Heideggerio tekste, skirtame Holderlino himnui „Der Ister“ („Dunojus“) Žr. Martin Heidegger, Hölderlin’s Hymn “The Ister,” 1996. , deinon terminui (kaip, beje, ir daugeliui kitų Kai kurie kritikai pabrėžia, kad 1935-ųjų ir 1942-ųjų metų Heideggerio vartojami terminai ir interpretacijos pasikeičia iš esmės (žr. Clare Pearson Geiman, “Heidegger’s Antigones,” p. 173). ) suteikiama vėl kiek kitokia prasmė. Kitaip interpretuojama ir pati Antigonė, ir žmogus. Įtampą tarp esinių ir žmogaus būties, pasaulio perkūrimo, keičia slėpimosi ir atverties, Wesen ir Unwesen, šviesos ir tamsos, saulėlydžių ir šešėlių žaismė. Neautentiškumas ir autentiškumas nusakomas pasitelkiant Kreono ir Antigonės figūras. Richardsono pastebėjimu, tokia Heideggerio Kiti kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad šis Heideggerio pasirinkimas yra kiek netikėtas dėl to, kad jam nėra būdinga pasirinkti literatūrinius personažus iliustruoti filosofiją, juolab kad šis personažas yra moteris (žr. Katherine Withy, Heidegger on Being Uncanny, pp. 178–179). analizė neredukuojamai Dasein svetimybei suteikia „kūną ir kraują“, o Dasein svetimumas išsaugomas tiek ontine, tiek ontologine prasme Žr. William J. Richardson, “Heidegger and the Strangeness of Being,” p. 166–167. .
Deinon laikydamas ne tik Antigonės tragedijos svarbiausiu žodžiu, bet ir apskritai graikų, šio žodžio analizei Heideggeris paskaitose Holderlinui skiria daug dėmesio, tačiau apibendrintai galima išskirti tris deinon tipus, atitinkamai turinčius po du aspektus: 1) gąsdinantis, baisus arba vertas pagarbos; 2) galingas, smurtingas arba mus užvaldantis ar mumis valdantis; 3) neįprastas kaip ypatingas, išskirtinis arba viršesnis Žr. Martin Heidegger, Hölderlin’s Hymn “The Ister,” p. 67. . Tačiau savo esme, jis nėra nei tik bijantis, nei tik galingas, nei tik neįprastas, nei kartu visi šie. Tai, kas esminga deinon, save slepia šioje savotiškoje šių trijų įvairovėje. Taigi čia, lyginant su Būtimi ir laiku ar netgi ir su Metafizikos įvadu, pabrėžiamas ne tik Dasein svetimumas, tačiau ir paties žmogaus baisumas, galingumas, išskirtinumas. Žmogus yra ir (pats) baisus, ir (kitus) gąsdinantis. Tai nėra tik tokia baimė, kuri yra įprasta, baimė iš bailumo. Deinon kelia ir pagarbią (dievų) baimę. Taigi tai ne tiek gąsdinanti, o veikiau paliepianti, kviečianti dievobaimingam nuolankumui. Tai ne nusisukimas nuo to, kas kelia baimę, bet atidus ir pagarbos kupinas atsigręžimas. Haidegeriškame kontekste tai nėra trūkumas ar tik pasyvumas priimti viską, kas nutinka. Taigi čia susipina kelios prasmės ir Heideggeris nelinkęs nė vienos iš jų atsisakyti.