Na, jie, ko gero, atsakytų, jog nepatyrė, nes tokio dalyko nėra. Tai tėra ideologinė abstrakcija, naudinga tam tikroms grupėms tam tikrame istoriniame erdvėlaikyje, bet dabartyje atgyvenusi ir nebenaudotina… Beje, tokia paradoksali nuostata dažnai būdinga didesnių tautų ideologams ir taikoma mažesnėms tautoms ir valstybėms. Čia jau ne klausimas, tik pastebėjimas.
Diegti programą
Kaip diegti programą iOS
Žiūrėkite vaizdo įrašą, rodantį, kaip pradiniame ekrane įsidiegti mūsų tinklavietę kaip saityno programą.
Pastaba: Kai kurios naršyklės šios ypatybės gali neturėti.
-
2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.
Naudojate pasenusią naršyklę, kuri šią ir kitas tinklavietės gali atkurti neteisingai.
Naršyklę reikėtų naujinti arba naudoti kitą.
Naršyklę reikėtų naujinti arba naudoti kitą.
Simpoziumas Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos
- Temos kūrėjas Aivaras Stepukonis
- Pradžios data
-
- Gairės
- bajorija etnas fenomenologija filosofija istorinė atmintis konstitucija lenkiakalbis lietuva lietuviai lietuvių tauta lietuvos didžioji kunigaikštystė modernus neurozė patologija politika politologija psichoanalizė senlietuvis simptomas tapatybė tauta valdovų rūmai valstietija valstybė vilnius
Atsakymas būtų nepagrįstas, nes iš to, kad nepatiriama, daryti išvadą, kad to, ko nepatiriama, nėra, tiesiog nelogiška. Šaldytuve sudėtas maistas nenustoja būti, uždarius šaldytuvo dureles (nustojus jį matyti), arba dėl to, kad kaimynas taip galvoja, nes niekada neturėjo progos dirstelėti į mano šaldytuvo vidų. Lygiai taip žmogui, kuris nėra latvis ir kuriam dėl to latvių tauta skamba „abstrakčiai“, teigti, kad latvių tautos nėra – viso labo tauzijimas, o ne įrodymas.
Priešininkams tektų daugiau paprakaituoti, pavyzdžiui, įrodyti, kad tautos sąvoka yra prieštaringa ir todėl ja žymimas objektas negalimas. Arba, kad įrodymo našta priklauso tautos šalininkams, o ne jiems, todėl būtent šalininkai privalą įrodyti, kad tautos išties esama ir ją galima patirti, o ne jie. Filosofijoje atvejai, kai pašnekovai nesusitaria patirties lygmeniu, vadinami fenomenologiniais konfliktais. Argumentais tokie konfliktai neįveikiami iš principo, jei šnekėsime apie intelektualų debatus, o kaip „galvojama“ ir „argumentuojama“ rupesniame politiniame gyvenime, savo šmaikščiose pasakėčiose jau kadai aprašė Ezopas, La Fontaine’as ir Krylovas.
Ačiū, daugiau klausimų neturiu.
Tauta – tai painus asmeninių lėtinių patirčių apytakos ratas, kurį išsuka savitarpį sukūrusi bendruomenė, savo tvariame erdvėlaikyje plėtodama pastovius psichosomatinius saitus.
Ar galėtumėte, pasiremdamas šiuo tautos apibrėžimu, aprašyti kokią nors savo asmeninę lėtinę tautos patirtį?
Iš anksto norėčiau patikslinti du dalykus: 1) apibrėžime šneku apie visai bendruomenei (tautai), o ne vienam jos nariui, būdingą lėtinių patirčių daugį; 2) apmąstydamas tautą, daugiau vadovaujuosi indukcine, o ne dedukcine mąstysena, kitaip tariant, ne patirtį aprašau, remdamasis apibrėžimu, o apibrėžimą teikiu, remdamasis patirtimi.
Nuodugniau tautos patirtį (kuri gali būti tik lėtinė) ir su ja susijusius klausimus aptariu straipsnyje „Žmogiškųjų santykių fenomenologija: tautos reiškinio link“ Žr. Aivaras Stepukonis, „Žmogiškųjų santykių fenomenologija: tautos reiškinio link“, @eitis (lt), 2015, t. 246. . Griežtai tariant, tautos patirtis žmoguje yra neskaidoma, vientisa. Įvairovė ar daugis randasi iš patirties nagrinėjimo protu, o ne pačios patirties.
