Straipsnis „Dasein“ svetimybė ir slėpiningumas

Santrauka. Straipsnyje analizuojamas unheimlich fenomenas M. Heideggerio filosofijoje, keliamas klausimas apie patį šį fenomeną, jo įvairius aspektus (slėpiningumą, svetimumą, paslaptingumą, benamiškumą ir kt.), svarstoma, kokiu būdu šis fenomenas pasirodo. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojama, kaip šis slėpiningumas, svetimybė gali būti suprasta Būties ir laiko kontekste. Tai atliekama aptariant Dasein būtį pasaulyje – pamatinę baimės nuotaiką ir sąžinės fenomeną. Antroje straipsnio dalyje žmogaus slėpiningumas analizuojamas svarstant Antigonės mito haidegerišką interpretaciją 1935 ir 1942-ųjų metų Heideggerio tekstuose.

Pagrindiniai žodžiai: Martin Heidegger, Dasein, būtis, svetimybė, slėpiningumas, benamiškumas, Antigonė.

Įvadas

Svetimybės, kaip ir Kito, kitybės, nematomybės, paslapties, pėdsako, fenomenas skatina permąstyti pačios fenomenologijos ribas. Kalbėdami apie svetimybę, susiduriame su savotišku „fenomeno nefenomenalumu“. Kyla klausimas, kaip mūsų patirtyje pasirodo tai, kas mums yra svetima, o drauge kaip įsivaizduoti, paaiškinti tai, kas iš principo priešinasi pavaizdavimui ir išsakymui. Ar suprasta svetimybė tebeišlieka svetimybe, ar ji išnyksta ir tampa tuo, kas sava? Santykio su svetimybe (svetimybės fenomeno prieinamumo) problemą dėl paties fenomeno „išslydimo“ tenka svarstyti kartu su pačiu svetimybės fenomenu. Kitaip tariant, vienu metu klausti ir apie kas, ir apie kaip.

Martino Heideggerio, Emmanuelio Levino, Jacques’o Derrida, taip pat ir Bernhardo Waldenfelso ir Richardo Kearny’io tyrinėjimuose svetimybės tema pasirodo greta skirties, skirtumo ir kitybės temų, tačiau su jomis nesutampa. Waldenfelsas svetimybės fenomenologijoje įvardija Kito, kitybės ir svetimybės fenomenų esminius skirtumus. Anot jo, „opozicija tarp sava ir svetima nekyla tiesiog iš atskyrimo, Aš – Kitas perskyros, bet iš įtraukimo ir pašalinimo proceso“ Bernhard Waldenfels, Phenomenology of the Alien: Basic Concepts, p. 73. . Waldenfelsui tai leidžia kalbėti apie sava ir svetima skiriančią ribą. Nors esminis svetimojo bruožas Waldenfelsui yra vieta, iš kurios svetimasis ateina, išskiriama dar pora aspektų. Taigi, pirma, pastebima, kad svetimas yra anapus savos erdvės, kažkas išoriška, priešinga vidiniam. Tarkime, svetimšalis, užsienietis (šis lietuviškas žodis ypač gerai atspindi ribą) nurodo į tai, kad svetimasis ateina iš už ribos, iš kitos vietos, kito topos. Antra, tai, kas svetima, man nepriklauso, tai kažkieno kito nuosavybė. Šis aspektas atveria nuosavybės, pasisavinimo, užvaldymo problematiką. Ir trečia, svetima – tai kitos rūšies, slėpininga, savotiška, keista. Šia prasme svetimybė yra priešinga tam, kas įprasta ir pažįstama. Kaip matome, Waldenfelsas apsiriboja svetimybės kaip patirties ribos, svetimybės, pasirodančios kaip fenomenas, samprata. Nors tai ir kelia tam tikrų abejonių (kaip antai, ar tokiu atveju svetimybė nėra tik reliatyvi, ontinė) Tai analizuojama kituose autorės tekstuose, skirtuose E. Levino filosofijai. ir tik iš dalies gali padėti susigaudyti svetimybės problematikoje, tačiau būtent išskirtas trečiasis svetimybės būdas (svetimybės kaip kažko neįprasta, keista, slėpininga) ir yra svarbus šiame straipsnyje. Tiesa, čia nebus aptariami įvairūs ontiniai keistumo ar paslaptingumo pavidalai. Veikiau priešingai, gvildenamas ontologinis svetimybės klausimas, jį susiejant su slėpiningumu.

Straipsnyje svarstoma, kaip šis svetimybės aspektas pasirodo Heideggerio Būtyje ir laike ir vėlesniuose tekstuose: 1935 metais Freiburge vasaros semestre skaitytose Metafizikos įvado paskaitose (išleista 1953 ir 1983 metais, 40 tomas, Gesamtausgabe) ir 1942-ųjų vasarą Freiburgo universitete skaitytame paskaitų cikle, skirtame Friedricho Holderlino poemai „Dunojus“ („Der Ister“) (išleista 1984 metais, 53 tomas).

