Ir Tarkovskio, ir Deleuze’o apmąstymams apie dabarties ir praeities susipynimą neabejotinai įtakos turėjo Marcelio Prousto skaitymai. Tarkovskis cituoja Proustą, pavaizdavusį, kaip pagrindinis pasakotojas išsilaisvina nuo bokštų vaizdinio aprašęs bokštus. Tą patį Tarkovskis patyrė sukūręs filmą Veidrodis – išsilaisvino nuo vaizdinių, atklystančių iš vaikystės prisiminimų Žr. Андрей Арсеньевич Taркoвский, «Запечатленное время», с. 241. . Deleuze’as šifruoja Prousto kūrybą knygoje Proustas ir ženklai Žr. Gilles Deleuze, Proust et les signes, 1964, 1976. , pastebėdamas dvi atminties galimybes: valingąją (la mémoire volontaire) ir nevalingąją atmintį (la mémoire involontaire). Valingoji atmintis grįžta nuo realios dabarties prie dabarties, kuri „buvo“, tai yra prie to, kas buvo ir ko daugiau nebėra, ir tiek. Tokia atmintis nepagauna praeities tiesiogiai, ji vėl išoriškai ją sujungia su dabartimi, ji primena fotografijas. Todėl kažkas reikšminga išslysta iš valingosios atminties: praeities būtis savyje (l’être en soi du passe). Atmintis čia veikia taip, kad praeitį konstituoja tik dabartis, todėl reikia laukti naujos dabarties, kad praeitis praeitų ir taptų praeitimi. Tačiau tokiu būdu, rašo Deleuze’as, sekdamas Proustu, praeitis išslysta iš mūsų. Šiame atminties lygmenyje Deleuze’as įžvelgia Bergsono ir Prousto panašumą.