Straipsnis Vladislovas Tiškevičius Italijoje: „Galleria Warowland“ ir milanietiškoji kolekcija

Apie 1912 m. Tiškevičiui oficialiai buvo panaikinta bausmė ir jis pagaliau galėjo grįžti į Lentvarį. Dabar gyvenimas vyko tarp ten ir čia – duktė mini, kad vasaras tėvas praleisdavo Lentvaryje (ir Varšuvoje), o žiemos mėnesiais vėl viešėjo Italijoje. Matyt, buvo rimtų priežasčių, greičiausiai finansinių, paskatinusių parduoti tokią gausią kolekciją Vienintelė tėvo grįžimo laiką mininti duktė Sofija nurodo, kad jis su šeima Lietuvoje ar Lenkijoje jau buvo 1912 m. vasarą. Tačiau visiškai tikėtina, kad tai galėjo įvykti ir metais vėliau, kas dar labiau paaiškintų kolekcijos pardavimą. . Bet kuriuo atveju, tiek milanietiškasis antikvariatas, tiek naujasis jo padalinys kurį laiką dar vykdė savo veiklą. Situaciją stipriai pakeitė I pasaulinio karo įvykiai. Juos grafas su šeima pasitiko Lietuvoje. Lentvaryje įkūrė Raudonojo kryžiaus ligoninę, kurioje pats su dukterimi Sofija dirbo. Didėjanti sumaištis, jos metu prarasta didžioji dalis rezidencijos kolekcijos Potocka mini, kad Lentvario rūmus užėmusio Rusijos 5 štabo kareiviai liepė tėvams staigiai į vežimus ir vagonus pakuoti čia buvusias vertybes ir siųsti į Rusiją, iš kur jos nebegrįžo. Tai, kas buvo užkasta parke, taip pat dingo. , bombardavimo grėsmė ir galiausiai – šeimos išblaškymas: 1915 m. Tiškevičius su Raudonuoju kryžiumi išvyko Kaukazo kryptimi, o likusi šeimos dalis atsidūrė Vilniuje, Trakų gatvėje buvusiuose rūmuose. Kol žmona rūpinosi Lietuvoje likusiais savo ir kitų giminaičių dvarais (vaikai buvo išsiųsti į Varšuvą), apie grafą „per visą karą nebuvo jokių žinių“ Potocka z Tyszkiewiczów, „Z. Rezydencja Landwarów”, s. 40. . Namų link jis pajudėjo 1917 m., per Maskvą, Švediją ir Suomiją pasiekė Liubomirskių dvarą Krušine, kur pagaliau susitiko su šeima. Į Lentvarį, panašu, sugrįžta apie 1920 metus. Tik numylėta rezidencija nė iš tolo nebepriminė to, kas buvo prieš karą: rūmai nuniokoti, juose buvę vertybių likučiai išvežti į Varšuvą, ūkis smukęs.

Greičiausiai tai lėmė ir antrąjį mėginimą išparduoti itališkuosius rinkinius 1920 m. aukcione. Nebeturėjo grafas ir paviljono Salsomaggiore – jį 1919 m. įsigijo markizė Alberta Dalla Rosa Zambelli. Vis dėlto panašu, kad visą šį laiką Milano antikvariatas nenutraukė savo veiklos: karo pradžioje Italijoje dar lankėsi ir pats Tiškevičius Žr. V. Tiškevičius L. Uziemblai iš Milano 1914 11 13, LMAVB RS, f. 151, b. 238, l. 11. , o vėliau, matyt, juo rūpinosi patikėtiniai. 1920 m. Milane vykusio aukciono katalogas nurodo, kad „Galleria Warowland“ tebėra įsikūrusi senuoju adresu Via Gerolamo Morone 3, nors jai priklausiusios antikvarinės vertybės buvo parduodamos Geri galerijoje Via Borgonuovo 24. Taip pat iš jo aiškėja, kad dalis 1913 m. Šveicarijoje eksponuotų kūrinių ne tik nebuvo parduoti, bet ir išliko galerijos nuosavybe – juos rasime 1920 m. leidinyje. Prieš 1928 m. antikvariatas buvo perkeltas į toje pačioje gatvėje esančius XVIII a. Galaratti – Scotti šeimos rūmus, su kurios savininkais, anot tyrinėtojos Narkowicz, grafas susipažino jau po karo sugrįžęs į Milaną Žr. Lilian Narkowicz, Muzealnicy i kolekcjonerzy; zbiory rodziny Tyszkiewiczów i ich rola w zaborze rosyjskim, s. 161–162. Via Manzoni 30 esantys rūmai ir šiandien tebepriklauso šios šeimos palikuonims. . Čia galerija veikė iki pat Tiškevičiaus mirties 1936 metais Šis adresas paskutinį kartą antikvariatų žinyne paminėtas 1937 m., jo savininku nurodytas V. Tiškevičius (Annuaire de la curiosité des beaux-arts et de la bibliophilie, Paris–département–étranger, 1937, p. 378). Potocka mini, kad apie 1932 m. tėvas susirgo išsėtine skleroze, kuri labai greitai progresavo, – grafas buvo paralyžiuotas, sunkiai bepažino artimuosius. Taigi galima numanyti, kad antikvariato veikla rūpinosi kas nors iš šeimos narių arba Italijoje likę bendražygiai. .