Straipsnyje laikomasi nuomonės, kad apie svetimybę kaip slėpiningumą, keistumą Heideggerio Būtyje ir laike galima kalbėti keliais aspektais. Visų pirma, tai svetimumas pačiame Dasein, sau svetimybė Žr. Martin Heidegger, Sein und Zeit, S. 189 / p. 233. Čia ir kitur pirmas skaičius žymi vokiškojo Būties ir laiko leidimo puslapius, o antrasis – Macquarrie’o ir Robinsono vertimo (žr. Martin Heidegger, Being and Time, 2008), kuriuo čia taip pat naudotasi, puslapius. Analogiškai nurodomi ir Metafizikos įvado puslapiai. ir, antra, tai būties pasaulyje Žr. Martin Heidegger, Sein und Zeit, S. 342 / p. 393. svetimumas, buvimas svetimu pasaulyje. Šie du aspektai nėra griežtai skiriami ir vienas nuo kito priklauso. Abiem atvejais tai, kas įprasta ir žinoma, atsiskleidžia kaip tai, kas svetima ir neįprasta. Tai, kas įprasta – neįprasta, artima – tolima, sava – svetima, aptariant svetimybę yra esmingai svarbu. Heideggeris, nors termino ir nevartoja preciziškai, tai įvardija Unheimlichkeit „Heim“ (vok.) – namai, gyvenama vieta; „Heimat“ (vok.) – tėviškė; „heimisch“ (vok.) – naminis, savas, vietinis, artimas. „heimlish“ taip pat reiškė ir priklausymą namams, ir paslėptą, slaptą. Šis ryšys su Heim, Heimdenced, geheim – paslaptimi kaip nutylėjimu, slėpimusi – dabar prarastas. Siauriau žiūrint, „unheimlich“ – nepriklausymas namams, reiškia klaikumą, šiurpą, grėsmingumą. Šis terminas vartojamas psichologijoje, pvz., S. Freudo tekstas „Das Unheimliche“. , Unheimlich. Nors čia apsispręsta terminą versti Plg. angl. k. „uncanny“. kaip „slėpiningumas“, „slėpiningas“, tačiau omenyje verta turėti ir sinonimus bei artimus žodžius – kraupus, šiurpus, mįslingas, nesuprantamas. Toks vertimas pasirinktas dėl esmingos sąsajos su paslaptimi ir tuo, kad svetimumas slepiasi po tariamu (pasaulio ar namų) jaukumu ir įprastumu. Unheimlich dėl savo nepermatomumo įima ir baugumą, ir šiurpulingumą, kelia baimę. Būtent šis aspektas pasirenkamas pabrėžti Būties ir laiko lietuviškame vertime Žr. Martin Heidegger, Būtis ir laikas, 2014. , kuriame Tomas Kačerauskas unheimlich verčia žodžiu „klaiku“. Kadangi tiek pats terminas, tiek pats aptariamas fenomenas nėra skaidrūs ir aiškūs, vertimai įvairioje literatūroje nuolat kinta ir šį ne tik fenomeno, bet ir paties termino „išslydimą“ reikia turėti omenyje.

I. Dasein svetimybė ir slėpiningumas Būtyje ir laike

Ontologinis skirtumas ir svetimybė

Svetimybės problema, kaip jau užsiminta, yra artima ne tik kitybės, bet ir skirtumo, o konkrečiai Heideggerio atveju – ontologinio skirtumo problemai. Kaip jau minėta kitur Apie ontologinio skirtumo mąstymą ir fenomenologiją Heideggerio filosofijoje žr. Jolanta Saldukaitytė, „M. Heideggeris ir pagrindinės fenomenologijos problemos: ontologinis skirtumas“, 2009. , ontologinis skirtumas Heideggeriui bene svarbiausia problema tampa po die Kehre. Galime prisiminti, kad ontologinis skirtumas Būtyje ir laike neaptariamas – tai labiau „latentinis“, neįvardytas, „nesuprastas“ skirtumas. Tačiau abejonių nekyla dėl to, kad pati knyga parašyta būtent ontologinio skirtumo perspektyvoje, turint omenyje būties ir esinio ontologinį skirtumą, o ne tiesiog perskyrą ar atskyrimą. Pamatinėse fenomenologijos problemose Heideggeris teigia, jog „[s]kirtumas [Unterschied] tarp būties ir esinio, net jei nėra aiškiai suvokiamas, latentiškai glūdi Dasein ir jo egzistencijoje“ Martin Heidegger, Die Grundprobleme der Phänomenologie, S. 454. . Dasein supranta būtį, būties ir esinio skirtumą, net jei to aiškiai neišsako. Būties ir laiko pradžioje, identifikuodamas on dviprasmiškumą ir įvardydamas būties užmarštį, Heideggeris turi omenyje būtent ontologinį skirtumą. Šis būties ir esinio skirtumas gali būti suprastas tik Dasein. Dar daugiau – „tik kol yra Dasein (tai yra tol, kol būties supratimas ontiškai yra galimas), „čia yra“ būtis Žr. Martin Heidegger, Sein und Zeit, S. 212 / p. 255. . Taigi čia ne tai, kas ontiška, priklauso nuo to, kas ontologiška, o atvirkščiai – tai, kas ontologiška, priklauso nuo to, kas ontiška. Būtis yra priklausoma nuo to, kad ir kaip ją supranta Dasein, kad yra ypatingas ją suprantantis esinys. Heideggeris atkreipia dėmesį ir į tai, kad tai toks supratimas, kuris yra veikiau klausymas. Kitaip tariant, tai nėra epistemologinis supratimas. Drauge tai liudija ir tai, kad būtis kaip esinio būtis yra kaip skirtumas Ši pastaba yra Heideggerio „marginalija“. Kaip nurodo Bibichinas, Heideggeris vis įtraukdavo naujas pastabas į Būtį ir laiką (žr. Мартин Хайдеггер, Бытие и время, с. 439). Pastebėtina, kad ne visi leidimai šias pastabas įtraukia. Čia pasinaudojama ne vokiškame, bet rusiškame vertime esančiomis pastabomis. Jos taip pat įtrauktos ir J. Stambaugh Būties ir laiko vertime į anglų kalbą (žr. Martin Heidegger, Being and Time, 1996). O ankstesniame Macquarrie’o ir Robinsono vertime (1962) šių pastabų nėra, nors būtent šis vertimas laikomas kanoniniu anglakalbėse šalyse (žr. Martin Heidegger, Being and Time, 2008). pačiame Dasein (paryškinta mano) Žr. Мартин Хайдеггер, Бытие и время, с. 443. . Kadangi paties Dasein statusas iš klausinėjančio esinio pasikeičia veikiau į įsiklausantįjį, ne tiek skirtumas yra per žmogų, kiek pats žmogus yra (būties ir esinio) skirtume [Unterscheidung].

