• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Studija 1914–1939 m. Vokietijoje paskelbtų atsiminimų apie Didįjį karą Rytprūsiuose publikavimo dinamika ir turinys

Tačiau 1920–1939 m. Tanenbergas, gen. feldmarš. P. von Hindenburgo personalija bei gen. E. Ludendorffo vaidmens kontroversijos tapo dominuojančiais Didžiojo karo Rytprūsiuose refleksijos diskurso tarpukario Vokietijoje naratyvais. Minėtuoju tarpsniu kautynių prie Tanenbergo, gen. feldmarš. P. von Hindenburgo ir gen. E. Ludendorffo tematikoms Vokietijoje buvo skirtos 83 publikacijos (atskiri leidiniai ir straipsniai moksliniuose, visuomeniniuose, kariniuose ir politinės-ideologinės pakraipos periodiniuose (pvz., Wissen und Wehr, Wehrmacht, Militär-Wochenblatt, Deutscher Offiziere Bund) šaltiniuose)1. Svarbu pabrėžti, kad iš minėto skaičiaus 5 publikacijos2 buvo prezentuotos leidiniuose, paskelbtuose Rytų Prūsijoje. Remiantis minėtais faktais galima pritarti Benjamino Ziemanno nuomonei, kad Tanenbergo mitas buvo pirmasis didžiųjų karo pasakojimų Vokietijos triadoje (kartu su Langemarko ir Verdeno mitais), susiformavęs pradinėje karo stadijoje3.

 
  1. 1 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2910–2915, 2918–2920, 2922–2926, 2928, 2931, 2932–2934, 2936, 2940–2942, 2944a, 2945, 2946, 3698, 14033; Bd. 2, Nr. 1324–1328, 1330, 1332–1334, 1338–1344, 1346, 1350–1359, 1362, 1368, 1369, 1371, 1372; Bd. 3, Nr. 3576–3578, 3580–3590, 3594; Theobald von Schafer, Das Tannenberg-National-Denkmal: eine Erläuterung von den Erbauern des Denkmals Reg.-Baumeister an D. Walter und Johannes Kruger, Architekten B. D. A., 1935; Heinz Burger, Bei Tannenberg zwei Schlachten: Ritter und Feldherren auf Wacht im Osten, 1935.
  2. 2 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2873, 2929, 2939; Bibliographie der Geschichte von Ost- und Westpreußen für Jahre 1939–1970: bearbeitet im Auftrag der Historischen Kommission für ost- und westpreußische Landesforschung, Nr. 3583, 3592.
  3. 3 Žr. Benjamin Ziemann, „Die deutsche Nation und ihr zentraler Erinnerungsort: das ‚Nationaldenkmal für die Gefallenen im Weltkriege‘ und die Idee des ‚Unbekannten Soldaten‘ 1914–1935“, S. 67–69.

Esminis jo bruožas – „prieš gaivališką priešą“ pasiektos pergalės1 leitmotyvas, o Verdeno ir Langemarko mitai semantiškai buvo gretinami su „vokiečių tautos ištvermės ir pasiaukojimo“2 suvokiniais. Tokiu būdu Tanenbergo mito genezės mechanizmas sudarė prielaidas formuotis atsiminimų apie karą Rytprūsiuose kanonui, kuriame koncentruotasi į kautynių prie Tanenbergo ir Mozūrijoje (1914 m. rugsėjo ir 1915 m. vasario mėn.) reikšmės refleksiją bei P. von Hindenburgo bei E. Ludendorffo karvedystės gebėjimų recepciją3. Šios tendencijos atžvilgiu ypač išsiskyrė 1920–1939 m. laikotarpis, kurį galima pavadinti Tanenbergo mito ir gen. feldmarš. P. von Hindenburgo mitemos eskalacijos periodu. Įdomu tai, kad išskirtuoju laikotarpiu generalinės Tanenbergo ir gen. feldmarš. P. von Hindenburgo lemiamo vaidmens kovose dėl Rytų Prūsijos mito versijos formavimosi tarpsniu (1919–1934 m.) egzistavo prielaidos ir alternatyviai traktuotei, pabrėžusiai gen. E. Ludendorffo reikšmę pasiekiant pergalę prieš Rusijos karines pajėgas Rytprūsiuose4. Aptartos tendencijos buvo būdingos ir atskirų leidinių bei straipsnių periodiniuose leidiniuose teminei grupei, skirtai Mozūrijos (abiejų etapų) kautynių refleksijai. 1914–1916 m. periodu Vokietijoje buvo publikuoti 55, 1917–1919 m. – 1 publikacija6, o 1920–1939 m. – 15 minėto turinio atsiminimų7.

 
  1. 1 Žr. August Pott, Auf dem Schlachtfeld von Tannenberg: eine Siegespredigt gehalten in Dankheim und Puchalowo am 1. September 1914 von Divisionspfarrer, Privatdozent Liz, S. 3–8.
  2. 2 Albrecht Erich Gunther, „Tannenberg und Verdun“, 1936.
  3. 3 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2906–2909, 2910–2915, 2918–2920, 2922–2926, 2928, 2931, 2932–2934, 2936, 2940–2942, 2944a, 2945, 2946, 3698, 14033; Bd. 2, Nr. 1324–1328, 1330, 1332–1334, 1338–1344, 1346, 1350–1359, 1362, 1368, 1369, 1371, 1372; Bd. 3, Nr. 3576–3578, 3580–3590, 3594; Theobald von Schafer, Das Tannenberg-National-Denkmal: eine Erläuterung von den Erbauern des Denkmals Reg.-Baumeister an D. Walter und Johannes Kruger, Architekten B. D. A., 1935; Heinz Burger, Bei Tannenberg zwei Schlachten: Ritter und Feldherren auf Wacht im Osten, 1935.
  4. 4 Kaip pavyzdžiai nurodytini: Erich Ludendorff, Meine Kriegserinnerungen: 1914–1918, 1919; Theobald von Schafer, „Ludendorffs Gluck bei Tannenberg“, 1924; Martin Lezius, Ludendorff – „Ich schlug d. Schlacht“, „Ich rettete auch Ostpreußen“, „Ich loste die Aufgabe im Osten“, „Ich führte die Bewegungen“, eine Erledigung!, 1934; Erich Ludendorff, Tannenberg: zum 20. Jahrestag der Schlacht, 1934.
  5. 5 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2868, 2900, 2947, 2949, 2950.
  6. 6 Žr. ten pat, Nr. 2952.
  7. 7 Žr. ten pat, Nr. 2917, 2927, 2943, 2944, 2954, 2955, 2958; Ernst Wermke, Bd. 2, Nr. 1371, 1374, 1377, 1379, 1381–1383; Bd. 3, Nr. 3608.

