Straipsnis Lietuvos kariuomenės rengimo karikatūriniai piešiniai laikraštyje „Karys“ XX amžiaus 3–4 dešimtmečiuose

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjami vaizduojamojo meno kūriniai – karikatūriniai piešiniai, publikuoti karinės spaudos laikraštyje Karys XX a. 3–4 dešimtmečiuose, kuriuose atsispindi Lietuvos kariuomenės kovinio rengimo realijos. Pirmasis pasaulinis karas, po jo sekusios Lietuvos Nepriklausomybės kovos, įtempti politiniai santykiai su kaimynine Lenkija ir artėjančio naujo pasaulinio karinio konflikto nuojautos nulėmė Lietuvos kariuomenės rengimo ir parengties tobulinimo gaires. Karių kovinis rengimas turėjo būti vienu iš pagrindinių elementų, nusakančių kariuomenės efektyvumą išsaugant valstybės suverenitetą, todėl šiam rengimui buvo skiriama daug dėmesio. Tuometėje karinėje spaudoje yra publikuota karikatūrinių piešinių, susijusių būtent su koviniu rengimu. Iš viso buvo publikuotos 667-ios karikatūros, iš kurių 114-a buvo tiesiogiai susijusios su koviniu rengimu, tai sudarė 17 % visų karikatūrų. Pateiktieji piešiniai ne visiškai atitinka tradicinės karikatūros sampratą, nes neturi satyros ar ironijos bruožų, visuose piešiniuose vyrauja linksmi vaizdai, kuriuos papildo humoristiniai tekstai. Išanalizavus šias karikatūras, išryškėja ne tik siekis populiarinti karių kovinį rengimą, bet ir propaguoti karinę tarnybą. Piešinių pagalba sukurtas patrauklus karinės tarnybos įvaizdis buvo aktualus tuometinių realijų kontekste, nes darė įtaką pilietiniam gyventojų sąmoningumui. Karikatūriniuose piešiniuose pasireiškiantys kovinio rengimo elementai atskleidžia Lietuvos kariuomenės vadovybės siekį populiarinti lauko taktines pratybas ir pėstininkus. Šiam siekiui įgyvendinti karikatūrų piešimui buvo pasitelkiami ne tik kariai, bet ir profesionalus karikatūristai.

Pagrindiniai žodžiai: kovinis rengimas, karikatūra, piešinys, spauda, karys.

