• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Labūnavos krašto toponimija: lingvistinės įžvalgos

  • Bibliografinis aprašas: Ilona Mickienė, Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, „Labūnavos krašto toponimija: lingvistinės įžvalgos“, @eitis (lt), 2017, t. 979, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Ilona Mickienė, Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, „Labūnavos krašto toponimija: lingvistinės įžvalgos“, Lituanistica, 2012, t. 58, nr. 2 (88), p. 161–179, ISSN 0235-716X.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas.

Santrauka. Straipsnyje analizuojami Labūnavos apylinkių (Kėdainių r.) vietovardžiai. Toponimai aptariami pagal klases: oikonimai, hidronimai, agronimai, drimonimai, oronimai, hodonimai ir kiti vietovardžiai. Visi toponimai skirstomi į pirminius ir antrinius; pastarieji – į priesagų, priešdėlių, galūnių vedinius, dūrinius ir sudėtinius vardus. Išskiriami kiekvienai toponimų klasei būdingi darybos būdai, nurodomos kilmės tendencijos, pateikiama liaudiška vardų etimologija. Iš viso užfiksuota apie 290 toponimų, daugiausia žemėvardžių – apie 72 %, gyvenamųjų vietų vardų – apie 13 %, hidronimų – apie 12 %. Toponimų kilmės nustatymas rodo, kad vyrauja iš apeliatyvų kilę onimai – apie 63 %, mažiau įvardijimų kilę iš asmenvardžių – apie 22 %, iš kitų vietovardžių – apie 11 %. Darybinė vietovardžių analizė atskleidė, kad daugiausia užrašytų toponimų yra sudėtiniai vietų vardai – 92. Sudėtinių toponimų vyravimas patvirtina paplitusią nuomonę apie tokio darybos būdo naujumą, nors pats darybos tipas gali būti senas. Pirminiai toponimai užrašyti 83. Jie pasidaryti iš įvairių semantinių grupių tikrinių ir bendrinių žodžių. Priesagų vediniai užrašyti 58. Jie dažniau sudaromi su lietuviškos kilmės priesagomis, yra vedinių ir su slaviškos kilmės priesagomis. Šio arealo toponimikos daryboje vyrauja galūnių vediniai, taip pat sudūrimas, priešdėlių vediniai ir prielinksniniai dariniai.

Pagrindiniai žodžiai: toponimas, agronimas, drimonimas, hidronimas, onimas.

 

Įvadas

Darbų, kuriuose nagrinėjami atskiro regiono vietovardžiai, nėra daug. Ilonos Mickienės1, Renatos Enzelytės2, Nerijos Bartkutės3 daktaro disertacijose aptariami atskirų regionų vietovardžiai, minėtini Dalios Sviderskienės darbai, kuriuose nagrinėjami Marijampolės apskrities vietovardžiai4. Lokalūs toponimų tyrimai yra prasmingi, nes padeda atskleisti konkretaus mikroregiono toponimų darybos specifiką bei parodo atskiroms toponimų klasėms būdingus darybos ypatumus.

Vykdant Lietuvių kalbos instituto projektą „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“5, 2011 m. vasarą buvo tirtos Kėdainių apylinkės. Vienas iš punktų – Labū́navos kaimas, išsidėstęs Kėdainių rajono pietryčiuose, kairiajame Nevėžio krante, prie Barupės žiočių ir tvenkinio, priklausantis Pelėdnagių seniūnijai. Kalbinti Labūnavos ir aplinkinių kaimų vietiniai gyventojai, aplankytas Labūnavos pagrindinės mokyklos muziejus, apžiūrėta jame kaupiama ir eksponuojama įvairi medžiaga apie Labūnavą ir jos apylinkes, surinkta lietuvių kalbos mokytojų ir istorikų. Vietinė gyventoja mokyklos direktorė ir lietuvių kalbos mokytoja Kristina Stanionienė maloniai sutiko, kad moksliniams tyrimams būtų panaudota medžiaga, rinkta jos, lietuvių kalbos ir istorijos mokytojų bei mokinių Labūnavos apylinkėse apie 15 metų6.

 
  1. 1 Žr. Ilona Mickienė, Telšių rajono toponimų daryba, 2001.
  2. 2 Žr. Renata Endzelytė, Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai, 2005.
  3. 3 Žr. Nerija Bartkutė, Joniškio rajono teritorijos toponimija: daryba ir raidos polinkiai, 2008.
  4. 4 Žr. Dalia Sviderskienė, „Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai“, 2005; „Marijampolės apskrities asmenvardinės kilmės agronimų darybos bruožai“, 2010; „Marijampolės apskrities drimonimų darybos ir kilmės polinkiai“, 2006; „Marijampolės apskrities sudurtiniai oronimai“, 2006; „Marijampolės apskrities gyvenamųjų vietų vardai“, 2007.
  5. 5 „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ (projekto kodas Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-028). Projekto vadovė – prof. dr. Danguolė Mikulėnienė.
  6. 6 Pirminiai tyrimo rezultatai pateikti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Regioninė onomastika: ką sužinome iš vardyno“ (LKI ir VU KHF, Lietuva), 2011 11 9–10.

Dauguma vietovardžių tėra užrašyti, žmonių nebeprisimenami, nes jau nebelikę ir kai kurių Labūnavos seniūnaitijai priklausiusių kaimų. Išlikę Labūnavos, Ansainių, Bučiūnų, Pamėklių, Serbinų, Kruopių, Sičionių kaimai, tačiau nebėra Kačergių, Pabarupės, Pacūnų, Puzaičių, Linelių ir Servitgalių kaimų. Taigi vietos gyventojų pateikta medžiaga, liaudies etimologija yra itin vertinga. Be paminėtų kaimų, Pelėdnagių seniūnijai dar priklauso Eiguliai, Kudžioniai, Liogailiškiai, Medekšiai, Paobelys, Pašiliai, Palėdnagiai, Zabieliškis1. Nors šių kaimų onimai nebuvo fiksuoti Labūnavos entuziastų, tačiau kitų kaimų vardyne esama nuorodų į šių kaimų pavadinimus.

1 lentelė. Labūnavos seniūnaitijos metrika, duomenų pateikėjai
GyvenvietėSantrumposGyventojų sk. 2001 m.Pateikėjai2
Añsainiai (1), k. (senesnė forma Añseiniai)Ans.24Elena Dautartienė †
Bučiū́nai (1), k.Buč.28Aleksas Plančiūnas
Kačer̃giai (2), k.Kač.-Įvairūs pateikėjai
Kruopiaĩ (4), k.Kr.5Jonas Butkus †
Labū́nava (1), k.Lab.939
(2006 m. – 915)		Įvairūs pateikėjai
Linẽliai (2), k.Lin.-Įvairūs pateikėjai
Pabarupỹs (34b), k. (senesnė forma Pabarùpė)Pab.-Juzefa Pšenaškienė †
Pacū́nai (1), k.3Pac.vĮvairūs pateikėjai
Pamė́kliai (1), k.Pam.41Boleslovas Jagelavičius †, Jonas Jagelavičius
Puzáičiai (1), k.Puz.-Įvairūs pateikėjai
Serbinaĩ (3b), k.Ser.46Julius Stonkus †, Elena Stonkienė
Servìtgaliai (1), k. // Servitgaliaĩ k.Ser.-Jonas Volotka
Sičióniai k. (1) // SičiónysSič.42Įvairūs pateikėjai
 
  1. 1 Pelėdnagių apylinkės kaimų duomenys (pavaldumas, pavadinimų formos, kirčiavimas) imti iš Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno (žr. Zigmuntas Noreika, Vincentas Stravinskas (sud.), Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, p. 3).
  2. 2 Pateikėjų vardus, pavardes ir jų suteiktą informaciją raštu užfiksavo ir moksliniams tyrimams pateikė Kristina Stanionienė.
  3. 3 Šis kaimas Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne nurodomas kaip esantis Nociūnų apylinkėje, tačiau pagal 2001 m. Lietuvos gyventojų Kėdainių rajone surašymo duomenis jis priskiriamas Pelėdnagių seniūnijai. 2009 m. įsteigus seniūnaitijas, Pacūnų kaimas nurodomas Labūnavos seniūnaitijoje.

Kaip teigia vietiniai, kaimai buvę dideli ir jų išnykimą daugiausia lėmė melioracija. Kai kurie iš šiuo metu dar gyvuojančių kaimų gyventojų, priverstų keisti gyvenimo vietą, pasvarsto apie anksčiau gyventų vienkiemių atgaivinimą, pvz., dauguma bučiūniškių turėjo palikti savo dirvas, trobas, pirtis dėl melioracijos, ir kai kurie šiuo metu svarsto galimybę plėtoti kaimo turizmą tose vietose. Natūralu, kad tų vietų įvardijimai minimi itin retai. Dažniau vartojami gyvenamų kaimų vietovių onimai, aktyviausiai – išlikę miškų ir miškelių pavadinimai. Nors agronimų surinkta daugiausia, jie prisimenami daug rečiau dėl modernaus gyvenimo būdo – jau retas dirba žemę, turi karvutę ir šienauja pievas. Didžiąją dalį žemės šiuo metu apdirba bendrovės technika, o jaunesni gyventojai važinėja dirbti į Kėdainius.

Kaip matome, surašyti visų Labūnavos seniūnaitijos kaimų toponimai. Fiksavimo darbai vyksta ir šiandien, žmonės mini vienus ar kitus objektus, tačiau kai kurių kaimų visumos vaizdo jau nebeįmanoma sudaryti. Dauguma pateikėjų jau mirę. Ne visi prieškarį menantys garbingo amžiaus senjorai sutinka kalbėti. Vienas aktyviausių, itin daug žinių suteikęs apie Labūnavos apylinkes, – Aleksas Plančiūnas (g. 1929), po melioracijos 1984 m. turėjęs su šeima išsikelti iš Bučiūnų ir apsigyvenęs šalia, Labūnavoje1.

 
  1. 1 Tai savojo krašto patriotas, gerbiamas Labūnavos žmogus, nors įgijęs tik spec. vidurinį išsilavinimą, tačiau itin žingeidus, labai daug skaitantis, besidomintis istorija, susidomėjusiems pasakojantis apie savo krašto žmones, vietos palikimą, Labūnavos ir aplinkinių kaimų klestėjimo ir nuosmukio laikus: vietinių susipriešinimą karo metu, apie sudėtingą net Sovietų Sąjungoje žinoto „Rytų aušros“ kolūkio kūrimąsi, Labūnavos plėtimąsi, Bučiūnų kaimo likimą, šiandienos kaimo problemas.

Tyrimo tikslas – apžvelgti Labūnavos apylinkių vietovardžius, nustatyti darybos būdus bei formantus. Tyrimo uždaviniai: aptarti onimų darybą pagal klases, išskirti kiekvienai toponimų klasei būdingus darybos būdus, nurodyti kilmės tendencijas. Toponimai aptariami pagal išskirtas klases: oikonimai, hidronimai, agronimai, drimonimai, oronimai, hodonimai ir kiti vietovardžiai. Visi toponimai skirstomi į pirminius ir antrinius; pastarieji – į priesagų, priešdėlių, galūnių vedinius, dūrinius ir sudėtinius vardus1. Jie pateikiami abėcėlės tvarka ir, jei buvo užfiksuota, išnašose nurodoma liaudies etimologija bei visi pateikėjų komentarai, patikslinimai, paaiškinimai, tačiau jie neanalizuojami ir nekomentuojami. Iš viso užfiksuota apie 290 onimų, tačiau tikslų skaičių pasakyti sudėtinga. Tais atvejais, kai skirtinguose kaimuose buvo užrašyti tokie patys arba labai artimi onimo variantai, toks vardas nurodomas kaip vienas. Yra ir homoniminių pavadinimų. Kai skirtinguose kaimuose buvo užfiksuotas toks pats pavadinimas, bet nurodytas nevienodas apibūdinimas, vietovardžiai skaičiuoti kaip žymintys atskirus objektus, nors išlieka galimybė, kad jie nurodo tą patį objektą. Onimai sukirčiuoti taip, kaip tarė pateikėjai.

Toponimų reikšmės aiškinamos pasitelkus įvairius šaltinius: Lietuvių pavardžių žodyną2, Lietuvių vardų kilmės žodyną3, Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyną4, Lietuvių kalbos žodyną (elektroninis leidimas)5, Lietuvos vietovardžių žodyną (t. 1, A–B)6, Lenkų–lietuvių kalbų žodyną7, Lietuvių–lenkų kalbų žodyną8, Lietuvių–rusų kalbų žodyną9, Lenkų asmenvardžių žodyną10.

 
  1. 1 Klasifikacija sudaryta pagal A. Vanagą (žr. Aleksandras Vanagas, Lietuvos TSR hidronimų daryba, p. 25).
  2. 2 Žr. Aleksandras Vanagas, Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė (sud.), Lietuvių pavardžių žodynas, 1985–1989.
  3. 3 Žr. Kazimieras Kuzavinis, Bronys Savukynas, Lietuvių vardų kilmės žodynas, 2007.
  4. 4 Žr. Elena Grinaveckienė, Juozas Sutkus (red.), Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, 1963.
  5. 5 Žr. Gertrūda Naktinienė, Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė (red.), Lietuvių kalbos žodynas, 2005.
  6. 6 Žr. Laimutis Bilkis, Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė (sud.), Lietuvos vietovardžių žodynas, 2008.
  7. 7 Žr. Valerija Vaitkevičiūtė, Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, 1979.
  8. 8 Žr. Algis Kalėda, Barbara Kalėdienė, Marija Niedzviecka, Lietuvių–lenkų kalbų žodynas, 1991.
  9. 9 Žr. Antanas Lyberis, Lietuvių–rusų kalbų žodynas, 1988.
  10. 10 Žr. Kazimierz Rymut (oprac.), Słownik nazwisk współcześnie w Polsce używanych, 1992–1994.

1. Oikonimai

Labūnavos apylinkėse užrašyti 36 oikonimai. Oficialieji ir neoficialieji oikonimai dėl mažo jų skaičiaus neskirstomi į pogrupius, bet aptariami kartu.