Turinio atžvilgiu publikacijoms apie Tanenbergo kautynes artimi, tačiau semantinės sandaros požiūriu specifiški, yra atskiri leidiniai, skirti Tanenbergo memorialo (po 1935 m. – Hindenburgo mauzoliejaus) reikšmės Vokietijai ir vokiečių nacijai tematikai. 1920–1939 m. įvardytai tematikai buvo skirta ne mažiau kaip 10 publikacijų (iš jų 3 leidiniai buvo publikuoti Karaliaučiuje)1. Jose Tanenbergo memorialas reflektuojamas ne tik kaip Rytų Prūsijos sureikšminimo Didžiojo karo atminimo diskurse Vokietijoje simbolis2, bet ir kaip praktinė Rytprūsių išskirtinės istorinės patirties pažinimo priemonė3. Galima teigti, kad išskirtuoju laikotarpiu lygiagrečiai su kautynių prie Tanenbergo mitemomis buvo kuriamas 1924–1927 m. sukurto Tanenbergo memorialo, kaip ekstraordinarinės reikšmės simbolio, naratyvas. Išskirtini mažiausiai keturi suvokiniai, sudarantys minėto naratyvo turinį: 1) 1914-ųjų Tanenbergo kautynėse pasiekta Vokietijos ginklo pergalė atskleidė Rusijos, kaip despotijos, ir rusų, kaip „tautine idėja bei istorine tradicija neįerdvintos žmonių masės“, atsilikimą4; 2) mūšyje prie Tanenbergo Rusijos kariuomenės pajėgoms (2-oji Samsonovo armija) gausumu gerokai nusileidusių Vokietijos kariuomenės junginių (skubiai iš Vakarų fronto permestos divizijos) pergalė įrodė Vokietijos kariuomenės „dvasinį“ pranašumą prieš „archajiškas“ Rusijos „kariaunas“5; 3) Vokietijos karinei vadovybei (pirmiausia gen. feldmarš. P. von Hindenburgui) ir Vokietijos kariams prie Tanenbergo pavyko pakartoti Kanų kautynių6, įvykusių 216 m. pr. m. e., sėkmę ir „atsiteisti“ už 1410 m. pralaimėjimą7 (tokia nuostata sudarė prielaidas suteikti „stebuklo“ reikšmę Tanenbergo pergalei, o gen. feldmarš. P. von Hinderburgą tapatinti su kartaginiečių karvedžiu Hanibalu arba su Vokiečių ordino magistru Ulrichu von Jungingenu8); 4) kautynės prie Tanenbergo pašalino „amžinąją pražūtimi alsavusią Rusijos despotijos grėsmę“ Rytų Prūsijai bei visai Vokietijai ir nutraukė Rusijos kariuomenės (kaip „nekontroliuojamos slavų masės“) įsiveržimą9. Taigi, Tanenbergo memorialo reikšmę pabrėžusių publikacijų kontekste susidarė prielaidos formuotis ne tik gen. feldmarš. P. von Hindenburgo kaip „Rytprūsių gelbėtojo“ įvaizdžiui, bet ir jo kaip „neklydusio stratego“ ir „pasišventusio karvedžio“10 reprezentacijoms. Šios nuostatos atliepė viešosios nuomonės formavimo(si) tendencijas Vokietijoje 4-ojo dešimtmečio pradžioje ir ypač nacionalsocialistų plėtotos Hindenburgo kulto propagandos preferencijas (pvz., jas demonstravo 1933 m. rugpjūčio 27 d. įvykusi „Tanenbergo šventė“ (Adolfo Hitlerio ir kitų NSDAP lyderių bei prezidento P. Hindenbrugo apsilankymo memoriale ceremonija) ir 1935 m. spalio 2 d. įgyvendintas sprendimas Tanenbergo memorialiniam kompleksui priskirti „imperinės reikšmės paminklo“ statusą11).

 
  1. 1 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2916, 2937a, 2937b; Bd. 2, Nr. 5941, 5943, 5946; Bd. 3, Nr. 3593; Paul Lindenberg (Hg.), Hindenburg-Denkmal für das deutsche Volk: eine Ehrengabe zum 80. Geburtstage des Reichspräsidenten, 1927; Festschrift zur Einweihung des Tannenberg-Denkmals am 18. September 1927, 1927; Das Tannenberg-National-Denkmal: eine Erläuterung von den Erbauern des Denkmals Reg.-Baumeister an D. Walter und Johannes Kruger, Architekten B. D. A., 1935.
  2. 2 Žr. Festschrift zur Einweihung des Tannenberg–Denkmals am 18. September 1927, S. 25–28.
  3. 3 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2937b.
  4. 4 von Ditfurth, „Siegeswille und Ermüdung der Truppe: an Beispielen aus der Schlacht von Tannenberg“, 1928.
  5. 5 Ten pat.
  6. 6 Žr. Hermann von François, Tannenberg: das Cannae des Weltkrieges in Wort und Bild, S. 65–70.
  7. 7 Žr. Paul Fischer-Graudenz, Bei Tannenberg 1410 und 1914: die Schlacht bei Tannenberg-Grunfelde am 15. Juli 1410 und die Schlachten bei Gilgenburg-Hohenstein-Ortelsburg (Schlacht bei Tannenberg) 27., 28., 29. August 1914, S. 3–7.
  8. 8 Žr. Karl Strecker, Von Hannibal zu Hindenburg: Studien über Hindenburgs Strategie und ihre Vorläufer mit Skizzen der Schlachten bei Canna, Kunersdorf, Sedan, Tannenberg, an der Masurischen Seen, S. 17–20.
  9. 9 Žr. Heimatbund Ostpreußens (Hg.), Tannenberg 1914–1924: ein Buch von Ostpreußens Not, deutschem Heldentum und treuem Gedenken, S. 27–28.
  10. 10 Hans Niemann, Hindenburgs Siege bei Tannenberg und Angerburg, August–September 1914: das Cannae und Leuthen der Gegenwart, S. 13–15.
  11. 11 Das Tannenberg-National-Denkmal: eine Erläuterung von den Erbauern des Denkmals Reg.-Baumeister an D. Walter und Johannes Kruger, Architekten B. D. A., 1935.

Turinio atžvilgiu publikacijoms apie Tanenbergo kautynes artimi, tačiau semantinės sandaros požiūriu specifiški, yra atskiri leidiniai, skirti Tanenbergo memorialo (po 1935 m. – Hindenburgo mauzoliejaus) reikšmės Vokietijai ir vokiečių nacijai tematikai. 1920–1939 m. įvardytai tematikai buvo skirta ne mažiau kaip 10 publikacijų (iš jų 3 leidiniai buvo publikuoti Karaliaučiuje)1. Jose Tanenbergo memorialas reflektuojamas ne tik kaip Rytų Prūsijos sureikšminimo Didžiojo karo atminimo diskurse Vokietijoje simbolis2, bet ir kaip praktinė Rytprūsių išskirtinės istorinės patirties pažinimo priemonė3.

 
  1. 1 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2916, 2937a, 2937b; Bd. 2, Nr. 5941, 5943, 5946; Bd. 3, Nr. 3593; Paul Lindenberg (Hg.), Hindenburg-Denkmal für das deutsche Volk: eine Ehrengabe zum 80. Geburtstage des Reichspräsidenten, 1927; Festschrift zur Einweihung des Tannenberg-Denkmals am 18. September 1927, 1927; Das Tannenberg-National-Denkmal: eine Erläuterung von den Erbauern des Denkmals Reg.-Baumeister an D. Walter und Johannes Kruger, Architekten B. D. A., 1935.
  2. 2 Žr. Festschrift zur Einweihung des Tannenberg–Denkmals am 18. September 1927, S. 25–28.
  3. 3 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2937b.

Galima teigti, kad išskirtuoju laikotarpiu lygiagrečiai su kautynių prie Tanenbergo mitemomis buvo kuriamas 1924–1927 m. sukurto Tanenbergo memorialo, kaip ekstraordinarinės reikšmės simbolio, naratyvas. Išskirtini mažiausiai keturi suvokiniai, sudarantys minėto naratyvo turinį: 1) 1914-ųjų Tanenbergo kautynėse pasiekta Vokietijos ginklo pergalė atskleidė Rusijos, kaip despotijos, ir rusų, kaip „tautine idėja bei istorine tradicija neįerdvintos žmonių masės“, atsilikimą1; 2) mūšyje prie Tanenbergo Rusijos kariuomenės pajėgoms (2-oji Samsonovo armija) gausumu gerokai nusileidusių Vokietijos kariuomenės junginių (skubiai iš Vakarų fronto permestos divizijos) pergalė įrodė Vokietijos kariuomenės „dvasinį“ pranašumą prieš „archajiškas“ Rusijos „kariaunas“2; 3) Vokietijos karinei vadovybei (pirmiausia gen. feldmarš. P. von Hindenburgui) ir Vokietijos kariams prie Tanenbergo pavyko pakartoti Kanų kautynių3, įvykusių 216 m. pr. m. e., sėkmę ir „atsiteisti“ už 1410 m. pralaimėjimą4 (tokia nuostata sudarė prielaidas suteikti „stebuklo“ reikšmę Tanenbergo pergalei, o gen. feldmarš. P. von Hinderburgą tapatinti su kartaginiečių karvedžiu Hanibalu arba su Vokiečių ordino magistru Ulrichu von Jungingenu5); 4) kautynės prie Tanenbergo pašalino „amžinąją pražūtimi alsavusią Rusijos despotijos grėsmę“ Rytų Prūsijai bei visai Vokietijai ir nutraukė Rusijos kariuomenės (kaip „nekontroliuojamos slavų masės“) įsiveržimą6.

 
  1. 1 von Ditfurth, „Siegeswille und Ermüdung der Truppe: an Beispielen aus der Schlacht von Tannenberg“, 1928.
  2. 2 Ten pat.
  3. 3 Žr. Hermann von François, Tannenberg: das Cannae des Weltkrieges in Wort und Bild, S. 65–70.
  4. 4 Žr. Paul Fischer-Graudenz, Bei Tannenberg 1410 und 1914: die Schlacht bei Tannenberg-Grunfelde am 15. Juli 1410 und die Schlachten bei Gilgenburg-Hohenstein-Ortelsburg (Schlacht bei Tannenberg) 27., 28., 29. August 1914, S. 3–7.
  5. 5 Žr. Karl Strecker, Von Hannibal zu Hindenburg: Studien über Hindenburgs Strategie und ihre Vorläufer mit Skizzen der Schlachten bei Canna, Kunersdorf, Sedan, Tannenberg, an der Masurischen Seen, S. 17–20.
  6. 6 Žr. Heimatbund Ostpreußens (Hg.), Tannenberg 1914–1924: ein Buch von Ostpreußens Not, deutschem Heldentum und treuem Gedenken, S. 27–28.

Taigi, Tanenbergo memorialo reikšmę pabrėžusių publikacijų kontekste susidarė prielaidos formuotis ne tik gen. feldmarš. P. von Hindenburgo kaip „Rytprūsių gelbėtojo“ įvaizdžiui, bet ir jo kaip „neklydusio stratego“ ir „pasišventusio karvedžio“1 reprezentacijoms. Šios nuostatos atliepė viešosios nuomonės formavimo(si) tendencijas Vokietijoje 4-ojo dešimtmečio pradžioje ir ypač nacionalsocialistų plėtotos Hindenburgo kulto propagandos preferencijas (pvz., jas demonstravo 1933 m. rugpjūčio 27 d. įvykusi „Tanenbergo šventė“ (Adolfo Hitlerio ir kitų NSDAP lyderių bei prezidento P. Hindenbrugo apsilankymo memoriale ceremonija) ir 1935 m. spalio 2 d. įgyvendintas sprendimas Tanenbergo memorialiniam kompleksui priskirti „imperinės reikšmės paminklo“ statusą2).

Tačiau Rytų Prūsijoje 1914–1916 m. paskelbtose publikacijose įžvelgtina intencija „atsitraukti“ nuo centralizuotai kurto Tanenbergo kautynių mito bei gen. feldmarš. P. von Hindenburgo preferencijų ir susitelkti į „Rusijos invaziją“ bei „rusų viešpatavimą“ provincijoje nulėmusias prielaidas – Rytų Prūsijos ekonominį ir socialinį atsilikimą prieškariu, pralaimėtas Stalupėnų, Gumbinės bei Tilžės kautynes3. Šiuo atveju ypač iškalbingi naratyvai, kuriuose teigta, kad ties Stalupėnais, Gumbine bei Tilže nesugebėta atsilaikyti „prieš rusų ordas“ dėl Rytų Prūsijos ekonominio (dominuojantis agrarinis sektorius ir mažiau išvystyta miestų ekonomika) atsilikimo (stokota materialinių resursų gynybai) ir pastarosios aplinkybės nulemtų socialinių problemų (dėl provincijos kaimiškų vietovių gyventojų pasyvumo stokota pajėgų Landsturmui, miestuose dislokuotų karinių dalinių vadovybei sunkiai sekėsi į gynybos organizavimą įtraukti miestiečius)4.

 
  1. 1 Hans Niemann, Hindenburgs Siege bei Tannenberg und Angerburg, August–September 1914: das Cannae und Leuthen der Gegenwart, S. 13–15.
  2. 2 Das Tannenberg-National-Denkmal: eine Erläuterung von den Erbauern des Denkmals Reg.-Baumeister an D. Walter und Johannes Kruger, Architekten B. D. A., 1935.
  3. 3 Žr. Karl Moszeik, Stallupönen: Geschichtliches bis zum Russeneinfall 1914, S. 7–32; Eberhard Quentin, Tilsit unter der Russenherrschaft: Erinnerungen von Stadtrat Quentin, Tilsit, S. 3–24; Ernst Schwenner, Tilsit unter Russischer Herrschaft: Aufzeichnungen, S. 3–60; Eduard Pawlowski (Hg.), Tilsit unter russischer Herrschaft. 26. August bis 12. September 1914, S. 5–12, 34–46.
  4. 4 Žr. Albert Brackmann, „Der erste Einfall der Russen in Ostpreußen“, 1915.

Kita vertus, kautynės ties Gumbine įvardyto periodo publikacijose, paskelbtose Rytų Prūsijoje, neretai traktuojamos kaip „persilaužimo momentas“1, sutrukdęs susijungti Rusijos 1-osios ir 2-osios armijų pajėgoms ir taip sukūręs prielaidas Vokietijos generaliniam štabui pergrupuoti Rytų Prūsijoje turėtus karinius rezervus bei operatyviai panaudoti atvykusį papildomą kontingentą. Šiuo požiūriu Gumbinės kautynės buvo pagrindinė „Didžiosios pergalės“ prie Tanenbergo prielaida, kurią užtikrino lokalinių Rytų Prūsijos provincijos pajėgų veiksmai2. Asmeninių liudijimų kontekste pastebimos tendencijos Gumbinės kautynes vertinti kaip susidariusią galimybę Rytų Prūsijos civiliams gyventojams išvengti dar didesnės „rusų prakeiksmo“ bangos3, taip pabrėžiant eventualią tikimybę, kad pabėgėlių skaičius bei fiziniai ir materialiniai Rytprūsių provincijos nuostoliai galėjo būti gerokai didesni, o politinės pasekmės – daug sudėtingesnės.

 
  1. 1 F. Requadt, Wie wir Ostpreußen befreiten: Aufzeichnungen, aus der Augustfeldzug 1914, S. 55.
  2. 2 Žr. Oskar Usedom, Im Kampf mit dem russischen Kolos, S. 21–29.
  3. 3 Žr. Walter von Bremen, Unsere ersten Siege in West und Ost, August und September 1914, S. 41–43.

