• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo paskirtis

  • Bibliografinis aprašas: Gabija Surdokaitė-Vitienė, „Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo paskirtis“, @eitis (lt), 2017, t. 967, ISSN 2424-421X.

  • Ankstesnis leidimas: Gabija Surdokaitė, „Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo paskirtis“, Menotyra, 2010, t. 17, nr. 1, p. 51–64, ISSN 1392-1002.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Santrauka. Straipsnyje plėtojama vėlyvaisiais viduramžiais susiformavusio devocinio atvaizdo samprata, šio atvaizdo apibrėžtį perkeliant į vėlesnius laikus – XVII–XX a. I pusę. Devocinio atvaizdo istorijos analizė atliekama pasitelkus konkretų – Susimąsčiusio Kristaus – atvaizdą. Pagrindinis dėmesys skiriamas šio atvaizdo paskirčiai, t. y. jo funkcijai religiniame gyvenime ir mene.

Pagrindiniai žodžiai: susimąstęs Kristus (Rūpintojėlis), devocinis atvaizdas (Andachtsbild), bažnytinė dailė, potridentinė dailė, religinė liaudies dailė.

 

Įvadas

Vėlyvaisiais viduramžiais, kai buvo atkreiptas dėmesys į asmeninį religingumą, kito religinės dailės ikonografija: atsirado poreikis atvaizdo, skirto asmeniniams tikslams ir asmeninei maldai. Svarbiausiais religinėje dailėje reikėtų laikyti turinio ir formos pokyčius, nulemtus emocingo ir jaudulingo tikėjimo, – mat atvaizdo stebėtojas arba žiūrovas turi emociškai ir nuoširdžiai įsitraukti į pavaizduotą sceną. Taigi XIV–XV a. susiformuoja devocinių atvaizdų (Andachtsbild) grupė, vaizduojanti Kristaus kančias. Šią grupę sudaro Kristaus prie stulpo, Nuvainikuoto Kristaus, Susimąsčiusio Kristaus, Kristaus išjuokimo scenos, Pietos ikonografiniai tipai. Devocinius atvaizdus išpopuliarino pranciškonai, Devotio Moderna judėjimas, vokiečių misticizmas, kurie skatino meditacijas Kristaus kančių tema, pasitelkiant tiek vidinę vizualizaciją, tiek realius atvaizdus.

Devocinis atvaizdas buvo skirtas asmeniniam pamaldumui, t. y. privačiam gerbimui, ir atspindėjo naują mokymą, kad pamaldumas turi būti gilesnis ir asmeniškesnis nei lig tol. Toks atvaizdas visada buvo antinaratyvus, jam suteikiama simbolinė potekstė, ekspresyvi raiška. Atvaizdo paskirtis – skatinti meditatyvinę maldą ir meditatyvų pokalbį su Išganytoju, emocinį kančios išgyvenimą.

Devociniai atvaizdai skatina žiūrovą mistinei būčiai, tarnauti tiesioginiam bendravimui su Dievu ir taip iškelti subjektyvius jausmus, nustumiant į antrą planą „viršlaikį objektyvizuotą šventą įvykį“. Minčių ir vaizdo koncentracija tikintįjį nugramzdina į Kristaus skausmus, verčia kentėti drauge. […] Devocinis paveikslas taikliai apibūdinamas kaip „įsivaizduojamos fantazijos liudijimas“.1
Spustelėjus išskleisti...
 
  1. 1 Sabrine Fehlemann, „Christus im Elend: vom Andachtsbild zum realistichen Bildokument“, S. 80.

Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo vieta XVI–XIX a. sakraliniuose pastatuose

Susimąsčiusio Kristaus atvaizdai, kaip ir kiti devociniai, nuo vėlyvųjų viduramžių iki XIX a. pab. buvo skirti individualiam pamaldumui, o ne liturginiam religingumui. Tai – nereprezentacinis, nenukreiptas į religinę bendruomenę atvaizdas1. Nuo vėlyvųjų viduramžių devocinis atvaizdas sakralinėje erdvėje būdavo pastatomas taip, kad prie jo būtų lengva prieiti. Jis išreikšdavo ne tik jaudinančią temą (excitatio), bet ir meditacijos įgilintas pamaldumo formas (imitatio – compassio)2. Todėl bažnyčiose Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas dažniausiai stovėdavo ten, kur galėjo būti stebimas iš arti, pavyzdžiui, šoninėse koplyčiose, prie pavienių kolonų, chore ar priebažnytyje.

Antai XVI–XVII a. sandūra datuojama Susimąsčiusio Kristaus ikonografinio tipo skulptūra Vilniaus vyskupijos Rasų (dabar Baltarusijos teritorijoje) bažnyčioje iš pradžių stovėjo priebažnytyje, 1633 m. vizitacijoje ji minima stovinti presbiterijoje, kampe, šalia didžiojo altoriaus. Tik 1774 m. stebuklais ir malonėmis pagarsėjęs atvaizdas buvo perkeltas į didįjį altorių3. XVIII a. šalia altoriaus Susimąstęs Kristus stovėjo ir Bistryčios bažnyčioje4. 1772 ir 1792 m. Bistryčios bažnyčios inventoriuose nurodyta, kad skulptūra stovėjo prie didžiojo altoriaus tvorelės5.

 
  1. 1 Žr. Wilhelm Pinder, Die deutsche Plastik vom ausgehenden Mittelalter bis zum Ende der Renaissance, S. 92.
  2. 2 Žr. Wojciech Marcinkowski, Przestawienia dewocyjne jako kategoria sztuki gotyckiej, s. 48.
  3. 3 Žr. 1633 m. Rasų bažnyčios vizitacijos aktas, VUB RS, f. 57, b. Б. 53–40, l. 48; Dorota Piramidowicz, „Kościół parafialny P. W. Trójcy świętej w Rosi“, s. 106, 112.
  4. 4 Žr. 1771 m. Bistryčios bažnyčios inventorius, LMAVB RS, f. 43, b. 5934, l. 1. Už šią nuorodą dėkoju dr. Daliai Klajumienei.
  5. 5 Žr. 1772 m. Bistryčios bažnyčios inventorius, LMAVB RS, f. 43, b. 5941, l. 1; 1792 m. Bistryčios bažnyčios inventorius, LMAVB RS, f. 43, b. 5943, l. 3. Už šią nuorodą dėkoju dr. Daliai Klajumienei.

Priebažnytyje Susimąsčiusio Kristaus skulptūra stovėjo ir Plokščių bažnyčioje1. Kai kurioms priebažnytyje stovėjusioms skulptūroms buvo priskiriama Nukryžiuotojo funkcija. Dusetų, Leliūnų bažnyčiose Susimąsčiusio Kristaus skulptūra buvo prie įėjimo į bažnyčią, šalia švęsto vandens indo2. Apie 1790 m. Kelerų (Kiellerow) šeimos paaukotas Susimąstęs Kristus stovėjo Dzieviatkovičių bažnyčios priebažnytyje, specialiai įrengtoje nišoje virš švęsto vandens indo3.

