Straipsnis Tautosakos rinkimo ištakos Šilutės apylinkėse: objekto ir konteksto sąveika

Santrauka. Straipsnyje aptariamas pirmasis lietuviškos tautosakos fiksavimo Mažojoje Lietuvoje tarpsnis nuo ištakų XVIII a. iki XX a. pradžios. Analizuojama nedidelėje ir tiriamuoju laikotarpiu santykinai periferinėje teritorijos dalyje – Šilutės apylinkėse – XIX a. užrašytų lietuviškų dainų melodika. Tyrimas atskleidė, kad to meto Mažosios Lietuvos lietuvių folkloru ir kalba labiausiai suinteresuoti buvo nelietuvių kilmės indoeuropeistikos mokslo pirmeiviai, kurių požiūris ir iniciatyvos išjudino ir provincijos inteligentiją. Bendradarbiavimas padėjo apčiuopiamą pagrindą lietuvių folkloristikai bei etnomuzikologijai. Tačiau XIX a. folklorinės muzikinės medžiagos fiksavimo metodikos trūkumai kelia daug probleminių klausimų, į kuriuos siekiama atsakyti lyginant XIX ir XX a. užrašytas lietuvininkų ir kitų lietuvių dainas. Tirtoji Šilutės apylinkių muzikinė medžiaga leidžia formuluoti mintį apie senesniojo lokalinio folklorinio sluoksnio gyvavimą XIX a., jo sambūvį su besiskverbiančiu vokiškuoju pasaulietiniu ir religiniu bei palaipsniui vykusį nykimą – du penktadaliai dainų nebeturi atitikmenų XX a. ir lietuvininkų, ir lietuvių dainuojamojoje tautosakoje. Atrodytų, kad senesnįjį klodą „užklojo“ naujesnis, nes tam tikros XX a. lietuvininkų dainuotų populiarių dainų dalies XIX a. neužfiksuota, o gal jų ir nebūta.

Pagrindiniai žodžiai: tautosaka, liaudies dainų melodijos, muzikinis folkloras, Mažoji Lietuva, Šilutė.

XX a. pirmosios pusės istoriniai įvykiai, lietuvininkų apgyventų žemių padalijimas dviem valstybėms – Vokietijai ir Lietuvai – iš esmės pakeitė kultūrinę padėtį Mažojoje Lietuvoje. Karaliaučiaus universiteto mokslininkų dėmesys lietuvių kalbai ir kultūrai slopo, tautosakos rinkimo darbas Karaliaučiaus krašte (dabartinėje Kaliningrado srityje) ilgainiui visiškai nutrūko. Klaipėdos krašto faktinė priklausomybė Lietuvos respublikai keitė vietos kultūros politiką. Intensyviau pradėjo reikštis bręstanti Mažosios Lietuvos lietuvių savimonė, išjudinusi tautinį judėjimą ir Didžiojoje Lietuvoje, vis aktyvesnė tapo lietuvininkų arba prolietuviškai nusiteikusi inteligentija. Į tautosakos rinkimo darbą pamažu įsitraukė pavieniai lietuvių etnografai, folkloristai, kompozitoriai ar šiaip tautosakai prielankūs asmenys. Ilgainiui Klaipėdos krašte kultūrinės traukos centrais tapo Klaipėda, Šilutė, ilgą laiką Rytų Prūsijos provincijoje buvę periferinėmis Karaliaučiaus apygardos Klaipėdos (Memel) ir Šilutės (Heydekrug) apskritimis.

Mažosios Lietuvos folkloro fiksavimo raidos retrospektyvoje išskirtini du–trys laikotarpiai: nuo ištakų XVIII a. iki Pirmojo pasaulinio karo XX a. pradžioje, tarpukario laikotarpis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų ir tarpsnis nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Šie laikotarpiai, juos susiejant su visa Mažosios Lietuvos teritorija, asmenybių veikla ir kt. surinktosios medžiagos požiūriu yra kiekybiškai ir kokybiškai netolygūs. Pavyzdžiui, XIX a. folkloras rinktas visoje Mažojoje Lietuvoje, tačiau gausa ir įvairovė išryškėja pietinėje dalyje, t. y. dabartinėje Kaliningrado srityje. XX a. šioje teritorijoje lietuviško muzikinio folkloro jau nebeužrašyta. Tuo tarpu Klaipėdos krašte XIX a., kuo toliau į šiaurę, tuo medžiagos surinkta mažiau. Pavyzdžiui, pirmąją ir vienintelę dainą Priekulėje 1846 m. užrašė E. Gisevijus. Gausiausią pluoštą dainų Klaipėdos apylinkėse pirmasis 1879–1887 m. užrašė (beje, muzikiniu požiūriu gana tiksliai) A. Bezzenbergeris. XX a. folkloras fiksuotas jau tik Klaipėdos krašte ir dėl objektyvių priežasčių (pirmiausia organizuoto ir planingo atitinkamų institucijų darbo) medžiagos, lyginant su XIX a., yra daug daugiau.

