Verifikacija. Kaip anksčiau minėta, pozityvizmo „gimimo“ metu moksle vyravo orientacija ne tik į tiriamųjų dalykų matematinį aiškinimą, bet ir į eksperimentus. Šis požiūris persikėlė ir į socialinius tyrimus ir ypač suklestėjo loginiame pozityvizme, kuris paskelbė teorijos verifikacijos idėją, kad teiginys apie priežasties ir pasekmės ryšį, kaip mokslinio tyrimo rezultatas, yra prasmingas tik tuomet, kai jis yra praktiškai verifikuojamas (patvirtinamas). Ši idėja tapo ypač populiari edukologijoje, anot E. Bredo Žr. Eric Bredo, “Philosophies of Educational Research,” p. 9. , XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, t. y. B. Bitino metodologinių pažiūrų formavimo(si) pradžioje. Su verifikacijos idėja „kovojo“, kaip minėta, K. Popperis Žr. Karl Raimund Popper, The Logic of Scientific Discovery, 1959; Conjectures and Refutations in the Growth of Scientific Knowledge, 1968. , kuris ją transformavo į falsifikacijos idėją, teigdamas, kad mokslo teiginių neįmanoma verifikuoti, juos galima tik falsifikuoti, nes mokslo teiginiai nenusako universalaus nekintančio priežasties ir pasekmės ryšio, kad šis ryšys gali kisti kintant socialiniams reiškiniams. Ši K. Popperio idėja „atvėrė akis“ daugeliui pozityvistų ir „suminkštino“ jų poziciją dėl verifikacijos ir su ja susijusių eksperimentų, atitraukė jų dėmesį nuo absoliutaus objektyvumo ir absoliučios tiesos įrodymo prie priežasties ir pasekmės ryšio tikimybiškumo pripažinimo.