1.1. Pirminiai oikonimai. Tai oikonimai, darybos procese neįgiję jokių formantų. Visi analizuojami pirminiai oikonimai yra vadinamieji pluralia tantum (jų formaliuoju darybos rodikliu laikytinas skaičius). Užrašyta 10 pirminių oikonimų; visi jie yra daiktavardiniai, pasidaryti iš tokių semantinių grupių žodžių.

1.1.1. Asmenvardžių – 9: Añsainiai k. (Ans.): avd. *Ansainis, plg. pvd. Ansius1; Kačer̃giai k. (Kač., Lab.): pvd. Kačer̃gis2; Kruopiaĩ k. (Kr.): pvd. Kruõpis, Kruopỹs3; Kukšiaĩ plv. (Kač.): pvd. Kukšỹs4; Pacū́nai k. (Pac.): pvd. Pacū́nas5; Puzáičiai k. (Puz.): avd. Puzaitis, plg. pvd. Puzà, Pùzas6; Bučiū́nai k. (Buč.): pvd. Bučiū́nas7; Driskū́nai k. (Pam.): avd. *Driskūnas, plg. Drìskius (Pam.)8; Sičióniai (Sičionys) k. (Sič.): avd. *Sičionis, plg. pvd. Sičiūnas9.

1.1.2. Socialinės aplinkos reiškinio pavadinimas – 1: Bóbeliai k. d. (Ans.): bobelis, bobelis ‘trobelninkas, kampininkas, mažažemis’10.

 
  1. 1 Buvo 25 sodybos, šiuo metu likę 8. Žmonės pasakoja, kad karo su švedais metu kaimo vietoje buvęs miškas. Jame apsistojo švedų kariai, kurių vadas buvo Hanus Minko. Jie kirto mišką, dirbo žemę, sodino mišką. Vėliau, kada įsikūrė lenkai, tą kaimą pavadino Hanusevyčia, o sulietuvinus liko Ansainiai. Kaime gyvenusios Anusauskų ir Ganusauskų šeimos buvo pasiturintys ūkininkai.
  2. 2 Buvęs kaimas už Urkos upelio, iš viso buvo 16 kiemų.
  3. 3 Pateikta vietinių gyventojų liaudiška etimologija, jog pavadinimas kilo nuo to, kad dauguma gyventojų turėjo po mažą rėželį žemės (kruopelytę).
  4. 4 Buv. 50 ha palivarkėlis, priklausęs Labūnavos dvarui.
  5. 5 Išnykęs kaimas, buvo 11 sodybų; dalis kaimo žemės buvo miškas, dalis dirbama, trečioji kaimo dalis priklausė „Aukso varpos“ kolūkiui (Pelėdnagių apyl.).
  6. 6 Buvęs apie 10 sodybų kaimas, dabar dirbama žemė.
  7. 7 Kaimas netoli Nevėžio ir buvusios užtvankos; pavadinimas kilo nuo to, kad kaimo žmonės žvejojo su „bučiais“.
  8. 8 Baudžiavos laikais taip vadintas Pamėklių k., nes žmonės buvo labai nuskurdę.
  9. 9 13-os kiemų kaimas.
  10. 10 Žmonių namai ir žmonės, kurie neturėjo savos žemės ir ėjo dirbti pas ponus.

1.2. Vediniai

1.2.1. Priesagų vediniai. Priesaginis darybos būdas laikomas vienu archajiškiausių lietuvių vietovardžių darybos būdų. Jų darybai naudotos 7 priesagos. Iš viso užrašyta 11 oikonimų su priesagomis. Oikonimai išdėstyti abėcėlės tvarka pagal priesagas:

-ava – 2: Jur-ãva vnk. (Sič.): pvd. Jùras1; Labū́n-ava k. (Lab.): pvd. Labūnas2.

-eliai – 1: Lin-ẽliai k. (Lin., Lab.): linas ‘bot. smulkus laukinis, dekoratyvinis ir kultūrinis, pluoštinis ir aliejinis augalas; jo stiebas’3.

-yčia – 1: Hanusèv-yčia k. (Ans.): plg. adv. *Hanusevičius, pvd. Hanusaũskas.

-ija – 1: Zabór-ija vnk. (Sič.): pvd. Zabõras4.

-iškė(s)/-iškiai – 4: Brum-ìškiai k. (Kač.): pvd. Brumỹs5; Kunig-ìškė // Kunig-ìškiai vnk. (Lab., Pam.): labiau tikėtina, kad iš kunigas ‘dvasininkas’, nors plg. pvd. Kunigìškis6; Zabiẽl-iškės dv. (Ser.): Zabielà7.

-k- – 1: Brazìli-k-a k. d. (Buč.): iš valstybės vardo Brazilija89.

-ulis – 1: Tė́lb-ulis vnk. (Sič.): pamatinis žodis neaiškus, plg. telpà sf. ‘talpa’10.

 
  1. 1 Vienkiemis, kuriame gyveno viena šeima.
  2. 2 24-ių kiemų kaimas.
  3. 3 Buv. 15-os sodybų kaimas; vieta, kur buvo Linelių k., dabar jis perkeltas į gyvenvietę.
  4. 4 Vienkiemis, kuriame gyveno trys rusų tautybės šeimos (Kalpakovai).
  5. 5 Senov. Kačergių k. pavadinimas.
  6. 6 Taip vadintas Ibensko vienkiemis.
  7. 7 Buvusi pono Zabielos dvarvietė.
  8. 8 Plg. Laimutis Bilkis, Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė (sud.), Lietuvos vietovardžių žodynas, p. 557.
  9. 9 Kaimo vieta, kur buvę keli smulkesni kaimai po 2 ha žemės (ironiška prasme).
  10. 10 Vietovė, kur gyveno dvi rusų šeimos.

1.2.2. Priešdėlių vediniai. Priešdėlių vediniai užrašyti 2. Jie padaryti iš hidronimų: Pabarùpė k. (Pab.): Barùpė up.1; Pa-mė́kliai k. (Pam.): Mė́kla up.2.

1.3. Sudurtinis oikonimas (dūrinys) užrašytas tik vienas: Andr-ì-pulis // Andr-ì-polis plv., vnk. (Lab., Sič.): adv. Andris, Andrius3.

1.4. Sudėtiniai oikonimai sudaryti iš dviejų savarankiškų žodžių. Pirmasis žodis (arba sandas) nurodo objekto skiriamąjį požymį (priklausomybę, lokalizaciją, ypatybę), o antrasis dažniausiai įvardija patį objektą (sodybą, dvarą). Sudėtiniai vardai pagal dėmenų sintaksinius ryšius skirstomi į kilmininkinius ir kvalifikacinius.

1.4.1. Kilmininkiniai oikonimai. Kilmininkinių oikonimų pirmasis dėmuo yra kokio nors žodžio kilmininkas, apibrėžiantis, paaiškinantis, išskiriantis tą objektą. Jų užrašyta 12.