Šiame straipsnyje aptariamas būtent pirmasis tarpsnis iki XX a. pradžios pasirenkant nedidelę ir tiriamuoju laikotarpiu santykinai periferinę Mažosios Lietuvos teritorijos dalį – Šilutės apylinkes Terminas „Šilutės apylinkės“ – V. Pėteraičio Mažosios Lietuvos ir Tvankstos apskričių iki 1939 m. žemėlapyje apibrėžta Šilutės apskrities teritorija. Ji su nedidelėmis išimtimis atitinka dabartinio Šilutės rajono savivaldybės teritorijos ribas. Žr. Vilius Pėteraitis, Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, p. 29. ir jose XIX a. užrašytas 34 (32) Dviejų dainų identiški užrašymai turi skirtingas metrikas. Dainos „Anksti rytą kėliau“ (BDB 155a, RD II 122) ir „Parbėg laivelis“ (BDB 335, RD II 92) priklauso ir Rėzos, ir Bohleno rankraštiniam palikimui. „Anksti rytą kėliau“ Rėzai 1827 m. atsiuntė Hertelis ir Aulavėnų, Bohlenas 1835 m. ją gavo iš Peilės Muižės. Tad kyla pagrįsta abejonė dėl šios dainos kilmės iš Šilutės apylinkių. Dainą „Parbėg laivelis“ 1825–1830 m. atsiuntė anonimas iš Ventės rago apylinkių, Bohlenas nurodo šią dainą 1833 m. gavęs iš Peilės Muižės. lietuvininkų dainas Šiame tyrinėjime terminas „lietuvininkų dainos“ apima tik su melodijomis užrašytus dainų pavyzdžius. Dainų tekstų be melodijų surinkta gerokai daugiau. . Daugiausiai dainų užrašyta Rusnėje (10), Peilėje Muižėje (7), Šilutėje (6) ir Kintuose (5), pavienės dainos fiksuotos Ventės rage (1), Jonaičiuose (1), Šilmeižiuose (1), Metrikviečiuose (1), Vyžiuose (1) ir nenurodytoje vietovėje į rytus nuo Šilutės (1). Gausiausią pluoštą dainų sukaupė P. von Bohlenas – 26 vnt., tačiau 12 iš jų priklauso ir ankstesnį datavimą turinčiam L. Rėzos literatūriniam palikimui. Rankraščiuose esančios informacijos pagrindu L. Rėzai priskirtinos 14 dainų. A. Bezzenbergeris užrašė keturias dainas, dvi A. Schleicheris. Dainų užrašymo laikotarpis apima 1825–1880 metus.

Laiko ir erdvės požiūriu „iškirptas“ gabalėlis iš visos lietuvininkų dainuojamosios tautosakos – tarsi skerspjūvis, tikėtina, leisiantis patikrinti jau esamus apibendrinimus Žr. Lina Petrošienė, Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos, p. 115–116. ir, įsigilinus į kontekstą, parodyti aiškesnę dainuojamosios tautosakos būklę XIX a. bei, pasitelkus lyginamąjį bei retrospekcijos metodus, atskleisti jos raidą.

Asmenybės ir jų tautosakinė veikla

Prūsijos karalystės administracinių sričių vadovų valia skelbti kai kurie regioninei kultūrai palankūs nutarimai, potvarkiai veikė vietinės inteligentijos nusistatymą jos atžvilgiu bei kūrė prielaidas veiklos kryptims Egidijus Bacevičius apie Peilės Muižės dvarininko V. Beerbohmo veikalą Kai kurios žinios apie Jociškius, jų ankstesnius savininkus bei palikuonis (1832) rašo: „Paskata aprašyti dvarelio praeitį buvęs 1813 m. įsigaliojęs Karaliaučiaus valdžios nutarimas, pagal kurį bažnyčių vadovai privalėjo rašyti krašto istorijas. Bažnyčių ir miestelių kronikos spausdintos šviečiamojo pobūdžio žurnale „Prūsijos provincijos lapai“. Egidijus Bacevičius, „Muižės lietuvio“ tautosakos rinkinėliai. I dalis“. . Kultūrinei veiklai įkvėpė ir XVIII a. pab.–XIX a. pradžios vokiškojo romantizmo dvasia. Mažosios Lietuvos lietuvių dainuojamoji tautosaka buvo ne tik renkama, bet, labai svarbu, ir publikuojama, verčiama į vokiečių kalbą. Jau XVIII a. lituanistiniuose mokslo darbuose lietuviškų dainų tekstai buvo pateikiami kaip sektinas gražios, taisyklingos kalbos pavyzdys 1745 m. vokiečių kalba išleistame Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjime Pilypas Ruigys, palaikęs M. Mörlinо poziciją lietuvių kalbos atžvilgiu bei norėdamas pailiustruoti jos grožį bei turtingumą, įdėjo tris lietuvių liaudies dainas su jų vertimais į vokiečių kalbą: „Anksti Rytą, Rytuźį“, „Asz turrėjau Źirguźėlį“, „Asz atsisakiau savo mocźuttei“. 1975 m. Londone surastas lotynų kalba parašytas „Lietuvių kalbos meletemos“ (1708) rankraščio variantas, kuriame yra dar viena P. Ruigio palikimo daina „Szelmei Lenkai į krygę jojo“. Žr. Pilypas Ruigys, Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, p. 93–96, 253–254. . Kiek vėliau lietuviškų dainų tekstai publikuoti vokiečių poezijos almanachuose Karaliaučiaus universiteto profesorius Johannas Gottliebas Kreuzfeldas 1775 m. Karaliaučiuje ruošė almanachą Preussische Blumenlese, kuriame publikuotos ir keturios lietuviškos dainos. Pavadinimu „Pirma daina“ lietuviškai ir vokiškai buvo išspausdinta daina „Per Beržyneli, Per Puszyneli“. Kitos dainos pavadinimais „Zweytes Daino“, „Drittes Daino“, „Viertes Daino“ pateiktos tik vokiečių kalba. Visos keturios vėliau pateko į J. Herderio parengtą dainyną Stimmen der Völker in Liedern. Žr. Vaclovas Biržiška, Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos, t. 2: XVIII–XIX amžiai, p. 158. Lietuvių liaudies dainas J. Kreuzcfeldas skelbė ir 1780–1781 m. leistame almanache Das preussische Tempe. Pirmajame almanacho numeryje yra „Parvedimo daina“ ir „Pirmvakario daina“ lietuvių ir vokiečių kalbomis bei gaidos. bei įvairių Europos tautų liaudies dainų rinktinėse 1778–1779 m. Leipcige išleistas Herderio sudarytas dviejų tomų įvairių tautų liaudies dainų rinkinys Volkslieder. Vėliau, 1813 m. Vienoje išleistas istoriko J. Müllerio parengtas naujas Volkslieder leidimas pakeistu pavadinimu Stimmen der Völker in Liedern. Greta daugiau negu pusantro šimto įvairių tautų dainų, spausdintų šiame rinkinyje, įdėtos ir aštuonios lietuvių liaudies dainos. Žr. Stimmen der Völker in Liedern, 1813. .

1829–1866 m. Karaliaučiuje ėjusiame periodiniame šviečiamojo pobūdžio leidinyje „Preussische Provintial Blätter“, nuo 1846 m. pervardytame „Neue Preussische Provintial Blätter“, be kitų dalykų, buvo publikuojama ir lietuviška tautosaka (beje, prūsiška, vokiška taip pat). Taip išsaugota labai svarbi dvasinio paveldo dalis bei padėtas apčiuopiamas pamatas moksliniams tyrinėjimams.

Ypač reikšmingas XIX a. tapo Europos kalbotyros mokslo korifėjų (ypač minėtini A. Schleicheris, A. Bezzenbergeris) išreikštas požiūris į lietuvių kalbos svarbą indoeuropeistikai, jų siekis mokytis šios kalbos natūralioje lietuviškoje aplinkoje. Taip užsimezgė mokslininkų bendradarbiavimas ir su provincijos inteligentija, ir su žmonėmis, kurie savo praktikoje ir atmintyje laikė kalbos ir tautosakos lobius.

XIX a. pirmojoje pusėje Vakarų Europos šalių etnologija, folkloristika kaip mokslo šakos, jų teorija ir metodologija dar tik formavosi. Tad naudojantis XIX a. surinkta folklorine medžiaga tikėtis fiksavimo precizijos, pilnos informacijos apie pateikėjus ar platesnį kontekstą neįmanoma. Dar daugiau, rankraščiais buvo gana laisvai dalijamasi, daromi jų nuorašai, kartais nurodomas ne pirminis šaltinis ar asmuo, iš kurio gautas rankraštis. Taip atsirado nemaža tautosakos vienetų, kurie yra identiški, tačiau skiriasi jų užrašytojas, užrašymo vieta, metai Žr. 2 išnašą. .

Liudvikas Rėza (Rhesa 1776–1840). Lietuvių folkloristikos pradininko Liudviko Rėzos pedagoginė ir mokslinė lituanistinė veikla, aukštas lietuvių liaudies poetinės kūrybos vertinimas sužadino ir į tautosakos rinkimo darbą įtraukė Mažosios Lietuvos parapijų šviesuolius – kunigus, mokytojus, dvarininkus ir kt. Lietuviškos tautosakos rinkimą bei vertimą į vokiečių kalbą pradėjęs XIX a. pirmajame dešimtmetyje, 1817 m. gruodžio 23 d. kreipimesi „Lietuvių literatūros bičiuliams“ Rėza prašė pagalbos fiksuojant išnykstančios lietuvių kalbos duomenis bei liaudies dainas:

Tikrai nusipelno nedidelės tautinės dainos, kad būtų surinktos ir, skoningai išvertus į vokiečių kalbą, pateiktos platesnei literatūrinei visuomenei. […] Todėl mano antrasis labai nuoširdus prašymas [pirmasis prašymas – paremti jo parengtą K. Donelaičio Metų leidimą – L. P.] – kilniesiems lietuvių literatūros bičiuliams, kad jie užrašytų tokias dainas iš liaudies lūpų ir teiktųsi persiųsti jas man vertimui ir publikavimui. Liudvikas Rėza, Lietuvių liaudies dainos, t. II, p. 335.

Spustelėjus išskleisti...

Tokiu būdu Rėza, pats iš žmonių lūpų neužrašęs nė vienos dainos, padedamas gausių talkininkų, 1825 m. išleido pirmąjį lietuviškų dainų rinkinį Dainos oder Littauische Volkslieder Žr. Dainos oder Littauische Volkslieder, 1825. . Po dainyno pasirodymo tautosakos rinkimas pastebimai pagyvėjo, įvairių parapijų kunigai arba kiti išsilavinę asmenys siuntė Rėzai savo užrašytą tautosaką, archyvas pildėsi nauja medžiaga Iki šiol pilniausiai visa L. Rėzos rankraščiuose esanti vertinga medžiaga publikuota XX a. viduryje išleistame dvitomyje Lietuvių liaudies dainos (RD I, 1958; RD II, 1964). . Kaip jau minėta, dvylika dainų su melodijomis Rėzos rankraštyne yra iš Šilutės apylinkų.

Ernstas Vilhelmas Beerbohmas (1786–1865), Wilhelmas Theodoras Schimmelpfennigis (1787–1850), Kriegeris (?). Šilutės apskrityje Rėza turėjo pagalbininkų – tai Peilės Muižės dvarininkas Ernstas Vilhelmas Beerbohmas, Rusnės kunigas Wilhelmas Theodoras Schimmelpfennigis W. T. Schimmelpfennigis Rusnėje kunigavo 1826–1831 m. Muzikinio folkloro tyrinėjimams svarbu tai, kad jis kurį laiką buvo Žilių parapijos mokyklos precentorius [lot. praecentor – dainavedys, solistas, dirigentas], parapinės protestantų bažnyčios vaikų mokytojas. Vadinasi, turėjo muzikinius duomenis ir išsilavinimą. Albertas Juška, Mažosios Lietuvos mokykla, p. 653. , Rusnės intendantas Kriegeris Žr. RD II 9; Intendántas [pranc. intendant – valdytojas, vedėjas]: 1. pareigūnas, kuris rūpinasi karinių dalių ir įstaigų ūkiu bei tiekimu; tokių pareigūnų karinis laipsnis; 2. XVII–XVIII a. Prancūzijos provincijos valdytojas, kuris rūpinosi policija, teismu ir finansais]. bei nežinomas asmuo iš Ventės rago. Iš paminėtųjų bene ryškiausia asmenybė – Beerbohmas, bendravęs ir bendradarbiavęs ne tik su Rėza, bet ir su kitais Karaliaučiaus mokslo, valdžios žmonėmis: J. Voigtu, G. H. F. Nesselmannu, P. von Bohlenu, F. Kuršaičiu, vokiečių indoeuropeistu A. Schleicheriu, Tilžės superintendentu K. V. O. Glogau Žr. Vaclovas Biržiška, Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos, t. 3: XIX amžius, p. 161–162; Liudo Rėzos Dainos: pirmojo lietuviško dainyno 2 dalis, p. 74. , Rytų ir Vakarų Prūsijos vyriausiuoju prezidentu H. T. von Schönu Žr. RD II 372. . Beerbohmas savo surinktą medžiagą skelbė ir periodinėje spaudoje. Bene vienas iš pirmųjų lietuviškų dainų tekstų pasirodė 1833 m. „Preussische Provintial Blätter“ IX numeryje – Beerbohmo iš žmonių lūpų užrašytos lietuviškos ir į vokiečių kalbą išverstos dainos „Aš vargdienėlė, aš be tėtužio“ tekstas Žr. PrBl, IX, S. 515–516. .

Iš 1835–1839 m. Beerbohmo laiškų Rėzai žinoma, kad jie susirašinėjo, o 1834 m. vasarą (o gal ir keletą kartų vėliau iki 1839 m.) viešėjo pas Rėzą, siuntė jam dainas, kalbinę medžiagą, žvejybos padargų, laivo konstrukcijos brėžinių ir aprašymų Žr. RD II 372–376; Juozas Eretas, „Rėzos gimtinė“, 1937; „Beerbhomo laiškai“, p. 179–186. . Išlikusioje rankraštinėje medžiagoje yra devynios Beerbohmo Rėzai atsiųstos dainos, iš kurių trys užrašytos su melodijomis (RD II 66, 97, 99), viena be melodijos (RD II 83), pastarosios ir kitų penkių dainų tekstus 1937 m. publikavo ir M. Biržiška Žr. 140. Szneketi ir gerti (Wiens su sawim’, ne geray), 141. Wēlavôs Mùszis (Źaloj’ Źolelej’), 142. Die junge Braut (Man kelele jojancziam’) 143. Die Muthwillige (Uź balto Stalo sēdējáu), 144. Fischerlied (Źweyys waltele), 145. Paukszciu Darbai (Wilkas, Wilkèlis). Žr. Liudo Rėzos Dainos: pirmojo lietuviško dainyno 2 dalis, p. 43–48. . RD II sudarytojai minėtąsias penkias dainas laikė menkavertėmis ir dėl jų turinio, ir dėl prastos užrašymo kokybės, todėl jos į šį leidinį nepateko Žr. RD II, 374–376. . Beerbohmo, lygiai taip pat kaip ir kitų to meto užrašinėtojų, atsiųstų dainų melodijos kelia jų užrašymų tikslumo klausimą. Pirmiausia, ar to meto verslininkui, valstybės tarnautojui pakako išsilavinimo ir gebėjimų tai daryti pačiam, ar melodijas užrašinėjo bažnyčios vargonininkas, giedojimo mokytojas ar dar koks nors kitas asmuo? Informacijos trūkumas neleidžia tiksliai atsakyti į šiuos klausimus.

Apie kitus Rėzos talkininkus – rusniškius kunigą Schimmelpfennigį, intendantą Kriegerį – išsamesnių tiesiogiai su tyrimu susijusių žinių maža. Pirmasis iš jų užrašė ir Rėzai atsiuntė tris dainas su melodijomis ir vienos tekstą, o antrasis – penkias dainas su melodijomis.

