Straipsnis Labūnavos krašto toponimija: lingvistinės įžvalgos

Santrauka. Straipsnyje analizuojami Labūnavos apylinkių (Kėdainių r.) vietovardžiai. Toponimai aptariami pagal klases: oikonimai, hidronimai, agronimai, drimonimai, oronimai, hodonimai ir kiti vietovardžiai. Visi toponimai skirstomi į pirminius ir antrinius; pastarieji – į priesagų, priešdėlių, galūnių vedinius, dūrinius ir sudėtinius vardus. Išskiriami kiekvienai toponimų klasei būdingi darybos būdai, nurodomos kilmės tendencijos, pateikiama liaudiška vardų etimologija. Iš viso užfiksuota apie 290 toponimų, daugiausia žemėvardžių – apie 72 %, gyvenamųjų vietų vardų – apie 13 %, hidronimų – apie 12 %. Toponimų kilmės nustatymas rodo, kad vyrauja iš apeliatyvų kilę onimai – apie 63 %, mažiau įvardijimų kilę iš asmenvardžių – apie 22 %, iš kitų vietovardžių – apie 11 %. Darybinė vietovardžių analizė atskleidė, kad daugiausia užrašytų toponimų yra sudėtiniai vietų vardai – 92. Sudėtinių toponimų vyravimas patvirtina paplitusią nuomonę apie tokio darybos būdo naujumą, nors pats darybos tipas gali būti senas. Pirminiai toponimai užrašyti 83. Jie pasidaryti iš įvairių semantinių grupių tikrinių ir bendrinių žodžių. Priesagų vediniai užrašyti 58. Jie dažniau sudaromi su lietuviškos kilmės priesagomis, yra vedinių ir su slaviškos kilmės priesagomis. Šio arealo toponimikos daryboje vyrauja galūnių vediniai, taip pat sudūrimas, priešdėlių vediniai ir prielinksniniai dariniai.

Pagrindiniai žodžiai: toponimas, agronimas, drimonimas, hidronimas, onimas.

Įvadas

Darbų, kuriuose nagrinėjami atskiro regiono vietovardžiai, nėra daug. Ilonos Mickienės Žr. Ilona Mickienė, Telšių rajono toponimų daryba, 2001. , Renatos Enzelytės Žr. Renata Endzelytė, Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai, 2005. , Nerijos Bartkutės Žr. Nerija Bartkutė, Joniškio rajono teritorijos toponimija: daryba ir raidos polinkiai, 2008. daktaro disertacijose aptariami atskirų regionų vietovardžiai, minėtini Dalios Sviderskienės darbai, kuriuose nagrinėjami Marijampolės apskrities vietovardžiai Žr. Dalia Sviderskienė, „Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai“, 2005; „Marijampolės apskrities asmenvardinės kilmės agronimų darybos bruožai“, 2010; „Marijampolės apskrities drimonimų darybos ir kilmės polinkiai“, 2006; „Marijampolės apskrities sudurtiniai oronimai“, 2006; „Marijampolės apskrities gyvenamųjų vietų vardai“, 2007. . Lokalūs toponimų tyrimai yra prasmingi, nes padeda atskleisti konkretaus mikroregiono toponimų darybos specifiką bei parodo atskiroms toponimų klasėms būdingus darybos ypatumus.

Vykdant Lietuvių kalbos instituto projektą „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ (projekto kodas Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-028). Projekto vadovė – prof. dr. Danguolė Mikulėnienė. , 2011 m. vasarą buvo tirtos Kėdainių apylinkės. Vienas iš punktų – Labū́navos kaimas, išsidėstęs Kėdainių rajono pietryčiuose, kairiajame Nevėžio krante, prie Barupės žiočių ir tvenkinio, priklausantis Pelėdnagių seniūnijai. Kalbinti Labūnavos ir aplinkinių kaimų vietiniai gyventojai, aplankytas Labūnavos pagrindinės mokyklos muziejus, apžiūrėta jame kaupiama ir eksponuojama įvairi medžiaga apie Labūnavą ir jos apylinkes, surinkta lietuvių kalbos mokytojų ir istorikų. Vietinė gyventoja mokyklos direktorė ir lietuvių kalbos mokytoja Kristina Stanionienė maloniai sutiko, kad moksliniams tyrimams būtų panaudota medžiaga, rinkta jos, lietuvių kalbos ir istorijos mokytojų bei mokinių Labūnavos apylinkėse apie 15 metų Pirminiai tyrimo rezultatai pateikti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Regioninė onomastika: ką sužinome iš vardyno“ (LKI ir VU KHF, Lietuva), 2011 11 9–10. .

Dauguma vietovardžių tėra užrašyti, žmonių nebeprisimenami, nes jau nebelikę ir kai kurių Labūnavos seniūnaitijai priklausiusių kaimų. Išlikę Labūnavos, Ansainių, Bučiūnų, Pamėklių, Serbinų, Kruopių, Sičionių kaimai, tačiau nebėra Kačergių, Pabarupės, Pacūnų, Puzaičių, Linelių ir Servitgalių kaimų. Taigi vietos gyventojų pateikta medžiaga, liaudies etimologija yra itin vertinga. Be paminėtų kaimų, Pelėdnagių seniūnijai dar priklauso Eiguliai, Kudžioniai, Liogailiškiai, Medekšiai, Paobelys, Pašiliai, Palėdnagiai, Zabieliškis Pelėdnagių apylinkės kaimų duomenys (pavaldumas, pavadinimų formos, kirčiavimas) imti iš Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno (žr. Zigmuntas Noreika, Vincentas Stravinskas (sud.), Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, p. 3). . Nors šių kaimų onimai nebuvo fiksuoti Labūnavos entuziastų, tačiau kitų kaimų vardyne esama nuorodų į šių kaimų pavadinimus.

Kaip teigia vietiniai, kaimai buvę dideli ir jų išnykimą daugiausia lėmė melioracija. Kai kurie iš šiuo metu dar gyvuojančių kaimų gyventojų, priverstų keisti gyvenimo vietą, pasvarsto apie anksčiau gyventų vienkiemių atgaivinimą, pvz., dauguma bučiūniškių turėjo palikti savo dirvas, trobas, pirtis dėl melioracijos, ir kai kurie šiuo metu svarsto galimybę plėtoti kaimo turizmą tose vietose. Natūralu, kad tų vietų įvardijimai minimi itin retai. Dažniau vartojami gyvenamų kaimų vietovių onimai, aktyviausiai – išlikę miškų ir miškelių pavadinimai. Nors agronimų surinkta daugiausia, jie prisimenami daug rečiau dėl modernaus gyvenimo būdo – jau retas dirba žemę, turi karvutę ir šienauja pievas. Didžiąją dalį žemės šiuo metu apdirba bendrovės technika, o jaunesni gyventojai važinėja dirbti į Kėdainius.

