Straipsnis „Lietuviškas kryžius“ išeivijoje JAV: memorialinis paminklas, interjero atributas, dekoro elementas

Santrauka. Straipsnyje analizuojami išeivijoje JAV sukurti kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai – lauko paminklai ir interjerui skirti dirbiniai. Aptariamas ir šių paminklų atvaizdų panaudojimas dekoruojant antkapinius paminklus. Analizuojami kryždirbystės paminklų puošybos elementai, vyraujantys skulptūros siužetai, parodoma, kaip per kryžių dekorą lietuviai emigrantai siekė išreikšti tautinį identitetą.

Pagrindiniai žodžiai: kryždirbystė, lietuviškas kryžius, stogastulpis, koplytstulpis, išeivija, lietuviškumas, tapatumas.

Šiame straipsnyje siekiama išsamiau paanalizuoti išeivijoje kurtų kryžių menines ypatybes, atskleisti ikonografinius šaltinius, kuriais rėmėsi emigrantai kryždirbiai. Siekiama atskleisti, kodėl vienos paminklų formos buvo populiarios, o kitos ne; kokie puošybos elementai, simboliai, skulptūros siužetai vyrauja aptariamuose dirbiniuose ir kodėl.

Straipsnis paremtas autorės surinkta medžiaga Čikagoje 2012 m. Kryžiai, koplytstulpiai ir stogastulpiai buvo tiriami natūroje, interjerui skirti dirbiniai – Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (LTSC) padalinyje Lietuvių muziejuje, Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Toliau tekste naudojama santrumpa BLKM. fonduose, papildoma medžiaga rinkta LTSC archyvuose (Meno, Pasaulio lietuvių) Toliau tekste naudojamos santrumpos LTSC/MA; LTSC/PLA; LTSC/LM. . Taip pat kaip šaltiniu naudotasi 1950–2011 m. publikacijomis išeivijos leidiniuose. Surinkta medžiaga daugiausia atspindi XX a. II pusėje antrosios emigrantų bangos, vadinamųjų dipukų Pirmoji emigrantų banga, susijusi su ekonomine emigracija, vyko XIX a. 7 deš.–XX a. 4 deš. Antroji banga – tai XX a. 5 deš. pabaigos politinio prieglobsčio emigracija, vadinamieji dipukai. Terminas dipukai kilęs iš Antrojo pasaulinio karo laikų perkeltųjų asmenų stovyklų angliško pavadinimo santrumpos (DP – Displaced Persons Camps). Trečioji banga – tai dabartinė ekonominė emigracija (nuo XX a. 9 deš.) (žr. Vytis Čiubrinskas, „Transnacionalinis identitetas ir paveldas: lietuviškumas diasporoje“, p. 44). , kurtus kryžius.

Terminai. Išeivijoje vyrauja visus memorialinius paminklus (išskyrus mažas koplytėles, kabinamas ant sienų) apjungiantis vienas pavadinimas – kryžius. Straipsnyje taip pat vartojamas terminas kryžius, pažymintis ne tik kryžmiškus kryžius, bet ir kitus mažosios architektūros paminklus, tačiau tais atvejais, kai būtina išskirti paminklų tipus, vartojami tipologine klasifikacija paremti terminai kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės.

Memorialiniai paminklai

Pokario pabėgėliai lietuviai lauko paminklus – kryžius, stogastulpius, koplytstulpius ėmė statyti jau DP stovyklose. 1945–1952 m. laikotarpiu tradicinių lietuviškų kryžių buvo pastatyta Vokietijoje (Augsburge, Freiburge, Hanau ir kt.), Danijoje (Dragsbaeke). Vėliau, jau gyvendami įvairiose pasaulio šalyse, daugiausiai JAV, lietuviai ir toliau kūrė bei statė kryžius.

Kaip pabrėžiama išeivijos spaudoje, kryžius, išreiškiantis Dievo palaimos siekį ar dėkingumą Dievui, kartu liudijo gimtinės ilgesį ir jos laisvės viltį Žr. „Buv. augsburgiečių dėmesiui“, 1982; Laiškai lietuviams, 1952. . 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kryžių funkcija išreikšti viltį dėl Lietuvos laisvės nebeakcentuojama. Labiau imama pabrėžti kryžiaus kuriamą „dalelės Lietuvos“ įvaizdį Žr. Janice Hoppe, “From Lithuania to Lemont,” 2011. . Be to, kryžiais buvo išsakomas ir svarbus dipukams siekis – palaikyti jaunosios kartos lietuviškumą:

Šis Lietuvos kančių simbolis, lyg paties Viešpaties ranka, tesaugo visus iš tėvynės išblokštuosius, o labiausiai jaunąją Lietuvos atžalą nuo sunykimo pavojaus. Jonas Tijūnas, „Romuvoje pastatytas lietuviškas kryžius“, 1973.

Spustelėjus išskleisti...

Ne mažiau svarbi priežastis buvo ir ryšio su tėvyne, prarastais namais palaikymas, todėl kryžiai prie namų buvo statomi ir kaip tėvynės Lietuvos, gimtųjų namų simbolis, kartu jis išreiškė savininko tautinį identitetą Plačiau žr. Skaidrė Urbonienė, „Kryždirbystė išeivijoje: religingumo ir / ar lietuviškumo manifestacija“, 2012. .

Taigi, vienaip ar kitaip išeivijoje statomų kryžių intencijos visada siejasi su Lietuva ir lietuvių tapatybės deklaracija. Šias intencijas įvaizdinti siekta ir per paminklų išvaizdą. Tautinį identitetą manifestuojantys objektai turėjo būti iškart ir nedvejojant atpažįstami kaip lietuviški, siekta, kad toks kryžius „dėmesį atkreiptų savo tautiniu stiliumi“ „Lietuviškas kryžius Mundelein seminarijoje“, 1974. . Tokiai ikonografinei programai pasitarnavo lietuviško, t. y. gausiai ornamentuoto, kryžiaus samprata, pradėta formuoti dar tautinio atgimimo metais XX a. pradžioje. Tuo metu kryžius buvo iškeltas į bene svarbiausio nacionalinio meno tradicijų nešėjo gretas. Ir vėliau – nepriklausomos Lietuvos respublikos laiku (1918–1940) – buvo plėtojama kryžių, kaip ypatingos liaudies meno srities, išreiškiančios ne tik religinį, bet ir nacionalinį kultūros savitumą, samprata. Svarbiausia meninės išraiškos priemone lietuviškame kryžiuje imtas laikyti ornamentas, ypač tie jo motyvai, kurie laikyti ikikrikščioniškais, taigi, ypač senais ir todėl neabejotinai lietuviškais Žr. Paulius Galaunė, Lietuvių kryžiai, 1926; Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai, 1930; Antanas Rūkštelė, Lietuvių tautodailė, 1929; Klemensas Čerbulėnas, „Tautinis elementas lietuvių kryžiuose“, 1937. . Tuo metu imtos propaguoti dvi paminklų formos – tai stogastulpis ir kryžmiškas kryžius, kadangi abi šios rūšys galėjo būti gausiai dekoruojamos ornamentais, propaguojamais kaip nacionaliniais.

Būtent šios dvi paminklų formos (kryžius ir stogastulpis) įsivyravo tarp išeivijoje sukurtų lauko mažosios architektūros paminklų ir interjero dirbinių. Daug rečiau buvo statomas koplytstulpis, ypač retai koplytėlė ant žemės ar pakabinama ant namo. Dažniau mažas koplytėles, kaip interjero puošmeną, laikydavo pakabintas namie ant sienos.

Tarp kryžių vyrauja vienakryžmiai kryžiai su gausiai ornamentuota kryžma. Tokio tipo kryžius kuria Lemonto (Čikagos priemiestis) kryžių kalnelio įkūrėjas ir puoselėtojas gydytojas Romualdas Povilaitis (g. 1932 m.). Daugumos Povilaičio, kaip ir kitų išeivijos meistrų, kryžių puošyba koncentruojama kryžmoje – ją juosia spinduliai arba nimbai. Spinduliai dažniausiai yra vešlių augalinių motyvų arba jie derinami su geometrinėmis formomis. Augalinių motyvų drožiniais jis puošia ir kryžiaus stiebo apatinę dalį, dažnai atskiriamą karnizu, ant kurio meistras mėgsta „patupdyti“ paukštelius. Povilaitis nemažai naudoja tulpės motyvų, jo nuomone, simbolizuojančių lietuvių liaudies meną Žr. Janice Hoppe, “From Lithuania to Lemont,” 2011. . Kryžmų centruose esančiose koplytėlėse Povilaitis dažniausiai įkomponuoja Rūpintojėlio statulėlę. Jei kryžmoje patalpina Nukryžiuotąjį, tai Rūpintojėlio figūrėlę įstato mažoje koplytėlėje ant stiebo. Dar vienas Povilaičio kuriamų kryžių bruožas – tai pusmėnulis ant kryžiaus stiebo, žemiau kryžmos centre įtvirtintos koplytėlės. Motyvas, atklydęs iš geležinių viršūnių, tačiau paties meistro aiškinamas taip: „pusmėnulis – dėl to, kad kažkada lietuviai garbino Saulę ir Mėnulį“ Ten pat. .

Vienas išskirtinis ir naujas bruožas, kad šis meistras kryžiams papuošti naudoja gintarus (kartais juos pakeičia geltono stiklo gabalėliais). Lietuvos senajai kryždirbystei tokia puošimo medžiaga nebūdinga. Šiuolaikinėje kryždirbystėje papuošimui naudojamų gintarų lauko paminkluose taip pat nesu pastebėjusi. Povilaitis gintarais inkrustuoja kryžmą juosiančius spindulius arba nimbus (1 pav.). Kodėl daugumoje savo kryžių naudoja gintarą, Povilaitis paaiškino, kad gintaras nuo seno yra Lietuvos auksas, Lietuvos nacionalinis turtas ir parodo lietuviškumą Žr. autorės pokalbį su R. Povilaičiu, Čikaga, 2012 05 07. .

Originalesnių kryžių yra sukūręs dailininkas Jurgis Daugvila (1923–2008). Jis šventųjų atvaizdus bareljefu dažnai drožė ant kryžiaus stiebo ties kryžmos centru, juos pridengdavo lenktu skardos stogeliu. Daugvila mėgo riestus motyvus, todėl kryžmos centrą supančių metalinių spindulių galus suraitydavo, metalinėmis riestėmis aprėmindavo ir stiebo dalį su bareljefine skulptūra. Kryžiaus stiebas paprastai gana storo medžio, kvadratinio skerspjūvio, tad ir stiebo šonus dailininkas išnaudodavo papuošimui – bareljefu išdroždavo augalinius motyvus. Kryžių vainikuoja metalinė viršūnė – kryželio su spinduliais pavidalo. Kai kada Daugvila centrinę skulptūrą papildo šoniniais skydais, kuriuose išdrožia adoruojančius angelus (2 pav.). Daugvilos kryžiai – dvipusiai. Antai prie Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios (Čikagos Marquette parko rajonas) stovinčiame kryžiuje vienoje pusėje išdrožtas Šiluvos Marijos, kitoje – Nukryžiuotojo atvaizdas (2 pav.); prie Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios (Čikagos Brighton parko rajonas) stovinčiame kryžiuje – šv. Kazimieras ir Šiluvos Marija.

Kiti emigrantai kryždirbiai mėgo rytų Aukštaitijoje paplitusio masyvaus kryžiaus tipą. Tai kryžius, kurio keturkampio skerspjūvio stiebą karnizai skaido į 2 ar 3 tarpsnius. Stiebo ir šakų pakraščius puošia geometrinių ar augalinių motyvų drožiniai. Kryžmų galai trilapio ar rombo formos, kryžmos centre (dažnai iš abiejų pusių) suformuojama koplytėlė, kurios stogelį puošia stambi monstrancija, gerai matoma ir iš toli. Tokios formos ir ornamentikos kryžių JAV buvo sukūręs skulptorius Pranas Gasparonis (1910–2005), Stasys Valatka.