Jums, spėju (pataisykite, jei klystu), labiau knieti ne pati tautos patirtis, o jos egzistencinės prieigos, gyvenimiškos padėtys, kuriose atsidūrę, tokią patirtį gebame išskirti iš bendrojo patirties srauto kaip savitą patirtį, o išskyrę – tarsi nušvintame, atgimstame, tampame tuo, kuo jau seniai esame (lietuviais).
Štai pora asmeninių padėčių, į kurias pakliuvęs, suvokiau, kad esu lietuvis, priklausau lietuvių tautai, esu su ja suaugęs. Abejoti anuomet tuo, ką pirmąkart išgyvenau, būtų buvę tas pats, kas abejoti danties skausmu:
1) Devyniolikos išvykęs studijuoti į JAV, atsidūręs svetimoje aplinkoje, išgyvenau gilią, visą mano esybę apimančią tuštumą: bent laikinai buvau netekęs kažko, kas mane visaip kaip ligi tol smelkė ir pildė…
2) Po ilgesnės pertraukos JAV sutikęs lietuvius, išgyvenau keistą artumą, kuris man leido drąsiai su jais sveikintis, teirautis vardų, kviesti praleisti dieną drauge. Tuo pačiu atsiliepė ir jie…
3) Bendraudamas su senbuviais (ne pirmos kartos) amerikiečiais, nesyk jaučiau jų ilgesį priklausyti tautai, jų balsuose girdėjau tautos netekties elegiją… Nes priklausyti valstybei ir pilietijai anaiptol ne tas pats, kas priklausyti tautai.
Padėčių, kuriose ryškėja tautos patirties prieigos ar apribai, esama daugiau ir ne visos jos pasižymi via negativa, kai turėjimas suvokiamas tik per netektį.
Turėčiau taip patikslinti savo klausimą: ar galėtumėte aprašyti savo lėtinę patirtį, kuria remdamasis pateikiate šį „tautos“ apibrėžimą? Jeigu teisingai suprantu apibrėžimą, lėtinė tautos patirtis ir yra jos ontologinis pamatas – mes esame lietuviai todėl, kad patiriame tautą. Man labai įdomūs jūsų pateikti pavyzdžiai, kurie šią patirtį nurodo negatyviai, t. y. jose įvyksta tautos patirties stokos, pertrūkio, suvokimas. Prisipažinsiu, kad pats būčiau atsakęs labai panašiais pavyzdžiais iš savo gyvenimo. Tačiau ar tai reiškia, kad norėdami aiškiai suvokti, ką reiškia priklausyti tautai, t. y. reflektuoti lėtinę tautos patirtį, mes turime atsidurti kritinėse situacijose, kuriose kyla grėsmė laikinai šios patirties stokai virsti esmine pačios patirties negalimybe („prarasti šaknis“)?
Ar tai nereiškia, kad (turint omenyje, kad minėtos kritinės situacijos yra išskirtinės ir į jas didžioji tautos dalis nepriklausomybės laikotarpiu nepakliūva) „buvimo lietuviu“ patirtis yra dažniausiai nereflektuojama ir kad būtent nereflektuojama ji virsta jūsų minimu „painiu asmeninių lėtinių patirčių apytakos ratu“? Jeigu tauta funkcionuoja be jos patirties refleksijos, tai gal nėra svarbu (o gal net pavojinga) bandyti įvairiomis dalinėmis apibrėžtimis tautą „profanuoti“? Gal tuomet iš tiesų prasmingas tik simbolinis (plg. Valdovų rūmų statymas) arba apofatinis kalbėjimas apie tautą?
Prieš pateikdamas jums savo prašymą savęs paklausiau kiek kitokio dalyko: kiek mano kasdienėje patirtyje (kurią matyt reikėtų vadinti „gyvenimo patirtimi“) galiu apčiuopti lietuviškumo? Kas mano patirtyje gali būti įvardijama kaip lietuvybė? Tokia taktika būtų iš esmės katafatinė, t. y. jos pamatinė nuostata būtų teigimas. Pirmas tokiu keliu einant pasirodantis reiškinys yra lietuvių kalba ir semantine (aš ir mano daiktai), ir pragmatine (aš ir mano tautiečiai) plotmėmis. Ar sutinkate?
…lėtinė tautos patirtis ir yra jos ontologinis pamatas – mes esame lietuviai todėl, kad patiriame tautą.
Būtent! Patiriame, nes esame – esame, nes patiriame. Toliau tyrimo euristiką grįsčiau socialine fenomenologija (o ne fundamentiniu lygmeniu aklomis politologija, teisėtyra ar istoriografija). Gautume įdomų atsakymą: tauta yra gyvenamosios bendruomenės atmaina. Kaip užmezgamas ryšys su bendruomene, kaip tampama jos nariu – turiu galvoje, kokios psichosomatinės tokio ryšio priežastys? Šneku apie tyrimo kryptį, kuria žengčiau, norėdamas atsiliepti į jūsų klausimą, į kurį paprasto ir juolab glausto atsakymo nėra, nes lėtinė patirtis sunkiai pasiduoda sąvokoms ir kalbai, kurių tikroji stichija – ūminiai potyriai.
Man labai įdomūs jūsų pateikti pavyzdžiai, kurie šią patirtį nurodo negatyviai…
Tiesą sakant, antrasis bent iš dalies yra teigiamas.
Tačiau ar tai reiškia, kad norėdami aiškiai suvokti, ką reiškia priklausyti tautai, t. y. reflektuoti lėtinę tautos patirtį, mes turime atsidurti kritinėse situacijose, kurioje kyla grėsmė laikinai šios patirties stokai virsti esmine pačios patirties negalimybe („prarasti šaknis“)?
Taip yra su daugeliu platųjį gyvenimo foną sudarančių dalykų, kuriuos laikome savaime suprantamais. Kad kvėpuojame, prisimename, kai ima trūkti oro… Duokdie, kad netektys, per kurias įsisąmoniname savo turtus, būtų tik laikinos ir menamos. Jūsų užuomina apie tokių stokų pavojingumą yra taikli. Rizika prarasti ryšį su bendruomene – milžiniška.
Ar tai nereiškia, kad (turint omenyje, kad minėtos kritinės situacijos yra išskirtinės ir į jas didžioji tautos dalis nepriklausomybės laikotarpiu nepakliūva) „buvimo lietuviu“ patirtis yra dažniausiai nereflektuojama ir kad būtent nereflektuojama ji virsta jūsų minimu „painiu asmeninių lėtinių patirčių apytakos ratu“?
Čia turėčiau dvejonių. Pirmiausia šiandieniai migracijos mastai verstų galvoti, kad tautinę savimonę žadinanti neigiama patirtis turėtų būti kaip tik gajesnė. Vis dėlto didelė dabartinių migrantų dalis buriasi į diasporas, kurios padeda išvengti gilesnę savistabą skatinančių traumų. Be to, duomenų perdavimo tinklas ir kitos ryšio priemonės, o kartu ir pigesnis bei patogesnis geografinis susisiekimas lemia glaudesnius ryšius su tėvyne, kurie iš esmės švelnina dvasinio atotrūkio padarinius. Tad gal ir yra taip, kaip teigiate.
Dėl tautos patirties apmąstymo: tai patirčiai tol, kol ji nežalojama, nevirsta kančios šaltiniu, to apmąstymo nereikia. Esama daug patirčių, kurios yra pilnatvinės, sau pakankamos, nereikalingos teorinio įsikišimo. Tautos klausimą paprastai teorizuojame, prispirti bėdos, kai kažkas negerai, ir dažniausiai pavėluotai, nes į lėtinę patirtį atsiliepti laiku praktiškai neįmanoma. Kada ir kaip pradėtumėte ruoštis pirmajai savo gyvenimo žiemai, niekada ligi tol jos nepatyręs?
Gal tuomet iš tiesų prasmingas tik simbolinis (plg. Valdovų rūmų statymas) arba apofatinis kalbėjimas apie tautą?
Oi, tik ne Valdovų rūmai – jie yra kaip tyčia valdovų, o ne tautos. Ar varlės simboliu rinktumėtės garnį?
Kaip minėjau, jei su tautos patirtimi viskas gerai, savistaba tik kliudys. Jei kažkas netaip, deja, teks gilintis. Radiniai gali būti išdėstyti ir teigiamu žodynu, bet jis bus palyginti skurdus, sultingiausia dalis glūdės euristikoje – kaip prisikasti prie paties tautos reiškinio.