Kaip matome, surašyti visų Labūnavos seniūnaitijos kaimų toponimai. Fiksavimo darbai vyksta ir šiandien, žmonės mini vienus ar kitus objektus, tačiau kai kurių kaimų visumos vaizdo jau nebeįmanoma sudaryti. Dauguma pateikėjų jau mirę. Ne visi prieškarį menantys garbingo amžiaus senjorai sutinka kalbėti. Vienas aktyviausių, itin daug žinių suteikęs apie Labūnavos apylinkes, – Aleksas Plančiūnas (g. 1929), po melioracijos 1984 m. turėjęs su šeima išsikelti iš Bučiūnų ir apsigyvenęs šalia, Labūnavoje Tai savojo krašto patriotas, gerbiamas Labūnavos žmogus, nors įgijęs tik spec. vidurinį išsilavinimą, tačiau itin žingeidus, labai daug skaitantis, besidomintis istorija, susidomėjusiems pasakojantis apie savo krašto žmones, vietos palikimą, Labūnavos ir aplinkinių kaimų klestėjimo ir nuosmukio laikus: vietinių susipriešinimą karo metu, apie sudėtingą net Sovietų Sąjungoje žinoto „Rytų aušros“ kolūkio kūrimąsi, Labūnavos plėtimąsi, Bučiūnų kaimo likimą, šiandienos kaimo problemas. .

Tyrimo tikslas – apžvelgti Labūnavos apylinkių vietovardžius, nustatyti darybos būdus bei formantus. Tyrimo uždaviniai: aptarti onimų darybą pagal klases, išskirti kiekvienai toponimų klasei būdingus darybos būdus, nurodyti kilmės tendencijas. Toponimai aptariami pagal išskirtas klases: oikonimai, hidronimai, agronimai, drimonimai, oronimai, hodonimai ir kiti vietovardžiai. Visi toponimai skirstomi į pirminius ir antrinius; pastarieji – į priesagų, priešdėlių, galūnių vedinius, dūrinius ir sudėtinius vardus Klasifikacija sudaryta pagal A. Vanagą (žr. Aleksandras Vanagas, Lietuvos TSR hidronimų daryba, p. 25). . Jie pateikiami abėcėlės tvarka ir, jei buvo užfiksuota, išnašose nurodoma liaudies etimologija bei visi pateikėjų komentarai, patikslinimai, paaiškinimai, tačiau jie neanalizuojami ir nekomentuojami. Iš viso užfiksuota apie 290 onimų, tačiau tikslų skaičių pasakyti sudėtinga. Tais atvejais, kai skirtinguose kaimuose buvo užrašyti tokie patys arba labai artimi onimo variantai, toks vardas nurodomas kaip vienas. Yra ir homoniminių pavadinimų. Kai skirtinguose kaimuose buvo užfiksuotas toks pats pavadinimas, bet nurodytas nevienodas apibūdinimas, vietovardžiai skaičiuoti kaip žymintys atskirus objektus, nors išlieka galimybė, kad jie nurodo tą patį objektą. Onimai sukirčiuoti taip, kaip tarė pateikėjai.

Toponimų reikšmės aiškinamos pasitelkus įvairius šaltinius: Lietuvių pavardžių žodyną Žr. Aleksandras Vanagas, Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė (sud.), Lietuvių pavardžių žodynas, 1985–1989. , Lietuvių vardų kilmės žodyną Žr. Kazimieras Kuzavinis, Bronys Savukynas, Lietuvių vardų kilmės žodynas, 2007. , Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyną Žr. Elena Grinaveckienė, Juozas Sutkus (red.), Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, 1963. , Lietuvių kalbos žodyną (elektroninis leidimas) Žr. Gertrūda Naktinienė, Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė (red.), Lietuvių kalbos žodynas, 2005. , Lietuvos vietovardžių žodyną (t. 1, A–B) Žr. Laimutis Bilkis, Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė (sud.), Lietuvos vietovardžių žodynas, 2008. , Lenkų–lietuvių kalbų žodyną Žr. Valerija Vaitkevičiūtė, Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, 1979. , Lietuvių–lenkų kalbų žodyną Žr. Algis Kalėda, Barbara Kalėdienė, Marija Niedzviecka, Lietuvių–lenkų kalbų žodynas, 1991. , Lietuvių–rusų kalbų žodyną Žr. Antanas Lyberis, Lietuvių–rusų kalbų žodynas, 1988. , Lenkų asmenvardžių žodyną Žr. Kazimierz Rymut (oprac.), Słownik nazwisk współcześnie w Polsce używanych, 1992–1994. .

1. Oikonimai

Labūnavos apylinkėse užrašyti 36 oikonimai. Oficialieji ir neoficialieji oikonimai dėl mažo jų skaičiaus neskirstomi į pogrupius, bet aptariami kartu.

1.1. Pirminiai oikonimai. Tai oikonimai, darybos procese neįgiję jokių formantų. Visi analizuojami pirminiai oikonimai yra vadinamieji pluralia tantum (jų formaliuoju darybos rodikliu laikytinas skaičius). Užrašyta 10 pirminių oikonimų; visi jie yra daiktavardiniai, pasidaryti iš tokių semantinių grupių žodžių.