Tam tikrą vidinį Dasein skilimą – jo įtarpinimą ontikos ir ontologijos horizonte, buvimą skirtume, Heideggeris identifikuoja jau Būties ir laiko §5 pradžioje. Nurodoma, kad Dasein ontiškai yra sau artimiausias, „mes esame tai, kiekvienas iš mūsų, mes patys“ Martin Heidegger, Sein und Zeit, S. 15 / p. 36. . Tačiau ontologiškai Dasein yra labiausiai nuo savęs nutolęs. Kitaip tariant, Dasein jo paties būtis yra problema Žr. ten pat, S. 12 / p. 32. . Tačiau būtis gali būti problema tik todėl, kad ji yra, tačiau yra užslėpimo būdu, o Dasein tarytum iš anksto numato būtį, turi būties supratimo galimybę. Šioje teksto vietoje vyksta dar šis tas daugiau: įvardijant Dasein ontologinį nuotolį, teigiama, kad „iki ontologiškai jis jokiu būdu ne svetimas“ „Dasein ist ihm selbst ontisch »am nächsten«, ontologisch am fernsten, aber vorontologisch doch nicht fremd.“ (Martin Heidegger, Sein und Zeit, S. 16 / p. 37). . T. y. būtis, nors ji ir užslėpta, nėra „visiškai nežinoma“. Ji, nors ir miglotai, yra numanoma, „prisimenama“, nėra visiškai svetima. Heideggeriui ši užmaršties prisiminimo metafora apskritai yra svarbi keliant būties klausimą ir permąstant Vakarų metafizikos istoriją. Haidegeriška būties užmarštis, kaip jis pats pastebi, tai nėra tokia užmarštis, kai filosofas pamiršta skėtį Žr. Martin Heidegger, Pathmarks, p. 314. . Tai veikimas toje užmarštyje ir to, kas užmiršta akivaizdume, drauge nepastebint nei to, kas užmiršta, nei pačios užmaršties. Veikiama tam tikroje tariamoje savaime suprantamybėje, šio apsigavimo, užsimiršimo nepastebint. Būtent šis „užsimiršimas“ aptinkamas kaip pasimetimas tame, kas esmingai svetima. Sekant šia struktūra, straipsnyje aptariamas Dasein ontinis artimumas kaip svetimumas sau, „susvetimėjimas“ ir Dasein ontologinis tolimumas kaip svetimumas pasaulyje, „buvimo namie“ sutrikdymas.

Dasein slėpiningumas ir autentiškumas

Dasein yra tam tikrame nesupratime, paslaptyje tokiu būdu, kad šis buvimas užslėptu pačiam Dasein yra nežinomas. Prisiminkime, kas gi Dasein yra „artimiausia“ [zunächst], t. y. „akivaizdu“. Būties ir laiko §5, §9 ir galiausiai §71 pabrėžiama, kad Dasein artumas sau – tai buvojimas kasdienybėje. Heideggeris imasi išskleisti šios kasdienybės esmines struktūras – tai toks buvojimas, kuriame nieko nėra išskirtinio, kitaip tariant, tai „vidutinė“ kasdienybė. Tai yra būdas, kuriuo būnama dažniausiai ir šia prasme tai yra pozityvus šio esinio bruožas Žr. Martin Heidegger, Sein und Zeit, S. 43 / p. 69. . §71 aiškiai pasakoma, kad šis artimumas vidutinei kasdienybei žymi būdą, kuriuo Dasein reiškiasi viešumoje, būdą, kuriuo Dasein dažniausiai pasirodo kitiems, kaip jis yra su kitais Žr. ten pat, S. 340 / p. 421. . Ontiškai būtent toks buvimo būdas Dasein yra artimiausias. Tačiau būdamas artimiausias jis, kaip teigia Heideggeris, „egzistencialiai ontologiškai slepia mįslę po mįslės“ Ten pat, S. 371 / p. 423. . Kitaip tariant, konstatuojama, kad šis „natūralus“ Dasein horizontas tik atrodo akivaizdus, jis tik atrodo artimas. Taigi Dasein gelmėje glūdi nepermatomumas ir vidinis nesutapimas. Viena vertus, Dasein priklauso vidutinei kasdienybei, o antra vertus – turi būties supratimo galimybę. Tai, kad Dasein balansuoja tarp šių dviejų „polių“, kad negali rasti galutinio nusiraminimo, kad tol, kol yra, yra atsiverčiančių galimybių horizonte, rodo, kad būdamas yra (pats sau) svetimas, o šis pats svetimumas jam yra užslėptas.

Čia, skirtingai nei mokė Heideggerio mokytojas Edmundas Husserlis, siekiama ne „grįžti prie pačių daiktų“, ne sekti fenomenų atsivėrimo mano sąmonei logika, ne atverti fenomeno duotį, bet visiškai priešingai – nurodyti į tai, kad už atsiveriančio fenomeno yra mįslė, paslaptis Žr. ten pat, S. 36 / p. 60. . Įvairių kritikų plačiai aptarta, kaip Heideggeris modifikuoja ir nutolsta nuo Husserlio fenomenologijos metodo. Galima prisiminti, kad Husserlis po atidžių poros mėnesių Būties ir laiko studijų 1929-aisiais laiške Dietrichui Mahnke rašo, jog

priėjau išvadą, kad jo (Heideggerio – J. S.) „fenomenologija“ neturi nieko bendra su manąja, ir aš matau jo pseudomoksliškumą kaip kliūtį filosofijai plėtoti… Visiškai atriboju savo fenomenologiją nuo Heideggerio vadinamosios fenomenologijos. Edmund Husserl, Psychological and Transcendental Phenomenology and the Confrontation with Heidegger (1927–1931), p. 30.

Spustelėjus išskleisti...