Išeivijoje pamėgtas ir Dzūkijai būdingas kryžius, išsiskiriantis raiškiu kryžmą juosiančiu nimbu ir Kristaus kankinimo įrankiais (ietys, šakės, ilgakotis kirvis), pritvirtintais ant horizontaliosios kryžmos, o jų apatinius galus jungia sukryžiuoti kalavijai. Šie atributai įrėmina kryžiaus centrinę dalį. Tokį dzūkišką kryžių žymus išeivijos architektas Jonas Mulokas (1907–1983) įkomponavo į East St. Louis (Ilinojus) lietuvių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios altorių Žr. Ignas Končius, „Lietuviško meno bažnyčia“, 1956. . Panašių kryžių, tik be Kristaus kankinimo įrankių, buvo sukūręs Čikagoje gyvenęs meistras Antanas Poskočimas Žr. LTSC/MA, b, „Poskočimas Antanas“, lapai nenumeruoti. .

Koplytstulpių pastatyta nedaug, dažniausiai tai vienaukščiai, rečiau dviaukščiai, kurių stogelius vainikuoja metaliniai ornamentuoti kryželiai. Puošyba koncentruojama į stogelių pakraščius dekoruojant juos dantytu siluetu pjaustytomis lentelėmis ir pakabinant medinius, kartais tulpės pavidalo, varpelius. Koplytėlių viduje pertvaros padaromos iš augalinių motyvų drožinių.

Vis dėlto populiariausias išeivijoje laikytinas dviejų ir trijų aukštų stogastulpis. Šis tipas išpopuliarėjo, nes tokį paminklą, kaip minėta anksčiau, galima gausiai puošti įvairiais ornamentais, o tai atitiko lietuviško kryžiaus sampratą. Pvz., ruošiantis statyti lietuvišką paminklą Niujorko pasaulinei parodai (1964), buvo pasirinktas būtent stogastulpis (išeivijos spaudoje jis vadinamas kryžiumi), nes nuspręsta, kad tik toks paminklas „geriausiai išreiškia Lietuvos kančią ir rodo lietuviško liaudies meno turtingumą bei originalumą“ „Kryžius pasaulinėje parodos aikštėje“, 1964. . Šio paminklo projektą sukūrė minėtas architektas Mulokas, nemažai prisidėjęs prie stogastulpio formos paminklų išpopuliarėjimo. Mulokui architektūrine prasme originaliausi ir įdomiausi atrodė lietuviški stogastulpiai (pats tokį paminklą vadino koplytstulpiu). Jo nuomone, Europoje tokių stogastulpių kaip lietuviški nėra, todėl jis ėmėsi kurti būtent šį paminklo tipą, kaip pažymintį lietuvių originalumą Žr. Jonas Mulokas, J. Muloko architektūra, p. 38. . Labiausiai jis pamėgo dviaukščio stogastulpio tipą, kurio miniatiūrinius variantus (4 pav.) sukūrė dar Augsburgo DP stovykloje, o vėliau, persikėlęs į JAV, jų idėjas perkėlė į didžiuosius lauko paminklus bei į savo projektuojamų lietuviškų bažnyčių architektūrą. Mulokas sukūrė keletą vėliau išgarsėjusių lietuviškų stogastulpių projektų Muloko sukurti stogastulpiai: Tėvų pranciškonų servitų vienuolyne Portlande (1962), Tėvų pranciškonų sodyboje Kennebunkporte (1963), stogastulpis Niujorko pasaulinėje parodoje (1964), metalinis 3 aukštų stogastulpis prie Amerikos lietuvių vaiko ugdymo draugijos būstinės Čikagoje. , taip pat paminklus privatiems asmenims, organizacijoms, į kuriuos nusižiūrėję dirbo ir kiti meistrai (Povilas Laurinavičius (1909–1988), Petras Vėbra (1908–2001)).

Besiskiriančių nuo Muloko stogastulpių Čikagoje yra sukūręs Poskočimas. Vienas jo dirbtas medinis dviaukštis stogastulpis stovėjo prie dr. Jono Adomavičiaus namų (jo jau nebėra). Šį paminklą Poskočimas kūrė kartu su dailininku Adomu Varnu – Varnas pateikė projektą, o Poskočimas jį įgyvendino Žr. „Lietuviškas kryžius prie dr. Adomavičiaus namų“, 1959. . Paminklas buvo sudarytas iš dviejų stoginėlių, kurių viršutinę vainikavo ornamentuotas metalinis kryžius. Stoginėlių atramos lenktos, jų galai užriesti, stogelių pakraščius ir karnizus puošė kiaurapjūviu geometriniu motyvu pjaustyti drožiniai ir kabantys mediniai varpeliai. Prie stogelių pakraščių ir atramėlių dar pritvirtinta po stambų saulės formos drožinį. Šis paminklas labai primena Varno kartu su Kauno meno mokyklos mokiniais Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio jubiliejui sukurto stogastulpio projektą Žr. Brėžinys nr. 28, skirtas Rokiškio-Zarasų rajonams (Vytauto Didžiojo karo muziejus (toliau – VDKM), apskaitos nr. I-657/28). .

Kitas panašios puošybos, bet jau vieno Poskočimo darytas vienaukštis stogastulpis ir dabar tebestovi priešais Jaunimo centro pastatą (3 pav.).

Skirtingai nei Lietuvoje, Amerikos lietuvių memorialiniuose paminkluose skulptūrų siužetų įvairovė nėra didelė. Vyrauja Nukryžiuotojo, Rūpintojėlio, Pietos, Aušros Vartų ir Šiluvos Švč. Mergelės Marijos, šv. Kazimiero, nors pasitaiko ir kitų šventųjų, atvaizdai. Antai Daugvila sukūrė daug pakabinamų koplytėlių ne tik su minėtais atvaizdais, bet ir su šventųjų Jurgio, Jono Krikštytojo, Roko skulptūromis.

Pastebėtina, kad Amerikos lietuviai meistrai siužetų įvairovę praplėtė ir suaktualino Lietuvai nusipelniusių asmenų atvaizdais bei skaudžias pokario aktualijas įprasminančiomis kompozicijomis. Tai ir Lietuvos bažnyčiai nusipelniusių veikėjų (palaimintasis Mykolas Giedraitis, vyskupas Motiejus Valančius), ir Lietuvą nuo įvairių priešų gynusių karžygių, dažniausiai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Mindaugo, atvaizdai. Pvz., Vytauto Didžiojo skulptūra šalia religinės temos statulų (Pietos, Rūpintojėlio, šv. Kazimiero, Šiluvos Marijos, Aušros Vartų Marijos) yra įkelta į Portlando (Oregone) stogastulpį (Muloko projektas, 1962). Niujorko pasaulinėje parodoje (1964) pastatytame stogastulpyje skulptoriaus Ramojaus Mozoliausko (1925–2010) sukurtomis statulomis buvo simboliškai pavaizduota Lietuvos istorija: šalia Mindaugo ir Vytauto, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, kiekvieno savaip svarbaus Lietuvos istorijai, buvo įkelta ir Lietuvos partizano su motina kompozicija, atskleidžianti tragišką pokario Lietuvos istoriją; Lietuvos valstybingumą reprezentuojantis herbas Vytis bei krikščioniškajai Lietuvos kultūrai svarbūs Pietos ir Rūpintojėlio atvaizdai, simbolizuojantys Lietuvos kančias; Lietuvos dangiškasis globėjas šv. Kazimieras ir liaudyje populiarus, pergalės prieš blogį simbolis šv. Jurgis Žr. „Lietuvišką kryžių stebės milijonai“, 1964. . Paminėtinas fotografas, skulptūrų ir kryžių dirbėjas Daumantas Čibas (1907–1982) savo koplytstulpyje, skirtame Sibire kentėjusiems ir kenčiantiems lietuviams atminti, pagrindinėje koplytėlėje įdėjęs Jėzaus Nazariečio skulptūrą, išreiškiančią Lietuvos žmonių kančias, o po koplytėle suformuotoje atbrailoje patalpinęs šešių figūrėlių kompoziciją, vaizduojančią Sibiro tremtinių lietuvių šeimą Žr. LTSC/MA, b, „Čibas Daumantas“, l. 11. .

Vis dėlto išeivijos kryžiuose ir koplytstulpiuose bei koplytėlėse vyrauja Rūpintojėlio skulptūrėlės. Toks dažnas šio atvaizdo naudojimas motyvuojamas tuo, kad „pagal gražų lietuvišką tradicinį pavyzdį sodybą globoja visų lietuvių mylimas ir brangus Rūpintojėlis“ Romuvos kryžiaus remonto vajus, LTSC/MA, b, „Kryžiai ir koplytstulpiai“, lapai nenumeruoti. . Išeivių kryžiams Rūpintojėlis dažniausiai pasirenkamas ne kaip religinis įvaizdis, o kaip simbolinis kenčiančios Lietuvos įprasminimas ir kaip rūpestis dėl lietuvybės išlaikymo:

Rūpintojėlis rymo ir kalba, kaip ir lietuviai susirūpinę savo tikėjimą ir lietuvybę išlaikyti ne tik okupuotoj tėvynėj, bet ir laisvėj. Iškeltas lietuviškas kryžius, LTSC/MA, b, „Kryžiai ir koplytstulpiai“, lapai nenumeruoti.

Spustelėjus išskleisti...

Drožėjo Viktoro Veselkos (1916–2010) žodžiais, Rūpintojėlyje atsispindi „mūsų tautos skausmas – nuolatinis kaimynų skriaudimas“ Bronius Vaškaitis, „Įspūdinga lietuvių paroda eucharistiniame kongrese“, 1976. . Toks šio atvaizdo populiarumas nestebina. Rūpintojėlio sureikšminimą emigrantai atsivežė iš tarpukario Lietuvos. Dar XX a. pradžioje susirūpinusio, liūdinčio Kristaus atvaizdas lietuvių inteligentų pastangomis buvo susietas su lietuvių tautos patirtais vargais, ir jau tuo metu Rūpintojėlis tapo lietuvių tautos simboliu, atitinkančiu tautos dvasią. Nepriklausomos Lietuvos laikais ir iki pat sovietų okupacijos Rūpintojėlis laikytas tautos charakterio, likimo ir istorijos simboliu.

Pažymėtina, kad išeiviai dailininkai ir savamoksliai meistrai savo kurtuose lauko paminkluose dažnai vartoja Lietuvos valstybingumą išreiškiančius simbolius.

XX a. pirmoje pusėje (iki sovietų okupacijos) svarbiausiais lietuvybės simboliais įvardijama kalba, tautiniai drabužiai ir Lietuvos valstybingumo ženklai (himnas, vėliava, herbas, Vyčio kryžius, Gedimino stulpai) Žr. Irena Regina Merkienė, „Etninė kultūra ir lietuvybės simboliai“, p. 63. . Šie ženklai buvo svarbūs ir emigrantams Amerikoje Žr. Daiva Kristina Kuzmickaitė, Tarp dviejų pasaulių: naujieji imigrantai lietuviai Čikagoje (1988–2000), 2004; Vytis Čiubrinskas, „Transnacionalinis identitetas ir paveldas: lietuviškumas diasporoje“, 2005. . Valstybingumo simboliai kartu su Lietuvos istorijos momentais, asmenybėmis tapo ikonografinės programos dalimi ir lietuvių bažnyčiose Žr. Rasa Andriušytė-Žukienė, „Dailininko V. K. Jonyno kūryba ir „lietuviško stiliaus“ paieškos JAV lietuvių bažnyčių architektūroje“, p. 161. . Tokie Lietuvos valstybingumo simboliai (Vytis, Gedimino stulpai, Vyčio kryžius) vaizduojami vos ne kiekviename kryžiuje atskirai, o kartais siekiant sustiprinti tam tikrą idėją ir visi kartu. Be šių ženklų, dar pavaizduojamas ir Lietuvos žemėlapis, teigiantis nepriklausomos Lietuvos ribas. Šiais simboliais išeivijos kryžių dirbėjai ir projektuotojai pabrėždavo savo tautines aspiracijas ir kryžiui suteikdavo vilties dėl Lietuvos laisvės prasmę, o vėliau (1990 m.) jais išreiškiamas ryšys su vėl nepriklausoma Lietuva bei deklaruojamas tautinis tapatumas.

Interjero atributai

Išeivijoje išpopuliarėjo nedideli mediniai kryžių, stogastulpių, koplytstulpių modeliai, laikyti namuose kaip interjero atributas. Kai kurie drožiniai ypač tiksliai atkartoja specifinius tam tikrų etnografinių regionų paminklų bruožus, todėl kai kuriuos jų galima vadinti ir miniatiūrinėmis kopijomis. Šie dirbiniai tebevadinami pakelės kryžiais („wayside crosses“). Apibūdinimas tiesiogiai nurodantis jų prototipus – tai sumažintos (30–70 cm, kartais ir 1–1,5 m siekiančios) Lietuvos pakelėse ir sodybose stovėjusių kryžių, koplytstulpių ir stogastulpių versijos. Skulptūrinis dekoras tokiuose nedideliuose drožiniuose yra labai abstraktus, vargiai galima atpažinti vaizduojamą asmenį, ypač iki 70 cm aukščio dirbiniuose. Svarbiausia tokiuose drožiniuose ne skulptūra, o akcentuojama tam tikros rūšies architektūrinio paminklo konstrukcija, jo forma, ypatingi bruožai, puošyba.

Lietuvoje senieji kryždirbiai ir dievdirbiai tokių memorialinių paminklų modelių nedarė. Paprastai jie dirbdavo „iš galvos“ arba pasibraižydavo nedidelį eskizą. Galbūt vienas kitas pasidarydavo ir modeliuką prieš dirbdamas būsimą lauko paminklą, tačiau tokių liudijimų beveik neišliko. Straipsnio autorei yra žinomas vienas aukštaitiško kryžiaus modeliukas, saugomas Kupiškio etnografijos muziejuje Skurdi metrika byloja tik tai, kad eksponatas gautas iš Butėnų kaimo gyventojo (GEK 7204). . Todėl manytina, kad išeivijoje suklestėjusi pakelės kryžių modelių gamyba buvo lietuvių emigrantų „išradimas“.

Tokių kryželių dirbimo išeivijoje ištakos siekia DP stovyklas Vokietijoje. Jose ir užsimezgė bei suklestėjo pakelės kryžių miniatiūrinių versijų drožyba. Kas paskatino užsiimti šia drožybos rūšimi?

Prievarta išstumti iš savo tėvynės, gimtų vietų, žmonės ieškojo simbolinių objektų, primenančių gimtinę. Labai greitai tokiu objektu tapo lietuviškas kryžius, stogastulpis ar koplytstulpis. DP stovyklose prasidėjo mažųjų interjero kryželių gamyba, taip pat ir lauko paminklų dirbimas bei statyba. Į šių simbolių kūrimą įsitraukė ir profesionalūs dailininkai. Antai minėtas architektas Mulokas, dar gyvendamas Augsburgo stovykloje, pradėjo drožti pastatomuosius pakelės kryžių modeliukus siekdamas, kad šie jo drožiniai primintų tėviškę Įrašas Muloko drožinyje: „Te šis mažas mano darbelis primena tau mielos tėviškės žaliuojančius laukus, kryžkelėse pasvirusius kryžius. Autorius. Augsburgas. 30.II.1947“ (BLKM). . Daug kas norėjo įsigyti vadinamųjų „Muloko kryžių“ atminčiai, kaip Tėvynės dalelę Žr. Jonas Mulokas, J. Muloko architektūra, p. 37. . Siekdamas patenkinti poreikį, Mulokas Augsburge atidarė dirbtuvę. Medžio drožinių dirbtuves turėjo įkūrę ir teisininkas P. Laurinavičius Ravensburge Žr. „Lietuviškų drožinių kūrėjas“, 1953. , inžinierius V. Veselka Hanau stovykloje Žr. Algimantas Astašaitis, „Lietuviškų raižinių kūrėjas“, 1953. . Tokie miniatiūriniai pakelės kryžių modeliai pabėgėliams tapo Lietuvos, kurią jie paliko, simboliu.

