Straipsnis Bronislovas Bitinas – ryškiausias XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios postpozityvizmo atstovas Lietuvos edukologijoje

Verifikacija. Kaip anksčiau minėta, pozityvizmo „gimimo“ metu moksle vyravo orientacija ne tik į tiriamųjų dalykų matematinį aiškinimą, bet ir į eksperimentus. Šis požiūris persikėlė ir į socialinius tyrimus ir ypač suklestėjo loginiame pozityvizme, kuris paskelbė teorijos verifikacijos idėją, kad teiginys apie priežasties ir pasekmės ryšį, kaip mokslinio tyrimo rezultatas, yra prasmingas tik tuomet, kai jis yra praktiškai verifikuojamas (patvirtinamas). Ši idėja tapo ypač populiari edukologijoje, anot E. Bredo Žr. Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” p. 9. , XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, t. y. B. Bitino metodologinių pažiūrų formavimo(si) pradžioje. Su verifikacijos idėja „kovojo“, kaip minėta, K. Popperis Žr. Karl Raimund Popper, The Logic of Scientific Discovery, 1959; Conjectures and Refutations in the Growth of Scientific Knowledge, 1968. , kuris ją transformavo į falsifikacijos idėją, teigdamas, kad mokslo teiginių neįmanoma verifikuoti, juos galima tik falsifikuoti, nes mokslo teiginiai nenusako universalaus nekintančio priežasties ir pasekmės ryšio, kad šis ryšys gali kisti kintant socialiniams reiškiniams. Ši K. Popperio idėja „atvėrė akis“ daugeliui pozityvistų ir „suminkštino“ jų poziciją dėl verifikacijos ir su ja susijusių eksperimentų, atitraukė jų dėmesį nuo absoliutaus objektyvumo ir absoliučios tiesos įrodymo prie priežasties ir pasekmės ryšio tikimybiškumo pripažinimo.

B. Bitinui verifikacijos idėja buvo labai svarbi. Tai parodo netgi tai, kad jo 2006 m. išleistoje knygoje „Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas“ vienas iš keturių skyrių pavadintas „Ugdymo teiginių verifikacija“. Pačioje jo pradžioje Profesorius pateikia savo argumentaciją, ginančią verifikacijos idėją ir prieštaraujančią falsifikacijos edukologijos moksle idėjai, ir tvirtai deklaruoja, kad ugdymo idėjos „gali būti pripažintos tik po kruopštaus mokslinio patikrinimo; juo svarbesnė visuomenei tokia idėja, juo kruopščiau ji turi būti verifikuojama“ Bronislovas Bitinas, Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas, p. 121. . Beje, kad falsifikacijos idėja yra perdėta, tais pačiais metais rašė ir H. Alexanderis Žr. Hanan A. Alexander, “A View from Somewhere: Explaining the Paradigms of Educational Research,” p. 212. , remdamasis K. Popperio pasekėjo I. Lakatos Žr. Imre Lakatos, The Methodology of Scientific Research Programs, 1978. argumentacija, jog tyrėjai nefalsifikuoja pavienių teiginių ir netgi labiau kompleksinių teorijų – jie pateikia didesnių tyrimo programų esmines prielaidas, kol ateina laikas, kai atsiranda pakankamai įrodymų, paneigiančių šias esmines prielaidas, ir tuomet jos yra atmetamos bei pakeičiamos naujomis, kartu su naujomis ją lydinčiomis tyrimo programomis.

B. Bitinas itin vertina eksperimentą – apie tai galima spręsti pagal daugelį jo pasakymų, kuriuos apibendrintai jis pats išreiškia posakiu „bet kurį teiginį apie ugdymo procesą galima laikyti priimtinu tik po išbandymo ugdymo praktikoje“ Bronislovas Bitinas, Gyvenimas ugdymo verpetuose, p. 54. . Toks eksperimento reikšmės pripažinimas ir verifikacijos idėjos sureikšminimas parodo B. Bitino tam tikras „simpatijas“ loginiam pozityvizmui. Tačiau tikimybinio determinizmo pripažinimas, abejonės dėl funkcinio determinizmo pritaikymo edukologijoje, tikrojo (grynojo) eksperimento edukologiniuose tyrimuose kvestionavimas parodo, kad jis vis dėlto pagal savo poziciją yra artimesnis postpozityvizmui nei loginiam pozityvizmui.

Kiekybinių ir kokybinių tyrimo metodų dermės pripažinimas, pabrėžiant kiekybinių metodų viršenybę. Tradiciškai kiekybiniai tyrimai siejami su pozityvizmu ir iš jo išplėtotomis filosofinėmis prieigomis (taip pat ir postpozityvizmu), o kokybiniai – su interpretatyvizmu, kritine teorija ir įvairiomis „post“ prieigomis (poststruktūralizmu ir kt.). Tačiau, F. Adamo Žr. Frane Adam, Measuring National Innovation Performance: The Innovation Union Scoreboard Revisited, p. 5. teigimu, postpozityvizmas išsiskiria iš kitų pozityvizmo atmainų požiūriu į kvantifikaciją, pripažindamas, kad išmintingų statistinių metodų ir matematinių modelių panaudojimo nepakanka svarbioms mokslo įžvalgoms socialiniuose moksluose. Postpozityvizmui būdinga Žr. Dan W. Butin, The Education Dissertation: A Guide for Practitioner Scholars, 2010. tai, kad labiausiai vertinami kiekybiniai metodai, bet taip pat pripažįstama kiekybinių ir kokybinių metodų sampyna, jeigu ji naudinga esminiams pozityvizmo principams, tokiems kaip geriausios praktikos paieška, siekiant „pozityviai“ paveikti socialinę realybę. Turint mintyje šį postpozityvizmo atributą, netenka stebėtis dėl B. Bitino požiūrio į kokybinius tyrimus. Kaip minėta, gerai žinomas B. Bitino pozityvus kokybinių tyrimų vertinimas, jo indėlis rašant pirmąjį lietuvišką kokybinių tyrimų vadovėlį, kuriant kokybinių duomenų analizės programą „Kokybis“, palaikant kokybinių tyrimų plėtotę Lietuvos edukologijos moksle.

B. Bitinas laikosi nuomonės, kad ugdymas yra kokybinis reiškinys, tačiau „kiekvienos kokybės pagrindą sudaro kiekybinės charakteristikos, todėl tiksliau kalbėti apie pažintus ir mokslui dar nežinomus kiekybinius santykius“ Žr. Bronislovas Bitinas, Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas, p. 79. . Jis mano, kad tiriant ugdymo reiškinius tikslinga derinti kiekybinius ir kokybinius metodus, nes jie neprieštarauja vieni kitiems, netgi priešingai – papildo. Čia tarsi galima būtų įžvelgti pragmatinę metodologinę poziciją, kurią propaguoja kai kurie socialinių tyrimų metodologai Žr. John W. Creswell, Research Design: Qualitative, Quantitative and Mixed Methods Approaches, 2009; Dan W. Butin, The Education Dissertation: A Guide for Practitioner Scholars, 2010; Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” 2006. . Pragmatizmu besivadovaujantys mokslininkai Žr. cit. John W. Creswell, Research Design: Qualitative, Quantitative and Mixed Methods Approaches, p. 10. deklaruoja savo neutralumą bet kurios filosofinės prieigos atžvilgiu ir kiekybinių bei kokybinių metodų naudojimą, atsižvelgiant į tai, ko savo tyrimu siekia, nesigilinant į ontologinius ir epistemologinius klausimus. Tačiau B. Bitino metodologijoje ontologinis ir epistemologinis pagrindai yra svarūs ir svarbūs; ir tai sunkiai derinama su pragmatizmu.

Kokybiniam tyrimui B. Bitinas skiria, jo paties žodžiais tariant, „mokslinės žvalgybos“ vaidmenį, o tiksliau – jo paskirtį mato pasirinkto pažinimo objekto aprašyme Žr. Bronislovas Bitinas, Liudmila Rupšienė, Vilma Žydžiūnaitė, Kokybinių tyrimų metodologija, p. 38. , ypač, kai jis mažai tyrinėtas, naujas, nepažintas. Be to, jis mano, kad kokybiniu tyrimu galima ne tik aprašyti ugdymo objektą, bet ir pasiekti tikslų, susijusių su objekto aiškinimu, nes „tyrimo objekto pirminių požymių išskyrimas yra kartu ir tam tikras objekto aiškinimas“ Ten pat, p. 39. . Faktiškai kokybiniams metodams priskiriamas „edukologijos periferijos“ objektų pažinimas Žr. Bronislovas Bitinas, Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas, p. 83. . B. Bitino supratimu, kokybinio tyrimo išvados interpretuotinos kaip hipotetiniai teiginiai, kuriuos toliau reikia tikrinti kiekybiniais metodais Žr. ten pat, p. 83. . Įvertindamas kiekybinį ir kokybinį tyrimą, B. Bitinas tarsi pritardamas rašo:

Negalima pamiršti pozityvizmo įtvirtinto teiginio, kad vienintelis patikimas socialinių reiškinių pažinimo būdas yra gamtos mokslų aprobuotas kiekybinis metodas. Žr. ten pat, p. 89.

Spustelėjus išskleisti...

Tad B. Bitino požiūris į kokybinių ir kiekybinių metodų taikymą edukologijos tyrimuose vis dėlto sietinas su postpozityvistine pasaulėžiūra.

Vietoje išvadų

Straipsnyje pateikta trumpa B. Bitino metodologinių darbų apžvalga ir jo metodologinių idėjų aptarimas postpozityvizmo idėjų kontekste leidžia teigti, kad B. Bitinas – edukologijos tyrimų metodologas, sistemiškai žvelgiantis į edukologijos tyrimus iš šiuolaikinės pozityvizmo atmainos – postpozityvizmo – pozicijų. Be to, turint mintyje Profesoriaus metodologinių darbų gausą ir reikšmingumą, jis laikytinas ryškiausiu XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios edukologijos mokslininku, sistemiškai išplėtojusiu postpozityvistinę edukologijos tyrimų metodologiją. Užauginęs didelį būrį doktorantų (per gyvenimą jis vadovavo per … daktaro disertacijų), skaitydamas edukologijos tyrimų metodologijos paskaitas daugelyje Lietuvos universitetų, dalyvaudamas įvairiuose doktorantūros procesuose, mokslo renginiuose, būdamas aktyvus mokslininkas, B. Bitinas padarė labai daug propaguodamas ir įtvirtindamas postpozityvistinį požiūrį į edukologijos tyrimus. Tai lėmė, kad Lietuvos edukologai išmoko daryti kiekybinius tyrimus kokybiškai, laikydamiesi aukštų tarptautinių standartų. Mums labai pasisekė mūsų mažoje valstybėje, kad nepaisant „geležinių uždangų“ Tarybų Sąjungos laikais ir nepaisant akademinio bei kalbinio ribojimo nuo pasaulinių diskusijų dėl edukologijos tyrimų metodologijos filosofinių pagrindų, mes turėjome B. Bitiną, sugebėjusį būti pirmose gretose su tais pasaulio metodologais, kurie metodologiją plėtojo postpozityvistine linkme, ir vedusį mus į priekį. Pabaigoje norėčiau paminėti išskirtinę B. Bitino metodologinę toleranciją ir atvirumą kitokiems filosofiniams ir metodologiniams požiūriams. Rašydamas kokybinių tyrimų metodologijos vadovėlį kartu su V. Žydžiūnaite ir šio straipsnio autore, L. Rupšiene, jis labai stengėsi suprasti kokybinių tyrimų prigimtį, principus, vertybes. Nors neatsisakė savo postpozityvistinės pozicijos, jis nuoširdžiai domėjosi pirmosiomis „kokybinėmis“ disertacijomis. Pvz., jis su dideliu susidomėjimu perskaitė ir labai palankiai įvertino doktorantės Rasos Pranckūnienės daktaro disertaciją, kurioje buvo atliktas tyrimas, naudojant grindžiamosios teorijos metodologiją. Neapleidžia jausmas, kad B. Bitinas – nenuilstantis kovotojas už edukologijos tyrime taikomos metodologijos kokybę ir nenuilstantis ieškotojas „geriausios“ tyrimų metodologijos, kuri geriausiai padeda atsakyti edukologams į jiems rūpimus klausimus. Nors esu jo mokinė, netapau postpozityviste, tačiau labai vertinu postpozityvistinį tyrimą. Bet tikrai esu B. Bitino pasekėja metodologinės kokybės užtikrinimo požiūriu ir ieškojimų „geriausios“ tyrimų metodologijos kelyje.

Literatūra

• Adam, Frane, Measuring National Innovation Performance: The Innovation Union Scoreboard Revisited, Heidelberg – New York – Dordrecht – London: Springer, 2014.
• Alexander, Hanan A., “A View from Somewhere: Explaining the Paradigms of Educational Research,” Journal of Philosophy of Education, 2006, vol. 40, no. 2, pp. 205–221.
• Bitinas, Bronislovas, „Disertacinis tyrimas: tikrovės nuotrauka ir kūrybinė intervencija“, Acta paedagogica Vilnensia, 2011, t. 27, p. 11–21.
• Bitinas, Bronislovas, „Dispersinė-koreliacinė antramečiavimo duomenų analizė“, Pedagogikos darbai, 1968, t. 3, p. 213–221.
• Bitinas, Bronislovas, „Edukologinių tyrimų metodologiniai vingiai“, Pedagogika, 2006, t. 83, p. 9–15.
• Bitinas, Bronislovas, „Koreliacija ir faktorių analizė pedagoginiuose tyrimuose“, Pedagogikos darbai, 1968, t. 3, p. 185–212.
• Bitinas, Bronislovas, „Mokomųjų testų kokybės tikrinimas“, Mokymo ir auklėjimo klausimai, 1970, t. 3, p. 143–151.
• Bitinas, Bronislovas, Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas, Vilnius: Kronta, 2006.
• Bitinas, Bronislovas, Gyvenimas ugdymo verpetuose, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.
• Bitinas, Bronislovas, Pedagoginės diagnostikos pagrindai, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2002.
• Bitinas, Bronislovas, Statistiniai metodai pedagogikoje ir psichologijoje, Kaunas: Šviesa, 1974.
• Bitinas, Bronislovas, Ugdymo tyrimų metodologija, Vilnius: Jošara, 1998.
• Bitinas, Bronislovas; Aušra Kazlauskienė, Audrius Jazgevičius, Kokybinių tyrimų atviro kodavimo programa „Kokybis“, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2013.
• Bitinas, Bronislovas; Danielius Mušinskas, Edukologinių duomenų statistinės analizės programa „SKIBIS“, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008.
• Bitinas, Bronislovas; Liudmila Rupšienė, Vilma Žydžiūnaitė, Kokybinių tyrimų metodologija, Klaipėda: S. Jokužio leidykla, 2008.
• Braunstein, Jean-François; Bernard Phan, Visuotinės kultūros istorija, iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas, Genovaitė Dručkutė, Kęstutis Žilionis, Vilnius: Kronta, 2000.
• Bredo, Eric, “Philosophies of Educational Research” | Judith L. Green, Gregory Camilli, Patricia B. Elmore (eds.), Handbook of Complementary Methods in Education Research, American Educational Research Association, Lawrence Erlbaum Associates, Inc, 2006, pp. 3–30.
• Bredo, Eric; Walter Feinberg, Knowledge and Values in Social and Educational Research, Philadelphia: Temple University Press, 1982.
• Bryman, Alan, Social Research Methods, Oxford: Oxford University Press, 2008.
• Butin, Dan W., The Education Dissertation: A Guide for Practitioner Scholars, Thousand Oaks, CA: Sage Publications, 2010.
• Corbin, Juliet; Anselm Strauss, Basics of Qualitative Research: Techniques and Procedures for Developing Grounded Theory, 3nd ed., Thousand Oaks, CA: Sage Publications, 2008.
• Creswell, John W., Research Design: Qualitative, Quantitative and Mixed Methods Approaches, Thousand Oaks, CA: Sage Publications, 2009.
• Crotty, Michael, The Foundations of Social Research: Meaning and Perspective in the Research Process, Thousand Oaks, CA: Sage Publications, 1998.
• Feinberg, Walter, “Critical Pragmatist and the Reconnection of Science and Values in Educational Research,” European journal of Pragmatism and American philosophy, 2012, vol. 4, no. 1, pp. 222–240.
• Godfrey-Smith, Peter, Complexity and the Function of Mind in Nature, Cambridge: Cambridge University Press, 1996.
• Habermas, Jürgen, Knowledge and Human Interests, Boston: Beacon Press, 1971.
• Hatch, J. Amos, Doing Qualitative Research in Educational Settings, Albany, NY: State university of New York Press, 2002.
• Lakatos, Imre, The Methodology of Scientific Research Programs, Cambridge: Cambridge University Press, 1978.
• Lincoln, Yvonna S.; Egon G. Guba, “Paradigmatic Controversies, Contradictions, and Emerging Confluences” | Norman K. Denzin, Yvonna S. Lincoln (eds.), The Handbook of Qualitative Research, Thousand Oaks, CA: Sage Publications, 2000, pp. 63–188.
• McGregor, Sue L. T.; Jennifer A. Murnane, “Paradigm, Methodology and Method: Intellectual Integrity in Consumer Scholarship,” International Journal of Consumer Studies, 2010, vol. 34, no. 4, 419–427.
• Merriam, Sharan, Qualitative Research and Case Study Application in Education, San Francisco: John Wiley and Sons, 2009.
• Mertens, Donna M., Research Methods in Education and Psychology: Integrating Diversity with Quantitative and Qualitative Approaches, Thousand Oaks, CA: Sage Publications, 1998.
• Nekrašas, Evaldas, „Pozityvizmo ir postpozityvizmo ginčas socialiniuose moksluose“, Politologija, 2010, nr. 1 (57), p. 76–97.
• Neuman, William, Social Research Methods: Qualitative and Quantitative Approaches, Boston: Pearson Education, 2006.
• Ponterotto, Joseph G., “Qualitative Research in Counseling Psychology: A Primer on Research Paradigms and Philosophy of Science,” Journal of Counseling Psychology, 2005, vol. 52, no. 2, pp. 126–136.
• Popper, Karl Raimund, Conjectures and Refutations in the Growth of Scientific Knowledge, New York: Harper Torchbooks, 1968.
• Popper, Karl Raimund, The Logic of Scientific Discovery, London: Hutchinson, 1959.
• Powers, Bethel Ann; Thomas R. Knapp, Dictionary of Nursing Theory and Research, New York, N.Y.: Springer Publishing Company, 2010.
• Ryan, Anne B., “Post-Positivist Approaches to Research” | Mary Antonesa (ed.), Researching and Writing Your Theses: A Guide for Postgraduate Students, Maynooth: Maynooth Adult and Community Education, 2006, pp. 12–26.
• Šliogeris, Arvydas; Transcendencijos tyla, 2-oji pataisytoji laida, Vilnius: Margi raštai, 2011.
• Weber, Max, The Theory of Social and Economic Organization, Oxford University Press, 1947.
• Zammito, John H., A Nice Derangement of Epistemes: Post-Positivism in the Study of Science from Quine to Latour, Chicago: The University of Chicago Press, 2004.
• Андерсон, Теодор, Введение в многомерный статистический анализ, Москва: Физматгиз, 1963.
• Битинас, Бронисловас Повилович, «Измерение в педагогическом исследовании», Советская педагогика, 1972, № 7, с. 59–69.
• Битинас, Бронисловас Повилович, «Методологические вопросы измерения свойств личности учащихся» | Семинар по методологической педагогике и методике педагогических исследований, Москва, 1973, с. 91–99.
• Битинас, Бронисловас Повилович, «Методы многомерного анализа в педагогическом исследовании» | Методы педагогических исследований в высшей школе, Уфа: Уфимский авиационный институт, 1976, с. 123–166.
• Битинас, Бронисловас Повилович, «Некоторые проблемы измерения результатов воспитания учащихся» | Измерения в исследовании проблем воспитания, Тарту, 1976, с. 49–66.
• Битинас, Бронисловас Повилович, «О многомерном подходе к анализу педагогических явлений», Советская педагогика, 1970, № 6.
• Битинас, Бронисловас Повилович, «Соотношение шкалирования и таксономического анализа» | Ученые записки Тартуского гос. университета: Труды по психологии, 1976, вып. 395, с. 68–76.
• Битинас, Бронисловас Повилович, Многомерный анализ в педагогике и педагогической психологии, Вильнюс: НИИ школ МП МССР, 1971.
• Битинас, Бронисловас Повилович; Р. Б. Паулавичус, Система анализа педагогических данных на ЭВМ, Вильнюс, 1987.
• Голубев, Николай Кириллович; Бронисловас Повилович Битинас, Введение в диагностику воспитания, Москва: Педагогика, 1989.
• Ителсон, Лев Борисович, Математические и кибернетические методы в педагогике, Москва: Просвещение, 1964.
• Кендалл, Морис, Теория статистики, Москва: Статистика, 1960.

Bronislovas Bitinas: The Most Illustrious Representative of Post-positivism in the Lithuanian Educational Sciences in the Second Half of the 20th and the Beginning of the 21st Century

Summary. Bronislovas Bitinas is well known in education sciences for his extensive work on methodology. However, none of his publications explicitly state which philosophy guides his approach to research. Scholars have argued that research methodology is dependent on the underlying philosophical assumptions; therefore, to understand the originality and contributions of specific methodology, philosophical principles guiding methodological decisions need to be examined. Given the importance of philosophy as a foundation for methodology, in this article I explore philosophical assumptions underlying B. Bitinas’ conceptualizations of educational research, as represented in his publications on methodology and in his overall scientific contributions. After a brief overview of Bitinas’ work, I outline the principles of post-positivism as a contemporary, improved, and “less arrogant” form of positivism. Examining how post-positivist principles are manifested in Bitinas’ ideas on methodology leads me to conclude that B. Bitinas is an educational researcher, whose systematic conceptualizations of methodology are congruent with the postpositivistic philosophical stance. Moreover, given the influence of his voluminous publications, Bitinas can be considered as the most illustrious educational researcher, who, in the latter half of the 20th and the beginning of the 21st century, has systematically expanded research methodology for education sciences.

Keywords: Bronislovas Bitinas, research methodology, postpositivism, positivism, education science.