Straipsnis Sugrįžusi žydų atmintis: vaizdinės reprezentacijos formos

2005 m. Beržinio sukurtas filmas Rūpestis (scenarijaus autoriai Saulius Beržinis ir Ona Biveinienė) gaivina atmintį apie žydų amatininkus, mokslo, meno ir kitų sričių atstovus, kurie tapo pasaulinio garso asmenybėmis. Taip pat pasakoja apie žydišką dvasią išsaugojusias Vilniaus senamiesčio gatveles ir nebūtin nugrimzdusius gyvenimo fragmentus. Paminėtini ir kiti režisieriaus filmai: Mano Vilnius, Atminties dienos, Meilūs žudikų veidai ir 41 metų kraujo vasara, Kai apie Joniškį skambėjo jidiš…, kurie ne tik pasakoja apie litvakų praeitį, tragišką žydų istoriją Lietuvoje, ieško dvasinio paveldo pėdsakų, bet ir gilinasi į lietuvių ir žydų santykius bei antisemitizmo stereotipus. Kino dokumentininko pokalbiai su konkrečiais žmonėmis – aukomis, kolaborantais ir net žudikais – atskleidžia visą istorijos sudėtingumą.

2006 m. Audriaus Juzėno vaidybinis filmas „Vilniaus getas“, sukurtas bendradarbiaujant su vokiečių ir olandų kinematografininkais, pasakoja apie žydų muzikinį ir lėlių teatrą, veikusį žydų gete Vilniuje (1942–1943). Filmas primena apie unikalų kultūros reiškinį – žydų teatrą gete, kuriame susirinko viso žydiškojo Vilniaus menininkai ir parodė, kad niekas negali atimti iš žmogaus kūrybos polėkio. Juostoje pasakojama tragiška meilės ir neapykantos istorija, užsimezgusi tarp vokiečių karininko ir dainininkės žydaitės. Muziką „Vilniaus getui“ sukūrė garsus Lietuvos kompozitorius Anatolijus Šenderovas. Kai kurios melodijos yra autentiškos, sukurtos tuometinio Vilniaus geto teatro aktorių bei muzikantų. Jidiš kalba jas įdainavo žinoma Lietuvos operos solistė Judita Leitaitė.

Kai kurie teoretikai dokumentinius ir ypač meninius filmus bei televizijos programas apie Holokaustą vadina kontroversiškais darbais dėl juose vyraujančio komercinio imperatyvo, taip pat žydų kultūrai būdingo priešiškumo vaizdiniam pradui. Tačiau nepaisant šių kritinių pastabų, dauguma žiūrovų pripažįsta, jog būtent audiovizualinė komunikacija stipriausiai veikia jų požiūrį į žydų bendruomenės istoriją ir kultūrą, jos praeitį ir dabartį. Andreaso Huysseno tyrimai rodo, kad didžioji poholokaustinės visuomenės dalis sužinojo daugiau apie tragiškus įvykius ir žydų likimą būtent iš filmų ir televizijos. Žr. Andreas Huyssen, Twilight Memories: Marking Time in a Culture of Amnesia, p. 256.

Kultūrinę atmintį kuria ir stiprina meninė kūryba, kuri leidžia giliau patyrinėti praeities skaudulius ir viešai padiskutuoti apie juos. Viena iš nedaugelio gilesnių vizualinių refleksijų skaudžia mūsų tautai ir kultūrai tema – 1999 m. Deimanto Narkevičiaus sukurtas 68 min. trukmės videofilmas Legendos išsipildymas, pateikiantis Vilniaus žydų gete gyvenusios moters prisiminimus. Išgyvenusi geto gyventoja šiame filme pasakoja savo ir Vilniaus žydų istoriją maždaug nuo 1927 iki 1945 metų. Filme Narkevičius mėgina nustatyti savo santykius su vietovaizdžiu, kuris neišvengiamai nuveda į praeitį. Žydės (jos kadre nematyti) pasakojimas filme formuoja refleksyvų žvilgsnį. Nesiekdamas istorijos įvaizdinti ypatingu būdu, Narkevičius parodo keturis su žydų istorija susijusius vietovaizdžius, keturis peizažus, kurie atskleidžia juose slypinčias istorijos perversijas. Žr. Renata Dubinskaitė, „Dokumentinio kino kalbos eksperimentai Lietuvos videomene“, p. 40–49. Pats filmo autorius sako:

Dešimtmečius veikusi ideologinė ‚orientacija‘ stengėsi sukurti visuomenę virš istorijos. Naujoji politinė situacija grąžino mus į besisukantį istorijos ratą, kuris neišvengiamai reikalauja vizijos. Tačiau kai mes pradėjome patys kurti šią viziją, pradėjo lįsti praeitis, reiškiniai, anksčiau glūdėję už ideologijos paviršių. Jie išvedė mus į nepažymėtą, nenorimą, nemalonią teritoriją, drumsčiančią mūsų ateities viziją. Deimantas Narkevičius, „NDG Dailės informacijos centras“.