1577 m. pasirodęs Milano arkivyskupo šv. Karolio Boromiejaus traktatas apie bažnyčių statymą ir jų aprūpinimą smulkiai apibūdino ne tik bažnyčios pastatų statybą, bet ir puošybą4. Jame teigta, kad pastato išorinės šoninės ir apsidės sienos turinčios būti tuščios, tik fasadinė išpuošta atvaizdais. Virš pagrindinio bažnyčios įėjimo esą dera ištapyti Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi ir parapijos ar bažnyčios globėjo atvaizdą. Ši šv. Karolio Boromėjaus rekomendacija nulėmė tradiciją dailės kūriniais puošti bažnyčios fasadus Europoje. Ši tradicija atkeliavo ir į Lietuvą: bažnyčios ar koplyčios fasaduose buvo nutapomas ir Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas ar įkeliama tos temos skulptūra. Pavyzdžiui, Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas buvo nutapytas Vilniaus pranciškonų bažnyčios Suzinų koplyčios frontone5. 1820 m. Pabiržės bažnyčios vizitacijos akte užfiksuota, kad fasado nišoje buvo Susimąsčiusio Kristaus figūra, kuri dėl senumo gerokai sunykusi6. XX a. pr. Susimąsčiusio Kristaus skulptūra buvo pritvirtinta virš įėjimo į Veiviržėnų koplyčią7.

 
  1. 1 Žr. 1804 Plokšių bažnyčios vizitacijos aktas ir 1811 m. Plokšių bažnyčios inventorius, Ar. Łm., i. 37 (l. nenumeruoti).
  2. 2 Žr. 1850 m. Dusetų bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 290, l. 20; 1850 m. Leliūnų bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 303, l. 32.
  3. 3 Žr. Maria Kałamajska-Saeed, „Kościół parafialny P. W. ŚŚ. Piotra i Pawła w Dziewiątkowiczach”, s. 29; 1844 m. Dzieviatkovičių bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3776, l. 452–452v.
  4. 4 Žr. [Carlo Borromeo], Instructionum fabricae et supellectillis eccliasticae libri duo, 1577.
  5. 5 Žr. Suzinų koplyčia, fotografai Butkovskiai, XIX a. pab. – XX a. pr., LVIA, f. 1135, ap. 4, b. 411; Vladas Drėma, Vilniaus bažnyčios: iš Vlado Drėmos archyvų, p. 803.
  6. 6 Žr. 1820 m. Pabiržės bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 222, l. 30.
  7. 7 Žr. Algė Jankevičienė, Lietuvos medinė sakralinė architektūra, p. 254, 185b il.

Šio siužeto skulptūros taip pat buvo statomos kapinių koplyčiose: viena tokia skulptūra buvo Dzieviatkovičių Šv. Petro ir Povilo parapinės bažnyčios kapinėse stovėjusioje koplyčioje, kurioje buvo šarvojami mirusiųjų kūnai1. Nuo XVIII a. Susimąsčiusio Kristaus skulptūra stovėjo Vilniaus pranciškonų bažnyčios Suzinų koplyčioje2. Ši koplyčia taip pat buvo skirta mirusiųjų šarvojimui3. Su gedulinėmis apeigomis susijusi ir XVIII a. datuotina Birštono bažnyčios Susimąsčiusio Kristaus skulptūra. Ji naudota kaip gedulinių ir laidotuvių dekoracijų dalis vietoj kryžiaus.

Lenkijos, Vokietijos tyrėjų duomenimis, Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas – skulptūra ar paveikslas – dažniausiai nebūdavo susijęs su pagrindiniu bažnyčios interjeru – altoriais. Lietuvos bažnyčių rašytiniuose dokumentuose taip pat užfiksuota nemažai tokių atvejų. Antai minimą siužetą vaizduojantis nealtorinis paveikslas įrašytas 1676 m. Švėkšnos bažnyčios vizitacijos akte4. 1715 m. Palangos ir Platelių bažnyčių vizitacijos aktuose taip pat minimi Susimąsčiusį Kristų vaizduojantys paveikslai5. Žinoma, kad 1743 m. Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas buvo ištapytas Vilniaus katedros klausykloje6. 1819 m. Lukšių bažnyčioje stovėjo minėto ikonografinio tipo skulptūra7. 1800 m. sudegus Volkovysko bažnyčiai, joje buvusi Susimąsčiusio Kristaus skulptūra buvo pernešta į parapinę Šv. Vaclovo bažnyčią ir padėta į procesijų altorėlį8. Kriaunų bažnyčioje šio siužeto skulptūra stovėjo nuo XVII a., tačiau dokumentuose pirmą kartą ji paminėta tik 1823 metais9. 1873 m. Susimąsčiusio Kristaus figūra stovėjo Veiverių bažnyčioje10, o 1879 m. ji užfiksuota Miežiškių bažnyčioje11.

 
  1. 1 Žr. 1844 m. Dzieviatkovičių bažnyčios vizitacijos aktas. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3776, l. 454v.
  2. 2 Vilniaus Pranciškonų bažnyčios šventoriuje buvusi Suzinų koplyčia iš kitų sakralinių pastatų išsiskiria tuo, kad joje buvo du Susimąsčiusio Kristaus atvaizdai – medinė skulptūra stovėjo koplyčios viduje, o ant frontono buvo tapytas atvaizdas.
  3. 3 Žr. 1856 m. Vilniaus pranciškonų bažnyčios vizitacijos aktas, BPAN / PAU, b. 1243, l. 127; 1859 m. Vilniaus pranciškonų bažnyčios vizitacijos aktas, BPAN / PAU, b. 1243, l. 151.
  4. 4 Žr. 1676 m. Švėkšnos bažnyčios vizitacijos aktas, KAKA, b. 138, l. 86.
  5. 5 Žr. Palangos bažnyčios vizitacijos aktas, VUB RS, f. 1–f. 38, l. 93; Platelių bažnyčios vizitacijos aktas, VUB RS, f. 1–f. 38, l. 121.
  6. 6 Žr. Jan Kurczewski, Kościół zamkowy czyli katedra wileńska w jej dziejowym, liturgycznym, architektonycznym i ekonomicznym rozwoju, s. 299.
  7. 7 Žr. 1819 m. Lukšių bažnyčios inventorius, Ar. Łm., i. 297 (l. nenumeruoti).
  8. 8 Žr. Marcin Zgliński, „Kościół parafialny p. w. Św. Wacława w Wołkowysku”, s. 166.
  9. 9 Žr. ten pat.
  10. 10 Žr. 1873 m. Veiverių bažnyčios vizitacijos aktas, Ar. Łm., i. 576.
  11. 11 Žr. 1879 m. Miežiškių bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 589, l. 9.