Į mįslingumo, paslapties fenomeną Heideggerio filosofijoje besigilinantis Simonas Critchley’is pastebi, kad Dasein analitikos centre glūdi būtent „mįslingas a priori“, fundamentalus nepermatomumas, nepasiduodantis fenomenologiniam aprašymui. Pasitelkdamas Imanuelį Kantą, Critchley’is enigmatinį a priori įvardija ne tik konstitutyvine, bet ir reguliatyvine idėja Žr. Simon Critchley, “Enigma Variations: An Interpretation of Heidegger’s Sein und Zeit,” p. 163. . Tai, – teigia Critchley’is, – ne tik nurodo fenomenologinio aprašymo ribas, bet veikia ir kaip filosofinės būties pasaulyje analizės imperatyvas. Kitaip tariant, filosofija, nors ir numano, jog būties paslaptis nebus įminta, nepaliaujamai turi siekti ją įminti.

Viena svarbiausių – autentiškumo ir neautentiškumo – analizių Būtyje ir laike ir nurodo į Dasein „neaiškumą“, „mįslingumą“ sau pačiam. Dasein iš prigimties yra skilęs – visi žmogiškieji esiniai gali gyventi neautentiškai ir autentiškai – vienu atveju praradę save (bet turintys galimybę atrasti), kitu atveju – autentiškai, atradę save, tačiau ir jie išlieka pažeidžiami ir vėl gali save prarasti. Kasdieniam buvimui būdinga tai, kad jam tarytum niekas nebūdinga: rytojus yra toks pat kaip vakarykštė diena, viskas yra viena ir tas pat. Pasineriama į blankumą ir nuobodulį. Tai „nediferencijuotas“ „Indifferenz des Daseins“ (Martin Heidegger, Sein und Zeit, S. 43 / p. 331). , „bet koks“, vidutinis Dasein Žr. ten pat, S. 43 / p. 69. . Čia nuo savęs pabėgama į pasaulį. Kaip minėta, Heideggeris numano, jog Dasein turi išankstinę būties supratimo galimybę ir turi galimybę būti kitokiu nei vidutinės kasdienybės būdu. Vadinasi, vidutinėje kasdienybėje Dasein yra pasinėręs das Man stichijoje, save praradęs, neautentiškas. Toks Dasein yra nutolęs nuo savęs, susvetimėjęs, das Man. Tačiau pačiam šiam Dasein jo neautentiškumas nėra patiriamas kaip kažkas svetima. Veikiau priešingai, tai yra jaukus, patogus buvimas esinių ir su jais susaistančių reikalų ir rūpesčių tinkle.

Kasdienybėje svetimumas numalšinamas, bet potencialiai glūdi Unheimlichkeit. Tai, kad Dasein yra pats sau svetimas, kaip matysime, parodo ir sąžinės šauksmas. Tačiau tai, kad Dasein nėra autentiškas, kad pasaulyje jis „ne namie“, pirmiausia liudija nuotaikos, tam tikri patirties lūžiai. Dasein svetimumas akivaizdžiausiai yra atveriamas per autentiškos baimės Angst nuotaiką. Baimės, nerimo, baugumo ir panašios savijautos yra vienos svarbiausių aiškinantis svetimybės fenomeną. Negalima pamiršti, kad Heideggeriui, nors, atrodytų, vartojami psichologiniai terminai, svarbi ne psichologinė, o ontologinė plotmė. Todėl ir nuotaikos, savijautos nurodo į ontologinę Dasein padėtį.

Baimės, mysterium tremendum (kuris, beje, lietuviškai kartais verčiamas kaip „šiurpinantis slėpinys“), išgąsčio ir panašios patirtys dažnai įvardijamos kalbant apie santykį su svetimumu ir keistumu. Tai, kas nežinoma, nepažįstama kelia baugulį, nerimą ir tampa neišsemiamu šaltiniu tiek fantastinėms istorijoms ar siaubo filmams, tiek pamaldumui. Dažnai tai, kas kelia baimę, siekiama įvardyti – nurodant į realias ar į įsivaizduojamas būtybes, realius ar į įsivaizduojamas įvykius. Aprašant haidegerišką baimės sampratą, svarbu nepainioti ne tik su psichologine baime ar nerimastingumu, bet ir su baime, turinčia ontinį – realų ar įsivaizduojamą – objektą. Baime kaip Angst atveriama ne psichologinė savijauta ar ontinė duotis, bet ontologinė Dasein padėtis – ne aš bijau, bet Angst bijo. Dėl šios atverties Angst laikoma pamatine nuotaika [Grundbefindlichkeit, Grundstimmung]. Baimėje save aptinki kaip svetimą, joje jautiesi svetimas. „In der Angst ist einem »unheimlich«“ (Martin Heidegger, Sein und Zeit, p. 188). Nagrinėjamos temos kontekste svarbu tai, kad autentiška baimė Angst atveria Dasein svetimumą pasauliui, į kurį jis yra įmestas, Dasein nuopuolį [Verfall]. Nors įmestį į pasaulį paliudija ir kitos nuotaikos, tačiau ne visos jos, kaip Angst, atveria svetimumą – kai kurios priešingai, nuo jo dar labiau užslepia ir šia prasme Dasein nugręžia nuo savęs Žr. ten pat, S. 135 / p. 174. . O baimė kaip Angst tarytum perplėšia Dasein jaukiai gaubiančią pasaulio skraistę. Ji parodo, kad esi „ne namie“, esi ištremtas, benamis, svetimas, kad būties pasaulyje jaukumas apgaulingas. Tačiau Heideggeriui čia nėra svarbi pasaulio kaip iliuzinio samprata ar jo esmės pažinimas, o būtent Dasein autentiškas buvimas. Ne pasaulis yra iliuzinis, ne pasaulis yra nuodėmingas, o pats Dasein yra paniręs į netikrumą. Vadinasi, buvimas pasaulyje yra buvimas svetimu, nutolusiu. Svetimas tokiu būdu, kad šis pats svetimumas pasauliui yra užslėptas. Tai, kas atrodė sava ir įprasta, pamatoma kaip svetima. Drauge baimė pastato Dasein savo būties akivaizdoje ir individualizuoja Žr. ten pat, S. 184 / p. 229. . Ji parodo tai, kad gyvenu ne autentiškai, ne „mano“ Dasein. Taigi slėpiningumo, svetimumo atvėrimas čia yra pozityvus, o ne negatyvus dalykas. Heideggeris pabrėžia, kad būtent ramus ir savas buvimo pasaulyje būdas yra Unheimlichkeit, ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Egzistencialine ontologine prasme būtent slėpiningumas, buvimas ne namie, buvimas svetimu yra pirmapradis fenomenas Žr. ten pat, S. 189 / p. 234. . Tai ne atsitiktinė Dasein savybė ar būsena, bet esminė padėtis pasaulyje (šis aspektas, kaip matysime, atsikartos ir vėlesniuose tekstuose). Tačiau būtent apie šią padėtį egzistencinio supratimo neturime – „kasdiene“ maniera suprastas slėpiningumas yra nusigręžimas ir užslėpimas, nuopuolis. Tai duotis – tik vėlgi, analogiškai ontologiniam būties ir esinio skirtumui – užmiršta duotis, užmirštas vidinis skirtumas. Tai savotiškas Dasein nesugebėjimas sutarti su savimi, gyvenimas netapatybės su savimi įtampoje, tai vidinis savasties diferencijavimas, slėpiningas nesutapimas to, kas esi, ir to, kas gali būti. Dasein pasinėrimas į neautentiškumą, į das Man stichiją, yra siekis gyventi taip, tarytum šio vidinio skilimo nebūtų, tarytum Dasein ontologinis (egzistencialinis, existenzial) potencialumas visada sutaptų su jo ontiniu (egzistenciniu, existenziell) aktualumu.