Spustelėjus išskleisti...

Kai kuriuose Beržinio filmuose, kaip ir Narkevičiaus kūrinyje, galima įžvelgti prancūzų režisieriaus Claude’o Lanzmanno įtaką, kurio devynių su puse valandų filmų ciklas Shoah (1985) tapo dokumentalumo etalonu, atskleidusiu žydų žudynių vietų „bevietiškumą“ ir sykiu tose vietose tvyrančią egzistencinę įkrovą, deformalizuoto pasakojimo galią ir konkrečioje patirtyje atsiskleidžiantį nereprezentacionalumą. Filme nėra jokio pasakojimo, aiškinimų, jokių mėginimų atkurti praeitį, nieko metaforiško, apibendrinančio ar prikurto – tik pokalbiai, prisiminimai, sunkiai išsakomi įvykių liudininkų žodžiai ir iškalbinga tyla. Vienuolika metų rinkęs medžiagą šiam filmui, autorius pripažino, jog jam rūpėjo žinomus įvykius susieti su konkrečiais vietovardžiais – Belžecu, Sobiboru, Chelmnu, Treblinka ir kitais – ir parodyti, kad tose vietovėse užplūsta pojūtis ir supratimas, kad vietos tebeegzistuoja, nors mirties stovyklos jau seniai sunaikintos. Žr. Georges Didi-Huberman, «Le lieu malgré tout asdf», p. 228–242. Karui baigiantis uždarytos koncentracijos stovyklos ir nugriauti pastatai tarsi turėjo ištrinti visus pėdsakus, tačiau autentiški išgyvenimai ir erdvės patirtis nepanaikino praeities: net ir medžiais apaugusios ar kitaip pasikeitusios vietovės yra atpažįstamos, tyki jų egzistencija ir liudininkų pasakojimai neakivaizdžiai byloja apie neįtikėtiną žiaurumo prasiveržimą, nutrauktus gyvenimus ir sudaužytus likimus.

Kalbindamas išlikusius istorijos liudininkus, Lanzmannas klausia, kodėl reikia sugrįžti į tas vietas, kodėl reikia jas lokalizuoti, ką jos gali pasakyti. Šis filmas, įamžinęs Holokaustą išgyvenusių žydų, nusikaltėlių vokiečių ir netoli žudynių vietų gyvenusių lenkų atsiminimus, sukuria daugialypę meditaciją. Sugrįžęs į žudynių vietą, Simonas Srebnikas liūdnai su nuostaba prabyla:

Negaliu patikėti, kad esu čia.
Ne, negaliu tuo patikėti.
Visada čia buvo taip tylu. Visada.
Kai kiekvieną dieną čia buvo sudeginama 2000 asmenų, žydų,
Buvo taip pat tylu.
Niekas nešaukė. Kiekvienas dirbo savo darbą.
Buvo tylu. Taiku.
Kaip dabar. Claude Lanzmann, «Le lieu de la parole», p. 18.

Spustelėjus išskleisti...

Filme nėra papildomos dokumentikos ar archyvinių kadrų – visas pasakojimas grindžiamas Holokaustą išgyvenusių liudininkų pasakojimais ir prisiminimais. Taip filme vengiama bet kokio idealizavimo, maksimaliai priartėjama prie „realaus“ pasaulio ir būties. Knygose neišsakomi istorijos aspektai tikriausiai galėtų būti išreikšti sąmoningai paliktais tuščiais puslapiais. Filme dažnai rodomus vietovaizdžius lydi tyla, susimąsčiusių ir negalinčių surasti tinkamų žodžių savo patirčiai nusakyti žmonių portretai. Pasak Simone de Beauvoir, šio filmo autorius sugebėjo „veido išraiškomis perteikti tai, kas neišsakoma“ James E. Young, Writing and Rewriting the Holocaust: Narrative and the Consequences of Interpretation, p. iii. . Šis vienas reikšmingiausių dokumentinių filmų apie Holokaustą ne kartą rodytas Lietuvoje, 2011 m. jį visą galima buvo peržiūrėti Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre, minint Tarptautinę Holokausto atminimo dieną.

