Simpoziumas Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos

Politine prasme visiškai sutinku. Aš labiau akcentavau meninį-kultūrinį (galbūt utopinį) modelį siauresne prasme, veikiantį tarsi ne tiesiogiai ideologinėje plotmėje, kokį nors stiprų „reiškinį“, kurio patrauklumas ir ekspansyvumas kurtų specifinį „lietuviškumo“ ar „Lietuvos“ įvaizdį, pakankamai kosmopolitišką, kartu skatinantį su juo tapatintis ir vietines etnines ar kitokias mažumas. Iš dalies tas funkcijas atlieka mūsų krepšinis (dar ir todėl, kad rinktinėje žaidžia tautinės mažumos, o klubai yra internacionaliniai ir juose „tautiškumo“ klausimas modifikuojasi). Per Europos krepšinio turnyrą, vykusį Lietuvoje, teko stebėti tokius vaizdus. Etninės mažumos (sakykime, rusiakalbiai), žiūrėdami rungtynes kokioje kavinėje palaiko Rusijos rinktinę ir vadina ją „naši“, bet kai žaidžia Lietuvos rinktinė (žinoma, ne su Rusijos rinktine), irgi palaiko ją ir netgi pavadina ją „naši“. Anksčiau „naši“ būdavo griežtai tik Rusijos krepšinio rinktinė. Vadinasi, kažkokie mažulyčiai poslinkiai ne vien į skilimo, bet ir į (savanoriškos?) asimiliacijos pusę vyksta? Žinoma, tai nepanaikina tam tikrų prieštaravimų Konstitucijoje.

Ačiū, klausimų daugiau neturiu.

Didžioji skirtis ir kiti lietuviškosios tapatybės disonansai

Santrauka. Pranešime aptariama XX amžiaus pradžios moderniosios lietuvybės sankloda ir nūdienos požiūris į ją, pateiktas ne atskirų tyrinėtojų, bet apibendrinto, dominuojančioms nuomonėms atstovaujančio istorinio pasakojimo pavidalu. Pranešimo tikslas – išskirti ir suprobleminti moderniosios lietuvybės bei ją atkartojančio nūdienos tapatybinio pasakojimo prieštaras ir netolygumus, taip pat į jos dėmesio lauką nepatekusius masyvus. Tai bandymas parodyti, kad nūdienos istorinis pasakojimas praeityje regi tai, ką leidžia pamatyti jį apsprendusios prielaidos, įvardijamos metaforizuotu Didžiosios skirties terminu – ir ignoruoja su juo nesuderinamus turinius. Dėstomi teiginiai yra poleminiai, nukreipti į pasirinktų tapatybinio pasakojimo momentų apmąstymą bei kritiką. Jie argumentuojami ne dokumentiniais, bet spekuliatyviai išgrynintais pavidalais.

Pagrindiniai žodžiai: Didžioji skirtis, istorinis tapatybinis pasakojimas, senlietuvis, lenkakalbis lietuvis, modernus lietuvis, bajoriškas mentalitetas, valstietija, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Istorinis tapatybinis pasakojimas reikšmingai susijęs, bet netapatus jį interpretuojančiam akademiniam diskursui; jis vadovaujasi savo raidos dinamika, kuri pasižymi stipriu imunitetu kritikai ir gebėjimu saistyti ją per atgalinio ryšio formas. Kitaip tariant, tapatybinio pasakojimo kritika gali būti nukreipta į konkretaus mokslinės bendruomenės nario skelbiamas idėjas, bet gali ir neturėti apibrėžto adresato.

Reikia pridurti, kad toks pasakojimas yra būdas tenkinti aktualius poreikius istoriškai grindžiant pageidaujamus ir atmetant nepageidaujamus tapatybės aspektus. Kokiais pamatiniais modernaus lietuvio ir jam atstovaujančios kultūros bruožais jis grindžiamas? Modernios tapatybės ištakos siejamos su etnolingvistiniais, iš valstietijos kylančiais ir etnografinės kultūros tradicijas atspindinčiais požymiais, priešpriešinamais bajoriškam mentalitetui ir lenkiškai kultūrai. Būtent tokius, tarsi savaime suprantamus apibūdinimus pranešime siekiama probleminti.

Realizuojami uždaviniai ir juos atitinkantis pranešimo turinys plėtojamas dviem susijusiais lygiais: a) ryškinami ir konceptualiai apibrėžiami pasirinkti modernaus lietuvio etnokultūrinės tapatybės požymiai, pasitelkiant Didžiosios skirties ir kitus būtinus terminus; b) kritiškai interpretuojamas modernaus lietuvio vaizdinys, iškylantis nūdienos istoriniame pasakojime.

Nesiekiama pateikti atskirus ir išbaigtus modernios tapatybės bei ją atkartojančio pasakojimo pavidalus – dėmesys kreipiamas į aptariamų reiškinių nesutapimus ir disonansus. Dėstomi teiginiai poleminiai, ryškinantys probleminius taškus, labiau keliantys klausimus, nei siūlantys sprendimus. Minėti klausimai, beje, atlieka specifinę funkciją: pabrėžti ne tapatybinį pasakojimą grindžiantį požiūrį, kuris ir taip žinomas, bet neigiamas ar nutylėtas alternatyvas, atveriančias to pasakojimo ignoruojamus turinius.