Karolis Vilhelmas Otonas Glogau (1805–1895). Penkias Tilžės apylinkių lietuviškas dainas, gautas iš Tilžės superintendento K. V. O. Glogau, 1849 m. publikavo „Neue Preussische Provintial Blätter“ Žr. „Fünf Dainos“, 1849. . Vieną iš šių dainų – Schimmelpfennigio Rėzai atsiųstą „Miegužio noriu“ (RD II 54) – tikriausiai bus turėjęs bei ja pasinaudojęs ir Glogau. Sunku pasakyti, ar jis, 1830–1832 m. kunigavęs Kintuose ir galbūt bendravęs su Schimmelpfennigiu, šią dainą gavo tiesiai iš jo, Rusnėje kunigu dirbusio 1826–1831 m., ar iš Beerbohmo E. Bacevičius, nenurodydamas informacijos šaltinio, teigia, kad Beerbohmas ir Glogau bendravo pastarajam kunigaujant Kintuose. Žr. Egidijus Bacevičius, „Muižės lietuvio“ tautosakos rinkinėliai. I dalis“, 2008. , ar dar kokiu kitu būdu.

Dėl šios ir kitų Glogau 1849 m. skelbtų dainų užrašymo Tilžės apylinkėse abejojo Nesselmannas: 1850 m. „Neue Preussische Provintial Blätter“ rašė, kad šios dainos negalėtų būti iš Tilžės apylinkių. „Miegužio noriu“ galėtų būti užrašyta Ragainėje, o kitos keturios – Laukiškoje ar Labguvoje. Toks patikslinimas būtų svarbus kalbotyros specialistams, ir tai Nesselmannas žada paaiškinti išsamiau Žr. NprBl, IX, Königsberg, 1850, S. 322. .

Svarbus faktas, kad vienintelė Glogau daina „Miegužio noriu“ publikuojama su melodija, todėl labiau tikėtina, kad ji gauta iš Schimmelpfennigio. Jis po studijų Karaliaučiaus universitete iš karto pradėjo dirbti Žilių mokykloje (Ragainės apskr.) precentoriumi – dainavedžiu. Tad Nesselmanno pastaba gali būti teisinga. Schimmelpfennigis galėjo šią dainą girdėti ne Rusnėje, bet Ragainės apylinkėse. Minorinė dainos melodija taip pat leidžia pritarti Nesselmanno spėjimui: minorinės ir kintamos dermės melodijos būdingesnės pietinei Mažosios Lietuvos etninės muzikos sričiai. Tai yra papildomas argumentas teigiant, kad jos pirminis užrašymas priklauso kitam užrašinėtojui. Dėl kitų dainų tekstų Nesselmannas taip pat tikriausiai teisus – Glogau 1832–1840 m. kunigavo Labguvoje Žr. Vaclovas Biržiška, Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos, t. 3: XIX amžius, p. 161. .

Augustas Schleicheris (1821–1868). Šilutės apylinkių dainų su melodijomis sąraše yra ir dvi garsaus vokiečių indoeuropeisto A. Schleicherio lituanistiniam palikimui priklausančios dainos: „Aš slūžijau pri savo pono“ ir „Augin tėvas du sūnyčiu“. 1852 m. atvykęs į Karaliaučių, Schleicheris susipažino su Nesselmannu, F. Kuršaičiu. Rinkdamas duomenis kalbai, tautosaką, aplankė nemaža Mažosios Lietuvos vietovių A. Sabaliausko duomenimis, Schleicheris lankėsi Ragainėje, Tilžėje, Priekulėje, Smalininkuose, Pilkalnyje, Kaukėnuose, Būdviečiuose, Kraupiškyje. Žr. Adolfas Sabaliauskas, „Augustas Schleicheris“, p. 34. Tačiau 2008 m. publikuotuose A. Schleicherio laiškuose yra nurodyta ir daugiau vietovių, kuriose lankėsi ir rinko tautosaką Schleicheris: Kakšiai, Kuršiai, Bagdonai, Vyžiai. Žr. „A. Schleicherio laiškai iš Lietuvos P. Šafaříkui (Pavel Jozef Šafárik, 1795–1861)“, 2008. ir žmonių. 1857 m. Veimare pasirodžiusioje knygoje Lietuvių pasakos, patarlės, mįslės ir dainos tarp kitų dalykų skyrelyje „Von mir gesammelte Lieder“ (Mano surinktos dainos) yra devynios į vokiečių kalbą išverstos lietuviškos dainos, kurių melodijoms pritaikytas fortepijono akompanimentas Žr. Litauische Märchen, Sprichworte, Rätsel und Lieder, S. 229–238. .

Dainos „Aš slūžijau pri savo pono“ užrašymo vieta nurodoma Peilė Muižė, nors nežinia, ar Schleicheris ten lankėsi. Jo bendradarbis, siuntęs kalbinę medžiagą žodynui, buvo ir Muižės dvarininkas Beerbohmas Žr. Leonas Gineitis, „Berbomas (Beerbohm) Ernstas Vilhelmas“. , todėl yra pagrindo manyti, kad jis Schleicheriui šią dainą galėjo parūpinti. „Aš slūžijau pri savo pono“ dabar laikoma vaikų daina, gerai žinoma Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių, apie tai plačiau šio straipsnio autorės jau rašyta Žr. Lina Petrošienė, „Vaikų dainuojamoji tautosaka Mažojoje Lietuvoje“, 2010. .

Antroji daina – „Augin tėvas du sūnyčiu“, kuri Schleicherio laiške Prahos universiteto bibliotekininkui P. Šafaříkui nurodoma kaip gauta „Nuo vyro iš Vyžių Heidekrug Kreis“, iki šiol publikuota nebuvo (žr. 3 pav. ir 63 išnašą). Plačiau apie ją rašoma dainų melodijų analizės poskyryje.

Peteris von Bohlenas (1796–1840). Bene didžiausias XIX a. Šilutės apylinkių dainų užrašymų pluoštas priklauso gana retai lietuvių folkloristikoje minimam Karaliaučiaus universiteto profesoriui sanskritologui Peteriui von Bohlenui. Jis 1825 m. Karaliaučiaus universitete įgijo daktaro laipsnį, čia ir profesoriavo bei, sekdamas Rėzos pavyzdžiu, taip pat rinko lietuvių liaudies dainas. D. Kauno duomenimis, 1835 m. Bohlenas buvo sudaręs beveik 145 dainų rinkinį, kurį ruošėsi publikuoti Žr. Domas Kaunas, Mažosios Lietuvos knyga: Lietuviškos knygos raida 1547–1940, p. 353. , tačiau jis nebuvo išleistas dėl ankstyvos Bohleno mirties 1840 m. Jo dukra Agnes von Bohlen išsaugojo tėvo rankraščius: visą medžiagą ji atidavė Tilžės Lietuvių literatūrinės draugijos archyvui Ch. Bartschas, susirašinėjęs su Londone gyvenusia A. von Bohlen, rengdamas Dainų balsus, gavo leidimą naudotis jos tėvo rinkiniu. Žr. Aukusti Robert Niemi, Lituanistiniai raštai: lyginamieji dainų tyrinėjimai, p. 108. Net 82 melodijos Dainų balsuose priskiriamos Bohleno „literatūriniam palikimui“ – taip vadino šiuos rankraščius Bartschas. Tačiau 47 šio „palikimo“ dainų melodijos sutampa L. Rėzos Lietuvių liaudies dainų antrojo tomo dainomis. Šios dainos laikomos Rėzos rankraščių nuorašais. Žr. RD II 6–7. Apie tai Bartschas tikriausiai nežinojo. Taigi 35 dainas galima laikyti vien tik Bohleno literatūriniu palikimu. . Bohleno devyniasdešimties lietuviškų dainų rinkinio Sammlung litthauischer Volkslieder, überseßt von P. von Bohlen dainos publikuotos „Neue Preußische Provinzial Blätter“ 1857–1861, 1865–1866 m. numeriuose. F. von Hasenkampas, pristatydamas Bohleno dainas, pastebėjo, kad dalis rankraščio dainų yra žinomos iš Rėzos, Nesselmanno, Gisevijaus, Budriaus ir kt. rinkinių, tačiau nemaža dainų yra iki šiol niekur neskelbtos Žr. F. von Hasenkamp, „Sammlung litthauischer Volkslieder“, S. 356–357. . Lietuviškas dainas šis autorius laiko kalbos, kuriai, kaip ir prūsų gentims bei kalbai, lemta išnykti, paminklu bei istorine vertybe. Peržvelgus visus „Neue Preußische Provinzial Blätter“ numerius iki 1866 m., kai nustotas leisti žurnalas, matyti, kad publikuotos ne visos 90 dainų. Paskutinė daina pažymėta 59-uoju numeriu, po ja yra pastaba, kad bus tęsinys. Vadinasi, viso rankraščio publikuoti nespėta. Daugiau surinktų dainų – 82 vienetus – į Dainų balsus įtraukė Bartschas, ir tik todėl šios dainos išliko, nes rankraščio originalo likimas nežinomas.

Karaliaučiaus periodą savo autobiografijoje Bohlenas aprašė skyriuje „Amstjahre von 1825 bis 1836“ Žr. Autobiographie des ordentl. Professors der orientalischen Sprachen und Literatur an der Universität zu Königsberg Dr. Peter von Bohlen […], S. 62–74. , tačiau platesnės ir konkretesnės informacijos apie jo keliones į Mažosios Lietuvos kaimus renkant tautosaką beveik nėra. Jis širdingai pasakoja apie gerus Karaliaučiaus universiteto profesorių santykius, čia tvyrančią palankią atmosferą, tačiau pavardžių mini nedaug. Ypač džiaugiasi Rytų ir Vakarų Prūsijos vyriausiojo prezidento T. Schöno, vieno iš geriausių savo bičiulių Dr. J. Voigto, Dr. Hirscho draugyste Žr. ten pat, S. 66–67. . Čia taip pat užsimenama ir apie tai, kad Bohlenas ir Voigtas lydėdavę Schöną kelionėse po Mažąją Lietuvą. Deja, bet kiti asmenys, su kuriais, tikėtina, rinkdamas lietuvišką medžiagą tiesiogiai ar susirašinėdamas bendravo Bohlenas, autobiografijoje neminimi.

Bohleno lietuviškų dainų rinkinį pildė jau anksčiau ne kartą minėtas Peilės Muižės dvarininkas Beerbohmas, pas kurį minėtieji Schönas, Voigtas ir Bohlenas lankėsi. Rėzos archyve yra išlikęs Beerbohmo 1828 m. splio 20 d. laiškas Schönui, kuriame rašoma apie jam persiunčiamą Aulavėnų klebono Hertelio 17-os dainų rinkinį Žr. RD II 372. . Vadinasi, šiuo rinkiniu disponavo ir Rėza, ir Bohlenas, apie tai galima suprasti iš paties Bohleno komentarų prie kai kurių jo surinktų dainų Bohlenas apie dainą „Kelkitės, vaikai, jau ziegoris trys“ (BDB 306) rašė: „Autorius turėtų būti kunigas H. [Hertelis] iš Aulavėnų prie Įsruties. Nenorėjau jos išmesti, nes ji jau paplitusi žmonėse“. Žr. BDB 662; „Der Verfasser soll Pfarrer H. in Aulowöhnen bei Insterburg sein. Ich habe es nicht auschliesen wollen, weil es bereits im Volke lebt“ Žr. Dainu balsai: Melodieen litauischer Volkslieder, S. 295–296. , apie tai, remdamasis Tetzneriu, rašė M. Biržiška „Pasak Tetznerio (Dainos, 1903, pusl. 31) 1827–1834 Ert. [Hertelis – L. P.] patiekęs Rėzai 17 dainų; kaip rodos, ir prof. Bolėnui 1830–1834 m. bus jis 10 dainų davęs“. Žr. Liudo Rėzos Dainos: pirmojo lietuviško dainyno 2 dalis, p. 86. bei Rėzos archyvo rankraščių vienetus aprašęs A. Jovaišas Žr. RD II 11. .

Kad Šilutės apylinkėse Bohleno užrašytos dainos galėjo būti gautos iš Beerbohmo, spėja ir Vaclovas Biržiška:

Galimas daiktas, kad ir tos dainos, prie kurių P. Bohlenas padėjo „Kinten“ ir kurias taip pat paskelbė Bartschas, bus Berbomo užrašytos. Vaclovas Biržiška, Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos, t. 2: XVIII–XIX amžiai, p. 399.

Spustelėjus išskleisti...

Prie Rėzos archyvui priskiriamos dainos „Ui ui aš nuvargus“ (RD II 99), spausdinamos Bartscho Dainų balsuose, sudarytojo nurodymu priskiriamos Bohlenui, yra pastaba:

Šios dainos melodija atsiųsta apie 1835 m. P. von Bohlenui iš Muižės prie Kuršių marių. BDB, 328.

Spustelėjus išskleisti...

Gali būti, kad ją Bohlenui taip pat galėjo persiųsti Beerbohmas, kuris šią dainą 1827 m. atsiuntė ir Rėzai.

Rėza ir Bohlenas, dirbdami Karaliaučiaus universitete, tikriausiai turėjo kokių nors bendrų reikalų „Karaliaučiuje suėjęs su L. Rėza ir Prūsijos istoriku J. Voigtu, susidomėjo prūsų ir lietuvių kalbomis, jų senove ir dainomis“. Žr. Lietuvių enciklopedija, t. 3: Birutė–Chromotipija, p. 98. , nors apie kokius artimesnius ryšius tautosakos rinkimo darbe išsamesnių žinių nėra, išskyrus tai, kad Bohlenas prie dainos „Anksti rytą kėliau“ (RD II 97) pateikė pastabą, kad ją gavęs iš Rėzos Žr. BDB 661. .

Adalbertas Bezzenbergeris (1851–1922). Prie gausiausią skaičių Prūsijos lietuvių liaudies dainų melodijų užrašiusiųjų XIX a. priskirtinas garsus vokiečių kalbininkas, archeologas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adalbertas Bezzenbergeris Vertingame kalbos bei mitologijos veikale „Litauische Forschungen“ spausdinami 67 dainų tekstai ir 34 melodijos 1879–1880 m. surinkti Mažojoje Lietuvoje. Beveik visa ši medžiaga yra sudėta į Bartscho Dainų balsus, kai kas perspausdinta XX a. leidiniuose. Žr. Litauische Forschungen: Beiträge zur Kenntniss der Sprache und des Volkstumes der Litauer, 1882. . 1880 m. atsisakęs pareigų Göttingeno universitete, Bezzenbergeris atvyko dirbti į Karaliaučiaus universitetą ir įsitraukė į Mažosios Lietuvos visuomeninį-kultūrinį gyvenimą, susipažino su įdomiais krašto žmonėmis, padėjusius rasti reikalingus informantus tarp vietinių gyventojų. Vienas iš Bezzenbergerio pagalbininkų, vėliau tapęs geru bičiuliu, jau nuo 1880 m. buvo Lėbartų ir Šilutės dvarų savininkas Hugo Scheu, su kuriuo kartu rinko lietuvišką tautosaką Žr. „Mano draugas Bezzenbergeris“, 2007. . Regis, juos siejo ir svainystės ryšiai: Bezzenbergeris 1880 m. vedė H. Scheu žmonos J. M. Schultz giminaitę Heleną Schultz Žr. Linas Tamulynas, „A. Bezzenbergerio archeologiniai tyrinėjimai Klaipėdos krašte“, 249. .

Rinkdamas duomenis kalbai, o maždaug nuo 1883 m. atlikdamas archeologinius tyrinėjimus Klaipėdos krašte Žr. ten pat, p. 252. , Bezzenbergeris aplankė nemaža Mažosios Lietuvos vietovių, bene pirmieji dainų užrašymai datuojami 1879 m., paskutiniai – 1887 m., tačiau 1880 m. buvę patys rezultatyviausi. Tais pačiais 1880 m. Bezzenbergeris Šilutės apylinkėse užrašė keturias lietuviškas dainas.

Stebėtinas ne tik Bezzenbergerio surinktų dainų kiekis (mintyje turima visa jo surinkta medžiaga), tačiau ir melodijų fiksavimo kokybė: jos užrašytos gana tiksliai. Taip teigti leidžia XX a. Klaipėdos krašte užrašyti tų pačių dainų variantai. Gana netikėta yra tai, turint mintyje Bezzenbergerio kaip kalbininko interesus, kad Šilutės apylinkėse fiksuotų dainų užrašytas tik pirmasis posmelis. Tikriausiai tiek teprisiminė pateikėjai.

Aiškiai suvoktas ir deklaruotas pavojus dėl lietuvių kalbos ir kultūros nykimo XIX a. Rytprūsių inteligentiją įtraukė į su profesija ar tiesioginėmis pareigomis beveik nesusijusį darbą – lietuviško folkloro rinkimą. Kita vertus, XIX a. baltistams kalbų tyrinėjimas buvo neatsiejamas nuo folklorinių tekstų. Aprašytųjų asmenų, nors jie yra tik nedidelis fragmentas visame tuo metu veikusiųjų kontekste, neįkainojamo indėlio į lietuvių kultūrą pervertinti neįmanoma.

Dainų melodika

XIX a. Šilutės apylinkių lietuviškų dainų melodijų medžiaga negausi – 34 užrašymai. Kaip jau buvo užsiminta anksčiau, vienas iš sudėtingiausių ir mįslingiausių dalykų – melodijų užrašinėjimo metodika, o neretu atveju ir klausimas – kas iš tikrųjų atliko notaciją. Tarp XIX a. lietuviško folkloro rinkėjų Mažojoje Lietuvoje profesionalių muzikų nebuvo. Didžiąją darbo dalį atliko teologinį išsilavinimą turintys parapijų kunigai, kurie studijuodami įgaudavo ir tam tikrą muzikinį pasirengimą Žr. Daiva Kšanienė, Muzika Mažojoje Lietuvoje: lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis), p. 37. . Melodijas užrašinėjo ir iš Europos universitetų į Mažąją Lietuvą mokytis lietuvių kalbos ir rinkti jos duomenų atvykstantys kalbotyros profesoriai. Vertinant liaudies dainų melodijų užrašymus, matoma nemaža abejotinų dalykų, kurie labai apsunkina etnomuzikologinius tyrinėjimus. Patikrinti melodikos užrašymų tikslumą bent iš dalies padėtų XX a. Klaipėdos krašto dainos, tik, deja, tiriamosios medžiagos variantiškumas gana menkas. Ypač tai pasakytina apie tą dainų sluoksnį, kuris neturi variantų ir tarp lietuvininkų, ir tarp visų lietuvių dainų.

Dėl objektyvių priežasčių (viena iš pagrindinių – išsilavinusių lietuvių, kuriems rūpėtų lietuviškas folkloras, XIX a. Mažojoje Lietuvoje beveik nebuvo) XIX a. Šilutės apylinkėse dainų surinkta gana nedaug, nors beveik nekyla abejonių, kad tuo laiku dainuojamoji tautosaka čia buvusi gyva. XX a. fiksuota medžiaga atrodo gerokai įvairesnė, tačiau muzikiniu požiūriu paprastesnė. Vienareikšmiškai atsakyti, ar tai yra naujas, ar anksčiau nefiksuotas sluoksnis, beveik neįmanoma. Repertuaro pasikeitimą galėjo lemti XX a. vykę radikalūs demografiniai pokyčiai šiame krašte – atsikėlė arba priverstinai atkelta nemažas skaičius kitų regionų žmonių.

Turimoji medžiaga ją leidžia grupuoti taip: 1) pavienės Šilutės apylinkėse fiksuotos dainos, kurių variantų kituose Lietuvos regionuose, sprendžiant pagal LLDK Žr. Lietuvių liaudies dainų katalogas, 1972–1986. duomenis, nėra; 2) Šilutės apylinkių dainos, žinomos visoje Lietuvoje.

Pirmajai grupei priskirtina trylika dainų (38 %, žr. 1 lentelę). Vyraujanti melodijų derminė spalva – mažoras, vienintelė melodija yra minoriška. Kai kuriose melodijose galima įžvelgti modalinių dermių požymių. Chromatinis dermės laipsnių kintamumas šioms melodijoms taip pat nesvetimas. Melodijų prigimtis išskirtinai monodinė, daugeliui dainų pritarti tradiciniu būdu (taip, kaip daugiabalsės dainos dainuojamos kituose Lietuvos regionuose) neįmanoma. Retais atvejais galimas epizodiškas pritarimas (pvz., kaip dainuojama rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje) arba reikalaujantis chorinio dainavimo patirties (pvz., BDB 306).

1 lentelė. Šilutės apylinkėse XIX a. užrašytos dainos (variantai, žinomi tik Mažojoje Lietuvoje, žymimi ML, visoje Lietuvoje – žymimi L) * Lituanistiniame A. Schleicherio palikime yra trys dainų melodijos, kurios iki šiol nebuvo publikuotos tautosakos rinkiniuose ar dainynuose: „Anksti rytą keldama“, „Pas tėvelį jaugau“, „Augin tėvas du sūnyčiu“. Žr. August Schleicher, Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas, p. 697, 703, 732.