Įvadas

Pirmasis pasaulinis karas, jį sekusios Lietuvos Nepriklausomybės kovos, įtempti politiniai santykiai su kaimynine Lenkija, vėliau Vokietija ir artėjančio naujo pasaulinio karinio konflikto nuojautos nulėmė Lietuvos kariuomenės rengimo ir parengties tobulinimo gaires. Karių kovinis rengimas turėjo būti vienu iš pagrindinių elementų, nusakančių kariuomenės efektyvumą išsaugant valstybės suverenitetą, todėl šiam rengimui buvo skiriama daug dėmesio. Tuometėje karinėje spaudoje buvo publikuojama įvairaus pobūdžio tekstų ir karikatūrinių piešinių, vaizdavusių kovinį rengimą. Tradicinė karikatūros samprata yra susijusi su humoristiniu ar satyriniu vaizduojamosios dailės, dažniausiai grafikos, kūriniu, kuriame pašiepiami, išjuokiami neigiami gyvenimo reiškiniai, žmonių ydos. Pagal tematiką karikatūros gali būti skirstomos į buitines, socialines, politines, portretines, t. y. šaržus. Karikatūrai būdingi hiperbolės, ekspresijos, grotesko, ironijos, metaforos elementai, kartais su vaizdu pateikiami ir sąmojingi piešinį komentuojantys tekstai, įgalinantys karikatūrą vadinti komiksu Žr. Ernst Hans Gombrich, Meno istorija, p. 564. . Pasaulyje karikatūrinių piešinių žanras, susijęs su portretine karikatūra, žinomas nuo XVI a., tuo metu ir karikatūra pradėjo formuotis kaip savarankiškas dailės žanras Žr. Ernst Kris, Ernst Hans Gombrich, “The Principles of Caricature,” p. 319. . Lietuvoje satyrinių iliustracijų su karikatūros apraiškomis galima sutikti XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje Žr. Tadas Adomonis, Klemensas Čerbulėnas, Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija, p. 166. . Tačiau pats karikatūrų piešimas Lietuvoje dėl istorinės raidos specifikos išpopuliarėjo tik XX a. 3-iajame dešimtmetyje, kai karikatūros buvo pradėtos plačiai publikuoti spaudoje Žr. Genovaitė Burneikienė, Dalia Dirvonaitė, Juozapas Vytas Urbonas (sud.), Žurnalistikos enciklopedija, p. 206. . Spaudoje pateikiamos karikatūros tarnauja kaip masinės komunikacijos priemonė ir yra lyg vizualinė retorika, padedanti perteikti informaciją Žr. Karin Kukkonen, “The Map, the Mirror and the Simulacrum: Visual Communication and the Question of Power,” p. 57. . Šiame straipsnyje bus nagrinėjamos karikatūros vienoje iš žiniasklaidos priemonių – Lietuvos kariuomenės laikraštyje Karys Karys – Lietuvos karių laikraštis, leistas 1920–1945 metais. Šio leidinio tikslas buvo ugdyti meilę tėvynei, karinę dvasią ir dorovę bei skleisti karo mokslą. Rašė krašto gynybos klausimais, dėdavo daug apysakų, eilėraščių, prisiminimų iš Nepriklausomybės kovų, įvairenybių ir istorinių straipsnių. Laikraštis turėjo kariuomenės gyvenimo, sporto, mokyklinio jaunimo ir humoro rubrikas (žr. Jonas Puzinas (red.), Lietuvių enciklopedija, 1957). . Šis periodinis leidinys pasirinktas dėl karikatūrų, susijusių su karių tarnybos realijomis, gausos. Straipsnyje taikant sociologinį kiekybinės ir kokybinės turinio analizės metodą bus siekiama atskleisti Lietuvos ginkluotų pajėgų kovinio rengimo ir su juo susijusių elementų refleksijas karikatūriniuose piešiniuose laikraštyje Karys, t. y. koks Lietuvos ginkluotųjų pajėgų rengimo vaizdinys buvo formuojamas ir ko juo buvo siekiama. Kiekybinės ir kokybinės turinio analizės metodas dažnai naudojamas žiniasklaidos priemonių tyrimuose, nes jo pagalba galima įvairiapusiškai įvertinti didelį kiekį specifinių duomenų, skirstant ir grupuojant juose esamą informaciją į prasmingas kategorijas.

Šis straipsnis – bandymas pažvelgti į kariuomenės istoriją nauju žvilgsniu, taikant socialinių mokslų metodologinę prieigą. Lietuvos kariuomenės kovinis rengimas istorikų darbuose yra nagrinėtas fragmentiškai, labiau orientuojantis į atskirus rengimo segmentus, o didžioji dalis Lietuvos kariuomenės tyrimų remiasi tradiciniais istorijos mokslo metodais Metodologinių prieigų taikymo Lietuvos kariuomenės istorijos tyrimuose novatoriškumu išsiskiria dvi Lietuvos istorikų publikacijos: Jono Vaičenonio straipsnis „Dvi kariuomenės – dvejopi tyrimai“ (2000), kuriame naudojamas lingvistinis metodas, ir Vytauto Jokubausko monografija „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas: Tarpukario Lietuvos atvejis (2014), kurios atskiruose skyriuose naudojami matematiniai metodai. .

Karikatūrose užfiksuoti kovinio rengimo elementai

Lietuvos karinė spauda užgimė neramiu valstybei ir kariuomenei metu, vykstant Lietuvos Nepriklausomybės kovoms. Lietuvos kariuomenės savaitinio laikraščio Karys pirmas numeris pasirodė 1920 metų spalio 18 dieną ir pakeitė nuo 1919 metų gegužės 22 dienos leistą Kariškių žodį. Per Nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį leidinio Karys tiražas išaugo aštuonis kartus, nuo 4 000 iki 33000 egzempliorių Žr. Genovaitė Burneikienė, Dalia Dirvonaitė, Juozapas Vytas Urbonas (sud.), Žurnalistikos enciklopedija, p. 207. . Šis laikraštis tapo vienu populiariausių karinės periodikos leidinių, skirtų ne tik kariams, bet ir plačiajai visuomenei. Paprastai kasmet buvo išleidžiami 52 numeriai, išskyrus 1939 metus, kai pasirodė 60 numerių, nes dėl rugsėjo 1-ąją prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo Karys buvo pradėtas leisti tris kartus per savaitę (iki 1939-ųjų pabaigos), o 1940 metais dėl birželio mėnesį prasidėjusios Sovietų Sąjungos okupacijos išleisti tik 26 numeriai.