Atminties komunikacija teatre ir literatūroje

Prie sudėtingos Holokausto temos, nevienareikšmiškos ir sunkios istorinės praeities ne kartą prisiliesta Lietuvos teatre ir literatūroje. 2011 m. Kauno kameriniame teatre šiai temai skirtą spektaklį pastatė Holokaustą patyręs režisierius Stanislovas Rubinovas. Šis spektaklis sukurtas pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Diena ir naktis“, parašytą remiantis 1941–1945 m. archyviniais dokumentais ir liudininkų prisiminimais apie žydų naikinimą Lietuvoje. 2013 m. pasirodė režisieriaus ir aktoriaus knyga „Miške ir scenoje“, kuri didžiulių autoriaus valios pastangų dėka perteikė dramatišką ir skausmingą patirtį, atskleidžiančią mūsų šalies ir visos visuomenės tragediją ir sykiu bylojančia apie viltį. Vieno žmogaus gyvenimas ir autentiškos detalės tampa istorija, kurioje gausu Lietuvos prieškario gyvenimo detalių iš autoriaus vaikystės, tragiškų karo įvykių fragmentų, pokario realybės, sovietinio laikotarpio absurdo. Pasakojimas apie per stebuklą išsigelbėjusią moterį su berniuku supintas iš daugybės autentiškų detalių, kupinas švelnaus humoro ir mėginimo suprasti save ir kitus.

Meninėje kūryboje matome siekį atskleisti emocinę atmintį, vidines išgyvenimų dimensijas, aprašyti pačias skirtingiausias patirtis, apmąstant jų ištakas ir galimybes šiandien. Kūryboje atsispindi posūkis nuo faktų pripažinimo iki jų įsisąmoninimo, gilesnės refleksijos, sąsajos su dabartimi. Pastebimas judėjimas paties giliausio sąmonės ir suvokimo sluoksnio link, apmąstant patirties daugiamatmeniškumą ir kompleksiškumą. Pagaliau, istorija perkeliama į deformalizuotą (susietą su konkrečia patirtimi) žmogiškos būties laiką, kuriame asmeninės istorijos ir patirties konkretybė nusako nereprezentuojamus dalykus.

2013 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis Mūsų klasė (JAV režisierė Yana Ross) istoriją perkelia į gyvosios dabarties momentą, keldamas klausimus apie moralinį pasirinkimą, žmogaus prigimtį. Šioje garsaus lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesėje pasakojama apie nedidelio miestelio vienos klasės mokinių, lenkų ir žydų, gyvenimą iki Antrojo pasaulinio karo. Nevienareikšmiškai vertinamame spektaklyje, panašiai kaip Baumano tyrinėjimuose, atskleidžiama, kad blogį skleidžia ne pavieniai monstrai, o jis slypi pasirinkimuose, kuriuos žmogus priverstas daryti visą gyvenimą sudėtingomis aplinkybėmis. Spektaklyje siekiama parodyti, kaip žmonių bendravimą veikia ideologija, istorinės aplinkybės. Pjesė sukurta remiantis Lenkijos Jedvabnės miestelio tragedija, kai 1941 m. vietinius žydus daržinėje sudegino jų pačių kaimynai. Šis spektaklis istorinę atmintį perkelia į šiandieną ir klausia, kokiomis sąlygomis ir kodėl draugai gali pakelti ranką vieni prieš kitus.