1.1.1. Asmenvardžių – 9: Añsainiai k. (Ans.): avd. *Ansainis, plg. pvd. Ansius Buvo 25 sodybos, šiuo metu likę 8. Žmonės pasakoja, kad karo su švedais metu kaimo vietoje buvęs miškas. Jame apsistojo švedų kariai, kurių vadas buvo Hanus Minko. Jie kirto mišką, dirbo žemę, sodino mišką. Vėliau, kada įsikūrė lenkai, tą kaimą pavadino Hanusevyčia, o sulietuvinus liko Ansainiai. Kaime gyvenusios Anusauskų ir Ganusauskų šeimos buvo pasiturintys ūkininkai. ; Kačer̃giai k. (Kač., Lab.): pvd. Kačer̃gis Buvęs kaimas už Urkos upelio, iš viso buvo 16 kiemų. ; Kruopiaĩ k. (Kr.): pvd. Kruõpis, Kruopỹs Pateikta vietinių gyventojų liaudiška etimologija, jog pavadinimas kilo nuo to, kad dauguma gyventojų turėjo po mažą rėželį žemės (kruopelytę). ; Kukšiaĩ plv. (Kač.): pvd. Kukšỹs Buv. 50 ha palivarkėlis, priklausęs Labūnavos dvarui. ; Pacū́nai k. (Pac.): pvd. Pacū́nas Išnykęs kaimas, buvo 11 sodybų; dalis kaimo žemės buvo miškas, dalis dirbama, trečioji kaimo dalis priklausė „Aukso varpos“ kolūkiui (Pelėdnagių apyl.). ; Puzáičiai k. (Puz.): avd. Puzaitis, plg. pvd. Puzà, Pùzas Buvęs apie 10 sodybų kaimas, dabar dirbama žemė. ; Bučiū́nai k. (Buč.): pvd. Bučiū́nas Kaimas netoli Nevėžio ir buvusios užtvankos; pavadinimas kilo nuo to, kad kaimo žmonės žvejojo su „bučiais“. ; Driskū́nai k. (Pam.): avd. *Driskūnas, plg. Drìskius (Pam.) Baudžiavos laikais taip vadintas Pamėklių k., nes žmonės buvo labai nuskurdę. ; Sičióniai (Sičionys) k. (Sič.): avd. *Sičionis, plg. pvd. Sičiūnas 13-os kiemų kaimas. .

1.1.2. Socialinės aplinkos reiškinio pavadinimas – 1: Bóbeliai k. d. (Ans.): bobelis, bobelis ‘trobelninkas, kampininkas, mažažemis’ Žmonių namai ir žmonės, kurie neturėjo savos žemės ir ėjo dirbti pas ponus. .

1.2. Vediniai

1.2.1. Priesagų vediniai. Priesaginis darybos būdas laikomas vienu archajiškiausių lietuvių vietovardžių darybos būdų. Jų darybai naudotos 7 priesagos. Iš viso užrašyta 11 oikonimų su priesagomis. Oikonimai išdėstyti abėcėlės tvarka pagal priesagas:

-ava – 2: Jur-ãva vnk. (Sič.): pvd. Jùras Vienkiemis, kuriame gyveno viena šeima. ; Labū́n-ava k. (Lab.): pvd. Labūnas 24-ių kiemų kaimas. .

-eliai – 1: Lin-ẽliai k. (Lin., Lab.): linas ‘bot. smulkus laukinis, dekoratyvinis ir kultūrinis, pluoštinis ir aliejinis augalas; jo stiebas’ Buv. 15-os sodybų kaimas; vieta, kur buvo Linelių k., dabar jis perkeltas į gyvenvietę. .

-yčia – 1: Hanusèv-yčia k. (Ans.): plg. adv. *Hanusevičius, pvd. Hanusaũskas.

-ija – 1: Zabór-ija vnk. (Sič.): pvd. Zabõras Vienkiemis, kuriame gyveno trys rusų tautybės šeimos (Kalpakovai). .

-iškė(s)/-iškiai – 4: Brum-ìškiai k. (Kač.): pvd. Brumỹs Senov. Kačergių k. pavadinimas. ; Kunig-ìškė // Kunig-ìškiai vnk. (Lab., Pam.): labiau tikėtina, kad iš kunigas ‘dvasininkas’, nors plg. pvd. Kunigìškis Taip vadintas Ibensko vienkiemis. ; Zabiẽl-iškės dv. (Ser.): Zabielà Buvusi pono Zabielos dvarvietė. .

-k- – 1: Brazìli-k-a k. d. (Buč.): iš valstybės vardo Brazilija Plg. Laimutis Bilkis, Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė (sud.), Lietuvos vietovardžių žodynas, p. 557. Kaimo vieta, kur buvę keli smulkesni kaimai po 2 ha žemės (ironiška prasme). .

-ulis – 1: Tė́lb-ulis vnk. (Sič.): pamatinis žodis neaiškus, plg. telpà sf. ‘talpa’ Vietovė, kur gyveno dvi rusų šeimos. .

1.2.2. Priešdėlių vediniai. Priešdėlių vediniai užrašyti 2. Jie padaryti iš hidronimų: Pabarùpė k. (Pab.): Barùpė up. Buvęs kaimas, pavadinimas kilęs nuo Barupės upės; jame gyveno apie 16 šeimų, vienkiemiai buvo išsidėstę abiejuose Barupės krantuose, netoli vienas kito. ; Pa-mė́kliai k. (Pam.): Mė́kla up. Kaimas, pavadintas nuo upelio Mėkla, susikūręs po 1863 m., kai buvo dalijamos dvaro žemės. .

1.3. Sudurtinis oikonimas (dūrinys) užrašytas tik vienas: Andr-ì-pulis // Andr-ì-polis plv., vnk. (Lab., Sič.): adv. Andris, Andrius Buvusi pono palivarko vieta; vienkiemis, kuriame gyveno dvi šeimos. .

1.4. Sudėtiniai oikonimai sudaryti iš dviejų savarankiškų žodžių. Pirmasis žodis (arba sandas) nurodo objekto skiriamąjį požymį (priklausomybę, lokalizaciją, ypatybę), o antrasis dažniausiai įvardija patį objektą (sodybą, dvarą). Sudėtiniai vardai pagal dėmenų sintaksinius ryšius skirstomi į kilmininkinius ir kvalifikacinius.

1.4.1. Kilmininkiniai oikonimai. Kilmininkinių oikonimų pirmasis dėmuo yra kokio nors žodžio kilmininkas, apibrėžiantis, paaiškinantis, išskiriantis tą objektą. Jų užrašyta 12.

1.4.1.1. Pirmuoju junginio sandu eina asmenvardis – 7: Kajatòno sodýba (Puz.): plg. Kajetà; Stanìslovo sodýba (Puz.): adv. Stanìslovas Gyveno trys sūnūs – Kazimieras, Petras ir Antanas Urbonavičiai, pavadinimas pagal tėvą Stanislovą Urbonavičių. ; Strãzdo Jùsto dvãras dv. (Ser.): pvd. Strãzdas Serbinų dvaro vienos pusės pavadinimas. ; Strãzdo Viñco dvãras dv. (Ser.): pvd. Strãzdas Serbinų dvaro vienos pusės pavadinimas. ; Tiškе̃vičiaus rūmai rm. (Buč.): pvd. Tiškе̃vičius Priklausę grafui Tiškevičiui, po jo – Zabielai, vėliau – vokiečiui baronui Bugbergui. ; Žlióbos sodýba (Buč.): Žliobà Sodyba Bučiūnų kaime. ; Valerijõno sodýba (Puz.): adv. Valerijõnas Eigulio Valerijono Urbonavičiaus sodyba (dar vadinama Eĩgulio sodyba). . Šie oikonimai turi posesyvinę reikšmę. Pirmasis dėmuo yra savininko asmenvardžio kilmininkas, kuris rodo vietos priklausomybę asmeniui Plg. Bronys Savukynas, „Kilmininkiniai lietuvių vietovardžiai“, p. 238–239. .

1.4.1.2. Pirmuoju sandu eina toponimas – 2: Serbinų̃ dvaras dv. (Ser.) Serbinų žemės minimos O. Milašiaus Lietuviškose pasakose; jo senoliai, gyvenę senovės Serbijoje, persikėlė į Lietuvą ir gyveno dvaruose prie Babtų, Labūnavos, Serbinų; dvarų apsaugai atsivežę serbų (žmonės juos vadino „serbijakais“ – manoma, kad nuo to kilo pavadinimas). Viename iš dvaro pastatų buvo Serbinų pradinė mokykla. , Serbinų̃ palivárkas plv. (Pab.) Buvęs Labūnavos dvaro palivarkas. : Serbinaĩ k.

1.4.1.3. Pirmuoju junginio sandu eina bendrinis žodis – 3: Eĩgulio sodýba (Puz.): eigulỹs ‘eiguvos prižiūrėtojas, tvarkytojas’ Eigulio Valerijono Urbonavičiaus sodyba (dar vadinama Valerijono sodyba). ; Kálvio sodýba (Puz.): kalvis ‘kas verčiasi metalo kalimo amatu’ Kalvio Prano Leonavičiaus sodyba. ; Stãliaus sodýba (Puz.): stãlius ‘meistras, dirbantis baldus’ Staliaus Jono Leonavičiaus sodyba. .

1.4.2. Užrašyti du kvalifikaciniai oikonimai. Sudėtinių kvalifikacinių oikonimų sandai susiję ypatybės nusakymo ryšiu: Linẽliai I k. (Lin.): Linẽliai k. Kaimas, susikūręs po buržuazinės žemės reformos iš Kruopių kaimo dalies, t. y. iš tų, kurie išsikėlė iš Kruopių k., pavadinta lineliais, nes ten seniau sėdavo linus. ; Linẽliai II k. (Lin.): Linẽliai k. Buv. Linelių kaimo dalis, į kurią vėliau atsikėlę žmonės iš Kruopių k. .

Kadangi straipsnyje aptariami tik vietinių gyventojų pateikti oikonimai (o ne visi toje teritorijoje esantys oficialūs oikonimai), daryti konkrečių išvadų apie jų darybą negalima. Abejonių nekelia tai, kad kaimų vardų daryboje vyrauja pirminiai asmenvardiniai vadinamieji pluralia tantum oikonimai; neoficialieji oikonimai (sodybos, dvarai) dažniausiai padaromi sudėjimo būdu. Oficialieji ir neoficialieji oikonimai pramaišiui sudaromi tiek su lietuviškomis, tiek su slaviškomis priesagomis. Produktyviausia priesaga -išk- turi posesyvinę funkciją Plg. Saulius Ambrazas, Daiktavardžių darybos raida, p. 55. .

2. Hidronimai

Surašyti tikriniai Labūnavos apylinkių vandens telkinių vardai: upių, upelių, ežerų, tvenkinių, marių, užtvankų, šaltinių, pelkių, raistų, klampynių, liūnų, griovių, balų. Iš viso užfiksuoti 29. Vyrauja apeliatyviniai vandenvardžiai – 23.

2.1. Pirminiai hidronimai – 9. Tai hidronimai, darybos procese neįgiję jokių papildomų formantų. Balokšnė b. (Puz.): balόkšnė, balόkšnis ‘maža bala, klanas’; Dumblỹnė b. (Buč.): dumblỹnė ‘vieta, kur daug dumblo’; Mė́kla up. (Pam.): mė́kla ‘vėpla’ Žr. Aleksandras Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, p. 45. ; Pjáunė grv. (Pam.): pjáunė ‘pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį stovi vanduo; pelkėti krūmai’ Griovys stačiais krantais Servitgalių miške. ; Prū́das klmp. (Ser.): prū́das Klampynė Serbinų miško viduryje. ; Skruzdėlỹnė upl. (Puz.): skruzdėlỹnė ‘vieta, kur daug skruzdėlių’; Šaltìnis šlt. (Sič.): šaltìnis Kalno plotas su iš žemės trykštančiu vandeniu (paversmiai). ; Upẽlis upl. (Kač.) Upeliukas, įtekantis į Urkos upelį. ; Upẽlis grv. (Sič.) Buv. upelio pavadinimas, dabar iškastas griovys. : upẽlis.

2.2. Vediniai

2.2.1. Priesagų vediniai – 3.

-inys – 1: Tilt-inу̃s upl. (Kač.): tìltas Žr. Aleksandras Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, p. 161. .

-ka – 1: Pudel̃-ka up. (Pam.) – plg. lenk. pudełko ‘dėžutė’ Vandens plotas, kur į bendrą vagą subėgdavo Barupė ir Mėkla. Taip pat sakoma, kad tame mažame ežerėlyje kažkas paslėpė dėžutę su turtais. .

Ne visai aiškios darybos yra hidronimas Žyd-ar-ùčiai upl. (Puz.): žỹdai Upelis, tekėjęs iš Puzaičių miško į Barupę, ši – į Nevėžį. .

2.2.2. Galūnių vediniai.

-ė – 1: Klam̃p-ė klmp. (Pam.), Klam̃p-ės klmp. (Kr.): klampùs, -i Plg. Valerija Vaitkevičiūtė, Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, p. 61. .

2.2.3. Sudurtiniai hidronimai – 7: Kern-ū́-balė b. (Kr.): pvd. Kernà, balà Vieta pagal pono Kernos pavardę, kur girdydavo karves. ; Bar-ùpė upl. (Lab.): bar- sando kilmė neaiški Žr. Aleksandras Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, p. 58. , ùpė; Dū́d-balis b. // Dū́d-balės b. (Buč.): pvd. Dūdà Didelė ilgai neišdžiūstanti bala prie Barupės, kur būdavo labai daug varlių ir vakarais jos „pūsdavo savo dūdas“. ; Liel-ùpė // Lel-ùpė upl. (Sič.): *lielas, plg. lat. liẽls ‘didelis’ Žr. Valerija Vaitkevičiūtė, Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, p. 248. ; Žid-a-rèzka b. (Lab.): žỹdas, rus. резка, резать ‘pjauti’ Vieta baloje, šaltiniai, kur nuskendo žydas. ; Šàk-upelis upl. (Buč.): šakà ‘upės atsišakojimas’, upẽlis Mažas upelis prie Kruopių miško. ; Šárk-a-bala plk. (Ans.): šárka, balà Žr. Valerija Vaitkevičiūtė, Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, p. 232. .

2.2.4. Sudėtiniai hidronimai.

2.2.4.1. Kilmininkiniai hidronimai – 8: Bùtkaus ẽžeras ež. (Kr.): Bùtkus; Grìgo duobė̃ db. (Kr.): Grìgas Įduba pievoje, kur nuskendo Grigas. ; Klebõno klam̃pės klmp., b. (Kr.): klebõnas Vieta klebono miške, kur buvo klampu, balos. ; Kùnigo ẽžeras ež. (Lab.): kùnigas Ežeras prie kunigo žemės. ; Kùnigo upẽlis upl. (Sič.): kùnigas Iš Kunigo miško į Barupę įtekąs 3 km upelis. ; Šìlo upẽlis upl. (Ans.): šìlas Tekėjo per šilą. ; Vélnio šaltìnis šlt. (Lab.): vélnias Plytomis grįstas šaltinis ir vieta aplink jį buv. barono parke, jame buvo girdomi dvaro arkliai, ten buvusi velnio skulptūra. ; Labū́navos mа̃rios užtv. (Lab.): Labū́nava 130 ha, vietomis iki 0,5 km pločio užtvanka, apimanti Serbinų, Pamėklių, Servitgalių, Sičionių, Ansainių, Labūnavos kaimuose ištvinusias Barupės ir Mėklos upelių vagas. .

2.2.4.2. Kvalifikaciniai hidronimai – 1: Viẽlka blota b. (Puz.): plg. rus. великий ‘didis, didysis, didelis’, болото ‘pelkė, bala’ Pieva, bala Puzaičių miško viduryje. .

Aptarus Labūnavos apylinkėse žinomus hidronimus matyti, kad dažniau vartojami sudūrimo ir sudėjimo būdai. Šiuo atveju pirmasis sandas rodo objekto skiriamąjį požymį, antrasis – dažniausiai yra objekto bendrinis pavadinimas. Pastebėta, kad objektai pavadinami ir slaviškais (rusiškais ir lenkiškais) žodžiais.

3. Agronimai

Žemės plotų, laukų, arimų, dirvų, dirbamų žemių, pievų, lankų pavadinimų užrašyta 104. Daugiausia – apeliatyvinių agronimų (aptikti 64), mažesnę dalį sudaro asmenvardiniai žemėvardžiai – 24, mažiausią – kilę iš kitų vietovardžių ir neaiškios kilmės agronimai (rasta po 8).

3.1. Pirminiai agronimai. Užrašyta 40 pirminių agronimų. Pirminiai, neįgiję jokių darybos formantų, ir daugiskaitiniai (pluralia tantum) agronimai aptariami drauge, skiriamos tik semantinės grupės.

2.1.1. Rasti du asmenvardinės kilmės daugiskaitiniai (pluralia tantum) agronimai: Graĩniai d. ž. (Pam.): pvd. Grainỹs; Kalpõkai gn. (Kač.): pvd. Kalpõkas Buvusios ganyklos. .

2.1.2. Iš kito toponimo – 2: Andrìpulis l. (Lab.): Andrìpulis // Andrìpolis plv., vnk. (Lab., Sič.); Tìltinis d. ž. (Kač.): Tìltinis up.

3.1.3. Perkeltiniai vardai – 1: Amū́ras dr. (Ser.): perkeltinis vv. iš Rusijos buvusios srities Amū́ras Žr. Laimutis Bilkis, Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė (sud.), Lietuvos vietovardžių žodynas, p. 86. Kalnuotas, molingas dirvos plotas, 40 ha. .

3.1.4. Iš vietų pavadinimų – 18: Alksnýnai pv. (Kr.): alksnýnas Pieva prie Nevėžio. ‘alksnių miškas’; Alksnýtė pv. (Kr.): alksnýtė ‘alksnių krūmai, nedidelis alksnynas’ Pieva prie Barupės upelio. ; Ąžuolýnas pv. (Pab.): ąžuolýnas ‘ąžuolų miškas’ 60 arų pieva su ąžuolais. ; Avinýkas pv. (Buč.): avinýkas ‘avininkas – užtvara lauke avims’ Pieva prie Žliobos sodybos Bučiūnų kaime, ten buvo ganomos avys. ; Degìmai pv. (Ans.): degìmas ‘išdegusi vieta’ (pieva, pelkė, miškas); degėsė; Dirvónai buv. gn. (Kač.): dirvónas ‘apleista, nedirbama, sužėlusi dirva’; Draustìniai vt. (Buč.): draustinis ‘gamtos apsaugai paskirtas žemės plotas’ Vieta, kur perėdavo gandrai ir buvo aukštų medžių; 1931–1932 m. valstiečiai šią vietą globojo, kad gandrai galėtų perėti. ; Dūlýna pv. (Puz.): dūlýnas Šlapia 2 ha pieva. ; Girininkijà l. (Lab.): girininkijà ‘miško plotas, apimantis kelias eiguvas’ Laukas prie girininkijos Nevėžio link. ; Gõjus išn. gn. (Kač.): gõjus ntk. ‘giraitė, miškelis’ Senov. ganyklų plotas. ; Kampaĩ pv. (Kr.): kam̃pas ‘nuošali vieta’ Pieva, kur į Nevėžį įteka Barupė. ; Pabalė̃ pv. (Buč.): pabalė̃ ‘vieta pagal balą’ Pievos prie Karnaviškių miško. ; Pagójai pv. (Sič.): pagojis ‘vieta prie gojaus‘ Pieva prie Sičionių miško. ; Paupỹs ln. (Lab.): paupỹs ‘vieta palei upę, pakrantė’ Krantas ir lankos prie upės. ; Priе̃vartis (-čiai) pv. (Ans.): príevartė, príevartis ‘vieta netoli vartų, prieš vartus’; Sodýbos pv. (Kr., Sič.): sodýba ‘žemė apie namus su visais trobesiais; vieta, kurioje buvo trovos’; Švendrỹnė pv. (Kr.): švendrýnas, švendrỹnė ‘švendrų priaugęs plotas’; Vandliárnia ž. p. (Lin.): plg. lenk. wędlarnia / wędzarnia ‘rūkytos mėsos parduotuvė, vieta, kur buvo rūkomi mėsos gaminiai, mėsos rūkykla’ Buv. Labūnavos dvaro žemės plotas, kur būdavo degama kalvei anglis. ; Velė́kla pv. (Puz.): velė́kla ‘vieta, kur velėja’ 0,7 ha pieva, kurioje yra akmenimis išgrįsta duobė, ją iškasė Napoleono kareiviai vandeniui, bijodami užnuodyto vandens. .

3.1.5. Iš įvairių bendrinių daiktavardžių – 10: Cigónė pv. (Buč.): cigónė ‘cigonas – čigonų tautybės žmogus’ (dar vadinama Cigonìškė pv.) Pieva prie Nevėžio, kur apsistodavo ir laužus kūrendavo čigonų taboras. ; Dzesencýnas lk. (Buč.): dzesencina iš desentina ‘dešimtoji dalis’ Laukas, buvęs padalytas penkiems broliams (nuo mato vieneto). ; Ìšorė pv. (Puz.): ìšorė ‘daikto ar žmogaus iš išorės matomoji pusė’ 5 ha pieva. ; Plỹtinė ž. p. (Lin.): plỹtinė ‘plytų gamykla’, dar vad. Mladachavos plỹtinė Žemės plotas, upelio krantas. ; Pamólka ln. (Ans.): plg. rus. помолвка ‘psn. sužadėtuvės’ Lanka Pamėklių link, dabar užtvindyta. ; Páslanka // Pãslanka pv. (Puz.): paslankà ‘paslankumas, rangumas, veiklumas’ 2 ha pieva prie Barupės upelio. ; Pridóčkai l. (Kr.): *pridõčkas sm. ‘priedas; pridėtinis žemės sklypas; turtas’ Laukai kaimo gale, buvę pridėti kaip priedas prie sklypų (žodis iš lenkų k.). ; Šniū̃ras l. (Kr.): šniū̃ras ntk. = ‘raištis’ Buvęs bendras laukas Vanagiškės pievos gale. ; Tablìca ž. p. (Pam.): plg. rus. таблица ‘lentelė’ Vieta apie ženklą, skiriantį Servitgalio mišką nuo valdiško miško; žemės plotas tarp miškų. ; Zamẽna ž. p. (Pam.): plg. rus. замена ‘pakeitimas; pakaitalas’ 10 ha žemės plotas. .

3.1.6. Iš įvairių fiziografinių terminų – 5: Balỹnė dr. (Ser.): balỹnė ‘balynas – šlapios vietos, balos; balotas’ Dirva, kur vanduo apsemdavo šieną. ; Dúobos ln. (Kr.): duobà ‘drevė’ Lankos (pievos) prie Barupės. ; Lankà pv. (Buč.): lankà ‘užliejama paupio pieva’ 60 ha pieva prie Nevėžio žemesnėje vietoje; joje išsiliedavusi upė. ; Pagū́rka // Pugū̃rak (Sič., Pab.): plg. lenk. górka, pagorek ‘kalnelis’ 40 ha pieva, dabar melioruota. ; Vỹspa ž. p. (Lin.): len. wyspa ‘sala’ Buv. Labūnavos dvaro žemės 40 ha plotas, aukštumėlė, aplink kurią buvo vanduo. ; Vẽja ž. p. (Pam.): vejà ‘jauna žolė; pievelė’.

3.1.7. Iš būdvardžio – 2: Pakreĩviai // Pakrė́vos (Lab.): pakreĩvas ‘kreivokas’ 60 ha pieva buvusiame Labūnavos dvare prie Nevėžio, dabar numelioruota. Dar vadinamos Pakriẽvos lankos pv. (Lab.) ; Siaũrai pv. (Puz.): siaũras ‘kuris mažo pločio’ 5 ha pieva, bęsitęsianti pamiške. .

3.2. Vediniai. Agronimų vedinių užrašyta 35.

3.2.1. Priesagų vediniai – 30.

-ava – 1: Mlad-ak-ãva pv. (Lab.): plg. lenk. młody ‘jaunas’.

-alis (-aliai) – 2: Kūl-ãlis gn. (Buč.): kūlỹs ‘storas ilginių šiaudų ryšulys’; Lauk-aliaĩ pv. (Buč.): laũkas.

-elis (-eliai) – 5: Goj-е̃lis // Guj-е̃lis krm. (Kr.): gõjus 1 ha krūmai, pievutės su krūmais prie tilto. ; Krūm-е̃liai krm. (Kač.): krūmas Krūmai ir balutės prie Urkos upelio. ; Šniūr-ẽliai l. (Kr.) Laukas, anksčiau buvęs viso Kruopių k. nuosavybė. , Šniūr-ẽliai l. (Buč.) Laukai prie Bučiūnų kelio, kurie anksčiau buvo bendri. : šniūras ntk. ‘raištis, varstis, rėžis’; Skėr-ẽliai l. (Buč.): skėrỹs ‘zool. panašus į žiogą šiltųjų kraštų vabzdys’.

-ymas – 1: Glud-ỹmai pv. (Ser.): plg. glùdas ‘bot. graižiažiedžių šeimos dekoratyvinis augalas’ (Coreopsis) 40–50 arų pailga pieva. .

-inė/-inės – 2: Jàz-inės pv. (Kr.): adv. Jãdzė Dirva prie Kruopių k. ; Šark-ìnė krm. (Buč.): šárka Krūmai, kur būdavo daug šakų. .

-ynė – 5: Kaspar-ỹnė pv. (Ser.): pav. Kãsparas 5 ha pieva. ; Stas-ýnė pv. (Pam.): pvd. Stasỹs Pieva prie Barupės. ; Zablack-ỹnė d. ž. (Buč.): pvd. Zablàckis Senov. rėžių („šniūrų“) pavadinimas. ; Skruzdėl-ỹnė ž. p. (Pab.): skruzdėlė 3 ha žemės plotas su krūmais (nuo upelio). ; Žąsýnė l. pv. (Pam.): žąsìs ‘zool. didelis laukinis ir naminis vandenų paukštis’.

-iškė(-iškės)/-iškis (-iškiai) – 7: Balnе̃l-iškė v. (Kr.): balnẽlis Vieta, kur ganydavo arklius, kur Barupė įteka į Nevėžį. ; Geln-ìškiai pv. (Kač.): adv. *Gelnis, plg. pav. Galnius 10 ha pieva. ; Karnav-ìškės l. (Buč.): pvd. Karnãvičius Laukas kaimo gale. ; Salamìn-iškė d. (Ans.): adv. *Salaminas, plg. pav. Salamončikas Dirva buvusio valstiečio gyvenamoje vietoje. ; Šeštõk-iškis pv. (Kač.): pvd. Šeštõkas, bei šeštõkas ‘šešta valako dalis’ Pieva miške. ; Stan-ìškė pv. (Lab.): pvd. Stanỹs Pieva, kur vykdavo gegužinės. . Nėra visiškai aiški toponimo Bacal-ìška ž. p. (Pam.) kilmė, plg. avd. *Bacalis, plg. pvd. Bačãlis, Bačẽlis, Bačialis.

-ytis/-ytė (-ytės) – 2: Berž-ýtis gn. (Lab.): béržas Ganyklos prie beržyno. ; Karkl-ýtė // Karkl-ýtės pv., krm. (Puz., Sič., Kr.): kar̃klas 30 ha pieva, ganykla paupyje prie Labūnavos miško, kur augo daug karklų. .

-iukės – 1: Dalenk-iùkės l. (Buč.): plg. lenk. daleki ‘tolimas’, dal ‘toluma’ Mažesni už „šniūrus“ laukeliai prie Nevėžio. .

-ka – 4: Fugelián-ka pv. (Pab.): pamatinis žodis nėra aiškus, gali būti bendrinis žodis, pasiskolintas iš slavų kalbos, bet plg. pvd. Fugelẽvičius Senov. rėžių („šniūrų“) pavadinimas, vėliau to ploto pavadinimas. ; Spulnián-ka d. ž. (Kr.): plg. lenk. wspόlny ‘bendras’; wspόlność ‘bendrumas’; wspόlny, wspόlna ‘bendras, bendra’ Žemė, kuri nepriklausė niekam, vieta gale rėželių; ja naudojosi visi; žodis iš lenkų k. .

3.2.2. Priešdėlių vediniai – 4:

pa- – 3: Pa-gráinė ln. (Lab.): pvd. Grainỹs Lanka prie Nevėžio, apie 10 ha. ; Pa-bãšnė // Pa-bãšnia dr. (Lab.): Bãšnia vt. Dirva už seno dvaro pastato bokšto formos iki paplentės ir Pakapių–Kačergių vieškelio. ; Pa-gróblia dr. (Lab.): plg. Groblios kelias Dirva tarp antrojo Groblios kelio ir krūmų, iš kurių išteka mažas upelis; lauko galas atsiremia į miškelį. ;

pro- – 1: Pro-var̃čiai pv. (Buč.) Vandens pilna pieva. : gal sietina su vartýti ‘kraipyti, sukinėti; draikyti verčiant; daugelį griauti’, ver̃sti ‘guldyti, griauti ant šono’.

3.2.3. Galūnių vediniai – 1:

-ė – 1: Dalýn-ė pv. (Puz.): plg. rus. дальность ‘tolis’;

3.3. Sudurtiniai agronimai – 3: Aviẽč-balė krm. (Kač.): aviẽtė, balà Kemsynas prie Urkos upelio, avietėmis apaugę krūmai. ; Bar̃člankelė pv. (Sič.): bar̃štis ‘bot. skėtinių šeimos pievų žolė’, lankẽlė Pieva, kurioje augo rūgštynės; karštą, grietine užbaltintą rūgštynių sriubą žmonės vadina barščiais, iš to kilo pavadinimas. Dar vadinama Bar̃ščių lankẽlė. ; Vẽj-i-pievė pv. (Puz.): vėjas, píeva Pieva vidury Puzaičių miško, graži lygumėlė. .

3.4. Prielinksniniai agronimai. Sudėtinių prielinksninių agronimų, kurių pirmasis komponentas yra prielinksnis, o antrasis – bendrinis daiktavardis, yra 4. Agronimai padaryti su prielinksniu po-: Po gandrãlizdžiu pv. (Pab.): gandrãlizdis 30 ha krūmais apsupta pievutė. ; Po skirpstù dr. (Kr.): skir̃pstas ‘bot. medis giliai suaižėjusia žieve, panašus į vinkšną’ Dirvos plotas prie skirpsto (gubos). ; Po ąžuolu pv. (Kač.): ąžuolas Vieta po ąžuolu prie Urkos upelio pievoje, kur rinkdavosi piemenys. .

Neaiškus prielinksninis agronimas Pudlinscýny l. (Puz.) 8 ha lauko plotas, iš lenkų k. „prie guobų, po guobomis“. .

Apskritai, visi prielinksniniai toponimai yra gana momentiniai, trumpalaikiai, todėl sunku nuspręsti, ar iš viso jie laikytini toponimais.

3.5. Sudėtiniai agronimai – 31.

3.5.1. Kilmininkiniai agronimai – 28.

3.5.1.1. Pirmuoju junginio sandu eina asmenvardis – 12: Bajársko lañkos ln. (Buč.): pvd. Bajárskas Dirva, kur buvo Bajerskų sklypas. ; Ibénsko píeva pv. (Lab.): pvd. Ibénskas; Kérzos rótušė kr. (Buč.): pvd. Kerzà Nevėžio krantas, kur ganė avis. ; Kuprẽvičiaus lankà pv. (Puz.): pvd. Kuprẽvičius Pievos dalis prie Mėklos upės. ; Labùčio píeva pv. (Lab.): pvd. Labùtis Pieva prie mokyklos, kurią šienauja Labutis. ; Matušãko laũkas l. (Lab.): adv. *Matušakas, plg. pav. *Matuša, *Matušis, Matuška; Melnikáičio píeva pv. (Lab.): adv. *Melninkaitis, plg. pvd. Melninkas Pagal pavardės panašumą į M. Melnikaitės pavardę (Marytės Mačiauskaitės). ; Naujóko lankà pv. (Puz.): pvd. Naujõkas Pievos dalis prie Mėklos upės. ; Navìcko píeva pv. (Lab.): pvd. Navìckas; Pšenãškos Mýkolo lankà pv. (Puz.): pvd. Pšenaškà Pievos dalis prie Mėklos upės. ; Vacénco lankà pv. (Puz.): plg. lenk. avd. Wacianiec Žr. Kazimierz Rymut (oprac.), Słownik nazwisk współcześnie w Polsce używanych, 1992–1994. ; Vólko lankà ln. (Pac.): pvd. Võlkus Žmogaus pieva prie upės. ; Zablockìnės píevos pv. (Buč.): plg. vv. Zablackỹnė d. ž. Prie Kruopių miško. .

3.5.1.2. Pirmuoju junginio sandu eina fiziografiniai terminai – 1: Atãvaros píevos (Lab.): atãvaras ‘sietuva; neužšąlanti, atsivėrusi vieta upėje, ežere’ Pievos prie Nevėžio. .

3.5.1.3. Pirmuoju sandu eina kiti bendriniai daiktavardžiai ir vietų pavadinimai – 11: Bar̃ščių lankẽlė (Sič.): bar̃štis; Bažnýčkaimio šniūras lk. (Kr.): bažnýčkaimis Laukas prie koplyčios, buvęs bendras visam kaimui. ; Dirvonų̃ píeva (Kač.): dirvõnas; Dvãro laũkas l. (Lab.), Dvãro rubẽžius l. (Lab.) Laukas prie Barupės upės. , Dvãro žẽmė l. (Lab.) Laukas buvusio dvaro vietoje. : dvãras; Fel̃čerio píeva (Sič.): fel̃čeris ‘asmuo su viduriniu medicininiu išsilavinimu, gydytojo padėjėjas’; Kùnigo píeva (Lab.): kùnigas; Kónec pole dr. (Puz.): plg. rus. конец ‘galas’, поле ‘laukas’ 20 ha dirvos plotas. ; Pãupio píeva (Pab.): paupỹs 30 ha pievos Barupės krantuose. ; Pakriẽvos lañkos pv. (Lab.): pakreĩvas ‘kreivokas’ (dar vadinamos Pakreĩviai // Pakrė́vos (Lab.)). Šveicárska dalýna sln. (Ans.): šveicaras, rus. далина, долина ‘slėnis; žemuma’ Ten buvusi karčiama, šulinys, kuriame nuskendo tarnaitė. .

3.5.1.4. Pirmuoju sandu eina toponimai – 4: Bučiūnų̃ krū́mai krm. (Buč.): Bučiūnai k.; Labū́navos laũkas l. (Lab.): Labū́nava k. 214 ha dirva buvusioje dvaro žemėje ir prie pirmosios Groblios kelio iki Girininkijos. ; Serbinų̃ pakrūmės krm. (Ser.): Serbinų̃ dvãras Vieta, kur būdavo daug aviečių. ; Siaurélkai šniūrai d. ž. (Kač.): Siaũrai pv. (Puz.) Senovinių žemės rėžių pavadinimas. .

3.5.2. Kvalifikaciniai agronimai – 3.

Vardininkiniai vietų vardai paprastai turi ypatybės reikšmę, kurią nusako būdvardis (paprastasis arba įvardžiuotinis), einantis pirmuoju dėmeniu – 3: perkeltinės reikšmės agronimas Baltà bóba pv. (Ser.): baltà 50 arų pieva, ten esą pasikorusi moteriškė. ; Didžióji píeva (Pab.): didžióji 3 ha pieva prie Barupės. ; Viẽlka lónka pv. (Sič.): plg. lenk. wiekla ‘didelė’, łąka ‘pieva’.

Kelių agronimų kilmės nustatyti nepavyko: Čebýsak pv. (Puz.) 8 ha pieva su miškais. ; Natiе̃-ka //Natė́-ka //Notè-ka // Nùten-ka ln., pv. (Ans., Lab.) Dabar užtvindyta lanka, pieva su medžiais ir krūmais. ; Sekãnai // Cekanai d. ž. (Kr.) Buvę keturkampiai, maži rėžių („šniūrų“) ploteliai pakalnėje. ; Báržgai p. (Pam.) Pievos rėžio pavadinimas prie Servitgalių miško. ; Dyrvãnik pv. (Puz.) 4 ha pieva už kaimo. ; Žamaliánka pv. (Pab.).

Agronimų daryboje, kaip ir tikėtasi, vyrauja antriniai agronimai: vediniai ir padaryti sudėjimo būdu.

4. Drimonimai

Miškų, miško dalių, miškelių, gojų, krūmų, krūmynų vardų rasta 52. Asmenvardinių drimonimų – 9, apeliatyvinių – 36, iš kitų vietovardžių (oikonimų) kilusių drimonimų užfiksuota 8.

4.1. Pirminiai drimonimai – 19.

4.1.1. Iš vietos pavadinimo – 12: Alksnýtė mš. (Pam.): alksnytė ‘alksnių krūmai, nedidelis alksnynas’ Servitgalio miško dalis. ; Apušỹnė mšk. (Pab.): apušỹnė ‘apušių priaugusi vieta’; Ąžuolýnas mšk. (Buč.) Mažytis miškelis kaimo pakraštyje. , Ąžuolýnas mšk. (Pam.) Ąžuolų miškelis už Barupės. : ąžuolýnas ‘ąžuolų miškas’; Beržýnas mš. (Pam.): beržýnas ‘beržų miškas’ Jaunas miškas, išaugęs kirtimo vietoje. ; Degimaĩ mšk. (Kr.): degìmas (dar vad. Degìniai mšk. (Kr.)) Mažas miškelis degimų vietoje. ; Gо̃jus mš. (Ans.): gojus; Krūmùkšniai mš. (Buč.): plg. krūmókšnis ‘bot. mažas krūmas’, krūmokšniai ‘nedidelių medelių, krūmų miškelis’ 50 ha miško plotas. ; Plãtimai mš. (Pam.): plg. platimà ‘plačioji vieta, platuma’ Servitgalio miško dalis. ; Skynimaĩ mš. vt. (Buč.): skýnimas ‘išskinta, iškirsta miško vieta’ Vieta, kur buvo iškirstas miškas ir išaugo jaunuolynas. ; Šìlas mš. (Ans.): šìlas ‘smėlyno spygliuočių miškas’ Miško dalis, kur augo eglės ir baravykai. ; Vẽja mš. (Puz.): vejà ‘jauna žolė; pievelė’ Miško dalis. .