Baimės, mysterium tremendum (kuris, beje, lietuviškai kartais verčiamas kaip „šiurpinantis slėpinys“), išgąsčio ir panašios patirtys dažnai įvardijamos kalbant apie santykį su svetimumu ir keistumu. Tai, kas nežinoma, nepažįstama kelia baugulį, nerimą ir tampa neišsemiamu šaltiniu tiek fantastinėms istorijoms ar siaubo filmams, tiek pamaldumui. Dažnai tai, kas kelia baimę, siekiama įvardyti – nurodant į realias ar į įsivaizduojamas būtybes, realius ar į įsivaizduojamas įvykius. Aprašant haidegerišką baimės sampratą, svarbu nepainioti ne tik su psichologine baime ar nerimastingumu, bet ir su baime, turinčia ontinį – realų ar įsivaizduojamą – objektą. Baime kaip Angst atveriama ne psichologinė savijauta ar ontinė duotis, bet ontologinė Dasein padėtis – ne aš bijau, bet Angst bijo. Dėl šios atverties Angst laikoma pamatine nuotaika [Grundbefindlichkeit, Grundstimmung]. Baimėje save aptinki kaip svetimą, joje jautiesi svetimas.
Nagrinėjamos temos kontekste svarbu tai, kad autentiška baimė Angst atveria Dasein svetimumą pasauliui, į kurį jis yra įmestas, Dasein nuopuolį [Verfall]. Nors įmestį į pasaulį paliudija ir kitos nuotaikos, tačiau ne visos jos, kaip Angst, atveria svetimumą – kai kurios priešingai, nuo jo dar labiau užslepia ir šia prasme Dasein nugręžia nuo savęs
. O baimė kaip Angst tarytum perplėšia Dasein jaukiai gaubiančią pasaulio skraistę. Ji parodo, kad esi „ne namie“, esi ištremtas, benamis, svetimas, kad būties pasaulyje jaukumas apgaulingas. Tačiau Heideggeriui čia nėra svarbi pasaulio kaip iliuzinio samprata ar jo esmės pažinimas, o būtent Dasein autentiškas buvimas. Ne pasaulis yra iliuzinis, ne pasaulis yra nuodėmingas, o pats Dasein yra paniręs į netikrumą. Vadinasi, buvimas pasaulyje yra buvimas svetimu, nutolusiu. Svetimas tokiu būdu, kad šis pats svetimumas pasauliui yra užslėptas. Tai, kas atrodė sava ir įprasta, pamatoma kaip svetima. Drauge baimė pastato Dasein savo būties akivaizdoje ir individualizuoja
. Ji parodo tai, kad gyvenu ne autentiškai, ne „mano“ Dasein. Taigi slėpiningumo, svetimumo atvėrimas čia yra pozityvus, o ne negatyvus dalykas. Heideggeris pabrėžia, kad būtent ramus ir savas buvimo pasaulyje būdas yra Unheimlichkeit, ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Egzistencialine ontologine prasme būtent slėpiningumas, buvimas ne namie, buvimas svetimu yra pirmapradis fenomenas
. Tai ne atsitiktinė Dasein savybė ar būsena, bet esminė padėtis pasaulyje (šis aspektas, kaip matysime, atsikartos ir vėlesniuose tekstuose). Tačiau būtent apie šią padėtį egzistencinio supratimo neturime – „kasdiene“ maniera suprastas slėpiningumas yra nusigręžimas ir užslėpimas, nuopuolis. Tai duotis – tik vėlgi, analogiškai ontologiniam būties ir esinio skirtumui – užmiršta duotis, užmirštas vidinis skirtumas. Tai savotiškas Dasein nesugebėjimas sutarti su savimi, gyvenimas netapatybės su savimi įtampoje, tai vidinis savasties diferencijavimas, slėpiningas nesutapimas to, kas esi, ir to, kas gali būti. Dasein pasinėrimas į neautentiškumą, į das Man stichiją, yra siekis gyventi taip, tarytum šio vidinio skilimo nebūtų, tarytum Dasein ontologinis (egzistencialinis, existenzial) potencialumas visada sutaptų su jo ontiniu (egzistenciniu, existenziell) aktualumu.