Tačiau baimė kaip Angst ne tik parodo svetimumą pasaulyje, bet išryškina Dasein buvimą mirties galimybės akivaizdoje: „Būtis myriop esmingai yra baimė“ Ten pat, S. 266 / p. 310. . Taigi Dasein suprantant savo laikiškumą, savo mirties kaip paskutinės galimybės galimybę parodoma ne tik įmesties į pasaulį, bet ir mirties svetimybė. Pati keisčiausia, svetimiausia ir slėpiningiausia yra mirtis. Tai yra ne tik pats mirties momentas, o nuolatinis buvimas mirties galimybėje Žr. ten pat, S. 254 / p. 298. . Tačiau čia svarbu ir tai, kaip būties myriop analizė parodo Dasein pabėgimą nuo savęs ir pasimetimą kasdienybėje. Dasein „žino“ apie mirties neišvengiamumą, tačiau būna taip, tarytum nežinotų. Išsisukinėja nuo neišvengiamumo. Tačiau mirtis yra pati saviausia, nesantykinė, nepralenkiama ir pati tikriausia galimybė Žr. ten pat, S. 258 / p. 302. . Tai, kad tarytum atidedame, užlaikome mirties galimybę, Heideggerio manymu, ne tik paneigiame mirties neišvengiamumą, užtikrintumą. Taip das Man pertraukia Dasein, o jo kasdienis išsisukinėjimas nuo mirties yra neautentiškas buvimas myriop. Vis dėlto šis neautentiškumas yra „grindžiamas“ autentiškumo galimybe Žr. ten pat, S. 259 / p. 303. ir Angst primena apie šią neišvengiamą Dasein galimybę. Angst atveria „egzistencijos negalimybės galimybę“, „niekį“. Taigi baimė kaip Angst yra baimė dėl šios dar ne galimybės. Tai, kad Heideggeris mirtį supranta kaip paskutinę Dasein galimybę, svarbu ir kitu aspektu: kol yra, Dasein nėra pasiekęs pilnatvės, nėra išsipildęs Žr. ten pat, S. 236 / p. 280. . Dar ne priklauso Dasein tol, kol jis yra. Vadinasi, išsipildęs Dasein galimas tik ontologiškai, bet ne ontiškai, egzistenciškai (tai, anot Heideggerio, būtų „fantastinis įžūlumas“ [phantastische Zumutung] Žr. ten pat, S. 266 / p. 311. . Būdamas pasaulyje Dasein iš esmės negali būti kitaip, kaip tik būti svetimas ontologiškai.

Slėpiningumas ir sąžinės balsas

Kaip jau minėta, svetimumo, Dasein slėpiningumo atvėrimas yra pozityvus dalykas. Svetimybės atvertis vyksta tokiu būdu, kad Dasein yra grąžinamas sau. Kadangi sugrąžinimas sau kur kas ryškiau atsiskleidžia svarstant sąžinės sampratą, kai kurie kritikai laikosi nuomonės, kad baimė kaip Angst Heideggeriui reikalinga tik metodologiškai Žr. Katherine Withy, Heidegger on Being Uncanny, p. 51. . Egzistencialiai suprastas sąžinės šauksmas parodo, kad Unheimlichkeit persekioja Dasein ir tai yra grėsmė įprastai, patogiai das Man stichijai. Das Man būklėje, buvime su kitais – Dasein galimybės nėra aktualizuotos. Šiuos klausimus Heideggeris svarsto antrajame Būties ir laiko skirsnyje, aptardamas Dasein autentiškumo galimybę kaip galimybę rinktis: arba rinktis save ir laimėti, arba likti pasinėrus das Man stichijoje ir save prarasti.

Kyla klausimas, kaip atsiranda galimybė autentiškumui. Kaip gali neautentiškas Dasein patirti autentiškumą? Ar čia mes nepakliūvame į savotiškas Menono paradokso pinkles? Jei autentiškas individualumas, kuris sutrikdo vidutinės kasdienybės neautentiškumą, kažkaip turi būti jau numanomas paties Dasein, ar galima teigti, kad Dasein yra neautentiškai? O gal autentiškumo nuojauta ir pats autentiškumas yra tai, kas vis dėlto ateina iš išorės, o ne iš paties Dasein?

