Simpoziumas Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos

∗∗∗​

Baigdamas noriu prisiminti M. K. Čiurlionį, lenkakalbį kūrėją, savotišką išimtį, kuriai nūdienos lietuvių kultūra suteikė nacionalinio herojaus laurus. Už tam tikrą kainą: nedemonstratyviai, net gi grakščiai neutralizuodama tapatybiniam pasakojimui „nepatogų“ lenkakalbystės faktą. Kokią paralelę siūlau pastebėti? Tarp „strateginio“ vengimo pripažinti lenkakalbių kūrėjų indėlį į lietuvių kultūrinio sąmonėjimo procesą ir Čiurlionio lenkakalbių tapatybės klodų ignoravimo yra akivaizdi koreliacija. Atstumdami ir išsigindami minėtos tapatybės elementų, atsisakydami matyti juose kitakalbę, bet giminingų vertybių saistomą lietuvybę, mes savaime ją atiduodame lenkiškai etnokultūrinei tapatybei – ar bent paverčiame nepageidautina svetimybe. Tokia yra Didžiosios skirties logika ir tokios jos pasekmės. Jei norime, kad Čiurlionis būtų mūsų – ačiū Dievui už kelias eilutes laiške Žr. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Apie muziką ir dailę, p. 192. , kuriomis jis pats tai deklaravo – turime užsimerkti prieš kai kuriuos faktus, nutylėti juos arba pateikti kaip nereikšmingus, „savaime suprantamus“ ir, svarbiausia, nereikalaujančius gilesnės refleksijos. Už atsisakymo klausti, kodėl, tarkime, Leipcigo periodo Čiurlionis gali vokiečiams prisistatinėti lenku Žr. ten pat, p. 104. , slypi fundamentalesnis nenoras pripažinti priklausomybę nuo lenkakalbės lietuvybės matmens. Suprantama, ne vienam čiurlionistui toks požiūris bus nepriimtinas, tačiau tikiuosi būti išgirstas ir suprastas: Čiurlionio lenkakalbystę regiu kaip natūralią tuometinės lietuvybės dalį, ir šis požiūris neturi nieko bendra su bandymais jį atskirti nuo pastarosios, juolab siekiais Čiurlionį paversti lenku. Įrodyti, tiksliau, parodyti noriu ką kitą: Čiurlionis yra lenkakalbio lietuvio pavyzdys, lietuvio, klojusio pamatus moderniai lietuvių dailei ir muzikai, nors beveik nemokėjusio lietuvių kalbos. Čiurlionio pavyzdys simboliškas, nes demonstruoja kultūrinį lenkakalbės lietuvybės funkcionalumą. Taip pat jis patogus, nes išryškina nūdienos požiūrio dviprasmiškumą: šiuolaikiniame čiurlioniškos kultūrinės tapatybės apibrėžime žodis „lenkakalbė“ nevartojamas arba vartojamas tokiu būdu, kad nebūtų pastebėtas. Be abejo, tai ne čiurlioniškos tapatybės problema, tai nūdienos požiūrio problema, vienas iš ilgalaikių Didžiosios skirties efektų. Turime savęs paklausti: ar norime matyti Čiurlionį kaip tam tikrą ideologemą, atitinkančią specifinius nūdienos lūkesčius; ar kaip gana tipišką ano meto lenkakalbį, dar tik keliavusį į lietuvybės apibrėžtį, kuri šiandien atrodo savaime suprantama ir nekvestionuotina.

Lietuvio ir lietuviakalbio tapatybę šiandieną tapatiname beveik be išlygų – būtent toks požiūris įsitvirtino mūsų istoriniame pasakojime, ir būtent tokiu požiūriu remdamiesi vertiname į savo praeitį. Tačiau būti lietuviu, dirbti Lietuvai ir būti lietuviakalbiu – toks trilypis tapatumas dar nėra nei akivaizdus, nei aiškus 1907, pirmosios Lietuvių dailės parodos Žr. „Pirmosios lietuvių dailos parodos atidengimas“, Vilniaus žinios, red. Petras Vileišis, 1906 gruodžio 28 d. (1907 m. sausio 10 d.), nr. 289 (607). metais. Jungtinė lietuvio ir lietuviakalbio tapatybė dar neįgijusi nekvestionuojamo normatyvinio statuso, dar nesukurti tvirtai ją ginantys kultūriniai politiniai institutai, dar tik kviečiama dirbti Lietuvai ir mokytis kalbėti lietuviškai. M. K. Čiurlionis, K. Stabrowskis ir kai kurie kiti lenkakalbiai dailininkai minėtoje parodoje gali atstovauti lietuvių dailei Žr. „Tumas J.“, Vilniaus žinios, red. Petras Vileišis, 1907 m. vasario 17 d. (kovo 2 d.), nr. 39 (648). , nors jų lietuvių kalbos žinios nykstamai menkos. Jie lenkakalbiai lietuviai, sutinkantys būti lietuvių kultūros dalimi, ir niekieno tai netrikdo. Kol kas. Kol naujai įsigalėjęs galios santykis, vadinamas Didžiąja skirtimi, ir jo inspiruotas tapatybinis pasakojimas neišstums lenkakalbio lietuvio iš savo aprėpties.

Literatūra

• Berenis, Vytautas, Kultūros intarpai istorijoje, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, p. 226–227.
• Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Apie muziką ir dailę, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.
• Glos Litwinow do mlodej generacji magnatow, obywateli i szlachty na Litwie, Kowno: Druk Sokolowskiego i Estrina, 1906.
• Penkaitis, Pranas, „Kelionės įspūdžiai“ | Pranas Penkaitis, Raštai, III t., Kaunas, 1923.
• Petkevičaitė-Bitė, Gabrielė, Iš gyvenimo verpetų, Kaunas: Šviesa, 1990.
• „Pirmosios lietuvių dailos parodos atidengimas“, Vilniaus žinios, red. Petras Vileišis, 1906 gruodžio 28 d. (1907 m. sausio 10 d.), nr. 289 (607).
• Przenigdy! Odpowiedź na „Głos litwinów do młodej generacji magnatów, obywateli i szlachty na Litwie”, Krakow, 1903.
• Romeris, Mykolas, „Mykolo Romerio autobiografija“ | Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 13 t., Vilnius: Saulabrolis, 1996, p. 182–227.
• Skirmunt, Konstancija (Futurus), O Prawdę i zgodę z powodu Glosu litwinow do magnatow… Lwow: Druk Artura Goldmana, 1906.
• „Tumas J.“, Vilniaus žinios, red. Petras Vileišis, 1907 m. vasario 17 d. (kovo 2 d.), nr. 39 (648).

The Great Divide and Some Other Dissonances of Lithuanian Identity

Summary. The presentation discusses modern Lithuanian identity as it emerged in the early 20th century and as it is presented in the academic discourse of present-day Lithuania. The presentation constitutes a generalized historical account representative of the dominant opinion in Lithuania and not so much the separate views of individual scholars. The purpose of the presentation is to identify and highlight some contradictions and tensions inherent in modern Lithuanian identity and the contemporary narrative of it. An attempt is made to show that the modern historical narrative’s view of the past heavily rests on a set of assumptions that ignore the historical contents which are incompatible with it. These assumptions are metaphorically termed the Great Divide. The author's propositions are polemical in nature, put forth as a critique the selective presentation of Lithuanian history and culture, a critique that is more interested in general theoretical observations rather than a discussion of specific literary sources.

Keywords: Great Divide, history of identity, old Lithuanian, Polish-speaking Lithuanian, modern Lithuanian, nobility, peasantry, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Pranešimo svarstymas

Stanislavas Mostauskis:

Ar Didžioji skirtis buvo vienintelė istorinė alternatyva moderniai lietuvybei? Nežinia.

Spustelėjus išskleisti...

O gal kaip tik žinia? Didžioji skirtis tarp lenkakalbės bajorijos ir lietuviakalbės valstietijos iki tos skirties ideologinio eskalavimo XIX–XX a. sandūroje jau buvo de facto susiklosčiusi kaip Didžioji atskirtis kelis šimtmečius trūkusioje tarpluominių santykių istorijoje, kurios atomazgoje vieni buvo visaip kaip labesni už kitus, vieni pakeliui į būtį, kiti – į nebūtį Plg. „Lietuviai, kitų laikomi jau moritūri (mirsimieji)…“ (Antanas Smetona, „Pratarmė“ | Antanas Smetona, Raštai, IV: Lietuvių santykiai su lenkais, Kaunas: Spindulys, 1931.) . Didžiosios (at)skirties pleištą tarp savęs tiedu luomai varė kelis amžius – lygiai taip banaliai ir grobuoniškai (homo homini lupus est), kaip šiandien tą daro turtingieji ir vargingieji visuomenės sluoksniai. Ar nemanote, kad sandora tarp tokių į hierarchinį engiamąjį santykį suėjusių luomų lygiai taip galima, kaip tarp lapės ir vištos?

Aivaras Stepukonis:

Ar nemanote, kad sandora tarp tokių į hierarchinį engiamąjį santykį suėjusių luomų lygiai taip galima, kaip tarp lapės ir vištos?

Spustelėjus išskleisti...

Pirmiausia atsakyčiau klausimu į klausimą: ar istoriškai įmanomas kitoks santykis tarp galios požiūriu nelygiaverčių visuomenės grupių? Ar buvo nehierarchinis santykis tarp galios požiūriu skirtingų visuomenės grupių? Marksistinė nesutaikomų klasinių/luominių prieštaravimų ideologema nebūtinai turi būti traktuojama kaip vienintelis naudingas instrumentas. Visuomenės susisluoksniavimas galios požiūriu buvo visada, tai nėra kelių šimtmečių reiškinys, įvaręs netikėtą pleištą tarp dviejų luomų. Kita vertus, sutinku su teiginiu, kad tai dominuojanti socialinių santykių forma, kuri keičia savo pavidalus, bet ne hierarchinį santykį. Žinoma, socialinės atskirties laipsnis kito labai žymiai kaip ir ją palaikančios ar paslepiančios ideologijos – bet lygybės principas iki pat nūdienos kaip buvo taip ir liko graži utopija. Nesutaikomų klasinių prieštaravimų idėja buvo keliama suponuojant galimą socialinės nelygybės pašalinimą, tačiau tikrovėje ji virto galios resursų perskirstymu, o ne jų asimetrijos pašalinimu. Galima iš istorijos ištrinti bajorijos luomą, juridiškai panaikinant jo privilegijas – tai ir buvo padaryta Lietuvoje 1918 metais – bet ar galima pašalinti socialinių grupių turimos galios asimetriją? Ar ne A. Smetona teigė, kad naujoji inteligentija turi periimti bajorijos funkcijas ir vadovauti naujai tautos sandorai?

Dabar performuluočiau užduodamą klausimą: panaikinus vieną istorinę hierarchinių santykių formą ir įtvirtinus kitą – ar tokiame tarpukario Lietuvos kontekste buvo įmanoma galios požiūriu skirtingas grupes vienijanti ideologija? Taip, buvo įmanoma ir gan efektyviai funkcionavo. Šiandien mes gerai žinome jos vardą – tai modernios lietuvių tautos ideologija. Lapė su višta persirengė naujais kailiais ar plunksnomis, įsikibo į parankę ir sėkmingai „spaceravo“, vedinos bendrų tikslų. Tiesa, kai kas teigia, kad lapė buvo nudaigota ar perrengta į vištą, o kai kurios vištos virto ereliais – bet ar tai ką nors keičia? Ir žadėtas atsakymas: jei šiuo atveju buvo įmanoma sandora tarp skirtingų visuomenės grupių, kodėl nepatikėti, kad ji įmanoma ir kitu atveju? Su visomis suprantamomis išlygomis? Vien todėl, kad kitas atvejis liko istoriškai nerealizuotas?

Antra atsakymo dalis. Jei santykis būtų tiks toks – hierarchinis engiamasis – dėl suprantamų priežasčių nelengva būtų siūlyti vienokius ar kitokius sandoros projektus. Bet net ir tokiu atveju skirtingi luomai gebėjo sugyventi daug amžių ir rasti tam tikras sandoros formas, grindžiamas bent daliniu interesų bendrumu.

Bet aptariamu laikotarpiu, pačioje XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pirmais dešimtmečiais vyko: a) valstietijos luomo ekonominė emancipacija; b) tolesnis bajorijos luomo irimas. Tokiu apibūdinimu, be abejo, nesiekiama visapusiškai apibūdinti vykusius pokyčius, tik nužymėti keletą pasirinktų bruožų. Galima šiuos procesus sieti su luominiu išsisluoksniavimu: atsirado pasiturinčių ar turtingesnių valstiečių dalis, taip pat nemažai deklasuotų ir neturtingai gyvenančių bajorų. Žinoma, liko daug ir labai neturtingų valstiečių, ir stambiųjų bei vidutinių žemvaldžių, bet neabejotinai vyko tam tikras luomų suartėjimas. Būtent gausi smulkiosios bajorijos grupė ir ekonomiškai jai gimininga valstietija sudaro esminę socialinę bazę inteligentijos sluoksniui formuotis. Sluoksniui, kurio atstovai žymia dalimi ir užsiėmė modernios tautos kūrimo projektu.

Beje, ekonominį požymį sureikšminanti marksistinė ideologija nelabai naudinga matant skirtumus tarp turtiniu požiūriu panašių smulkios bajorijos ir pasiturinčių valstiečių grupių. Istoriografijoje stereotipiniu tapo pašaipus pasakojimas apie beturtį bajorą, kuris niekuo nesiskyrė nuo valstiečių, bet visokeriopai pabrėžė turimos „šoblės ir honoro“ privalumus. Ką noriu pasakyti? Arba ko nepripažįsta duotas pasakojimas? Panaši turtinė padėtis anaiptol nebūtinai reiškė mentaliteto tapatumą. Naujasis inteligentas, modernios tautos žadintojas, nesvarbu kokios kilmės, vadovavosi pasirinktais bajoriško mentaliteto bruožais – pavyzdžiui, asmens laisve ir atsakomybe už tautos likimą. Kitaip tariant, luomų suartėjimas/luominių pertvarų irimas turėjo ir mentalitetų suartėjimo efektą.

Tiesiogiai atsakant į klausimą: jei skirtingus luomus regėsime tik kaip vienalyčius, galios požiūriu supriešintus socialinius darinius, nelengva bus kalbėti apie juos vienijančius projektus. Bet jei tuos luomus matysime kaip daugialypes, įvairių interesų turinčias grupes, ypač jei bajorijos grupėje išskirsime gausią deklasuotą ir smulkiąją bajoriją, kurios bent kai kuriems atstovams modernios tautos projektas daugiau žadėjo nei grasino atimti – tikrai a priori negalėsime atmesti minėtų luominių grupių sandoros. Juolab kad ankstyvieji modernios tautos projektai rėmėsi vienokiu ar kitokiu bajorijos įtraukimu į bendrą lietuvybės judėjimą. Kaip ir vėlyvieji, istoriškai realizuoti, kurie tam tikros bajorijos grupės įtraukimą tiesiog nutylėjo. Tai kitas atsakymo į užduotą klausimą aspektas – modernios tautos projekte dalyvavo abu aptariami luomai, tegul ir ne vienodu mastu, bet bajorakilmė šio proceso dedamoji buvo paslėpta po lietuvybei priimtinomis kaukėmis.

Stanislavas Mostauskis:

Pirmiausia atsakyčiau klausimu į klausimą: ar istoriškai įmanomas kitoks santykis tarp galios požiūriu nelygiaverčių visuomenės grupių? Ar buvo nehierarchinis santykis tarp galios požiūriu skirtingų visuomenės grupių?

Spustelėjus išskleisti...

Klausiate, ar tarp lapės ir vištos gali megztis bičiulystė? Ne, negali. Tą kaip tik ir sufleravau: Lietuvoje XIX–XX amžių sandūroje tarp lenkiakalbės bajorijos ir lietuviakalbės valstietijos jau buvo susiklostę santykiai, kurie neleido tiedviem luomams solidarizuotis, neleido kurti bendruomenės.

O kad istorinėse visuomenėse beveik visuomet galima rasti galios, hierarchijos, išnaudojimo, socialinės atskirties požymių – su tuo sutinku. Vis dėlto svarbiau ne pats faktas, o mastas, kuriuo tas faktas reiškiasi kiekvienu atskiru atveju. Visuomenėje atskirtis gali būti palyginti nedidelė, leidžianti žmonėms jaustis bendruomenės dalimi, išgyventi bendrą likimą, būti saviems. Gali ta atskirtis būti ir tokia, kad vienas sluoksnis kitam statytų kartuves ir giljotinas, net ir kalbėdami ta pačia kalba.

Aivaras Stepukonis:

Lietuvoje XIX–XX amžių sandūroje tarp lenkiakalbės bajorijos ir lietuviakalbės valstietijos jau buvo susiklostę santykiai, kurie neleido tiedviem luomams solidarizuotis, neleido kurti bendruomenės.

Spustelėjus išskleisti...

Atrodo, buvau nesuprastas; kartais metaforos trukdo, ir jas verta atmesti. Aš kalbu ne apie vištos ir lapės priešpriešą, o apie tai, kad tam tikru metu ir viena, ir kita kone neatpažįstamai pasikeitė, kad luominių struktūrų skirtys prarado turėtą aštrumą, kad iš esmės pakito kontekstas, iškėlęs demokratinių vertybių alternatyvą, kuriai pritarė ir dalis valstietijos, ir dalis bajorijos.

Nurodytu laikotarpiu luominės skirtys iro, ir būtent to irimo produktai tam tikru mastu maišėsi sudarydami naujus solidarumo junginius. Galima ir reikia kalbėti ne apie skirtingų luomų jungtis, kurios iš principo nelabai galimos, kol tie luomai išlieka savimi. Reikia kalbėti apie tarpluominę, tiksliau, užluominę struktūrą, užtrinančią luomines skirtis – inteligento tipą, kuriuo tapo išeiviai ir iš valstietijos, ir iš bajorijos; tipą, kuris įkūnijo naujas vertybes, potencialiai keliančias bendrus tikslus bent daliai minėtų luomų atstovų. Savaime suprantama, stambieji žemvaldžiai turėjo kitus interesus, nei mažažemiai valstiečiai ar bežemiai bajorai. Tačiau smulkioji bajorija ir pasiturintys valstiečiai?

Žvelgdami į bajoriją pamirškime bent akimirkai didžiuosius ir vidutinius žemvaldžius, kurių buvo sąlyginai ne daug – ir prisiminkime, kad bajorijos luomo didžioji dalis buvo smulkioji, bežemė, taip pat deklasuota bajorija. Būtent jos atstovai neretai rinkosi mišrias santuokas su valstiečiais; pirmiausia šios grupės bajorai, tegul ir ne itin gausūs tapo atgimstančios lietuvybės sąjūdžio dalimi; būtent ši žemaičių ir centrinės Lietuvos bajorija įsiliejo į tarpukario visuomenę kaip ūkininkai ar inteligentai. Ar ši bajorijos grupė galėjo su valstietija kurti tam tikrus „solidarumo junginius“? Mano nuomone, galėjo ir tam tikru mastu tai darė.

Ačiū, jums leidus pereisiu prie antrojo klausimo, tiksliau, pastabos.

Stanislavas Mostauskis:

Ji [liaudiškoji kultūra, etninis substratas] vertybė kaip žaliava, kaip tam tikri neapdoroti „etnokultūriniai ištekliai“, kuriuos dar reikia perkurti, pakylėti į kai ką naują – aukštąją arba profesionalią lietuvių tautos kultūrą.

Spustelėjus išskleisti...

Sutinku, tokio (romantikams būdingo) požiūrio ir veikimo būta, bet jis turbūt ne vienintelis. Sukurtoje Lietuvos Respublikoje lietuviškosios kaimo kultūros papildymas miesto kultūra kaimo kultūros savaime nedarė žemesne ar prastesne. Galbūt praverstų žvilgsnis į asmeninę patirtį? Štai kokia maniškė:

Pats gimiau užmiestyje, tikrai ne mieste. Vėlesnis keliavimas po pasaulį, svetur baigti mokslai, tegul ir įskiepijo kai kurių techninių pranašumų prieš tuos, su kuriais kadai augau ir kurie tokios patirties neįgijo, bet tos mažam miesteliui būdingos gyvensenos, kurią puoselėjau pirmaisiais dviem savo gyvenimo dešimtmečiais, tikrai „nepatobulino“, nebuvau „pakylėtas“ į aukštesnį kultūrinį būvį, neatsirado jokio „viršaus“, pavertusio ankstesnę gyvenseną „apačia“.

Kaimiškoji ir miestiškoji kultūros randasi iš pernelyg skirtingų gyvensenų, todėl vienos vertinimas kitos kriterijais kažin ar vaisingas. Greičiau tai dvi kultūros su savomis dvasinėmis siekiamybėmis bei medžiaginiais etalonais. Įdomi smulkmena: turiu ne vieną išsilavinusį kolegą, kuris į miesto kultūrą iš kaimo kultūros, aimanuodamas, ne kyla, o leidžiasi…

Dabar apie kitą klausimą.

Aivaras Stepukonis:

Sukurtoje Lietuvos Respublikoje lietuviškosios kaimo kultūros papildymas miesto kultūra kaimo kultūros savaime nedarė žemesne ar prastesne.

Spustelėjus išskleisti...

Be jokios abejonės, nedarė. To ir nesakau. Aš kalbu ne apie vertybinį santykį, ne apie blogesnę ar geresnę kultūrą; aš kalbu apie miesto ir kaimo, profesionalią ir liaudiškąją, žemesniųjų ir aukštesniųjų luomų kultūrą – objektyviai skirtingą netapačių sociumo grupių kultūrą. Ši skirtis man reikalinga, kad atsakyčiau į svarbų pranešimo klausimą: koks fundamentalus struktūrinis pokytis lėmė modernios lietuvių kultūros atsiradimą? Todėl dabartinės miesto ir kaimo kultūros skirtys, gražiai ir tiksliai apibrėžtos komentare, man visiškai nereikalingos.

Perimdama galios pozicijas, moderni tauta perėmė tas pozicijas atitinkančią kultūrinę tradiciją. Suprantama, tam tikras tęstinumas liko, bet man svarbu išryškinti pokytį. Moderni lietuvių tauta kūrėsi ne tęsdama kaimiškąją tradiciją; ji kūrėsi ją transformuodama į profesionalią, iš aukštesnių luomų perimtą kultūrinę tradiciją. Ką noriu pasakyti? Kad tai kai kas daugiau nei vieno luomo kultūros papildymas kita – tai esminis kultūrinio svorio centro perkėlimas. Kaimiškoji liaudies tradicija, galima sakyti, buvo visada; tačiau modernios lietuvių tautos kultūra atsirado tada, kai buvo inicijuotas atotrūkis nuo liaudiškosios tradicijos – arba tos tradicijos transformacija į profesionalios kultūros žanrus ir formas.

Ačiū, daugiau klausimų neturiu.

Stanislavas Mostauskis:

Tokie klausimai remiasi bendresnėmis mūsų istorinio tapatybinio pasakojimo prielaidomis, kurios savo ruožtu verčia uždavinėti naujus klausimus. Kodėl modernios lietuvybės sąjūdis a priori siejamas su Didžiąja skirtimi ir jo tapatybė neišvengiamai apibrėžiama per atribojimą nuo lenkiškosios? Kodėl nekvestionuojamas tokios skirties būtinumas, nebandoma įsižiūrėti į tapatybes siejančias, o ne skiriančias sąsajas?

Spustelėjus išskleisti...

Straipsnyje nuolat jaučiamas alternatyvos ilgesys. Jis veikiau nujaučiamas ir užsimenama, kad galbūt ta istorijos versija, kurią mes – pritariu – tarsi privalome priimti besąlygiškai ir a priori, tačiau dažnai suprimityvintais pavidalais, vis dėlto turėjo, galėjo turėti kitų versijų? Todėl man iškilo klausimas – ar buvo XIX a. pabaigoje ir ypač XX a. pradžioje įmanomas koks nors alternatyvus etnolingvistiniam, t. y. skirties akcentavimo projektui, kelias? Galbūt spekuliatyviai, teoriškai retro futuristine maniera jeigu būtų buvę taip, o ne kitaip…, galėtumėte, Stasy, bent apytikriai nupasakoti ne vieną, o porą, gal net kelis galimus alternatyvius etnolingvistiniam lietuvybės ir LR (su)kūrimo ar (at)kūrimo projektus, raidos modelius? Ir kaip tokiu atveju atrodytų dabartis?

Kęstutis Šapoka:

Straipsnyje nuolat jaučiamas alternatyvos ilgesys.

Spustelėjus išskleisti...

Alternatyva etnolingvistiniam projektui? Nesutikčiau, kad ilgiuosi būtent jos. Pranešime ieškoma ne alternatyvos, nepropaguojami retrospektyvūs, istoriškai nerealizuoti projektai. Ieškoma platesnio požiūrio, kuris leistų išplėtoti, pagilinti nūdienos lietuvybės perspektyvą, – bet ne siūlytų prielaidas ją neigti. Lietuvių kalbos atgaivinimas, tautos prisikėlimas ir suvalstybinimas – tai kone stebuklas, kuriuo tegaliu džiaugtis ir didžiuotis. Problemą regiu ne etnolingvistiniame modelyje kaip tokiame – bet: a) istoriškai įsigalėjusioje jo versijoje; b) ją atpasakojančiame nūdienos požiūryje.

Būta įvairių nuomonių, kokia turi būti lietuvybė ir jos subrandinta tauta. Galime likti vienokio ar kitokio etnolingvistinio modelio ribose, apie kalbą kaip tapatybinę šerdį burti „filologinę tautą“ – bet kokį santykį realizuosime kitų socialinių kalbinių grupių atžvilgiu? Užėmusi galios pozicijas lietuvybė palaipsniui marginalizavo mažesnes tapatybines grupes, atsisakė matyti jose giminingas, bendrų vertybių saistomas tapatybes.

Šiek tiek anksčiau, pirmosios Lietuvių dailės parodos metais – pranešimas tarsi orientuojasi į šią laikinę žymą – spaudoje pakankamai gausu kvietimų neapleisti lenkakalbių lietuvių ar baltarusakalbių lietuvių. Ar lietuvybė dar nesijautė tiek stipri, kad apsieitų be sąjungininkų? Gal, bet kita priežastis reikšmingesnė. Kai kurie lietuvybės skleidėjai dar nelaikė tų „kitų“ lietuvių svetimaisiais, dar neruošė jiems „arba asimiliacija – arba tautinė mažuma“ pasirinkimo. Turės praeiti kiek daugiau nei dešimtmetis iki Suvalkų sutarties sulaužymo ir Želigovskio eskapados, kad bet kokios bendrabūvio viltys žlugtų galutinai; tačiau aptariamu laikotarpiu kitakalbiai taip pat galėjo būti lietuviai. Žinia, galų gale laimėjo tas požiūris, kuris laimėjo.

Kęstutis Šapoka:

Galbūt spekuliatyviai, teoriškai retro futuristine maniera jeigu būtų buvę taip, o ne kitaip…, galėtumėte, Stasy, bent apytikriai nupasakoti ne vieną, o porą, gal net kelis galimus alternatyvius etnolingvistiniam lietuvybės ir LR (su)kūrimo ar (at)kūrimo projektus, raidos modelius?

Spustelėjus išskleisti...

Alternatyvios istorijos žanras? Ką gi… Žinoma, norisi klausti: ar už siūlymo fantazuoti neslypi nuomonė, jog nerealizuoti projektai buvo blogesni, nes neišlaikė istorijos testo? Ir net jei būtų laimėję, tai nūdienos pasaulis būtų blogesnis, nei turime dabar? Nedėkingas užsiėmimas spėlioti, kas būtų, jei būtų, istorija, sako, to nepakenčianti – tokių fantazijų neįmanoma įrodyti, bet dėl tos pačios priežasties jų neįmanoma ir paneigti. Nesu sociopolitinių konstruktų fanas ir nenoriu fantazuoti, nes manau, kad tikrovės principas turėtų koreguoti fantazijų kryptį (ak tas froidizmas). Be to, į giminingą Aivaro Stepukonio klausimą „ar galėjo…?“ jau atsakiau.

Pasakysiu tiek: tuometė visuomenė turėjo reikšmingų žmogiškųjų, kultūrinių ir ekonominių resursų, kurių įsigalėjusi lietuvybės ideologija nesugebėjo patraukti savo pusėn ir panaudoti savo reikmėms. Ir taip juos padovanojo vieniems ar kitiems kaimynams. Argumentas, kad tik taip ji galėjo pasiekti savo tikslus, manęs neįtikina. Be to, galima klausti ir apie įtakas nūdienos situacijai. Pavyzdžiui, ar dabartiniai santykiai su tautinėmis mažumomis nebūtų kitokie, jei būtų įgyvendinama kitakalbio lietuvio, o ne Lietuvos lenko, Lietuvos baltarusio ir t. t. koncepcija? Ar tikrai būtume praradę gudiškąsias provincijas, turėtas 1920 metų sutartimi? Ar tikrai būtume praradę Vilniaus kraštą? Gal ir taip. Lietuvių pozicija negalėjo sustabdyti imperinių lenkų užmačių, bet gal galėjo patraukti vietos gyventojų simpatijas? Ką liūdija C. Miloszas? Toli gražu ne visi lenkakalbių bajorų palikuonys Vilnijoje pritarė endekų ideologijai; kai kurie būtų sutikę jungtis su „Kauno Lietuva“. Kokiomis sąlygomis, čia nesvarstysiu, tai kitas klausimas. Kaip ir sakiau, nedėkingas užsiėmimas – spėlioti.

Baigdamas: kone visi, šiandien pasisakantys šiuo klausimu, teigia – bet kokios „alternatyvios“ sąjungos su lenkakalbiais būtų žalingos tuometei lietuvybei, ypač jos valstybingumo viltims. Aš nesu tuo įstikinęs. Bet kuriuo atveju vienokią ar kitokią sanbūvio formą teko rinktis – ar tikrai pasirinkome geriausią?

Stanislavas Mostauskis:

Žinoma, norisi klausti: ar už siūlymo fantazuoti neslypi nuomonė, jog nerealizuoti projektai buvo blogesni, nes neišlaikė istorijos testo?

Spustelėjus išskleisti...

Ne, tokia nuomonė neslypi, tiesiog buvo įdomu išgirsti apie „alternatyvas“, kadangi aš XX a. pradžios etnoligvistiniu projektu specialiai nesu domėjęsis ir negalėčiau pasakyti ar buvo tuo metu alternatyvų. Klausiau be poteksčių, norėdamas praplėsti savo akiratį.

Ačiū, daugiau klausimų neturiu.

Ačiū už įdomų ir labai aktualų straipsnį. Norėčiau paklausti apie vieną iš jo galimų implikacijų.

Stanislavas Mostauskis:

Nūdienos istorinio pasakojimo problema ta, kad tai yra žanras, kuris nemoka operuoti pustoniais, tam jis tarsi nepritaikytas. Toks pasakojimas puikiai veikia, kai reikia ryškinti juoda – balta pozicijas, bet kai reikia apibūdinti hibridines, paribio ar kitas neryškiai išreikštas tapatybes, jis jas arba ignoruoja, arba priskiria kraštutinėms pozicijoms.

Spustelėjus išskleisti...

Iš kur kyla šis suabsoliutintas opozicinis mąstymas ir kas jį palaiko? Gal būt grynosios „baltos“ ar „juodos“ saugojimas nuo priemaišų – tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis efektyvi gynybinė strategija, kuri gamtos ciklais „į amžinybę“ orientuotame valstiečio gyvenime tampa iš esmės anti-istoriška laikysena. Ar neparadoksalu, kad Lietuvos ir lietuvių istorinis naratyvas užgimsta ne epinės tradicijos pagrindu, bet kaip aukštosios kultūros autorių istoriografinis projektas, kuris jau tautų pavasario metu tampa savu besiformuojančiai etninei – valstietiškai Lietuvos tapatybei?

Panašiai paradoksali ir šiandieninė mūsų situacija, kuomet iš esmės nuo valstietiško gyvenimo realijų nutolusi lietuvių kalba tampa pagrindine (o gal netgi vienintele) gyvybinga mūsų etninės kultūros šaknimi. Kodėl taip sunku atrasti kitų etniškumo šaknų mūsų šiandieninėje kultūrinėje aplinkoje, su kuriomis galėtume be didesnių pastangų tapatintis? Deja, bet Dainų šventės, televizijos laidos „Duokim garo“ ar Kaziuko ir kitos mugės yra labiau egzotiški etninės kultūros pakaitalai, o ne autentiški tautos šimtametės istorinės tradicijos kūriniai.

Kartais atrodo, jog autentiškas santykis su lietuvių valstietiška etnine kultūra galimas tik per kažkokį kitą kultūrinį tarpininką, kuomet ji, pavyzdžiui, tampa motyvais M. K. Čiurlionio dailėje arba Č. Milosz'o „Isos slėnyje“. Tokiais atvejais etninė kultūra yra tarsi išverčiama į šiuolaikinę kalbą (nebūtinai lietuvių) ir kartu įgauna universalią dimensiją, be kurios ji liktų hermetiška – užsidariusi ir nuo kitų kultūrų ir nuo mūsų – jos paveldėtojų. Ar nesutiktumėte su teiginiu, jog poliarizuojantis požiūris į etnines ištakas gresia natūralios kultūrinės raidos paralyžiumi? Ar nebus taip, kad užsidarydami siaurai suprantamos kultūros erdvėje galiausiai patys (dar labiau – mūsų vaikai) nebegalėsime į ją įeiti ir taip ją numarinsime?

Rasius Makselis:

Iš kur kyla šis suabsoliutintas opozicinis mąstymas ir kas jį palaiko? Galbūt grynosios „baltos“ ar „juodos“ saugojimas nuo priemaišų – tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis efektyvi gynybinė strategija, kuri gamtos ciklais „į amžinybę“ orientuotame valstiečio gyvenime tampa iš esmės anti-istoriška laikysena.

Spustelėjus išskleisti...

„Opozicinį“ mąstymą, mano nuomone, lėmė pirmiausia konkretus sociokultūrinis kontekstas. Modernaus lietuvio tapatybė kūrėsi gerokai stipresnių ir ilgalaikės konkurencijos užgrūdintų tapatybių kontekste; galima sakyti, kad ji buvo gimininga, bet ne tapati premodernaus lenko tapatybei, pabrėžiančiai kultūrinį, bet ne etninį bendrumą; siekdama išsiskirti/emancipuotis moderni lietuvybė turėjo brėžti aiškią ribą ten, kur jos anksčiau nebuvo arba ji buvo labai neryški. Opozicinis mąstymas – tai priemonė išskirti ir įtvirtinti save. Tačiau ši priemonė atėjo „iš viršaus“, perimant kitų politinę savivoką puoselėjančių luomų vertybes ir pritaikant jas „valstietiškos tautos“ konceptui.

Kita vertus, taip, premoderniam valstietiškam mentalitetui būdingas konservatyvumas ir inercija, tačiau šių savybių nepervertinčiau ir nesiečiau jų su etnokultūrinės tradicijos vertės įsisąmoninimu bei sąmoningu gynimu. Pavadinčiau tai pusiau sąmoningu priešinimusi pokyčiams, įprasto gyvenimo būdo gynimu, bet ne ją grindžiančių vertybių sąmoningu puoselėjimu. Kitaip tariant, premodernaus valstiečio „opozicija“ yra ne aktyvus savasties puoselėjimas, bet pasyvus priešinimasis bet kokioms naujovėms. Be to, valstietiškas mentalitetas labiau save siejo su „Rymo kataliko“, nei lietuvio valstiečio savivoka modernia prasme; ne tiek luominių vertybių ir jų išskirtinumo savivoka, kiek religinis bendrumas cementavo tokį mąstymą. Premoderni tokio mąstymo forma griežtai save nepriešino kitiems luomams, net atvirkščiai, socialiniu kultūriniu požiūriu pastarieji galėjo būti patrauklūs; bet kuris valstietiško luomo atstovas, turintis neeilinių gabumų ir ambicijų juos realizuoti, socialiniais laipteliais galėjo kilti tik įvaldydamas kitas, „kultūrines“ kalbas ir jas vartojančių luomų vertybes – tai mums liudija M. Valančiaus, A. Stulginskio ir kiti pavyzdžiai.

Rasius Makselis:

Ar neparadoksalu, kad Lietuvos ir lietuvių istorinis naratyvas užgimsta ne epinės tradicijos pagrindu, bet kaip aukštosios kultūros autorių istoriografinis projektas, kuris jau tautų pavasario metu tampa savu besiformuojančiai etninei – valstietiškai Lietuvos tapatybei?

Spustelėjus išskleisti...

Viena vertus, taip, tai primena paradoksą – bet tik tuo atveju, jei iš anksto remsimės prielaida, kad „trečiojo luomo“ etnopolitinė emancipacija ir jai atstovaujantis paasakojimas grindžiamas išimtinai savomis vertybėmis ir resursais. Kita vertus, jei į politinės galios raidą žvelgsime kaip į aukštesnių luomų teisių plėtrą į žemesniuosius luomus, kaip tam tikrą sąmoningumo ir vertybių migraciją minėta kryptimi – tada anoks čia paradoksas. Suprantama, pats istoriografinis pasakojimas šias savo prielaidas nutyli.

Rasius Makselis:

Kodėl taip sunku atrasti kitų etniškumo šaknų mūsų šiandieninėje kultūrinėje aplinkoje, su kuriomis galėtume be didesnių pastangų tapatintis?

Spustelėjus išskleisti...

Geras klausimas, esminis klausimas. Atrodo, tam tikra savo briauna esame įstrigę praeityje, ir jos suformuotoje vizijoje, kažkada neabejotinai funkcionalioje, bet šiandieną nebesugebančioje mūsų konsoliduoti ir kartais net tampančioje pavojingu balastu; tai esminis iššūkis – rasti ir įtvirtinti naują tapatybinę viziją, efektyvią nūdienos kontekste ir kartu atliepiančią mūsų lietuviškumo pajautai; kokia ji turi būti, kur ją rasti – nežinau; tik akivaizdu, kad dabar deklaruojami tapatybiniai projektai ne itin efektyvūs – ypač, kai kalbame apie jaunus žmones.