Tokie teiginiai ypač buvo būdingi 1920–1939 m. Vokietijos memuaristiniame diskurse susiformavusioms teminėms grupėms, skirtoms Vokietijos ir Rusijos kolizijos Rytų Prūsijoje militariniams aspektams. Įvardyto laikotarpio kontekste būtų galima išskirti keletą autorių, svariai prisidėjusių prie Mozūrijos (1914 m. rugsėjo 9–14 d. ir „Žiemos“ (1915 m. vasario 7–22 d.) etapo), Stalupėnų ir Gumbinės kautynių naratyvų, kaip alternatyvos dominuojančiam Tanenbergui, kūrimo. Iš jų paminėtinas Vokietijos armijos pėstininkų generolas Hermannas François, 1920–1932 m. nemažai dėmesio skyręs ne tik Tanenbergo mūšio1, bet ir įvairiems Stalupėnų, Gumbinės ir Mozūrijos kautynių aspektams atskleisti. Išskirtuoju laikotarpiu jis parengė 5 publikacijas, skirtas įvardytai tematikai2. Jos nestokojo detalių iš asmeninės autoriaus karinės patirties – inf. gen. H. François buvo kovų su Rusijos kariuomene Rytprūsiuose veteranas ir pagrindinių taktiškai svarbių Vokietijos 8-osios armijos I korpuso kontratakų prie Stalupėnų ir Gumbinės iniciatorius, išsiskyręs savarankišku požiūriu į Rytų Prūsijos provincijos gynybos organizavimą3. Inf. gen. H. François pristatė save kaip gen. Maximilliano Prittwitzo ir gen. E. Ludendorffo oponentą4, todėl savo kūriniuose negailėjo kritikos kai kuriems minėtų Vokietijos karinės vadovybės personalijų sprendimams5.

 
  1. 1 Žr. Hermann von François, Marneschlacht und Tannenberg: Betrachtungen zur deutschen Kriegsführung des ersten sechs Kriegswochen, 1920; „Tannenberg“, 1922; Tannenberg: das Cannae des Weltkrieges in Wort und Bild, 1926; „Die Schlacht bei Tannenberg“, 1931; Gehorsam und Verantwortungspflicht erläutert an den Befehlsreibungen wahrend der Schlacht bei Tannenberg, 1932.
  2. 2 Žr. Hermann von François, „Masurenschlacht“, 1922; „Strategische Betrachtungen zur Schlacht bei Gumbinnen am 20. August 1914“, 1926; „Der Flankenstos der 2. Infanterie-Division in der Schlacht bei Gumbinnen am 19./20. August 1914“, 1926; „Werdegang der Schlacht bei Stallupönen am 17. August 1914“, 1929; „Der Grenzschutz im Osten im August 1914 und seine Reibungen“, 1929.
  3. 3 Žr. Reitzenstein, „Generaloberst von Prittwitz nach der Schlacht bei Gumbinnen am 20. August 1914“, 1921.
  4. 4 Žr. Ernst Kabisch, „Der Fall Prittwitz“, 1924.
  5. 5 Žr. Hermann von François, „Masurenschlacht“, 1922; „Strategische Betrachtungen zur Schlacht bei Gumbinnen am 20. August 1914“, 1926; „Der Flankenstos der 2. Infanterie-Division in der Schlacht bei Gumbinnen am 19./20. August 1914“, 1926; „Werdegang der Schlacht bei Stallupönen am 17. August 1914“, 1929; „Der Grenzschutz im Osten im August 1914 und seine Reibungen“, 1929.

Šiuo atžvilgiu taip pat išskirtini atskiri leidiniai bei straipsniai periodikoje, dedikuoti Gumbinės kautynių „atvejo“ analizei bei memuarinei refleksijai. Minėtuoju periodu šiai tematikai buvo skirti 6 straipsniai periodikoje ir 1 atskiras leidinys (paskelbtas Tilžėje)1. Susidomėjimas Gumbinės „atveju“ neišvengiamai formavo gen. Maximialiano Prittwitzo „precedento“ recepcijos aktualumą. 1920–1939 m. tarpsniu Vokietijoje šiai tematikai buvo skirti 3 straipsniai periodinėje spaudoje ir 1 atskiras leidinys2. Tuo laikotarpiu dėmesio sulaukė ir Stalupėnų bei Hailigenbailio kautynių eigos analizės bei memuarinės refleksijos – 1920–1939 m. Vokietijoje tokiu turiniu išsiskyrė 2 publikacijos periodikoje bei 1 atskiras leidinys3.

Nors pirmieji leidiniai, skirti Rytų Prūsijos provincijos atkūrimo tematikai, buvo publikuoti jau 1914 m., prielaidos koordinuotai Didžiojo karo patirties Rytų Prūsijoje sureikšminimo tekstiniuose šaltiniuose praktikai susidarė 1915–1916 m. – Vokietijos karinėms pajėgoms sustabdžius „rusų invazijos“ bangą ir karui perėjus į operacijų Rusijos teritorijoje stadiją. Šiuo atžvilgiu vienas pagrindinių atskirų leidinių bei straipsnių periodikoje „rytprūsiškos“ Didžiojo karo fazės tematika publikavimo skatintojo vaidmuo teko ne tik Vokietijos karinei vadovybei (generaliniam štabui)4, bet ir lokalinio lygmens institucijoms. Vertinant šiuo aspektu būtina pabrėžti Rytų Prūsijos provincijos karo istorijos komisijos (vok. Provinzialkommission für ostpreußische Kriegsgeschichte), pradėjusios veiklą 1915 m. rugsėjo 28 d. Karaliaučiuje, vaidmenį, organizuojant leidinių, skirtų Didžiojo karo Rytprūsiuose atsiminimų tematikai, medžiagos rinkimą, jos konceptualizavimą, redagavimą ir publikavimą.

 
  1. 1 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2888–2891, 2895; Bd. 2, Nr. 1320; Bd. 3, Nr. 3574.
  2. 2 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2885–2887, 2892.
  3. 3 Žr. ten pat, Nr. 2896; Bd. 2, Nr. 1316, 5117.
  4. 4 Žr. Paul Lindenberg, Gegen die Russen mit der Armee Hindenburgs, S. 11.

Reikšmingiausia pozicija šioje komisijoje atiteko Karaliaučiaus universiteto istorijos profesoriui Albertui Brackmannui. Kiti jos nariai buvo Rytų Prūsijos oberprezidentas Adolfas von Batocki-Friebei, oberprezidento tarybos patarėjas Friedrichas von Bulowas, Karaliaučiaus apygardos vyriausybės prezidentas Friedrichas Karlas Gramschas, Karaliaučiaus universiteto istorijos profesorius Albertas Brackmannas, Žemės ūkio rūmų prezidentas Ernstas Brandesas, slaptasis konsistorijos tarėjas D. Emilis Eschenbachas, mokyklų reikalų tarėjas Kurtas Pastenaci, apskrities viršininkas (landratas) Siegfriedas von Brunneckas, katedros pastorius Rietzkis dr. Hoffmeisteris, Ortelsburgo apskrities viršininkas Viktoras von Poseris, Hailigenbailio burmistras Louis Schroderis ir vyriausybės asesorius Hermannas Zwickeris1. Pirmajame komisijos posėdyje buvo priimtas nutarimas pradėti publikuoti karo kroniką, paremtą įvairių „Rusijos invazijos“ Rytų Prūsijoje liudininkų (vietinių administracijos tarnautojų, mokytojų, dvasininkų, buvusių įkaitų, Vokietijos karių, karo suluošintųjų (invalidų) paramos bei kitokių visuomeninių savirūpos organizacijų narių) atsiminimais2. Tokiu būdu komisijos ir pavienių jos narių veiklos pagrindu surinkta medžiaga tapo reikšmingu stimulu 1915–1916 m. ir 1917–1919 m. laikotarpiais rengiant publikacijas, skirtas Didžiojo karo Rytų Prūsijoje (arba „rytprūsiškos Didžiojo karo istorijos“) tematikai. Komisijos įdirbis buvo aktualus rengiant leidinius, skirtus ne tik civilių gyventojų (pabėgėlių, okupuotose srityse likusių liudininkų) atsiminimų apie „rusų tvaną“3, bet ir Rytų Prūsijos provincijos atkūrimo bei bendros Rytprūsių provincijos situacijos Rusijos karinės okupacijos laikotarpiu rubrikoms. Rytų Prūsijos temai 1914–1916 m. buvo skirti 32 (9 iš jų publikuoti Rytų Prūsijoje) atskiri leidiniai ir straipsniai periodikoje, 1917–1919 m. – 29 (6 iš jų paskelbtos Rytprūsiuose) publikacijos. 1920–1939 m. Rytų Prūsijos atkūrimo tema buvo svarstoma 13 atskirų leidinių, publikuotų įvairiuose Vokietijos (taip pat ir Rytprūsių) leidybiniuose centruose. Bendrai Rytų Prūsijos situacijai „rusų viešpatavimo“ laikotarpiu įvertinti 1914–1915 m. Vokietijoje buvo skirtos 2 publikacijos: 1 paskelbta kaip atskiras leidinys4 ir 1 – tęstiniame leidinyje Ostpreusische Kriegshefte5.

 
  1. 1 Žr. Barbara Sapała, „Organisierte Erinnerung, Ein Beitrag zu Entstehungsgeschichte und Funktionen der Kriegschronik der Provinz Ostpreußen“, S. 255–256.
  2. 2 Žr. ten pat, S. 255–256.
  3. 3 Žr. Albert Brackmann, „Die Sammlungen zur ostpreußischen Kriegsgeschichte“, S. 105.
  4. 4 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 3002.
  5. 5 Žr. ten pat, Nr. 2999.

Svarbu, kad komisijos iniciatyva parengtuose leidiniuose suformuoti atsiminimų naratyvai iš esmės gali būti įvardyti „likimo bendruomenių“ (vok. Schicksalsgemeinde) arba „išgyvenusiųjų bendruomenių“ (vok. Erlebnissengemeinde) kolektyvinio diskurso tradicijos užuomazgomis. Savo turiniu jie iš esmės skyrėsi nuo tiesioginių karo dalyvių, kurie mokslinėje literatūroje įvardijami „karių bendruomenėmis“ (vok. Kriegergemeinde, Frontsoldaten Gemeinde)1, kolektyvinio diskurso kanonų. Daugiausia komisijos inicijuotų publikacijų sudarė dvasininkų ir mokytojų atsiminimai2. Pagrindinis jų leitmotyvas – „karas – tai žmoniškumo mokykla“. Tokie atsiminimai buvo paremti vaizdiniais, parodančiais humaniškus Rusijos kariuomenės užimtų Rytų Prūsijos sričių gyventojų tarpusavio santykius bei „nežmonišką“ okupacinės kariuomenės vadovybės politiką ir Rusijos karių elgesį. Paminėtini ir komisijos inicijuotos karo kronikos atsiminimai, kuriuose okupuotų sričių gyventojai pristatomi kaip humaniškų nuostatų priešo atžvilgiu individai3. Įvardytai tendencijai priskiriami naratyvai, vaizduojantys žuvusių Rusijos karių „žmogiško laidojimo“ organizavimą, į nelaisvę paimtų Rusijos karių „šelpimą“ maistu, būtinais daiktais ir nakvyne4. Žmogiškumo aspektas ypač pastebimas belaisvių Rusijos kareivių situacijos aprašymuose, kuriuose Rytprūsių gyventojai pristatomi kaip individai, kurie laikosi humaniškos etikos principų.

 
  1. 1 Žr. Dirk H. Schumann, „Gewalterfahrungen und ihre nicht zwangsläufigen Folgen: der Erste Weltkrieg in der Gewaltgeschichte des 20. Jahrhunderts“, 2004.
  2. 2 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2988, 2993, 2996, 2998, 3001, 3006, 3010, 3014–3021, 3023, 3025–3027, 3032, 3037, 6982, 7206, 7324a, 7581, 7627, 12005, 12388, 12391–12393, 12397; Margarete Poehlmann, Aus Tilsit Russenzeit, 1915; Ernst Salzmann, Kriegsjahr 1914/15: Allenstein Ostpreußen, 1915; Johannes Sembritzki, „Kriegsgeschichte des Kreises Memel“, 1918.
  3. 3 Pvz. Carl Beutler, Erlebnisse ostpreußischer Lehrer in der Kriegs und Russenzeit, S. 10–19.
  4. 4 Žr. Liebtke, „Erlebtes und Erfahrenes von Pfarrer Liebtke, Stallupönen“, S. 32.

Išskirto pobūdžio atsiminimai disonuoja su Vokietijos karių atsiminimais, kuriuose karas Rytų Prūsijoje pateikiamas kaip „vyriškumo mokykla“. Šiuo atžvilgiu ypač charakteringos publikacijos, skirtos Vokietijos kariuomenės veteranų bei savanorių atsiminimų apie kovas su Rusijos kariuomene Rytprūsiuose 1914–1915 m. tematikai. Pastarojo turinio atsiminimai intensyviausiai publikuoti 1914–1916 m. – įvairiuose Vokietijos leidybiniuose centruose paskelbta 20 (iš jų 1 Karaliaučiuje)1 atskirų leidinių bei straipsnių periodinėje spaudoje tiesioginių Didžiojo karo „rytprūsiškojo“ etapo dalyvių patirčių tematika. 1917–1919 m. Vokietijoje buvo publikuoti 3 minėtos tematikos leidiniai2, o 1920–1939 m. – 4 (iš kurių 1 Karaliaučiuje)3. Pirmuoju periodu paskelbtuose leidiniuose dominavo ne tik susidūrimo su priešais – rusais, bet ir „kovos“ su gamtinėmis bei „kultūrinėmis“ (pvz., kalbiniais, religiniais bei kitais Rytų Prūsijos ir likusios Vokietijos skirtumais) kliūtimis siužetai4. Daugeliu atvejų jie pateikiami kaip „išgyvenimų pranešimai“ (vok. Erlebnisberichte)5.

 
  1. 1 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2961, 2962, 2964, 2966, 2968–2975, 2978–2982.
  2. 2 Žr. ten pat, Nr. 2984, 2986; Erich Ludendorff, Meine Kriegserinnerungen: 1914–1918, 1919.
  3. 3 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2987; Karl Friedrich Nowak (Hg.), Die Aufzeichnungen des Generalmajors Max Hoffmann, Bd. 1, 1929; Bd. 2, 1929; Willy Boese, „Es blitzt im Ost“ – Schicksalsbuch eines ostpreußischen Soldaten, 1930.
  4. 4 Pvz., Alfred Katschinski, Unser Kampf fur die Heimat 1914: Tagebuchblatter zweier ostpreußischen Bruder aus der Kämpfen um Stallupönen, Gumbinnen, Tannenberg, Angerburg, Warschau und Lodz, 1917.
  5. 5 Žr. Wolfgang G. Natter, Literature at War, 1914–1940: Representing the “Time of Greatness” in Germany, p. 59.

Neretai tokių atsiminimų reikšmė ir suteikiamos informacijos svarbumas diferencijuojamas pagal karo metais disponuotą poziciją karinėje hierarchijoje (karinį laipsnį). Kaip žinia, 1915 m. (antroji laida – 1916 m.) veikalas Feldmarschall Hindenburg, skirtas generolo feldmaršalo Paulio von Hindenburgo nuopelnams paminėti, buvo publikuotas 130 000 egzempliorių tiražu, o 1920 m. išleistas jo autorystės kūrinys Aus meinem Leben – 360 000 tiražu1. Antruoju periodu, 1919 m., publikuoti generolo Ericho Ludendorffo Meine Kriegserinnerungen išleisti 100 000 egzempliorių tiražu (1934 ir 1935 m. jo kūriniai Tannenberg ir Der totale Krieg išleisti taip pat 100 000 tiražais)2. Tačiau didžiausia reikšmė publikuojant karo veiksmų dalyvių atsiminimus buvo teikta 1914–1916 m., ko gero, laikantis principo, kad faktas – dalyvavimas fronto įvykiuose, ypač svarbiausiose taktinių veiksmų sprendimų priėmimo grandinėje, – užtikrina atsiminimuose perteikiamos informacijos faktografinę vertę. Tokiu būdu stengtasi formuoti „karo tikrovės“ sampratą, neatskiriamą nuo karo propagandos praktinių uždavinių. Didžiausią įtaką tuo laiku turėjo Vokietijos Reicho archyvo (vok. Reichsarchiv) iniciatyva publikuota leidinių serija Der Weltkrieg 1914–19183, kurioje, istoriko M. Pohlmanno nuomone, stengtasi išlaikyti XIX a. Vokietijos generalinio štabo suformuotą tradiciją vokiečių karininkų atsiminimuose bei atskirų kariuomenės dalinių istorijose laikytis „Vokietijos kariuomenės garbės ir orumo“ aukštinimo principų4.

 
  1. 1 Žr. Thomas F. Schneider, „Einleitung“, S. 11, 318.
  2. 2 Žr. ten pat, S. 12.
  3. 3 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2875; Der Weltkrieg 1914 bis 1918, Bd. 5: Der Herbst-Feldzug 1914: im Westen bis zum Stellungskrieg, im Osten bis zum Rückzug, 1929; Bd. 6: Der Herbst-Feldzug 1914: der Abschluss der Operationen im Westen und Osten, 1929; Bd. 7: Die Operationen des Jahres 1915: die Ereignisse im Winter und Frühjahr, 1931.
  4. 4 Markus Pohlmann, Kriegsgeschichte und Geschichtspolitik: Der Erste Weltkrieg: die amtliche deutsche Militärgeschichtsschreibung 1914–1956, S. 79–80, 93, 94–104.

Kaip atskirą aptariamos teminės rubrikos pogrupį reikėtų įvardyti publikacijas, skirtas Didžiojo karo Rytų Prūsijoje tiesioginių dalyvių bei liudininkų egodokumentams ir jų refleksijai to laikotarpio spaudoje: laiškams, dienoraščiams ir kitokiems rašytiniams šaltiniams. 1914–1916 m. Vokietijoje buvo publikuoti 4 įvardytos tematikos leidiniai1, 1917–1919 m. – 12, o 1920–1939 m. – 2 publikacijos (paskelbtos Rytprūsiuose)3. Vertinant pagal turinį tiesioginių karo dalyvių patirčių refleksijoms artimos buvo publikacijos, skirtos Didžiojo karo „rytprūsiškojo“ etapo eigos tematikai. 1914–1916 m. Vokietijoje įvardyta tematika buvo paskelbtos 9 publikacijos (2 iš jų – Rytprūsiuose)4.

Įvairūs Didžiojo karo eigos Rytų Prūsijoje recepcijos aspektai nestokojo dėmesio 1920–1939 m., kada Vokietijoje aptariamai tematikai buvo skirta 20 (2 iš jų – Rytų Prūsijoje)5 publikacijų, išleistų kaip atskiri leidiniai ir straipsniai periodinėje spaudoje (1917–1919 m. tokių publikacijų nebuvo paskelbta). Prie pastarosios teminės rubrikos sąlyginai reikėtų priskirti atskirus leidinius bei straipsnius periodikoje, dedikuotus karinės korespondencijos iš Rytprūsių „vidaus fronto“ (vok. Heimfront) bei pirmųjų Vokietijos karinių pergalių tematikoms. Tyrime išskirtuoju pirmuoju (1914–1916 m.) periodu karinių pranešimų tematikai Vokietijos spaudoje buvo skirtos 3 publikacijos (iš jų 1 paskelbta Karaliaučiuje)6. O Vokietijos pirmųjų karinių pergalių tematikai nurodytu laikotarpiu buvo skirtas 1 leidinys7.

 
  1. 1 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2977; Eberhard Buchner, Kriegsdokumente: der Weltkrieg 1914 in der Darstellung der zeitgenössischen Presse, Bd. 5: Von dem Falle Tsingtaus bis zur Jahreswende, 1916; Bd. 6: Von der Jahreswende bis zum achtzehnten Februar, 1916; Bd. 7: Von achtzehnten Februar bis zur Befreiung Memels, 1916.
  2. 2 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2985.
  3. 3 Žr. Fritz Gause, „Die Quellen zur Geschichte des Russeneinfalls in Ostpreußen im Jahre 1914“, 1930; Der Weltkrieg 1914 bis 1918, Bd. 7: Die Operationen des Jahres 1915: die Ereignisse im Winter und Frühjahr, 1931.
  4. 4 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2854, 2859, 2860, 2863, 2866, 2907, 2948, 2972; Albert Augustin, Die Schlachtfelder Ostpreußens und der Fremdenverkehr, 1916.
  5. 5 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2872, 2874, 2880, 2884, 2897, 2898, 2953, 2957, 2959, 2960; Bd. 2, Nr. 1293, 1308, 1310, 1312, 1318; Bd. 3, Nr. 3519; Erich Otto Volkmann, Der Große Krieg 1914–1918: Kurzgefasste Darstellung auf Grund der amtlichen Quellen des Reichsarchivs, 1922; Der Weltkrieg 1914 bis 1918, Bd. 5: Der Herbst-Feldzug 1914: im Westen bis zum Stellungskrieg, im Osten bis zum Rückzug, 1929; Bd. 6: Der Herbst-Feldzug 1914: der Abschluss der Operationen im Westen und Osten, 1929; Bd. 7: Die Operationen des Jahres 1915: die Ereignisse im Winter und Frühjahr, 1931; Bd. 8: Die Operationen des Jahres 1915: die Ereignisse im Westen im Frühjahr und Sommer, im Osten vom Frühjahr bis zum Jahresschluss, 1932.
  6. 6 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2852, 2855; Buchner, Eberhard, Kriegsdokumente: der Weltkrieg 1914 in der Darstellung der zeitgenössischen Presse, Bd. 1: Die Vorgeschichte: der Krieg bis zur Vogesenschlacht, 1914.
  7. 7 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2851.

1914–1919 m. publikuoti karo dalyvių atsiminimai apie Didįjį karą Rytprūsiuose formuojami kaip individualių išgyvenimų reprezentacijos, pasitelkiant tam tikrus mitologizuotus (pvz., „Rusijos kazokų“) suvokinius. Po 1920 m. buvo aktualizuoti naratyvai, kuriuose individualūs išgyvenimai perteikiami trečiojo („stebėtojo“) asmens nuosakomis. Tokiu būdu asmeninės karo patirtys buvo suliejamos su kolektyvinėmis reprezentacijomis ir priderinamos prie centralizuotai generuojamų mitų. Po 1933 m. įsitvirtino naratyvai, išsiskiriantys „karo romantikos“ sugestija. Ypač tai pastebima nacionalsocialistų režimo laikotarpiu įvykusiose Tanenbergo mito bei P. von Hindenburgo kulto transformacijose. Vienas iškalbingiausių išskirtos tendencijos pavyzdys – Rudolfo van Wehrto kūrinys Tannenberg: wie Hindenburg die Russen schlug (Tanenbergas: kaip Hindenburgas sumušė rusus, 1934 m.)1. „Karo romantikos“ intonacijos ypač būdingos leidiniams, skirtiems Didžiojo karo metais Rytų Prūsijoje kovojusių įvairių Vokietijos kariuomenės dalinių istorijoms ir atsiminimams2. Įvardytu laikotarpiu buvo transformuotos ne tik Tanenbergo mitemos, bet ir Rytprūsiuose pastebimą semantinę reikšmę turėję pirmųjų kautynių su rusais vaizdiniai. Pavyzdžiui, 1939 m. publikuotame Waltherio Grossės kūrinyje Kautynės prie Gumbinės. Kovos nuo 1914 m. rugpjūčio 17 iki 20 d. tvirtinama, kad kautynėse prie Gumbinės, nepaisant didžiulių nuostolių – prarastų karių ir civilių gyventojų,

buvo ne pralaimėta, bet pasiekta didelę nacionalinę reikšmę turėjusi vokiečių susivienijimo bendrai kovai pergalė, todėl toliau sekęs atsitraukimas iš esmės nebegalėjo palaužti rytprūsiečių ryžto atsispirti prieš daug skaitlingesnį priešą3.
Spustelėjus išskleisti...
 
  1. 1 Žr. Rudolf van Wehrt, Tannenberg: wie Hindenburg die Russen schlug, 1934.
  2. 2 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 3717, 3781, 3798, 3800, 3804, 3816, 3871; Bd. 2, Nr. 1315, 1364, 1375, 1378, 1386, 1387, 1713, 1764, 1739; Bd. 3, Nr. 4595.
  3. 3 Walther Grosse, Die Schlacht bei Gumbinnen: die Kampfe in Ostpreußen vom 17.–20. Aug. 1914, S. 76–77.

Pastarasis teiginys iš esmės parodo reikšmingą karo laikotarpiu ir pirmuoju pokario periodu publikuotų atsiminimų, kuriuose telktasi į „rusų nelaimės“ nulemtų praradimų recepciją, pokytį. Pagal nacionalsocialistų doktriną, tokie vaizdiniai galėjo būti traktuojami kaip rezignacinės, todėl netoleruotinos nuostatos.

Rytų Prūsijoje publikuotuose leidiniuose Didžiojo karo atsiminimų, susijusių su civilių gyventojų išgyvenimais „rusmečiu“ ir „rusų šeimininkavimo“ okupuotose Rytų Prūsijos provincijos vietovėse, tematika neretai atsiskleidžia karo kasdienybės niuansai. Šiuo atžvilgiu vienais svarbiausių klausimų buvo, kokias problemas privalėjo spręsti Rusijos kariuomenės užimtų miestų administracija, kaip ji elgėsi priešo akivaizdoje? Tai buvo ne tik kontribucijos ir komendanto valandos užtikrinimo problemos, bet ir įkaitų pateikimo bei jų gyvybės išsaugojimo dilema1. Per šią prizmę atsiskleidžia ir atskirų Rytų Prūsijos miestų administracijoje tvyrojusios įtampos atmosfera, nevienodas situacijos vertinimas ir politinio susiskaldymo nuotaikos2. Todėl galima teigti, kad tokie vaizdiniai atsiminimuose apie „Rusijos invaziją“ Rytprūsiuose ne visais atvejais sutampa su Vokietijoje publikuotuose atsiminimuose pabrėžiamu „visos tautos susivienijimo grėsmės nacionaliniams Vokietijos uždaviniams akivaizdoje“3 kanonu. Šiuo atžvilgiu paminėtinos publikacijos civilių gyventojų atsiminimų bei liudijimų apie „Rusijos invaziją“, „rusų tvaną“ ir „rusų nelaimę“ Rytų Prūsijoje tematika. 1914–1916 m. Vokietijoje buvo išspausdinti 27 minėtos tematikos leidiniai, iš kurių 8 buvo išleisti Rytų Prūsijoje (Karaliaučiuje, Tilžėje ir Braunsberge)4.

 
  1. 1 Žr. Fritz Gause, Die Russen in Ostpreußen 1914/1915: im Auftrage des Landeshauptmanns der Provinz Ostpreußen bearbeitet von Fritz Gause, S. 40–79.
  2. 2 Žr. Fritz Gause, „Kriegsfurien über Ostpreußen“, 1937.
  3. 3 Kuratorium für der Reichsehrenmal Tannenberg (Hg.), „Tannenberg: deutsches Schicksal, deutsche Aufgabe“, S. 11.
  4. 4 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2988, 2993, 2996, 2998, 3001, 3006, 3010, 3014–3021, 3023, 3025–3027, 3032, 3037, 7206, 7324, 7581, 7627.

Rytprūsiuose publikuoti atsiminimai įvardyta tematika pastebimai disonuoja su tendencija vaizduoti „besąlygišką vokiečių kovos vieningumą“. Manytina, dėl paminėtos ypatybės 1917–1919 m. laikotarpiu Vokietijoje pasirodė tik 1 (publikuotas Tilžėje) leidinys, skirtas Rytprūsių gyventojų atsiminimams apie „Rusijos invaziją“, kuriame Pilkalnio mokyklos mokytojas Reźat dalijosi savo patirtimi apie išgyvenimus Rusijos kariuomenės įsiveržimo ir okupacijos laikotarpiu1. 1920–1939 m. Vokietijos leidybiniuose centruose buvo paskelbtos 3 publikacijos, skirtos aptariamai tematikai (iš jų 1 išspausdinta Karaliaučiuje)2. Bendrame chronologiniame kontekste pastebėtina tendencija Rytprūsių gyventojų atsiminimų apie „rusmetį“ publikavimo veiklą koncentruoti ne Rytų Prūsijos leidybiniuose centruose. Kaip tam tikrą atsvarą pastarajai publikacijų grupei galima vertinti atsiminimus bei liudijimus apie „rusų šeimininkavimą“ įvairiuose Rytų Prūsijos miestuose (Stalupėnuose, Tilžėje, Gumbinėje, Alenšteine, Klaipėdoje) ir jų apylinkėse. 1914–1916 m. Vokietijoje buvo publikuoti 7 atskiri leidiniai (iš jų 6 paskelbti Rytų Prūsijoje)3, 1917–1919 m. ir 1920–1939 m. paskelbta po 3 (iš jų po 2 – Rytprūsiuose) publikacijas4, atitinkančias įvardytą temą. Kaip artimos aptartai teminei grupei nurodytinos publikacijos, skirtos „Rusijos okupacijos“ Rytprūsiuose bendros socialinės, politinės ir ekonominės situacijos refleksijai. Įvardytai teminei grupei priskirtini 1914–1916 m. Vokietijoje išleista 1 publikacija periodinėje spaudoje ir 1 leidinys5. 1920–1939 m. minėtai tematikai buvo skirtas 1 atskiras leidinys6, paskelbtas Karaliaučiuje.

 
  1. 1 Žr. Reźat, Meine Erlebnisse in der Kriegszeit und mir authentisch mitgeteilte Geschehnisse, 1917.
  2. 2 Žr. Matthias Erzberger, Erlebnisse im Weltkrieg, 1920; Ernst Wermke, Bd. 2, Nr. 1297, 1311.
  3. 3 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 6982, 7133, 12005, 12388, 12391, 12393; Margarete Poehlmann, Aus Tilsit Russenzeit, 1915; Ernst Salzmann, Kriegsjahr 1914/15: Allenstein Ostpreußen, 1915.
  4. 4 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2896, 7133, 12392, 12397; Bd. 2, Nr. 1316, 5117.
  5. 5 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2999, 3002.
  6. 6 Žr. Ernst Wermke, Bd. 2, Nr. 1296.

Bendrame 1914–1939 m. Vokietijoje paskelbtų atsiminimų kontekste išsiskyrė teminė publikacijų grupė, skirta Rytų Prūsijoje išvadavimo nuo „Rusijos invazijos“, „rusų nelaimės“ ir „rusų tvano“ refleksijai. 1914–1916 m. ir 1917–1919 m. įvairiuose Vokietijos leidybiniuose centruose įvardyta tematika buvo publikuoti 41 (po 2 kiekvienu nurodytu laikotarpiu) leidiniai, o 1920–1939 m. – 12 veikalas. Įvardytą publikacijų rubriką papildė 1914–1916 m. susiformavusi atskira teminė grupė, skirta Rusijos kariuomenės vadovybės įsakymu iš Rytų Prūsijos pasienio sričių ištremtųjų (vok. Verschleppten) išgyvenimų refleksijoms. Tuo laikotarpiu šiai tematikai buvo skirtos 5 publikacijos, iš kurių 2 buvo paskelbtos Karaliaučiuje3. Minėtuoju periodu susiformavo ir kita teminė publikacijų, kuriose svarbiausias vaidmuo teko Rytprūsių karo belaisvių patirčių recepcijai, grupė. Šios rubrikos publikacijos išsiskiria ne tik apžvalginio pobūdžio tekstais apie bendrą „rytprūsiškajame“ Didžiojo karo etape į nelaisvę patekusių Vokietijos karių bei civilių gyventojų situaciją, bet ir individualiais pastarųjų atsiminimais. 1914–1916 m. Vokietijoje įvardyta tematika buvo išleistos 4 publikacijos, iš kurių 1 paskelbta Rytų Prūsijoje. Taip pat ir 1917–1919 m. Vokietijoje ta pačia tematika buvo išspausdintos 4 publikacijos, iš kurių 1 paskelbta Rytų Prūsijoje4.

 
  1. 1 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2869–2871.
  2. 2 Žr. Ernst Wermke, Bd. 2, Nr. 1373.
  3. 3 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2988, 2989, 2990, 3035.
  4. 4 Žr. ten pat, Nr. 3013, 3044; Christian Zahnd, Thomas Camenzind, Gefangenen-Leiden: als Neutraler von Ostpreußen nach Sibirien verschleppt: drei Jahre Selbsterlebtes des Schweizerburgers Christ. Zahnd, 1918; Volksbund zum Schutze der deutschen Kriegs- und Zivilgefangenen: Landes-(Provinzial-), Bezirks- und Ortsgruppen, 1919.

Karo metais ir tarpukariu Vokietijoje susiformavusio memuaristinio diskurso kontekste gausumu neišsiskyrė, tačiau aktualumo nestokojo publikacijos, skirtos Rusijos kariuomenės nusikaltimų Rytprūsiuose tematikai. 1914–1916 m. jai buvo skirti 4 atskiri leidiniai1. Didžiąja dalimi tai buvo personalizuoti, naratyvais pagrįsti liudijimai apie „rusų viešpatavimo“ Rytprūsiuose pasekmes vietiniams gyventojams, aktualizuojantys asmeninį karo dalyvių bei liudininkų santykį ne tik su karo veiksmais, bet ir su priešų (Rusijos ir rusų), kaip atminties objekto, recepcijos ypatybėmis. Pastarosios kategorijos pasakojimai padeda suvokti atsiminimų, susiformavusių „iš apačios į viršų“ pagrindu, reikšmę bendroje nacionalinio metanaratyvo apie Didžiojo karo įvykius Rytų Prūsijoje struktūroje. Svarbu pabrėžti, kad šioje teminėje grupėje vyraujantis vaidmuo atiteko atsiminimams apie kazokų nusikalstamas veikas, nukreiptas į nelaisvę patekusius Vokietijos karius ir Rytprūsių gyventojus. Su Rusijos kariuomenės nusikaltimų okupuotose Rytų Prūsijos srityse temine grupe pastebimai koreliuoja Vokietijoje Didžiojo karo bei tarpukario laikotarpiais paskelbtos publikacijos, skirtos „rusų šeimininkavimo“ Rytprūsiuose socialinių ir ekonominių padarinių refleksijai. 1914–1916 m. Vokietijoje buvo publikuota 11 atskirų leidinių ir straipsnių periodinėje spaudoje, skirtų įvardytai problematikai (2 iš jų paskelbti Rytų Prūsijoje)2, o 1917–1919 m. „rusmečio“ poveikio Rytų Prūsijos socialinei ir ekonominei sistemoms tema buvo plėtojama 3 paskelbtose publikacijose (2 iš jų išspausdintos Rytprūsiuose)3.

 
  1. 1 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2992, 3004, 3008, 3009.
  2. 2 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 2988, 2991, 3003, 3005, 3007, 3030, 3031, 3036, 3039, 3040; Preußisches Abgeordnetenhaus, Denkschrift über die Beseitigung der Kriegsschaden in den vom feindlichen Einfall berührten Landesteilen, 1916.
  3. 3 Žr. Ernst Wermke, Bd. 1, Nr. 3042, 3043, 4657; Paul Clemen (Hg.), Kunstschutz im Kriege: Berichte über den Zustand der Kunstdenkmaler auf den verschiedenen Kriegsschauplätzen und über die deutschen und österreichischen Maßnahmen zu ihrer Erhaltung, Rettung, Erforschung, Bd. 2: Die Kriegsschauplätze in Italien, im Osten und Südosten, 1919.

Didžiojo karo „rytprūsiško“ etapo metu bei karo veiksmų Rusijos teritorijoje laikotarpiu Vokietijoje skirta dėmesio refleksijoms, pabrėžiančioms Rytų Prūsijos strateginės ir taktinės reikšmės Didžiojo karo eigai problematiką. Iš esmės tai buvo leidiniai, kurių turinys orientuotas ne tik į Rytprūsių kaip Vokietijos ir Rusijos armijų „kovos teatro“, bet ir kaip „viduramžiškos Vokiečių ordino valstybės suformuotos bei Vokietijos imperijos akylai sergimos paribio žemės“ tarp Europos ir „rytietiškos despotijos“ svarbos akcentavimą1. Ne mažiau svarbu pastebėti, kad pastarosios teminės grupės publikacijose nestokota dėmesio paaiškinti Rusijos įsiveržimo į Rytų Prūsiją motyvus, dažniausiai palaikant versiją, kad pagrindinė priežastis buvo

Rusijos dalyvavimas tarptautiniame sąmoksle prieš Vokietiją, siekiant pažaboti jos augančią pasaulinę galią bei ekonominę raidą suduodant smūgį ekonomiškai ypač svarbiai jos daliai – Rytų Prūsijai.
Spustelėjus išskleisti...
 
  1. 1 Vienas būdingiausių minėtos tendencijos pavyzdžių: Joseph Partsch, „Ostpreußen als Kriegsschauplatz“, 1915; Wilhelm Siegwart, Groß-Deutschland: eine Sammlung von Dokumenten zum Verständnis deutschen Willens, 1916; Das Grenzland Ostpreußen: seine Schicksale in Kriegen vergangener Zeiten, 1917; Kurd von Strantz, Unser völkisches Kriegsziel: die Wiederherstellung der alten geschichtlichen Reichs- und Volksgrenzen im Osten, Süden und Westen, sowie die künftige deutsche Übersee, 1918.
Rašoma prisijungus
Grįžti
Viršutinė Apatinė