Haidegeriškoje autentiškumo interpretacijoje galima pastebėti, kad tai yra kažkas sutrikdančio, svetimo pačiam Dasein. Heideggerio tai įvardijama sąžinės balsu (turint omenyje ontologinį (existenzial), o ne etinį ar religinį sąžinės aspektą). Sąžinės balsas, kuris ir yra šauksmas autentiškumui, Heideggerio žodžiais tariant, yra savotiška svetima galia [fremden Macht], užvaldanti Dasein ir sutrikdanti jo jaukų neautentiškumą Žr. Martin Heidegger, Sein und Zeit, S. 275 / p. 320. . Dasein yra įmestas į pasaulį ir girdi balsą, kuris jį sutrikdo ir jam pačiam atveria kaip svetimą. Iš kur šis balsas kyla? Kas čia yra šaukiantysis, o kas šaukiamasis? Dasein šį balsą girdi savo gelmėse, ir tai yra paties Dasein aspektas. Vadinasi, pats Dasein yra ir šaukiantysis? Heideggeris parodo šios padėties sudėtingumą: tai, kas šaukia, nėra kažkieno kito balsas, tai to paties Dasein, kuris yra šaukiamas. Balsas ateina ne iš išorės, o iš paties Dasein. Tačiau tai nereiškia, kad tas, kas šaukia, ir tai, kas yra šaukiamas, yra vienas ir tas pats. Tas Dasein, į kurį kreipiamasi, yra save praradęs, o tas, kuris kreipiasi, – ne.

Taigi sąžinės balsas ir yra, ir nėra Dasein, į kurį kreipiamasi: „Šauksmas, – sako Heideggeris, – kyla iš manęs ir vis dėlto anapus / virš (über) manęs“ Ten pat, S. 275 / p. 320. . Šaukiantysis nežino das Man [Jie, Man-selbst] stichijos, tai svetimas balsas [fremde Stimme] Žr. ten pat, S. 277 / p. 321. . Šaukiantysis čia yra Dasein savo autentiškume, o šaukiamasis – tas, kuris pasimetęs pasaulyje. Sąžinės šauksmas – specifinė, neautentiškus šnekalus pertraukianti komunikacija. Sąžinės balsas kaip įmesto Dasein projekcijos šauksmas, balsas, kuris šaukia iš pasimetimo, iš das Man stichijos. Šauksmas nieko neteigia, neperteikia jokios informacijos, jis be turinio, tai tylus šauksmas. Tai toks šauksmas, kuris pačiam Dasein jį patį supriešina. Tai skilimas ir susvetimėjimas su savimi. Drauge išryškinami Dasein gyvenimo pasirinkimai ir galimybės. Heideggeris §42 Būtyje ir laike numano, kad Dasein užbėga sau už akių, kad būdamas savo galimybių link, projektuoja save taip, tarytum jau suprastų autentiško buvimo galimybę. Ši struktūra aiškėja įvedant ontologinę rūpesčio sampratą. Toks susidvejinimas nebūtų įmanomas, jei pamatinė Dasein būtis Heideggeriui nebūtų Sorge, rūpinimasis savo būtimi. Čia vėlgi atsikartoja būties užmaršties klausimas. Sąžinės balsas šaukia iš būties užmaršties ir siekia grąžinti prie būties mąstymo. Autentiško pasirinkimo galimybė – išgirdus sąžinės šauksmą. Drauge tai atveria Dasein kaltę, kuri čia vėlgi neturi etinės prasmės, kaip teigia kai kurie kritikai. Čia kaltė turėtų būti suprasta veikiau kaip stoka, kaip nutolimas nuo autentiškumo, ir, vadinasi, nuo savęs paties. Su būsena, kurioje Dasein save aptinka, negali visiškai identifikuotis, negali būti tapatus sau ir esamai padėčiai. Sąžinė kalba skirtingai nei kad mes tikimės, nei kad norėtume, nepaisydama mūsų valios.

Taigi Dasein niekada nesijaučia jaukiai, visiškai namuose, nepaisant to, kokiame gyvenimo etape, kurioje pasaulio vietoje bebūtų. Das Man nuo to suvokimo sprunka, bet sąžinės balsas grąžina Dasein prie šio fakto apie save ir taip sviedžia į konfrontaciją su savo individualumu. Tas, kas kviečia, gali būti nusakomas tik per patį šį šaukimą. Šaukiantysis yra pats Dasein savo slėpiningume, Unheimlichkeit, įmestas į pasaulį, aptikęs save pasaulyje kaip „ne namie“. Tai Dasein „ne namie“ balsas, nuogas Da-sein niekyje, kuris tik ir lieka, kai sutrikdomas jaukus susiliejimas su pasauliu. Das Man stichijoje nieko svetimesnio nei pats, kuris susiduria su autentiškos egzistencijos potencialumu, negali būti.