∗∗∗​

Mes pasirodėme dosnūs ir dovanojome Lenkijos kultūrai plejadą XIX a. kūrėjų, kurie savo laiku galėjo būti pavadinti lenkakalbiais Lietuvos ir gal net lietuvių kultūros atstovais, tačiau modernios lietuvybės sąjūdis atsisakė tai daryti, motyvuodamas pastarųjų giminingumu ar net tapatumu Lenkijos kultūrai. Kodėl? Nes bijojo kultūriškai patrauklesnės tapatybės konkurencijos, vengė podukros vaidmens? Gal būt. Bet dar ir todėl, kad patys lenkakalbiai kūrėjai dažniau rinkosi ne lietuviškos, o lenkiškos kultūros kelią. Be abejo, jie suvokė savo netapatumą lenkiškai kultūrai, savosios kultūrinės tapatybės skirtingumą, tačiau siūloma modernios lietuvybės apibrėžtis jiems atrodė seklesnė, svetimesnė, labiau neigianti reikšmingas jų tapatybės sritis nei lenkiškoji – ir jie rinkosi pastarąją. Iš esmės, jie turėjo rinktis vieną iš kelių susiaurintų etnokultūrinių tapatybių, nesugebančių aprėpti jų savasties, – bet dėl minėtų priežasčių didelė dalis pasirinko Lenkijos pusę. Būtent tai ir yra Didžioji skirtis, inicijavusi privalomą apsisprendimą ir suskaidžiusi lenkakalbio senlietuvio tapatybę į dvi seklesnes, tačiau atskiras tapatybes. Viena, gausesnė, tęsė senlietuvio tradiciją ir palaipsniui transformavosi į modernaus lenko (arba lenkakalbės mažumos Lietuvoje poziciją). Kita, ne tokia gausi, suartėjo su lietuvybės sąjūdžiu ir tapo modernios lietuvių tautos dalimi. Užduokime klausimą. Iš kokių pozicijų aktualus istorinis pasakojimas vertina šią skirtį: senlietuvio, kuriam toks skirstymas buvo nenatūralus ir atimantis esminę tapatybinių turinių dalį; ar modernaus lietuvio, kuriam toks skirstymas buvo savasties apvalymas ir išgryninimas? Atsakymas aiškus ir neduoda nieko nauja, išskyrus galimybę jungti šias priešpriešas į vieną ambivalentišką apibrėžimą: modernią lietuvių tautą apibūdinanti skirtis yra ne tik pozityvus naujosios tapatybės pamatas, bet ir negatyvi akinanti galia, verčianti palaikyti tokį tapatybinį pasakojimą, kuris ignoruoja reikšmingus mūsų kolektyvinės atminties masyvus.

Atsiribojimą nuo bajorijos luomo nūdienos tapatybinis pasakojimas motyvuoja pačios bajorijos atsisakymu jungtis prie modernios lietuvybės sąjūdžio. Kita vertus, ką pastarasis galėjo pasiūlyti bajorui? Reikalavimus pakeisti nuostatas, apriboti savo privilegijas ir priimti naujus lojalumo įsipareigojimus? Vardan ko? Vardan naujai iškylančio luomo interesų/vertybių, kurias tas luomas paskelbė universaliomis ir privalomomis visiems. Daugumai bajorų tai neatrodė patraukli perspektyva, ir jie jos nesirinko. Problema, matyt, turi būti formuluojama kitaip: kodėl nebuvo pasiūlytos kitos, abu luomus tenkinančios sutartys? O jei buvo pasiūlytos – kodėl jos neįsitvirtino istorijoje? Kodėl pritarimo nesusilaukė tos modernios tautos koncepcijos ir programos, kurios grindė save bajorijos ir iškylančio „trečio luomo“ vienybės vizijomis? Kurios bajoriją ir valstietiją regėjo kaip tam tikrą, tegul ir heterogenišką, visumą, o ne supriešintas, ir svarbiausia, nesutaikomas dalis? Pavyzdžiui, kodėl Konstancijos Skirmunt programa Žr. Konstancija Skirmunt (Futurus), O Prawdę i zgodę z powodu Glosu litwinow do magnatow… nesulaukė rimtesnio palaikymo ne tik iš lenkakalbių bajorų, bet ir dambrauskiškos pakraipos lietuviakalbių, kurie šiandieną laikomi „tikraisiais“ lietuviais?

Tokie klausimai remiasi bendresnėmis mūsų istorinio tapatybinio pasakojimo prielaidomis, kurios savo ruožtu verčia uždavinėti naujus klausimus. Kodėl modernios lietuvybės sąjūdis a priori siejamas su Didžiąja skirtimi ir jo tapatybė neišvengiamai apibrėžiama kaip atribojimas nuo lenkiškosios? Kodėl nekvestionuojamas tokios skirties būtinumas, nebandoma įsižiūrėti į tapatybes siejančias, o ne skiriančias sąsajas? Kitaip tariant, kodėl modernus lietuvis suvokiamas kaip išaugantis iš Didžiosios skirties programos – bet ne iš tą skirtį šalinančių ar siekiančių įveikti ideologijų, kurios ieškojo lenkakalbių ir lietuviakalbių sambūvio galimybių, nebūtinai nusakomų daugumos ir mažumos santykiu? Kodėl įsitvirtino ta programa, kuri bajoriją iš esmės laikė/pavertė priešu, o ne integralia tautos dalimi, su kuria būtina kurti sambūvio formas?

