Išvados
Galima teigti, kad XX a. pradžioje, sustiprėjus postromantizmo ir impresionizmo vaidmeniui, atsiranda prielaida vargonų vizijos žanrui, kuris pasireiškia Čiurlionio, Bacevičiaus ir kitų modernistų kūryboje. Šias idėjas sugeria ir spinduliuoja didžiojo vargonų maestro Messiaeno meditacijos ir vizijos, sakraliniai bibliniai ciklai. Formuojasi vizijos žanras, kuriam itin artimas vargonų instrumentas – tą įtikinamai atskleidžia futuristinį priesaką formuojanti pianisto Bacevičiaus „vizijinė“ kūryba tarpukario Lietuvoje. Savo ypatingą meninę istorinę reikšmę vizija atskleidžia XX a. II pusėje, kai Sovietų okupuotose Baltijos valstybėse „už geležinės sienos“ gimsta nauja vargonų vizija – Šiaurės gyvybinį imunitetą, pulsuojančią „miškų tamsybėje“ ritmo monotoniją, aušros žinią pasauliui nešantis baltiškasis minimalizmas (arba jo variantai – sakralinis minimalizmas, naujasis paprastumas, pagoniškasis avangardizmas). Tai – Parto sakralinės meditacijos, Kutavičiaus istorinės tautų valstybingumo kolizijos, Peterio Vasko ir Algirdo Martinaičio žūstančios gamtos peizažai – trapi nykstanti gyvybė ir jos tautinė metafora, „nakties žiedų pažadinimas“, Liongino Apkalnio folklorinė begalinio liūdesio „švytinti tamsa“. Visa tai kartu su religinės vargonų muzikos metafora (V. Bartulis, O. Narbutaitė, J. Tamulionis) ir politinio aiškumo nepabūgusiu tautiškojo modernizmo atgimimu (G. Sakalauskas, A. Kalejs) kaip XX–XXI a. futuristinį žanrą įtvirtina vargonų viziją, kurios galimybės ir dabar dar neišsemtos, turint omenyje technines menų transformacijas – vizualinių ir garsinių sferų jungtis. Jų prasmingumas neabejotinai įsikūnija ir dailėje, tapyboje Žr. Aloyzas Stasiulevičius, Tapyba, 2006. – tai liudija tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus Vilniaus baroko linijų skambėjimas, ritmas, spalvos intensyvumas paveikslų drobėse, jungiamas su vargonų muzika Žr. Aloyzas Stasiulevičius, „Kūrybos erdvė“, 2009. .