Šis Dasein keistumas, pasimetimas, nejaukumas nusakomas vokiečių kalbos žodžiu Unheimlichkeit, atpažįstamas kaip pirmapradis ir pamatinis būties pasaulyje būdas, kuris kasdienybėje nuolat užslepiamas, bet nepanaikinamas. Dasein svetimybė atsiranda dėl jo buvimo, įmesto į pasaulį [geworfener Entwurf], ir antra, laikiškumo, būties myriop. Toks Dasein supriešinimas su savo egzistencijos faktu atskleidžia jo buvimą tarp dviejų įtampų: įmesties ir laikiškumo. Critchley’is, analizuodamas Dasein svetimumą ir Dasein supriešinimą su pačiu savimi, pastebi, jog Dasein yra įtarpintas tarp pasaulio niekio ir grynosios galimybės mirties link niekio, kitaip tariant, įspraustas tarp dviejų niekių – įmesties niekio ir projekcijų niekio. Galima sutikti su Critchley’iu, kad žmogaus slėpiningumas ir šiurpulingumas kyla dėl jo baigtinumo – viena vertus, įmesties, antra vertus, mirties. Tačiau Critchley’is tai dar sustiprina, teigdamas, jog tai liudija Dasein „dvigubą impotencialumą“, tai, kad Dasein neturi sau galios, yra bejėgis. „Pats yra niekas kitas, o tik judesys tarp dviejų niekių, tarp įmesties niekio ir projekcijų niekio“ Simon Critchley, “The Null Basis-Being of a Nullity, or between Two Nothings: Heidegger’s Uncanniness,” p. 148. , „dvigubas nulis pakibęs tarp dviejų niekių“ Ten pat, p. 145. . Richardsonas šią interpretaciją laiko kiek per stiprią ir yra nuomonės, kad tai yra tiesiog „potencialumo ribų nustatymas“, o ne impotencialumas Žr. William J. Richardson, “Heidegger and the Strangeness of Being,” p. 159. , o sąžinės šauksmą perskaito kaip šaukimą išsipildyti. Kitaip tariant, galima sutikti, kad sąžinės šauksmas šaukia link pilnatvės, kviečia tapti autentiškam, realizuoti savo pasirinkimus. Taigi buvimas tarp dviejų „niekių“ atveria vidinį Dasein „niekį“, jo neišsipildymą, o tai savo ruožtu atskleidžia buvimo ne savo vietoje patirtį – nejaukią, nepatogią, išvietintą. Svetimą tiek sau, tiek pasauliui.

II. Slėpingumas kaip benamiškumas: Heideggerio Antigonė

Prie minties, kad vidinis skilimas, svetimybė ir slėpiningumas yra esmingas Dasein, Heideggeris grįžta ir savo vėlesniuose tekstuose. Metafizikos įvado paskaitose netgi tvirtina, kad „būti slėpiningam [Unheimlichste] yra pagrindinė žmogaus esmės savybė, link kurios visada turi krypti visos kitos savybės“ Martin Heidegger, Einführung in die Metaphysik, S. 116 / p. 161. . Taigi, jei Būtyje ir laike slėpiningumas buvo svarbi, tačiau „latentinė“ žmogaus savybė, šiame tekste tampa ne tik esmingiausia, bet ir tiesiogiai eksplikuojama. Vis dėlto nors slėpiningumas [Unheimlichkeit] nuolat apmąstomas, tiek paties termino vartojimas, tiek ir pati fenomeno prasmė nėra iki galo aiškūs.

Metafizikos įvado paskaitose, kaip ir paskaitose, skirtose Holderlinui, žmogaus būklės svetimumą, slėpiningumą Heideggeris svarsto pasitelkdamas Sofoklio Antigonę. Antigonė dažniausiai yra interpretuojama kaip politinė drama, išryškinanti Antigonės tragizmą, renkantis tarp žmonių ir dievų įstatymų. Heideggeris susitelkia ties Antigonės ir (jos) būties santykiu. Tokia mito interpretacija laikoma gan kontraversiška ir neužčiuopianti Antigonės tragizmo, tačiau tai aptarti nėra šio straipsnio tikslas. Svarbu tai, kad minimuose tekstuose ne tik naujai iškyla autentiškumo – neautentiškumo klausimas, bet viena esminių svarstomų problemų tampa svetimybės, slėpiningumo fenomenas.

Nuo 1934-ųjų metų Heideggeris nutolsta nuo Dasein būties fenomenologinių aprašymų, nuo fundamentinės ontologijos ir krypsta link dėmesingumo kalbai, išryškindamas būties ir mąstymo sąsają. Galime prisiminti, kad po die Kehre Heideggeris laikosi nuostatos, kad būties tiesą geriausiai gali atskleisti meno kūrinys, ypač žavisi poezija. Būtent poetas gali geriausiai išreikšti ir žmogiškojo buvimo keistumą, jo slėpiningumą. Nesekama Dasein būties myriop aprašymais, o siekiama atskleisti būties istoriškumą, nėra įsiklausoma į sąžinės balsą, o svarstoma, kokias prasmes įima ir atskleidžia poetiniai žmogaus keistumo, jo slėpiningumo, svetimumo aprašymai.

Eilutė, kuri tampa Heideggerio analizės atramos tašku, Antano Dambrausko Antigonės vertime skamba taip:

Daug nuostabių daiktų pasauly,
Bet nuostabiausias jų – žmogus. Sofoklis, „Antigonė“, Pirmas stasimas, Choro I strofa, 335.

Spustelėjus išskleisti...

Čia pernelyg nesinori veltis į skirtingų vertimų analizes (ką daro Heideggeris svarstydamas Holderlino Antigonės vertimus), tačiau tik paminėsime, kad turimas omenyje graikų k. žodis deinon [δεινών], deinotaton, kuris čia išverstas kaip „nuostabus“. Ne tik lietuviškuose vertimuose tenka grumtis su įvairiomis šio termino interpretacijomis. Heideggeris, skirtingai nei Holderlinas, pabrėžęs tam tikrą prievartos aspektą [das Ungeheure] pasirenka deinon poetiškesnį – unheimlich Angliškai Sofoklio Antigonės vertimuose vartojama ir fearful, strange ir uncanny. vertimą. Kaip aptarėme, būtent šis žodis vartojamas ir nusakant Dasein Būtyje ir laike. Heideggerio pasirinktas vertimas jam parankus dėl galimybės parodyti ryšį su keistumu ir benamiškumu (pabrėžiant ir ontologinį, ir antropologinį aspektą). Metafizikos įvade Heideggeris Antigonės chorą perskaito kaip ištarą apie svetimą, keisčiausią, unheimlich būtybę – žmogų Žr. Martin Heidegger, Einführung in die Metaphysik, S. 114 / p. 159. Čia ir kitur taip pat naudotasi anglišku Metafizikos įvado vertimu (žr. Martin Heidegger, Introduction to Metaphysics, 2000). . Heideggeriui deinotaton [δεινότατων] nurodo ir į kraštutines ribas, ir į begalinę bedugnę, bepagrindybę pačiame žmoguje. Vadinasi, pamatinį keistumą, svetimumą žmogus aptinka savo paties gelmėje – jis, analogiškai Dasein Būtyje ir laike, neateina iš išorės. Kaip minėta, Heideggeriui šis slėpiningumas, keistumas nėra atsitiktinė Antigonės ir apskritai žmogaus savybė, o pati esmiškiausia Žr. Martin Heidegger, Einführung in die Metaphysik, S. 116 / p. 161. . Heideggeriui graikiškas deinon – tai ir baisus, šiurpus, siaubingas (bet ne pabaisiškas, dekadentiškas). Tai ir tylus pulsavimas, ir tai, kas užvaldo ir pranoksta. Bet jis ne tik pats šiurpulingas, bet ir kelia tikrą baimę, Angst. Žmogus yra to deinotaton, keisčiausias iš keisčiausių, slėpiningiausias iš slėpiningiausių Žr. ten pat, S. 114 / p. 159. . Tai, kad žmogus Sofoklio nusakomas kaip labiausiai deinon, keisčiausias, slėpiningiausias Heideggeriui nėra ekstremalus keistumo suintensyvėjimas tam tikrose situacijose Žr. ten pat, S. 124 / p. 173. . Žmogus yra unikaliai keistas, svetimas. Tokia žmogaus padėtis – dėl jo buvimo ontologiniame skirtume.

Šioje haidegeriškoje interpretacijoje galime išskirti tris etapus: žmogaus neautentiškas slėpiningumas, šio neautentiškumo suvokimas ir autentiškas slėpiningumas. Žmogaus slėpiningumas, jo keistumas ir nerimastingumas visų pirma interpretuojami kaip žmogaus įmestis į jam svetimą ir pavojingą pasaulį ir siekis šį pasaulį perkurti. Tai vyksta kaip prievarta, pergalingas pasaulio užkariavimas. Įvaldant technē, pavergiama gamta, pasaulyje apsigyvenama ir įsitvirtinama. Kitaip tariant, pasitelkiant tiek įvairius įrankius, tiek kalbą, supratimą, pergalimas pasaulio svetimumas ir jis paverčiamas jaukia vieta. Tačiau pavojus yra tas, kad pasimetama esinių visumoje ir jų visumos perkūrime, tariama, kad technologinis pasaulio pertvarkymas yra esminė žmogaus savybė. Tačiau tai Heideggeriui tik dar kartą paliudija, kad būtis užmirštama. Žmogus, nors esmingai priklauso būčiai, to neatpažįsta ir pasineria į įvairias veiklas: keliones, žemdirbystę, medžioklę, miestų ir namų statybą ir pan. Žr. Sofoklis, „Antigonė“, p. 334–360. ir tai ir liudija neautentišką žmogaus benamiškumą.

Kaip ir Būtyje ir laike, mirtis Metafizikos įvade įvardijama kaip labiausiai pergalinti žmogų. Žmogus negali išvengti mirties – ne tik mirties akivaizdoje, bet nuolatos. Mirtis primena, kad ne viską žmogus pajėgus suvaldyti ir pergalėti. Būtent mirtis yra žmogaus technē riba, „riba anapus visų ribų“ Martin Heidegger, Einführung in die Metaphysik, S. 121 / p. 168. , tai pats slėpiningiausias įvykis, o ne įvykis tarp visų kitų. Tai, kad žmogus, kol yra gyvas, nuo mirties išsisukti negali, anot Heideggerio, liudija, kad žmogus yra paties šio slėpiningumo, keistumo vyksmas „So ist das Da-sein die geschehende Un-heimlichkeit selbst“ (ten pat, S. 121 / p. 169). . Taigi mirtis, sutrikdydama žmogaus jaukų buvimą perkurtame pasaulyje, drauge primena apie prarastą ryšį su būtimi ir taip atkuria žmogaus ir būties ryšį. Čia nuo neautentiško technē pereinama prie autentiško būties istoriškumo. Drauge pasikeičia ir žmogaus svetimumo, jo slėpiningumo supratimas. Žmogus svetimas pasauliui ne todėl, kad pasaulis yra nejaukus gyventi, o todėl, kad žmogus esmingai priklauso būčiai ir šis ryšys prarastas. Greta jau paminėtų aspektų – šiurpumo ir prievartos, keistumo ir slėpiningumo, deinon Heideggeriui yra ir tai, kas nurodo, jog žmogus yra ištremtas, ne namie. Žmogus yra keisčiausias iš visų ne tik todėl, kad jis gyvena taip nesusipratęs, keistai, bet ir todėl, kad jis peržengia įprastas, saugias, pažįstamas, įprastas ribas. Dar daugiau – žmogus keistas, nes jis praranda visus ryšius su tuo, kas artima, sava, pažįstama ir puola į neišvengiamą katastrofą. Žmogus yra deinon, nes jis, savo esme priklausydamas būčiai, lieka išstatytas jį pergalinčiai jėgai Žr. ten pat, S. 114 / p. 160. . Jis perkuria pasaulį, bet pats nėra iš šio pasaulio. Čia, kaip pastebi Geimanas Žr. Clare Pearson Geiman, “Heidegger’s Antigones,” p. 171. , yra tam tikras žmogaus veiklos kaip technē paradoksas: žmogus užvaldo gamtą, pasaulyje įveda tam tikrą tvarką, tačiau pats priklauso aukštesnei, šias tvarkas griaunančiai tvarkai. Būtent todėl čia tokia svarbi yra Antigonė, pranokstanti žmonių nustatytą tvarką. Tačiau, kaip jau minėjome, Heideggeriui Antigonė yra ne politinė figūra, o būties atverties istorinio pasireiškimo vieta Žr. Martin Heidegger, Einführung in die Metaphysik, S. 124 / p. 174. .