Panašūs procesai vyksta ir literatūroje, kuri užkabina giliausias Holokausto reikšmes ir savotiškai perkelia praeitį į neistorinį laiką. Žydiškomis temomis parašytas Grigorijaus Kanovičiaus ir Marko Zingerio knygas, neseniai papildė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sigito Parulskio romanas Tamsa ir partneriai (2012), kuriame Kaune gyvenusio jauno fotografo Vincento istorija atskleidžia siaubingo masto žydų žudynes Lietuvoje, jų aplinkybes ir moralinio pasyvumo raišką. Lietuvių kolaboravimo su naciais istorijos refleksijos iki šiol nesiėmė nė vienas ne žydų kilmės Lietuvos rašytojas. Nors knyga remiasi dokumentika ir autentiškomis istorijomis, tačiau ji nėra istorinė, veikiau egzistencinė. Ir pats autorius pripažįsta:

Ne apie kaltę reiktų kalbėti, ne apie atgailą, tiesiog jau reiktų mums liautis neigti, liautis apsimetinėti, teisintis, ieškoti kaltųjų ir teisiųjų. Man norisi žmogiškumo, paprasto, supratingo, užjaučiančio žmogiškumo. Ramūnas Gerbutavičius, „Ar S. Parulskio įtaigus romanas apie žydšaudžius nuplėš kaukę lietuvių tautai?“

Spustelėjus išskleisti...

Parulskio romanas apie budelius – svarbi ir nemažai atgarsių sulaukusi knyga, kurioje atminties tema siejama su savivoka. Romane išplėtota pagrindinio veikėjo meilės žydaitei tema susipina su Vincento pasyvumu, racionalaus išlikimo pasirinkimu, kuris įvykių stebėtoją paverčia jų dalyviu. Ši apskaičiuota savisauga naikina Vincento žmogiškumą. Fotografas tampa savo pasyvumo ir silpnumo auka, galiausiai virtusia nusikaltimo žmogiškumui įrankiu, negalinčiu išvengti atsakomybės.

Parulskio romanas nagrinėtinas įvairiais aspektais, tačiau šio straipsnio kontekste jis įdomus tuo, jog atkreipia dėmesį į nacių skatintą fotografavimo praktiką, fotografų fiksuotus nusikaltimus ir įvairias fotografines manipuliacijas (užsakomąsias arba surežisuotas fotografijas, iškraipančias arba „sumeninančias“ kraupią tikrovę). Romane atskleidžiama, kaip vokiečių SS karininkams fotografavimas buvo ne tik vienas iš dehumanizavimo įrankių, bet ir estetinio pasitenkinimo šaltinis. Vokiečių samdomi fotografai fiksavo žmonių kankinimus, sužeistus ir sužalotus kūnus bei patį žudymo aktą. Fiksuodami pažemintus ir išniekintus žmones, jie naikino jų išdidumą ir orumą. Vyrai ir moterys, vaikai ir seniai buvo nušaunami tarsi du kartus: ginklu ir fotoaparato objektyvo. Kita vertus, Jokūbo personažas, vadinamas Menininku, romane parodo, kaip fotografijų užsakovai buvo savotiški režisieriai, siekiantys, kad kraupūs įvykiai būtų kuo įspūdingiau įamžinti.

Šitaip ne tik atskleidžiama, kad fotografija buvo nacių propagandos dalis, bet ir tai, kodėl vaizdinė reprezentacija sunkiai suderinama su šia tema, kodėl sudėtinga apie šį istorijos puslapį kalbėti pasitelkiant vaizdinę medžiagą. Beje, tai verčia apskritai susimąstyti apie vizualinių technologijų santykį su galios struktūromis, meniškumo ir vaizdinės formos santykį su tiesa, sukompromituotus meno principus.

Išvados

Žydų atminties sugrįžimo kelias ir vaizdinės reprezentacijos formos rodo, kad atmintis tampa savotišku istorijos veidrodžiu ir kultūrinės savimonės pamatu. Istorinių faktų pripažinimą pamažu papildo jų įsisąmoninimas ir interpretacija meninėje kūryboje, kuri ugdo bendrąją mūsų savivoką.

Žydų istoriją ir tragediją įprasminantys memorialai, paminklai, atminimo lentos ir ekspozicijos – neabejotinai svarbios žydų atminties įamžinimo ir reprezentavimo formos, tačiau aktyvesnį visuomenės įsitraukimą į istorijos permąstymo procesą ir norą žinoti bei suvokti praeitį turėtų skatinti ir naujos viešosios erdvės koncepcijos, kultūros institucijų skatinamos istorinės ekspozicijos, meniniai projektai ir kūrybiniai seminarai.

Dokumentiniai filmai ir audiovizualinė medžiaga yra svarbios refleksijos priemonės, kuriomis formuojamas šiuolaikinės visuomenės požiūris į žydų bendruomenės istoriją ir kultūrą, praeitį ir dabartį. Tačiau giliausius Holokausto reikšmės klodus šiuolaikiniam žmogui atskleidžia meninė kūryba, kurioje ši skaudi mūsų tautai tema nagrinėjama ne vien istoriniu aspektu, o ieškoma praeities ir dabarties jungčių, bendrų savivokos dimensijų.

Literatūra

• Andrijauskas, Antanas, Litvakų dailė L’école de Paris aplinkoje, Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2008.
• Assmann, Aleida, Der lange Schatten der Vergangenheit: Erinnerungskultur und Geschichtspolitik, Munich: C. H. Beck, 2007.
• Bauman, Zygmunt, Modernity and the Holocaust, Oxford: Polity, 1989.
• Bhabha, K. Homi, The Location of Culture, London and New York: Routledge, 1994.
• Didi-Huberman, Georges, «Le lieu malgré tout» | Phasmes: essais sur l’apparition, Paris: Les Éditions de Minuit, 1998, p. 228–242.
• Dubinskaitė, Renata, „Dokumentinio kino kalbos eksperimentai Lietuvos videomene“, Menotyra, t. 15, nr. 2, 2008, p. 40–49.
• Gerbutavičius, Ramūnas, „Ar S. Parulskio įtaigus romanas apie žydšaudžius nuplėš kaukę lietuvių tautai?“, Lrytas.lt [žiūrėta 2014 m. vasario 10 d.].
• Hähnel-Mesnard, Carola; Marie Liénard-Yeterian, Cristina Marinas, «Avant-propos» | Culture et mémoire. Représentations contemporaines de la mémoire dans les espaces mémoriels, les arts du visuel, la littérature et le théâre, Paris: Les éditions de l’école polytechnique, 2008.
• Huyssen, Andreas, Twilight Memories: Marking Time in a Culture of Amnesia, London: Routledge, 1995.
• „Istorikas: palyginus, Lietuvoje buvo daug žmonių, gelbėjusių žydus“, Delfi.lt [žiūrėta 2014 m. vasario 10 d.].
• Young, James E., „Kur slypi Holokausto išskirtinumas?“, Bernardinai.lt [žiūrėta 2014 m. vasario 10 d.].
• Young, James E., At Memory's Edge: After-images of the Holocaust in Contemporary in Art and Architecture, Yale University Press, 2000.
• Young, James E., The Texture of Memory: Holocaust Memorials and Meaning, New Haven, CT: Yale University Press, 1993.
• Young, James E., Writing and Rewriting the Holocaust: Narrative and the Consequences of Interpretation, Indiana University Press, 1988.
• Kostanian, Rachelė, Ona Biveinienė, „Žydų istorijos saugotojai: tiltas tarp praeities ir ateities“ | Alfredas Jomantas (sud.), Žydų kultūros paveldas Lietuvoje, Vilnius: Savastis, 2005, p. 207–214.
• Lanzmann, Claude, «Le lieu de la parole» | Au sujet de Shoah. Le film de Claude Lanzmann, Paris: Belin, 1990, p. 18.
• Liekis, Šarūnas, „Žydų paveldo atgaivinimas ir kultūrinė atmintis Vilniuje“ | Alfredas Bumblauskas, Šarūnas Liekis, Grigorijus Potašenko (sud.), Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūris miesto paveldas, Vilnius, 2009, p. 199–213.
• Lipstadt, Deborah E., Denying the Holocaust: The Growing Assault on Truth and Memory. New York: Plume.1993.
• Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė, „Vilniaus pastatai“ | Alfredas Jomantas (sud.), Žydų kultūros paveldas Lietuvoje, Vilnius: Savastis, 2005, p. 59–70.
• Makūnas, Dainius, „Saulius Beržinis: kai filmuoji, pamiršti pavojų. Baisu, kai nefilmuoji“, Lietuvos filmų centras [žiūrėta 2014 m. vasario 7 d.].
• Narkevičius, Deimantas, „NDG Dailės informacijos centras“, Nacionalinė dailės galerija [žiūrėta 2014 m. vasario 10 d.].
• Parr, Adrian, Deleuze and Memorial Culture: Desire, Singular Memory and the Politics of Trauma, Edinburgh: Edinburgh University Press, 2008.
• Parulskis, Sigitas, Tamsa ir partneriai, Vilnius: Alma littera, 2012.
• Plasseraud, Ives; Henri Minczeles (sud.), Lietuvos žydai. 1918–1940: Prarasto pasaulio aidas, iš prancūzų kalbos vertė Elena Belskytė, Liucija Baranauskaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2000.
• „Pokalbis su Rachele Kostanian“ | Ives Plasseraud, Henri Minczeles (sud.), Lietuvos žydai. 1918–1940: Prarasto pasaulio aidas, iš prancūzų kalbos vertė Elena Belskytė, Liucija Baranauskaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 114–123.
• Pukytė, Paulina, „Mokytojai su kastuvais ir šviesa atminties languose: apie paminklus ir antipaminklus“, Kultūros barai, nr. 7–8, 2010, p. 67–69.
• Reading, Anna, The Social Inheritance of the Holocaust: Gender, Culture and Memory, Palgrave Macmillan, 2002.
• Rubinovas, Stanislovas, Miške ir Scenoje, Vilnius: Versus aureus, 2013.
• Surotkevičiūtė, Eglė, „Mirusieji skaičiuoja žvaigždes“, Literatūra ir menas, nr. 27 (2172), 1988 m. liepos 2 d., p. 12.
• Virilio, Paul, Art and Fear, trans. Julie Rose, London: Continuum, 2003.

Vizualiniai šaltiniai

• Beržinis, Saulius (rež.), Kelias į Treblinką, dokumentinis filmas, 60 min., kino studija „Kopa“, 1997.
• Beržinis, Saulius (rež.), Neparašytas Judelio dienoraštis, dokumentinis filmas, 60 min., kino studija „Kopa“, 2005.
• Beržinis, Saulius (rež.), Rūpestis, dokumentinis filmas, 60 min., scenarijaus autoriai Saulius Beržinis ir Ona Biveinienė, kino studija „Kopa“, 2005.
• Beržinis, Saulius (rež.), Sudie, Lietuvos Jeruzale!, dokumentinis filmas, 76 min., scenarijaus autoriai Alicija Žukauskaitė, Leslia Franke, operatoriai Jonas Norgėla, Hermannas Lorenz, kino studija „Kopa“, 1994.
• Juzėnas, Audrius (rež.), Vilniaus getas, istorinė drama, 110 min., scenarijaus autorius Joshua Sobol, Operatorius Andreas Hofer, kino studija „Seansas, Dragon Cine VIE“, 2006.
• Lanzmann, Claude (rež.), Shoah, dviejų daliųdokumentinis filmas, 613 min., operatoriai Dominique Chapuis, Jimmy Glasberg, William Lubtchansky, montažo autoriai Ziva Postec, Anna Ruiz, kino studijos „Les Films Aleph“ ir „Historia Films“, 1985.
• Spielberg, Steven (rež.) Schindler’s List, istorinė drama, 195 min., scenarijaus autoriai Thomas Keneally, Steven Zaillian, prodiuseriai Steven Spielberg, Gerald R. Molen, Branko Lustig, kino studija „Amblin Entertainment“, 1993.[/

The Return of Jewish Memory: The Forms of Visual Representation

Summary. The goal of the article is to discuss the reemergence of Jewish history and cultural memory in Lithuania just before its independence in the last decade of the twentieth century and to the present day. Important socio-cultural changes such as the ending of Holocaust denial and the rising awareness of the complex history of Jews in Lithuania are explored in broader theoretical and historical contexts. An analysis is undertaken of the process of memorialization and the actual forms of memorials: memorial sites, monuments, museums, expositions, and other forms of visual representation. Since memorial sites and museums play an importantrole in the shaping of collective memory it is essential to discuss the boundaries and interactions between the visual nature of expositions and the dimension of the unrepresentable. Monuments that have been created to shape a cultural landscape are distinguished from anti-monuments that have been designed to foster individual participation in the processes of remembrance and self-reflection. Audiovisual communication yields a immense degree of influence on contemporary society and therefore plays an essential role in advancing a deeper understanding of Jewish history and the Holocaust. As a result, the article reviews the salient Lithuanian documentaries and fiction movies featuring Jewish plots. It also explores diverse artistic approaches to the Holocaust in their representation of personal, often times very painful, Jewish facts and the possibility of reliving and reenacting them today. The literary and theatrical representations of Jewish history in present-day Lithuania reach into deformalized human temporality wherein personal histories and individual experiences constitute an attempt to represent the unrepresentable.

Keywords: Lithuanian Jews, Holocaust, historical and cultural memory, visual representation, memorials, monuments, documentaries, artistic creation.