Daugumoje tipologijų tiesiogiai ar netiesiogiai atsiranda postpozityvizmas. Jau pagal pavadinimą aišku, kad postpozityvizmas esmingai susijęs su pozityvizmu, tad siekiant geriau suprasti postpozityvizmą, tikslinga pirmiausia suprasti, kas yra pozityvizmas.
Pozityvizmo pagrindėju laikomas XIX a. gyvenęs A. Comte, kuris paskelbė, jog žemiausia žinojimo stadija yra teologinė (kai įvykiai yra aiškinami supernaturaliais dalykais, pvz., Dievų valia), kiek aukštesnė – metafizinė, arba abstrakčioji (kai įvykiai yra aiškinami abstračiais dalykais ar jėgomis), o aukščiausia – pozityvioji, arba mokslinė (kai įvykiai yra aiškinami remiantis tiesioginiu stebėjimu ir pats paaiškinimas apsiriboja teiginiais apie įvykių priežasties ir pasekmės ryšį)
. Šis A. Comte samprotavimas turi savo priešistorę, kurioje glaudžiai persipynė daugiau negu dviejų tūkstantmečių idėjos. Priešistorė yra susijusi su filosofijos, religijos ir mokslo santykiais, o pačios jos ištakos glūdi antikoje, kai Vakarų kultūroje religija ir filosofija išsiskyrė į atskiras sritis ir taip išryškėjo skirtumas nuo Rytų kultūros, kurioje religijos ir filosofijos santykis išliko labai glaudus: faktiškai Rytų religijos buvo filosofinės, ypač – brandžiosios religijos, o pačias religijas kūrė filosofai
. Bet Vakarų kultūroje viduramžiais filosofija susipina su teologija ir gamtotyra, o teologija pradedama laikyti aukščiausiu mokslu
. Viduramžių mokslo „pagamintą“ žinojimą A. Comte ir laiko paties žemiausio lygio. Vakarų žinijos situacija sparčiai keitėsi XVII–XVIII a., prasidėjus naujiesiems laikams, kai, A. Šliogerio
teigimu, teologija „atsiskyrė“ nuo filosofijos, tačiau filosofija persipynė su gamtotyra, ir todėl, kalbant apie naujųjų laikų mąstytojus, sunku nusakyti, kas jie buvo – filosofai ar gamtotyrininkai. Argumentuodamas šią mintį, autorius pažymi, kad naujųjų amžių filosofai nusigręžė nuo Dievo ir atsigręžė į žmogaus ir gamtos pažinimą, pirmiausia ieškodami būdų, kaip gamtą pritaikyti žmogaus reikmėms, o vėliau – kaip pertvarkyti patį žmogų ir žmonių visuomenę. Reaguodamas būtent į tą situaciją A. Comte norėjo tarsi pravesti demarkacinę liniją tarp filosofijos ir mokslo – metafizinę žinojimo stadiją apibūdino kaip aukštesnę nei teologinė, tačiau žemesnę, palyginti su pozityviąja (t. y. tiesiogine) moksline. Šios idėjos, be to, persipynė su XIX a. įsitvirtinusia visuomenės pažangos idėja, kurią nusakė trys elementai: kad istorija yra prasminga, kad ši istorija juda nuo mažesnio gėrio prie didesnio, kad ši evoliucija yra neribota ir neišvengiama
. Ši teorija įkvėpė A. Comte pagrįsti sociologiją kaip mokslą, skirtą visuomenės pažangai skatinti, atsižvelgiant į mokslinius jos evoliucijos dėsnius. Mokslas buvo „užkeltas ant pjedestalo“ ir, kaip teigia J. Habermas
, pozityvizmas moksliškumui suteikė beveik religijos statusą ir šį reiškinį pavadino scientizmu. Bet A. Šliogeris
atkreipia dėmesį, kad iš esmės mokslu buvo laikoma matematinė-eksperimentinė gamtotyra su vyraujančia orientacija į tiriamųjų dalykų matematinį aiškinimą ir eksperimentus. Norėdamas pagrįsti sociologiją kaip mokslą A. Comte atsižvelgė į tokią mokslo sampratą, tad jo deklaravimas, kad socialinius reiškinius sociologijos mokslas turi tirti kaip gamtos mokslų reiškinius, atrodo visai logiškas. Tolesnis logiškas žingsnis, turint omenyje mokslo metodų supratimą, – pripažinti, kad tiriant socialinius reiškinius iš esmės reikia naudoti matematinį aiškinimą ir eskperimentus. O tokio tyrimo rezultatai turi būti teiginiai, paaiškinantys priežasties ir pasekmės ryšį – kaip tai numato pozityvioji (t. y. mokslinė) žinojimo stadija. Taip pat logiškai visame šiame kontekste atrodė deklaravimas, jog socialinių mokslų tyrėjas gali ir turi atsiriboti nuo savo nuostatų, vertybių ir užimti nešališką poziciją, kad galėtų objektyviai ištirti socialinius reiškinius.