Vėliau, jau apsigyvenę įvairiose pasaulio šalyse, dauguma šių žmonių kryžių dirbimo neatsisakė, toliau juos darė pavieniai arba įkurtose dirbtuvėse. Čikagoje drožinių dirbtuvę turėjo skulptorius P. Vėbra Žr. „Skulptorius Petras Vėbra“, 1956. , Bostone liaudies meno dirbiniams gaminti ir platinti bendrovėlę „Lithuanian Cross“ buvo įkūręs prof. Ignas Končius (1886–1975) kartu su inžinieriumi Eugenijumi Maniu ir fotografu D. Čibu Žr. Daumantas Čibas, „Išdabino ir paliko“, 1975. . Mažųjų interjerui skirtų pakelės kryželių gamyba Amerikoje išplito, jie buvo eksponuojami išeivijos tautodailės parodose, įsigyjami namams, jų gamybos idėją perėmė skautai, ypač masiškai ėmę dirbti kryžių, stogastulpių, koplytstulpių modeliukus kasmet rengiamoms Kaziuko mugėms. Be to, buvo kuriami ir gana dideli (žmogaus ūgio ir didesni) stogastulpiai bei kryžiai, skirti laikyti butuose. Tokių didesnių išmatavimų dirbinių sukūrė Laurinavičius, Poskočimas, Povilaitis. Šie interjerui skirti dirbiniai buvo labai populiarūs tarp dipukų kartos lietuvių.

Interjerui skirtų kryželių aptarimą pradėsiu nuo Muloko dirbinių, kurie tarp lietuvių labai išpopuliarėjo dar Augsburgo DP stovykloje. Žvelgiant į Muloko drožinius manytina, kad pradžioje jis vadovavosi Pauliaus Galaunės knyga „Lietuvių liaudies menas“ Žr. Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai, 1930. , nes tarp jo sukurtų nedidelių kryželių ir stogastulpių yra tapačių Galaunės knygoje pateiktiems brėžiniams. Tačiau netrukus jis sukūrė ir savąjį stogastulpio tipą (4 pav.). Tai dviaukštis arba triaukštis stogastulpis, kurio puošyboje jis naudojo geometrinį ornamentą, labai mėgo riestinius motyvus – ypač grakščiai suriečia stoginėlių atramas, ant kurių dar „patupdo“ po paukštelį, pakabina medinius varpelius. Paukšteliai ir varpeliai bei riestės – mėgstami Muloko drožinių motyvai. Viršūnes jis dažniausiai kūrė saulės formos, kryžma jose neakcentuojama. Mažuosius drožinius visada apjuosdavo tvorele. Ne vienas drožėjas savo kūriniuose atkartojo Muloko stogastulpių bruožus. Antai Balzeko lietuvių kultūros muziejuje saugoma keletas Muloko dirbinius primenančių stogastulpių modelių, išdrožtų Vlado Kulpavičiaus (1896–1991), Laurinavičiaus, Vėbros.

Paminėtini dar keli autoriai, kūrę tokius modeliukus. Vienas jų – minėtas meistras Poskočimas, kurio išdrožti 49 kryželiai ir 8 Mažosios Lietuvos krikštai yra eksponuojami LTSC Lietuvių muziejuje Čikagoje (Jaunimo centro patalpose). Vieni kryželiai formos ir dekoro prasme yra daryti pagal minėtą Galaunės knygą, kiti – jau pačio meistro kūrybos padarinys (5 pav.).