Kas nutiko po to, koks likimas teko didžiajai daliai meno kūrinių, salonui ar jo dokumentacijai kol kas išsiaiškinti nepavyko, tad šiuo metu neįmanoma ir tiksliau apibrėžti antikvariato veiklos rezultatų. Neabejotina, kad dalis darbų iškeliavo į privačias rankas 1913 m. Sankt Morice bei Salsomaggiore vykusių aukcionų metu, kiti – 1920 m. Milane, galbūt dar ir 1928 metais Egzistuoja 1928 m. „Galleria Warowland“ organizuoto aukciono katalogas (Vendita all’asta di una pregevole raccolta di porcellane di varie epoche, quadri, miniature ed oggetti d’arte appartenenti a collezionisti esteri affidata alla Galleria Warowland. 15–17 febbraio 1928, Milano: Stella, 1928), tačiau kol kas neteko jo apžiūrėti (saugomas privačioje kolekcijoje Italijoje). Pavadinime nurodoma, kad parduodami kūriniai galerijai yra „užsienio kolekcininkų patikėti“, tad galime tik spėti, kad aukcione galėjo atsidurti ir šis tas iš paties grafo rinkinių. . Taip pat tikėtina, kad nemaža dalis darbų galėjo atsidurti pagrindinėse meno kūrinių saugojimu besirūpinančiose įstaigose Milane: Taikomosios dailės muziejuje ir Breros pinakotekoje. Yra žinoma, kad bent vienas Tiškevičiaus kolekcijos eksponatas tikrai papildė pastarosios rinkinius – šiandien olando Cornelio de Heemo dailininkų ratui priskiriamas „Natiurmortas su vaisiais“. Įdomu, kad šis darbas kartu su kitais turėjo atsidurti Šveicarijoje, tačiau aukciono jis nepasiekė, nes kūrinį laiku „nusižiūrėjo“ tuometinis pinakotekos direktorius Ettore Modigliani (1873–1947). Jis manė, kad tai italų meistro Evaristo Baschenis (1617–1677) darbas, tad kreipėsi į Švietimo ministrą dėl galimybės jį įsigyti pirmumo teise (prieš tai norą nusipirkti šį kūrinį jau buvo pareiškęs Mario Novelli). Tuometinį savininką toks prestižinės kultūros įstaigos vadovo pageidavimas maloniai nustebino, todėl abejonių dėl kūrinio perdavimo nekilo ir jis atsidūrė pinakotekos fonduose Žr. Matteo Ceriana, Marco Cresseri, Cecilia Quattrini, Per Brera: collezionisti e doni alla pinacoteca dal 1882 al 2000, p. 114–115. . Deja, šiandien turime per mažai duomenų, kad galėtume tvirtinti, kad kai kurie itališkojo rinkinio eksponatai pasiekė grafo gimtąjį kraštą: vienintelis Italijoje išleistų „Galleria Warowland“ katalogų ir Lentvaryje buvusios kolekcijos aprašymų sutapimas yra paveikslas „Keturi evangelistai“. 1913 m. kataloge jis priskiriamas Valentinui (1601–1634) Žr. Vente a St. Moritz (Suisse) […], p. 62. , o tarp rezidenciją puošusių kūrinių įvardijamas tik kaip tokio siužeto vertingas paveikslas, buvęs valgomajame, jo autorystė nenurodyta, tad neaišku, ar tai tikrai tas pats darbas Žr. Jolanta Širkaitė, „Vladislovas Tiškevičius – kolekcionierius bei Vilniaus mokslo ir meno kūrėjas“, p. 14. .

1907–1913 m. laikotarpiu Tiškevičius iš gerai nusimanančio kolekcininko-mėgėjo tapo profesionalu. „Galleria Warowland“ veikla pademonstravo organizacinius grafo gabumus, orientavimąsi Vakarų Europos meno kūrinių rinkoje, antikvaro darbo specifikos išmanymą. Kiek paradoksalu, kad sąlygas tam suteikė būtent priverstinis išvykimas iš šalies, o ne įprasta ilgalaikė kelionė į ypač šioje sferoje turėjusias ką pasiūlyti Prancūziją, Angliją ar tą pačią Italiją. Vietinei diduomenei sezoną ar ilgiau trunkančios išvykos nebuvo retenybė – užsienyje nuolat buvo dairomasi daugybės gyvenimui gimtinėje reikalingų dalykų, pradedant aptarnaujančiu personalu, rūmų ar parkų architektais, baigiant įvairiomis interjero detalėmis, garderobu ir meno kūriniais. Tad Vakarų Europos prekybos principai, o juo labiau kolekcininkų, antikvarų veikla bendrąja prasme nebuvo svetima. Skirtumas tas, kad Tiškevičius gavo progą visą tai pažinti iš vidaus, kas daro jį išskirtinį tarp mūsų šalies kolekcininkų. Savo pomėgį realizavęs kur kas platesniu mastu nei vietiniai senienų mylėtojai, grafas tapo galerininku – nauja figūra to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime. Įgyta patirtis suteikė jam potencialą konkuruoti su čionykštėje rinkoje vyravusiais prekeiviais, daugiausia žydų kilmės asmenimis, išlaikiusiais nedideles parduotuvėles ir nė iš tolo negalėjusias vadintis antikvaro salonais.

Vis dėlto grįžęs į gimtinę oficialaus šios srities verslo jis taip ir nepradėjo. Kodėl tokia galimybe nepasinaudota, šiandien galime tik numanyti. Be abejo, tą lemti turėjo netrukus po sugrįžimo prasidėjęs ir šeimą išblaškęs I pasaulinis karas, jam pasibaigus – ženklus finansinės būklės pablogėjimas, o galiausiai ir pašlijusi grafo sveikata (1932 m. susirgo išsėtine skleroze ir likusius gyvenimo metus buvo paralyžiuotas). Kita vertus, svetur pradėtas verslas ten buvo plėtojamas ir toliau. Tarptautiniuose antikvariatų kataloguose Tiškevičiaus vardas greta „Galleria Warowland“ salono figūruoja iki pat 1936 m. Tai rodo, kad grafas antikvariato veikloje daugiau ar mažiau dalyvavo visą jo gyvavimo laiką (vėlesniaisiais metais tikriausiai per patikėtinius). Tai leidžia daryti prielaidą, kad iš užsienio gaunamos pajamos leido lengviau ištverti šeimą užklupusius materialinius sunkumus. Tiškevičiaus veikla Italijoje turėjo tiesioginės įtakos ir ateities kartoms – pagrindinis Varšuvoje gyvenusios ir prisiminimus apie tėvą užrašiusios Tiškevičiūtės-Potockos pajamų šaltinis taip pat buvo prekyba antikvarinėmis vertybėmis.

1907–1913 m. sukauptos kolekcijos turinys, palyginti jį su Lentvaryje buvusiomis vertybėmis, rodo, kad grafas turėjo aiškiai suformuotą savo rinkinio kryptį, t. y. Vakarų Europos tapybą, kurios ašis buvo Italijos renesanso ir baroko meistrai, ir ja vadovavosi visą savo, kaip aktyvaus kolekcininko, veiklos laiką. Deja, ar kas nors iš milanietiškosios kolekcijos pasiekė Vilnių, šiandien lieka neaišku.

Santrumpos

• KMIF – Kretingos muziejaus ikonografijos fondas
• LMAVB RS – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius

Publikuoti šaltiniai ir literatūra

• Annuaire de la curiosité des beaux-arts et de la bibliophilie, Paris–département–étranger, 1931, p. 646; 1932, p. 589; 1933, p. 497; 1934, p. 437; 1935, p. 446; 1937, p. 378.
• Bonatti Bacchini, Maurizia; Alain Robbe-Grillet et al., “La palazzina Warowland” / Salsomaggiore: art deco termale, Milano: Franco Maria Ricci, 1989, p. 109.
• Cabassi, Silvia, “La Palazzina Warowland: un gioiello lombardo in terra salsese”, Salsomaggiore cronache, 2010 [žiūrėta 2014 m. kovo 1 d.].
• Carotti, Giulio, “La mostra di ritratti del settecento alla palazzina della “Permanente” / Adolfo Venturi (dir.), L’Arte: rivista di storia dell’arte medioevale e moderna e d’arte decorativa, Roma, 1910, p. 225–227.
• Catalogo della vendita al maggiore offerente costituita dal cospicuo patrimonio artistico della nota Galleria Warowland (di Milano – Via Morone, 3), Quadri antichi opere somma importanza italiane, francesi e fiamminghe, oggetti d’arte (marmi, bronzi, porcellane, terrecotte) e ricco assortimento di mobili e stoffe antiche, Milano: Gustavo Modiano & C., 1920.
• Ceriana, Matteo; Marco Cresseri, Cecilia Quattrini, Per Brera: collezionisti e doni alla pinacoteca dal 1882 al 2000, Milano: Centro Di, 2004.
• « Chronique des Ventes », Le Bulletin de l‘art ancien et moderne, 1913, n^o 570, p. 36.
• Deveikienė, Vaiva; Steponas Deveikis, Lentvario dvaro parko augalija, Vilnius: Lietuvos turto vertintojų asociacija, 2010.
• Deveikienė, Vaiva; Steponas Deveikis, Lentvario dvaro parko istorinės ir meninės raidos apybraiža, Vilnius: Lietuvos turto vertintojų asociacija, 2010.
• „Dla bibliofilów”, Kurjer Litewski, 1910, nr 38, s. 3.
• Faroldi, Emilio, “La Pallazina Warowland: un museo per il “Museo delle Terme”, Palladio, 1993, n^o 3, p. 212–217.
• Francés, J., “Un quadro del Greco”, Mundo grafiko, 1913, n^o 69, p. 5.
• Głuska-Trezzani, Barbara, „Polskie groby na Cimitero Monumentale w Mediolanie”, Nasz Świat, 30 październik 2013 [žiūrėta 2014 m. kovo 1 d.].
• Jankevičiūtė, Giedrė (sud.), Lentvario bažnyčia ir jos dekoras: 1905–1943 = Kościoł w Landwarowie i jego wystrój: 1905–1943 = The Lentvaris Church and it’s décor: 1905–1943, parodos katalogas, Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2012.
• Laučkaitė, Laima, „Privačios meno kolekcijos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vilniuje“, Menotyra, 1999, nr. 1 (14), p. 27–35.
• Maksymiuk, Małgorzata, Kościół pod wezwaniem Zwiastowania Najświętszej Marii Panny w Landwarowie pod Wilnem, Poznań: Bogucki Wydawn. Naukowe, 2000.
• Masacci, Fabio, “La cappella dei Magi in San Petronio a Bologna: le vetrate su disegno di Jacopo di Paolo”, Arte cristiana, 2009, vol. 855, no. 97, p. 429–440.
• Memoriał złożony ministrowi spraw wewnętrznych w Petersburgu przez Władysława hr. Tyszkiewicza, Kraków: Drukarnia W. L. Anczyca i Spółki, 1905.
• Narkowicz, Lilian, Muzealnicy i kolekcjonerzy; zbiory rodziny Tyszkiewiczów i ich rola w zaborze rosyjskim, Wrocław: Wrocławskie Towarzystwo Naukowe, 2013.
• Narkowicz, Lilian, Tyszkiewiczowie: rodem z Landwarowa, Warszawa: Neriton, 2013.
• Potocka z Tyszkiewiczów, „Z. Rezydencja Landwarów”, Karta, 2004, nr 40, s. 26–43.
• Potocka, Zofia, „Antykwariat „Miniatiura”, Rocznik muzeum narodowego w Warszawie, 1967, nr 11, s. 195–221.
• Rosiak, Stefan, Księgarnia „E. Orzeszkowa i S-la” w Wilnie 1879–1882, Wilno: Wydawnictwo magistratu m. Wilna, 1938.
• Širkaitė, Jolanta, „Dailės mecenatystė Lietuvoje XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje“, Lietuvos kultūros tyrinėjimai, Vilnius, 1995, t. 1, p. 217–268.
• Širkaitė, Jolanta, „Vladislovas Tiškevičius – kolekcionierius bei Vilniaus mokslo ir meno kūrėjas“, Mokslas ir gyvenimas, 1991, nr. 11, p. 12–14.
• Vendita a Salsomaggiore 9-10-11-12 Giugno, 1913. Quadri antichi, bronzi, porcellane, maioliche, mobili, marmi, terre-cotte ed oggetti d’arte. Vendita organizzata dalla Galleria Warowland di Milano, sotto la direzione del sig. Gustavo Gagliardi, Milano: G. Modiano & C., 1913.
• Vente a St. Moritz (Suisse). Vente de la collection du comte L. T., organisée par la galerie Warowland de Milan sous la direction de M. Gustave Gagliardi, Milan: G. Modiano & Co, 1913.

Władysław Tyszkiewicz in Italy: “Galleria Warowland” and Its Milanese Collection

Summary. The current paper analyses a concrete period in the biography of Władysław Tyszkiewicz, i. e. a period from 1907 to 1913, which he spent in Milan, Italy and which has not yet appeared as a main topic in historical researches. The text identifies the time and circumstances of the departure; it covers the main work principles of the count on establishment of antiques “Galleria Warowland”. During this research, a valuable resource was found: a catalogue from the auction held in 1913 in St. Moritz, Switzerland, which made it possible to identify the count’s collection assembled in Italy. Through additional material it was possible to determine some of works’ destiny.

Tyszkiewicz went abroad involuntarily – due to his ideas that were not favourable for the tsarist government it was decided to exile him abroad. The count departed in December 1907, and promptly afterwards he established a small antique gallery “Galleria Warowland” in the Palace of Count Edouard Amman (today, Via Arrigo Boito 8) in the center of Milan. Business prospered; therefore, it was relocated to more spacious premises – a car showroom at Via Allesandro Manzoni 10/Via Gerolamo Morone, where as many as eight reconstructed rooms were filled with antiquities. Success came – in 1912 the project for a gallery branch was ready and in 1913 the second gallery “Galleria Warowland” opened in Salsomaggiore Terme resort. The main principles of Western Europe art market were applied in trade of art works: cooperation with other galleries (like those led by antiquary Gustavo Gagliardi or Alfredo Geri) and restorers, individual orders; auctions were carried out and on their basis well-illustrated comprehensive catalogs were released.

In 1912, Tyszkiewicz received permission to return to his homeland. Seemingly, this resulted in the sale of art works, which belonged to the count, in February 1913 in Sankt Moritz, Switzerland. From the auction catalog it was found out that the collection consisted of Western European craftsmen of the 15–19th century: El Greco, Pietro Longhi, Veronese, Correggio, Caravaggio, Parmigianino, Canaletto, Scarsellino, Tiziano, Giambattista Tiepolo, etc. The count returned to Lithuania; however, he continued his business in Italy: the branch in Salsomaggiore operated until 1919 and the gallery in Milan until Tyszkiewicz’s death in 1936.

During the period of exile, Tyszkiewicz turned from amateur into a professional gallery owner – he became a new figure in the Lithuanian cultural field. Still, he did not start the official antiques business after return. Presumably, it was prevented by the beginning of World War I, resulting in deterioration of the count’s financial condition and, finally, serious disease (multiple sclerosis). Nevertheless, it may be assumed that the business ongoing abroad eased the count’s difficult financial situation, and his contribution influenced the life of further generations – the main source of income of his daughter who lived in Warsaw was antiques trade.

Keywords: Władysław Tyszkiewicz, “Galleria Warowland,” antique gallery, Milan, Salsomaggiore Terme, art collection, beginning of the 20th century.