Straipsnis Vėlyvojo baroko vargondirbystės menas Lietuvoje: meistrų kilmė ir kūrybos sklaida

Santrauka. Straipsnyje pateikiama istorinių, istoriografinių šaltinių bei naujausių mokslinių tyrimų medžiaga apie XVIII–XIX I pusės Lietuvoje dirbusius vargonų meistrus. Pristatomos jų biografijos, darbų paplitimas. Analizuojama Lietuvoje dirbusių meistrų kilmė, migracija, apsistojimas ir įsitvirtinimas Vilniuje, sąsajos su gretimų šalių vargondirbiais. Aktualizuojamas jų kūrybos originalumas ir išskyrimas į savarankišką Vilniaus vargondirbystės mokyklą.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos vargonai, vėlyvasis barokas, Vilniaus vargondirbystės mokykla, meistrai, Karaliaučius, Kuršas.

Vargondirbystės menas Lietuvoje suklestėjo XVIII a. II pusėje ir tęsėsi iki XIX a. pradžios. Statant ar rekonstruojant daugelį bažnyčių, stiprėjo poreikis naujų vargonų, todėl, atsirandant nuolatiniams užsakymams, iš vokiškų kraštų bei Rytprūsių į Lietuvą atvykdavo vis daugiau meistrų. Kaip architektūros, taikomosios dailės, taip ir vargonų meno stilių Lietuvoje formavo svetimkilmiai atvykėliai meistrai. Žymiausi amatininkai apsistodavo LDK kultūriniame ir politiniame centre Vilniuje, nes čia buvo lengviau gauti užsakymų, be to, buvo patogu pasiekti aplinkinius miestus. Atvežtinių, vietinių ir naujų tendencijų dėka vargonų statymo menas Lietuvoje formavosi, tobulėjo ir išaugo iki savarankiško rezultato – Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos XVIII a. dalis meistrų Vilniuje apsistojo nuolatiniam gyvenimui, sukūrė šeimas, priėmė Vilniaus miesto piliečio statusą, todėl sutartinai bus vadinami „Vilniaus vargonų meistrais“, o jų ir jų mokinių bei sekėjų veikla – „Vilniaus vargondirbystės mokykla“. . Ši raida ir kaita pastebima pradedant ~1740 m. ir baigiant ~1840–1850 m. Tai laikmetis, apimantis pirmųjų ir paskutiniųjų Vilniaus mokyklos arealui priskiriamų barokinių vargonų pastatymo datas Paskutiniai Vilniaus vėlyvojo baroko mokyklai priskiriami tiksliai datuoti vargonai išliko Žemalės bažnyčioje (1839). Nors jų prospektas jau klasicistinis, bet instrumentas – vis dar vėlyvojo baroko stiliaus. .

Vilniaus vargonų meistrai dirbo beveik visoje plačioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, taip pat Kuršo ir Livonijos kunigaikštystėse. Kurše ir Livonijoje Vilniaus vargonų meistrų darbai beveik išskirtinai aptinkami tik katalikų bažnyčiose, ir tai rodo, kad šie meistrai dirbo Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų administruojamose teritorijose. Naujausiais tyrimais ir atradimais, net ir labai nuo Vilniaus nutolusioje Pasienės bažnyčioje (dab. Latvija), priklausiusioje Lietuvos dominikonų provincijai, stovi 1765 m. neįvardyto Vilniaus meistro sukurti vėlyvojo baroko vargonai Ant Pasienės bažnyčios vargonų registro Jula vamzdžio yra įrašas: „1765 in Wilda“. .

Didžiąją Lietuvos barokinių vargonų dalį sudaro nedideli 7–12 balsų vargonai – pozityvai, todėl lietuviški instrumentai neretai laikomi provincialiais, originalumo stokojančiais ir Rytprūsių meistrų darbus kartojančiais kūriniais. Tačiau anaiptol – XVIII a. Vilniuje susibūrė stiprus branduolys vargonų meistrų, sukūrusių didelius Vakarų Europos lygio instrumentus. Tai – meistrai Gerhardtas Arendtas Zelle ir jo sūnūs Paulas bei Michaelis, Joachimas Friedrichas Scheelis, Ludwikas Klimowiczius, Nicolausas Jantzonas ir meistro sūnus Friedrichas Samuelis, taip pat keletas kitų mažiau žinomų vargondirbių.

Kadangi į Rytų Europą vargondirbių amato tradicijos dažniausiai sklido iš Rytprūsių, o ypač iš Karaliaučiaus, Vilniaus meistrų darbus istorikai dažnai priskirdavo Karaliaučiaus amatininkams. Tačiau XVIII a. meistrų migracijoje būta ir priešingų faktų. Antai vargonų meistras Johannas Christophas Ungefugas (Jan Ungefug, Ungefugt, Ungefungt ~1725–1788 Žr. Werner Renkewitz, Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und West-Preussen 1633 bis 1944, S. 338. ) iš pradžių (1742–1750 m.) dirbo pameistriu Vilniuje pas G. A. Zelle Žr. Jan Janca, Tübingen, rankraštis (medžiagos dalis publikuota O. Olesen’o internetiniame puslapyje apie Danijos vargonus: Ole Olesen, ”Johann Christoph Ungefug (o. 1725-1788)”, 2006). , o 1750 m. išvyko į Rytų Prūsiją ir įsikūrė Luko mieste (Mozūrijoje) Dabar – Ełk, miestas Lenkijoje (vok. Lyck, liet. dar vad. Luckas, Laukas). . Pas J. Ungefugą 1762–1769 m. mokėsi vienas žymiausių XVIII–XIX a. Danijos D. Wroblewskis taip pat statė vargonus Norvegijoje. vargonų meistrų – lenkų kilmės Danielis Wroblewskis Danielis Wroblewskis gimė Lišovene (dab. Lisowska Wola, vok. Lischowen), netoli Elko, žr. Jerzy Gołos, Ewa Smulikowska, Polskie organy i muzyka organowa, s. 53. Apie Danijoje dirbusį meistrą informaciją patvirtina dokumentas „Daniel Wroblewskys laerekontrakt 1762“ (žr. Ole Olesen, ”Daniel Wroblewskys lærekontrakt 1762”, 2006; ”Daniel Wroblewsky – Attest fra pastor I. Pastenaci 1769”, 2006). (Wróblewski, Wrobel, 1744–1818).

