją“, Tiesa, 1989 m. gegužės 19 d. ir kt.; „Vienuolikto šaukimo TSRS Aukščiausios Tarybos neeilinė dvyliktoji sesija“, Tiesa, 1988 m. lapkričio 30 d. , TSRS liaudies deputatų rinkimams Žr. „Šiandien – TSRS liaudies deputatų rinkimai“, Tiesa, 1989 m. kovo 26 d. , TSKP plenumams Žr. Tiesa, 1988 m. vasario 19 d. , TSKP sąjunginėms konferencijoms Žr. „Informacinis pranešimas apie TSKP XIX sąjunginę konferenciją“, Tiesa, 1988 m. birželio 29 d. ir kt. Daug dėmesio to meto spaudoje tebeskiriama tariamam savanoriškam Lietuvos tapimui „tarybine respublika“ ir „įstojimui“ į Tarybų Sąjungą Pvz., straipsniai: „Tarybų Lietuva – darbo ir pergalių keliu“ (Tiesa, 1985 m. liepos 20 d.); „Tarybų Lietuva – tarp lygių lygi ir laisva“ (Tiesa, 1988 m. liepos 21 d.); „Šiandien sukanka 48 metai, kai Lietuvoje atkurta tarybų valdžia“ (Tiesa, 1988 m. liepos 21 d.), „Šiandien sukanka 45 metai, kai Tarybų Lietuva priimta į TSR Sąjungą“, straipsniai su antrašte „Broliškų Tarybinių tautų šeimoje“ ; „Mūsų tautos kelias“ (Tiesa, 1988 m. rugpjūčio 3 d.). . Įprasta tradicija šiomis progomis rengti iškilmingą posėdį Vilniuje, LKP ir LTSR vyriausybės vadovams dėti gėles prie V. Lenino paminklo, greta kurio – ir tautiniais drabužiais pasipuošusios merginos laiko gėlių vainikus. Šia „Tarybų Lietuvos“ metinių proga ir toliau vyko suderinti ir progai skiriami respublikinės dainų šventės renginiai Žr. reportažą iš dainų šventės eitynių Vingio parke Vilniuje – „Dainuojam darbą, taiką, laimę“ (Tiesa, 1985 m. liepos 21 d., p. 4), straipsniai „Tau, Tėvyne, mūsų darbo ir kūrybos žiedai“ (Tiesa, 1985 m. liepos 23 d., p. 2). .

Jau minėta, kad 1989 m. labai smarkiai pasikeičia metinių švenčių pobūdis. Itin daug dėmesio skiriama lietuvių kalbai, kultūrai, Lietuvos istorijai nusipelniusiems asmenims, daug rašoma apie norimą Lietuvos Respublikos (kad ir dalinį) savarankiškumą. Išskirtinio (tačiau kitokio negu iki 1989 m.) dėmesio sulaukia TSRS liaudies deputatų suvažiavimo pristatymas Žr. Tiesa, 1989 m. gegužės 21–birželio 13 d. .

Labai ryškus ir akivaizdus švenčių diskurso pokytis matomas Tiesoje: 1989 m. pirmą kartą vasario 16 d. numeryje publikuojamas šūkis „Šiandien tautinė šventė, Lietuvos valstybės atkūrimo diena“, progai skirtas ir pagrindinis laikraščio straipsnis „Prisimename, mąstome, keičiamės“, R. Kašausko straipsnis „Šešiolikta vasario“, informacinis straipsnis apie vasario 16-ajai skirtas parodas „Brangios tautos relikvijos“, informacinis straipsnis „Iškilmės prasideda Kaune“, kuriame aprašoma, kad Laisvės alėjoje, K. Donelaičio gatvėje suplevėsavo vėliavėlės su Gedimino stulpais ir Vyčio ženklu, nuimti pastoliai nuo Laisvės paminklo, vainikais pasipuošė pastatų fasadai; rašoma, kad vasario 15 d. popietę gausiai prie senosios Kauno pilies susirinkę miesto gyventojai sutiko į Lietuvos valstybės atkūrimo šventės renginius atvykusius Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narius, šventės svečius. Toliau rašoma, kad vėliau renginiai persikėlė į Aukštųjų Šančių kapines, o 18 val. šventinis renginys tęsėsi Kauno muzikiniame teatre Žr. Tiesa, 1989 m. vasario 16 d. . Apie Lietuvos valstybės atkūrimo dienos paminėjimui skirtus renginius rašyta ir kitą dieną – vasario 17 d. O dar 1988 m. vasario 16 d. buvo raportuojama apie komunistų organizuotą mitingą Gedimino aikštėje: Vilniuje „Tarybų Lietuvos sostinės gyventojai smerkia JAV prezidento ir kongresmenų veiksmus“ Tiesa, 1988 m. vasario 16 d. . 1990 m. vasario 16 d. proga publikuojami straipsniai su antrašte „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ Tiesa, 1990 m. vasario 16 d. , pateikiama informacija apie šventei skirtą iškilmingą posėdį Vilniuje. Apie šventei skirtus renginius rašoma ir vėlesniuose laikraščio numeriuose Žr. „Būkime verti laisvės. Visa respublika iškilmingai šventė Vasario 16-ąją“, Tiesa, 1990 m. vasario 18 d. .

1989 m. atkreipiamas dėmesys ir į skaudžią Lietuvos istorijos dieną – birželio 14-ąją. Tądien šiai datai pažymėti publikuojami straipsniai „Gedulo ir vilties, tautos aukų diena“ Tiesa, 1989 m. birželio 14 d. , kitame numeryje rašoma apie tą dieną vykusius renginius Žr. Tiesa, 1989 m. birželio 15 d. . 1989 metų dienraštyje nepamirštama ir 1939 m. rugpjūčio 23 d.: straipsnyje „1939 – Rugpjūčio 23-oji – 1989“ rašoma apie šiai progai skirtą mitingą Vilniaus kalnų parke. Tą dieną 16 val. žmonės išsirikiavo į Baltijos kelią – apie tai skelbiama rugpjūčio 24 d. ir 25 d. laikraščio numeriuose Žr. „Gyvasis Baltijos kelias“, Tiesa, 1989 m. rugpjūčio 24 d.; „Duok ranką, broli, duok ranką, sese“, Tiesa, rugpjūčio 25 d. .

Retkarčiais aprašomos ir atskirose Lietuvos vietovėse organizuotos šventės, vienaip ar kitaip (kad ir netiesiogiai) susijusios su tradicine lietuvių kultūra, pvz., audėjų diena Panevėžyje Straipsnis apie Panevėžyje vykusią audėjų dieną „Tu išausk man, mama, kelią…“ (Tiesa, 1988 m. balandžio 20 d.). Čia rašoma, kad tokia diena Panevėžyje organizuojama jau ketvirtą kartą ir vyksta kas penkeri metai. Šventėje savo sugebėjimus demonstruoja ne tik audėjos, koncertuoja ir folkloro ansambliai, šeimų kapelos. , paminimos įvairių pramonės sričių ir kt. atstovų dienos Žr. „Šiandien – mašinų gamintojų diena“, Tiesa, 1988 m. rugsėjo 25 d. . 1988 m. rašoma ir apie tradicinę kalendorinę lietuvių šventę – Vėlines:

nedarbo diena Vėlinių proga – mūsų gyvenimo naujovė, atėjusi kartu su persitvarkymu, atliepianti įvairių Lietuvos visuomenės sluoksnių lūkesčiams. Tai turi padėti įtvirtinti naujo tautos dvasingumo želmenis, sudaryti jiems sąlygas giliai suleisti šaknis […].

Spustelėjus išskleisti...

Rašoma, kad

Mirusiųjų minėjimo diena – sena lietuvių liaudies tradicija, kurios ištakos siekia dar pagonybės laikus. […] Kaip ir ne viena kita mūsų kalendoriuose dar nežymima lietuvių tautai brangi ar atmintina diena, Vėlinės pripažinimą susigrąžino labai sunkiai. Išorinės ramybės saugotojus baugino didesni valdžios iš anksto nesankcionuoti žmonių susibūrimai. Kai kam atrodė, kad pačius socializmo pagrindus padegti grasina kuklios tradicinės Vėlinių žvakės […] Kai kam labai ausį rėžė Vėlinių vakarą […] prasiveržusi „Tautiška giesmė“ arba „Lietuva brangi“. „Vėlinės“, Tiesa, 1988 m. lapkričio 2 d.

Spustelėjus išskleisti...

Išvados

1964–1990 m. oficialiame LTSR KP dienraštyje Tiesa vienareikšmiškai atsispindėjo vienintelės sovietinio laikotarpio partijos – TSRS KP – propagandinė pozicija. Šiuo laikotarpiu, kaip ir ankstesniu sovietiniu periodu, Tiesoje buvo pateikiamas ideologinis ir propagandinis dar Stalino epochoje įvestų sovietinių metinių švenčių modelis, papildytas „Tarybų Lietuvos“ žmogui „aktualiomis“ sovietinėmis datomis, kuriomis stengtasi pateisinti sovietinę okupaciją Lietuvoje. Jo pagrindą sudarė dvi metinės šventės – Gegužės 1-oji bei Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje metinių minėjimai. Nors bendras spaudoje atsispindėjęs diskursas kito priklausomai nuo KP ideologų pasirinktų strategijų, kaip įtvirtinti, palaikyti ir plėsti sovietinį režimą, kaitos, tačiau pagrindinių švenčių šventimo modelis kito nedaug. Didesnė reikšmė nei anksčiau teikiama Lenino gimtadienių metinėms (balandžio 22 d.) ir su jomis susijusiomis lenininėms talkoms pažymėti, taip pat Pergalės dienai – gegužės 9-ajai. Kovo 8-oji, darbininkių diena, palaipsniui tampa „tarptautine moters diena“. Apie tradicines lietuvių šventes iki pat 1988 m. nebuvo rašoma. Būtent tada Tiesoje dėl besikeičiančios ekonominės politinės situacijos, prasidėjusio Sovietų Sąjungos žlugimo, komunistų partijos įtakos mažėjimo smarkiai pasikeičia bendras diskursas, o drauge ir pristatomų švenčių pobūdis. Pradedama kalbėti apie lietuvių tautai svarbias istorines datas, palaipsniui prisimenamos ir tradicinės kalendorinės šventės.

Santrumpos

• KGB – Комитет Государственной Безопасности (Valstybinis saugumo komitetas)
• KP – Komunistų partija
• LKP – Lietuvos Komunistų Partija
• LKP CK – Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetas
• LKP(b) CK – Lietuvos Komunistų Partijos (bolševikų) Centro Komitetas
• LLKJS CK – Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjungos Centro komitetas
• LTSR – Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika
• LTSR AT – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba
• LTSR KP – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Komunistų Partija
• TSKP CK – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Centro Komitetas
• TSRS – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga
• TSRS AT – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausioji Taryba
• TSRS KP – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Komunistų Partija

Šaltiniai

• Tiesa, 1945–1990 m.

Literatūra

• Aleknaitė, Eglė, „Užgavėnių gaivinimas ir įpaveldinimas tarpukario Lietuvoje: spaudos publikacijų apžvalga“, Tradicija ir dabartis, 2011, nr. 6.
• Anušauskas, Arvydas (red.), Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, 2007.
• Bagušauskas, Juozapas Romualdas; Arūnas Streikus (sud.), Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje, 1940–1990: dokumentų rinkinys, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005.
• Burneikienė, Genovaitė; Dalia Dirvonaitė, Juozapas Vytas Urbonas (sud.), Žurnalistikos enciklopedija, Vilnius: Pradai, 1997.
• Čepaitienė, Rasa, „Sovietinės kultūros šaltiniai: tarp futurizmo ir paseizmo“, Darbai ir dienos, 2009, nr. 52, p. 86–104.
• Dusevičiūtė, Gintarė, Kalendorinių švenčių tradicijos sampratų kaita Lietuvoje XX–XXI a. pr., magistro baigiamasis darbas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012.
• Ivanauskas, Vilius, “Soviet-Period Achievements in Lithuania and their Interpretations: A Look at the National Aspects from the Perspective of Evaluating Nomenclature Activity,” Darbai ir dienos, 2009, nr. 52, p. 105–118.
• Ivanauskas, Vilius, “The Projection of the “Blossoming of the Nation” among the Lithuanian Cultural Elite during the Soviet Period,” Meno istorija ir kritika, 2010, t. 6, p. 172–178.
• Ivanauskas, Vilius, Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1970–1988), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2008.
• Pečiūra, Petras, Pavasario šventė: scenarijus ir metodiniai patarimai, kaip ruošti šventę, Vilnius: Lietuvos Respublikos profsąjungų kult.-masinio darbo metod. taryba, 1967.
• Pečiūra, Petras, Religinių švenčių ir apeigų esmė: medžiaga lektoriui, Vilnius: Lietuvos TSR „Žinijos“ draugija, Mokslinio ateizmo mokslinė metodinė taryba, 1964.
• Pocius, Mindaugas, „Sovietų režimo nacionalinės politikos bruožai Lietuvoje 1944–1953 m.“, Genocidas ir rezistencija, 2010, nr. 2, p. 55–78.
• Senvaitytė, Dalia, „Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje“, Soter, 2013, nr. 45, p. 115–138.
• Senvaitytė, Dalia, „Kalendorinių švenčių reprezentacija lietuviškoje periodinėje spaudoje XIX–XX a. pr.“, Res humanitariae, 2013, nr. XIII, p. 367–284.
• Streikus, Arūnas, „Antireliginė propaganda Lietuvoje 1944–1970 metais“, Lietuvos istorijos studijos, 2004, t. 14, p. 88–99.
• Streikus, Arūnas, „Ideologinė cenzūra Lietuvoje 1956–1989 m.“, Genocidas ir rezistencija, 2004, nr. 1, p. 43–67.
• Streikus, Arūnas, „Sovietų režimo pastangos pakeisti Lietuvos gyventojų tautinį tapatumą“, Genocidas ir rezistencija, 2007, nr. 1, p. 7–30.
• Švedas, Aurimas, „Asmenybės sovietmečio Lietuvos istorijos politikos lauke: elgsenos strategijos ir galimybės išlikti“, Lietuvos istorijos studijos, 2011, t. 28, p. 91–103.
• Švedas, Aurimas, Matricos nelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985), Vilnius: Aidai, 2009.

The Discourse of Annual Festivals in Lithuanian Periodicals During the Soviet Times, 1945–1990

Summary. The first part of the article offers an analysis of presentation of the most important holidays and memorial days in the media of Soviet Lithuania during the period of 1945–1964. The study of the daily newspaper Tiesa that was the official paper of the Communist Party of Lithuania and the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR is taken as a typical example. Appropriate discourse during the period of Stalinism and the Khrushchev era is discussed separately.

The aim of the study is to discuss the change of presentation of annual holidays and memorial days in press during the period of 1945–1964, to reveal the introduction and motivation of new holidays as well as exclusion of previous festivals from public space, to describe what main subject lines of the discourse of the annual celebrations were, to discuss what former Lithuanian traditional holidays were taken over and adapted to new Soviet holidays, to present what Lithuanian traditional cultural elements were used in this discourse, to determine which calendar holidays traditions and symbols were created, formed or specifically transformed during the Soviet times.

The analysis shows that the discourse of the Soviet annual celebrations in press during the period changed insignificantly. Absolute ignorance of the past and still truly popular traditional Lithuanian holidays was typical to the discourse of the era and to the official Soviet ideology as well as presentation only of the new Soviet holidays. The single exception was left entirely to New Year celebration that did not have Christian undertones. Its presentation had some kind of continuity with the pre-Soviet times. The new ritual year of the period was structured by the two major Soviet holidays – the May Day and the annual commemoration of the Great October Socialist Revolution. Each Soviet holiday was an occasion to publish a wide range of texts glorifying the Soviet system, the Soviet leaders, the Communist Party, and the like. In order to demonstrate Soviet tolerance to multiculturalism, formal attention to the external forms of traditional “folk culture” was given.

The second part of the research presents the character of respective discourse during the periods of the so-called Soviet stagnation (1964–1985) and “Perestroika” (1985 – the beginning of 1990’s). Sure, all public discourse concerning real lifestyle during the Soviet period was a huge propaganda and highly differed from real life. This inadequacy of public discourse to reality covered various aspects of life including celebration of annual holidays. People in the late Soviet society were fairly accustomed to inadequacy of private and public life and usually understood its nonsense. Some of festivals were presented and observed in public, others (more traditional ones) were widely celebrated in the private sphere. On the other hand, it is impossible to completely deny the fact that festivals re soviet propaganda even recognizing their ideological content were already a natural and integral part of social lifestyle of those times.

The main structure of the Soviet ritual year during the period remained similar to the previous Soviet times. The year was structured by the two major Soviet holidays – the May Day and the annual commemoration of the Great October Socialist Revolution. Each Soviet holiday was an occasion to publish a wide range of texts glorifying the Soviet system, the Soviet leaders, the Communist Party, and the like. Other festivals changed slightly. More attention became given to commemorate Lenin’s birthday (April 22), to describe compulsory working bees correlated with this day as well as to remind the Victory Day (May 9). The interpretation of the Women’s day (March 8) assumed a slightly different meaning: the explanation of the day as a “workwomen’s day” converted to its interpretation as “International Women’s Day.”

In 1988’s relating to huge political economical changes in the Soviet Union, re the beginning of its collapse, the loss of impact of Communists and the huge revival of Lithuanians national striving, public discourse in general and re annual festivals in particular highly transformed. Public memory was refreshed with the actually important dates of Lithuanian history. Gradually traditional calendar holidays were remembered too.

Keywords: Soviet times, annual festivals, calendar holidays, media of Soviet Lithuania, Tiesa, discourse of holidays.