Moderni lietuvių tauta klostėsi orientuodamasi į tas socialines grupes, kurioms naujosios tapatybės kanonas savaime atrodė patrauklus; taip pat į tas, kurios nebebuvo tikros dėl savo vertybinės orientacijos, nes pakliuvo į tapatybinės krizės ir neišvengiamų lojalumo pokyčių kontekstą. Būtent toks kontekstas verčia klausti: į kurią nuostatą orientuojasi nūdienos požiūris, vertinantis lenkakalbių Lietuvos gyventojų apsisprendimą, A. Dambrausko-Jakšto reikalavimą išmokti lietuvių kalbą ir dirbti Lietuvai Žr. Glos Litwinow do mlodej generacji magnatow, obywateli i szlachty na Litwie. ar A. Meysztowicziaus przenigdy Przenigdy! Odpowiedź na „Głos litwinów do młodej generacji magnatów, obywateli i szlachty na Litwie”. ? Ar kurdami nūdienos istorinį pasakojimą apie modernios tautos ištakas lenkakalbę bajoriją matome kaip priešą, arogantiškai atstūmusį ištiestą ranką – ar savo vertybines orientacijas reartikuliuojančią ir naują lojalumo programą kuriančią grupę? Akivaizdu, kad tokius klausimus dera tikslinti, jei nenorime įstrigti paruoštuose atsakymuose. Ar išskiriame vieną kurią bajorijos grupę, pasakodami apie šio luomo atstovų vaidmenį modernios Lietuvos kūrimo procese? Kitaip: ar bajoriją regime kaip monolitišką, priešpriešos principu sudarytą grupę, kurioje išimtys tik patvirtina taisyklę? Ar kaip daugiakryptę, skirtingų pažiūrų ir nuomonių grupę, kurioje aiškiai besipriešinantys lietuvybės sąjūdžiui yra tik dalis? Šių priešpriešos principu formuluojamų klausimų tikslas aiškus: gauti ne iš anksto žinomus atsakymus, bet parodyti nepasirinktas ir neišnaudotas galimybes.

∗∗∗​

Ar Didžioji skirtis buvo vienintelė istorinė alternatyva moderniai lietuvybei? Nežinia. Šiandieną, kai tam tikra tapatybinės raidos vizija laimėjo – atrodo, kad praeityje tegalime rasti ją grindusias prielaidas. Bet toks požiūris nebūtinai teisingas. Mes nežinome, ar kitos lietuviakalbių ir lenkakalbių luomų bendrabūvio formos būtų davusios tai, ką turime šiandien – nepriklausomą Lietuvos valstybę. Paprastai sakome, kad Didžioji skirtis pateisinama, nes tik taip susidarė prielaidos išgryninti etnosą bei paversti jį politiniu subjektu, turinčiu savo valstybę. Šiuo požiūriu tarsi priimtina visa, kas užtikrino tokį rezultatą. Kiti tapatybinės raidos projektai galėjo būti ne tokie efektyvūs, todėl jų ignoravimas ar atmetimas negali būti vertintini negatyviai; ir bet kokie perlenkimai einant šiuo keliu traktuotini kaip pateisinami, nors nebūtinai jais reikia didžiuotis. Kitaip tariant, šiandieninė situacija ir jos išpažįstamos vertybės tapo atskaitos tašku atpasakojant praeitį – ir iš tiesų, kam, jei ne mums, šiandieniniams reikalinga praeities įvykių atranka ir komponavimas, dar vadinamas istoriniu pasakojimu?

Šiandieną nusistovėjo požiūris, kad modernus bendros lenkakalbių ir lietuviakalbių tautos projektas neturėjo valstybinės ateities ir tegalėjo baigtis vienokia ar kitokia politine priklausomybe nuo Lenkijos. Ar tikrai? Mes nežinome, ir todėl negalime atmesti jokios galimybės.

Kodėl keliamas šis klausimas? Modernus etnolingvistinis lietuvybės projektas – įvykęs faktas, ir jo alternatyvos seniai prarado konkurencinę galią. Tačiau alternatyvų priminimas yra reikšmingas kitu požiūriu – jis leidžia naudoti platesnio kampo istorinę žiūrą ir gaivinti tuos istorinės atminties klodus, kuriuos mūsų tapatybinis pasakojimas buvo priverstas nutylėti.

Didžioji skirtis ir jos rezultatų išretinta atmintis netiesiogiai sukūrė specifinę paribio figūrą – senlietuvį modernių tapatybių apsuptyje. Tokio senlietuvio požiūriu Didžioji skirtis neturėjo nieko bendra su faktinės tapatybės įteisinimu. Atvirkščiai, jam tai buvo faktinės tapatybės skaldymas, dalies turinių išretinimas ir atmetimas, įvedant naujus tapatybinius orientyrus ir naujus lojalumo prioritetus. Todėl Didžioji skirtis ir per ją susikūrę modernaus lietuvio bei modernaus lenko pasakojimai nebegalėjo paaiškinti tapatybių, atsisakiusių pritarti siūlomiems pasirinkimams. Tapatybių, kurios vieną rytą nubudusios suvokė, kad tapo mišrūniškos prigimties nešėjomis, kad jų nesudalinta meilė Lietuvai ir Lenkijai nebereikalinga nei vienai, nei kitai. Mykolas Romeris Žr. Mykolas Romeris, „Mykolo Romerio autobiografija“, p. 190–191. – labai išraiškingas tokios skaudžios savivokos pavyzdys, iškeliantis klausimą: kaip epochoje po Didžiosios skirties elgtis žmogui, kuris nenori išsižadėti savo kilmės ir vertybių, nors nauja tikrovė jį verčia?

Luominės sanklodos irimas mūsų istoriniame pasakojime įvardijamas neutraliais terminais, atspindinčiais nepermaldaujamą istorijos logiką: jei tai vyksta, vadinasi, tai turi vykti, nesvarbu, patinka kam ar ne. Tačiau iš vidaus, luominės sąmonės nešėjų požiūriu tokia istorija yra žiauri traiškanti mašina, kuri naikina viską, kam iki tol buvo lenktasi ir kuo buvo tikima. Kone pusės tūkstantmečio lenkakalbio bajoro tapatybė, sugėrusi ir spinduliuojanti tam tikrą pasaulėžiūrą, susietą su labai konkrečia teritorine apibrėžtimi – ar tokia tapatybė be skausmo, tarsi savaime ar net su džiaugsmu galėjo atmesti viską, ką vertino iki šiol? Kodėl stebimės, kad nauja lojalumo programa, kurią siūlė moderni lietuvybė, nesulaukė išskirtinio palaikymo? Luominės santvarkos irimas yra ne tik silpnų ir engiamų išlaisvinimas; taip pat tai kitą socialinę grupę ištikusi tragedija, jų gimtojo pasaulio sunykimas, kurio mūsų istorinis pasakojimas nepastebi ir pastebėti nelabai nori. Dar daugiau, šis pasakojimas grįstas įsitikinimu, kad tie žmonės to nusipelnė, nes, tiesą sakant, jie beveik išdavikai, svetimieji savo žemėje. Kam rūpi, kad ta pati žemė juos ilgus šimtmečius pripažino savo sūnumis? Kam rūpi, kad jų tapatybiniai apsisprendimai įvyko prieš daugelį kartų, visai kitomis aplinkybėmis, kai modernios lietuvybės ideologijos kaip galimo pasirinkimo varianto dėl suprantamų priežasčių paprasčiausiai nebuvo?

Galbūt galima Lietuvos bajoriją kaltinti „istoriniu trumparegiškumu“, nesugebėjimu suvokti, kad būtent tuo konkrečiu istoriniu momentu sprendėsi jų kaip tautos dalies likimas, kad jų apsisprendimas turėjo lemti, kuo jie taps: savo tautos išdavikais, svetimaisiais savo žemėje ar integralia naujosios tautos dalimi. Taip, galime bajoriją kaltinti nesugebėjus keisti savo pažiūras vykstant istorijos iššūkiams – bet ne už paveldėtą lenkakalbę tapatybę, ne už tai, kuo jie buvo, nes tokiais tapo žymiai anksčiau, nei buvo iškeltas klausimas apie apsisprendimą.

Mūsų istorinis pasakojimas valstietiją mato kaip auką, kuri sunkiomis sąlygomis kovojo prieš lietuvių rusintojus bei lenkintojus – ir galų gale laimėjo; o jos priešai, rodos, tokie stiprūs ir savimi patenkinti, buvo išmesti į istorijos šiukšlyną. Įdomu, kad mūsų požiūris nemato kitos šios istorijos pusės: būtent bajorija šiame virsme buvo prarandanti ir netenkanti pusė, būtent jos pasaulis eižėjo akyse, užtrindamas senuosius orientyrus ir vertybes. Tebūnie, žinoma, jei tokia istorijos valia. Bet ar nekeista, kad šis pasaulis ir jo netektis mūsų kultūrinėje atmintyje nėra įgijusi beveik jokių akivaizdumo formų? Kitaip tariant, ar nekeista, kad ji nutylima, ignoruojama ar pastebima negatyviai, iš kitų luomų perspektyvos? Palyginkime: Lenkijos literatūroje šis nužengiantis bajorijos pasaulis turi tvirtas dokumentavimo tradicijas. Galima tai aiškinti faktu, kad dalis Lietuvos bajorijos persikėlė į Lenkiją – bet kaip paaiškinti nedrąsų Lietuvoje likusios dalies balsą, kuris netrukus visai nutyla? Ar ši tyla nėra tam tikrų bendrakultūrinių imperatyvų požymis, išduodantis beveik nesąmoningai funkcionuojančią individualią ir kolektyvinę autocenzūrą?

∗∗∗​

Kokiomis prielaidomis save grindė besiklostanti moderni lietuvių kultūra? Siūlomas teiginys toks: viena vertus, moderni lietuvių kultūra kūrėsi atsiribodama nuo lenkakalbės Lietuvos kultūros – deklaratyviu lygiu tai ypač akivaizdu; kita vertus, ji kūrėsi tą kultūrą reartikuliuodama, pertvarkydama pagal savo poreikius ir įjungdama į savo aprėptį. Pastaruoju atveju derėtų sakyti: pakylėjo save į lenkakalbės ar rusakalbės, tai yra, profesionalios, aukštosios kultūros lygį. Nūdienos požiūris į tuometę lietuvių kultūrinę tapatybę dviprasmis: ryškiname pirmąją šios lygties dedamąją, ir vengiame probleminti antrąją. Kitaip tariant, lenkakalbės senlietuvių kultūros įtakos yra nutylimos ar nuvertinamos, matyt, siekiant palaikyti tautiškai grynos kultūros ideologemą. Ką noriu teigti? Deklaratyvi orientacija į etnografinę, liaudies tradiciją yra ne tik ne pakankama, bet ir klaidinanti, nes kuria iliuziją, jog moderni lietuvių kultūra gimė išimtinai iš liaudiškos tradicijos, o kitų tradicijų įtaka kilties procese yra nereikšminga. Ar ne akivaizdu, kad orientacija į neprofesionalią liaudies kultūrą yra labiau deklaratyvi nei reali, atliekanti tam tikras ideologines funkcijas? Pastarosiomis siekiama įteisinti nepriklausomą istorinį pasakojimą, kuris savo ruožtu turi įtvirtinti svarbiausią šio pasakojimo herojų – modernią lietuvių tautą ir jos išskirtinumą patvirtinančią kultūrą. Tai suprantama ir gal pateisinama anuometinėmis sąlygomis, kai lietuvybė buvo silpna ir kovojo už savo tapatybinės savasties įteisinimą. Tačiau šiandieną nekritiškai kartoti šį pasakojimą ir net siekti juo grįsti savąją tapatybę vargu ar tikslinga. Juolab kad akis bado akivaizdūs faktai: moderni lietuvybė save grindė ne valstietiškos tradicijos, bet jau egzistavusių aukštosios kultūros institutų perėmimu ir pritaikymu savo reikmėms, siekiu įstoti į oficialų lenkakalbės ir rusakalbės kultūros klubą. Dailė, muzika, teatras, literatūros žanrai – tai aukštosios, o ne liaudies kultūros dariniai, nors būta ir tarpinių formų. Net jei sutiktume su abejotina teze apie išimtinai liaudišką naujosios kultūros pobūdį, vis dėlto teks pripažinti, kad struktūros, į kurias ji buvo įterpta, su etnografine tradicija turi ne daug ką bendra. Modernios lietuvių kultūros gimimas – tai slinktis nuo etnografinės tradicijos į aukštąją, su privilegijuotais luomais siejamą kultūrą, slinktis, daugiau pasakanti apie sąveiką nei atsiribojimą.

Eglės-žalčių karalienės motyvas gana anksti iš sakytinės tradicijos buvo įkeltas į profesionalius literatūrinius ar muzikinius žanrus. Ką tame turime įžiūrėti: liaudiškos tradicijos tąsą – ar ją pertvarkančios naujos kultūros gimimą? Mūsų istorinis pasakojimas pabrėžia tąsą ir vengia probleminti lūžio momentus. Moderni lietuvių kultūra, be abejo, netapati etnografinei tradicijai. Ji gimė tada, kai įgijo galią atsiriboti nuo tos tradicijos ir pakylėti save į profesionalios kultūros lygį. Kitaip tariant, tokio virsmo prielaida yra nauja nuotolio pozicija ir ją lydintis suvokimas, kad etnografinė tradicija taip pat yra kultūros forma, verstina į didžiavimosi, įkvėpimo bei tyrimų objektą.

Patikslinkime užduotą klausimą. Kurį minėto virsmo aspektą ryškina modernios lietuvių kultūros pasakojimas: etnografinės tradicijos tąsą ar prisitaikymą prie aukštosios kultūros reikalavimų, jų perėmimą ir įvaldymą? Šis klausimas svarbus mažų mažiausiai dėl vieno dalyko: jei pripažįstame akivaizdų faktą, kad modernią lietuvių kultūrą apsprendė virsmas iš etnografinės neprofesionalios tradicijos į profesionalią aukštąją kultūrą, turime koreguoti modernios kultūros valstietiško grynumo konceptą, nes aukštosios kultūros normas ir reikalavimus anuomet apsprendė nelietuviakalbių privilegijuotų visuomenės grupių poreikiai. Šiuo požiūriu gimstanti moderni lietuvių kultūra – mažų mažiausiai žemosios ir aukštosios kultūros derinys, vadinasi, valstietiškos lietuviakalbės ir miestiečių/bajorų nelietuviakalbės kultūros sąveika.

Tokiame kontekste ryškėja kitos problemos, kylančios kultūros ir meno istorikams: ar aukštosios kultūros paveldas, priklausantis pirmiausia nelietuviakalbiams kilmingiesiems, yra lietuvių paveldas? Bendresnio pobūdžio klausimas: kokiu mastu galime savintis LDK daugiakultūrį paveldą ir sieti su modernios kultūrinės tapatybės šaknimis? Ir svarbiausia: kaip toks paveldas suderinamas su šiandieną įsitvirtinusiu etnolingvistiniu valstietiškos tapatybės pasakojimu?

Šios problemos atspindi nūdienos požiūrių į tapatybines šaknis poliarizaciją: arba a) mes kaip moderni tauta prasidedame nuo devyniolikto amžiaus pabaigos – ir ankstesnė daugiakalbė ir daugiatautė kultūra turi mažai ką bendra su modernia kultūrine tapatybe; arba b) moderni lietuvių kultūra yra ankstesnių LDK tradicijų tąsa, nors ir labai transformuotais pavidalais. Tai anksčiau užduotas klausimas nauju lygiu: kas turi dominuoti nūdienos istoriniame pasakojime: lūžio ar tąsos momentas, paveldo saugojimas ar naujų perspektyvų atvertis? Ką pabrėžiame matą, kai žvelgiame į LDK – Lietuvos ar lietuvių paveldą? Tiksliau, jei negalime matyti tik lietuvių paveldą – koks mūsų santykis su kitais kažkada ganėtinai homogeniško lauko segmentais? Atmetame juos kaip svetimus ar ieškome sąlyčių ir sampynų, rizikuodami pastarosiose ištirpdyti lietuvybės savastį?

Nei vienas požiūris negali pasiūlyti visų problemų sprendimo. Jei norime išsaugoti minėtų tradicijų tęstinumą, privalome konceptualiai permąstyti savo santykį su aukštosiomis slaviakalbėmis kultūromis, rasti ne tik skiriančius, bet ir jungiančius momentus – o modernios valstietiškos tautos pasakojimas ignoruoja būtent juos. Sąmoningai atmesdami ankstesnį aukštosios kultūros paveldą ir kildindami modernią lietuvių kultūrą iš priešpriešos logikos, pakliūname į kitus spąstus: nežinia kuo remdamiesi savinamės milžiniškus praeities masyvus, kurie, pavyzdžiui, architektūros ir urbanistikos pavidalais tebefunkcionuoja nūdienos kultūriniame lauke. Tokių dviprasmių mūsų nūdienos santykio aspektų galima išskirti ir daugiau. Pavyzdžiui, etnolingvistinė tapatybinė nuostata reikalauja griežtai atmesti nelietuviakalbę literatūrą kaip nelietuvišką, todėl net labiausiai prolietuviški kitakalbiai rašytojai tegali būti Lietuvos, bet ne lietuvių kultūros dalimi. Kita vertus, neverbalinėse kultūros formose toks tapatybinis rigorizmas atmetamas ir į pirmą planą iškeliami kiti kriterijai, leidžiantys lanksčiau traktuoti lietuvių ir nelietuvių kultūrinių skirčių klausimus.

∗∗∗​

Pranas Penkaitis apie lietuvybę nuolat kalba kaip apie atsivertimą. Atsivertimą, pabrėžiantį ne natūralų tapatybės turėjimą, ne tokio turėjimo plėtotę, bet jos pasirinkimą. Taigi Penkaitis kalba apie įgyjamą, pasirenkamą tapatybę, apie tam tikrą procesą, kuriam reikia valingų individo pastangų. Už tokių prielaidų slypi savotiška priešprieša savaiminei lietuvio tapatybei, neįvardinta, nedeklaruojama, bet slypi. Kas yra ryškiausi Penkaičio literatūriniai herojai? Žmonės, atsisakę lietuviškos tapatybės kaip kažko nereikalingo ar net gėdingo; ir žmonės, atsivertę, sugrįžę į lietuvybę, pasirinkę ją kaip naują kelią. Pamatiniai herojų požymiai sukasi apie minėtą pasirinkimą ir su juo siejamą dramą Žr. Pranas Penkaitis, „Kelionės įspūdžiai“. .

O kur tie, kurie lietuvybę turi tarsi savaime, be dramatiškų pastangų ir atsivertimų? Kur tie, kuriuos nūdienos tapatybinis pasakojimas apdainuoja kaip tautos dvasios saugotojus? Jie nėra Penkaičio autobiografinių tekstų veikėjai, dar daugiau, jie nėra subjektai – jie tokių subjektų rūpesčio objektas, jie tie, kuriuos reikia šviesti, vesti, siūlyti tinkamus pasirinkimus. Trumpai tariant, jie yra tie, kuriuos reikia pažadinti. Ryškėja priešprieša: rinktis lietuvybę – ir ją turėti. Būti žadintoju – arba žadinamu. Besirenkantis, matyt, ją įgyja kitaip ar kitokią, nes pasirinkimo aktu save kilsteli virš tiesiog lietuvybę turinčio ir tuo pačiu paverčia jį savo globos objektu. Kaip suprasti tą globą? „Tiesiog turima“ lietuvybė yra nepakankama, ne visai tikra arba mieganti. Todėl a) ji dar lavintina ar keistina – būtent tokį siekį nusako žadinimo metafora; ir b) turi būti tam tikra instancija, kompetentinga tai atlikti. Tai, be abejo, susipratę, anksčiausiai nubudę, valingo apsisprendimo pakylėti į pirmeivių gretas.

Kas yra šie pirmeiviai? Atsakymas mus grąžina prie klausimo apie išeivius iš liaudies, nuolatos minimus mūsų istoriniame pasakojime. Pirmeiviais minėti išeiviai galėjo virsti tik susidūrę su nevalstietiškosios arba aukštosios, neišvengiamai kitakalbės kultūros aplinka, kuri vienaip ar kitaip inspiravo jų apsisprendimą. Būtent ši aplinka, siūlanti geresnio gyvenimo perspektyvą ir slepianti nutautėjimo pavojus, yra kone svarbiausia pirmeivių apsisprendimo sąlyga. Šioje aplinkoje gimė ir buvo lavinama Vinco Kudirkos gėda kalbėti sodiečių/lietuvių kalba viešumoje – ir iš santykio su ja išaugo priešinga kompensacinė pastanga savo kalbą paversti normai ir galiai atstovaujančiu gebėjimu.

Šiuo požiūriu modernaus lietuvio savivoka neateina iš apačios, bent jau ankstyvajame šio proceso etape. Jei naudosimės aukštosios ir liaudiškosios kultūros skirtimi, jei tarsime, kad modernią tautą kūrė išeiviai tik iš apatinio luomo, kas savaime yra ginčytina, vis tiek teks sutikti su faktu, kad modernios tautos kūrimas buvo įmanomas tik per aukštosios kultūros aplinkkelį. Visi išeiviai iš liaudies buvo būtent išeiviai, išeiviai į neišvengiamai kitakalbę, neišvengiamai jau ne liaudiškos kultūros aplinką, kurioje jie įgijo išsilavinimą, profesiją, aukštesnį socialinį statusą. Ir svarbiausia, jie įgijo galimybę susipažinti su tuo idėjiniu kontekstu, kuris pasitarnavo kaip pirminis šaltinis, idėjinė žaliava specifiškai lietuviškoms ideologijoms formuluoti. Pakartokime. Lietuvių tautinės tapatybės paieškos pasitelkiant vokiškas tautos dvasios ar vėlesnes tautų pavasario idėjas – tai aukštosios kultūros aplinkoje suformuota ir pirmiausia jos kanalais plitusi ideologija. Mūsų tapatybinis pasakojimas šį aspektą, be abejo, pripažįsta, bet geba pateikti itin nesureikšmintu pavidalu.

Kita vertus, šis pasakojimas sureikšmina valstietijos nuopelnus. Neabejotina, būtent valstietija kaip kolektyvinis subjektas išsaugojo lietuvių etninio substrato ir kalbos gyvybingumą. Bet ar šio kolektyvinio subjekto nuopelnai, branda ir sąmoningumas nepervertinti Žr. Vytautas Berenis, Kultūros intarpai istorijoje, p. 226–227. ? Pasyvus pasipriešinimas kaip vertybė neturėtų būti atmesta – tačiau savaime ši vertybė nelėmė modernios tautos gimimo. Kitaip tariant, tai būtina, bet jokiu būdu ne vienintelė ir ne pakankama sąlyga. Būtini išeiviai, inteligentijos institutas, nepraradęs ryšių su savo luomu, bet tam tikru požiūriu jam nebetapatus – bent tiek, kiek savo būriui netapatus jo vadas. Pakartosiu: inteligentai (nesvarbu iš valstietijos ar bajorijos) tapatinami su pirmeiviais, susipratusiais, aukštesnės prabos lietuviais. O likusieji arba absoliuti valstietijos (iš dalies ir bajorijos) dauguma prilyginta miegantiems, kuriuos dera žadinti ir rodyti naują kelią. Būtent išeiviai iš liaudies, susidūrę su aukštąja kultūra ir jos kanalais plintančiomis idėjomis, nuo pasyvaus pasipriešinimo, nuo gynybinės „Rymo kataliko“ tapatybės perėjo prie aktyvios kultūrinės kovos už modernią tautą. Tokiame kontekste liaudiškoji kultūra, tas legendinis etninis substratas anaiptol nebūtinai yra vertybė pati savaime. Ji vertybė kaip žaliava, kaip tam tikri neapdoroti „etnokultūriniai ištekliai“, kuriuos dar reikia perkurti, pakylėti į kai ką naują – aukštąją arba profesionalią lietuvių tautos kultūrą.

Būtent aukštosios kultūros aplinkoje subrandintas rašytinis žodis tapo iš viršaus atveriama erdve, kurioje buvo buriama moderni lietuvių tauta. Ši topologinė nuoroda – esminė. Rašytinis žodis ir jį grindžianti bendrinės kalbos paieška – tai pastangos iš viršaus. Sunormintos ir suliteratūrintos kalbos projektas buvo iš viršaus veikianti galia, skirtingoms, svetimybėmis užterštoms tarmėms suteikusi bendrinį, konsoliduotą ir funkcionalų pavidalą. Pavidalą, kuriam pritardamas modernus lietuvis legitimavo save. Būtent rašytinio/spausdinto žodžio erdvėje skleidėsi `tie ideologiniai naratyvai, tie didieji tapatybiniai pasakojimai, su kuriais susipažindama ir kuriems pritardama moderni lietuvių tauta atradinėjo ar išradinėjo pati save. Prisiminkime, pirmieji lietuvių inteligentai neretai buvo dvikalbiai ir lietuviškai kalbėjo prasčiau nei rusiškai ar lenkiškai, o kai kuriais atvejais ir visai nekalbėjo, tačiau prisijungdami prie lietuvybės sąjūdžio prisiimdavo pareigą mokytis lietuvių kalbos Galime klausti: kokios funkcijos suteikiamos lietuvių kalbai modernios lietuvybės formavimosi procese? Ar tai išankstinis kriterijus, leidžiantis atpažinti savus ar priemonė svetimus paversti savais? Kokią poziciją priskiriame kalbai: a priori ar a posteriori? Kalba yra tautinio išskirtinumo požymis ar instrumentas tą išskirtinumą sukonstruoti ir palaikyti? Kuriai iš pozicijų pritaria aktualus tapatybinis pasakojimas? .

Ar šiandien kalbėdami apie išeivius iš liaudies suponuojame specifinių „liaudies turinių“ tąsą nauju lygiu – ar regime pokyčius, vykdomus pagal „viršuje“ nusižiūrėtas taisykles? Kuriai nuostatai atiduodame pirmumą? Žinoma, tai ne absoliuti priešprieša. Tačiau, ar ne akivaizdu, kad kilmė iš liaudies šiandieną vis dar pabrėžiama, o naujo etapo aspektai, siejami su kryptimi „iš viršaus“ ignoruojami? Tokia vertybinė perspektyva negali neturėti pasekmių – tautinio sąmonėjimo procese kilmingųjų ir miestiečių luominiai mentalitetai iš esmės ignoruojami ar net tapatinami su jam priešingos ideologijos nešėjais.

Apibrėžkime priešpriešos pozicijas. Ar aukštosios kultūros erdvė yra lemiantis veiksnys, pagal savo taisykles pertvarkantis etninės kultūros turinius – ar reikšmingesni yra etninės kultūros turiniai, naujiems tikslams ir poreikiams subordinuojantys aukštosios kultūros reikalavimus? Nūdienos istorinis pasakojimas linkęs pritarti antrai pozicijai ir ignoruoti pirmąją.

∗∗∗​

Kokios ideologinės prielaidos kūrė impulsus moderniai lietuvybės savivokai? Romantizmo ideologija? Tautų pavasaris? Taip ir taip. Bet tai gana vėlyvi reiškiniai, jei lyginsime su politinės nepriklausomybės atmintimi, išpuoselėta lenkakalbės bajorijos ir patvirtinta ilgalaikėmis aktyvaus bei pasyvaus pasipriešinimo formomis. Tautų pavasaris paskatino skilimą lenkakalbės tapatybės ribose, nes pasiūlė ideologinę formą tiems savivokos turiniams, kurie nesutapo su Karūnos lenkų savivoka – ir kurie pradėjo ieškoti savo tapatybinės specifikos formų, kol galiausiai pasuko etninių tapatybių sąmonėjimo ir skirties keliu. Siūlomas požiūris koreguoja nusistovėjusią autonomiškos valstiečių tautos emancipacijos teoriją: lietuvių tautos nepriklausomybės siekiai yra lenkakalbio luomo ir bajoriškųjų vertybių perėmimas ir pritaikymas savo specifiniams poreikiams, papildant pirmiausia kalbinės skirties požymiu – ir taip užtrinant pirminę šios ideologemos kilmę.

Tai bendresnio pobūdžio problema, vis dar nesulaukianti pelnyto dėmesio: moderni lietuvybė formavosi ne vien atskirdama save nuo lenkakalbės ir lenkiškosios tapatybės, tiksliau, tokia skirtis nebuvo vien išstūmimas ar atribojimas; reikšmingu mastu tai pervardijimas, reartikuliacija, tų pačių turinių pertvarka suteikiant naujas funkcijas. Be abejo, lietuvybės sąjūdis priglaudė ne itin gausius lenkakalbius bajorus, sutikusius drauge dirbti Lietuvai ir mokytis lietuvių kalbos. Ne toks pastebimas, tačiau kur kas svarbesnis yra mentalinių nuostatų perėmimas. Mes neatsikratėme lenkakalbio valstybingumo atminties, kuria taip didžiavosi ir kurią puoselėjo politinė tauta – mes jai suteikėme kitą vardą ir subordinavome naujiems tikslams.

Norintiems tokius žodžius suvokti kaip lietuviškos tapatybės kildinimą iš lenkiškosios ir tuo pačiu matyti savotišką jos nuvertinimą, negaliu pasakyti nieko raminančio – nebent tai, kad toks požiūris a) nesugeba ar nenori skirti netapačių lenkakalbių grupių, LDK ir Karūnos, atskirų LDK regionų, pavyzdžiui, Žemaitijos ir Minsko apylinkių; b) jei ir skiria, nenori pripažinti, kad moderni lietuvybė gimė sąveikaudama su nevalstietiškais ir nelietuviakalbiais luomais, ir kad ta sąveika nepaaiškinama vien atstūmimo veiksmu. Trumpai tariant, siūlomas požiūris toks: lietuviškoji moderni tapatybė negali būti apibrėžiama vien nuorodomis į valstietiškas šaknis. Reikšmingu mastu, ypač savo nepriklausomybės siekiais ji perėmė ir reartikuliavo lenkakalbės bajorijos puoselėtas vertybes ir idealus, anaiptol ne visada sutampančius su lenkocentristinėmis ideologijomis.

Ankstyvasis arba bajoriškasis modernios Lietuvos formavimosi etapas nesibaigė su pirmąja iš valstietijos kilusių inteligentų karta ar su Aušros epochos pradžia; tiesiog bajoriškasis indėlis į minėtą procesą įgyjo naują kokybę ir kiekybę, nes pradėjo veikti koreliuodamas su naujais šio proceso dalyviais. Būtent tuo metu iškilusi inteligento figūra tapo sampynos centru, kai į ją tarsi tuščiavidurę formą įsiliejo išeiviai iš apatinių ir viršutinių luomų. Nūdienos požiūrio problema: mes to tarsi nepastebime ir neįvertiname, nekuriame naujų konceptualių prieigų, kurios leistų naujai pamatyti ir įvertinti bajoriško mentaliteto bei valstietiškos tradicijos sampynas, naujai apibūdintų inteligento figūrą ir jai suteikiamas funkcijas.

Mes nematome ar nenorime matyti abipusių įtakų, mes nepastebime neišvengiamų sampynų ir jų apspręstų rezultatų, kurie netelpa nei viename atskirai paimtame luominiame mentalitete. Nūdienos istorinis tapatybinis pasakojimas atsisako svarstyti galimybę, kad būtent šie rezultatai vadintini modernaus lietuvio tapatybe. Kuo iškalbingas Žemaitės pavyzdys? Su Žemaitės vardu mes ilgą laiką siejome išgrynintą valstietiško kūrybingumo pavyzdį – šiuo požiūriu pokarinis sovietinis periodas buvo stebėtinai solidarus su tarpukaryje puoselėtomis pažiūromis. Šiandieną garsiai, o ne puse lūpų pripažįstame jos bajorišką kilmę. Gal būt galime tikėtis suvokimo, kad ji tapo bajoraite, kuri ne tik sąmoningai rinkosi valstietijos pusę, bet tuo pasirinkimu kūrė naujus, į valstietišką kultūrą neredukuotinus turinius? Galbūt pastebėsime ar bent svarstysime galimybę, jog tai bajoriškas įskiepis į valstietišką kultūrą, o ne valstietiškos kultūros priėmimas ir bajoriškosios atmetimas?

Išgryninkime užduodamą klausimą. Kaip suvokiame ir vertiname bajorus, kurie sutiko dirbti lietuvybei: kaip išsigynusius bajorystės ir tapusius valstiečiais; ar kaip gebėjusius (ne)sąmoningai jungti šiuos klodus į naujos kokybės visumą Lietuviškai rašyti Žemaitė pradėjo labai vėlai; bet lenkiškai rašė puikiai – to išmoko gerokai anksčiau, nei lietuviškai. Žr. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Iš gyvenimo verpetų, p. 285. ?

Nūdienos istorinio pasakojimo problema ta, kad tai yra žanras, kuris nemoka operuoti pustoniais, tam jis tarsi nepritaikytas. Toks pasakojimas puikiai veikia, kai reikia ryškinti juoda – balta pozicijas, bet kai reikia apibūdinti hibridines, paribio ar kitas neryškiai išreikštas tapatybes, jis jas arba ignoruoja, arba priskiria kraštutinėms pozicijoms.