Davainis-Silvestraitis buvo vienas aktyviausių XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios lietuvių pasakojamosios tautosakos rinkėjų. Jis sukaupė apie 700 pasakų, sakmių ir oracijų, iš kurių paskelbta buvo mažiau nei pusė. 1894 metais išleistas didžiausias pasakų ir sakmių rinkinys lenkų kalba Podania žmujdzkie (Žemaičių padavimai). Originalus padavimų tekstas lietuvių kalba neišliko. Išlikusiame minėtų padavimų vertimo į lenkų kalbą rankraštyje autoriaus palikta daug tarminės ir kultūrinės (mitologinės) leksikos lietuvių kalba – tam tikrų daiktų, ritualinių veiksmų, pačių ritualų, mitologinių būtybių pavadinimų. Lietuviškai užrašyti ir sunkiai išverčiami fragmentai, nes autorius stengėsi perteikti padavimų stilistikos ypatumus. Dažniausiai tai frazeologizmai, frazemos, malonybiniai kreipiniai, keiksmažodžiai. Svarbios ir įdomios Davainio-Silvestraičio pateiktos liaudiškos šios leksikos definicijos. Pačios leksikos ir liaudiškų komentarų reikšmė yra didžiulė – tai buvo laikotarpis, kai formavosi pirmosios mokslinės lietuvių tarmių ir tautosakos tyrimo metodologijos. Išsami jų analizė ateityje galėtų padėti giliau suvokti Davainio-Silvestraičio taikytos pažangios metodologijos visumą, o lyginamoji Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse surinktos medžiagos apžvalga tik patvirtintų lietuvių tyrėjų išradingumą ir jų atliktų darbų naujoviškumą.