Kas mano patirtyje gali būti įvardijama kaip lietuvybė? Tokia taktika būtų iš esmės katafatinė, t. y. jos pamatinė nuostata būtų teigimas. Pirmas tokiu keliu einant pasirodantis reiškinys yra lietuvių kalba ir semantine (aš ir mano daiktai), ir pragmatine (aš ir mano tautiečiai) plotmėmis. Ar sutinkate?
Bijau, kad mėgindami inventorizuoti daiktus ar išorines savybes (pvz., genotipą, fenotipą, kalbą, aprangą, papročius ir t. t.), lietuviškumo nerasime Žr. Aivaras Stepukonis, „Vienodumas ir skirtingumas: du tautinės tapatybės pjūviai“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Lietuviškojo europietiškumo raida: dabarties ir ateities iššūkiai, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 206–215. . Netgi lietuvių kalba nėra esminis lietuvių tautos požymis, nors šiandien ir yra patogus išorinis skiriamasis bruožas (nes kol kas lietuviškai pasaulyje šneka tik lietuviai). Nepamirškime, kad ta pačia kalba gali šnekėti kelios skirtingos tautos. Lėtinė tautos patirtis yra ikikalbinė. Esame lietuviai iki lietuvių ir apskritai bet kokios kalbos! Suprantu, kad šneku nemadingai, bet tam turiu svarių priežasčių, kurias nuodugniau narplioju anksčiau minėtame straipsnyje Žr. Aivaras Stepukonis, „Žmogiškųjų santykių fenomenologija: tautos reiškinio link“, @eitis (lt), 2015, t. 246, nr. 20, išn. 1. .
Ačiū, daugiau klausimų neturiu.
Mano klausimai kilo reaguojant ne tiek į patį pranešimą, kiek į jo sukeltas diskusijas. Jei teisingai supratau, tautos fenomenoginės patirties apmąstymas pagrįstas keliomis prielaidomis:
- tauta yra tai, kas lėtinės patirties pavidalais persmelkia konkrečią grupę žmonių, paversdama būtent tos, o ne kitos tautos atstovais;
- lėtinė patirtis yra tai, kuo konkretus erdvėlaikis savo margumu „įkrauna“ konketų individą, jam to neprašant ir dažnai nieko apie tai nežinant;
- vėliau įvestas trečias elementas – bendruomenė. Tauta yra tam tikrais bendruomeniniais ryšiais susijusi asmenų grupė, turinti panašią ar giminingą lėtinę patirtį;
- dar vėliau įvestas skirtingus bendruomenių tipus skiriantis kriterijus – yra „tikrosios“ bendruomenės, sudarančios tautos pagrindą, ir „ne visai tikros“, pavyzdžiui, pilietinės bendruomenės, nebegalinčios būti tauta, spėju, neturinčios tam būtinos lėtinės patirties.
Ar įmanoma situacija, kai individas neturi lėtinės patirties? Neįsivaizduoju, kad žmogus galėtų būti neveikiamas vienokių ar kitokių aplinkybių, neišvengiamai formuojančių tam tikrą patirtį. Jei individas turi tam tikrą patirtį – ar gali būti būti, kad ji ne ta, ar ne tokia, ne taip lėtinė? Buvo išsitarta apie politikus, kurie gal būt neturi tautos patirties. Kaip tai suprasti? Ar gali būti žmonės be lėtinės patirties? O gal jie turi tam tikrą lėtinę patirtį, tačiau joje trūksta tam tikro elemento – pavyzdžiui, bendruomeninio ryšio patirties? Kitaip tariant, gal yra geresnė ir blogesnė lėtinė patirtis? Nors fenomenologinio konflikto atveju vertybinio santykio tarsi neturėtų atsirasti? Ar turėtų? Nes kaip galima sakyti, kad kažkas turi tautos patirtį, o kažkas ne? Kažkas, gyvenantis ir patiriantis tą patį kontekstą?
…pagrįstas keliomis prielaidomis…
Nr. 1 ir 2 yra ne prielaidos, o išvados, kitaip tariant, ne atramos, kuriomis pradedu, o radiniai, kuriais baigiu ar bent įpusėju.
3. vėliau įvestas trečias elementas – bendruomenė.
Nėra tokio judesio. Bendruomenė atrandama, patiriama, įsisąmoninama kaip ir visa kita žmogaus aplinkoje. Ji priklauso tam „margumynui“, apie kurį šnekate nr. 2. Žmogus bendruomene „įkraunamas“, kaip „įkraunamas“ ir kitais aplinkos dėmenimis.
4. dar vėliau įvestas skirtingus bendruomenių tipus skiriantis kriterijus – yra „tikrosios“ bendruomenės…
„Netikrų“ bendruomenių nelaikyčiau bendruomenės tipu, kaip netikrų pinigų nelaikyčiau pinigų tipu. Apskritai vengčiau tokio posakio. Socialinėje fenomenologijoje skiriu kelis socialinius junginius, iš kurių bendruomenė tėra vienas. Vadinasi, klausčiau, ar duotasis visuomeninis junginys yra bendruomenė (ar vis dėlto ne), o ne ar duotoji bendruomenė yra tikra (ar vis dėlto ne).
Bendruomenė tautą ne grindžia, o sudaro. Tauta yra bendruomenė.…sudarančios tautos pagrindą…
…„ne visai tikros“, pavyzdžiui, pilietinės bendruomenės, nebegalinčios būti tauta, spėju, neturinčios tam būtinos lėtinės patirties.
Reikėtų aiškiau apibrėžti pilietinių bendruomenių reikšmę. Jei turite galvoje tautinę bendruomenę, kurios nariai yra tos pačios valstybės piliečiai, tokia bendruomenė yra galima, kaip galima ir tautinė bendruomenė, kurios nariai yra skirtingų valstybių nariai (pavyzdžiui, netolimoje praeityje vokiečiai Vokietijos Demokratinėje ir Federacinėje Respublikose, arba šiandien korėjiečiai Pietų ir Šiaurės Korėjose). Antrasis atvejis išryškina, kokie skirtingi socialiniai dariniai yra tauta ir valstybė, tautiečiai ir piliečiai. Šiaip ar taip pilietybė nelaiduoja narystės tautinėje bendruomenėje, o narystė tautinėje bendruomenėje – pilietybės.
Ar įmanoma situacija, kai individas neturi lėtinės patirties?
Taip, įmanoma. Pirma, lėtinei patirčiai formuotis būtinas daugiau ar mažiau pastovus stambus erdvėlaikis. Žmogus gali augti ir gyventi sparčiai vienas kitą keičiančių smulkių erdvėlaikių vilkstinėje arba vilktinėse (savotiškuose kaleidoskopiniuose pakrikų būsenų ir aplinkų koridoriuose, nesudarančiuose ir nesiekiančiuose sudaryti darnios egzistencinės visumos). Tokiu atveju lėtinės patirties nebus. Prieš keletą metų teko bendrauti su amerikiečiu, kuris augo karininkų šeimoje. Vaikystę ir paauglystę vaikinas praleido kraustydamasis iš šalies į šalį, kas metus dvejus keisdamas draugus ir aplinkas. Pokalbio metu abu aiškiai suvokėme, kad jis nėra suaugęs su jokiu erdvėlaikiu taip, kaip esu suaugęs aš su Lietuva. Tas suaugęs reiškia ne ką kita, o manyje susiklosčiusią lėtinę lietuviškojo erdvėlaikio patirtį.
Antra, lėtinė patirtis gali ne tik rastis, bet ir nykti. Kitaip tariant, lėtinės patirties gali nebūti dvejaip: 1) nesusiformavus ir 2) išsiformavus. Savi žmonės gali svetimėti, svetimi – savėti. Tą žmonės nuolatos daro šeimose, ką jau kalbėti apie tautą.
Jei individas turi tam tikrą patirtį – ar gali būti, kad ji ne ta, ar ne tokia, ne taip lėtinė?
Į visus klausimus veikiausiai atsakyčiau teigiamai, bet juos reikėtų tikslinti. Atmintina, kad dirgikliai, kurių pagrindu formuojasi tame pačiame erdvėlaikyje gyvenančių žmonių lėtinės patirtys, lemia ne tik, kad tos patirtys yra objektyviai (iš išorės) panašios, bet ir subjektyviai (iš vidaus) persipynusios, nes jie, lėtinės patirties dirgikliai, apima ir pačius žmonių santykius.
Buvo išsitarta apie politikus, kurie galbūt neturi tautos patirties. Kaip tai suprasti?
Tarkim, yra tautinė bendruomenė, kurios narius sieja bendras erdvėlaikis ir vidiniai psichosomatiniai ryšiai. Nariai yra valstybės X piliečiai. Politikas, atstovaujantis narius X valstybėje, nebūdamas vienas jų, ir būtų toks (bendruomenės patirties stokojantis) politikas.
O dabar vaizdžiau: vokietis, nebūdamas lietuvis, suveikus reikiamiems politiniams mechanizmams, tampa kurio nors Lietuvos miesto savivaldybės tarybos arba Lietuvos politinės partijos nariu, galinčiu atstovauti Lietuvai Europos Parlamente. Šiandien Lietuvos įstatymai leidžia ir viena, ir kita!
Toliau įsivaizduokime nebe vokietį, o lietuviškai šnekantį žmogų, kuris Lietuvos erdvėlaikyje gyveno, (a) su lietuvių tauta nesuartėdamas arba (b) iš pradžių suartėdamas, bet vėliau susvetimėdamas (nutautėdamas). Kas gi tie, kurie „taisė“ mūsų valstybės įstatymus taip, kad į partijas ir savivaldybes būtų įleisti svetimšaliai? Ką jie atstovavo tokiais politiniais sprendiniais? Kokia jų socialinė (šiuo atveju tautinės tapatybės) trajektorija?
Nes kaip galima sakyti, kad kažkas turi tautos patirtį, o kažkas ne? Kažkas, gyvenantis ir patiriantis tą patį kontekstą?
Gyvenimas tame pačiame fiziniame erdvėlaikyje netampa būtinybe pritapti, įsilieti, juolab būti ištikimam tame erdvėlaikyje gyvenančiai tautai. Esama daug paskatų tą daryti, bet būtinybės nėra. Gyvenant ant jūros kranto nebūtinai tampama žveju. Imkime šeimos santykius: kiek galimų įvairių komplikacijų…! Taip ir tautos atveju priežasčių, kodėl netampama arba liaujamasi būti jos nariu, esama kuo įvairiausių: nuo atskiro asmens sutrikusios visuomeninės raidos (asocialumo) iki vietinio susvetimėjimo ir nutautėjimo, iki visą tautą ištikusios giluminės etnopatijos.
Labai išsamu, ačiū, Aivarai. Kaip visada tokiais atvejais, atsakyti klausimai gimdo naujus klausimus:
Ar galima sakyti, kad lėtinės patirties turėjimas ir neturėjimas atliepia tam tikrą santykį su kontekstu? Lėtinei patirčiai susidaryti būtinas tam tikras įsišaknijimas konkrečiame erdvėlaikyje, tam tikrų ilgalaikių ir nebūtinai sąmoningų ryšių užmezgimas, paverčiantis tą erdvėlaikį išskirtiniu, savotiška „vietų vieta“, ypatinga būtent tam individui – nors kitiems, neturintiems šio santykio, tai niekuo neišsiskiriantis erdvės lopinėlis. Tai suprantama.
Tačiau ne visai suprantama, kodėl klajokliškas gyvenimas, teikiantis kitos patirties tipą, nepririšantį prie konkrečios vietų vietos, bet suliejantis su kelione, ne su erdvės stabilumu, bet kintamumu – kodėl toks patirties tipas nėra lėtinis? Juk jis taip pat ikisąmoningas, taip pat ilgalaikis ir neabejotinai paveikus, įsiskverbiantis pro odą – tik paveikus kitaip ir kuriantis kitą santykį su erdvėlaikiu. Kodėl tokia patirtis ne lėtinė?
Kitaip tariant, kodėl ji blogesnė? Tiesiogiai to, žinoma, nesakote, bet tokį vertybinį santykį, galbūt nesąmoningą, tarp eilučių įžvelgiu. Ar todėl, kad klajokliška patirtis kuria kito tipo socialinius darinius, netapatintinus su tauta/bendruomene? Jei teisingai supratau, sėslusis tipas/lėtinė patirtis pasireiškia bendruomeniniu gyvenimo būdu, (tauta yra bendruomenė), o klajokliškas – nebendruomeniniu, kitaip tariant, tiesiog kitokia socialine organizacija, nevadintina tauta.
Ar lėtinės patirties turėjimo ir neturėjimo priešprieša nepagrįsta sėslumo vertybių iškėlimu, ir neišvengiamai – atsiribojimu nuo klajokliškų vertybių? Jei taip, kas sprendžia, kad sėslusis geresnis nei klajoklis?
Patikslinu: sėslusis nėra gyvenantis vienoje vietoje, sėslusis gali keliauti, bet jis turi išskirtinį ryšį su „ta vieta“; o klajoklis gali ilgai gyventi vienoje vietoje, bet tokio ryšio neužmega.
Kur kyla pirminis judesys, atskiriantis skirtingas patirtis? Ar ne lėtinės patirties erdvėje? Ar ne ji sau priskiria sprendimo teisę? Ar ne ji save laiko norma, o kitus patirčių tipus sieja kad ir su etnopatija?
Ar nemanote, kad fenomenologinis metodas, kildinantis savo rezultatus iš konkrečios patirties kartu yra tos patirties ribojamas? Kitaip tariant, ar savo patirties jis nepaverčia tam tikra matrica, kurios dėka visi grupuojami į savus ir svetimus, turinčius ir neturinčius atpažįstamą patirties tipą? O deklaratyvus individualiai sentimentalių ir viršindividualių požymių skirstymas tėra vėlesnis tokios operacijos maskavimas?
Ir jei yra milijonas priežasčių, kodėl to paties erdvėlaikio ribose įmanoma kultivuoti kitokias, ne lėtines patirtis – kas sprendžia, kad tos patirtys yra „ne tokios“, kad jas kontekstas paveikė ne taip, kad jų kuriami socialiniai dariniai yra ne bendruomenės?
Tarkime, aš atsakyčiau, kad mano patirtis turi šią skirties teisę, kad savo patirtį laikau vertinga ir noriu gyventi tokio tipo socialiniame darinyje, kuris ją palaiko – o visi kiti, nesvarbu, geresni ar blogesni, tegul gyvena kaip nori ir kur nori. Net sakyčiau – aš neturiu pasirinkimo, mano patirtis tiesiog jo nepalieka, norėdamas būti savimi, turiu ja vadovautis. Ir pavadinčiau save „patirtistu“ pagal analogiją su žodžiu „rasistas“. Kai kas mano, kad jo rasė yra geresnė už kitas, o aš – kad tokia yra mano patirtis. Ar pritartumėte?
Ar galima sakyti, kad lėtinės patirties turėjimas ir neturėjimas atliepia tam tikrą santykį su kontekstu?
Žodžių santykis ir kontekstas vengčiau, ar bent nepabrėžčiau, mat žmogus ir aplinka šiuo atveju susismelkia tiesioginiu medžiaginiu būdu. Santykyje pernelyg daug tarpusavyje sąveikaujančių dalių autonomijos, atskirumo, priešpriešos, vis-à-vis. Klostantis lėtinei patirčiai, žmogus ir aplinka vienas į kitą įauga, įsigeria, sudaro sinerginį vienį.
„…vietų vieta…“
Tiesiog vieta. Visa kita – buvimas be vietos. Priežodžiais žmogus ieško arba neranda vietos juk neteigiame, kad jo kūnas erdvėje neužima vietos. Sakome, kad žmogus su aplinka neužmezga jo paties prigimčiai reikalingo ryšio ir dėl to nerimsta, kenčia.
Tačiau ne visai suprantama, kodėl klajokliškas gyvenimas, teikiantis kitos patirties tipą, nepririšantį prie konkrečios vietų vietos, bet suliejantis su kelione, ne su erdvės stabilumu, bet kintamumu – kodėl toks patirties tipas nėra lėtinis?
Klajoklius skirčiau nuo bastūnų. Ir sėslumas, ir klajojimas vietovės požiūriu – judrios, slankios gyvensenos. Skiriasi žemėlapiai, maršrutai, išgyvenimo būdai, bet ne tai, kad vieni suaugę su vietove, o kiti – ne, vieni sudaro bendruomenę, kiti – ne, vieni kaupia lėtinę patirtį, kiti – ne. Ir sėslieji, ir klajokliai turi savo erdvėlaikį, žino jo ribas, tik juda kitaip. Visai kas kita – bastūnai, kurių gyvenime pačiai vietai nebelikę vietos. Bastūnystė – tai nejautra ne tik vietovei, bet ir ją apgyvendinusiai bendruomenei.
…kodėl ji [kitokia lėtinė patirtis] blogesnė? Tiesiogiai to, žinoma, nesakote, bet tokį vertybinį santykį, galbūt nesąmoningą, tarp eilučių įžvelgiu.
Klajojančių, kaip ir sėsliųjų tautų, atveju lėtinės patirties buvimas akivaizdus. Bastūnų atveju akivaizdus tokios patirties stygius Įdomus antikinis sąskambis: „FAIDRAS: tu iš mūsų miesto ne tik nekeliauji į svečias šalis, bet, regis, visiškai neišeini net ir už sienos. SOKRATAS: Atleisk man, geriausiasis. Mat esu smalsus, o vietovės ir medžiai manęs nieko netrokšta išmokyti – kitaip nei miesto žmonės“ (Platonas, Faidras, iš graikų kalbos vertė ir paaiškinimus parengė Naglis Kardelis, baigiamąjį žodį parašė Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, 1996, p. 18). Vertėjas atkreipia dėmesį, kad minėtoje ištraukoje priešinamos ne tik urbanizuotos ir neurbanizuotos vietovės, miestas ir kaimas: „Sėslumas jau nuo Antikos laikų buvo laikomas tikro filosofo bruožu, o keliavimas, jei nesusijęs su išminties ieškojimu bei mokymusi, – tuštybe“ (ten pat, p. 110). . Kitaip tariant, bastūnų atveju bendruomeninio erdvėlaikio apskritai nebelieka, su jokia tauta, jokia vieta, jokiu laiku nebepuoselėjami pastovūs ryšiai, nebėra sąlygų sudėtingesnei patirtinei sintezei. Žmogaus gyvybingumas šiame pasaulyje reiškiasi psichosomatiniais alkiais ir traukomis. Bastūnas vieno tokio alkio ir vienos tokios traukos jau nebeturi. Jei būti reiškia patirti, nejautra yra kelias nebūties link.
Ar lėtinės patirties turėjimo ir neturėjimo priešprieša nepagrįsta sėslumo vertybių iškėlimu, ir neišvengiamai – atsiribojimu nuo klajokliškų vertybių?
Susitelkime į tautos lėtinės patirties turėjimą. Ta patirtis, kaip minėjau, suderinama ir su sėslia, ir su klajokliška gyvensenomis, bet prieštarauja bastūnystei, kai ypatingas socialinis gebėjimas keičiamas negebėjimu, patirtis – nejautra, prisijaukintas erdvėlaikis – beviete būsena. Žmogus, kuris jaudinasi (džiūgauja, liūdi, šiurpsta, bijo, ilgisi), klausydamasis simfonijos, už žmogų, kuris nesijaudina, yra gyvesnis, smarkiau įsitraukęs į aplinką, gebąs daugiau imti ir daugiau duoti. Galima sakyti, toks žmogus labiau pasviręs į būtį.
Jei taip, kas sprendžia, kad sėslusis geresnis nei klajoklis?
Savarankiškas žmogus spręs pats. Neatimkime iš jo to malonumo, kaip ir malonumo pasitarti su kitais.
Kur kyla pirminis judesys, atskiriantis skirtingas patirtis? Ar ne lėtinės patirties erdvėje? Ar ne ji sau priskiria sprendimo teisę? Ar ne ji save laiko norma, o kitus patirčių tipus sieja kad ir su etnopatija?
Šnekėsiu apie save: taip, būtent lėtinė patirtis, kurią konkrečiame erdvėlaikyje kaupiau daugelį metų, lemia, kodėl lietuvių tautą laikau sava, o, pavyzdžiui, vokiečių – ne. Nelabai suprantu, ką turite galvoje, lėtinę patirtį kaltindamas „sprendimo teisės prisiskyrimu“ ar „savęs laikymu norma“. Ar kad ta patirtis kažkaip yra dogmatiška, siaurakaktė, šovinistinė? Jei taip, nieko panašaus. Čia politinių ideologijų laukai ir žvyrkeliai.
Bendraudamas su vokiečiu, žinau ir jaučiu, kad jis yra vokietis, o ne lietuvis. Viešėdamas JAV, žinau ir jaučiu, kad ten ne Lietuva, o JAV. Ryškiai išgyvenu ribą, ties kuria baigiasi sava ir prasideda svetima. Lėtine patirtimi svetimam erdvėlaikiui nepriekaištauju, nesipučiu prieš jį, nemenkinu tenykščių žmonių patirties, lėtine patirtimi svetimame erdvėlaikyje geidžiu vieno vienintelio dalyko – grįžti namo.
Skleisti: