Simpoziumas Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos

LR Konstitucija apie valstybę kuriančią lietuvių tautą

Viena iš tiesioginių priežasčių, kodėl Seimo nariai daug dažniau vartoja sąvoką „lietuvių tauta“, o ne „Lietuvos tauta“, yra tai, kad jie dažnai cituoja LR Konstitucijos preambulę:

Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją.

Spustelėjus išskleisti...

„Lietuvių tauta“ Konstitucijos preambulėje turi ypatingą vaidmenį – čia nurodoma tautos valia, kaip paties paties dokumento kilmę pagrindžiantis faktorius. Tauta yra valios subjektas, jis aktyviai veikia istorijos įvykių arenoje, „prieš daugelį amžių“, sukūrė Lietuvos valstybę, gynė savo laisvę ir ją apgynusi užsitikrino savo pačios, kaip valios subjekto, tęstinumą (išsaugojo savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius). Nuorodos į tautos „dvasią“, „gimtąją kalbą“, „raštą“ ir „papročius“, leidžia įžvelgti „tautos“ sampratoje vyraujančią etnocentrinę dominantę „Tauta – įvairioms gentims telkiantis istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą.“ Žr. Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (elektroninė versija). , pasak kurios, tauta yra trans-gentinis reiškinys, joje vien kraujo ryšiu pagrįstą atskirų genčių bendruomenių organizaciją pakeičia jų aukštesnio lygmens vienybė, realizuojama akcentuojant tokias bendras apibrėžtis, kaip „bendra žemė, kalba, istorija, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas“. Tokia „tautos“ samprata yra etnocentrinė, nors joje genties lygmuo yra jau peržengtas, kuriant bendrą „etninį“ tapatybės lauką Gr. „ethnos“ – kartu gyvenančių žmonių bendruomenė, tauta (kuri jungia gentis – genos). , tačiau jis išlieka gyvybingas ir svarbus.

Šalia etnocentrinės „lietuvių tautos“ sampratos bruožų, Konstitucijos preambulėje atsispindi ir vokiečių romantizmo judėjimo atstovams J. G. Herderiui, Novaliui, F. Schleiermacheriui būdingos įžvalgos apie tautų unikalumą, jų įvairovę, tautų dvasios raišką istorijoje Žr. Bronislovas Kuzmickas, „Tautos samprata – paradigmų kaita“, p. 990–991. Taip pat žr. Bronislovas Kuzmickas, Tautos tapatumo sąmonė: lietuvių savimonės bruožai, p. 43. . G. Hegelio mintis apie tai, kad tautos skirtingais istorijos laikotarpiais atlieka joms absoliučios Dvasios lemtą išskirtinę misiją tampa tautos valios tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis kurti savo valstybę prielaida. Tokiu būdu, per tautos valią pasireiškianti Dvasios istorinė raida, yra galutinė instancija, pateisinanti ir įteisinanti kūrybinę tautos veiklą kuriant valstybę „prieš daugelį amžių“ 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje aukščiausios instancijos vaidmuo tenka Dievui: „Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo Valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, 1922 metų rugpiūčio mėnesio l dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją.“ Žr. Lietuvos Valstybės Konstitucija (1922 m. rugpjūčio 1 d.). . Tas pats legitimumas galioja ir pačios Konstitucijos skelbimo momentu 1992 m.: pats Konstitucijos paskelbimas yra tautos valios aktas, tačiau preambulės nuoroda į valstybę, sukurtą „prieš daugelį amžių“, liudija tautos valios tęstinumą, jos istorinį tapatumą.

Šiuo atveju reikia patikslinti, jog tautos valios tęstinumas nesutampa su tuo, ką galėtume vadinti tautos savivokos tapatumu. Etnocentrinė projekcija į praeitį ignoruoja pačios tautos sampratos istoriškumą. Žmonės, kūrę Lietuvos valstybę XIII amžiuje, nebūtinai save suvokia kaip priklausančius lietuvių tautai tokia pat prasme, kokia mes, lietuviai, save suvokiame, atkurdami valstybę 1918 ir 1990 metais. Filosofiškai šis skirtumas yra įveikiamas teigiant, jog tautos savimonės kaita jos pačios istorijoje neprieštarauja jos savivokos tapatumui, bet, priešingai, jį stiprina, iš dalies jį kuria ir pritaiko susidarius naujoms istorinėms aplinkybėms. Etniškai suprantama tauta retrospektyviai „skaidrina atmintį“ Žr. Bronislovas Kuzmickas, Tautos tapatumo sąmonė: lietuvių savimonės bruožai, p. 45. , tačiau tuo pat metu aktyviai ir kūrybingai papildo ir išplėčia savo atmintimi pagrįstą tapatumo nuovoką bendra, atvira, tautą vienijančia ir į ateitį nukreipta idėja, jos pačios „ateities vizija“ Žr. ten pat. p. 34. .

Būtent Konstitucijos paskelbimas, kaip tautos valios at-kurti valstybę aktas Valstybės kūrimo prasme Konstitucija kartu su pilietybės įstatymu yra Nepriklausomybės akto tęsiniai. yra įdomus tautos sąvokos turinio požiūriu. Etnocentrinė romantinė tautos samprata, viena vertus, remiasi istorine perspektyva, tačiau, kita vertus, ją čia pat papildo, o tiksliau, supriešina su XX a. pabaigos situacija. Preambulė toje pačioje istorijoje ieško ne tik Tautos valios apraiškų, bet ir teisinės valstybės elementų: „jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis […]“. Tokiu būdu XX a. pabaigoje Tauta ne tik atkuria valstybę, bet taip pat ir siekia „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės […]“. Konstitucija save pozicionuoja tarp valstybės atkūrimo fakto ir esminėmis demokratinėmis savybėmis pasižyminčios „teisinės valstybės“ siekiamybės. Šia prasme Konstitucija apjungia: 1) istorines filosofines valstybingumo prielaidas, 2) atkurtos valstybės, kaip Tautos valios kūrinio, idėją, 3) kuriamos teisinės valstybės, kaip Tautos kūrybos siekiamą tikslą. Tautos valios istorinio tęstinumo idėja plėtojama šalia teisinio tęstinumo idėjos, tokiu būdu kuriamos „teisinės valstybės“ idėja nėra nei visiškai nauja, nei svetima Tautos valiai, priešingai, ji iškyla iš pačios Tautos valios, kaip logiškas jos istorinės raidos rezultatas.

Svarbiausias klausimas, nagrinėjant šias filosofines Tautos valios raiškos prielaidas, yra ar „lietuvių tautą“, kuri, pasak Konstitucijos, atkūrė valstybę ir siekia „teisinės valstybės“ reikia visais atvejais suprasti etnocentriškai ar ne.

Iš dalies atsakymą pateikia pati Konstitucija. Preambulė pabrėžia, kad tauta skelbia Konstituciją „[…] puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę […]“. Šis teiginys tarsi sustiprina anksčiau nurodytą istorinį teisinį tęstinumą, pateikia nuorodą į religinę ir kultūrinę toleranciją, kaip vieną iš istorinių Lietuvos valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės santvarkos ir jos visuomenės vertybių. Konstitucijos teiginys, jog tauta „įkūnija prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje“ yra dviprasmiškas, nes nepriklausoma Lietuvos valstybė yra ne tik etninių lietuvių bet ir kitų tautybių atstovų tėvų ir protėvių žemė. Jeigu čia ginama „žmogaus“ teisė, o ne „lietuvio“ teisė, tai tokiu atveju frazėje sukuriama opozicija tarp „žmogaus teisės“ ir „tautos teisės“ (žinoma, jeigu „tautą“ suprantame kaip „lietuvių tautą“ ir jeigu šiame junginyje „tautą“ suprantame etnocentriškai). Jeigu ši opozicija reali, tuomet galima sakyti, jog ir nurodytas teisinis istorinis tęstinumas, ir nuoroda į tautinę santarvę, bei tradicinę tolerancijos vertybę preambulėje tesiekia atsverti ir kompensuoti etnocentrišką „lietuvių tautos“ sampratą ir tokiu būdu tik paslepia minėtą opoziciją tarp „žmogaus teisės“ ir „tautos teisės“, kuri, jeigu ši interpretacija teisinga, atskleidžia esminį prieštaravimą.

Konstitucijos tekste galime aptikti ir daugiau nuorodų į šį prieštaravimą. Preambulės pabaiga nurodo „Lietuvos piliečius“: tauta „atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją“. 1991 m. priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas nediskriminuoja Lietuvos gyventojų jų tautybės požiūriu, todėl 1992 metais paskelbtoje Konstitucijoje „lietuvių tauta“ (jeigu čia „tauta“ yra suprantama etnocentriškai) turėtų nesutapti su „Lietuvos Respublikos piliečiais“, kurių valia yra skelbiama pati Konstitucija. Tokiu būdu Konstitucija turi dvi legitimacijas: filosofiniu romantiniu požiūriu ji remiasi: 1) lietuvių tautos valia, kuri Konstitucijos priėmimo klausimu sutampa su 2) Lietuvos Respublikos piliečių referendume išreikšta valia. Pirmoji legitimacija remiasi istorine retrospekcija Įdomu pastebėti, jog nuo pat Renesanso lietuvių tautos idėja reflektuojama būtent retrospektyviai, žr. Darius Kuolys, Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje, p. 10–110, 251. , antroji – „teisinės valstybės“ kūrybos siekiniu, tautos „ateities Vizija“.

Įdomi pati Konstitucijos skelbimo akto situacija, kurią galima interpretuoti dvejopai. Galima suprasti, jog lietuvių tauta Konstitucijos skelbimo aktu realizuoja istorinę savo dvasios raidos kulminaciją – atkuria tautinę valstybę. Pats Konstitucijos priėmimo ir paskelbimo aktas „lietuvių tautą“ paverčia „Lietuvos piliečiais“, t. y. pačiame akte etninė lietuvių tauta tampa politine „Lietuvos piliečių valstybe“. Akivaizdu, jog tokia interpretacija remiasi prielaida, jog kuriant tautinę valstybę, etninė tauta natūraliai evoliucionuoja į politinę tautą, kad tokia evoliucija, viena vertus, yra jos tapatumo istorinio tęstinumo užtikrinimo prielaida, ir, kita vertus, leidžia tautai kūrybiškai keistis, prisitaikyti prie naujų istorinių sąlygų. Tikėtina, jog būtent ši interpretacija būdinga daugumai etninių lietuvių – tai interpretacija, kylanti iš lietuvių etnoso vidaus.

Kitas būdas žvelgti į Konstitucijos paskelbimo aktą – suvokti Konstituciją ne kaip pačiu jos paskelbimu įgyvendinamo etninės tautos virsmo politine tauta liudijimą, bet kaip nuorodą į politinę tautą kaip „ateities viziją“, kurioje, sistemiškai demokratizuojant valstybę, stiprinant jos teisinį stuburą ir tokiu būdu užtikrinant žmogaus teises, artėjama prie „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“. Galima spėti, jog būtent toks požiūris į Konstitucijos paskelbimą buvo artimas tiems Lietuvos visuomenės atstovams, kurie 1992 m. savęs nelaikė (visu pirma) etninės lietuvių tautos nariais, bet kurie (nuo 1991 m. būdami visateisiais atkurtos valstybės piliečiais) išreiškė savo viltį gyventi atviroje, teisingoje, darnioje pilietinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje.

Pirmajai visuomenės daliai atkurtoji valstybė yra ilgametės rezistencijos pergalė, įvykęs faktas, jos teisinės, politinės apibrėžtys, nors ir yra konstituciškai svarbios, tačiau nebepriklauso pačiai jau realizuotos valstybės vizijos esmei. Antrajai visuomenės daliai atkurtoji valstybė yra tam tikros teisinės ir pilietinės tikrovės pažadas, išreiškiantis pačios valstybės vizijos esmę. Tokiu būdu galima metaforiškai pasakyti, kad nuo pat 1992 metų Lietuvoje gyvena dvi visuomenės, kurių bendra valia paskelbta Konstitucija sukūrė dvi paralelines politines tikroves, paremtas dviem skirtingomis valstybės vizijomis.

Nuosekliai plėtojant pirmąją, kurią galima vadinti „tautinės valstybės“ vizija, pasitikima vidinėmis tautos kūrybos galiomis Plg.: „Lietuvos kultūra yra individo ir tautos kūrybinių galių išraiška […]“ Lietuvos kultūros politikos nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimas nr. 542. , jos kultūra Alvydas Jokubaitis konstatuoja, jog būtent nesugebėjimas realizuoti kultūrinių nepriklausomybės atkūrimo aspiracijų lėmė tautinės valstybės idėjos nureikšminimą, žr. Alvydas Jokubaitis, „Tautinės valstybės nesėkmės priežastys“. . Tačiau Konstitucija, kaip svarbi valstybės kūrimo akto dalis, jau 1992 metais atskleidžia ir tautinės valstybės vizijai prieštaraujantį tautos kūrybinį ribotumą: nors atkuriama valstybė tarsi natūraliai realizuoja tautos dvasios raidos tikslą, tačiau turinio požiūriu Konstitucija, užuot universalizavusi išsaugotus tautos papročius, įveda iš prigimties kosmopolitinius Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principus – asmens teisę į gyvybę, laisvę, saugumą, žodžio laisvę, nuosavybę ir pan. Žr. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Generalinės Asamblėjos priimta ir paskelbta 1948 m. gruodžio 10 d. rezoliucija 217 A (III). Tautos savastį (apimančią elgesio normas, papročius, kalbą) išreiškianti kultūra Konstitucijoje patalpinama į preambulės vietą, tačiau papročių funkciją valstybėje perima įstatymo, prieš kurį lygūs visi piliečiai, idėja.

Kita vertus, antroji valstybės vizija, kurią galima pavadinti „pilietinės valstybės“ vizija, reikalauja pagarbos įstatymui, valstybei, jos institucijoms, pačios Konstitucijos nuostatoms, tarp kurių yra ir pripažinimas lietuvių kalbos valstybine kalba. Visuomenė, siekianti gyventi tokioje pilietinėje valstybėje tampa politine tauta arba „Lietuvos tauta“ Žr. Mantas Adomėnas, Arūnas Augustinaitis, Tomas Janeliūnas, Darius Kuolys, Egidijus Motieka (sud.), Lietuvos tauta: būklė ir raidos perspektyvos, 2007. . Kiekvienas teisine valstybe tapusios Lietuvos pilietis yra lietuvis, tačiau ne etnine, bet politine prasme. Nuosekliai plėtojant šią valstybės viziją, artėjama prie Bronislovo Kuzmicko aprašytos „vakarietiškosios“ tautos sampratos, būdingos Prancūzijai, Jungtinei Karalystei, Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Šiose valstybėse tauta yra suprantama nacijos prasme, jose įstatymų universalumas, o ne etninė tapatybė yra jungiamasis politinės tautos veiksnys Žr. Bronislovas Kuzmickas, „Tautos samprata – paradigmų kaita“. . Viena iš šios tautos sampratos pasekmių yra asimiliacinė politika, verčianti savo etninę kultūrinę apibrėžtį pakeisti teisine politine. Svarbu pažymėti, jog pilietinės valstybės arba politinės tautos vizija nureikšmina ne etnocentrinę lietuvių tautos sampratą, bet patį etniškumą, palikdama jam vietą reikštis iš esmės tik privačioje erdvėje arba tomis bendruomeninio ir visuomeninio gyvenimo formomis, kurios neprieštarauja įstatymui. Tai reiškia, kad kurdamas teisinę valstybę lietuvis turi ne tik tikėtis, kad Lietuvos lenkas ar rusas paklus Lietuvos įstatymams ir kalbės lietuviškai, bet ir tai, kad, valstybės ir įstatymo požiūriu, kitataučiai bus tokie patys lietuviai, kaip ir jis pats. Tai savo ruožtu reiškia, kad realizuodamas pilietinės valstybės viziją, lietuvis turi atsiriboti nuo savo etniškumo, o tai tiesiogiai prieštarauja rezistencinei etninės lietuvių tautos savimonei Žr. „[…] lietuviai politine tauta vis dar netapo. Istorinis Lietuvos palikimas itin stipriai įtakojo rezistencinį lietuviškosios tapatybės pobūdį, kuris tebevyrauja lietuviškajame politiniame diskurse“ (Mantas Adomėnas, Arūnas Augustinaitis, Tomas Janeliūnas, Darius Kuolys, Egidijus Motieka (sud.), Lietuvos tauta: būklė ir raidos perspektyvos, 2007). Įdomu pastebėti, jog cituojamas tyrimas beveik ignoruoja Lietuvos tautinės įvairovės problematiką, o etninė tautos samprata yra kritikuojama kaip archainė ir apolitinė. .

Tikėtina, kad būtent dėl šių implikacijų „politinės tautos“ ar „Lietuvos tautos“ sąvokos susiduria su dideliu pasipriešinimu ir negali įsitvirtinti Lietuvos politiniame diskurse. Lietuvos politikai priversti kurti teisinę valstybę negalėdami reikalauti nei, kad lietuviai atsiribotų nuo savo etninės tapatybės (nutautėjimo grėsmė), nei, kad kitų tautų piliečiai kalbėtų lietuviškai ir laikytų save lietuviais (asimiliacijos grėsmė). Dėl šios priežasties politinis diskursas tampa prieštaringu ir maskuojančiu savo prieštaringumą. Viena vertus, jis formaliai reprodukuoja save siekdamas išsaugoti 1992 metų Konstitucijos preambulėje nurodomą tautinės valstybės viziją. Kita vertus, šiuolaikinio gyvenimo realijos ir integracija į ES, NATO, JT, kitų tarptautinių organizacijų teisinę aplinką, dalyvavimas pasaulio ekonomikos rinkoje, formuoja esmiškai kosmopolitinį teisinį ir ekonominį valstybės turinį.

Lietuva 2030: „esame viena tauta“

2012 metais LR Seimo patvirtintoje Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ vėl kalbama apie tautą, kaip valios subjektą, tačiau čia jau minima „Lietuvos tauta“: „Lietuvos tauta, kurdama nepriklausomą valstybę, pasiekė iš tiesų labai daug. Tačiau pasaulis kasdien pateikia naujų iššūkių, todėl privalome žinoti tolesnį valstybės raidos kelią, jos kryptį ir tikslą – tai svarbu tiek mūsų modernėjimui ir atvirumui, demokratijos stiprinimui, tiek savosios tapatybės įtvirtinimui ir išsaugojimui“. Strategijos tekstas išnašoje paaiškina, kad „sąvoka „Lietuvos tauta“ tekste vartojama ne tik etnine, bet ir politine, pilietine reikšme“. Paaiškinimas arba nurodo, kad skirtingos reikšmės tekste pasirenkamos pagal kontekstą, arba remiasi prielaida, jog junginys „Lietuvos tauta“ gali apimti abi reikšmes – ir etninę, ir pilietinę.

Nors strategija nepaaiškina, kokiu būdu turėtume derinti šias reikšmes, tačiau sąvokos „Lietuvos tauta“ turinys aiškėja strategijai formuluojant „Sumanios visuomenės“ tikslą: „Svarbu iš naujo persvarstyti savo tautinį tapatumą, suvokti, kas mus vienija šiuolaikiniame pasaulyje.“ Nuo seno žinome, kad mus vienija kalba, papročiai, istorija, tačiau strategijoje paminėtas šiuolaikinis pasaulis tarsi atveria naujos, neretrospektyviai formuojamos tapatybės galimybę: „Globalizacijos amžiuje į išvykusius Lietuvos gyventojus neturime žiūrėti kaip į prarastą tautos dalį, o į atvykusius – kaip į svetimus“. Šiame kontekste aktualiausia šiuolaikinio pasaulio pasaulio problema laikoma Lietuvos gyventojų emigracija, jų nutautėjimo grėsmė. Siekis išsaugoti ryšį su emigrantais verčia strategiją išplėsti „tautos“ sampratą ir pripažinti, kad šiuo atveju bendra žemė nėra esminis tautą vienijantis elementas. Įvedama „Globalios Lietuvos“ sąvoka, kuri tarsi išplečia Lietuvos teritoriją iki pasaulio horizonto. Tokiu būdu nebelieka skirtumo tarp „mūsų“, liekančių Lietuvoje, ir „jų“, kurie emigravo į kitas šalis, – mes visi esame viena tauta. Taip suprantama „Lietuvos tauta“, kaip pasaulinis reiškinys, vis dėlto nesutampa su Lietuvos „politine tauta“, kadangi tapę kitų šalių piliečiais etniniai lietuviai ir kiti išeiviai nebepatenka į LR Konstitucijos jurisdikciją ir jiems tuo pačiu nebegalioja ir pati strategija „Lietuva 2030“.

Strategija į „Lietuvos tautos“ ir „Globalios Lietuvos“ sampratas įtraukia ne tik: 1) išeivius iš Lietuvos, bet taip pat ir 2) užsienio valstybių piliečius, „savanoriškai prisidedančius prie gerų žinių apie Lietuvą sklaidos ir jos interesų pasaulyje palaikymo“ bei 3) atskiras etnines grupes (šalia kitų visuomenės grupių, pvz., turtinių), pasižyminčias solidarumo, tolerancijos, atjautos, ir kitomis vertybėmis Žr. Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, 5.7. . Tokiu būdu kuriama savotiška keliasluoksnė „Lietuvos tautos“ struktūra: 1) giliausias jos branduolys yra savo kultūrinę tapatybę išsaugojęs lietuvių etnosas, 2) nuo jo atitrūkę ir po pasaulį pasklidę emigrantai išlieka „vienos tautos“ dalimi net ir prarasdami pilietybę Reikia pastebėti, jog etninę tautybę išsaugoti emigracijoje yra paprasčiau negu pilietinę – tai liudija XX a. pradžios ir vidurio lietuvių emigracijos į Vakarus bangos. , 3) tautos dalimi tampa lietuvybės vertybes pripažįstantys, Lietuvos interesus remiantys kitų šalių piliečiai (nepriklausomai nuo jų etninės tapatybės), 4) Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos. Tokia keliasluoksnė „Lietuvos tautos“ samprata pasižymi prieštaringais bruožais. Pirmosios dvi asmenų grupės jungiamos etnocentrinės tautos sampratos, pritaikytos globaliam kontekstui, tačiau likusios dvi grupės, akcentuojančios lojalumą valstybei ir solidarumą, remiasi politine tautos samprata. Tokiu būdu strategija tiesiogiai jungia abi „tautos“ reikšmes suminiu principu, ir pateikia nenuoseklią jos sampratą.

Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programa: „Lietuvos valstybė yra amžina“

2015 metais patvirtinta „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programa“ toliau plėtoja strategijoje „Lietuva 2030“ išreikštą mintį, jog užsienyje gyvenantys lietuviai – neatskiriama tautos dalis. Programoje nekalbama apie Lietuvai lojalius užsienio piliečius, tačiau daugiau dėmesio skiriama tautinių mažumų atstovams, pabrėžiant jų indėlį į kovą už nepriklausomybę „Kovose už nepriklausomybę dalyvavo ne tik visų Lietuvos regionų ir rajonų gyventojai, bet ir visų tautybių ir etninių grupių piliečiai: žydai, rusai, baltarusiai ir kiti“, „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programa“, 12.2. . Tautinės mažumos taip pat paminėtos aptariant poreikį „pasimokyti iš istorijos“: reikia „atkreipti dėmesį į tautines bendruomenes – suprasti, kokiais būdais sudomintos ir į valstybės kūrimą aktyviai įtrauktos tautinės mažumos“ Ten pat, 9.1. . Šis teiginys remiasi prielaida, kad šiuo metu visuomenė ir valstybė nepakankamai gerai supranta motyvus, kodėl tautinių mažumų atstovai gynė Lietuvos nepriklausomybę. Mintis, kad tautines mažumas pavyko sudominti valstybės kūrimo idėja ir jas aktyviai įtraukti, rodo programos rengėjų įsitikinimą, jog tautinių mažumų dalyvavimas kuriant valstybę nėra savaime suprantamas ar natūralus reiškinys, jog reikia rasti tinkamą komunikacijos būdą, pasiekti jų atstovus, pasitelkiant vos ne rinkodaros sprendimus, tarsi tiriant naują, svetimą, rinką.

Dėmesys tautinėms bendrijoms programoje suprantamas, kaip vienas iš dar nepanaudotų išteklių, galinčių padėti pasiekti programos tikslus. Panašiai, kaip ir strategijoje „Lietuva 2030“, programos teksto kūrėjai išeities tašku pasirenka etninės lietuvių tautos idėją, kuriai suteikia kosmopolitinius „Globalios Lietuvos“ bruožus („esame viena tauta“) ir kurią papildo valstybės nepriklausomybei lojalių tautinių mažumų idėja. Lyginant su strategija „Lietuva 2030“, „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programoje“ mažiau užuominų į pilietinę tautos sampratą, programoje vyrauja etnocentrinė retrospektyvi lietuvių tautos samprata.

Taip suprantama tauta programoje yra projektuojama ir į ateitį – ne tik kaip piliečius vienijanti ateities vizija, bet ir kaip amžinybės statusą turinti pati tautos lemtis: „Pagrindinė šios sukakties pamoka ateičiai yra ta, kad Lietuvos valstybė yra amžina. Lietuva visada liks lietuvių tautos Tėvynė, lietuvių kultūros ir kalbos lopšys“ „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programa“, 9.3. . Teiginys, jog Lietuvos valstybė yra amžina, čia suprastina retoriškai, kaip tvirto tikėjimo valstybės gyvybingumu liudijimas (tai – proginės minėjimo programos žanro bruožas). Logiškai prieštaringa yra jos amžinumo argumentacija kitame sakinyje: tai, kad „Lietuva visada liks lietuvių tautos Tėvynė ir lietuvių kultūros ir kalbos lopšys“ anaiptol nereiškia, kad Lietuvos valstybė yra amžina. Šiandien taip pat galima pasakyti, kad, pavyzdžiui, pietrytinę Baltijos jūros pakrantę visada galėsime vadinti prūsų kultūros lopšiu, tačiau tai neprieštarauja faktui, jog prūsų tauta neišliko. Panašu, jog tautos „amžinumas“ programoje yra ne jos strateginio tęstinumo tikslas, bet tikėjimo jos paradigmine būtimi simbolis. Tokiu būdu 2015 metais patvirtinta programa savo retorika mus grąžina į 1922 metų Konstitucijos preambulę, kuri prasideda nuoroda į Dievą. Šie ženklai rodo Lietuvos viešosios politikos diskurso polinkį reprodukuoti išsaugant savo etnocentrinę orientaciją, kurios papildymas kitais išoriniais elementais yra atsitiktinis ir neesminis.

Išvados: amžinai tarp „lietuvių tautos“ ir „Lietuvos tautos“

Glaustai apžvelgus tris Lietuvos atkurtos nepriklausomybės laikotarpio viešosios politikos dokumentus, susidarė įspūdis, jog juose esama skirtingų „tautos“ sampratų ženklų. Per du dešimtmečius viešosios politikos diskursas išsaugojo esmiškai etnocentrinę lietuvių tautos sampratą, kuri, keičiantis geopolitinėms ir demografinėms aplinkybėms, buvo išplečiama („Globalios Lietuvos“ idėja) arba papildoma išoriniais elementais (lojalūs užsieniečiai, tautinės bendrijos), tačiau niekur nebuvo nuosekliai transformuota į politinę tautos sampratą. 1992 m. Konstitucija yra vienintelis istorinis šios transformacijos galimybės liudijimas, tačiau, jos atveju, transformaciją realizuoja teisinis Konstitucijos priėmimo aktas, o štai pats Konstitucijos tekstas sukuria įtampą tarp kūrybinę valią išreiškiančios, retrospektyviai susivokiančios lietuvių tautos ir kurti atvirą teisinę valstybę siekiančių Lietuvos piliečių, vienijamų pilietinės tautos sampratos užuomazgų. Aptarti 2012 ir 2015 metų dokumentai nepasiūlo jokios galimos tautos sampratos kaitos, kuri pajėgtų efektyviai susieti etniškumą su pilietiškumu globalizacijos sąlygomis. Pasirenkama atsargi etninės tautos sampratos konservavimo strategija, tautos etninę tapatybę papildant jai esmiškai svetimomis, nors ir istoriškai, kultūriškai bei politiškai neišvengiamomis kitybėmis.

Literatūra

• Adomėnas, Mantas; Arūnas Augustinaitis, Tomas Janeliūnas, Darius Kuolys, Egidijus Motieka (sud.), Lietuvos tauta: būklė ir raidos perspektyvos, Vilnius: Versus aureus, 2007.
• Jokubaitis, Alvydas, „Tautinės valstybės nesėkmės priežastys“ [žiūrėta 2015 m. lapkričio 4 d.].
• Kuolys, Darius, Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.
• Kuzmickas, Bronislovas, „Tautos samprata – paradigmų kaita“, Socialinių mokslų studijos, 2013, t. 5, nr. 4, p. 987–996 [žiūrėta 2015 m. lapkričio 4 d.].
• Kuzmickas, Bronislovas, Tautos tapatumo sąmonė: lietuvių savimonės bruožai, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2009.
• Lietuvos kultūros politikos nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimas nr. 542 [žiūrėta 2015 m. lapkričio 4 d.].
• Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimas nr. XI-2015 [žiūrėta 2015 m. lapkričio 4 d.].
• Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas nr. 904 [žiūrėta 2015 m. lapkričio 4 d.].
• Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1922 m. rugpjūčio l d. [žiūrėta 2015 m. lapkričio 4 d.].
• Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Generalinės Asamblėjos priimta ir paskelbta 1948 m. gruodžio 10 d. rezoliucija 217 A (III) [žiūrėta 2015 m. lapkričio 4 d.].

“Lithuanian Nation” or “Lithuania’s Nation”? Changes in Political Discourse during the Period of Restored State Independence

Summary. The presentation discusses the usage of the notions Lithuanian nation and Lithuania’s nation in the context of the political discourse during the period of restored independence of Lithuania (1990–2015). An analysis of the opening lines of the Constitution of the Republic of Lithuania, adopted in 1992, reveals an inherent tension between the ethnic and political conceptions of “nation” based on two different visions of the state in the process of its creation. An identical tension is also apparent in later documents adopted in 2012 and 2015. These texts attempt to expand and supplement the ethnic conception of “nation” while trying to react to the new geopolitical and demographic circumstances. However, these texts do not present any possible scenario of transformation of an “ethnic” nation into a “political” one.

Keywords: nation, nationality, politics, identity, ethnos, Lithuania, state, Constitution.

Pranešimo svarstymas

Rasius Makselis:

Pats Konstitucijos priėmimo ir paskelbimo aktas „lietuvių tautą“ paverčia „Lietuvos piliečiais“, t. y. pačiame akte etninė lietuvių tauta tampa politine „Lietuvos piliečių valstybe“. Akivaizdu, jog tokia interpretacija remiasi prielaida, jog kuriant tautinę valstybę etninė tauta natūraliai evoliucionuoja į politinę tautą…

Spustelėjus išskleisti...

Pereidama iš nevalstybinės ar ikivalstybinės būsenos į valstybinę, lietuvių tauta nekeičia savo etniškumo į pilietiškumą. (Juk etniškumas ir pilietiškumas nėra priešybės, iš kurių reikėtų rinktis tik vieną.) Kitaip tariant, tapdama pilietine, „etninė“ Rašau kabutėse, nes analitiniu požiūriu posakį etninė tauta laikau tautologija, kaip, tarkim, organinį augalą. lietuvių tauta tampa dar ir pilietine, įsivalstybina. Aukščiau pateiktoje ištarmėje, atrodytų, įtaigaujate, kad pilietiškumas, pagal jūsų minimą interpretaciją, būtinai keičia etniškumą. Ar taip mano tik interpretacijos autoriai, ar ir jūs pats?

Ačiū už klausimą. Manau, kad vienu požiūriu pilietiškumas nepakeičia ir niekaip negali pakeisti etniškumo, tačiau kitu požiūriu jį neišvengiamai keičia. Pilietiškumas ir etniškumas kaip individo ir bendruomenės tapatumo apibrėžtys yra nebendramačiai, todėl priklausymas konkrečiam etnosui ir buvimas konkrečios valstybės piliečiu neprieštarauja vienas kitam ir vienas kito nepakeičia. Tačiau jeigu klausiame, kas yra tautos vienybės, jos narių jungties pagrindas, socialinių ryšių ultima ratio, tuomet reikia pripažinti, jog etnosui įsivalstybinus, būtent valstybė iš jo perima šį vaidmenį. Tai nereiškia, kad nebelieka etniškumo, ir jo diktuojamų socialinių ryšių, tai reiškia, kad jie nebėra lemiantys. Tokiu atveju, tautai tapus valstybine, jos etniškumas nėra sunaikinamas, jis tik praranda aukščiausios instancijos vaidmenį konsoliduojant tautą.

Rasius Makselis:

Tačiau jeigu klausiame, kas yra tautos vienybės, jos narių jungties pagrindas, socialinių ryšių ultima ratio, tuomet reikia pripažinti, jog etnosui įsivalstybinus, būtent valstybė iš jo perima šį vaidmenį.

Spustelėjus išskleisti...

Kaip tauta gali pati iš savęs ką nors perimti ir dar to, ką pati iš savęs perima, netekti? Galvojau, kad tautinės valstybės atveju valstybė tėra viena tautos veiksenų. Ar tautos kuriama valstybė neišvengiamai svetimėja su tauta, atitrūksta nuo jos, atsiskiria ir buvimu, ir veikimu?

Jei:

Rasius Makselis:

…tautai tapus valstybine, jos etniškumas […] praranda aukščiausios instancijos vaidmenį…

Spustelėjus išskleisti...

Aivaras Stepukonis:

Kaip tauta gali pati iš savęs ką nors perimti ir dar to, ką pati iš savęs perima, netekti?

Spustelėjus išskleisti...

Neturėtume tapatinti tautos ir valstybės, kaip ir turėtume skirti etnocentriškai suprantamą tautą (etnosą) ir pilietinę tautą. Iš etnoso iškyla poreikis ir valia valstybintis, sukuriama valstybė, kaip viena iš tautos veiksenų, tačiau būtent ši sukurta valstybė nustato įstatymais išreiškiamus teisinius, taip pat ir ją pagimdžiusio etnoso, gyvenimo parametrus (pati Konstitucija yra pagrindinis įstatymas). Todėl, manau, teisinga teigti, kad

Aivaras Stepukonis:

…tautos kuriama valstybė neišvengiamai svetimėja su tauta, atitrūksta nuo jos, atsiskiria ir buvimu, ir veikimu…

Spustelėjus išskleisti...

Aivaras Stepukonis:

…gal valstybė kartu perima iš tautos ir jos suverenumą?

Spustelėjus išskleisti...

Konstitucija teigia, kad „suverenitetas priklauso Tautai“, o ne valstybei. Tauta gali išreikšti savo valią referendumu ir tiesiogiai daryti įtaką savo ir valstybės gyvenimą taip pat ir keičiant Konstituciją, tokiu būdu de jure tauta išsaugoja savo suverenitetą. Tačiau tikroji situacija kiek sudėtingesnė.

Ar Konstitucija remiasi tautos suverenitetu, ar jį suteikia? Net jeigu teigiame, kad tauta gali ir turi teisę išreikšti savo valią, pvz., skelbiant nepriklausomybę ir priimant demokratišką Konstituciją (ši galia ir teisė ir yra jos suvereniteto išraiška, galime prisiminti tautų apsisprendimo teisę), tačiau pats būdas, kaip šis suverenitetas yra išreiškiamas ir įtvirtinamas (kuriama valstybė, rengiamas referendumas ir priimama Konstitucija) jau savaime šį suverenitetą ir apriboja. Galima sakyti, kad pasirinkdama demokratinį valstybės kūrimo kelią, tauta sutinka apriboti savo suverenitetą universaliais žmogaus teisių, demokratijos principais, tarptautine teise. Kam to reikia? Iš tiesų, kam reikia, kad tarptautinis kontekstas, kitos valstybės, pripažintų atskiros tautos skelbiamą jos sukurtos valstybės nepriklausomybę? Suverenumas turi dvi dimensijas, viena vertus, tai yra vidinės laisvės raiška (kurios neriboja išoriniai veiksniai), kita vertus, tai yra išorinio apsaugos mechanizmo siekis, kuris įtvirtina tą vidinės laisvės raišką tarptautiniame kontekste. Šiandien turime visai kito kultūrinio ir geopolitinio konteksto pavyzdį – vadinama „Islamo valstybė“ yra darinys, kuris siekia nepriklausomybės be išorinės legitimacijos, regis, tai įmanoma pasiekti tik iš esmės ir negrįžtamai pakeitus tarptautinę aplinką, ko, beje, ir siekiama teroro aktais.

Grįžtant prie klausimo. Taip, manau, kad tautos savęs apribojimas yra neišvengiama demokratiškėjimo pasekmė. Tačiau šis apribojimas atveria kitus kontekstus ir leidžia kurtis naujoms tapatybėms – Europos, pasaulio. Jį reikia priimti kaip galimybę iš naujo apmąstyti lietuvių tautą ir jos etnines šaknis.