Pirmieji piešiniai, turintys karikatūrai būdingų bruožų, pasirodė 1923 metais, per metus jų buvo išspausdinta aštuoni vienetai, iš kurių vienas – politinė karikatūra, o kiti piešiniai humoristiškai vaizdavo kareivio sargybos tarnybą, karinį sveikinimąsi ir kareivio elgesio momentus: „Maskvos nusiginklavimo konferencija“ Žr. Karys, 1923, nr. 2, p. 17. ; „Grandinis ir naujokas“ Žr. ten pat, nr. 13, p. 157. ; „Naujokus šaukiant“ Žr. ten pat, nr. 15, p. 177. ; „Kelkis tamsta“ Žr. ten pat, nr. 23, p. 272. ; „Kur važiuosi?“ Žr. ten pat, nr. 33, p. 385. ; „Kur lendi bjaurybe“ Žr. ten pat, nr. 37, p. 419. ; E. Jeneris, „Vaje“ Žr. ten pat, nr. 42, p. 463. ; „Kur eini geležinkeliu“ Žr. ten pat, nr. 51–52, p. 570. . 1924-aisiais ir 1925-aisiais nebuvo išspausdinta nei viena karikatūra, o 1926 metais pasirodė tik vienas piešinys, neturintis karikatūrai būdingų bruožų, jame pateikiami karinės taktikos vaizdai iš istorinės perspektyvos: „Kaip žmonės kariavo ir kariauja“ Žr. ten pat, 1926, nr. 48, p. 408. . 1927 metais pasirodė keturios karikatūros. Dvi politinės, viena jų vaizdavo futuristinį karį – pėstininko ir lakūno samplaika: „Ateities kareivis“ Žr. ten pat, 1927, nr. 6, p. 68. ; kita – lenkų karius: „Kaip lenkų kareiviai elgiasi viešose vietose“ Žr. ten pat, nr. 8, p. 84; nr. 15, p. 148. . Išskirtinė yra paskutinė tų metų karikatūra, atitinkanti komiksų tipą: tai pirmasis toks piešinys laikraštyje Karys („Komiksas“ Žr. ten pat, nr. 51–52, p. 496. ). Piešinyje humoristiškai vaizduojamas neleistinas kareivio elgesys – pasišalinimas iš kareivinių teritorijos ir su tuo susijęs atpildas – drausminė nuobauda, piešinyje esama ir meilės motyvo.

1928 metais jau publikuojama penkiolika karikatūrų. Tais metais laikraštyje atsiranda speciali humoro rubrika Kuprinės pabiros, kurioje buvo spausdinama įvairi karinės tarnybos komiška kūryba: eilėraščiai, feljetonai, anekdotai, karikatūros ir pan. Tokios skilties atsiradimas leido plėtotis karikatūros žanrui, o tų metų piešiniuose jau galima išskirti kovinio rengimo vaizdus, pavyzdžiui, jie ryškus karikatūroje „Šaudymo metu“. Karikatūra šmaikščiai vaizdavo priverstinę kario kovą su šiltuoju metu puolančiais vabzdžiais, trukdydavusiais jam per šaudymo pratybas:

1929 metais karikatūrų skaičius žymiai padidėjo, o 9-iuose iš 43-jų piešinėlių tiesiogiai vaizduojamos kovinio rengimo realijos. Greta pėstininkų karikatūrose atsiranda nauji veikėjai: kavaleristai ir artileristai. Keturios karikatūros rodo kavalerijos dalinio kareivių veiksmus su žirgu: „Maskavimasis“ Žr. Karys, 1929, nr. 9, p. 151. ; „Operacija ne iš to galo“ Žr. ten pat, nr. 28, p. 479. ; „Ot ir „paėmiau“ barjerą“ Žr. ten pat, nr. 29, p. 496. ; Benerumša, „Filosofija“ Žr. ten pat, nr. 34, p. 575. .

Karikatūra „Maskavimasis“, vaizduojanti naujoko pastangas išmokti jodinėti ir maskuotis, įdomi dėl komiško kavaleristo maskavimosi pateikimo. Tuo laiku artilerijos ir sunkiųjų kulkosvaidžių kariai buvo geriau susipažinę su maskuotės principais ir jų taikymu, o kavalerijos kariai stokojo patirties. Kitose dvejose tų metų Karyje išspausdintose karikatūrose išsiskiria kareivio ir šautuvo neatskiriamumo vaizdinys, šautuvo dalys šmaikščiai sugretinamos su gamtos ir buities daiktais, keliamos dalių pažinimo problemos: „Kaip atrodo naujokui šautuvas žiūrint pro diafragma“ Žr. Karys, 1929, nr. 23, p. 395. ; J. M., „Svarbiausioji šautuvo dalis“ Žr. ten pat, nr. 46, p. 775. . Dvi karikatūros pateikia kareivių rikiuotės mokymosi ypatumus ir viena – artileristų patirtą diskomfortą, transportuojant pabūklus per akmeninį miesto grindinį: „Inspektorinio apžiūrėjimo metu“ Žr. ten pat, nr. 30, p. 511. ; Benerumša, „Miesto „bruku“ (grindiniu)“ Žr. ten pat, nr. 36, p. 607. .

Kitais metais bendras karikatūrų kiekis padidėjo iki 46, iš jų taip pat 9-ios yra tiesiogiai susijusios su koviniu rengimu. Viename iš piešinių, turinčių komiksui būdingų bruožų, futuristine maniera ne tik vaizduojami pėstininkas ir artileristas, bet pirmą kartą atsiranda ir karo lakūnas:

Piešinio veikėjai naudojasi nerealiais arba pasaulyje tik pradėtais kurti ginklais, padedančiais kariui mūšio metu, pavyzdžiui, pėstininkai visą kūną dengiančiais apsauginiais šalmais, šautuvais su lanksčiu vamzdžiu, artileristai – pabūklu, kurio šaudymo nuotolis siekia 1 000 kilometrų, o aviatorius – nuotoline bepiločių orlaivių valdymo sistema. Galima manyti, kad ši karikatūra parodo išaugusį susidomėjimą naujų ginklų kūrimu. Kita įdomi karikatūra simbolišku vamzdžio įvaizdžiu perteikia privalomos karinės tarnybos etapus:

Greta šių karikatūrų yra perspausdintas 1929 metais publikuotas piešinys, pasakojęs, kaip artileristas transportuoja pabūklą. Dabar piešiniui tekstinio paaiškinimo pagalba suteiktas kiek kitoks turinys. Pridėjus žodžius: „Taip Jurgis įsivaizdavo tarnybą artilerijoje“, karikatūra įgavo naują prasmę – išryškinama naujai pašaukto atlikti karinę tarnybą kareivio baimė patekti į artilerijos dalinį, kur gali kilti nepatogumai transportuojant pabūklus Žr. Karys, 1930, nr. 22, p. 437. . Šis atvejis parodo, kad karikatūrų tekstiniai prierašai turi svarbią reikšmę, nes daro įtaką karikatūros prasmės suvokimui, netgi leidžia geriau interpretuoti siekiamą perteikti mintį. Likusios šešios tų metų karikatūros susijusios su manevru (lauko pratybų) tema: J. Martinaitis, „Drausmės galia“ Žr. ten pat, nr. 31, p. 618. ; „Irgi manevrų žygis“ Žr. ten pat, nr. 42, p. 851. ; „Manevrų talkininkai“ Žr. ten pat, nr. 43, p. 873. . Čia komiškai pateiktos lauko pratybų realijos, kaip: neleistinas kareivio miegas pratybų metu, bandymas patogiau patekti į pratybų vietą, tarpininkai, kurie pratybų metu fiksuodavo fiktyvius žuvusiuosius, dažnai į pratybas atsilankantys vaikai.

1931 metais buvo publikuotos 38 karikatūros, iš jų 5-ios tiesiogiai susijusios su koviniu rengimu. Jose vaizduojamos tik pėstininkų lauko pratybos: šaudymas, sunkiojo kulkosvaidžio priežiūra, taktiniai pratimai ir gyvenimas lauko sąlygomis: Bernst, „Kaip jaunas kareivis supranta šaudymo trajektorija“ Žr. ten pat, 1931, nr. 4, p. 78. ; J. Martinaitis, „Kaip naujokas Jonas Bauga ilgus rūbus greit išaugo“ Žr. ten pat, nr. 19, p. 386. ; J. Martinaitis, „Stovykla“ Žr. ten pat, nr. 27, p. 546. ; Bernst, „Istorija apie mane ir mano draugą „Maximą“ Žr. ten pat, nr. 33, p. 666. ; „Mūsų vienintele laime“ Žr. ten pat, nr. 50, p. 1018. .

1932 metais jau randamos 55 karikatūros, o tiesiogiai atspindinčiųjų kovinio rengimo elementus yra 13-a. Atsiranda kiek kitokio tipažo karikatūrų: jos vaizduoja kareivio fantazijas ir svajones, susijusias su noru palengvinti ginklo priežiūros rutiną. Tai – mechaninis ginklo vamzdžio valytuvo taikymas, sunkiojo kulkosvaidžio transportavimas motorizuota priemone, kareivio judėjimą palengvinantys specialus batai, gigantiškų tinklų taikymas, kad aviacijai būtų lengviau neutralizuoti pėstininkus: „Patentuotas eil. Kiškio išradimas“ Žr. Karys, 1932, nr. 5, p. 98. ; „Eil. Kiškio išradimas“ Žr. ten pat, nr. 6, p. 118. ; „Patentuotas eil. Kiškio išradimas“ Žr. ten pat, nr. 8, p. 166. .

Karikatūros rodo, su kokiais sunkumais ir priverstiniais darbais kareiviai susidurdavo tarnybos metu. Išsiskiria dar viena karikatūra, kurioje vaizduojami ne kariai, o vaikai, tik vaikų žaidimai smėlio dėžėje susiejami su kariuomenės mokymu: mat, smėlio dėžėse kareiviai, išklausė teorinių paskaitų kareivinėse, mokydavosi taktinių veiksmų:

1933 metais bendras laikraštyje publikuojamų karikatūrų skaičius sumažėjo iki 36, o koviniam rengimui skirtos tik 7-ios karikatūros. Iš jų išsiskiria karikatūra „Kariškų margučių parodėlė“, kurioje persipina Šv. Velykų šventės ir kareivių naudojamos ginkluotės bei kitų daiktų motyvai (J. Martinaitis, „Kariškų margučių parodėlė“ Žr. Karys, 1933, nr. 15, p. 310. ). Karikatūroje aštuonios velykinių kiaušinių formos yra panaudotos nupiešti įvairius karinius elementus, būdingus skirtingoms kariuomenės ir ginklų rūšims, pavyzdžiui: pėstininkui – šautuvas ir durtuvas, kavaleristui – žirgas, artileristui – pabūklas, lakūnui – lėktuvas, ryšininkui – ryšio aparatas, inžinieriui – sprogmenys ir kasimo priemonės, ne rikiuotės kareiviui – remonto įrankiai, raštininkui – rašymo reikmenys. Taip progine laikytinoje karikatūroje vaizdai ir juos komentuojantys trumpi tekstai humoristiškai pristato kareivius iš skirtingų kariuomenės ir ginklų sričių. Kitoje karikatūroje šmaikščiai vaizduojamos šaudymo pratybos, tiksliau, netaiklus šauliai:

1933 metų 44-ame laikraščio numeryje spausdinama išskirtinė šmaikšti alegorinė karikatūra: medyje esančiame lizde įstatytas sunkusis kulkosvaidis, karikatūra turi prierašą „Kulkosvaidžio „lizdas“, arba kaip jį ne kariai dažnai įsivaizduoja“. Tai pirma karikatūra, kurioje nėra vaizduojamas žmogus: