Straipsnis Teisės akto galiojimo sustabdymas: Lietuvos atvejis

Konstitucinis Teismas ir anksčiau yra priėmęs sprendimų, kuriuose laikomasi panašaus tyrimo būdo: išnagrinėjamos ginčijamo teisės akto priėmimo aplinkybės, konstatuojama, kad buvo nesilaikoma nustatytos jo priėmimo tvarkos, nurodomi padaryti esminiai pažeidimai, o po to, vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnio 4 dalies nuostata, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas pradėtai teisenai nutrūkti, priimamas sprendimas teiseną nutraukti. Tokiai praktikai nenorėtume pritarti vien dėl to, kad ji sudaro prielaidas manyti, jog Konstitucinis Teismas dėl kažkokių tik jam žinomų aplinkybių kartais vengia tiesiogiai konstatuoti, kad ginčijamas teisės aktas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijai (to nenurodo savo nutarimo rezoliucinėje dalyje), nors, atlikęs tyrimą, tokį prieštaravimą faktiškai konstatuoja sprendimo motyvuojamoje dalyje.

Antras probleminis klausimas: Konstitucinis Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“. Atskleisdamas nurodytos nuostatos turinį, Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimas, 2013. .

Spustelėjus išskleisti...

Taigi, jeigu dėl negaliojančio įstatymo ar kito teisės akto į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, Konstitucinis Teismas privalo išnagrinėti teismo prašymą, negali nutraukti pradėtos teisenos, o kai kreipiasi kiti subjektai, pavyzdžiui, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Seimo narių grupė, – Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi įgaliojimus spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną, ar jos nenutraukti. Galima paklausti, ar Konstitucinio Teismo įgaliojimai spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną, ar jos nenutraukti kyla iš Konstitucijos? Jeigu taip, tai iš kokio konkrečiai Konstitucijos straipsnio ar konstitucinio principo? O gal iš Konstitucijoje įtvirtino implicitinio teisinio reguliavimo? Konstitucinis Teismas iki šiol nėra bent kiek išsamiau atskleidęs, iš kur kyla minėti jo įgaliojimai. Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 25 d., 1995 m. kovo 14 d., 1997 m. lapkričio 13 d. ir kitų sprendimų teiginys, kad taip esą nustatyta Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje dalyje, nelaikytinas pakankamu ir teisiškai pagrįstu, nes Konstitucijos 105 straipsnio pirmosios dalies nuostatoje, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti teisės aktai, nėra įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai neprieštarauja tik galiojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Formuluotė „įstatymai ir kiti teisės aktai“ gali būti aiškinama kaip apimanti ne tik galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, bet ir negaliojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

O gal nurodyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai kyla iš Konstitucijos 110 straipsnio antrosios dalies nuostatos, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, o tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Iš tiesų, spręsdamas ginčus teismas byloje gali taikyti ir jau negaliojančius įstatymus bei kitus teisės aktus. Ar iš to kyla, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją esą turi įgaliojimus tirti tik tų negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, dėl kurių konstitucingumo į Konstitucinį Teismą kreipėsi tik teismai. Su tokia nuomone gal ir galima būtų sutikti, tačiau ją paneigia pats Konstitucinis Teismas, kurio jurisprudencijoje yra bylų, kai Teismas tyrė ir negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, nors dėl jų konstitucingumo kreipėsi ne teismai, o kiti Konstitucijos 106 straipsnyje numatyti subjektai, pavyzdžiui, Seimo narių grupė. Antai, pagal Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis Teismas yra tyręs ir tam tikra apimtimi prieštaraujančiais Konstitucijai pripažinęs įstatymus, kurias buvo patvirtintas atitinkamų metų valstybės biudžetas, nors tų įstatymų galiojimas buvo pasibaigęs Antai, pagal Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 17 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą, kurioje pareiškėjas prašė ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Seimo 2008 m. gruodžio 22 d. priimtas įstatymas dėl 2009 m. valstybės biudžeto patvirtinimo. Šio įstatymo galiojimas pasibaigė 2009 m. gruodžio 31 d. Nutarimą byloje Konstitucinis Teismas priėmė 2013 m. vasario 15 d. t. y. praėjus daugiau kaip trims metams po to, kai įstatymo galiojimas pasibaigė. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas, 2013.) . Tai, kad tie įstatymai buvo negaliojantys ne todėl, kad Seimas juos panaikino, bet todėl, kad buvo pasibaigęs jų galiojimo laikas (atitinkamų metų valstybės biudžetų įstatymų galiojimo laikas – vieneri kalendoriniai metai), nekeičia reikalo esmės, – Konstitucinis Teismas expressis verbis pripažįsta, kad jis turi įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, nors dėl jų kreipėsi ne teismas. Vadinasi, pats Konstitucinis Teismas pripažįsta, jog Konstitucijoje nėra nustatyta, kad jis turi įgaliojimus tirti tik galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Pripažįsta ir tai, kad Konstitucijoje nėra nustatyta, jog Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik tų negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, dėl kurių į Konstitucinį Teismą kreipėsi teismas.

Galima teigti, kad Konstitucija, numatydama subjektus, kurie turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, kartu preziumuoja, kad visi be išimties Konstitucijoje nurodyti subjektai turi teisę gauti atsakymą, ar jų ginčijamas įstatymas ir kitas teisės aktas, (nesvarbu, ar jis galioja, ar negalioja) neprieštarauja Konstitucijai, o Konstitucinis Teismas turi pareigą atsakyti į visų be išimties Konstitucijoje nurodytų subjektų pateiktą klausimą išsprendžiant bylą iš esmės, o ne nutraukiant teiseną ar bylos dalį tais atvejais, kai ginčijamas įstatymas ir kitas teisės aktas yra panaikinamas. Sutikus su nuomone, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją esą turi įgaliojimus spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną tais atvejais, kai dėl negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, o kiti Konstitucijos 106 straipsnyje numatyti subjektai, tektų konstatuoti ir tai, kad Seimo narių grupės, Vyriausybės, Respublikos Prezidento ir net viso Seimo konstitucinė teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl negaliojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai iš dalies yra fiktyvi, nes Konstitucinis Teismas turi teisę netirti negaliojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai. Nei viena Konstitucijoje įtvirtinta teisė, taip pat ir Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, nėra ir negali būti fiktyvi. Taigi Konstitucinio Teismo įgaliojimai spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną, ar jos nenutraukti, kai ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas yra panaikinamas, o į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti subjektai, mūsų nuomone, iš Konstitucijos nekyla.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną, ar jos nenutraukti, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikinamas, o į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti subjektai, pavyzdžiui, Seimo narių grupė, Vyriausybė, Respublikos Prezidentas yra įtvirtinti, kaip minėta, Konstitucinio Teismo įstatyme. Nors pagal Konstitucijos 102 straipsnio antrąją dalį Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas, Konstitucijos negalima aiškinti remiantis nurodytu įstatymu ar kitais įstatymais ir teisės aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje. Kita vertus, Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 25 d. sprendimo teiginys, kad Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų tirti, ar Konstitucijai neprieštarauja negaliojantys įstatymai ir kiti teisės aktai, nes toks draudimas nustatytas Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnyje, nelaikytinas teisiškai pagrįstu. Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnyje nurodoma, kad Konstitucinis Teismas

garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams,

Spustelėjus išskleisti...

bet nieko nerašoma apie tai, kad Konstitucinis Teismas esą turi įgaliojimus tirti tik galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnis, kuriuo remiasi Konstitucinis Teismas, mūsų nuomone, nedraudžia Konstituciniam Teismui tirti ir negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitikties Konstitucijai, kai dėl jų atitikties Konstitucijai kreipiasi ne tik teismai, bet ir kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai. Jeigu toks draudimas, kaip teigia Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje yra įtvirtintas, Konstitucinis Teismas turėtų nurodyti, kokiame konkrečiai Konstitucijos straipsnyje tai padaryta, arba nurodyti konkretų konstitucinį principą (principus), iš kurio toks draudimas kyla. Jeigu tai kyla iš konstitucinio reguliavimo visumos, – tai taip pat reikia pagrįsti, ir ne bet kokiais, o teisiniais argumentais.

Tenka pasakyti ir tai, kad tirdamas negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismas, o, pavyzdžiui, Seimo narių grupė, ir priimdamas dėl jų nutarimą, t. y. išspręsdamas bylą iš esmės, Konstitucinis Teismas nėra pateikęs motyvų (argumentų), į kokias atitinkamos bylos aplinkybes Teismas atsižvelgia ir kodėl jis tiria negaliojančio įstatymo ir kito teisės akto atitiktį Konstitucijai, nors į jį kreipėsi ne teismas. Tai leidžia daryti prielaidą, kad Konstitucinio Teismo doktrina šiuo klausimu ateityje gali būti koreguojama. Kita vertus, yra pagrindas diskutuoti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“, neprieštarauja Konstitucijai.

Išvados

1.Konstitucijoje numatyti tik du atvejai, kai įstatymo ir kito teisės akto galiojimas gali būti sustabdytas: pirma, pagal Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtąją dalį „Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą“; antra, Konstitucijos 145 straipsnyje nustatyta, kad esant ypatingoms sąlygoms – įvedus karo ar nepaprastąją padėtį – gali būti laikinai apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose. Tai galėtų būti padaroma sustabdant atitinkamų įstatymų normų galiojimą. Kitų įstatymo ir kito teisės akto galiojimo sustabdymo atvejų Konstitucija nenumato.

2. Savo veiklos pradžioje Konstitucinis Teismas laikėsi nuostatos, kad pagal Konstituciją jis turi įgaliojimus nagrinėti bylas tik dėl galiojančių ir kitų teisės aktų atitikties Konstitucijai, ir nesprendžia netekusio galios ginčijamo įstatymo ir kito teisės akto konstitucingumo. Ilgainiui šios nuostatos buvo atsisakyta, šiuo metu oficiali konstitucinė doktrina yra visiškai kitokia: Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne tik galiojantys, bet ir negaliojantys įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie yra priimti, oficialiai paskelbti, nepriklausomai nuo to, kokia yra šių aktų taikymo pradžios data. Jeigu dėl negaliojančio įstatymo ar kito teisės akto į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, Konstitucinis Teismas privalo išnagrinėti teismo prašymą, negali nutraukti pradėtos teisenos, o kai kreipiasi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, pavyzdžiui, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Seimo narių grupė, – Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi įgaliojimus spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną, ar jos nenutraukti.

3. Konstitucija nedraudžia teisėkūros subjektams panaikinti, pakeisti ar papildyti savo išleistų įstatymų ir kitų teisės aktų, kurių galiojimas sustabdytas pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį.

4. Konstitucinio Teismo įgaliojimai spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną, ar jos nenutraukti, kai ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas yra panaikintas, o dėl jo atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje numatyti subjektai, iš Konstitucijos nekyla.

5. Yra pagrindas diskutuoti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti, neprieštarauja Konstitucijai.

Literatūra

• Birmontienė, Toma, „Konstitucinė Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto doktrina“ | Gediminas Mesonis (sud.), Prezidentas valstybinės valdžios institucijų sistemoje, Vilnius: Mes, 2011.
• Kūris, Egidijus; Elena Masnevaitė, „Konstitucinis Teismas“ | Egidijus Kūris (sud.), Lietuvos teisinės institucijos, Vilnius: Registrų centras, 2011.
• Lietuvos aidas, 1992 m. vasario 20 d., nr. 35.
• Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Seimo VII (rudens) sesijos rytinio plenarinio posėdžio protokolas, 2007-10-11 nr. 16 (337).
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas, Valstybės žinios, 1997, nr. 104-2645.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 23 d. sprendimas, Valstybės žinios, 1997, nr. 104-2645.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2000, nr. 30-840.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2002, nr. 93-4000.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002m. rugpjūčio 21 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2002, nr. 82-3529.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2003, nr. 124-5643.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2008, nr. 5-173.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 73-3677.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 19-938.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas, Valstybės žinios, 1993, nr. 6-120.
• Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Valstybės žinios, 1997, nr. 65-1558.
• Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. sausio 2 d. dekretas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“, Valstybės žinios, 1997, nr. 2-20.
• Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. spalio 31 d. dekretas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo gražinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“, Valstybės žinios, 2007, nr. 114-4636.
• Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. spalio 31 d. dekreto nr. 1K-1143 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2008, nr. 2-56.
• Lietuvos Respublikos Seimo stenogramos, Lietuvos Respublikos Seimo neeilinė sesija, 1997 m. sausio 16 d. 6 (26), 7 (27) posėdžiai.
• Lietuvos Respublikos Seimo VII (rudens) sesijos rytinio posėdžio protokolas, 2007-11-08 nr. 25 (346).
• Žilys, Juozas, „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas“ | Lietuvos konstitucinė teisė, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012.

The Suspension of the Validity of a Legal Act: The Case of Lithuania

Summary. Paragraph 4 of Article 106 of the Constitution states that an application by the President of the Republic to the Constitutional Court, or a resolution of the Seimas, asking for an investigation into the conformity of an act with the Constitution, suspends the validity of the act. Under Article 145 of the Constitution, the validity of appropriate laws and other legal acts may be suspended upon the imposition of martial law or the declaration of a state of emergency: in such a case, the rights and freedoms specified in Articles 22, 24, 25, 32, 35, and 36 of the Constitution may temporarily be limited. The Constitution does not provide for any other cases when the validity of a law may be suspended. The Constitutional Court has formulated the doctrine that, in cases where the Constitutional Court is addressed not by courts, but by the other subjects specified in Article 106 of the Constitution, and when the relevant impugned act (or part thereof) is no longer valid – it has been declared as no longer valid (it has been repealed or amended) or its validity has expired – the Constitutional Court, taking account of the circumstances of a considered case, has the right to dismiss the instituted legal proceedings. This doctrine is assessed in a critical manner; the conclusion is drawn that the Constitution does not give rise to the powers of the Constitutional Court to decide whether or not to dismiss the instituted legal proceedings in cases where the respective law or other legal act is repealed and the Constitutional Court is addressed not by courts, but by other subjects. Such powers of the Constitutional Court are consolidated in the Law on the Constitutional Court; however, it is not allowed to interpret the Constitution on the basis of laws or other legal acts, since this would deny the supremacy of the Constitution in the legal system. The question is raised whether Paragraph 4 of Article 69 of the Law on the Constitutional Court, according to which the annulment of the impugned legal act shall be grounds to adopt a decision to dismiss the instituted legal proceedings, is in conflict with the Constitution.

Keywords: Constitution, constitutional doctrine of suspending the validity of laws and other legal acts, assessing the constitutionality of laws and other legal acts that are no longer valid.