Straipsnis „Dasein“ svetimybė ir slėpiningumas

Heideggerio tekste, skirtame Holderlino himnui „Der Ister“ („Dunojus“) Žr. Martin Heidegger, Hölderlin’s Hymn “The Ister,” 1996. , deinon terminui (kaip, beje, ir daugeliui kitų Kai kurie kritikai pabrėžia, kad 1935-ųjų ir 1942-ųjų metų Heideggerio vartojami terminai ir interpretacijos pasikeičia iš esmės (žr. Clare Pearson Geiman, “Heidegger’s Antigones,” p. 173). ) suteikiama vėl kiek kitokia prasmė. Kitaip interpretuojama ir pati Antigonė, ir žmogus. Įtampą tarp esinių ir žmogaus būties, pasaulio perkūrimo, keičia slėpimosi ir atverties, Wesen ir Unwesen, šviesos ir tamsos, saulėlydžių ir šešėlių žaismė. Neautentiškumas ir autentiškumas nusakomas pasitelkiant Kreono ir Antigonės figūras. Richardsono pastebėjimu, tokia Heideggerio Kiti kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad šis Heideggerio pasirinkimas yra kiek netikėtas dėl to, kad jam nėra būdinga pasirinkti literatūrinius personažus iliustruoti filosofiją, juolab kad šis personažas yra moteris (žr. Katherine Withy, Heidegger on Being Uncanny, pp. 178–179). analizė neredukuojamai Dasein svetimybei suteikia „kūną ir kraują“, o Dasein svetimumas išsaugomas tiek ontine, tiek ontologine prasme Žr. William J. Richardson, “Heidegger and the Strangeness of Being,” p. 166–167. .

Deinon laikydamas ne tik Antigonės tragedijos svarbiausiu žodžiu, bet ir apskritai graikų, šio žodžio analizei Heideggeris paskaitose Holderlinui skiria daug dėmesio, tačiau apibendrintai galima išskirti tris deinon tipus, atitinkamai turinčius po du aspektus: 1) gąsdinantis, baisus arba vertas pagarbos; 2) galingas, smurtingas arba mus užvaldantis ar mumis valdantis; 3) neįprastas kaip ypatingas, išskirtinis arba viršesnis Žr. Martin Heidegger, Hölderlin’s Hymn “The Ister,” p. 67. . Tačiau savo esme, jis nėra nei tik bijantis, nei tik galingas, nei tik neįprastas, nei kartu visi šie. Tai, kas esminga deinon, save slepia šioje savotiškoje šių trijų įvairovėje. Taigi čia, lyginant su Būtimi ir laiku ar netgi ir su Metafizikos įvadu, pabrėžiamas ne tik Dasein svetimumas, tačiau ir paties žmogaus baisumas, galingumas, išskirtinumas. Žmogus yra ir (pats) baisus, ir (kitus) gąsdinantis. Tai nėra tik tokia baimė, kuri yra įprasta, baimė iš bailumo. Deinon kelia ir pagarbią (dievų) baimę. Taigi tai ne tiek gąsdinanti, o veikiau paliepianti, kviečianti dievobaimingam nuolankumui. Tai ne nusisukimas nuo to, kas kelia baimę, bet atidus ir pagarbos kupinas atsigręžimas. Haidegeriškame kontekste tai nėra trūkumas ar tik pasyvumas priimti viską, kas nutinka. Taigi čia susipina kelios prasmės ir Heideggeris nelinkęs nė vienos iš jų atsisakyti.

Kodėl Antigonė įvardijama kaip labiausiai deinon? Antigonė – svetima, nekasdienė, nenatūrali, pranokstanti bet kokį kasdieniškumą ar įprastumą. Ji visiškai neįprasta, keista, svetima to deinon tauto. Antigonė atsiplėšia nuo visų žmogiškų galimybių, išstato save tiesioginiam konfliktui. Žmogaus būtis savo esme yra katastrofa, apvertimas, kuris jį atitolina nuo jo esmės Žr. ten pat, p. 77. . Katastrofa Heideggeriui ne etinis sprendinys, o atsisakymas mąstyti „ne“, „niekį“. Žmogiški esiniai savo esme yra katastrofiški, nes jie nugręžiami nuo savo esmės, o tai ir lemia svetimumą, slėpiningumą ir benamiškumą. Šis unheimlich benamiškumas nėra klajojimas aplink ieškant vietos, mėgaujantis keliauti aplink. Tai nėra po ilgų kelionių į Itakę grįžtančio Odisėjo nuotykis. Jei unheimlich būtų tik nuotykių ieškotojas, keliautojas, tai jis negalėtų būti deinon, šiurpus, galingas Žr. ten pat, p. 75. . Antigonės poema Heideggeriui yra apie grįžimą namo, išties namo negrįžtant Žr. ten pat, p. 121. . Tai veikiau atverties ir (ar) paslėpties žaismė, nuolatinis neapibrėžtumas. Pabrėždamas, kad čia būtis atveriama poetų kalba, o ir pats siekdamas taip ją išsakyti, Heideggeris teigia, kad tik būdamas svetimas žmogus yra nepasimetęs, nepasiklydęs. Taigi, pamatinis žmogaus slėpiningumas unheimlich, nors tiek Būtyje ir laike, tiek šiuose vėlesniuose tekstuose aptinkamas pačiame žmoguje, tačiau jis iš žmogiškumo nekyla. Veikiau atvirkščiai – tai žmogus kyla iš unheimlich ir jame įspraustas bei įsipainiojęs susipynęs lieka. Neįprastumas, keistumas nėra kažkas, kas nutinka atsitiktinai ar ką pats žmogus sukuria. Veikiau atvirkščiai – tai padaro žmogų tuo, kuo jis yra – slėpiningumas yra žmogaus pagrindas Žr. ten pat, 68–74. .