Susimąsčiusio Kristaus skulptūros bažnyčiose labai dažnai stovėdavo specialiai joms išmūrytose nišose. Iki XX a. pr. Vidiškių bažnyčioje Susimąsčiusio Kristaus skulptūra stovėjo tokioje nišoje prie įėjimo, dešinėje pusėje. Dabar ten kabo didelė Nukryžiuotojo skulptūra. Lenkijoje ir Vokietijoje tokios nišos dar būdavo uždengiamos metalinėmis grotelėmis, pavyzdžiui, Kristaus kalėjimą imituojančiose nišose Susimąsčiusio Kristaus skulptūros stovi Krokuvos pranciškonų ir dominikonų, Miuncheno Šv. Jono Nepomuko bažnyčiose. 1761–1763 m. Vilniaus bernardinų konvento remonto metu vienuolyno koridoriuje buvo padaryta niša su grotelėmis, kurioje įdėta Susimąsčiusio Kristaus skulptūra1. Toks šio atvaizdo komponavimas nėra atsitiktinis. Vienas iš daugiaprasmės Susimąsčiusio Kristaus semantikos aspektų – taip vaizduojamas Kristus kalėjime. Ši scena yra Kryžiaus Kelio epizode, kur teigiama, kad Kristus vienišas sėdėjo ant Golgotos kalno akmens, buvusio duobėje, vadintoje Carcer Christi2. Šią vietą, kurioje Kristus sėdėjo ant akmens, mini Ulryk Pinder knygoje Speculum passionis (1506), pranciškonas Francesco Quaresmi (1583–1656) veikale De carcere Christi Domini ir kt. autoriai3. Apie 1499 m. Antverpene buvo išleista knyga Das ist der Gang den unser Herr Jesus ging aus des Pilatus Haus baladen mit dem schweren Kreuze zum Kalvarienberg…. Joje tarp išvardytų trylikos Kryžiaus Kelio stočių devintoji apibūdinta tokiais žodžiais: „Kaip Jėzus sėdėjo ant akmens vietoje, kuri vadinama Carcer Christi“4. XVI a. pr. rankraštyje Rozmyślanie Dominikańskie aprašoma ola, kurioje ant akmens buvo pasodintas Kristus. Jis ten sėdėjo parėmęs galvą ranka5. Taigi Susimąsčiusio Kristaus vaizdavimas specialioje kalėjimą imituojančioje nišoje atspindėjo vieną iš jo sampratos aspektų ir yra glaudžiai susijęs su Kristaus kalėjime kultu.

 
  1. 1 Žr. Chronologia erectionis et fundationis konventus et custodiae Vilnensis ADS…, l. 206 (Rūtos Janonienės išrašai).
  2. 2 Žr. Tadeusz Dobrzeniecki, „Chrystus Frasobliwy w literaturze średniowiecznej”, s. 281.
  3. 3 Žr. Plačiau apie tai ten pat, s. 285–287.
  4. 4 Zygmunt Kruszelnicki, „Ze studiów nad ikonografią Chrystusa Frasobliwego”, s. 317.
  5. 5 Žr. Karol Gorski, Władysław Kuraszkiewicz (oprac.), Rozmyślania dominikańskie, s. 73; Tadeusz Dobrzeniecki, „Chrystus Frasobliwy w literaturze średniowiecznej”, s. 287–288.

LDK bažnytiniuose šaltiniuose atvaizdai, nesusiję su pagrindine interjero įranga, minėti rečiausiai, todėl daugiausia apie Susimąsčiusio Kristaus atvaizdą bažnyčiose žinoma iš altorių aprašymų. 1654 m. Kamajų bažnyčioje Susimąsčiusio Kristaus paveikslas buvo ketvirtojo Švč. Mergelės Marijos karūnavimo altoriaus antrame tarpsnyje1. Tais pačiais metais Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas užfiksuotas Surviliškio bažnyčios didžiajame altoriuje, viršutiniame tarpsnyje2, ir Turgelių bažnyčios didžiajame altoriuje šalia pagrindinio Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslo3. 1677 m. Čekiškės bažnyčioje Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas buvęs didžiojo altoriaus antrame tarpsnyje4.

Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas į altorius keltas ir XVIII a.: 1740 m. Vandžiogalos bažnyčios vizitacijos akte minima, kad šeštajame šoniniame altoriuje buvo Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas5. 1770 m. naujai įrengtame Ukmergės parapinės bažnyčios koplyčios altoriuje buvo įstatyta medinė Susimąsčiusio Kristaus skulptūra. Priešais šią koplyčią buvo choras6. 1765 m. Subatninkų bažnyčios inventoriuje rašoma, kad presbiterijos šoninio altoriaus pirmame tarpsnyje stovėjo aptariamojo ikonografinio tipo skulptūra7, o 1820 m. šalia jos buvo šv. Petro ir Pauliaus skulptūros. Antrame šio altoriaus tarpsnyje kabojo ant lentos tapytas Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas8.

 
  1. 1 Žr. 1654 m. Kamajų bažnyčios vizitacijos aktas, VUB RS, f. 57, б. 53–42, l. 915.
  2. 2 Žr. 1654 m. Surviliškio bažnyčios vizitacijos aktas, VUB RS, f. 57, б. 53–42, l. 832.
  3. 3 Žr. 1654 m. Turgelių bažnyčios vizitacijos aktas, VUB RS, f. 57, б. 53–42, l. 843.
  4. 4 Žr. 1677 m. Čekiškės bažnyčios vizitacijos aktas, KAKA, b. 139, l. 45.
  5. 5 Žr. 1740 m. Vandžiogalos bažnyčios vizitacijos aktas, KAKA, b. 1740, b. 89, l. 89.
  6. 6 Žr. 1770 m. Ukmergės bažnyčios ir klebonijos inventorius, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 330, l. 236.
  7. 7 Žr. 1765 m. Subatninkų bažnyčios inventorius, VUB RS, f. 57, б. 53–1091 (l. nenumeruoti).
  8. 8 Žr. 1820 m. Subatninkų bažnyčios inventorius, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4019, l. 105.

Jau minėta, kad devocinio atvaizdo paskirtis – skatinti asmeninį pamaldumą, todėl natūraliai gali kilti klausimas, kodėl Susimąsčiusio Kristaus skulptūra atsiranda altoriuje ir ar nesikeičia dėl to jo paskirtis. Visų pirma turime atkreipti dėmesį į tai, kad tai buvo šoniniai altoriai arba nepagrindiniai didžiųjų altorių atvaizdai. Kaip rašo H. Lossowas,

devocinis atvaizdas iš liturgijos apskritai neišsiskiria, greičiau ją papildo. Liturgija apima tikinčiųjų bendrijos maldas konkrečia maldos formule. Tačiau priešais devocinį atvaizdą liturgija papildoma individualia pozicija, atsisakoma formulių ir meldžiamasi asmenine meditacine malda.1
Spustelėjus išskleisti...

Taigi devocinio atvaizdo komponavimas altoriuje nepakeičia jo pirminės paskirties. Net ir įkomponuotas į altoriaus retabulą, jis buvo skirtas asmeninei maldai. Labai dažnai tokie Kristaus kančias vaizduojantys paveikslai ar skulptūros tikinčiuosius sutraukdavo penktadieniais2. Tačiau neaptikta duomenų, kad prie tokių altorių būtų vykusios visuomenės bendrosios pamaldos.

 
  1. 1 Hubertus Lossow, „Imago pietatis: Eine Studie zur Sinndeutung des mittelalterlichen Andachtsbildes“, S. 74.
  2. 2 Tokios pamaldos minimos Kražių benediktinių bažnyčioje šalia Jėzaus prie stulpo skulptūros (1820 m. Kražių benediktinių bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 224, l. 181v).

Susimąsčiusio Kristaus atvaizdai, daugiausia skulptūros, būdavo ne tik įkomponuojamos į altoriaus retabulą, bet ir atskirai stovėdavo pastatytos ant altoriaus mensos. Toks ant altoriaus mensos „rymojęs“ Susimąstęs Kristus 1705 m. užfiksuotas Gargždų bažnyčioje1. 1784–1820 m. iš medžio drožta Susimąsčiusio Kristaus skulptūra puošė trečiąjį Ilijos bažnyčios altorių. Pirmame jo tarpsnyje kabojo šv. Antano, o antrajame – šv. Jono Nepomuko paveikslai2. 1820 m. Naugarduko dominikonų bažnyčioje ant Šv. Dominyko altoriaus mensos stovėjo Susimąsčiusio Kristaus skulptūra3. 1844 m. ant Šačių bažnyčios Šv. Lauryno altoriaus taip pat būta Susimąsčiusio Kristaus skulptūros4, o 1811 m. Sudervės bažnyčios zakristijoje Susimąstęs Kristus stovėjo ant komodos5.

XVII–XIX a. bažnyčių inventoriuose ir vizitacijų aktuose yra nuorodų, kad Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas buvęs tabernakuliuose. Antai 1676 m. ir 1697 m. Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas minimas Rietavo bažnyčios didžiojo altoriaus tabernakulyje6. XIX a. Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlė buvo Požerės bažnyčioje, tik neaišku, ar ant tabernakulio, ar jo viduje7. Susimąsčiusio Kristaus atvaizdai tabernakulyje nebuvo vien Lietuvai būdingas reiškinys. Šio siužeto skulptūros ar tapyti atvaizdai tabernakulio viduje ar ant jo aptinkami Europos bažnyčiose, pavyzdžiui, Danijoje8.

 
  1. 1 Žr. 1705 m. Gargždų bažnyčios vizitacijos aktas, KAKA, b. 140, l. 1.
  2. 2 Žr. 1784 m. Ilijos bažnyčios vizitacijos aktas, НГА, ф. 1781, оп. 27, д. 219, l. 443v. Už šią nuorodą dėkoju dr. Rimai Valinčiūtei-Varnei; 1799 m. Ilijos bažnyčios inventorius, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3572, l. 25v; 1820 m. Ilijos bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3572, l. 51.
  3. 3 Žr. 1820 m. Naugarduko dominikonų bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3675, l. 649.
  4. 4 Žr. 1844 m. Šačių bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 258, l. 137v.
  5. 5 Žr. 1811 m. Sudervės bažnyčios inventorius, VUB RS, f. 57, б. 53–1098, l. 1.
  6. 6 Žr. 1676 m. Rietavo bažnyčios vizitacijos aktas, KAKA, b. 138, l. 50; 1697 m. Rietavo bažnyčios inventorius, KAKA, B, 136, l. 75v.
  7. 7 Žr. „Cyborium y Tabernaculum poczęsci malowane po sczęci pozłacane, tam krucifix drewniany y statua mała pana Jezusa siedzącego rznięta zgypsu“ (1820 m. Požerės bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 223, l. 406v.). Už šią nuorodą dėkoju Regimantai Stankevičienei.
  8. 8 Žr. Poul Grinder-Hanasen, “Public Devotional Picture in Late Medieval Denmark”, p. 233.

Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlės buvo keliamos ir į šventoriaus vartų nišas. Tokia skulptūrėlė rasta Molėtų rajono Alantos bažnyčios šventoriaus vartų nišoje1. Panaši tradicija buvo ir Lenkijos dailėje2.

Kitose šalyse žinomi atvejai, kai Susimąsčiusio Kristaus atvaizdu puošti liturginiai indai: pavyzdžiui, Lenkijoje XV a. buvo nukaltas kielikas su ant pėdos išgraviruotu aptariamu atvaizdu. Šis liturginis indas saugomas Poidzko parapijos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje3. Susimąstęs Kristus pavaizduotas ant 1720 m. Josepho Steerio nukalto kieliko taurelės4. Ar Lietuvoje būta tokių pavyzdžių, lieka neaišku, tačiau tikimybės atmesti negalime.

Taigi XVII–XIX a. LDK Susimąsčiusio Kristaus atvaizdų vieta bažnyčios interjere tęsė devocinio atvaizdo idėją – jis buvo skirtas asmeniniam pamaldumui ir pamaldumui Kristui. Tą liudija ne tik gausūs Susimąsčiusio Kristaus atvaizdai Lietuvos bažnyčiose, bet ir šio ikonografinio tipo derinimas bei jungimas į bendrą bažnyčios ikonografinę programą. Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo buvimas altoriuje nereiškia pakitusios jo funkcijos sakralioje erdvėje. Net ir įkomponuotas į altoriaus retabulą, jis buvo skirtas asmeninei maldai, prie jo nevykdavo visuomeninės pamaldos.

 
  1. 1 Žr. 1927 m. M. K. Čiurlionio galerijos tautodailės rinkimo ekspedicijos į Utenos ir Ežerėnų apskritis V. Bičiūno dienoraštis, ČDM LMSA, LA-368, d. 1, l. 47.
  2. 2 Žr. Karol Iwanicki, „Figura „Chrystusa Frasobliwego” na ziemiach Polski”, s. 125.
  3. 3 Žr. Grażyna Regulska, Gotyckie złotnictwo na Śląsku, 18 il.
  4. 4 Žr. Matthias Klein, „Die Goldschmiedewerkstatten von Landsberg am Lech Ihre Meister und Werke von den Anfangen bis 1868“, S. 29.

Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo funkcija religinėje liaudies dailėje

Droždamas Susimąsčiusį Kristų liaudies meistras ne visada žinodavo, kam jis bus skirtas, išskyrus tuos atvejus, kai atlikdavo užsakymus. Tad Susimąsčiusio Kristaus atvaizdą interjere ar mažosios architektūros paminkluose komponavo užsakovas arba jo turėtojas. Daugiausia Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlių rasta antkapiniuose paminkluose, namų interjeruose, sodybų koplytėlėse ir koplytstulpiuose bei pakelės koplytėlėse. Sodybų ir pakelių koplytėlės dažniausiai būdavo mažos, todėl ir jose stovėdavo nedidelės skulptūrėlės (20–40 cm). Nėra tiksliai žinoma, kada Lietuvoje atsirado paprotys kelti koplytėles į medžius. Ankstyviausia Lenkijoje žinoma koplytėlė su Susimąsčiusio Kristaus skulptūra Aniliovo vietovėje datuojama 1650 metais1.

Sodybų ir pakelių koplytėlėse Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlė dažniausiai būdavo viena – šalia beveik nestatytos kitų siužetų skulptūrėlės. Pagal Igno Končiaus statistiką (1912–1943), iš 132 jo užfiksuotų Susimąsčiusio Kristaus skulptūrų net 105 koplytėlėje jos buvo vienišos2. 1965 m. tyrėjas rašė:

Nepritinka jis [Susimąstęs Kristus] prie kitų šventųjų koplytėlėse ant stiebo. Jis vienas pats sau liūdi koplytėlėse prie medžių. Nedidelės jo koplytėlės, beveik ketvirtainos. Beveik visuomet koplytėlės atviros; be šonų, be durelių, be stiklų. Tik stogelis ir papėdė.3
Spustelėjus išskleisti...

Minėtu atveju gana dažnai ant koplytėlės frontono vaizduota Apvaizdos akis. Tokios ikonografijos koplytėlės ypač populiarios Žemaitijoje: Telšių rajono Lieplaukės kaimo apylinkėse Juzefas Perkovskis užfiksavo jų dvi4.

 
  1. 1 Žr. Izabella Galicka, Hanna Sygietyńska (red.), Katalog zabytków sztuki, 72 il.
  2. 2 Žr. Ignas Končius, „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, 1931, p. 36–64; 1933, p. 46–71; 1934, p. 143–168; 1936, p. 24–54; 1937, p. 62–77; 1937, p. 23–38; 1938, p. 22–47; 1943, p. 136–172.
  3. 3 Ignas Končius, Žemaičių kryžiai ir koplytėlės, p. 52.
  4. 4 Žr. ŽAM, inv. nr. GEK A 37, 54, 76 il.

