Straipsnis Bronislovas Bitinas – ryškiausias XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios postpozityvizmo atstovas Lietuvos edukologijoje

Santrauka. Bronislovas Bitinas – neabejotinai iškiliausias XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios edukologijos tyrimų metodologas Lietuvoje. Nepaisant daugiametės ir įvairialypės metodologinės veiklos jis nėra įvardijęs filosofijos, kuria grindžia savo metodologinę sistemą. Straipsnyje pateikiami argumentai, liudijantys, kad B. Bitiną galime laikyti ryškiausiu postpozityvizmo atstovu Lietuvoje.

Pagrindiniai žodžiai: Bronislovas Bitinas, tyrimų metodologija, postpozityvizmas, pozityvizmas, edukologija.

Įvadas

Profesorius Bronislovas Bitinas – didis mokslinis vadovas. Tai gali patvirtinti kiekvienas iš jo mokinių. Žmoniški santykiai, pagarba, mokslinė tiesa ir teisingumas – visa tai kuo puikiausiai jį charakterizuoja. Didelė laimė, kad būtent jis tapo mano moksliniu vadovu, mano viso akademinio gyvenimo Mokytoju.

Viskas persipynė mano mintyse ir širdyje, kai vieną dieną prieš trejus metus Profesorius paskambino ir paprašė parašyti įžanginį straipsnį jo rinktinių raštų antrajam tomui, kuriame jis pateikė, jo supratimu, brandžiausius metodologinius mokslo kūrinius. Viena vertus, nudžiugau, kad mano Mokytojas paprašė parašyti straipsnį būtent mane – tai supratau kaip didelio pasitikėjimo ženklą. Kita vertus, išsigandau, nes pajutau didžiulę atsakomybę – juk turiu ne tik pristatyti savo Mokytojo metodologinius darbus, bet ir išsakyti savo nuomonę apie juos, taigi – savotiškai juos įvertinti. Vertinimas – visuomet sunkus ir atsakingas darbas, bet savo mokytojo darbų vertinimas!.. Toks vertinimas nepalyginamai sudėtingesnis nei įprastas. Jaučiausi kaip mokinė, kuri turi rasti teisingą atsakymą į išskirtinai sudėtingą klausimą, o Mokytojas neduoda jokių užuominų. Straipsnį parašiau. Rašydama daug skaičiau ir vis galvojau galvojau. Bet sunkiausias momentas buvo tuomet, kai jį baigiau. Nė karto gyvenime daugiau nepatyriau tokios situacijos – baigiau straipsnį, bet bijojau jį išsiųsti savo Mokytojui. Visą savaitę skaičiau ir skaičiau iš naujo tą straipsnį, vis gludinau sakinius ir vis kankinausi galvodama – ar aš nesuklydau? Ar jis pats irgi galvoja apie savo metodologines idėjas taip, kaip aš galvoju? Ar neužgausiu savo Mokytojo? Mintis, kaip „atspėti“ savo mokytojo gilumines mintis ir jo neužgauti, mane varė iš proto. Vis dėlto pagaliau paspaudžiau „siųsti“ mygtuką ir nusiunčiau savo straipsnį Profesoriui ir po kelių valandų gavau atsakymą, kuriame jis „palaimino“ straipsnį. Širdis atlėgo. Dabar aš drąsiai galiu teigti, kad mano Mokytojas sutinka su tuo, kad jis savo metodologija atstovauja postpozityvizmui. Šiame straipsnyje noriu plačiau pateikti savo argumentus, kodėl „priklijavau“ savo Mokytojui postpozityvisto etiketę.

Profesorius B. Bitinas gerai žinomas edukologijoje kaip mokslininkas, labai daug nuveikęs plėtojant edukologijos tyrimų metodologiją Lietuvoje ir už jos ribų – visų pirma, turiu mintyje buvusią Tarybų Sąjungą, kuriai kelis dešimtmečius priklausė Lietuva. Savo supratimą apie edukologinio tyrimo metodologiją ir įvairius jos aspektus B. Bitinas pristatė keliose knygose ir keliose dešimtyse mokslinių straipsnių, daugelyje mokslinių konferencijų, dalyvaudamas rengiant edukologijos mokslininkus, įvairiuose pasisakymuose. Tačiau jis niekur nedeklaravo filosofijos, kuria grindžiama jo metodologija. Yra gerai žinoma, kad edukologijos tyrimo metodologija priklauso nuo filosofijos, kurios laikosi metodologas, ir konkrečios metodologijos originalumą galima geriau suprasti, suvokiant filosofinius tyrimo metodologijos pagrindus. Todėl natūralu, kad kyla klausimas apie B. Bitino filosofinę poziciją, kuri nulėmė jo supratimą apie edukologijos tyrimą, pateiktą metodologiniuose darbuose ir visoje plačioje metodologinėje veikloje.

Pirmiausia straipsnyje pateikiama trumpa B. Bitino metodologinių darbų apžvalga, po to – aptariamas postpozityvizmas kaip specifinė tyrimų metodologiją grindžianti filosofija. Galiausiai atskleidžiamos B. Bitino metodologinės idėjos, patvirtinančios postpozityvistinį jų pagrindą.

1. B. Bitino metodologinių darbų apžvalga

Pirmasis stambus B. Bitino metodologinis darbas – tai 1971 m. rusų kalba išleista knyga „Daugiamatė analizė pedagogikoje ir pedagoginėje psichologijoje“. Aprašydamas šios knygos atsiradimo istoriją B. Bitinas Žr. Bronislovas Bitinas, Gyvenimas ugdymo verpetuose, 2010. pasakojo, kad domėtis matematinių metodų taikymu pedagogikoje XX a. 7-ąjį dešimtmetį jį – tuo metu rašantį pedagogikos kandidato disertaciją jauną filologą – paskatino prof. A. Gučas, atkreipęs dėmesį į tai, kad užsienio mokslininkams gerai žinomi matematiniai metodai Lietuvos mokslininkams yra sunkiai suprantami. Žinoma, kad Lietuvos mokslininkai, kaip ir kiti Tarybų Sąjungos mokslininkai, buvo atskirti „geležine uždanga“ nuo kitų valstybių, tad užsienyje gvildenamos mokslinės idėjos čia sunkiai patekdavo. Mokslininkams buvo prieinami tik centrinių bibliotekų užsakomi kai kurie moksliniai leidiniai, tačiau jų supratimą ribojo prastas užsienio kalbų mokėjimas. Pirmieji daugumai mokslininkų suprantama rusų kalba leidiniai buvo 1960 m. rusiškai publikuota knyga apie matematinę statistiką Žr. Морис Кендалл, Теория статистики, 1960. bei knyga apie daugiamatę statistinę analizę Žr. Теодор Андерсон, Введение в многомерный статистический анализ, 1963. . O 1964 m. buvo apginta daktaro disertacija apie matematinius ir kibernetinius metodus pedagogikoje ir pedagoginėje psichologijoje Žr. Лев Борисович Ителсон, Математические и кибернетические методы в педагогике, 1964. . Tokioje situacijoje B. Bitinas Žr. Bronislovas Bitinas, Gyvenimas ugdymo verpetuose, 2010. pats savarankiškai stengėsi susidoroti su matematinių metodų taikymo pedagogikoje problema, tačiau, kaip jis pats pripažįsta, bandymai buvo nesėkmingi ir tai paskatino jį studijuoti matematiką Vilniaus universitete, kad pats suprastų ir kitiems parodytų matematinių metodų naudą ugdymo mokslui. Baigęs matematikos studijas 1966 m. ir tais pačiais metais apgynęs pedagogikos kandidato disertaciją, B. Bitinas sutelkė dėmesį į matematinių metodų taikymo pedagoginiuose tyrimuose metodologines problemas ir parengė daktaro disertaciją „Методологические проблемы выявления научной информации в педагогическом исследовании“ („Mokslinės informacijos išgavimo pedagoginiame tyrime metodologinės problemos“) Čia ir kitur vertimas iš rusų ir anglų kalbų – straipsnio autorės. , kurią apgynė 1971 metais. Kartu Profesorius atkreipė dėmesį į tuo metu Tarybų Sąjungoje menkai žinomą ir netgi dalies šios šalies mokslininkų nepripažįstamą problemą – daugiamatės analizės taikymą pedagogikos ir psichologijos tyrimuose. Taip 1971 m. išleista B. Bitino knyga „Многомерный анализ в педагогике и педагогической психологии“ („Daugiamatė analizė pedagogikoje ir psichologijoje“) tapo „pirmąja kregžde“ Tarybų Sąjungoje, parodžiusia kelią šalies pedagogams ir psichologams, kaip taikyti daugiamatės statistikos metodus atliekant tyrimus. Knyga turėjo nepaprastą akademinę sėkmę ir sulaukė didelio tyrėjų pripažinimo: pedagogikos katedros pradėjo rūpintis daugiamatės statistikos taikymu ugdymo tyrimuose, kai kurie Maskvos, Leningrado, Kijevo moksliniai centrai įtraukė daugiamatės analizės tematiką į aspirantų metodologinį rengimą Žr. Bronislovas Bitinas, Gyvenimas ugdymo verpetuose, p. 64. .

Nors minėta knyga laikytina ryškiausiu ir plačiausią sklaidą už Lietuvos ribų turinčiu B. Bitino metodologiniu veikalu, kurioje Profesorius pirmą kartą aiškiai deklaravo savitą metodologijos supratimą, be jos, 1960–1970 m. jis publikavo ir kitus metodologinius veikalus, kuriuose atskleidė savo požiūrį į matematinių metodų taikymą pedagogikoje, o kartais – ir psichologijoje. Pats B. Bitinas to meto svarbiausiomis publikacijomis laiko ir 2013 m. išleistų Rinktinių raštų II tome mini knygą „Statistiniai metodai pedagogikoje ir psichologijoje“ (1974) bei lietuvių kalba publikuotus straipsnius „Koreliacija ir faktorių analizė pedagoginiuose tyrimuose“ (1968), „Dispersinė-koreliacinė antramečiavimo duomenų analizė“ (1968), „Mokomųjų testų kokybės tikrinimas“ (1970). Taip pat rusų kalba publikuotus straipsnius „О многомерном подходе к анализу педагогических явлений“ („Apie daugiamatę prieigą analizuojant pedagoginius reiškinius“, 1970), „Измерение в педагогическом исследовании“ („Matavimas pedagoginiame tyrime“, 1972), „Методологические вопросы измерения свойств личности учащихся“ (Moksleivio asmenybės savybių matavimo metodologiniai klausimai, 1973), „Методы многомерного анализа в педагогическом исследовании“ („Daugiamatės analizės metodai pedagoginiame tyrime“, 1976), „Некоторые проблемы измерения результатов воспитания учащихся“ („Kai kurios auklėjimo rezultatų matavimo problemos“, 1976) ir kt.

Lygiagrečiai su matematinių metodų įsitvirtinimu socialiniuose moksluose užsienyje buvo kuriamos ir statistinės programos, kurių paskirtis buvo palengvinti statistinę duomenų analizę. Pvz., jau 1968 m. Čikagos universitete buvo paskelbta N. H. Nie, D. H. Bent ir C. H. Hull sukurta dabar gerai žinoma ir visame pasaulyje paplitusi SPSS programa. Tačiau Tarybų Sąjungoje SPSS programa ir kitos užsienyje sukurtos programos buvo neprieinamos, tad taikant statistinę analizę reikėdavo atlikti daugybę skaičiavimų aritmometrais. Suvokdamas šį esminį trikdį ir siekdamas paspartinti daugiamatės statistinės analizės skverbimąsi į edukologijos tyrimus bei prisidėti prie jų kokybės kėlimo, prof. B. Bitinas žengė itin reikšmingą žingsnį – jis nusprendė inicijuoti specialios kompiuterinės programos kūrimą. 1974 m. pasikvietęs programuotoją R. Paulavičių kartu pradėjo kurti tokią programą. Naujoji programa R. Paulavičiaus ir B. Bitino jėgomis buvo kuriama dešimtmetį ir pavadinta „PAULA“. Programa „PAULA“ aprašyta (rusų kalba, nes tai atitiko programos pirkėjų poreikius) leidinyje „Pedagoginių duomenų analizės taikant ESM sistema“ (1987); jos variantas „SKIBIS“ lietuvių kalba (parengtas atsižvelgus į programavimo pokyčius) išleistas 2008 metais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prof. B. Bitinas faktiškai atsidūrė edukologijos mokslo pionierių gretose – programos „PAULA“ kūrimas vyko beveik lygiagrečiai su SPSS programos kūrimu ir buvo itin modernus bei reikšmingas žingsnis Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje 1990 m. B. Bitino metodologiniai darbai tapo dar brandesni – nuo matematinių metodų taikymo pedagogikoje ir iš dalies psichologijoje problemų analizės Profesorius perėjo prie labiau sistemiško požiūrio į edukologinius tyrimus. Pirmuosius tokio sistemiško požiūrio rezultatus galima pamatyti 1998 m. išleistame vadovėlyje „Ugdymo tyrimų metodologija“, vėliau – 2002 m. išleistoje knygoje „Pedagoginės diagnostikos pagrindai“. Pačiu brandžiausiu šio kūrybos etapo veikalu laikytina 2006 m. išleista knyga „Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas“. Šioje knygoje B. Bitinas pateikia savąją edukologinio tyrimo sampratą, aptaria ugdymo teiginių verifikacijos problematiką, diagnostinės informacijos rinkimo ir duomenų analizės būdus ir technikas. Edukologijos mokslininkams gerai žinomi ir brandūs B. Bitino metodologiniai straipsniai, atspindintys jo sisteminį požiūrį į edukologijos tyrimą: „Edukologinių tyrimų metodologiniai vingiai“ (2006), „Disertacinis tyrimas: tikrovės nuotrauka ir kūrybinė intervencija“ (2011) ir kiti. Minėtos knygos ir straipsniai reikšmingai prisidėjo prie edukologijos mokslo plėtojimo atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, nes iš jų mokėsi daktaro disertacijas rengiantys doktorantai ir jų vadovai, pradedantieji ir patyrę edukologijos tyrėjai.

Nors B. Bitinas „startavo“ edukologijos tyrimų metodologijoje kaip matematinių metodų taikymo pagrindėjas ir propaguotojas, jis tapo pirmojo Lietuvoje kokybinių tyrimų metodologijos vadovėlio Žr. Bronislovas Bitinas, Liudmila Rupšienė, Vilma Žydžiūnaitė, Kokybinių tyrimų metodologija, 2008. bendraautoriu ir šiame vadovėlyje parašė skyrių apie kokybinių tyrimų metodologinį kontekstą – tai iš pirmo žvilgsnio visai nedera su visa ankstesne Profesoriaus kūryba. Tačiau tai – svarbus faktas, parodantis B. Bitino metodologijos pozicijos atvirumą naujam žinojimui, kuris vis labiau skverbėsi į Lietuvą, kai buvo atkurta nepriklausomybė sugriuvus „geležinėms uždangoms“ ir įsitvirtinant laisvai akademinei komunikacijai su moksliniu pasauliu. Kaip kadaise, XX a. 7-ąjį dešimtmetį, B. Bitinas sutelkė dėmesį į matematinių metodų taikymą pedagogikoje, nes šalyje buvo jaučiamas tokio taikymo metodologijos trūkumas, taip XXI a. pradžioje Profesorius pastebėjo, kad šalyje trūksta kokybinių tyrimų metodologijos supratimo ir stengėsi suprasti kokybinius tyrimus bei savo supratimą perteikti kitiems. Itin vertinga B. Bitino, edukologinio tyrimo metodologijos autoriteto, pirmosios lietuviškos kokybinių duomenų analizės programos „Kokybis“ (2012) bendraautorio, akademinė veikla, palaikant kokybinių tyrimų plėtotę Lietuvos edukologijos moksle.

Trumpai apžvelgus B. Bitino metodologinius darbus ir turint omenyje kitų mokslininkų lietuvių kalba paskelbtus metodologinius darbus, galima teigti, kad Profesorius yra ryškiausias XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios edukologijos tyrimų metodologas Lietuvoje, paskelbęs daugiausiai ir labai brandžių metodologinių darbų, reikšmingai prisidėjęs prie tyrimų metodologinės kultūros įtvirtinimo šalyje ir už jos ribų.

2. Postpozityvizmas kaip specifinę metodologiją grindžianti filosofija

Trumpai apžvelgus B. Bitino metodologinius veikalus, toliau dėmesys perkeliamas į filosofinius tyrimo metodologijos aspektus. Pagrindinis metodologinis klausimas „kaip praktiškai galima pažinti pasaulį?“ iš esmės priklauso nuo to, ką mes laikome pasauliu, ir ką laikome pažinimu, o tai ontologinis ir epistemologinis klausimai Žr. Alan Bryman, Social Research Methods, 2008; Juliet Corbin, Anselm Strauss, Basics of Qualitative Research: Techniques and Procedures for Developing Grounded Theory, 2008; John W. Creswell, Research Design: Qualitative, Quantitative and Mixed Methods Approaches, 2009. . Ontologija – būties teorija; o epistemologija yra pažinimo teorija, nagrinėjanti, ką mes galime pažinti, iš ko kyla mūsų žinios ir ar galima jas laikyti tiesa Žr. Evaldas Nekrašas, „Pozityvizmo ir postpozityvizmo ginčas socialiniuose moksluose“, p. 23. . Metodologija, kaip jau minėta, taip pat rūpinasi pasaulio pažinimu, tačiau labiau koncentruojasi į tokio pažinimo praktinius aspektus (metodus).

Pastaruosius dešimtmečius pasaulyje buvo įvairių daugiau ar mažiau sėkmingų bandymų nusakyti tyrimų metodologijos filosofinius pagrindus, atskleidžiant jų esmines idėjas ir skirtumus. Suvokti nuomonių įvairovę dar sudėtinga ir dėl to, kad kalbant apie filosofinius tyrimų pagrindus į pirmą planą iškyla tai pasaulėžiūra, tai paradigmos, tai požiūriai, tai filosofinės teorijos ar kt. Kai kurie mokslininkai juos tapatina. Pvz., J. Creswellas Žr. John W. Creswell, Research Design: Qualitative, Quantitative and Mixed Methods Approaches, p. 6. deklaruodamas savo poziciją, pripažįsta, kad jis pasaulėžiūra vadina tai, ką kiti mokslininkai Žr., pvz., Yvonna S. Lincoln, Egon G. Guba, “Paradigmatic Controversies, Contradictions, and Emerging Confluences,” 2000; Donna M. Mertens, Research Methods in Education and Psychology: Integrating Diversity with Quantitative and Qualitative Approaches, 1998. vadina paradigma, epistemologija ir ontologija Žr. Michael Crotty, The Foundations of Social Research: Meaning and Perspective in the Research Process, 1998. arba plačiai suvokiama tyrimo metodologija Žr. William Neuman, Social Research Methods: Qualitative and Quantitative Approaches, 2000. .

Nesigilinant į šiuos niuansus (kadangi tokia diskusija peržengtų šio straipsnio ribas), galima paminėti kelias populiarias tyrimo metodologijos filosofinių pagrindų tipologijas. Pasak E. Bredo Žr. Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” p. 5. , 8–9-ąjį dešimtmetį buvo įprasta Žr., pvz., Jürgen Habermas, Knowledge and Human Interests, 1971; Eric Bredo, Walter Feinberg, Knowledge and Values in Social and Educational Research, 1982. išskirti tris požiūrius į žinojimą: pozityvistinį, interpretatyvųjį (angl. interpretative) ir kritinį. Tačiau XX a. pabaigoje atsirado arba labai sustiprėjo naujos filosofinės ir sociologinės idėjos bei judėjimai (pvz., feminizmas, poststruktūralizmas, postmodernizmas). Kai kurie metodologai linkę šias naujas idėjas įtvirtinti tyrimo filosofinių pagrindų tipologijoje. Pvz., J. Hatchas Žr. J. Amos Hatch, Doing Qualitative Research in Educational Settings, 2002. išskiria tyrimų paradigmas: pozityvistinę, postpozityvistinę, konstruktyvistinę, kritinę arba feministinę, poststruktūralistinę. J. Creswellas Žr. John W. Creswell, Research Design: Qualitative, Quantitative and Mixed Methods Approaches, 2009. išskiria 4 pasaulėžiūras: postpozityvistinę, konstruktyvistinę, pragmatizmą ir advokataujančią arba dalyvaujančią (angl. advocacy arba participatory). A. Brymanas Žr. Alan Bryman, Social Research Methods, 2008. savo vadovėlyje „Social research methods“ kalba apie epistemologines ir ontologines pozicijas: epistemologines pozicijas jis skirsto į dvi sroves – pozityvizmą ir interpretatyvizmą, ontologines – į objektyvizmą ir konstrukcionizmą. S. Merriam Žr. Sharan Merriam, Qualitative Research and Case Study Application in Education, 2009. tęsia J. Habermaso Žr. Jürgen Habermas, Knowledge and Human Interests, 1971. tradiciją ir išskiria tris alternatyvius požiūrius į socialinius mokslus (ir atitinkamai – tyrimus): pozityvistinį, interpretavųjį ir kritinį, bei papildo juos ketvirtuoju – postsruktūralizmu arba postmodernizmu. O E. Bredo Žr. Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” 2006. siūlo remtis P. Godfrey-Smitho Žr. Peter Godfrey-Smith, Complexity and the Function of Mind in Nature, 1996. tipologija, kurioje pirmiausia identifikuojami du pagrindiniai požiūriai į mokslinį žinojimą: eksternalistinis ir internalistinis. Jo supratimu, eksternalistai siekia aiškinti žinias, mintis, mąstymą išorinės aplinkos veiksniais, o internalistai – vidiniais veiksniais, glūdinčiais žmogaus mąstyme, kalboje, kultūroje. Kitais žodžiais tariant, eksternalistams rūpi atskleisti, kaip išorinė aplinka veikia mūsų žinojimą, o internalistams – kaip mąstymas, kalba, kultūra paveikia mūsų žinojimą. Be šių dviejų pagrindinių požiūrių į mokslinį pažinimą (eksternalistinio ir internalistinio), P. Godfrey-Smithas Žr. ten pat, cit. Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” 2006. nurodo dar ir trečiąjį požiūrį, kurį galima suvokti kaip „silpnąjį konstruktyvizmą“, arba „interakcionizmą“, bei pragmatizmą. Trečiojo požiūrio esmė – pripažinimas, kad vidiniai ir išoriniai veiksniai daro vieni kitiems įtaką (mąstymas keičia veiklą, pastaroji daro įtaką išorės aplinkai, o pastaroji ateityje daro įtaką asmeniui). Pragmatizmo požiūris, E. Bredo Žr. Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” 2006. supratimu, yra išskirtinis, nes remiasi visais trimis minėtais požiūriais ir netgi dar daugiau – visi trys minėti požiūriai linksta į labiau pragmatines nuostatas.

Daugumoje tipologijų tiesiogiai ar netiesiogiai atsiranda postpozityvizmas. Jau pagal pavadinimą aišku, kad postpozityvizmas esmingai susijęs su pozityvizmu, tad siekiant geriau suprasti postpozityvizmą, tikslinga pirmiausia suprasti, kas yra pozityvizmas.

Pozityvizmo pagrindėju laikomas XIX a. gyvenęs A. Comte, kuris paskelbė, jog žemiausia žinojimo stadija yra teologinė (kai įvykiai yra aiškinami supernaturaliais dalykais, pvz., Dievų valia), kiek aukštesnė – metafizinė, arba abstrakčioji (kai įvykiai yra aiškinami abstračiais dalykais ar jėgomis), o aukščiausia – pozityvioji, arba mokslinė (kai įvykiai yra aiškinami remiantis tiesioginiu stebėjimu ir pats paaiškinimas apsiriboja teiginiais apie įvykių priežasties ir pasekmės ryšį) Žr. Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” p. 7. . Šis A. Comte samprotavimas turi savo priešistorę, kurioje glaudžiai persipynė daugiau negu dviejų tūkstantmečių idėjos. Priešistorė yra susijusi su filosofijos, religijos ir mokslo santykiais, o pačios jos ištakos glūdi antikoje, kai Vakarų kultūroje religija ir filosofija išsiskyrė į atskiras sritis ir taip išryškėjo skirtumas nuo Rytų kultūros, kurioje religijos ir filosofijos santykis išliko labai glaudus: faktiškai Rytų religijos buvo filosofinės, ypač – brandžiosios religijos, o pačias religijas kūrė filosofai Žr. Arvydas Šliogeris, Transcendencijos tyla, p. 56. . Bet Vakarų kultūroje viduramžiais filosofija susipina su teologija ir gamtotyra, o teologija pradedama laikyti aukščiausiu mokslu Žr. ten pat, p. 88. . Viduramžių mokslo „pagamintą“ žinojimą A. Comte ir laiko paties žemiausio lygio. Vakarų žinijos situacija sparčiai keitėsi XVII–XVIII a., prasidėjus naujiesiems laikams, kai, A. Šliogerio Žr. ten pat, p. 267. teigimu, teologija „atsiskyrė“ nuo filosofijos, tačiau filosofija persipynė su gamtotyra, ir todėl, kalbant apie naujųjų laikų mąstytojus, sunku nusakyti, kas jie buvo – filosofai ar gamtotyrininkai. Argumentuodamas šią mintį, autorius pažymi, kad naujųjų amžių filosofai nusigręžė nuo Dievo ir atsigręžė į žmogaus ir gamtos pažinimą, pirmiausia ieškodami būdų, kaip gamtą pritaikyti žmogaus reikmėms, o vėliau – kaip pertvarkyti patį žmogų ir žmonių visuomenę. Reaguodamas būtent į tą situaciją A. Comte norėjo tarsi pravesti demarkacinę liniją tarp filosofijos ir mokslo – metafizinę žinojimo stadiją apibūdino kaip aukštesnę nei teologinė, tačiau žemesnę, palyginti su pozityviąja (t. y. tiesiogine) moksline. Šios idėjos, be to, persipynė su XIX a. įsitvirtinusia visuomenės pažangos idėja, kurią nusakė trys elementai: kad istorija yra prasminga, kad ši istorija juda nuo mažesnio gėrio prie didesnio, kad ši evoliucija yra neribota ir neišvengiama Žr. Jean-François Braunstein, Bernard Phan, Visuotinės kultūros istorija, p. 242. . Ši teorija įkvėpė A. Comte pagrįsti sociologiją kaip mokslą, skirtą visuomenės pažangai skatinti, atsižvelgiant į mokslinius jos evoliucijos dėsnius. Mokslas buvo „užkeltas ant pjedestalo“ ir, kaip teigia J. Habermas Žr. Jürgen Habermas, Knowledge and Human Interests, 1971. , pozityvizmas moksliškumui suteikė beveik religijos statusą ir šį reiškinį pavadino scientizmu. Bet A. Šliogeris Žr. Arvydas Šliogeris, Transcendencijos tyla, p. 89. atkreipia dėmesį, kad iš esmės mokslu buvo laikoma matematinė-eksperimentinė gamtotyra su vyraujančia orientacija į tiriamųjų dalykų matematinį aiškinimą ir eksperimentus. Norėdamas pagrįsti sociologiją kaip mokslą A. Comte atsižvelgė į tokią mokslo sampratą, tad jo deklaravimas, kad socialinius reiškinius sociologijos mokslas turi tirti kaip gamtos mokslų reiškinius, atrodo visai logiškas. Tolesnis logiškas žingsnis, turint omenyje mokslo metodų supratimą, – pripažinti, kad tiriant socialinius reiškinius iš esmės reikia naudoti matematinį aiškinimą ir eskperimentus. O tokio tyrimo rezultatai turi būti teiginiai, paaiškinantys priežasties ir pasekmės ryšį – kaip tai numato pozityvioji (t. y. mokslinė) žinojimo stadija. Taip pat logiškai visame šiame kontekste atrodė deklaravimas, jog socialinių mokslų tyrėjas gali ir turi atsiriboti nuo savo nuostatų, vertybių ir užimti nešališką poziciją, kad galėtų objektyviai ištirti socialinius reiškinius.

Šios A. Comte idėjos tapo pozityvizmo pagrindu. Tačiau po A. Comte pozityvizmas plėtojosi labai įvairiomis kryptimis. Šio straipsnio tikslo kontekste svarbu paminėti apie labiausiai kritikuojamą pozityvizmo atmainą – loginį pozityvizmą, kuris buvo išplėtotas Vienos ratelyje XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje. Loginis pozityvizmas, atsispirdamas nuo A. Comte klasikinio pozityvizmo, žengė dar toliau, susiedamas pozityvizmą su logikos galia ir savo credo paskelbdamas teorijos verifikacijos idėją – kad teiginys apie priežasties ir pasekmės ryšį kaip mokslinio tyrimo rezultatas yra prasmingas tik tuomet, kai jis yra praktiškai verifikuojamas (patvirtinamas) Žr. Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” p. 8. . Būtent pastaroji loginio pozityvizmo idėja inspiravo W. Feinbergą Žr. Walter Feinberg, “Critical Pragmatist and the Reconnection of Science and Values in Educational Research,” 2012. teigti, kad pozityvistams mokslo teiginys (angl. statement) yra verifikavimo (patvirtinimo) reikalaujanti empirinio deklaravimo (angl. claim) forma, kai verifikavimas gali būti atliekamas naudojant tiesioginį ar netiesioginį stebėjimą.

Būtent loginis pozityvizmas padarė stiprią įtaką edukologijai, psichologijai ir kitiems socialiniams mokslams, ypač 7-ąjį dešimtmetį, ir nulėmė tai, kad šių mokslų tyrimuose „siekiant, kad apibendrinimai būtų daromi remiantis objektyviai stebimais faktais ir dėl to, norint išlaisvinti stebėjimus nuo interpretacijų dviprasmiškumo buvo naudojami griežtai kontroliuojamos eksperimentinės situacijos ir standartizuoti klausimynai bei matavimai“ Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” p. 9. , o mokslinė kalba tapo vertybiškai neutrali.

Pozityvizmas padarė didžiulę įtaką mokslui. Anot E. Nekrašo, ši įtaka pranoko bet kurios kitos filosofijos krypties įtaką ir todėl netenka stebėtis tuo, kad iki šiol į mokslą mes dažniausiai žiūrime pozityvisto akimis ir „tiksliai suformuluotų hipotezių apie gamtinį ar socialinį pasaulį kruopštų empirinį tyrimą laikome standartine mokslinio tyrimo procedūra“ Evaldas Nekrašas, „Pozityvizmo ir postpozityvizmo ginčas socialiniuose moksluose“, p. 78. .

Bendrais bruožais aptarus pozityvizmą galima pereiti prie postpozityvizmo sampratos. Čia susiduriama su problema, jog postpozityvizmo sąvoka vartojama ir aiškinama gana įvairiai. Išsamesnė analizė leidžia įžvelgti, jog esminis skirtumas glūdi santykyje su pozityvizmu. Vieni, priimdami pozityvizmą ir atliepdami jo kritiką, jį tobulina. Tokį postpozityvizmą vadina šiuolaikiniu pozityvizmu Žr., pvz., Bethel Ann Powers, Thomas R. Knapp, Dictionary of Nursing Theory and Research, 2010. , pozityvizmo „atplaiša“ (angl. strand) Žr. Joseph G. Ponterotto, “Qualitative Research in Counseling Psychology: A Primer on Research Paradigms and Philosophy of Science,” 2005. . Šis požiūris atsispindi, pvz., anksčiau minėtoje J. Creswello Žr. John W. Creswell, Research Design: Qualitative, Quantitative and Mixed Methods Approaches, 2009. pasaulėžiūrų tipologijoje (jis išskiria postpozityvizmą kaip atskirą pasaulėžiūrą šalia konstruktyvizmo, pragmatizmo, advokataujančios / dalyvaujančios pasaulėžiūros), arba J. G. Ponterotto Žr. Joseph G. Ponterotto, “Qualitative Research in Counseling Psychology: A Primer on Research Paradigms and Philosophy of Science,” 2005. tipologijoje, kurioje jis išskiria postpozityvizmą kaip paradigmą greta konstruktyvizmo / interpretatyvizmo ir kritinės / ideologinės paradigmos. Kiti postpozityvizmu vadina kaip tik tai, kas aptartu požiūriu yra ne postpozityvizmas. Pvz., J. H. Zammito Žr. John H. Zammito, A Nice Derangement of Epistemes: Post-Positivism in the Study of Science from Quine to Latour, 2004. , S. L. T. McGregor ir J. A. Murnane Žr. Sue L. T. McGregor, Jennifer A. Murnane, “Paradigm, Methodology and Method: Intellectual Integrity in Consumer Scholarship,” 2010. postpozityvizmo terminą vartoja nusakyti paradigmai, kuri atmeta (angl. deny) pozityvizmą, ir ta prasme yra nepozityvizmas (angl. non-positivism). Laikantis tokio požiūrio minėti mokslininkai skiria dvi tyrimo paradigmas: pozityvistinę ir postpozityvistinę (apimančią interpretatyviąją ir kritinę metodologijas). S. L. T. McGregoro ir J. A. Murnane Žr. ten pat, p. 422. teigimu, toks postpozityvizmas laikosi prielaidos, kad egzistuoja įvairūs žinojimo būdai – ne tik mokslinis metodas (angl. scientific method). Laikantis šio požiūrio, E. Nekrašo Žr. Evaldas Nekrašas, „Pozityvizmo ir postpozityvizmo ginčas socialiniuose moksluose“, 2010. teigimu, nebūtina kelti ir tikrinti hipotezes, nes nėra jas paneigiančių ar patvirtinančių faktų, o tai, kas laikoma faktais, iš tikrųjų tėra interpretacijos, kurios priklauso nuo tyrėjo teorinių pažiūrų – todėl visas socialinės tikrovės pažinimas postpozityvistu požiūriu gali būti tik jos interpretacijos ir kritika. Anot E. Nekrašo, žvelgdamas į socialinį pasaulį iš vidaus, tyrinėtojas gali jį suprasti, bet negali ir neturi jo aiškinti, kaip tą žodį supranta pozityvistai. A. Nekrašas teigia, kad „supratimas reikalauja gebėti įsijausti į žmogų, suprasti jo veiksmų motyvus, tikslus, kurių jis siekia, vertybes, kuriomis vadovaujasi, dilemas, dėl kurių kankinasi, o ne šaltai ir abejingai stebėti ir aiškinti jo elgesį“ Ten pat, p. 85. .

A. B. Ryan Žr. Anne B. Ryan, “Post-Positivist Approaches to Research,” 2006. nurodo keturis pagrindinius postpozityvistų (nepozityvistų) „įrankius“: diskursas, diskurso galia, naratyvo vertė, refleksyvumo poreikis. Diskursas, jos aiškinimu, yra teiginių, kategorijų, įsitikinimų, įpročių ir praktikos rezginys (angl. web), kuris naudojamas žmonių patirties filtravimui ir interpretavimui. Dėmesio sutelkimas į diskursą padeda suprasti, kad prasmės suvokimas nėra neutralus aktas, bet visada jis susijęs su kažkieno interesais ir galia, todėl diskursas turi galią žinioms kaip mokslinės veiklos produkcijai – tai laikoma antruoju „įrankiu“. Trečiasis įrankis – naratyvai – yra esminis postpozityvistinio (nepozityvistino) tyrimo elementas, nes pripažįstama, kad būtent per naratyvus galima tyrinėti socialinius reiškinius. Laikydamiesi tokio požiūrio tyrėjai pripažįsta, kad yra daugelis tarpusavyje besivaržančių diskursų ir nereikia stengtis kontroliuoti kylančių prieštaravimų arba juos spręsti – tiesiog juos reikia tyrinėti. Todėl, A. B. Ryan Žr. ten pat. teigimu, kyla daug tyrimo iššūkių ir tyrėjas turi būti refleksyvus, kad galėtų susidurti su tais iššūkiais, prieštaravimais, įtampomis ir nevengti jų.

Daugiau nesigilinant į šią postpozityvizmo (kaip nepozityvizmo) sampratą, tikslinga sutelkti dėmesį į kitą – postpozityvizmą kaip šiuolaikinį pozityvizmą Žr. Bethel Ann Powers, Thomas R. Knapp, Dictionary of Nursing Theory and Research, 2010. , kaip pozityvizmo „atplaišą“ (angl. strand) Žr. Joseph G. Ponterotto, “Qualitative Research in Counseling Psychology: A Primer on Research Paradigms and Philosophy of Science,” 2005. , kaip patobulintą pozityvizmą Žr. Frane Adam, Measuring National Innovation Performance: The Innovation Union Scoreboard Revisited, 2014. , kaip mažiau arogantišką jo formą Žr. Michael Crotty, The Foundations of Social Research: Meaning and Perspective in the Research Process, 1998. . Patikslindamas tokią postpozityvizmo sampratą F. Adamas Žr. Frane Adam, Measuring National Innovation Performance: The Innovation Union Scoreboard Revisited, p. 5. teigia, kad postpozityvizmas yra nei antipozityvizmas, nei pozityvizmo praturtinimas kitais metodais; jo esmė – pastangos patobulinti pozityvizmą, neatmetant visų pozityvizmo idėjų ir mokslinio metodo postulatų.

Tokio postpozityvizmo atsiradimas susijęs su pozityvizmo (ypač – loginio) kritika, kuri prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo XX a. viduryje. Vienas iš kritikų K. Popperis Žr. Karl Raimund Popper, The Logic of Scientific Discovery, 1959; Conjectures and Refutations in the Growth of Scientific Knowledge, 1968. , laikydamasis esminių pozityvizmo pozicijų, užginčijo pozityvistinį principą apie teorijos verifikavimą – jis argumentavo, kad teorija negali būti verifikuojama, ji gali būti tik falsifikuojama. Jo supratimu, tai, kad kažkas įvykdavo praeityje, nereiškia, kad visada įvyks ir ateityje – ir netgi Saulė viena rytą gali nepatekėti, taigi tas mokslinis teiginys apie priežasties ir pasekmės ryšį, kuris buvo laikomas teorija nuo pat pozityvizmo pradžios, iš tikrųjų nenusako universalaus nekintančio ryšio, bet faktiškai tai yra tik hipotezė, kurios empiriniu tyrimu nepavyko paneigti. Todėl, jo supratimu, mokslininkams reikia sutelkti dėmesį ne į teorijos verifikavimą, bet į kritinį hipotezių nagrinėjimą, ieškant jų nepasitvirtinimo (klaidingumo) įrodymų – taigi falsifikavimas gali būti suprantamas kaip klaidingų hipotezių atmetimas. H. Alexanderio Žr. Hanan A. Alexander, “A View from Somewhere: Explaining the Paradigms of Educational Research,” p. 212. manymu, toks požiūris ir nusako postpozityvizmą, t. y. šiuolaikinį pozityvizmą. Šis K. Popperio požiūris išplito, ir dabar, W. Feinbergo Žr. Walter Feinberg, “Critical Pragmatist and the Reconnection of Science and Values in Educational Research,” 2012. teigimu, daugelis postpozityvistų sutinka, kad pozicija apie teiginių prasmingumą tik kai jie yra verifikuojami, yra per griežta. Anot M. Crotty Žr. Michael Crotty, The Foundations of Social Research: Meaning and Perspective in the Research Process, p. 29. , tokiam postpozityvizmui labiau svarbus tikimybiškumas nei tikrumas, tam tikras objektyvumo lygmuo, o ne absoliutus objektyvumas, labiau svarbu sužinoti apytikrę, o ne absoliučiąją tiesą.

Šiuo metu pripažįstama Žr. Bethel Ann Powers, Thomas R. Knapp, Dictionary of Nursing Theory and Research, 2010. , kad postpozityvizmas (kaip šiuolaikinis pozityvizmas) yra objektyvistinis pagal prigimtį, deterministinis pagal nuostatas (nes dėmesys telkiamas į priežastinį ryšį), redukcionistinis pagal ketinimą (nes siekiama sumažinti konceptualizacijų kompleksą iki kelių atskirų tyrimo klausimų ar testuojamų hipotezių, kitais žodžiais tariant – supaprastinant sudėtingų procesų aiškinimą, išskaidant juos į paprastesnius), sutelktas į objektyvios realybės operacionalizaciją, stebėjimą, matavimus, kvantifikaciją ir vis dėlto – į verifikaciją. Pasak E. Bredo Žr. Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” p. 13. , dauguma postpozityvistais save laikančių mokslininkų pirmenybę teikia gamtos mokslų tyrimo modeliams, linkę ieškoti universalių taisyklių, labiau linkę rūpintis teiginių teisingumu nei vartojamų sąvokų tinkamumu ar tam tikro požiūrio priėmimą kaip socialinius padarinius.

Neginčydama pirmojo požiūrio į postpozityvizmą kaip nepozityvizmą ir pripažindama jo pagrįstumą, laikausi antrojo požiūrio ir toliau pateiksiu argumentų, kodėl manau, kad B. Bitino metodologija atspindi tokią postpozityvizmo (kaip šiuolaikinio pozityvizmo) sampratą.

3. B. Bitino metodologinės idėjos, patvirtinančios postpozityvistinį jų pagrindą

Aptarus pozityvizmo ir jo šiuolaikinės atmainos – postpozityvizmo – pamatines idėjas, galima grįžti prie B. Bitino metodologinių idėjų ir ieškoti jų tarpusavio sąryšio.

Objektyvizmas. Kaip buvo minėta, objektyvizmas laikomas postpozytivizmo atributu. Kaip aiškina A. Brymanas Žr. Alan Bryman, Social Research Methods, pp. 18–19. , objektyvizmas – ontologinė pozicija, pripažįstanti, kad socialiniai reiškiniai ir jų prasmės egzistuoja neatsižvelgiant į socialinius veikėjus. Jos ištakas H. Alexanderis Žr. Hanan A. Alexander, “A View from Somewhere: Explaining the Paradigms of Educational Research,” p. 210. įžvelgia Platono idėjose apie žinojimą, kurias vėliau išplėtojo I. Kantas ir jo pasekėjai ir galiausiai šios idėjos išreiškia supratimą, kad žinojimas yra objektyvus, universalus ir generalizuojamas (apibendrinantis). Kartu H. Aleksanderis nurodo priešingą supratimą apie žinojimą, kuris kilo iš Aristotelio, vėliau buvo išplėtotas G. Hegelio ir jo pasekėjų, – kad žinojimas yra kontekstualus, subjektyvus, kad jis yra gyvenančių konkrečioje istorinėje ir lingvistinėje bendruomenėje atstovų produktas. Tad netenka stebėtis, kad objektyvizmu paremtais tyrimais siekiama atrasti universalias taisykles, reguliuojančias socialinę tikrovę. Kaip atskleisti tas taisykles? Aišku, kad tyrinėjant ryšius tarp skirtingų socialinės tikrovės elementų. Todėl tyrėjo pagrindinis rūpestis – identifikuoti socialinės tikrovės elementus, aprašyti tuos elementus ir atrasti būdus, kuriais minėtų elementų ryšiai gali būti išreikšti. Tokiuose tyrimuose yra svarbios sąvokos (angl. concept) ir jų matavimas. Suprasti B. Bitino ontologinę poziciją padeda kelios citatos: „socialiniai reiškiniai yra objektyvūs“, „tiriamosios tikrovės objektyvumas – esminis reikalavimas mokslinio pažinimo objektui“ Bronislovas Bitinas, Liudmila Rupšienė, Vilma Žydžiūnaitė, Kokybinių tyrimų metodologija, p. 34. , „ugdymo reiškiniai yra objektyvūs“ Bronislovas Bitinas, Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas, p. 40. . Šie ir daugelis kitų panašių teiginių, išsakytų įvairiuose darbuose, nedviprasmiškai parodo, kad B. Bitinas, grįsdamas edukologinio tyrimo metodologiją, laikosi objektyvistinės pozicijos. Tačiau, jo pozicija, kaip ir daugumos postpozityvistų, yra „minkštesnė“ objektyvumo atžvilgiu: nors, viena vertus, jis pripažįsta ugdymo reiškinių objektyvumą, tačiau kartu pripažįsta ir tai, kad pasiekti visiško objektyvumo tyrime neįmanoma, o „mūsų žinios niekada nebus pakankamai patikimos ir gilios“, pati „mokslinė tiesa visada yra santykinė, nepilna, o kartais – ir netiksli“ Ten pat, p. 19. . Tokia pozicija leidžia jam pripažinti tikimybiškai nusakomų teiginių mokslinę vertę. Kaip objektyvumą silpninančius veiksnius B. Bitinas Žr. ten pat, p. 23. nurodo mokslininko priklausomybę nuo mokslinio pažinimo sąlygų, taip pat jo priklausomybę nuo taikomos tyrimo priemonės.

Determinizmas – kitas postpozityvizmo atributas, taip pat turintis ištakas pačioje pozityvizmo pradžioje. Grįsdamas pozityviąją mokslinę pažinimo stadiją kaip aukščiausiąją pažinimo stadiją, A. Comte, kaip buvo minėta, iš karto aiškino tokio pažinimo orientaciją į priežastinių ryšių atskleidimą. Tai deterministinė pozicija, kuri skiriasi nuo interpretatyvinės ir kritinės pozicijų. Interpretatyvinė pozicija yra priešinga pozityvistinei ta prasme, kad pripažįsta žmonių ir gamtos objektų skirtumus, ir dėl to kitokią socialinių mokslų paskirtį – suvokti socialinių veiksmų subjektyviąsias prasmes, ir kitokią tyrimo procedūrų logiką Žr. Alan Bryman, Social Research Methods, pp. 15–16. . Pozicijos ašimi tampa nepažįstama kalba rašomo „teksto“ (kuris suprantamas kaip bet koks socialinis veiksmas ar veiksmo produktas) interpretacija, t. y. tarsi to teksto „vertimas“ į tyrėjui ir skaitytojams pažįstamą kalbą, vietoje pozityvistinės orientacijos ieškoti universalių priežastinių ryšių Žr. Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” p. 15. . Kaip aiškina D. Butinas Žr. Bronislovas Bitinas, Gyvenimas ugdymo verpetuose, 2010. , kritinę ir kai kurias „post“ prieigas jungia tai, kad jos kvestionuoja pozityvistų ir interpretatyvistų neutralumą bei gerus ketinimus. Šis mokslininkas netgi tvirtina, kad pozityvistai ir interpretatyvistai padeda įamžinti klasines, rasines ir seksistines privilegijas. Taip, jo supratimu, atsitinka todėl, kad šiuolaikinę politiką bei praktiką vykdo baltaodžiai turtingi vyrai, o jų proteguojami pozityvistiniai ir interpretatyviniai tyrimai prisideda prie tokių pat žmonių, kaip jie, sėkmės visuomenėje. A. Brymanas Žr. Alan Bryman, Social Research Methods, 2008. pažymi, kad kritinės ir kai kurių „post“ pozicijų besilaikančių mokslininkų požiūriu, jog socialiniai mokslai padėtų įtvirtinti teisingumą, tyrėjai turi atkreipti dėmesį ir tyrinėti įgalinimą, nelygybę, dominavimą, priespaudą, susvetimėjimą ir pan. Tyrėjai turi bendradarbiauti su tyrimo dalyviais, įtraukti juos į duomenų rinkimą, analizę, išvadų darymą. Jie turi tarsi „suteikti balsą“ tyrimo dalyviams dėl jų gyvenimo kokybės gerinimo ir projektuoti konkrečius socialinius pokyčius, šalinančius nelygybę. Tad suprantama, kad tokie tyrimai glaudžiai susiję su politinių sprendimų inspiravimu ir socialinėmis reformomis.

Grįžtant prie B. Bitino pažiūrų, apie jas galima spręsti iš tokių teiginių: „moksliniuose tyrimuose pagrindinis dėmesys skiriamas priežastiniams ryšiams, kurie rodo, kaip vienas reiškinys – priežastis tam tikromis aplinkybėmis lemia kitą reiškinį – pasekmę“ Bronislovas Bitinas, Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas, p. 43. , kad „ugdymo reiškiniai yra determinuoti, todėl pavaldūs mokslinei analizei“ Ten pat, p. 44. , kad „mokslininkas, išskirdamas tyrimo objektą, kartu daro prielaidą apie jam nežinomų ryšių egzistavimą ir savo veiklą skiria jiems atskleisti“ Ten pat, p. 42. . Šios ir daugelis kitų panašaus pobūdžio citatų rodo deterministines B. Bitino pažiūras. Tačiau vėlgi jaučiamas ryškus šių pažiūrų postpozityvistinis aspektas – B. Bitinas Žr. ten pat, p. 35. mano, kad „ne visai tikslinga mokslinį aiškinimą apriboti objekto priežastinių ryšių atskleidimu“, t. y. tik „pilnaverčio mokslinio aiškinimo pakopa“, tačiau ne vienintelė – „iki jos moksliniu aiškinimu siekiama atskleisti, kaip tiriamasis objektas funkcionuoja, kokios jo raidos varomosios jėgos, kokiais vidiniais ir išoriniais empiriniais ryšiais jis saistomas ir pan.“

Matematinių metodų taikymas. Kaip minėta, B. Bitinas nuo pat savo mokslinės karjeros pradžios, nors turėjo aukštąjį humanitarinį filologinį išsilavinimą, atkreipė dėmesį į matematinių metodų taikymą pedagogikoje; siekdamas geriau juos suprasti įgijo aukštąjį matematinį išsilavinimą, apgynė daktaro disertaciją apie matematinių metodų taikymą pedagogikoje ir psichologijoje, parengė daug publikacijų šia tema, kelis vadovėlius, pats atliko daug kiekybinių tyrimų ir išmokė, kaip juos atlikti, savo doktorantus bei apskritai daugelį mokslininkų Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje. Maža to, matematinių metodų taikymui edukologijos tyrimuose palengvinti inicijavo specialios statistinės programos „PAULA“ kūrimą ir pats tapo programos bendraautoriu.

B. Bitino apsisprendimą dėl matematinių žinių pritaikomumo lėmė Žr. Bronislovas Bitinas, Gyvenimas ugdymo verpetuose, p. 62. jo asmeninis atradimas, kad edukologijos moksle egzistuoja ne vien tik kiekybinių, bet ir kokybinių požymių daugiamatė erdvė. Jo supratimu, ugdymo reiškinių ypatybė ir yra ta, kad juos vienu metu apibūdina daugelis požymių; tai reiškia, kad visi ugdymo reiškiniai yra daugiamačiai. Profesoriaus manymu, ieškoti statistinių ryšių tarp pavienių ugdymo požymių nėra tikslinga, jų paieškos yra tik pradinis analizės etapas; šie ryšiai dažniausiai yra silpni ir todėl jais remiantis nustatytų ugdymo dėsningumų prognostinė galia (tai yra pasinaudojus nustatytu dėsningumu būtų pasiekti geresni ugdymo rezultatai) yra maža. Žvelgiant į ugdymo reiškinius kaip į daugiamačius ir taikant daugiamatę statistinę analizę galima atskleisti tokius dėsningumus, kurie turi gerokai stipresnę prognostinę galią. Tad tokių tyrimų rezultatai yra daug reikšmingesni praktikai ir skatina jos kokybės didėjimą. Šis supratimas paskatino B. Bitiną gilintis į tuo metu Tarybų Sąjungoje menkai žinomą ir netgi dalies šios šalies mokslininkų nepripažįstamą problemą – daugiamatės analizės taikymą ugdymo tyrimuose. Tokio gilinimosi rezultatas – knyga „Многомерный анализ в педагогике и педагогической психологии“ („Daugiamatė analizė pedagogikoje ir pedagoginėje psichologijoje“, 1971), kurioje pirmą kartą Tarybų Sąjungoje buvo sistemiškai atskleistas daugiamatės analizės metodų taikymas pedagogikoje ir psichologijoje. Ugdymo reiškinių matavimą B. Bitinas paskelbė itin prasminga tyrėjo užduotimi. Matavimas jam iš pat pradžių nebuvo savitikslis užsiėmimas, o buvo traktuojamas kaip būdas paaiškinti ugdymo reiškinius. Toks paaiškinimas reikalingas tam, kad juo būtų galima pasinaudoti ugdymo praktikoje pastarąją tobulinant. „Matuoti siekiant paaiškinti, o aiškinti siekiant taikyti praktikoje“ Бронисловас Повилович Битинас, Многомерный анализ в педагогике и педагогической психологии, с. 16. – tokį principą Profesorius paskelbė pagrindiniu daugiamatės analizės taikymo tyrinėjant ugdymo reiškinius principu. Šis požiūris „susišaukia“ su A. Comte idėja apie socialinių tyrimų paskirtį – tobulinti visuomenę, remiantis jos egzistavimo bei vystymosi dėsningumų moksliniais tyrimais.