Taigi benamiškumas čia, kaip ir Metafizikos įvade, yra vienas iš svarbiausių slėpiningumo aspektų, pranokstantis minėtus tris deinon aspektus, „anapus“. Būtent slėpiningumas kaip benamiškumas yra žmogaus esmė ir tik žmogus gali būti slėpiningas tokiu būdu Žr. ten pat, p. 76. . Tai nulemta būtent dėl žmogaus buvimo ontologiniame skirtume – kadangi žmogus gali suprasti būtį, jis gali ją ir užmiršti. Būtent dėl to visų gamtos ir kosmoso esinių slėpiningumas yra nereikšmingas lyginant su žmogaus slėpiningumu. Žmogus yra keisčiausias ir svetimiausias, o kartu dėl priklausymo ontikai ir ontologijai jis – unikaliausias esinys. Dėl to, kad pamiršta būtį ir jaukiai jaučiasi esinių visumoje, žmogus yra benamis. Neautentiškas benamiškumas pasaulyje, kuris čia parodomas pasitelkiant Kreono figūrą, pamatomas kaip fundamentali grėsmė žmogiškai būčiai. Žmogaus ieškojimas „namų“ čia reiškia ne ieškojimą daiktų stabilumo ir šeimininkavimą ir įsitvirtinimą pasaulyje (kaip Metafizikos įvade), bet esminį savęs supratimą. Žmogus esmingai yra „ne namie“. Jis „ieško savęs, bet savęs neranda, nes ieško savęs atsitraukdamas ir susvetimėdamas su savimi“ Ten pat, p. 84. . Įsivėlimas į esinius nutolina nuo būties. Patys esiniai nėra deinon, nors jie gali daryti tokį poveikį žmogui. Tokiu atveju siekiama ko nors daugiau, siekiama surasti prasmę, bet galiausiai tik dar daugiau jos prarandama. Būtyje ir laike Dasein yra unheimlich, nes yra įmestas į pasaulį ir yra mirties kaip paskutinės galimybės akivaizdoje, kitaip tariant, yra tarp dviejų niekių. O čia pasimetimas, įsitraukimas į esinių ir jų reikalų pasaulį, žmogų dar labiau nuskurdina, jis tampa dar labiau ne namie. Kitaip tariant, „svetimas būties namuose“ Viename paskutinių režisieriaus Ivo van Hove (2015) teatrinių Antigonės pastatymų ir naujai atliktame Anne Carson vertime į anglų kalbą Julliet Binosh vaidinama Antigonė savo svetimybę nusako visais trimis anglų kalbos žodžiais: „I am foreigner, alien, stranger“. Plg. George Steiner, Antigones, p. 15. . Pamirštant ar klaidingai regint būties ir esinio skirtumą, kuriamos taisyklės ir apsistatoma statulomis. Tai Heideggeriui yra būdas, kuriuo įprastumas užgožia neįprastumą Žr. Martin Heidegger, Hölderlin’s Hymn “The Ister,” p. 75. . Taip bėgama nuo vieno prie kito, nuo šio prie to ir nestabtelėjama susitelkti prie prasmės. Jie valdomi paties „ne“, prarasdami galimybę susitelkti ties savo būties šaltiniu.

Panašiai Heideggeris teigia ir laiške Apie humanizmą, pastebėdamas, kad „benamiškumas [Heimatlosigkeit] yra pasaulio lemtis“ Martin Heidegger, Über den Humanismus, S. 27; Die Grundprobleme der Phänomenologie, S. 242. . Šiame tekste pakartojama Heideggerio mintis, kad benamiškumas yra „būties užmaršties ženklas“ – būtis paliko esinį. Šiame benamiškume klaidžioje žmogus, jame pasimetusi žmogaus esmė. Žmogaus susvetimėjimas, kuris aptinkamas Hegelio ir Marxo filosofijose, anot Heideggerio, yra įšaknytas benamiškume. Šiuose tekstuose nurodoma, kad ši lemtis turi būti mąstoma „būtiškai-istoriškai“. Lyginant tekstus, kuriuose pasitelkiamas Antigonės mitas, „Der Ister“ analizėje ryškus būtent šis būties istorijos momentas. Istoriškumą [Geschichtlichkeit] čia Heideggeris įvardija ryškiausiu žmogaus bruožu. Minimame tekste Heideggeris pabrėžia, kad čia kalbėdamas apie žmogų, jis niekada neturi omenyje „žmogaus būties apskritai“, „universalios žmonijos“ ar „individualaus“ žmogaus. Tai išimtinai Vakarų žmogaus esmė, susieta su žmogaus būties istoriškumu Žr. Martin Heidegger, Hölderlin’s Hymn “The Ister,” p. 43. . Autentiškas benamiškumas – tai būties laikiškumo įėmimas, būties lemties ir istoriškumo suvokimas, kitaip tariant, būties mąstymas.

Vis dėlto skirtingai nei Metafizikos įvade, čia ne tik konstatuojamas Antigonės slėpiningumas, keistumas, svetimumas, benamystė, tačiau numanoma ir galimybė „grįžti namo“, įveikti svetimumą. Antigonė, pasirinkusi ištikimybę prigimtiniams įstatymas, pasirinkusi mirtį, pasirenka autentiškumą. Mirtis Antigonei – tai kas steigia kalos, tai priklausymas būčiai. Šios Antigonės autentiškumas ne dėl galimybių, ne nuo pasirinkimo mirties akivaizdoje, o dėl nesirinkimo. Mirtis – tapimas įprasta, paprasta, artima santarvėje su savimi, savo būtimi, per savęs supratimą. Nors, atrodo, ji praranda viską, ji atgauna save. O Kreonas, siekiąs išsaugoti ir užlaikyti tvarką, vis tiek galiausiai viską praranda, drauge praranda ir save.

Galiausiai galima paminėti, kad benamiškumą, svetimumą Heideggeris susieja su pačia filosofija ir cituodamas Novalį sako, kad būtent benamystė yra filosofiją motyvuojanti jėga. Filosofija yra namų ilgesys, potraukis visur būti kaip namuose Žr. Martin Heidegger, The Fundamental Concepts of Metaphysics: World, Finitude, Solitude, pp. 5–7. . Jei norime filosofuoti tinkamai, mes turime nesijausti pasaulyje kaip namuose. Turime siekti atgauti Dasein paslaptį [Geheimnis], jo Unheimlichkeit, nuo kurio priklauso Dasein išsilaisvinimas.

Išvados

Apibendrinant galima teigti, kad unheimlich (slėpiningumas) Heideggerio filosofijoje nurodo į žmogaus buvimą svetimu. Dasein keistumas, pasimetimas, nejaukumas, vokiškai nusakomas žodžiu Unheimlichkeit, atpažįstamas kaip pirmapradis ir pamatinis būties pasaulyje būdas, kuris kasdienybėje nuolat užslepiamas, bet nepanaikinamas. Tai nulemta žmogaus buvimo ontologiniame būties ir esinio skirtume.

Būtyje ir laike Dasein slėpiningumas ir svetimybė atsiskleidžia tiek kaip Dasein svetimumas sau, vidinis Dasein skilimas, tiek kaip svetimumas pasauliui. Dasein svetimybė atsiranda dėl jo buvimo įmesto į pasaulį [geworfener Entwurf] ir antra, laikiškumo, būties myriop. Tiek paties Dasein svetimybė, tiek pasaulio svetimybė atsiveria autentiškos baimės Angst akivaizdoje ir dėl sąžinės šauksmo.

Antrojoje straipsnio dalyje, analizuojant Antigonės mito haidegerišką interpretaciją, parodoma, kad vėlesniuose tekstuose žmogaus slėpiningumas ir svetimumas tampa pagrindine Heideggerio svarstoma problema. Čia svarbus tampa slėpiningumo, svetimumo ir benamiškumo ryšys. Žmogus, viena vertus, yra svetimas pasaulyje ir siekia jame įsikurti, tačiau taip tampa tik dar labiau svetimas būčiai. Žmogus yra įspraustas į šį ontologinį skirtumą ir pasirinkta Antigonės figūra yra būties istorinio atsivėrimo vieta. Parodoma, kad Heideggerio „Der Ister“ analizėje yra teigiamas ne tik žmogaus benamiškumas, bet ir jo įveikimas per būties supratimą.

Literatūra

• Critchley, Simon, “Enigma Variations: An Interpretation of Heidegger’s Sein und Zeit,” Ratio, 2002, vol. 15, no. 2, p. 154–175.
• Critchley, Simon, “The Null Basis-Being of a Nullity, or between Two Nothings: Heidegger’s Uncanniness” | Richard Kearny, Kascha Semonovitch (eds.), Phenomenologies of the Stranger, New York: Fordham University Press, 2011, pp. 145–154.
• Geiman, Clare Pearson, “Heidegger’s Antigones” | Richard Polt, Gregory Fried (eds), A Companion to Heidegger’s Introduction to Metaphysics, New Haven: Yale University Press, 2001, pp. 161–182.
• Heidegger, Martin, „Apie humanizmą“, vertė Arvydas Šliogeris | Bronislovas Kuzmickas, Tomas Sodeika, Arūnas Sverdiolas (sud.), Gėrio kontūrai: iš XX a. užsienio etikos, Vilnius: Mintis, 1989, p. 224–260.
• Heidegger, Martin, Being and Time, tr. Joan Stambaugh, Albany, NY: State University of New York Press, 1996.
• Heidegger, Martin, Being and Time, tr. John Macquarrie, Edward Robinson, New York: Harper, 2008.
• Heidegger, Martin, Būtis ir laikas, vertė Tomas Kačerauskas, Vilnius: Technika, 2014.
• Heidegger, Martin, Die Grundprobleme der Phänomenologie, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1989.
• Heidegger, Martin, Einführung in die Metaphysik, Tubingen: M. Niemeyer, 1998.
• Heidegger, Martin, Hölderlin’s Hymn “The Ister,” tr. William McNeill, Julia Davis, Bloomington: Indiana University Press, 1996.
• Heidegger, Martin, Introduction to Metaphysics, tr. Gregory Fried, Richard Polt, New Haven: Yale University Press, 2000.
• Heidegger, Martin, Pathmarks, tr. William McNeill, Cambridge-New York: Cambridge University Press, 1998.
• Heidegger, Martin, Sein und Zeit, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1977.
• Heidegger, Martin, The Fundamental Concepts of Metaphysics: World, Finitude, Solitude, Bloomington: Indiana University Press, 1995.
• Heidegger, Martin, Über den Humanismus, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1949.
• Husserl, Edmund, Psychological and Transcendental Phenomenology and the Confrontation with Heidegger (1927–1931), translated and edited by Thomas Sheehan, Richard E. Palmer, Dordrecht; Boston: Kluwer Academic Publishers, 1997.
• Richardson, William J., “Heidegger and the Strangeness of Being” | Richard Kearny, Kascha Semonovitch (eds.), Phenomenology of the Stranger, New York: Fordham University Press, 2011, pp. 155–167.
• Saldukaitytė, Jolanta, „M. Heideggeris ir pagrindinės fenomenologijos problemos: ontologinis skirtumas“, Problemos, 2009, t. 76, p. 99–111.
• Sofoklis, „Antigonė“, vertė Antanas Dambrauskas | Eschilas, Sofoklis, Euripidas, Antikinės tragedijos, sudarė Henrikas Zabulis, Vilnius: Vaga, 1988.
• Steiner, George, Antigones, New Haven: Yale University Press, 1996.
• Waldenfels, Bernhard, Phenomenology of the Alien: Basic Concepts, tr. Alexander Kozin, Tanja Stähler, Evanston, Ill.: Northwestern University Press, 2011.
• Withy, Katherine, Heidegger on Being Uncanny, Harvard University Press, 2015.
• Хайдеггер, Мартин, Бытие и время, перевод. Владимир Вениаминович Бибихин, Санкт-Петербург: Наука, 2002.

On Dasein Being Strange and Uncanny

Summary. The author analyses the phenomenon of unheimlich (uncanny) in Heidegger’s philosophy, first, by sorting out several of its aspects such as strangeness, mystery, unhomeliness, etc., and, second, by clarifying how this phenomenon appears in and as self-awareness. The first part of the article examines the uncanniness of Dasein in Being and Time. By analysing Dasein as being-in-the-world rooted in anxiety, in contrast to fear, unsurpassable strangeness and inner alienation of Dasein are revealed. The second part of the article turns to uncanniness as elaborated by Heidegger in two later lectures, one in 1935 and the other in 1942. In both of them, Heidegger unveils the meaning of uncanniness by the hermeneutic of the myth of Antigone.

Keywords: Martin Heidegger, Dasein, being, strangeness, uncanny, unhomely, Antigone.