Dažniausiai Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlė buvo aptinkama pakelių koplytėlėse. Tadeuszas Dobrzenieckis šią tradiciją kildino iš vėlyvųjų viduramžių papročio statyti Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėles pakelėse: atvaizdus, skirtus piligrimams, siūlė Jordanas iš Kvedlenburgo1. Vėliau šis paprotys išplito Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje.

Koplytstulpiuose Susimąsčiusio Kristaus siužeto skulptūrėlių buvo nedaug. Skaidrė Urbonienė pastebėjo, kad aptariamos skulptūros retos koplytstulpiuose su trifasadėmis ar keturfasadėmis koplytėlėmis, gal kiek dažnesnės jos buvo koplytstulpiuose su vienos nišos koplytėlėmis2. Toks koplytstulpis su Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėle 1942 m. fotografo Stasio Ivanausko buvo užfiksuotas Viekšniuose3. Susimąsčiusio Kristaus skulptūrą koplytstulpyje tarpukariu (1936 m.) I. Končius matė Mažeikių apylinkėse (2, 5 km link Laižuvos)4. Aukštas, apie 5 m aukščio, koplytstulpis su Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėle stovėjo Skuodo rajono Notėnų apylinkės Rudiškių kaime5.

 
  1. 1 „Peregrini pro penitentia et religiosi sub obedientia per viam euntes si aliquando lassantur rememorari nebent istius itineris Christi quo ducebatur ad patibulum quando ita lassus fuit quod crucem per se amplius ferre nequivit“ (Tadeusz Dobrzeniecki, „Chrystus Frasobliwy w literaturze średniowiecznej”, s. 299).
  2. 2 Žr. Skaidrė Urbonienė, Religinė liaudies skulptūra Lietuvos kaimo kultūroje (XIX a. II pusė – XX a. I pusė), p. 32.
  3. 3 Žr. Koplytėlė ir du kryžiai, Viekšniai, Birutės g-vė, St. Ivanausko nuotr., 1942 m. ŠAM, Neg 11308.
  4. 4 Žr. Ignas Končius, „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, 1937, p. 75.
  5. 5 Žr. Kartoteka „DV 2514“, KPC DSA.

Susimąstęs Kristus – vienas iš nedaugelio „dievukų“, kurie buvo laikomi trobos viduje ant palangės ar specialiai tam įrengtos lentynėlės. Paprastai čia stovėdavo kryželis su Nukryžiuotojo skulptūra. Susimąsčiusio Kristaus skulptūra atlikdavo globėjo funkciją: saugojo nuo visų nelaimių, rūpinosi namais. Liaudyje jis turėjo skirtingus vardus. Tas atvaizdas, kuris rūpinosi, saugojo, globojo, buvo vadinamas „rūpintoju“, „aprūpintoju“, „visų nelaimių atitolintoju“. Susimąstęs Kristus stovėjo troboje ant palangės pas dievdirbį Čechavičių1. Namuose Susimąsčiusį Kristų, parsivežtą iš Kražių, laikė Narbutas iš Šilalės rajono, Kvėdarnos apylinkės, Gvaldų kaimo2. Apie 1880 m. sukurtas Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Užpelkių kaime buvo laikomas gerojoje troboje ant palangės prie valgomojo stalo3. Kelmės rajone, Karklėnų apylinkės Paežerių kaime, Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlė buvo prikalta prie kambario lango rėmo4. Radviliškio rajone, Šiaulėnų apylinkės Acokavų kaime, Susimąstęs Kristus stovėjo ant palangės dūminėje pirkioje5. Raseinių rajone, Nemakščių apylinkės Gelgaudiškio kaime, prie lango gerojoje troboje rasta Susimąsčiusio Kristaus skulptūra, vadinta „rūpintoju“6. Dalis Susimąsčiusio Kristaus skulptūrų į namus patekdavo iš sunykusio sodybos koplytstulpio ar koplytėlės. Antai XIX a. pr. drožta Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlė Jurbarko rajono Eržvilko miestelyje iš pradžių stovėjo sodybos koplytstulpyje. Šiam sunykus, ji buvo pastatyta troboje ant komodos ir vadinta „visų nelaimių atitolintoju“7. Lenkų tyrėjai minėjo namuose laikytas mažas „koplytėles-altorėlius“ su Susimąsčiusio Kristaus skulptūra, po kuria žmonės kartais laikydavo pinigus, tikėdami, kad niekas nedrįs iš ten jų paimti8.

 
  1. 1 Žr. Marijona Čilvinaitė, „Kam stato ir kaip brangina žmonės kryžius ir koplyčias“, p. 403.
  2. 2 Žr. „Stebuklinga pono dievo koplyčia“, užrašė J. Petrulis, 1942 m., LNB RS, f. 127, b. 146, l. 5.
  3. 3 Žr. ČDM, inv. nr. LV 106.
  4. 4 Žr. ŽAM, inv. nr. LM–618.
  5. 5 Žr. ČDM, inv. nr. LV 34.
  6. 6 ČDM, inv. nr. LV 25.
  7. 7 ČDM, inv. nr. LV 96.
  8. 8 Žr. Skaidrė Urbonienė, „Išganytojo atvaizdas valstiečių namų aplinkoje“, p. 142.

Iš I. Končiaus užfiksuotų 132 Susimąsčiusio Kristaus skulptūrų 88 buvo pakelės koplytėlėse1. Kartais tokios koplytėlės buvo keliamos duodant įžadus, pavyzdžiui, tėvai, prašydami malonės, kad nemirtų sergantys vaikai, pasižadėdavo įkelti koplytėles su Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėle į pakelės medį2.

Lietuvoje kapinėse dažniausiai buvo statomi kryžiai3, tačiau Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas užfiksuotas ir antkapiniuose paminkluose. Antkapiniai paminklai su Susimąsčiusio Kristaus skulptūromis Europoje žinomi nuo XVI a.: skulptoriaus Stefano Rottalerio sukurta antkapinė epitafija su Susimąsčiusio Kristaus atvaizdu XVI a. buvo Gerzeno parapijinėje bažnyčioje4. Kada Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas pradėtas komponuoti antkapiniuose paminkluose Lietuvoje, nepavyko nustatyti, tačiau jau XIX a. buvo giliai įsišaknijęs paprotys šiuo atvaizdu puošti paminklus Lietuvos provincijos kapinėse. 1830 m. Vasiliškių bažnyčios vizitacijos akte aprašomos kapinės, kuriose paminėtas stovėjęs paminklas su Susimąsčiusio Kristaus figūra5. XIX a. koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos, Susimąsčiusio Kristaus ir Karalaitės skulptūromis stovėjo Kretingos rajone, Kartenos apylinkės Kačaičių kaime6. XIX a. vid. – XIX a. pab. išdrožtas Susimąstęs Kristus buvo Mažeikių rajono Tirkšlių kaimo kapinėse7. XIX a. pab. Susimąstęs Kristus stovėjo Mažeikių rajono Reivyčių kaimo kapinėse8. 1939 m. Šilalės rajono Gardamo kapinių koplytstulpyje irgi buvo Susimąsčiusio Kristaus skulptūra9. Tradicija statyti kapinėse Susimąsčiusio Kristaus skulptūras išlikusi iki šių dienų.

 
  1. 1 Žr. Ignas Končius, „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, 1931, p. 36–64; 1933, p. 46–71; 1934, p. 143–168; 1936, p. 24–54; 1937, p. 62–77; 1937, p. 23–38; 1938, p. 22–47; 1943, p. 136–172.
  2. 2 Žr. Skaidrė Urbonienė, „Išganytojo atvaizdas valstiečių namų aplinkoje“, p. 156; Aleksandras Pakalniškis, Metai praeity: prisiminimai, p. 60.
  3. 3 Žr. Skaidrė Urbonienė, „Išganytojo atvaizdas valstiečių namų aplinkoje“, p. 158.
  4. 4 Žr. Volker Liedke, „Die Baumeister – und Bildhauerfamilie Rottaler (1480–1533)“, S. 146.
  5. 5 Koks konkrečiai buvo paminklas – koplytėlė ar koplytstulpis, neįmanoma pasakyti, nes istoriniuose šaltiniuose visi mažosios architektūros paminklai paprastai įvardijami vienu terminu – „kryžius“. Žr. 1830 m. Vasiliškių filijinės bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 243, l. 74.
  6. 6 Žr. Kartoteka „DV 3699“, KPC DSA.
  7. 7 Žr. Lietuvos TSR istorijos-etnografijos muziejaus 1957–1958 m. etnografinės ekspedicijos po Žemaitiją J. Petrulio užrašai, LNB RS, f. 127, b. 91, l. 29.
  8. 8 Žr. MM, inv. nr. MM 15000.
  9. 9 Žr. Ignas Končius, „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, 1943, p. 156.

Susimąsčiusio Kristaus skulptūra kelta ir į tas kapinių medžiuose pakabintas koplytėles, kurios nebuvo konkretaus žmogaus antkapinis paminklas. Antai Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos miestelio kapinėse medyje buvo prikalta dviejų tarpsnių koplytėlė su Susimąsčiusiu Kristumi frontonėlyje ir Švč. Mergele Maloningąja apačioje1.

Paprotį kelti šventųjų, tarp jų ir Susimąsčiusio Kristaus, atvaizdus į medį, norint jį išsaugoti, reikėtų datuoti XVII amžiumi. XIX a. ši tradicija įgavo labai ryškų politinį pobūdį, nes žmonių atmintis išsaugojo baudžiavos metais vykusį pasipriešinimą medžių naikinimui.

Prie kelio yra labai gražus medis, reikia prikalti koplytėlę, kad nenukirstų. Tas paprotys kilo baudžiavą įvedus, kai ponai pradėję naikinti medžius. Todėl prikaldavo Susimąsčiusį Kristų, kad apsaugotų medį.2
Spustelėjus išskleisti...

Susimąsčiusio Kristaus skulptūra dažnai būdavo koplytėlėse, pakabintose ant šventais laikomų medžių3. Žymiausias toks ąžuolas buvo Akmenės rajone, Viekšnių apylinkėse4. „Šventa pušis“ su Susimąsčiusio Kristaus skulptūra ir keletu kitų koplytėlių rasta Akmenės rajone, Viekšnių apylinkės Kegrių kaime5.

 
  1. 1 Žr. ŽAM, inv. nr. GEK A 37, 69 il.
  2. 2 LTSR istorijos-etnografijos muziejaus 1957–1958 m. etnografinės ekspedicijos po Žemaitiją dalyvio J. Petrulio užrašai, LNB RS, f. 127, b. 91, l. 29.
  3. 3 Žr. Balys Buračas, „Pagerbtieji medžiai“, p. 78–79.
  4. 4 Žr. Michał Brenstein, „Krzyże i kapliczki żmudzkie”, 68 il.
  5. 5 Žr. „Šventa pušis“, Akmenės r., Viekšnių apyl., Kegrių km., 1942 m., ŠAM, Neg 11287; Pranas Mašiotas, „Pušis su Šventenybėmis Viekšnių apygardoj“, p. 10.

Visgi kartais Susimąstęs Kristus komponuotas su kitais atvaizdais. Dažniausiai pasitaikanti ikonografinė schema: koplytėlė su jo atvaizdu buvo pritvirtinama prie kryžiaus liemens po Nukryžiuotoju. Toks kryžius stovėjo Raseinių rajono Didžprūdžių kapinaitėse1. Viduklėje prie kelio stovėjo dviejų kryžmų kryžius, kurio viršutinėje kryžmoje buvo pritvirtintas Nukryžiuotasis, o apatinėje – koplytėlė su Susimąsčiusiu Kristumi2. Kitu gana dažnai pasitaikančiu atveju Susimąstęs Kristus komponuotas su šv. Jonu. Tokių stogastulpių ir koplytėlių užfiksuota Utenos, Užpalių, Kamajų apylinkėse3. Susimąstęs Kristus taip pat galėjo būti kartu su šv. Jurgiu, Švč. Mergele Marija ir kitais šventaisiais4. Kelių šventųjų komponavimas į lietuvių liaudies skulptūrą perėjo iš bažnytinės dailės. Tai

viduramžių tradicijas siekiantis komponavimo būdas. Jį, be kitų priežasčių, sąlygojo fundatorių noras vienu metu gauti kelių šventųjų užtarėjų patronatą.5
Spustelėjus išskleisti...
 
  1. 1 Žr. Lietuvių liaudies menas, skulptūra, foto. J. Petrulis, LNB RS, f. 127, b. 1502, nuotr. 11.
  2. 2 Žr. Muziejinių išvykų dienoraštis, 1965–1966, J. Petrulis, LNB RS, f. 127, b. 103, l. 14.
  3. 3 Žr. Lietuvos TSR dailės muziejaus 1959–1960 m. ekspedicijų dalyvio J. Petrulio užrašai, LNB RS, f. 127, b. 95, l. 50; Ekspedicijos dailės paminklams tirti ir registruoti knygutė, 1962, J. Petrulis, LNB RS, f. 127, b. 97, l. 9v; Lietuvos TSR dailės muziejaus ekspedicijų dalyvio J. Petrulio užrašai, LNB RS, f. 127, b. 99, l. 22.
  4. 4 Žr. ten pat.
  5. 5 Regimanta Stankevičienė, „Antakalnio Jėzaus: XVIII a. I pusės kopijos ir kiti atvaizdai“, p. 35.

Kartais Susimąstęs Kristus buvo keliamas į kryžių vietoj Nukryžiuotojo – toks atvejis užfiksuotas Ignalinos rajone, Linkmenų kaime1. Skuodo rajono Šačių kaimo kapeliuose stovėjo kryžius, kurio kryžmoje taip pat buvo pritvirtinta koplytėlė su Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėle2. Šį XX a. 3–5-uoju dešimtmečiu pastebėtą reiškinį3 kritikavo J. Grinius, teigdamas, kad Susimąstęs Kristus „niekada neturi atsidurti kryžiaus sankryžoje, kur vieta nukryžiuoto Išganytojo statulėlei“4. Su teiginiu negalime sutikti, nes ši sena tradicija yra gyvavusi XV a. pab. – XVI a. bažnytinėje dailėje. Tikėtina, kad paprotys dėti Susimąsčiusio Kristaus atvaizdą kryžmoje atėjo iš vėlyvųjų viduramžių ikonografijos, kai tiek tapyboje, tiek grafikoje, tiek drožyboje buvo populiarus Kristaus, sėdinčio ant paguldyto kryžiaus, atvaizdas. Dažnai kryžiaus kryžmoje koplytėlės būdavo iš abiejų pusių: „Vienoje įdedamas Nukryžiuotojo, kitoje – kito siužeto atvaizdas, matyt, priklausęs nuo kryžiaus statymo intencijos“5.

Nedidelės Susimąsčiusio Kristaus skulptūros dažnai būdavo įtaisomos ant žemės stovinčių koplytėlių frontonuose įrengtose nišose6. Ši tradicija veikiausiai nusižiūrėta iš medinės sakralinės liaudies architektūros: kartais virš įėjimo į bažnyčią ar koplyčią taip pat buvo dedamas Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas. Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo koplytėlės frontone pavyzdžių galime pateikti ne vieną: tokia skulptūra koplytėlės frontono nišoje 1957 m. pastebėta Kretingos rajono Kumpikų kaime7, analogiška koplytėlė rasta Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos kapinėse – frontonėlyje buvo Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlė, o pačioje koplytėlėje stovėjo Švč. Mergelė Maloningoji8. Kulių apylinkėje ant akmens stovėjusioje koplytėlėje buvo šv. Jono, viršuje – Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas9.

 
  1. 1 Žr. Lietuvių liaudies skulptūra, J. Petrulis, LNB RS, f. 127, b. 1501 (be paginacijos).
  2. 2 Žr. Ignas Končius, „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, 1937, p. 66.
  3. 3 Žr. Skaidrė Urbonienė, Religinė liaudies skulptūra Lietuvos kaimo kultūroje (XIX a. II pusė – XX a. I pusė), p. 32.
  4. 4 Ten pat, p. 33.
  5. 5 Ten pat.
  6. 6 Žr. Skaidrė Urbonienė, „Išganytojo atvaizdas valstiečių namų aplinkoje“, p. 278; Ilona Burinskaitė, Lietuvos medinės koplytėlės: architektūra ir tradicija (XIX a. II pusė – XXI a. pradžia), p. 58.
  7. 7 Žr. Koplytėlė Kretingos r., Kumpikų km., fot. J. Petrulis, 1957, LNM, Eneg 13406.
  8. 8 Žr. J. Perkovskio liaudies skulptūrų piešinių sąsiuvinis, ŽAM, inv. nr. GEK A 37, 69 il.
  9. 9 Žr. Ignas Končius, „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, 1931, p. 49.

Susimąsčiusio Kristaus koplytėles statydavo ne tik kapinėse, bet ir nelaimingo įvykio, dažniausiai žmogaus žūties, vietose. Pavyzdžiui, Plungės rajone, netoli Purvaičių kaimo, keturis kilometrus nuo kaimo nutolusioje Brėdžiaus sodyboje į eglę buvo įkeltas Susimąstęs Kristus, nes 1911 m. sodybos šeimininkas, eidamas į Plungę, į Sekminių šventę, staiga mirė kaimo ganyklose1. Antai Kupiškio rajone, Rudikių kaimo pievose, kadaise pasikorė žmogus. Sakoma, kad vėliau toje vietoje vaidenosi, todėl žmonės tą vietą pašventino meistro Anundžio padirbtu koplytstulpiu. Koplytstulpyje buvo įkeltos keturios medžio skulptūrėlės: šv. Jono Nepomuko, Jėzaus Nazariečio, Susimąsčiusio Kristaus ir nežinomos šventosios. Paminklas sukurtas 1870 m., o išvirto iki 1914-ųjų2. Ties Ariogala, trijų vieškelių kryžkelėje, į pušį, prie kurios ponas buvo negyvai užplakęs mergaitę, žmonės įkėlė Susimąsčiusio Kristaus koplytėlę3. Tokios Susimąsčiusio Kristus figūrėlės liaudyje buvo vadinamos „smūtkais“, „smutkeliais“. Būtent „smūtkai“ tiek pavadinimu, tiek prasme labiau atitinka šio ikonografinio tipo sampratą, kad Susimąstęs Kristus – tai Jėzus Kristus, skausmingai prieš nukryžiavimą apmąstęs žmonių nuodėmes ir savo auką.

S. Urbonienė pastebėjo, kad Susimąsčiusio Kristaus skulptūra labai retai būdavo bendruose kaimo paminkluose, kuriuose vyravo kitos Jėzaus temos ar Švč. Mergelės Marijos siužetai4. Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas XIX–XX a. I pusėje vis dar priklausė privataus, o ne viešo religingumo sferai.

 
  1. 1 Žr. ten pat, p. 37.
  2. 2 Žr. Lietuvos TSR dailės muziejaus ekspedicijų dalyvio J. Petrulio užrašai, LNB RS, f. 127, b. 99, l. 58v.
  3. 3 Žr. Skaidrė Urbonienė, „Išganytojo atvaizdas valstiečių namų aplinkoje“, p. 155.
  4. 4 Žr. ten pat, p. 145.

Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlės būdavo dedamos į nedideles pakelių koplytėles, koplytėlių frontonus, kapinių vartus, jų būta namuose. Lenkijoje šis siužetas dažniau pasitaikydavo dideliuose koplytstulpiuose ar ant aukštų kolonų1.

Taigi religinėje liaudies skulptūroje Susimąstęs Kristus išlaiko devocinio atvaizdo funkciją. Memorialiniuose paminkluose aptinkamos tik devocinio tipo figūros, dažniausiai vaizduojančios Jėzų.

Išvados

Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas priklauso vėlyvaisiais viduramžiais susiformavusių devocinių atvaizdų grupei. Toks jo statusas išliko iki pat XX a. pradžios. Bažnyčiose Susimąsčiusio Kristaus skulptūroms ar paveikslams parinkdavo matomiausias vietas: jie būdavo šoninėse koplyčiose ar šoniniuose altoriuose, prie pavienių kolonų, choruose, priebažnytyje, juos statydavo ir kapinių koplyčiose. Jis turėjo skatinti asmeninį pamaldumą ir kviesti praktikuoti asmeninę maldą. Net ir Susimąsčiusio Kristaus kėlimas į altorius nepakeitė šio atvaizdo paskirties.

XIX–XX a. I pusės liaudiškų Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlių daugiausia rasta antkapiniuose paminkluose, namų interjeruose, sodybų koplytėlėse ir koplytstulpiuose bei pakelės koplytėlėse. Dažniausiai jis būdavo komponuojamas vienas, todėl galima teigti, kad ir liaudiškoje Susimąsčiusio Kristaus traktuotėje ryški devocinė tendencija. Devocinę jo paskirtį liudija ir tai, kad Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlės vėlyvuoju periodu, XIX–XX a. I pusėje, nebuvo keliamos į visuotinius bendruomeninius paminklus. Taigi jo paskirtis nuo XVI a., kada paminimas pirmasis Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas Lietuvoje, iki XX a. I pusės nesikeitė.

 
  1. 1 Žr. Karol Iwanicki, „Figura „Chrystusa Frasobliwego” na ziemiach Polski”, s. 115–125; Tadeusz Seweryn, Kapliczki i krzyże przydrożne w Polsce, s. 20.

Santrumpos

  • Ar. Łm. – Lomžos vyskupijos archyvas
  • BPAN | PAU – Lenkijos mokslų akademijos biblioteka Krokuvoje
  • ČDM – Lietuvos nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus
  • ČDM LMSA – Lietuvos nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Liaudies meno skyriaus archyvas
  • KAKA – Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas
  • KPC DSA – Kultūros paveldo centro Duomenų skyriaus archyvas
  • KRBA – Kriaunų bažnyčios archyvas
  • LNB RS – Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius
  • LNM – Lietuvos nacionalinis muziejus
  • LVIA – Lietuvos valstybės istorijos archyvas
  • LMAVB RS – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius
  • MM – Mažeikių muziejus
  • ŠAM – Šiaulių „Aušros“ muziejus
  • VUB RS – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius
  • ŽAM – Žemaičių „Alkos“ muziejus
  • НГА – Baltarusijos valstybės istorijos archyvas

Literatūra ir šaltiniai

  • [Borromeo, Carlo], Instructionum fabricae et supellectillis eccliasticae libri duo, Mediolani, 1577.
  • Brenstein, Michał, „Krzyże i kapliczki żmudzkie” | Materiały antropologiczny, archeologiczny i etnograficzny, Kraków, 1907.
  • Buračas, Balys, „Pagerbtieji medžiai“, Mūsų girios, 1944, nr. 1–2, p. 78–83.
  • Burinskaitė, Ilona, Lietuvos medinės koplytėlės: architektūra ir tradicija (XIX a. II pusė – XXI a. pradžia), daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, menotyra (03 H), Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2004.
  • Čilvinaitė, Marijona, „Kam stato ir kaip brangina žmonės kryžius ir koplyčias“, Gimtasai kraštas, 1938, nr. 3–4, p. 399–404.
  • Dobrzeniecki, Tadeusz, „Chrystus Frasobliwy w literaturze średniowiecznej”, Biuletyn historii sztuki, 1968, nr 3, s. 279–299.
  • Drėma, Vladas, Vilniaus bažnyčios: iš Vlado Drėmos archyvų, Vilnius: Versus aureus, 2007.
  • Fehlemann, Sabrine, „Christus im Elend: vom Andachtsbild zum realistichen Bildokument“ | Bazon Brock, Achim Preiß (Hrsg.), Ikonographia: Anleitung zum Lesen Bildern, München: Klinkhardt & Biermann, 1990.
  • Galicka, Izabella; Hanna Sygietyńska (red.), Katalog zabytków sztuki, t. X: Wojewodztwo warszawskie, sęsz.: 2: Powiat garwolińskie, Warszawa: Instytut Sztuki PAN, 1967.
  • Gorski, Karol; Władysław Kuraszkiewicz (oprac.), Rozmyślania dominikańskie, t. 1, oprac. ikonogr. Zofija Rozanow, wsręp komparatyst. Tadeusz Dobrzeniecki, Wrocław: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1965.
  • Grinder-Hanasen, Poul, “Public Devotional Picture in Late Medieval Denmark” | Soren Kaspersen, Ulla Haastrup (eds.), Images of Cult and Devotion: Function and Reception of Christian Images in Medieval and Post-Medieval Europe, Copenhagen: Museum Tusculanum Press, 2004, pp. 229–244.
  • Iwanicki, Karol, „Figura „Chrystusa Frasobliwego” na ziemiach Polski”, Rodzina Polska, 1937, nr 3, s. 115–125.
  • Jankevičienė, Algė, Lietuvos medinė sakralinė architektūra, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998.
  • Kałamajska-Saeed, Maria, „Kościół parafialny P. W. ŚŚ. Piotra i Pawła w Dziewiątkowiczach”, Materiały do dziejów sztuki sakralnej, t. 1, d. II, Kraków: Międzynarodowe Centrum Kultury, 2003, s. 15–40.
  • Klein, Matthias, „Die Goldschmiedewerkstatten von Landsberg am Lech Ihre Meister und Werke von den Anfangen bis 1868“, Ars Bavarica, 1994, Bd. 71/72, S. 3–127.
  • Končius, Ignas, „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, Soter, 1931, nr. 2, p. 36–64; 1933, nr. 2, p. 46–71; 1934, nr. 2, p. 143–168; 1936, nr. 1, p. 24–54; 1937, nr. 1, p. 62–77; 1937, nr. 2, p. 23–38, 1938, nr. 1, p. 22–47; Gimtasai kraštas, 1943, nr. 31, p. 136–172.
  • Končius, Ignas, Žemaičių kryžiai ir koplytėlės, Chicago: Tėviškėlė, 1965.
  • Kruszelnicki, Zygmunt, „Ze studiów nad ikonografią Chrystusa Frasobliwego”, Biuletyn historii sztuki, 1959, nr 3–4, s. 307–328.
  • Kurczewski, Jan, Kościół zamkowy czyli katedra wileńska w jej dziejowym, liturgycznym, architektonycznym i ekonomicznym rozwoju, t. 2, Wilno, 1910.
  • Liedke, Volker, „Die Baumeister – und Bildhauerfamilie Rottaler (1480–1533)“, Ars Bavarica, 1976, Bd. 5–6, S. 146–151.
  • Lossow, Hubertus, „Imago pietatis: Eine Studie zur Sinndeutung des mittelalterlichen Andachtsbildes“, Das Münster, 1948, Bd. 2, S. 65–76.
  • Marcinkowski, Wojciech, Przestawienia dewocyjne jako kategoria sztuki gotyckiej, Kraków: Secesja, 1994.
  • Mašiotas, Pranas, „Pušis su Šventenybėmis Viekšnių apygardoj“, Vairas, 1914, nr. 3, p. 10.
  • Pakalniškis, Aleksandras, Metai praeity: prisiminimai, Čikaga: S. Jankus, 1976.
  • Pinder, Wilhelm, Die deutsche Plastik vom ausgehenden Mittelalter bis zum Ende der Renaissance, Bd. I: Handbuch der Kunstwissenschaft, 4, Wildpark-Potsdam: Akademische Verlagsgesellschaft Athenaion, 1922.
  • Piramidowicz, Dorota, „Kościół parafialny P. W. Trójcy świętej w Rosi“ | Maria Kałamajska-Saeed (red.), Kościoły i Klasztory rzymskokatolickie dawnego województwa Nowogrodzkiego, cz. 2, t. 1, Kraków: Międzynarodowe Centrum Kultury, 2003, s. 103–150.
  • Regulska, Grażyna, Gotyckie złotnictwo na Śląsku, Warszawa: Instytut Sztuki PAN, 2001.
  • Seweryn, Tadeusz, Kapliczki i krzyże przydrożne w Polsce, Warszawa: Pax, 1958.
  • Stankevičienė, Regimanta, „Antakalnio Jėzaus: XVIII a. I pusės kopijos ir kiti atvaizdai“, Menotyra, 1998, nr. 2, p. 30–39.
  • Urbonienė, Skaidrė, „Išganytojo atvaizdas valstiečių namų aplinkoje“ | Gabija Surdokaitė (sud.), Pamaldumas Išganytojui Lietuvos kultūroje, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008, p. 277–296.
  • Urbonienė, Skaidrė, Religinė liaudies skulptūra Lietuvos kaimo kultūroje (XIX a. II pusė – XX a. I pusė), daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, menotyra (03 H), Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2009.
  • Zgliński, Marcin, „Kościół parafialny p. w. Św. Wacława w Wołkowysku” | Maria Kałamajska-Saeed (red.), Materiały do dziejów sztuki sakralnej, cz. 2, t. 1, Kraków: Międzynarodowe Centrum Kultury, 2003, s. 161–192.
 
Rašoma prisijungus
Grįžti
Viršutinė Apatinė