1.4.1.1. Pirmuoju junginio sandu eina asmenvardis – 7: Kajatòno sodýba (Puz.): plg. Kajetà; Stanìslovo sodýba (Puz.): adv. Stanìslovas4; Strãzdo Jùsto dvãras dv. (Ser.): pvd. Strãzdas5; Strãzdo Viñco dvãras dv. (Ser.): pvd. Strãzdas6; Tiškе̃vičiaus rūmai rm. (Buč.): pvd. Tiškе̃vičius7; Žlióbos sodýba (Buč.): Žliobà8; Valerijõno sodýba (Puz.): adv. Valerijõnas9. Šie oikonimai turi posesyvinę reikšmę. Pirmasis dėmuo yra savininko asmenvardžio kilmininkas, kuris rodo vietos priklausomybę asmeniui10.

 
  1. 1 Buvęs kaimas, pavadinimas kilęs nuo Barupės upės; jame gyveno apie 16 šeimų, vienkiemiai buvo išsidėstę abiejuose Barupės krantuose, netoli vienas kito.
  2. 2 Kaimas, pavadintas nuo upelio Mėkla, susikūręs po 1863 m., kai buvo dalijamos dvaro žemės.
  3. 3 Buvusi pono palivarko vieta; vienkiemis, kuriame gyveno dvi šeimos.
  4. 4 Gyveno trys sūnūs – Kazimieras, Petras ir Antanas Urbonavičiai, pavadinimas pagal tėvą Stanislovą Urbonavičių.
  5. 5 Serbinų dvaro vienos pusės pavadinimas.
  6. 6 Serbinų dvaro vienos pusės pavadinimas.
  7. 7 Priklausę grafui Tiškevičiui, po jo – Zabielai, vėliau – vokiečiui baronui Bugbergui.
  8. 8 Sodyba Bučiūnų kaime.
  9. 9 Eigulio Valerijono Urbonavičiaus sodyba (dar vadinama Eĩgulio sodyba).
  10. 10 Plg. Bronys Savukynas, „Kilmininkiniai lietuvių vietovardžiai“, p. 238–239.

1.4.1.2. Pirmuoju sandu eina toponimas – 2: Serbinų̃ dvaras dv. (Ser.)1, Serbinų̃ palivárkas plv. (Pab.)2: Serbinaĩ k.

1.4.1.3. Pirmuoju junginio sandu eina bendrinis žodis – 3: Eĩgulio sodýba (Puz.): eigulỹs ‘eiguvos prižiūrėtojas, tvarkytojas’3; Kálvio sodýba (Puz.): kalvis ‘kas verčiasi metalo kalimo amatu’4; Stãliaus sodýba (Puz.): stãlius ‘meistras, dirbantis baldus’5.

1.4.2. Užrašyti du kvalifikaciniai oikonimai. Sudėtinių kvalifikacinių oikonimų sandai susiję ypatybės nusakymo ryšiu: Linẽliai I k. (Lin.): Linẽliai k.6; Linẽliai II k. (Lin.): Linẽliai k.7.

Kadangi straipsnyje aptariami tik vietinių gyventojų pateikti oikonimai (o ne visi toje teritorijoje esantys oficialūs oikonimai), daryti konkrečių išvadų apie jų darybą negalima. Abejonių nekelia tai, kad kaimų vardų daryboje vyrauja pirminiai asmenvardiniai vadinamieji pluralia tantum oikonimai; neoficialieji oikonimai (sodybos, dvarai) dažniausiai padaromi sudėjimo būdu. Oficialieji ir neoficialieji oikonimai pramaišiui sudaromi tiek su lietuviškomis, tiek su slaviškomis priesagomis. Produktyviausia priesaga -išk- turi posesyvinę funkciją8.

 
  1. 1 Serbinų žemės minimos O. Milašiaus Lietuviškose pasakose; jo senoliai, gyvenę senovės Serbijoje, persikėlė į Lietuvą ir gyveno dvaruose prie Babtų, Labūnavos, Serbinų; dvarų apsaugai atsivežę serbų (žmonės juos vadino „serbijakais“ – manoma, kad nuo to kilo pavadinimas). Viename iš dvaro pastatų buvo Serbinų pradinė mokykla.
  2. 2 Buvęs Labūnavos dvaro palivarkas.
  3. 3 Eigulio Valerijono Urbonavičiaus sodyba (dar vadinama Valerijono sodyba).
  4. 4 Kalvio Prano Leonavičiaus sodyba.
  5. 5 Staliaus Jono Leonavičiaus sodyba.
  6. 6 Kaimas, susikūręs po buržuazinės žemės reformos iš Kruopių kaimo dalies, t. y. iš tų, kurie išsikėlė iš Kruopių k., pavadinta lineliais, nes ten seniau sėdavo linus.
  7. 7 Buv. Linelių kaimo dalis, į kurią vėliau atsikėlę žmonės iš Kruopių k.
  8. 8 Plg. Saulius Ambrazas, Daiktavardžių darybos raida, p. 55.

2. Hidronimai

Surašyti tikriniai Labūnavos apylinkių vandens telkinių vardai: upių, upelių, ežerų, tvenkinių, marių, užtvankų, šaltinių, pelkių, raistų, klampynių, liūnų, griovių, balų. Iš viso užfiksuoti 29. Vyrauja apeliatyviniai vandenvardžiai – 23.

2.1. Pirminiai hidronimai – 9. Tai hidronimai, darybos procese neįgiję jokių papildomų formantų. Balokšnė b. (Puz.): balόkšnė, balόkšnis ‘maža bala, klanas’; Dumblỹnė b. (Buč.): dumblỹnė ‘vieta, kur daug dumblo’; Mė́kla up. (Pam.): mė́kla ‘vėpla’1; Pjáunė grv. (Pam.): pjáunė ‘pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį stovi vanduo; pelkėti krūmai’2; Prū́das klmp. (Ser.): prū́das3; Skruzdėlỹnė upl. (Puz.): skruzdėlỹnė ‘vieta, kur daug skruzdėlių’; Šaltìnis šlt. (Sič.): šaltìnis4; Upẽlis upl. (Kač.)5; Upẽlis grv. (Sič.)6: upẽlis.

2.2. Vediniai

2.2.1. Priesagų vediniai – 3.

-inys – 1: Tilt-inу̃s upl. (Kač.): tìltas7.

-ka – 1: Pudel̃-ka up. (Pam.) – plg. lenk. pudełko ‘dėžutė’8.

Ne visai aiškios darybos yra hidronimas Žyd-ar-ùčiai upl. (Puz.): žỹdai9.

 
  1. 1 Žr. Aleksandras Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, p. 45.
  2. 2 Griovys stačiais krantais Servitgalių miške.
  3. 3 Klampynė Serbinų miško viduryje.
  4. 4 Kalno plotas su iš žemės trykštančiu vandeniu (paversmiai).
  5. 5 Upeliukas, įtekantis į Urkos upelį.
  6. 6 Buv. upelio pavadinimas, dabar iškastas griovys.
  7. 7 Žr. Aleksandras Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, p. 161.
  8. 8 Vandens plotas, kur į bendrą vagą subėgdavo Barupė ir Mėkla. Taip pat sakoma, kad tame mažame ežerėlyje kažkas paslėpė dėžutę su turtais.
  9. 9 Upelis, tekėjęs iš Puzaičių miško į Barupę, ši – į Nevėžį.

2.2.2. Galūnių vediniai.

-ė – 1: Klam̃p-ė klmp. (Pam.), Klam̃p-ės klmp. (Kr.): klampùs, -i1.

2.2.3. Sudurtiniai hidronimai – 7: Kern-ū́-balė b. (Kr.): pvd. Kernà, balà2; Bar-ùpė upl. (Lab.): bar- sando kilmė neaiški3, ùpė; Dū́d-balis b. // Dū́d-balės b. (Buč.): pvd. Dūdà4; Liel-ùpė // Lel-ùpė upl. (Sič.): *lielas, plg. lat. liẽls ‘didelis’5; Žid-a-rèzka b. (Lab.): žỹdas, rus. резка, резать ‘pjauti’6; Šàk-upelis upl. (Buč.): šakà ‘upės atsišakojimas’, upẽlis7; Šárk-a-bala plk. (Ans.): šárka, balà8.

2.2.4. Sudėtiniai hidronimai.

2.2.4.1. Kilmininkiniai hidronimai – 8: Bùtkaus ẽžeras ež. (Kr.): Bùtkus; Grìgo duobė̃ db. (Kr.): Grìgas9; Klebõno klam̃pės klmp., b. (Kr.): klebõnas10; Kùnigo ẽžeras ež. (Lab.): kùnigas11; Kùnigo upẽlis upl. (Sič.): kùnigas12; Šìlo upẽlis upl. (Ans.): šìlas13; Vélnio šaltìnis šlt. (Lab.): vélnias14; Labū́navos mа̃rios užtv. (Lab.): Labū́nava15.

 
  1. 1 Plg. Valerija Vaitkevičiūtė, Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, p. 61.
  2. 2 Vieta pagal pono Kernos pavardę, kur girdydavo karves.
  3. 3 Žr. Aleksandras Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, p. 58.
  4. 4 Didelė ilgai neišdžiūstanti bala prie Barupės, kur būdavo labai daug varlių ir vakarais jos „pūsdavo savo dūdas“.
  5. 5 Žr. Valerija Vaitkevičiūtė, Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, p. 248.
  6. 6 Vieta baloje, šaltiniai, kur nuskendo žydas.
  7. 7 Mažas upelis prie Kruopių miško.
  8. 8 Žr. Valerija Vaitkevičiūtė, Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, p. 232.
  9. 9 Įduba pievoje, kur nuskendo Grigas.
  10. 10 Vieta klebono miške, kur buvo klampu, balos.
  11. 11 Ežeras prie kunigo žemės.
  12. 12 Iš Kunigo miško į Barupę įtekąs 3 km upelis.
  13. 13 Tekėjo per šilą.
  14. 14 Plytomis grįstas šaltinis ir vieta aplink jį buv. barono parke, jame buvo girdomi dvaro arkliai, ten buvusi velnio skulptūra.
  15. 15 130 ha, vietomis iki 0,5 km pločio užtvanka, apimanti Serbinų, Pamėklių, Servitgalių, Sičionių, Ansainių, Labūnavos kaimuose ištvinusias Barupės ir Mėklos upelių vagas.

2.2.4.2. Kvalifikaciniai hidronimai – 1: Viẽlka blota b. (Puz.): plg. rus. великий ‘didis, didysis, didelis’, болото ‘pelkė, bala’1.

Aptarus Labūnavos apylinkėse žinomus hidronimus matyti, kad dažniau vartojami sudūrimo ir sudėjimo būdai. Šiuo atveju pirmasis sandas rodo objekto skiriamąjį požymį, antrasis – dažniausiai yra objekto bendrinis pavadinimas. Pastebėta, kad objektai pavadinami ir slaviškais (rusiškais ir lenkiškais) žodžiais.

3. Agronimai

Žemės plotų, laukų, arimų, dirvų, dirbamų žemių, pievų, lankų pavadinimų užrašyta 104. Daugiausia – apeliatyvinių agronimų (aptikti 64), mažesnę dalį sudaro asmenvardiniai žemėvardžiai – 24, mažiausią – kilę iš kitų vietovardžių ir neaiškios kilmės agronimai (rasta po 8).

3.1. Pirminiai agronimai. Užrašyta 40 pirminių agronimų. Pirminiai, neįgiję jokių darybos formantų, ir daugiskaitiniai (pluralia tantum) agronimai aptariami drauge, skiriamos tik semantinės grupės.

2.1.1. Rasti du asmenvardinės kilmės daugiskaitiniai (pluralia tantum) agronimai: Graĩniai d. ž. (Pam.): pvd. Grainỹs; Kalpõkai gn. (Kač.): pvd. Kalpõkas2.

2.1.2. Iš kito toponimo – 2: Andrìpulis l. (Lab.): Andrìpulis // Andrìpolis plv., vnk. (Lab., Sič.); Tìltinis d. ž. (Kač.): Tìltinis up.

3.1.3. Perkeltiniai vardai – 1: Amū́ras dr. (Ser.): perkeltinis vv. iš Rusijos buvusios srities Amū́ras34.

 
  1. 1 Pieva, bala Puzaičių miško viduryje.
  2. 2 Buvusios ganyklos.
  3. 3 Žr. Laimutis Bilkis, Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė (sud.), Lietuvos vietovardžių žodynas, p. 86.
  4. 4 Kalnuotas, molingas dirvos plotas, 40 ha.

3.1.4. Iš vietų pavadinimų – 18: Alksnýnai pv. (Kr.): alksnýnas1 ‘alksnių miškas’; Alksnýtė pv. (Kr.): alksnýtė ‘alksnių krūmai, nedidelis alksnynas’2; Ąžuolýnas pv. (Pab.): ąžuolýnas ‘ąžuolų miškas’3; Avinýkas pv. (Buč.): avinýkas ‘avininkas – užtvara lauke avims’4; Degìmai pv. (Ans.): degìmas ‘išdegusi vieta’ (pieva, pelkė, miškas); degėsė; Dirvónai buv. gn. (Kač.): dirvónas ‘apleista, nedirbama, sužėlusi dirva’; Draustìniai vt. (Buč.): draustinis ‘gamtos apsaugai paskirtas žemės plotas’5; Dūlýna pv. (Puz.): dūlýnas6; Girininkijà l. (Lab.): girininkijà ‘miško plotas, apimantis kelias eiguvas’7; Gõjus išn. gn. (Kač.): gõjus ntk. ‘giraitė, miškelis’8; Kampaĩ pv. (Kr.): kam̃pas ‘nuošali vieta’9; Pabalė̃ pv. (Buč.): pabalė̃ ‘vieta pagal balą’10; Pagójai pv. (Sič.): pagojis ‘vieta prie gojaus‘11; Paupỹs ln. (Lab.): paupỹs ‘vieta palei upę, pakrantė’12; Priе̃vartis (-čiai) pv. (Ans.): príevartė, príevartis ‘vieta netoli vartų, prieš vartus’; Sodýbos pv. (Kr., Sič.): sodýba ‘žemė apie namus su visais trobesiais; vieta, kurioje buvo trovos’; Švendrỹnė pv. (Kr.): švendrýnas, švendrỹnė ‘švendrų priaugęs plotas’; Vandliárnia ž. p. (Lin.): plg. lenk. wędlarnia / wędzarnia ‘rūkytos mėsos parduotuvė, vieta, kur buvo rūkomi mėsos gaminiai, mėsos rūkykla’13; Velė́kla pv. (Puz.): velė́kla ‘vieta, kur velėja’14.

 
  1. 1 Pieva prie Nevėžio.
  2. 2 Pieva prie Barupės upelio.
  3. 3 60 arų pieva su ąžuolais.
  4. 4 Pieva prie Žliobos sodybos Bučiūnų kaime, ten buvo ganomos avys.
  5. 5 Vieta, kur perėdavo gandrai ir buvo aukštų medžių; 1931–1932 m. valstiečiai šią vietą globojo, kad gandrai galėtų perėti.
  6. 6 Šlapia 2 ha pieva.
  7. 7 Laukas prie girininkijos Nevėžio link.
  8. 8 Senov. ganyklų plotas.
  9. 9 Pieva, kur į Nevėžį įteka Barupė.
  10. 10 Pievos prie Karnaviškių miško.
  11. 11 Pieva prie Sičionių miško.
  12. 12 Krantas ir lankos prie upės.
  13. 13 Buv. Labūnavos dvaro žemės plotas, kur būdavo degama kalvei anglis.
  14. 14 0,7 ha pieva, kurioje yra akmenimis išgrįsta duobė, ją iškasė Napoleono kareiviai vandeniui, bijodami užnuodyto vandens.

3.1.5. Iš įvairių bendrinių daiktavardžių – 10: Cigónė pv. (Buč.): cigónė ‘cigonas – čigonų tautybės žmogus’ (dar vadinama Cigonìškė pv.)1; Dzesencýnas lk. (Buč.): dzesencina iš desentina ‘dešimtoji dalis’2; Ìšorė pv. (Puz.): ìšorė ‘daikto ar žmogaus iš išorės matomoji pusė’3; Plỹtinė ž. p. (Lin.): plỹtinė ‘plytų gamykla’, dar vad. Mladachavos plỹtinė4; Pamólka ln. (Ans.): plg. rus. помолвка ‘psn. sužadėtuvės’5; Páslanka // Pãslanka pv. (Puz.): paslankà ‘paslankumas, rangumas, veiklumas’6; Pridóčkai l. (Kr.): *pridõčkas sm. ‘priedas; pridėtinis žemės sklypas; turtas’7; Šniū̃ras l. (Kr.): šniū̃ras ntk. = ‘raištis’8; Tablìca ž. p. (Pam.): plg. rus. таблица ‘lentelė’9; Zamẽna ž. p. (Pam.): plg. rus. замена ‘pakeitimas; pakaitalas’10.

3.1.6. Iš įvairių fiziografinių terminų – 5: Balỹnė dr. (Ser.): balỹnė ‘balynas – šlapios vietos, balos; balotas’11; Dúobos ln. (Kr.): duobà ‘drevė’12; Lankà pv. (Buč.): lankà ‘užliejama paupio pieva’13; Pagū́rka // Pugū̃rak (Sič., Pab.): plg. lenk. górka, pagorek ‘kalnelis’14; Vỹspa ž. p. (Lin.): len. wyspa ‘sala’15; Vẽja ž. p. (Pam.): vejà ‘jauna žolė; pievelė’.

 
  1. 1 Pieva prie Nevėžio, kur apsistodavo ir laužus kūrendavo čigonų taboras.
  2. 2 Laukas, buvęs padalytas penkiems broliams (nuo mato vieneto).
  3. 3 5 ha pieva.
  4. 4 Žemės plotas, upelio krantas.
  5. 5 Lanka Pamėklių link, dabar užtvindyta.
  6. 6 2 ha pieva prie Barupės upelio.
  7. 7 Laukai kaimo gale, buvę pridėti kaip priedas prie sklypų (žodis iš lenkų k.).
  8. 8 Buvęs bendras laukas Vanagiškės pievos gale.
  9. 9 Vieta apie ženklą, skiriantį Servitgalio mišką nuo valdiško miško; žemės plotas tarp miškų.
  10. 10 10 ha žemės plotas.
  11. 11 Dirva, kur vanduo apsemdavo šieną.
  12. 12 Lankos (pievos) prie Barupės.
  13. 13 60 ha pieva prie Nevėžio žemesnėje vietoje; joje išsiliedavusi upė.
  14. 14 40 ha pieva, dabar melioruota.
  15. 15 Buv. Labūnavos dvaro žemės 40 ha plotas, aukštumėlė, aplink kurią buvo vanduo.

3.1.7. Iš būdvardžio – 2: Pakreĩviai // Pakrė́vos (Lab.): pakreĩvas ‘kreivokas’1; Siaũrai pv. (Puz.): siaũras ‘kuris mažo pločio’2.

3.2. Vediniai. Agronimų vedinių užrašyta 35.

3.2.1. Priesagų vediniai – 30.

-ava – 1: Mlad-ak-ãva pv. (Lab.): plg. lenk. młody ‘jaunas’.

-alis (-aliai) – 2: Kūl-ãlis gn. (Buč.): kūlỹs ‘storas ilginių šiaudų ryšulys’; Lauk-aliaĩ pv. (Buč.): laũkas.

-elis (-eliai) – 5: Goj-е̃lis // Guj-е̃lis krm. (Kr.): gõjus3; Krūm-е̃liai krm. (Kač.): krūmas4; Šniūr-ẽliai l. (Kr.)5, Šniūr-ẽliai l. (Buč.)6: šniūras ntk. ‘raištis, varstis, rėžis’; Skėr-ẽliai l. (Buč.): skėrỹs ‘zool. panašus į žiogą šiltųjų kraštų vabzdys’.

-ymas – 1: Glud-ỹmai pv. (Ser.): plg. glùdas ‘bot. graižiažiedžių šeimos dekoratyvinis augalas’ (Coreopsis)7.

-inė/-inės – 2: Jàz-inės pv. (Kr.): adv. Jãdzė8; Šark-ìnė krm. (Buč.): šárka9.

-ynė – 5: Kaspar-ỹnė pv. (Ser.): pav. Kãsparas10; Stas-ýnė pv. (Pam.): pvd. Stasỹs11; Zablack-ỹnė d. ž. (Buč.): pvd. Zablàckis12; Skruzdėl-ỹnė ž. p. (Pab.): skruzdėlė13; Žąsýnė l. pv. (Pam.): žąsìs ‘zool. didelis laukinis ir naminis vandenų paukštis’.

 
  1. 1 60 ha pieva buvusiame Labūnavos dvare prie Nevėžio, dabar numelioruota. Dar vadinamos Pakriẽvos lankos pv. (Lab.)
  2. 2 5 ha pieva, bęsitęsianti pamiške.
  3. 3 1 ha krūmai, pievutės su krūmais prie tilto.
  4. 4 Krūmai ir balutės prie Urkos upelio.
  5. 5 Laukas, anksčiau buvęs viso Kruopių k. nuosavybė.
  6. 6 Laukai prie Bučiūnų kelio, kurie anksčiau buvo bendri.
  7. 7 40–50 arų pailga pieva.
  8. 8 Dirva prie Kruopių k.
  9. 9 Krūmai, kur būdavo daug šakų.
  10. 10 5 ha pieva.
  11. 11 Pieva prie Barupės.
  12. 12 Senov. rėžių („šniūrų“) pavadinimas.
  13. 13 3 ha žemės plotas su krūmais (nuo upelio).

-iškė(-iškės)/-iškis (-iškiai) – 7: Balnе̃l-iškė v. (Kr.): balnẽlis1; Geln-ìškiai pv. (Kač.): adv. *Gelnis, plg. pav. Galnius2; Karnav-ìškės l. (Buč.): pvd. Karnãvičius3; Salamìn-iškė d. (Ans.): adv. *Salaminas, plg. pav. Salamončikas4; Šeštõk-iškis pv. (Kač.): pvd. Šeštõkas, bei šeštõkas ‘šešta valako dalis’5; Stan-ìškė pv. (Lab.): pvd. Stanỹs6. Nėra visiškai aiški toponimo Bacal-ìška ž. p. (Pam.) kilmė, plg. avd. *Bacalis, plg. pvd. Bačãlis, Bačẽlis, Bačialis.

-ytis/-ytė (-ytės) – 2: Berž-ýtis gn. (Lab.): béržas7; Karkl-ýtė // Karkl-ýtės pv., krm. (Puz., Sič., Kr.): kar̃klas8.

-iukės – 1: Dalenk-iùkės l. (Buč.): plg. lenk. daleki ‘tolimas’, dal ‘toluma’9.

-ka – 4: Fugelián-ka pv. (Pab.): pamatinis žodis nėra aiškus, gali būti bendrinis žodis, pasiskolintas iš slavų kalbos, bet plg. pvd. Fugelẽvičius10; Spulnián-ka d. ž. (Kr.): plg. lenk. wspόlny ‘bendras’; wspόlność ‘bendrumas’; wspόlny, wspόlna ‘bendras, bendra’11.

 
  1. 1 Vieta, kur ganydavo arklius, kur Barupė įteka į Nevėžį.
  2. 2 10 ha pieva.
  3. 3 Laukas kaimo gale.
  4. 4 Dirva buvusio valstiečio gyvenamoje vietoje.
  5. 5 Pieva miške.
  6. 6 Pieva, kur vykdavo gegužinės.
  7. 7 Ganyklos prie beržyno.
  8. 8 30 ha pieva, ganykla paupyje prie Labūnavos miško, kur augo daug karklų.
  9. 9 Mažesni už „šniūrus“ laukeliai prie Nevėžio.
  10. 10 Senov. rėžių („šniūrų“) pavadinimas, vėliau to ploto pavadinimas.
  11. 11 Žemė, kuri nepriklausė niekam, vieta gale rėželių; ja naudojosi visi; žodis iš lenkų k.

3.2.2. Priešdėlių vediniai – 4:

pa- – 3: Pa-gráinė ln. (Lab.): pvd. Grainỹs1; Pa-bãšnė // Pa-bãšnia dr. (Lab.): Bãšnia vt.2; Pa-gróblia dr. (Lab.): plg. Groblios kelias3;

pro- – 1: Pro-var̃čiai pv. (Buč.)4: gal sietina su vartýti ‘kraipyti, sukinėti; draikyti verčiant; daugelį griauti’, ver̃sti ‘guldyti, griauti ant šono’.

3.2.3. Galūnių vediniai – 1:

-ė – 1: Dalýn-ė pv. (Puz.): plg. rus. дальность ‘tolis’;

3.3. Sudurtiniai agronimai – 3: Aviẽč-balė krm. (Kač.): aviẽtė, balà5; Bar̃člankelė pv. (Sič.): bar̃štis ‘bot. skėtinių šeimos pievų žolė’, lankẽlė6; Vẽj-i-pievė pv. (Puz.): vėjas, píeva7.

3.4. Prielinksniniai agronimai. Sudėtinių prielinksninių agronimų, kurių pirmasis komponentas yra prielinksnis, o antrasis – bendrinis daiktavardis, yra 4. Agronimai padaryti su prielinksniu po-: Po gandrãlizdžiu pv. (Pab.): gandrãlizdis8; Po skirpstù dr. (Kr.): skir̃pstas ‘bot. medis giliai suaižėjusia žieve, panašus į vinkšną’9; Po ąžuolu pv. (Kač.): ąžuolas10.

Neaiškus prielinksninis agronimas Pudlinscýny l. (Puz.)11.

Apskritai, visi prielinksniniai toponimai yra gana momentiniai, trumpalaikiai, todėl sunku nuspręsti, ar iš viso jie laikytini toponimais.

 
  1. 1 Lanka prie Nevėžio, apie 10 ha.
  2. 2 Dirva už seno dvaro pastato bokšto formos iki paplentės ir Pakapių–Kačergių vieškelio.
  3. 3 Dirva tarp antrojo Groblios kelio ir krūmų, iš kurių išteka mažas upelis; lauko galas atsiremia į miškelį.
  4. 4 Vandens pilna pieva.
  5. 5 Kemsynas prie Urkos upelio, avietėmis apaugę krūmai.
  6. 6 Pieva, kurioje augo rūgštynės; karštą, grietine užbaltintą rūgštynių sriubą žmonės vadina barščiais, iš to kilo pavadinimas. Dar vadinama Bar̃ščių lankẽlė.
  7. 7 Pieva vidury Puzaičių miško, graži lygumėlė.
  8. 8 30 ha krūmais apsupta pievutė.
  9. 9 Dirvos plotas prie skirpsto (gubos).
  10. 10 Vieta po ąžuolu prie Urkos upelio pievoje, kur rinkdavosi piemenys.
  11. 11 8 ha lauko plotas, iš lenkų k. „prie guobų, po guobomis“.

3.5. Sudėtiniai agronimai – 31.

3.5.1. Kilmininkiniai agronimai – 28.

3.5.1.1. Pirmuoju junginio sandu eina asmenvardis – 12: Bajársko lañkos ln. (Buč.): pvd. Bajárskas1; Ibénsko píeva pv. (Lab.): pvd. Ibénskas; Kérzos rótušė kr. (Buč.): pvd. Kerzà2; Kuprẽvičiaus lankà pv. (Puz.): pvd. Kuprẽvičius3; Labùčio píeva pv. (Lab.): pvd. Labùtis4; Matušãko laũkas l. (Lab.): adv. *Matušakas, plg. pav. *Matuša, *Matušis, Matuška; Melnikáičio píeva pv. (Lab.): adv. *Melninkaitis, plg. pvd. Melninkas5; Naujóko lankà pv. (Puz.): pvd. Naujõkas6; Navìcko píeva pv. (Lab.): pvd. Navìckas; Pšenãškos Mýkolo lankà pv. (Puz.): pvd. Pšenaškà7; Vacénco lankà pv. (Puz.): plg. lenk. avd. Wacianiec8; Vólko lankà ln. (Pac.): pvd. Võlkus9; Zablockìnės píevos pv. (Buč.): plg. vv. Zablackỹnė d. ž.10.

3.5.1.2. Pirmuoju junginio sandu eina fiziografiniai terminai – 1: Atãvaros píevos (Lab.): atãvaras ‘sietuva; neužšąlanti, atsivėrusi vieta upėje, ežere’11.

 
  1. 1 Dirva, kur buvo Bajerskų sklypas.
  2. 2 Nevėžio krantas, kur ganė avis.
  3. 3 Pievos dalis prie Mėklos upės.
  4. 4 Pieva prie mokyklos, kurią šienauja Labutis.
  5. 5 Pagal pavardės panašumą į M. Melnikaitės pavardę (Marytės Mačiauskaitės).
  6. 6 Pievos dalis prie Mėklos upės.
  7. 7 Pievos dalis prie Mėklos upės.
  8. 8 Žr. Kazimierz Rymut (oprac.), Słownik nazwisk współcześnie w Polsce używanych, 1992–1994.
  9. 9 Žmogaus pieva prie upės.
  10. 10 Prie Kruopių miško.
  11. 11 Pievos prie Nevėžio.

3.5.1.3. Pirmuoju sandu eina kiti bendriniai daiktavardžiai ir vietų pavadinimai – 11: Bar̃ščių lankẽlė (Sič.): bar̃štis; Bažnýčkaimio šniūras lk. (Kr.): bažnýčkaimis1; Dirvonų̃ píeva (Kač.): dirvõnas; Dvãro laũkas l. (Lab.), Dvãro rubẽžius l. (Lab.)2, Dvãro žẽmė l. (Lab.)3: dvãras; Fel̃čerio píeva (Sič.): fel̃čeris ‘asmuo su viduriniu medicininiu išsilavinimu, gydytojo padėjėjas’; Kùnigo píeva (Lab.): kùnigas; Kónec pole dr. (Puz.): plg. rus. конец ‘galas’, поле ‘laukas’4; Pãupio píeva (Pab.): paupỹs5; Pakriẽvos lañkos pv. (Lab.): pakreĩvas ‘kreivokas’ (dar vadinamos Pakreĩviai // Pakrė́vos (Lab.)). Šveicárska dalýna sln. (Ans.): šveicaras, rus. далина, долина ‘slėnis; žemuma’6.

3.5.1.4. Pirmuoju sandu eina toponimai – 4: Bučiūnų̃ krū́mai krm. (Buč.): Bučiūnai k.; Labū́navos laũkas l. (Lab.): Labū́nava k.7; Serbinų̃ pakrūmės krm. (Ser.): Serbinų̃ dvãras8; Siaurélkai šniūrai d. ž. (Kač.): Siaũrai pv. (Puz.)9.

3.5.2. Kvalifikaciniai agronimai – 3.

Vardininkiniai vietų vardai paprastai turi ypatybės reikšmę, kurią nusako būdvardis (paprastasis arba įvardžiuotinis), einantis pirmuoju dėmeniu – 3: perkeltinės reikšmės agronimas Baltà bóba pv. (Ser.): baltà10; Didžióji píeva (Pab.): didžióji11; Viẽlka lónka pv. (Sič.): plg. lenk. wiekla ‘didelė’, łąka ‘pieva’.

 
  1. 1 Laukas prie koplyčios, buvęs bendras visam kaimui.
  2. 2 Laukas prie Barupės upės.
  3. 3 Laukas buvusio dvaro vietoje.
  4. 4 20 ha dirvos plotas.
  5. 5 30 ha pievos Barupės krantuose.
  6. 6 Ten buvusi karčiama, šulinys, kuriame nuskendo tarnaitė.
  7. 7 214 ha dirva buvusioje dvaro žemėje ir prie pirmosios Groblios kelio iki Girininkijos.
  8. 8 Vieta, kur būdavo daug aviečių.
  9. 9 Senovinių žemės rėžių pavadinimas.
  10. 10 50 arų pieva, ten esą pasikorusi moteriškė.
  11. 11 3 ha pieva prie Barupės.

Kelių agronimų kilmės nustatyti nepavyko: Čebýsak pv. (Puz.)1; Natiе̃-ka //Natė́-ka //Notè-ka // Nùten-ka ln., pv. (Ans., Lab.)2; Sekãnai // Cekanai d. ž. (Kr.)3; Báržgai p. (Pam.)4; Dyrvãnik pv. (Puz.)5; Žamaliánka pv. (Pab.).

Agronimų daryboje, kaip ir tikėtasi, vyrauja antriniai agronimai: vediniai ir padaryti sudėjimo būdu.

4. Drimonimai

Miškų, miško dalių, miškelių, gojų, krūmų, krūmynų vardų rasta 52. Asmenvardinių drimonimų – 9, apeliatyvinių – 36, iš kitų vietovardžių (oikonimų) kilusių drimonimų užfiksuota 8.

4.1. Pirminiai drimonimai – 19.

4.1.1. Iš vietos pavadinimo – 12: Alksnýtė mš. (Pam.): alksnytė ‘alksnių krūmai, nedidelis alksnynas’6; Apušỹnė mšk. (Pab.): apušỹnė ‘apušių priaugusi vieta’; Ąžuolýnas mšk. (Buč.)7, Ąžuolýnas mšk. (Pam.)8: ąžuolýnas ‘ąžuolų miškas’; Beržýnas mš. (Pam.): beržýnas ‘beržų miškas’9; Degimaĩ mšk. (Kr.): degìmas (dar vad. Degìniai mšk. (Kr.))10; Gо̃jus mš. (Ans.): gojus; Krūmùkšniai mš. (Buč.): plg. krūmókšnis ‘bot. mažas krūmas’, krūmokšniai ‘nedidelių medelių, krūmų miškelis’11; Plãtimai mš. (Pam.): plg. platimà ‘plačioji vieta, platuma’12; Skynimaĩ mš. vt. (Buč.): skýnimas ‘išskinta, iškirsta miško vieta’13; Šìlas mš. (Ans.): šìlas ‘smėlyno spygliuočių miškas’14; Vẽja mš. (Puz.): vejà ‘jauna žolė; pievelė’15.

 
  1. 1 8 ha pieva su miškais.
  2. 2 Dabar užtvindyta lanka, pieva su medžiais ir krūmais.
  3. 3 Buvę keturkampiai, maži rėžių („šniūrų“) ploteliai pakalnėje.
  4. 4 Pievos rėžio pavadinimas prie Servitgalių miško.
  5. 5 4 ha pieva už kaimo.
  6. 6 Servitgalio miško dalis.
  7. 7 Mažytis miškelis kaimo pakraštyje.
  8. 8 Ąžuolų miškelis už Barupės.
  9. 9 Jaunas miškas, išaugęs kirtimo vietoje.
  10. 10 Mažas miškelis degimų vietoje.
  11. 11 50 ha miško plotas.
  12. 12 Servitgalio miško dalis.
  13. 13 Vieta, kur buvo iškirstas miškas ir išaugo jaunuolynas.
  14. 14 Miško dalis, kur augo eglės ir baravykai.
  15. 15 Miško dalis.
Rašoma prisijungus
Grįžti
Viršutinė Apatinė