J. Ungefugo biografija atskleidžia, kad jo kaip mokytojo vaidmuo buvo svarbus ne tik Vilniaus vargondirbystės mokyklos istorijai: netiesiogiai šis meistras galėjo turėti įtakos ir Lenkijos (Mozūrijos regiono), o galbūt net ir Danijos vargondirbystės kultūrai. Vilniaus vargondirbių, jų mokinių ir amžininkų migracijos tyrimai ateityje galbūt labiau išryškins Vilniaus mokyklos svarbą Europos vargondirbystės kultūros istorijai.

Kaip matyti, Lietuvos barokinių vargonų „veidą“ – Vilniaus vargondirbystės mokyklą – formavo iš Rytprūsių bei Šiaurės Vokietijos žemių atvykę meistrai.

XVIII a. II ketvirčio – XIX a. pradžios Vilniaus mokyklos vargondirbiai, jų darbų paplitimas

Nuo 1737 m. Vilniuje minimas iš Karaliaučiaus atvykęs meistras Gerhardtas Arendtas Zelle. Nors prieš apsistodamas Vilniuje jis beveik dešimt metų (1732–1741) dirbo Karaliaučiaus vargonų meistro Georgo Sigismundo Caspari (1693–1741 Žr. Werner Renkewitz, Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und West-Preussen 1633 bis 1944, S. 338. ) dirbtuvėje Žr. ten pat, S. 214, 234. , tačiau jo kilmė gali būti siejama su Rytų Fryzija (Ostfriesland) Galbūt jo giminaičiu galėjo būti meistras Christianas Zell, 1741 m. Rytų Fryzijos (Ostfriesland) kunigaikščiui pagaminęs klavesiną. Bevardis Zell minimas ir labai žymaus Pietų Vokietijos (dab. Šiaurės Prancūzija) vargonų meistro Johanno Andreaso Silbermanno aplinkoje (žr. Harald Vogel, Reinhard Ruge, Robert Noah, Martin Stromann, Orgellandschaft Ostfriesland, S. 141; Marc Schaefer, Johann Andreas Silbermann, Das Silbermann-Archiv: der handschriftliche Nachlass des Orgelmachers Johann Andreas Silbermann (1712–1783), S. 251). . Meistro G. S. Caspari pavestas G. A. Zelle 1732 m. pastatė vargonus Neidenburge Žr. Werner Renkewitz, Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und West-Preussen 1633 bis 1944, S. 234. Tikriausiai G. A. Zelle vadovavo vargonų statymui ir surinkimui. (dab. Nidzica). 1740 m. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje jis pastatė naujus 8 balsų vargonus Žr. Marcin Zgliński, „Budownictwo organowe na terenie dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego do około 1850 roku w świetle najnowszych badań”, s. 74 (pagal Marian Morelowski, Papiery Mariana Morelowskiego z lat 1944–1963, t. XXI: Materiały do dziejów artystycznych kościołów katolickich w Wilnie, s. 106). , iki 1741 m. – didelius vargonus Vilniaus Šv. Dvasios (dominikonų) bažnyčioje Žr. Werner Renkewitz, Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und West-Preussen 1633 bis 1944, S. 214. 1748 m. per gaisrą vargonai sudegė. , panašiu metu padirbo vargonus ir Šv. Kazimiero bažnyčiai Žr. ten pat, p. 214. Galbūt šio instrumento, istoriografijoje priskiriamo A. G. Zelle’i, fragmentai išliko Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje, kadangi po 1831 m. sukilimo uždarius Šv. Kazimiero bažnyčią, vargonai perkelti į Šv. Jurgio bažnyčią (žr. Jan Galicz, „O organach w Wilnie”, s. 132). Vargu ar vargonai perkelti kartu su prospektu, kadangi Šv. Jurgio bažnyčios vargonų prospektas yra vėlesnis (~1770 m.), taip pat virš galinės Šv. Jurgio bažnyčios sienos esantis tapytas herbinis fundatorių kartušas yra analogiškas fundatorių herbui kartuše vargonų viršuje. .

1751–1753 m. G. A. Zelle Vilniaus liuteronų bažnyčioje pastatė naujus vieno manualo vargonus Žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 58 (pagal LVIA, f. 1008, ap. 1, b. 65, l. 8v.). , o 1753 m. Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje jis iš pagrindų remontavo vargonus ir gavo 144 auksinų (18 talerių) atlygį Žr. Euzebiusz Marian Jan Stanisław Łopaciński, Materiały do dziejów rzemiosła artystycznego w Wielkim Księstwie Litewskim (XV–XIX w.), poz. 795; Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 58 (pagal VUB RS, f. 4, b. 2502, l. 3v, 14v). . Tais pačiais metais minėtoje bažnyčioje meistras pastatė vargonų pozityvą (skryninius vargonus Žr. Euzebiusz Marian Jan Stanisław Łopaciński, Materiały do dziejów rzemiosła artystycznego w Wielkim Księstwie Litewskim (XV–XIX w.), poz. 859. ), už kurį jam buvo sumokėti 136 auksinai Žr. Šv. Jokūbo bažnyčia, 1975. . G. A. Zelle’s du sūnūs taip pat pasekė tėvo pėdomis ir tapo vargondirbiais, nors ne tokiais žinomais kaip jų tėvas. 1762–1789 m. Vilniuje minimas sūnus Michaelis Zelle (1738 – po 1789). Jis 1762 m. vasario 22 d. dar įvardijamas kaip pameistrys (Orgelb[auer]g[esel]?) Žr. LVIA, f. 1218, ap. 1, b. 14, l. 88v. . M. Zelle 1780 m. statė naujus vieno manualo, 11 registrų Žr. Rimantas Gučas, Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonai, 2001. vargonus Žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 58. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Galbūt jam priskirtini ir 1782 m. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje pastatyti nauji dviejų manualų, 17 balsų vargonai? Meistras įvardijamas tik kaip Cell (žr. Euzebiusz Marian Jan Stanisław Łopaciński, Materiały do dziejów rzemiosła artystycznego w Wielkim Księstwie Litewskim (XV–XIX w.), poz. 947). . 1768–1786 m. Vilniuje minimas vargonų meistras Paulus Gerardus Zelle (1740 – po 1786, Paweł Cell). Žinoma, kad jis ~1785 m. remontavo 1782 m. per gaisrą nukentėjusius Žirmūnų bažnyčios (dab. Baltarusija) vargonus Žr. Marcin Zgliński, „Budownictwo organowe na terenie dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego do około 1850 roku w świetle najnowszych badań”, s. 82. .

Nuo 1742 iki 1750 m. Vilniuje kaip vargonų meistro Gerhardto Arendto Zelle’s pameistrys minimas vilnietis Johannas Christophas Ungefugas (Ungefugt) Žr. Jan Janca, Tübingen, rankraštis. . Tikriausiai jis buvo žinomo Vilniaus drožėjo Johanno Ungefugto Žr. Euzebiusz Marian Jan Stanisław Łopaciński, „Wiadomości o artystach Wilna i ziem okolicznych”, poz. 12. (Jan Ungefug, Ungefungt; Jonas Ungefugtas, mirė 1744 m. Žr. Vladas Drėma, Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, p. 216. ) sūnus. Senasis Ungefugtas į Vilnių atvyko iš Karaliaučiaus, 1737–1740 m. minimas Vilniaus miestiečių dokumentuose Žr. 1737 m. gegužės 29 d. priėmė Vilniaus miesto pilietybę (Agniaus Urbanavičiaus informacija). , o 1742–1743 m. – stalių ir drožėjų cecho narių sąraše Žr. Lina Balaišytė, „Drožėjai XVIII a. Vilniaus bendruomenėje“, p. 16. . Vienintelis jo, kaip drožėjo ir skulptoriaus, išlikęs kūrinys – Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčiai išdrožta šv. Agotos skulptūra Skulptūra dabar saugoma Lietuvos dailės muziejuje, jos nugarinėje pusėje yra įrašas: „J. Ungefug fecit. A 1739“ (Danutė Kalinauskaitė, Vida Urbonavičiūtė (sud.), Baroko dailė Lietuvoje, p. 84; A. Vičkienė, XVIII a. Vilniaus architektai ir dekoratoriai, magistro darbo nuoroda: LVIA, f. 1218, ap. 1, b. 14, l. 283v; f. 458, ap. 1, b. 143, l. 5v, 12; b. 147, l. 6.). .

1750 m. J. Ch. Ungefugas išvyko į Rytų Prūsiją, įsikūrė Luko mieste; tais pačiais metais gavo Lenkijos vargonų meistro privilegiją, o 1763 m. – Prūsijos Karaliaus vargonų meistro privilegiją Notangos regionui Žr. Marcin Zgliński, „Budownictwo organowe na terenie dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego do około 1850 roku w świetle najnowszych badań”, s. 83. . Daugiausia darbavosi Luko, Lėciaus Dab. Lenkija, Giżycko (vok. Lötzen). , Jansborgo Dab. Lenkija, Pisz (vok. Johannesburg). , Zenburgo Dab. Lenkija, Mrągowo (liet. Zensburgas; vok. Sensburg). apylinkėse, statė nedidelius vargonus. Iš žinomų J. Ch. Ungefugo darbų išliko tik Grabniko Dab. Lenkija, Grabnik (vok. Grabnicken). (1763) ir Senosios Juchos Dab. Lenkija, Stare Juchy (vok. Neu Jucha). (1772) vargonų prospektai.

Trūksta informacijos apie 1752–1759 m. Vilniuje ir apylinkėse dirbusio vargonų meistro Johanno Michaelio Pantznerio Žr. Antoni Miller, Teatr polski i muzyka na Litwie jako strażnice kultury Zachodu (1745–1865): studjum z dziejów kultury polskiej, s. 38. kilmę. Žinoma, kad 1752 m. Slucko dvare Radvilos su juo sudarė nuolatinio darbo sutartį ir mokėjo pinigus iki 1757 m. Žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 57. Gal jo giminaičiu Čekijoje buvo ~1710m. minimas Prahos meistras J. C. Panzneris Žr. Jerzy Gołos, Ewa Smulikowska, Polskie organy i muzyka organowa, s. 282. .

Iš Mecklemburgo kunigaikštystės Schwaan miestelio apylinkių (netoli Rostoko) atvyko vargonų meistras Joachimas Friedrichas Scheelis (17??–1782). Jis Vilniuje minimas nuo 1752 m., kai Vilniaus liuteronų bažnyčios naujai statomiems vargonams paaukojo 24 auksinus ir 18 grašių Žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 57. (tuo metu tai buvo didelė suma). J. F. Scheelis 1764 m. prisiekė miesto pilietybę Vilniaus magistratui Agniaus Urbanavičiaus informacija. . Galbūt vilnietis J. F. Schellis galėjo giminiuotis ir su Kališo (Lenkija) mieste gyvenusiu instrumentų meistru Augustu Scheeliu (August Scheel) bei jo sūnumi fortepijonų meistru Augustu Scheeliu (g. ~1811) Žr. Beniamin Vogel, Stefan Sutkowski, Historia Muzyki Polskiej, t. 10: Fortepian polski: budownictwo fortepianów na ziemiach polskich od poł. XVIII w. do II wojny światowej, s. 260. . Gali būti, kad J. F. Scheelio giminaičiu buvo Efreimas Šelis Žr. Antanas Rimvydas Čaplinskas, Vilniaus gatvių istorija: valdovų kelias, kn. 1: Rūdninkų gatvė, p. 88, 291. , 1790 m. Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčiai padaręs altorių ir kitas interjero skulptūras, tuo pat metu dirbęs prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios lipdinių.

J. F. Scheelis kartu su vietiniu vargondirbiu Ludwiku Klimowicziumi Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje 1761 m. pastatė naujus vieno manualo, 11 balsų vargonus Žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 57. Iš šių vargonų išliko tik prospektas, keletas medinių vamzdžių ir varpelių žvaigždės fragmentas. . Spėjama, kad jie kartu 1763–1765 m. sukūrė vieno manualo, 12 balsų vargonus Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje Šiems meistrams priskiriami vargonai pagal analogišką prospekto kompoziciją. . 1761 m. J. F. Scheelis kartu su L. Klimowicziumi padarė 8 balsų Žr. Kurtuvėnų bažnyčios 1806 m. vizitacija, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 221, l. 446–446v. vargonus Kurtuvėnų bažnyčiai Žr. Regina Trimonienė, „Iš Šiaulių aristokratijos gyvenimo: Nagurskių giminė“, p. 46. . 1763–1765 m. Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo dominikonų bažnyčioje pastatyti nauji 11 balsų vargonai tikriausiai taip pat yra J. F. Scheelio darbo Istoriografijoje meistras užrašytas lietuviškai: Frydrichas Čelis (Šv. Jokūbo bažnyčia, 1975; šioje studijoje vargonų meistrą nustatęs tyrėjas ir anotacija neįvardinti). Jonas Bielinis (sud.), Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1, p. 331. . ~1763 m. šis meistras galėjo sukurti 10 balsų vargonus Krėvos bažnyčiai, Dunilovo Švč. Trejybės dominikonų bažnyčiai, Nesvyžiaus Šv. Jono dominikonų bažnyčiai. J. F. Scheelio vyriausiasis sūnus Johannas (Jan) Friedrichas (1754–1808) taip pat buvo vargonų meistras Žr. LVIA, f. 1218, ap. 1, b. 14, l. 65v, 69v, 73v ir kt. , 1787 m. prisiekė Vilniaus magistratui Agniaus Urbanavičiaus informacija. , tačiau apie jo darbus nežinoma.

Tikėtina, kad Vilniuje gyvenęs meistras Ludwikas Klimowiczius buvo vietinės kilmės. Yra žinomas tik vienintelis savarankiškas jo darbas – 1758–1759 m. Belyničių karmelitų bažnyčiai sukurti nauji dviejų manualų, 20 balsų vargonai Žr. Computa Conventus Bialynicensis Perceptarum quod Expensarum ad1748, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4360, l. 118. .

Iš Prūsijos į Vilnių atvyko Mateuszas Drygalskis, minimas tarp 1763–1765 m. Žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 56. Jo darbai nežinomi.

Nicolausas Jantzonas (17??–1793, Mikołaj Janson, Jantzen) iš Hamburgo Vilniuje pirmą kartą minimas 1752 m. kaip vargonų pameistrys Žr. ten pat, p. 57 (iš LVIA, f. 1008, ap. 1, b. 65, l. 6v). , kai Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje naujus vargonus statė vargonų meistras G. A. Zelle. 1753 m. N. Jantzonas vedė to paties vargonų meistro dukrą Anną Elisabethą Žr. LVIA, f. 218, ap. 1, b. 20, l. 6v. , tikriausiai tokiu būdu siekdamas įsitvirtinti vargonų statybos veikloje Vilniuje. 1761 m. uošviui mirus, jis greičiausiai perėmė dirbtuvę G. A. Zelle’s sūnūs buvo dar gana jauni (maždaug 20 m.), neturėjo reikiamos meistro kvalifikacijos, todėl nelabai tikėtina, kad galėjo vadovauti dirbtuvei. ; 1764 m. N. Jantzonas prisiekė miesto pilietybę Vilniaus magistratui Žr. Agnius Urbanavičius, Vilniaus naujieji miestiečiai 1661–1795 m., p. 338. .

Pirmuoju žinomu savarankišku N. Jantzono darbu laikomi 1764–1765 m. sukurti Linkuvos bažnyčios vargonai Žr. Linkuvos bažnyčios dokumentai, MAB RS, f. 42, b. 13, l. 82–83. (2 manualai, 21 registras Registrų skaičius pateikiamas ištyrus Linkuvos vienuolyno patalpose išlikusias nenaudojamas senojo instrumento oro skirstymo dėžes (2002). ). Analogiškos prospekto struktūros vargonus 1764–1766 m. Žr. Chronologia erectionis et fundatiotis conventus et custodiae Vilnensis ADS: Franciscum ordinis minorum de de observantia ex varijs vetustissimis condicibus ac monumentis Patrum Nostrum diligenter collecta conscriptaque per A. R. P. Thomam Digon praedicatorem generalem Patrem provinciae ac ahronologum sub officio A. V. P. Stephani Romanowicz custodis ac gvardiani Vilnen: Anno Dni 1668. N. Jantzonas pastatė Vilniaus bernardinų bažnyčios vienuolių chore (2 manualai, pedalai, 31 registras) XIX a. vargonai perkelti į chorą bažnyčios gale, ten stovi iki šiol. . 1768 m. jis sukūrė 8 balsų pozityvą Vilniaus bernardinų bažnyčios Šv. Floriono koplyčioje. Remiantis naujausiais tyrimais, N. Jantzonui Istoriografijoje šie vargonai nepagrįstai priskiriami Karaliaučiaus meistrui A. G. Casparini. galima priskirti 1765–1766 m. Žr. Maria Kałamajska-Saeed, „Losy wyposażenia kościoła Jezuitów w Połocku”, s. 133 (remiamasi J. Paszendos informacija). Polocko jėzuitų bažnyčioje pastatytus vargonus (1 manualas, pedalai, 22–24 registrai) Vargonai 1837–1839 m. pervežti į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčią, vėliau keletą kartų padidinti ir rekonstruoti. . 1783 m. jis sukūrė naujus vargonus (2 manualai, 21 registras) Budslavo bernardinų bažnyčiai Žr. MAB RS, f. 18, b. 181, l. 38. , o apie 1780–1785 m. Vilniaus Augustinų bažnyčioje 1857 m. vargonai perkelti į Katedrą, vėliau keletą kartų paaukštinti ir paplatinti. pastatyti analogiškos prospekto struktūros, tik mažesnių proporcijų (2 manualai, 20 registrų) vargonai taip pat galėjo būti N. Jantzono darbas. Istoriografijoje N. Jansonui Istoriografijoje šie vargonai dažnai įvardijami kaip meistro A. G. Casparini, nes dar 1861 m. J. Galiczius juos priskiria „bevardžiam Casparini (italui)“ (Jan Galicz, „O organach w Wilnie”, s. 120). priskiriami apie 1785 m. sukurti vargonai (2 manualai, 36 registrai ir 6 dumplės) Rožanystoko dominikonų bažnyčioje Žr. Ewa Smulikowska, Prospekty organowe w dawnej Polsce, s. 124. .

Panašiu metu beveik vienodais prospektais N. Jantzonas sukūrė vargonus Tytuvėnų (1789 m., 2 manualai, 25 balsai Žr. Tytuvėnų bernardinų vienuolyno kronika, LVIA, f. 1135, ap. 6, b. 59, l. 201v. (pagal l. 173 (dab. l. 143), 17?? m. dokumento nuorašas padarytas 1882 m.); Tytuvėnų bažnyčios 1821 m. vizitacija, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 224, lapai nenumeruoti; Tytuvėnų bažnyčios 1827 m. vizitacija, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 228, l. 113. Archyviniuose dokumentuose dažnai klaidingai nurodoma vargonus turint 30 balsų – tiek yra registrų ir papildomų įrenginių įjungimo rankenų (25 balsams ir 5 papildomiems įrenginiams). ) ir Troškūnų bernardinų bažnyčiose (1790 m. Žr. Troškūnų bažnyčios ir vienuolyno istorija, MAB RS, f. 43, b. 18593, l. 2v. 1789 m. dokumento fragmentas: „Tegoż dnia rano przybył z Wilna pan Janson Organmayster. Tegoż dnia ów Prowincjał wyjiechał do Wilna. Mikołaj Jantzon Organmayster Kontrakt wziąwszy na zrobienie organu od 23 głosów z materiału wszystkiego konwenskiego i na stole Konwenskim zacząwszy od Zielonych Świątek w roku przyszłym, za talarów 500 dziś wyjechał do siebie“. , 2 manualai, 23 balsai Remiantis išlikusių autentiškų oro skirstymo dėžių tyrimais, Troškūnų vargonai turėjo 23 balsus ir tikriausiai varpelių karilioną, žvaigždinius varpelius ir akustinį būgną. ), taip pat Kurtuvėnų parapinėje bažnyčioje (iki 1793 m. Tiksli vargonų pastatymo data nėra žinoma, tačiau datuojama remiantis bažnyčios statymo datomis (1785–1796) ir N. Jantzono mirties data (1793). Neatmetama galimybė, kad vargonus po 1793 m. galėjo pastatyti šio meistro sūnus Friedrichas Samuelis. , 2 manualai, 24 balsai Žr. Kurtuvėnų bažnyčios 1806 m. vizitacija, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 221, l. 446. ).

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje dažnai minimas N. Jantzono sūnus Friedrichas Samuelis Jantzonas (Jantzen, Janson, 1764–1842 Pagal minėtų Rožanystoko vargonų datą galima spėti, kad 1842-ieji – F. S. Jantzono mirties arba sunkios ligos data. ?). Jis gyveno Vilniuje, 1794 m. Vilniuje prisiekė carienei Žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 58. ir tikėtina, kad po tėvo mirties (1793) perėmė dirbtuvę. Tikriausiai Fr. S. Jantzonas (nurodoma be vardo) pastatė naujus vargonus Minsko Katedrai (po 1798 m.) Žr. ten pat, p. 56. . Taip pat tikėtina, kad jis 1806 m. perstatė vargonus Slanimo bernardinų bažnyčioje Žr. Ewa Smulikowska, Prospekty organowe w dawnej Polsce, s. 124. . 1794–1842 m. Jantzonas (greičiausiai, kad Friedrichas Samuelis, nurodoma be vardo) aptarnavo bei perdarinėjo Rožanystoko dominikonų bažnyčios vargonus (statytus jo tėvo) Lenkų istorikas Jerzy Gołoso klysta, teigdamas, kad šiuos 36 balsų vargonus 1794–1842 m. aptarnavo bei perdarinėjo Nikolausas Jantzonas, kadangi šis meistras mirė 1793 m. (žr. Jerzy Gołos, Ewa Smulikowska, Polskie organy i muzyka organowa, s. 275–276.) . Laši bažnyčioje (Laśi, dab. Latvija) išliko 1798 m. jo sukurti vargonai Įrašas vargonų viduje, oro dėžėje: „Fridrich Samuel Jantzen / Anno Domini 1798“ (Latvijos vargonų restauratorių Alvio Melbardžio ir Viesturso Ilsumso informacija). .

Iš vietinių meistrų verta paminėti 1730–1740 m. Vilniaus bernardinų vienuolį meistrą Józefą Olszyńskį (Orszyński, Olšynskis). 1737 m. jis remontavo Vilniaus Bernardinų bažnyčios didžiuosius vargonus Žr. Chronologia erectionis et fundatiotis conventus et custodiae Vilnensis ADS, p. 169. , taip pat pagamino keletą pozityvų šios bažnyčios koplyčioms Žr. Jerzy Gołos, Ewa Smulikowska, Polskie organy i muzyka organowa, s. 511. : 1737 m. – 12 balsų pozityvą Šv. Bonaventūros (dab. Trijų Karalių) koplyčios chore Instrumento duomenys pateikiami iš Chronologia erectionis… 1765 m. šie vargonai už 200 muštų talerių buvo parduoti Slanimo bernardinų konventui (žr. Jerzy Gołos, Ewa Smulikowska, Polskie organy i muzyka organowa, s. 511). , 1737–1739 m. – pozityvą Šv. Floriono koplyčiai. 1740 m. vargondirbys J. Olšynskis padarė 8 balsų stacionarų pozityvą, pavadintą „manualu“, Vilniaus bonifratrų bažnyčiai Žr. VUB RS, f. 4, A–3871 (Kristinos Makowskos išrašas). . 1735 m. Vilniaus jėzuitų Šv. Jono bažnyčioje jis baigė montuoti didžiulius, su pozityvu ant chorų (vok. Rückpositiv), 46 balsų vargonus Žr. Vladas Drėma, Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, p. 65, 67. Manoma, kad tai buvo Olszynskis, nors vadinamas tik „broliu bernardinu“ (lenk. braciszek bernardyński) iš vietinio konvento. .

Mažai žinoma apie meistrą Janą Pawłowskį, Vilniuje minimą 1789–1794 m. (1789 m. Vilniuje priėmė miestiečio teises Agniaus Urbanavičiaus informacija. ). 1791 m. jis remontavo Vilniaus pranciškonų bažnyčios vargonus 1791 m. gruodžio 20 d. jam sumokėti 36 auksinai (žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 57; pagal VUB RS, f. 4, b. 2958, l. 42 v). .

Trūksta žinių apie meistrą Bazylį Sidorowiczių, kuris 1789 m. Vilniuje priėmė miestiečio teises Agniaus Urbanavičiaus informacija. , o 1794 m. Vilniuje prisiekė imperatorei Žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 57. .

Tik pavieniai faktai žinomi ir apie toliau aptariamus Vilniaus vargonų meistrus: XVIII a. pabaigoje Vilniaus miestiečio teises priėmė meistras Antoni Szulki Agniaus Urbanavičiaus informacija. ; 1794 m. Vilniuje imperatorei prisiekė meistras Jakubas Bohdanowiczius Žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 55. . 1795 m. Vilniuje minimas meistras Karolis Bortkiewiczius, Motiejaus sūnus, kilęs iš Žemaitijos Žr. Euzebiusz Marian Jan Stanisław Łopaciński, Materiały do dziejów rzemiosła artystycznego w Wielkim Księstwie Litewskim (XV–XIX w.), poz. 1014. . Tais pačiais metais jis priėmė Vilniaus miestiečio teises Agniaus Urbanavičiaus informacija. .

1780 m. Vilniuje M. Zelle’s pameistriu minimas Jacobas Philippas Gryśas (1762 – po 1794, Jacub Philippus Griz, Griese, Gryze). 1786 m. jis priėmė Vilniaus miestiečio teises Ten pat. , o 1794 m. Vilniuje prisiekė imperatorei Žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 56. . 1800 m. J. F. Gryśo mokiniu minimas Vilniuje gimęs Józefas Kowalskis (1782–18??) Žr. Marcin Zgliński, „Budownictwo organowe na terenie dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego do około 1850 roku w świetle najnowszych badań”, s. 93. .

XVIII–XIX a. sandūroje yra duomenų apie vargondirbį dominikoną Zebedeuszą Falkowskį (1778–1836), dirbusį Derečyne, Naugarduke, Vilniuje ir Žemaičių Kalvarijoje Žr. ten pat. . Jis taip pat minimas kaip vargonininkas, teologas ir pamokslininkas.

XIX a. pradžioje Žemaitijoje buvo gerai žinomas vietinis meistras Józefas Wojciulewiczius (Juozapas Vaiciulevičius). Pagal sutartį jis 1806 m. pastatė 12 balsų vargonus Švėkšnos bažnyčioje Žr. Švėkšnos parapijos dokumentai, LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 456, l. 245v, 246v, (Liudo Jovaišos nuoroda). Vargonai neišliko, tačiau išliko sutartis ir dispozicija. . Išliko 1821 m. jo statyti vargonai Varnių Katedroje Vargonų viduje raudonu pieštuku parašyta: „Ru 1821 Zbudowany“. Istoriografijoje minima vargonų pastatymo data 1817 m., tačiau nenurodomas pirminis šaltinis, todėl ji gali būti netiksli (žr. Konradas Kaveckas, „Vargonai Lietuvoje“, p. 68; Juozas Žilevičius, „Vargonų statyba Lietuvoje“, p. 131). (1 manualas, 16 registrų).

XVIII a. viduryje Vilniuje susitelkė vietinių ir atkeliavusių meistrų branduolys. Dauguma Vilniuje gyvenusių vargonų meistrų XVIII a. II pusėje gavo miesto pilietybę ir tapo Vilniaus miestiečiais. Iš Vilniaus vargondirbystės tradicijos pasklido į visą LDK, Kuršo ir Livonijos Kunigaikštystes. Šiandien šių meistrų išlikusių vargonų gausu ne tik dabartinės Lietuvos teritorijoje, vakarinėje Baltarusijos dalyje, pavieniai jų darbai aptinkami Šiaurės Rytų Lenkijoje, Pietvakarių ir Pietryčių Latvijoje (Kurše, Latgaloje).

XVIII–XIX a. pradžioje Lietuvoje dirbę meistrai, nepriskirtini Vilniaus mokyklos arealui

Greta žinomų ir mažai žinomų Vilniaus meistrų istoriografijoje ir archyviniuose šaltiniuose kartais minimi kitų LDK miestų, taip pat Lenkijos, Rytų Prūsijos ar Kuršo meistrai, tačiau XVII–XVIII a. jie dažnai klajodavo ir užsiiminėjo tik remonto darbais. Dalis meistrų XVIII a. į Lietuvą atvykdavo pastatyti vienerius ar kelis vargonus ir išvykdavo. Kai kurie meistrai minimi Vilniaus liuteronų bendruomenės dokumentuose. Nors Lietuvoje išliko jų darbai, tačiau šie meistrai nepriskiriami Vilniaus baroko mokyklos meistrų grupei. 1788–1790 m. meistras Sztemberkas Meistras minimas be vardo. remontavo vargonus Laukuvos bažnyčioje Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 375, l. 168v. ; 1794 m. Gardino mokesčių surašyme minimas meistras Wróblewskis Žr. Spis mieszkańców Grodna z 1794 r., s. 74. Meistras minimas be vardo. .

Gana dažnai Šiaurės Lietuvoje aptinkama Kuršo meistrų darbų. Antai Johannas Golanderis 1712 m. pastatė vargonus Joniškyje Žr. Marcin Zgliński, „Organy i prospekty organowe w Księstwie Kurliandzkim i Inflantach Polskich”, s. 177. , 1742 m. – Tveruose Žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 58. (abeji vargonai neišliko), o 1735 m. Vilniaus liuteronų bendruomenėje jis minimas krikštatėviu. 1716 m. meistras Oreneuszas (Ireneusz?) Guldynskis remontavo Kretingos Bernardinų bažnyčios vargonus Žr. 1716 m. „Organ reparował Pan Oreneusz [? Ireneusz?] Guldynski z Kurlandyi, za co wypłacono Tynf. 4300 [? ar 4500]“, f. 85v (už nuorodą dėkoju Liudui Jovaišai). Istoriografijoje šis meistras užrašomas ir kitaip: Irenijus Čuvinskas (žr. Konradas Kaveckas, „Vargonai Lietuvoje“, 1938). .

Žinoma, kad vokiečių kilmės vargonų meistras Paulius Froelichas (Frölich, Frelich Paweł, 1720–1775), turėjęs dirbtuvę Fromborge, Prūsijoje Žr. Werner Renkewitz, Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und West-Preussen 1633 bis 1944, S. 150, 297–298. , o nuo 1759 m. iki mirties gyvenęs Kuldigoje, Kurše, dirbo ir Žemaitijoje (Kretingoje, Alsėdžiuose). 1759 m. birželio 3 d. vargonų meistras P. Froelichas su tais pačiais Kretingos bernardinais sudarė sutartį dėl bažnyčios vargonų remonto Žr. Biblioteka Uniwersytetu Jagiellońskiego, f. 135v (Liudo Jovaišos išrašas). . 1767 m. už 190 muštų talerių jis padarė 10 balsų Žr. Alsėdžių bažnyčios 1806 m. vizitacija, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 221, l. 578. vargonus Alsėdžių bažnyčiai Šaltinyje įvardijamas kaip puikus meistras (arcydoskonały organmajster) katalikas iš Kuldygos (Goldyngen), žr. Alsėdžių bažnyčios 1764–1858 m. išlaidos, lapai nenumeruoti; Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 56. . Šie faktai rodo, kad meistras, keliaudamas iš Prūsijos į Kuršą, pakeliui gavo užsakymų ir Lietuvoje.

Minėtinos dviejų Karaliaučiaus vargonų meistrų pavardės – tai Adamas Gottlobas Casparini ir Johannas Preussas. 1775–1776 m. Vilniaus Šv. Dvasios (dominikonų) bažnyčioje Karaliaučiaus vargonų meistras Adamas Gottlobas Casparini (Gottlieb, Bugumil, 1715–1788) pastatė naujus vargonus (2 manualai, pedalai, 31 registras), kurie Lietuvos vargonų istorijoje sukėlė tikrą painiavą. Su jais lyginami tiek anksčiau, tiek vėliau Vilniaus meistro N. Jantzono sukurti vargonai, o istoriografijoje, remiantis panašumais į vienintelį žinomą šį A. G. Casparini darbą Lietuvoje, pastarajam meistrui priskirta dauguma didžiųjų Lietuvos instrumentų. Tačiau realiai A. G. Casparinio įtaka labiau pastebima ne XVIII a., o XIX a. vidurio meistrų darbuose, kai pagal Vilniaus dominikonų bažnyčios vargonų pavyzdį buvo padidinti net treji Vilniaus vargonai: Katedros, Šv. Jonų ir liuteronų bažnyčiose. G. A. Zellei A. G. Casparini įtakos neturėjo, nes G. A. Zelle buvo vyresnis ir, jei būtų susiklosčiusios palankesnės aplinkybės, galbūt būtų tapęs net geresniu ir garsesniu meistru (pralaimėjęs konkursą užimti Karaliaučiaus rūmų meistro vietą Žr. Werner Renkewitz, Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und West-Preussen 1633 bis 1944, S. 219. , įsikūrė Vilniuje). Nelabai jis galėjo paveikti ir meistrą N. Jantzoną, nes 1775–1776 m. (tuomet A. G. Casparini Vilniuje statė dominikonams vargonus) šio meistro autoritetas jau buvo susiformavęs.

Kretingos liuteronų bažnyčioje išliko Karaliaučiaus meistro Johanno Preusso 8 balsų vargonai, sukurti 1785 m. Įrašai ant registro Principal 4’ tono C vamzdžio: Wunsch / [erfült?]Meister Johan[n] Preuss / König 1785 / Für [die] Kirche Werden; Wird von den / Org (?) Joh Scherwatt (?) / …/ in Werden din …/…/ Jun …/ 1827. Ant vamzdžio esantys įrašai teigia, kad vargonai 1785 m. pastatyti Werdeno bažnyčiai, o 1827 m. perkelti į … (Kretingalės bažnyčią – G. P.). Verdainės (vok. Werden, dab. Šilutės miesto dalis) bažnyčiai (į Kretingos bažnyčią vargonai pateko tik 1899 m. Kretingos liuteronų bažnyčios vargonininko Miko Pipiro informacija, 2001. ).

Po LDK valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje Prūsijai atitekusioje Užnemunėje pastebima Rytprūsių meistrų darbų. Pavyzdžiui, 1804 m. meistras iš Įsručio (vok. Insterburg) Georgas Adamas Neppertas Griškabūdžio bažnyčioje pastatė naujus 11 registrų vargonus Įrašas ant Griškabūdžio vargonų registro Principal 8’ tono C vamzdžio: George Adam / Neppert Königer / Priwiligerter Orgel / Bauer in / Insterburg in Jahr / Anno 1804 […] 5 te../ October / Principal 8 fus C. Įrašas ant registro Octava 4’ C vamzdžio: Grischkabud. 1803–1804 m. sukūrė vargonus Bartninkų bažnyčioje Žr. Wiktor Zygmunt Łyjak, „Organy na obszarze diecezji sejneńskiej w świetle źródeł archiwalnych”, s. 191. 1944 m. bažnyčia buvo labai apgriauta ir nebeatstatyta, vargonai neišliko. . XVIII a. pabaigoje padarytų Širvintų Širvintos netoli Suvalkų. Vargonų istoriografijoje jos dažnai painiojamos su Širvintomis netoli Vilniaus. (Schirwindt) liuteronų bažnyčios vargonų, dabar esančių Veličkų bažnyčioje Vargonai perkelti 1859 m. (žr. Anton Ulbrich, Geschichte Der Bildhauerkunst in Ostpreußen vom Angang des 16. bis in die 2. Hälfte des 19. Jahrhunderts, 1926–1929; Marjan Morelowski, „Snycerz Gedowski, mistrz Casparini i organy grupy wileńskiej XVIII w.”, s. 316; Ewa Smulikowska, Prospekty organowe w dawnej Polsce, s. 126). , prospektas beveik identiškas Griškabūdžio bažnyčios vargonams, tad gali būti siejamas su G. A. Neppertu Nors istoriografijoje šie vargonai datuojami apie 1770 m. ir priskiriami meistrui A. G. Casparini, tačiau detaliau patyrinėjus išlikusius A. G. Casparini vargonų prospektus, akivaizdžių panašumų į jo darbus nėra. (Tyrinėtojai nenurodo pirminio šaltinio ir dažniausiai percituoja vieni kitus.) Tiek Griškabūdžio, tiek Veličkų vargonų prospektų struktūra, proporcijos, karnizų profiliai ir kt. dalys labai panašios, tačiau instrumentų palyginimą apsunkina tai, kad Veličkų bažnyčioje autentiškas išliko tik prospektas. .