Straipsnis Tautosakos rinkimo ištakos Šilutės apylinkėse: objekto ir konteksto sąveika

Monodinę melodiką lemia du pagrindiniai struktūriniai dalykai: melodinės linijos sandara bei jos diapazonas. Vyrauja platus arba net labai platus diapazonas, siekiantis oktavą, tercdecimą, kvartdecimą. Tokia melodijų apimtis susidaro dėl melodinės linijos slinkties tercijų, kvartų, kvintų intervalų šuoliais, kartais einančiais vienas po kito, neįsiterpiant tarp jų nuoseklesniems sekundų ėjimams. Dažnokos sekvencijos ar jų grandinės – tai yra melodiniai bruožai, bemaž nebūdingi archajiniam lietuvių muzikiniam folklorui, tačiau tarp lietuvininkų dainų, ypač užrašytų XIX a. ir neturinčių melodinių atitikmenų tarp XX a. Klaipėdos krašto dainų melodijų, gana dažni. Melodikos specifiškumą, taip pat ir platų diapazoną, sukuria ir tam tikrų dermės laipsnių (pvz., 4, V, VII) dažnumas bei padėtis melodinėje linijoje (pradiniai ar baigiamieji, pusinių ar baigiamųjų kadencijų tonai). Melodiją pradedantis 4 laipsnis neretai sukelia abejonių dėl pagrindinės tonacijos, ypač jeigu nepasitikima prieraktiniais ženklais.

Savitas, kituose regionuose retokai (išskyrus Dzūkiją, kur VII vedamasis taip pat dažnas, tik jo intonacija labilesnė) pasitaikantis dalykas – kadencijos su septintu vedamuoju laipsniu. Manytina, kad tai susiję su bažnytinėmis giesmėmis, lygiai kaip ir su pasaulietine vokiška arba bendraeuropietiška muzika. Netipiška lietuvių muzikiniam folklorui baigiamoji kadencija yra oktavos šuolis (pvz., b1-b, RD II 97), tačiau Mažosios Lietuvos dainose tokių kadencijų pastebima. Abejotina, kad tai yra senas, folklorinį pagrindą turintis muzikinis darinys – tai greičiau yra iš profesinės muzikos perimtas dalykas arba melodijų užrašinėtojų „išmonė“.

Kai kurie šios grupės dainų tekstai dainuojami ta pačia melodija: „Rėdykit greitai“ (RD II 51, BDB 210) ir „Ui ui Dievuži“ (BDB 256), „Kas tas miežio grūdas“ (RD II 116, BDB 344) ir „Ei bernyti mano“ (BDB 273). Tai nėra koks nors išskirtinis dalykas lietuvių folklore. Tačiau lygiai taip pat gali būti ir užrašinėtojų sumanymas skirtingiems, bet tapačios eilėdaros tekstams „pritaikyti“ metroritmiškai tinkamą melodiją. Galbūt tai yra ir giesmynų leidimo praktikos „aidas“, nes daugelis lietuviškų liuteroniškųjų giesmynų gaidų tekstų neturėjo. Buvo pasitenkinama nuoroda, pagal kokios visuotinai žinomos giesmės arba kokiame konkrečiame nurodytame giesmyne (dažniausiai vokiškame originale) esančia melodija reikia giedoti atitinkamą giesmę.

Dvi šios grupės dainos yra vokiškų dainų vertimai: „Kelkitės, vaikai, jau ziegoris trys“ (BDB 306) M. Biržiška apie šią dainą rašo: „[…] tame rinkinyje bemaž prie visų dainų pažymima: Bedarf [Praecentor in Kalninken] […], bet šioji daina, rinkinio pati pirmoji, neturi savo kilmės pažymėjimo“. M. Biržiška taip pat nurodo Bartscho Dainų balsuose spausdintą šios dainos variantą ir komentuoja, kad Bohlenas ją bus gavęs „bene iš Beerbohmo“. Žr. Liudo Rėzos Dainos: pirmojo lietuviško dainyno 2 dalis, p. 86. V. Kalvaitis nurodo, kad ši daina „Kintų par. R. [Rėza – L. P.] iš Karaliaučiaus karališko knygyno rankraščio“. Žr. Prūsijos lietuvių dainos, p. 277. Bartschas šią ir BDB 305 dainas vertino taip: „Abi dainos, kaip rodo turinys ir ritmas, nėra senos. […] Mes bent jau negalime sakyti, kad joje būtų „svetimų sąskambių“, ir taip pat įdedame į rinkinį“. Žr. BDB 662. ir „Yra visi didi“ (BDB 329). Daugiakultūrėje ir daugiakalbėje aplinkoje tai taip pat nėra stebinantis reiškinys, sudėtinga tinkamai įvertinti ir jo mastą. Gali būti, kad dėl riboto požiūrio į folklorą, jo vertę (iki šių dienų gaji nuostata vertingais laikyti tik „labai senus“ dalykus, bemaž visiškai nesant galimybės jų datuoti) nežinome tikrosios ir verstų dainų paplitimo tarp Prūsijos lietuvių padėties. Nujausti galima iš to meto dainynuose esančios medžiagos. Pavyzdžiui, Bartscho Dainų balsuose yra atskiras skyrius „IX. Priedas (Svetimos gaidos)“ Žr. BDB 645–660. , kuriame sudėtos literatūrinės kilmės dainos. V. Kalvaičio Prūsijos lietuvių dainose taip pat yra autorinių dainų skyrius „II. Pridėjimas: Šviežios dainos“ Žr. Prūsijos lietuvių dainos, p. 349–358. , o ir visame šiame dainyne yra nemaža dainų tekstų, kuriems būdingi autorinės kūrybos bruožai.

Apie tai, kad liaudyje sakytiniu ir rašytiniu būdu plito vokiška autorinė kūryba, liudija Bohleno pastaba prie vienos iš verstųjų dainų „Kelkitės, vaikai, jau ziegoris trys“. Pirmą kartą 1858 m. publikuojant šią dainą, Bohleno pastaboje sakoma, kad ši daina, sprendžiant pagal ritmą ir turinį, esanti nauja, tačiau ji įtraukta į rinkinį todėl, kad paplitusi liaudyje Žr. NprBl, Band I, 1858, S. 306. . Pirmajame Dainų balsų leidime pateiktas Bohleno nurodydamas, kad šios dainos autorius yra Aulavėnų prie Įsruties kunigas Hertelis:

Der Verfasser soll Pfarrer H. in Aulowöhnen bei Insterburg sein. Ich habe es nicht auschliesen wollen, weil es bereits im Volke lebt. Dainu balsai: Melodieen litauischer Volkslieder, S. 295–296. „Autorius turėtų būti kunigas H. [Hertelis] iš Aulavėnų prie Įsruties. Nenorėjau jos išmesti, nes ji jau paplitusi žmonėse“. Žr. BDB 662.

Spustelėjus išskleisti...

M. Biržiška, komentuodamas šią dainą ir remdamasis K. Bücherio bei A. Koppo duomenimis, teigė, kad tai

vokiškoji Schlezo Johann Ferdinand Schlez (1759–1839) – vokiečių kunigas, dirbęs Aukštutiniame Hesene, pedagogas, mokyklinių vadovėlių autorius, jaunimo ir liaudies poetas. Teologiją studijavo Jenos universitete. Mirus tėvui, perėmė jo pareigas ir kunigavo. Kai kurie jo eilėraščiai tapo dainomis. Kunstlied, išspausdinta 1787 m. leidinyje Göttinger Musenalmanach. Tad Ertelį [Hertelį – L. P.] tenka mums laikyti tik vertėju. Liudo Rėzos Dainos: pirmojo lietuviško dainyno 2 dalis, p. 86. Pastabose nurodomas, kad tai yra kūlimo daina – Drescherlied.

Spustelėjus išskleisti...

Bohleno pateikta melodija homofoninė, plačios kvartdecimos apimties (h-e2), melodinė linija šuoliška su sekvencijų slinktimis. Dažnas ir svarbus septintas vedamasis laipsnis, jo išrišimu į pirmąjį laipsnį pagrįsta baigiamoji kadencija. Melodijos forma – uždainis ir priedainis – nebūdinga lietuvių liaudies dainoms. Su vokišku melodijos oroginalu didelio panašumo nėra, išskyrus mažorinę dermę, homofoninį stilių bei trijų dalių (lietuviška daina 3/8, vokiška – 6/8) metrą. Bemaž visi išvardytieji formalieji muzikiniai bruožai būdingi ir kitoms šios grupės dainoms, todėl kyla klausimas apie tiriamųjų dainų melodikos liaudiškumą ir tam tikra prasme lietuviškumą. Viena vertus, galima nepasitikėti užrašinėtojų muzikine kvalifikacija ir manyti, kad aptariamosios melodijos galėjo būti suvoktos klaidingai arba sąmoningai redaguotos. Kita vertus, tokia galėjo būti realybė: pasaulietinė bendraeuropinė muzikinė kultūra ir bažnytinės giesmės įspaudė ryškų pėdsaką vietinių lietuvių muzikiniame folklore. Muzikinė medžiaga rodo, kad abu veiksniai buvę vienodai reikšmingi.

Šiokio tokio aiškumo iš dalies galėtų suteikti XX a. užrašytieji tų pačių dainų variantai, tačiau jų labai maža. Aptariamojoje grupėje rasti dviejų dainų variantai: „Šunys loja, čia vėruoja“ (RD II 11) ir M. Jankaus padainuota „Šunys loja tribiliuoja“ (LŽ 14) Žr. Kazys Grigas, Zita Kelmickaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius (sud.), Lietuvininkų žodis, p. 34. , „Tai tau, tai tau, sūnyti“ (BDB 253) ir A. Mažeivos „Lingoj svyroj paukšteli“ (Eit mergeli pajūriais, 21) Žr. Lina Petrošienė, Jonas Bukantis (sud.), Eit mergeli pajūriais: Anos Mažeivos padainuotos Klaipėdos krašto dainos, p. 77. . Šių variantų palyginimas vienareikšmio atsakymo dėl melodikos užrašymų tikslumo ar lietuviškumo neduoda. M. Jankaus padainuotoji ir RD II 11 melodijos labai artimas visais požiūriais. A. Mažeivos dainos melodija neturi nieko bendra su BDB 253. Antrojoje dainų grupėje variantiškumas šiek tiek gausesnis ir „iškalbingesnis“.

Antrojoje grupėje yra dvidešimt viena (62 %) daina. Muzikinė medžiaga formaliaisiais bruožais daug kuo artima pirmosios grupės dainoms. Visų pirmiausia – vyraujančia mažorine derme. Trys melodijos minorinės, vienoje iš jų yra derminės kaitos požymių – tonacinis nukrypimas (schema – g1–d2–g1). Modalumas, dermės laipsnių intonavimo labilumas (aukštinami 1, 4, VII laipsniai) taip pat būdingas kai kurioms melodijoms. Melodijų diapazonas platus: daugiausia oktavos ir nonos apimties, siauresnių negu seksta melodijų nėra. Kaip ir pirmojoje grupėje, ryškus melodinės linijos šuoliškumas tercijų, kvartų, kvintų, oktavų intervalais, judėjimas sekvencijomis.

Tačiau šioje grupėje gerokai daugiau (beveik 2/3) melodijų, kurioms galima pritarti tradiciniu būdu (1/3) arba pritarimas įmanomas epizodiškai (1/3) Būtina pabrėžti, kad patikimų žinių apie daugiabalsio dainavimo tradicijos egzistavimą Mažojoje Lietuvoje nėra. . Melodikos analizei palankesnis šios grupės dainų variantiškumas. XX a. užfiksuotoje tautosakoje randami lietuvininkų M. Jankaus, A. Deivelaičio, M. Klingerienės, K. Reizgio, A. Pažėros, R. Girulytės bei kitų Lietuvos regionų dainininkų padainuoti variantai.

Vestuvinės dainos „Po mano tėvo stiklo langeliu“ (RD II 101, BDB 287) bei „Po mano tėčio“ (BDB 91a) buvusios gana populiarios, jas XX a. padainavo M. Jankus (LŽ 79, 18), K. Reizgys (LLD V 456) Žr. Lietuvių liaudies dainynas, t. 5: Vestuvinės dainos, kn. 3: Mergvakario ir jaunojo sutiktuvių dainos, p. 408. , A. Deivelaitis (LŽ 79). Nors melodijos nėra identiškos (to folklore ieškoti ir nedera), tačiau turi daug bendrų formaliųjų muzikinių požymių – monodinę prigimtį, mažorišką dermę, trijų dalių metrą, platų diapazoną, pakankamai įmantrią melodinę liniją. Tai yra pamatiniai lietuvininkų dainų melodikos bruožai. Kituose regionuose, sprendžiant pagal turimą medžiagą, ši daina dainuota visiškai kitokiomis melodijomis.

Plačiai visoje Lietuvoje dainuotа karinė daina „Visi bajorai į Rygą joja“ buvusi populiari ir tarp Prūsijos lietuvių. Vien Bartscho Dainų balsuose publikuojamos aštuonios (!) melodijos. Dvi iš jų – „O ir atjojo“ (BDB 149c, 149f) – užrašytos Šilutės apylinkėse. XX a. taip pat ši daina dainuota kitur Klaipėdos krašte, žinomi penki variantai, iš jų du šilutiškių – A. Pažėros „Šiandien mes gersam“ (LŽ 88) ir R. Girulytės „Trijų seselių jauns brolužėlis“ (KUTRF 403).

Šios dainos melodijų gausa leidžia susidaryti tam tikrą nuomonę ne tik apie pačią muziką, bet ir apie fiksavimo metodikos dalykus. Čia gana aiškiai atsiskleidžia Bohlenui priklausančių melodijų užrašinėtojų (atrodytų, kad daugelį jų užrašinėjo tas pats asmuo) muzikinio suvokimo ypatumai: daugelis melodijų statiškos, išsiskiria nedainingumu, ypač pamėgtais oktavos šuoliais, trimitinėmis intonacijomis, santykiniu chromatinių ženklų, VII vedamojo laipsnio dažnumu. Ir šios dainos melodijų kontekste Bohleno archyvo daina pasižymi išvardytomis savybėmis. Bohleno rinkinio melodijų užrašymų tikslumu abejojo, juos taisė J. Čiurlionytė Žr. Jadvyga Čiurlionytė, „Ch. Bartscho melodijų rinkinys „Dainų balsai“, p. 24. . Bene tiksliausios ir artimiausios XX a. užrašytoms melodijoms yra paties Bartscho Širvintoje, Vilkyškiuose užrašytos melodijos bei Bezzenbergerio užrašymai Enskiemyje ir Metrikviečiuose.

Bezzenbergerio užrašymas (BDB 149f) – tai daininga mažoriška homofoninės prigimties melodija, visiškai sutampanti kitu tekstu M. Klingerienės padainuotos dainos „Mėrgėli mana“ (Bj 32) melodija. Kitos Bezzenbergerio užrašytos dainos „Šėriau žirgelį į strajelį“ (BDB 107a) melodija gimininga ir Vilkyšiuose Bartscho užrašytajai (BDB 107), ir giruliškės M. Klingerienės padainuotajai „Šėriau žirgėlį“ (Bj 21). Nėra žinoma, ar dainų melodijas užrašinėjo pats Bezzenbergeris, bet jų tikslumu abejoti netenka.

Atskiro dėmesio nusipelno Schleicherio iš Mažosios Lietuvos į Prahą P. Šafaříkui siųstuose laiškuose esanti dainos „Augin tėvas du sūnyčiu“ melodija, kuri iki šiol publikuota nei Schleicherio darbuose, nei Bartscho „Dainų balsuose“ nebuvo.

LLDK rodo, kad ši karinė daina buvusi labai populiari ir dainuota visoje Lietuvoje, kataloge priskirta teminei grupei „Carinės Rusijos ir Prūsijos karų atspindžiai“ Žr. Lietuvių liaudies dainų katalogas, t. 4: Istorinės-socialinės dainos, p. 207. . Mažojoje Lietuvoje ji taip pat fiksuota ir XIX a., ir XX a. Laiško faksimilėje matyti, kad Schleicheris melodijas užrašinėjo pats, matyt, turėjo tam tikrą muzikinį pasiruošimą, nors apie tai kokių konkretesnių žinių, išskyrus A. Sabaliausko straipsnyje esantį paminėjimą, kad „Gimnazijoje […] pasireiškė jo muzikiniai gabumai“ Adolfas Sabaliauskas, „Augustas Schleicheris“, p. 26. , nėra. Kaip pastebi I. Lemeškinas, laiškuose rasti natų „užrašymai visiškai neigia paplitusį mitą, neva Schleicheris neturėjo klausos ir dėl to neištyrė lietuvių kalbos priegaidžių“ Ilja Lemeškin, „Vietoj pratarmės (I)“, p. 11. . Spręsti apie Schleicherio muzikinius duomenis, lietuviškos melodikos suvokimą gana sudėtinga, tačiau aptariamoji melodija kitų lietuvininkų dainų tarpe neatrodo kuo nors išskirtinė. Galbūt kiek nenatūraliai skamba kadencijos. Visos žinomos šios dainos lietuvininkų melodijos yra labai skirtingos, artimo varianto nėra. Tad svarstyti ar kritikuoti melodijos užrašinėtojo muzikinę kompetenciją būtų nekorektiška.

Lyginant šios grupės melodijas su kituose regionuose užrašytosiomis, išryškėjo tam tikras dėsningumas – nemažos dalies melodijų panašiausi variantai yra užrašyti Dzūkijoje, Suvalkijoje, Veliuonos krašte, pavieniai – ir kitose Lietuvos vietose. Įdomus pavyzdys „Suderėjau aš darželį“ (BDB 294), kuriam artimas tekstas „Sėjau rūtų, sėjau mėtų“ (LLD XI 118) užrašytas Alytaus apskr. Abi dainas sieja priedainiai „Ei kukū! […] Šiluogeliai žy(di)“ (BDB 294) ir „Ak kukū, […] Šalvuogutė žydi“ (LLD XI 118) Žr. Lietuvių liaudies dainynas, t. 11: Vestuvinės dainos, kn. 5: Sugrįžimo iš jungtuvių – jaunosios apdovanojimo dainos, 1996. , turinys įvairuoja, todėl ir LLDK šios dainos priskirtos skirtingiems tipams. Melodijas taip pat sieja tik mažoriška dermė. Tačiau jų giminingumas atsiskleidžia subtilia, bet išraiškinga forma.

Atskirai aptartina velykinio lalavimo daina „Labas vakars, pon gaspador“ (BDB 305), ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad ji užrašyta Šilutėje. Čia reikia prisiminti tai, kad Bohlenas savo rankose turėjo ir Beerbohmo, ir Hertelio, ir Kriegerio, gal ir kitų rinkėjų rankraščius, tačiau beveik visada dainos užrašymo vietą nurodė Šilutės apylinkes, o tai ne visada buvo tiesa. Todėl šiuo atveju taip pat kyla tam tikra abejonė. Pavyzdžiui, V. Kalvaičio rinkinyje ši daina užrašyta Žydkiemyje – dabartinės Lenkijos teritorijoje Žr. Prūsijos lietuvių dainos, p. 2–3. . K. Kapeleris šią dainą sako paskutinį kartą girdėjęs 1854 m. savo tėvų namuose Alekskiemyje Stalupėnų apskr. Žr. Vacys Milius (sud.), Lietuvininkai: apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktajame amžiuje, p. 375. , esančioje pasienyje su Suvalkija. Dar viena panaši daina, priskiriama ūkinės tematikos lalavimo dainoms, XIX a. antroje pusėje A. Juškos užrašyta Veliuonos apylinkėse Žr. Lietuviškos dainos, t. I, nr. 311. . Jeigu minėtoji daina ir buvo užrašyta Šilutės apylinkėse, tai ji tikriausiai yra atklydusi iš pietinės ar net pietrytinės Lietuvos dalies. Spėjimą paremia mažoriška „dzūkiško“ tipo melodija, kurioje ryškios 1-4-5 laipsnių toninės atramos, pabaigos tonas – 2 laipsnis. Panašia melodija Švenčionių r. dainuota petrinių daina „To to, prieš petrinelį“ (DzM 144) Žr. Genovaitė Četkauskaitė (sud.), Dzūkų melodijos, p. 218. , Ignalinos r. paruginė daina „Oi, to to, buvo mana anyta pikta“ (DzM 147a), Varėnos r. kalėdinė daina „Vai ir atvažiavo penki nežanoci“ (Atvažiuoja kalėdos, 55) Žr. Skirmantė Valiulytė (sud.), Atvažiuoja Kalėdos: Advento–Kalėdų papročiai ir tautosaka, p. 66–67. . Velykinio lalavimo melodijos sandara sudaro galimybę pritarti antruoju balsu protarpiais – taip, kaip dainuojama rytų ir pietryčių Lietuvoje.

Antrajai grupei priskirtinos ir vaikų dainos „Aš slūžijau pri savo pono“ (BDB 138a) ir „Taiso giružėje“ (BDB 348), kurias šios straipsnio autorė yra aptarusi Žr. Lina Petrošienė, Vaikų dainuojamoji tautosaka Mažojoje Lietuvoje, p. 79–105. . Jos rodo bendrumą su kitų Lietuvos regionų dainomis.

XIX a. Šilutės apylinkių melodijų medžiagos ribotumas negali atsakyti į visus kylančius probleminius klausimus bei pateikti vienareikšmių apibendrinimų. Tačiau galima pasakyti, kad lokalinis savitumas ilgainiui keitėsi, pvz., akivaizdus melodikos paprastėjimas, „mažoriškėjimas“ (XIX a. – mažorinių melodijų 88 %, XIX–XX a. bendrai mažorinės melodijos sudaro 91 %), bendralietuviškų / bendraeuropinių muzikinių bruožų plitimas. XIX a. medžiagoje beveik nematyti žemaitiškos muzikinės stilistikos bruožų, nors šios etninės grupės kaimynystė pati artimiausia, čia kalbėta vakarų žemaičių donininkų tarme. Daug ryškesnis monodinis melodikos stilius, kuris būdingas suvalkietiškai, dzūkiškai melodikai.

Išvados

Šilutės apylinkių lietuviško muzikinio folkloro rinkimas XIX a. buvęs labai fragmentiškas, išimtinai susijęs su konkrečių asmenybių sąmoninga ir kryptinga veikla, jų humanistinėmis idėjomis, individualiais moksliniais arba kūrybiniais interesais. Tam tikra prasme tai buvo lyg ir mados dalykas. Asmeniniai mokslininkų ryšiai su dvarų, miestelių inteligentija sukrovė nors ir nedidelį, tačiau labai svarbų pamatinį šio regiono dainuojamosios tautosakos klodą.

Profesionalumo fiksuojant medžiagą ir muzikiniu, ir kalbiniu, ir etnologiniu požiūriais neretai labai trūko. Kalbos barjeras, muzikinio išsilavinimo stoka arba priešingai – pernelyg didelis siekis „pritempti“ natūralios prigimties muziką prie klasikinės muzikos taisyklių – kartais iškraipė tikrąjį vaizdą. Kitataučiui, kitos dainavimo ar giedojimo kultūros atstovui lietuviškas folkloras galėjo būti sunkiai išreiškiamas gaidomis.

Užtikrintai kalbėti apie tikrąją to meto muzikinio folkloro būklę neleidžia ir mažas surinktų duomenų kiekis, ir tai, kokiu būdu jie buvo renkami. Atlikimo momentas šventinių apeigų kontekste yra svarbus pilnai atsiskleidžiant muzikinio folkloro savitumui.

Tirtoji muzikinė medžiaga leidžia formuluoti mintį apie senesniojo lokalinio folklorinio sluoksnio gyvavimą XIX amžiuje, jo sambūvį su besiskverbiančiu vokiškuoju pasaulietiniu ir religiniu bei palaipsniui vykusį nykimą – du penktadaliai dainų nebeturi atitikmenų XX a. ir lietuvininkų, ir lietuvių dainuojamojoje tautosakoje. Atrodytų, kad senesnįjį klodą „užklojo“ naujesnis, nes tam tikros XX a. lietuvininkų dainuotų populiarių dainų dalies XIX a. neužfiksuota, o gal jų ir nebūta.

Ankstesniais tyrimais, apimančiais visą lietuvininkų dainų muzikinę medžiagą, nustatyta, kad Šilutės apskritis priklauso šiaurinei etninės muzikos sričiai. Formalieji Šilutės apylinkėse XIX a. užrašytų melodijų bruožai atitinka ne visus šiaurinei sričiai būdingus požymius, jie yra artimesni pietinės etninės muzikos srities požymiams. Todėl mintis apie senesniojo ir naujesniojo muzikinių sluoksnių sąveiką yra gana įtikinama.

Santrumpos

• BDB – Christian Bartsch, Dainų balsai, parengė Jadvyga Čiurlionytė, Laima Burkšaitienė, Vida Daniliauskienė, Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 2000.
• Bj – Lina Petrošienė, Jonas Bukantis (sud.), Bėgau jūružėm: Klaipėdos krašto dainos, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1997.
• DzM – Genovaitė Četkauskaitė (sud.), Dzūkų melodijos, Vilnius: Vaga, 1981.
• JLD – Lietuviškos dainos, t. I, užrašė Antanas Juška, tekstus paruošė Antanas Mockus, melodijas paruošė Jadvyga Čiurlionytė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954.
• KUTRF – Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijos tautosakos rankraštyno fonoteka.
• LLD (I–XVIII) – Lietuvių liaudies dainynas, t. I–XVIII, Vilnius: Vaga, 1980–2004.
• LLDK (I–VI) – Lietuvių liaudies dainų katalogas, Vilnius: Vaga, 1972–1986.
• LŽ – Kazys Grigas, Zita Kelmickaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius (sud.), Lietuvininkų žodis, Kaunas: Litterae Universitatis, 1995.
• NPrBl – Neue Preussische Provintial Blätter, Königsberg, 1846–1866.
• PrBl – Preussische Provintial Blätter, Bände 1–28, 1–2, Königsberg, 1829–1845.
• RD I – Liudvikas Rėza, Lietuvių liaudies dainos, t. I, paruošė Juozas Jurginis, Bronius Kmitas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958.
• RD II – Liudvikas Rėza, Lietuvių liaudies dainos, t. II, paruošė Albinas Jovaišas, Vilnius: Vaga, 1964.

Literatūra

• „A. Schleicherio laiškai iš Lietuvos P. Šafaříkui (Pavel Jozef Šafárik, 1795–1861)“ | August Schleicher, Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas, t. I, sudarė Ilja Lemeškin, Jolanta Zabarskaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, p. 670–739.
• Autobiographie des ordentl. Professors der orientalischen Sprachen und Literatur an der Universität zu Königsberg Dr. Peter von Bohlen […], herausgegeben von Johannes Voigt, zweite Auflage, Königsber, 1842.
• Bacevičius, Egidijus, „Muižės lietuvio“ tautosakos rinkinėliai. I dalis“, Šilainės sodas, 2008 lapkričio 11 d., nr. 21 (69) [žiūrėta 2011 m. balanždio 20 d.].
• Biržiška, Vaclovas, Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos, t. 2: XVIII–XIX amžiai, Čikaga: Kultūros fondas, 1963.
• Biržiška, Vaclovas, Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos, t. 3: XIX amžius, Čikaga: Kultūros fondas, 1965.
• Četkauskaitė, Genovaitė (sud.), Dzūkų melodijos, Vilnius: Vaga, 1981.
• Čiurlionytė, Jadvyga, „Ch. Bartscho melodijų rinkinys „Dainų balsai“ | Christian Bartsch, Dainų balsai, parengė Jadvyga Čiurlionytė, Laima Burkšaitienė, Vida Daniliauskienė, Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 2000.
• Dainos oder Littauische Volkslieder, gesammelt, übersetzt und mit gegenüberstehendem Urtext herausgegeben von Ludwig Jedemin Rhesa, Königsberg, 1825.
• Dainu balsai: Melodieen litauischer Volkslieder, gesammelt und mit Textübersetzung, Anmerkungen und Einleitung (…) herausgegeben von Christian Bartsch, Bd. II, Heidelberg, 1889.
• Eretas, Juozas, „Rėzos gimtinė“, Athenaeum, 1937, t. 8, 1 sąsiuvinis, p. 153–186 [žiūrėta 2011 m. birželio 4 d.].
• „Fünf Dainos“, no. 51–55., mitgetheilt von Pfarrer Glogau, Neue Preussische Provintial Blätter, VIII, Königsberg, 1849, S. 416–420.
• Gineitis, Leonas, „Berbomas (Beerbohm) Ernstas Vilhelmas“.
• Grigas, Kazys; Zita Kelmickaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius (sud.), Lietuvininkų žodis, Kaunas: Litterae Universitatis, 1995.
• Hasenkamp, F. von, „Sammlung litthauischer Volkslieder“, überseßt von Peter von Bohlen, Neue Preußische Provinzial Blätter, XII, Königsberg, 1857, S. 356–357.
• Juška, Albertas, Mažosios Lietuvos mokykla, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2003.
• Kaunas, Domas, Mažosios Lietuvos knyga: Lietuviškos knygos raida 1547–1940, Vilnius: Baltos lankos, 1996.
• „Kreis Heydekrug | Šilutė“, Istorija.net [žiūrėta 2011 m. spalio 9 d.].
Kšanienė, Daiva, Muzika Mažojoje Lietuvoje: lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis), Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2003.

• Lemeškin, Ilja, „Vietoj pratarmės (I)“ | August Schleicher, Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas, t. I, sudarė Ilja Lemeškin, Jolanta Zabarskaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
• Lietuviškos dainos, t. I, užrašė Antanas Juška, tekstus paruošė Antanas Mockus, melodijas paruošė Jadvyga Čiurlionytė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954.
• Lietuvių enciklopedija, t. 3: Birutė–Chromotipija, Boston, Mass.: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1954.
• Lietuvių liaudies dainynas, t. 11: Vestuvinės dainos, kn. 5: Sugrįžimo iš jungtuvių – jaunosios apdovanojimo dainos, Vilnius: Vaga, 1996.
• Lietuvių liaudies dainynas, t. 5: Vestuvinės dainos, kn. 3: Mergvakario ir jaunojo sutiktuvių dainos, Vilnius: Vaga, 1989.
• Lietuvių liaudies dainų katalogas, t. 4: Istorinės-socialinės dainos, Vilnius: Vaga, 1980.
• Lietuvių liaudies dainų katalogas, Vilnius: Vaga, 1972–1986.
• Litauische Forschungen: Beiträge zur Kenntniss der Sprache und des Volkstumes der Litauer, Göttingen: Peppmüller, 1882.
• Litauische Märchen, Sprichworte, Rätsel und Lieder, gesammelt und überseßt von August Schleicher, Weimar: Hermann Böhlau, 1857 [žiūrėta 2011 m. spalio 4 d.].
• Liudo Rėzos Dainos: pirmojo lietuviško dainyno 2 dalis, Mykolo Biržiškos spaudai parengta, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1937, nr. 173.
• „Mano draugas Bezzenbergeris“ | Romualda Dobranskienė, Dana Junutienė (sud.), Garbusis Šilokarčemos pilietis, 3-ioji pataisyta laida, Šilutė: Šilutės Hermanno Sudermanno literatūrinės kraštotyros klubas, 2007, p. 126–128.
• Milius, Vacys (sud.), Lietuvininkai: apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktajame amžiuje, Vilnius: Vaga, 1970.
• Niemi, Aukusti Robert, Lituanistiniai raštai: lyginamieji dainų tyrinėjimai, sudarė ir iš suomių kalbos vertė Stasys Skrodenis, Vilnius: Džiugas, 1996.
• Pėteraitis, Vilius, Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1997.
• Petrošienė, Lina, „Vaikų dainuojamoji tautosaka Mažojoje Lietuvoje“, Res humanitariae, t. VII, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010, p. 79–105.
• Petrošienė, Lina, Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007.
• Petrošienė, Lina; Jonas Bukantis (sud.), Eit mergeli pajūriais: Anos Mažeivos padainuotos Klaipėdos krašto dainos, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006.
• Preußische Blumenlese, Königsberg, von Johann Jacob Ranter, 1775 [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 15 d.].
• Prūsijos lietuvių dainos, surinko Vilius Kalvaitis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.
• Rėza, Liudvikas, Lietuvių liaudies dainos, t. II, paruošė Albinas Jovaišas, Vilnius: Vaga, 1964.
• Ruigys, Pilypas, Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, Vilnius: Vaga, 1986.
• Sabaliauskas, Adolfas, „Augustas Schleicheris“ | Schleicher, August, Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas, t. I, sudarė Ilja Lemeškin, Jolanta Zabarskaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
• Schleicher, August, Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas, t. I, sudarė Ilja Lemeškin, Jolanta Zabarskaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
• Stimmen der Völker in Liedern, gesammelt, geordnet, zum Theile überseßt durch Johhan Gottfried von Herder, neu herausgegeben durch Johann von Müller, Vien, 1813 [žiūrėta 2011 m. spalio 9 d.].
• Tamulynas, Linas, „A. Bezzenbergerio archeologiniai tyrinėjimai Klaipėdos krašte“ | Agnė Čivilytė, Gintautas Zabiela (sud.), Lietuvos archeologija, t. 15, Vilnius: Mokslas, 1998.
• Valiulytė, Skirmantė (sud.), Atvažiuoja Kalėdos: Advento–Kalėdų papročiai ir tautosaka, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2000.

The Beginnings of Folklore Collecting in the Environs of Silute: The Interaction between Subject and Context

Summary. The article discusses the first period of documenting Lithuanian folklore in East Prussia from its beginnings in the 18th century up to the 20th century. The melodies of Lithuanian songs documented in the 19th century in the environs of Silute – a small and relatively peripheral territory during the period under study – are analyzed. The study found that those most interested in Lithuanian folklore and language in East Prussia at that time were the initial, non-Lithuanian, scholars of Indo-European studies whose attitude and initiatives mobilized the rural intelligentsia as well. This cooperation laid the tangible foundation for Lithuanian folklore and ethno-musical studies. Defects in methodology for documenting folkloric musical material in the 19th century, however, raise many problematic questions. These questions are addressed by comparison of the Lithuanian songs of the 19th and 20th centuries. Study of the musical material of the Silute region leads to the formulation of an hypothesis about the survival of the ancient stratum of local folklore into the 19th century, its existence alongside the invading German secular and religious worldview, and its gradual extinction. The ancient musical stratum was “covered up” by the newer, because a specific portion of songs popular with and sung by the East Prussian Lithuanians have not been found in the 19th century, or perhaps were never there at all.

Keywords: folklore, folksong melodies, musical folklore, East Prussia, Silute.