Dienoraščiai liudija, kad „Nereikalingas žmogus“ skaudžiai išgyveno nepriklausomybės metais jį užgriuvusius buitinius sunkumus. Kartais poetą užvaldydavo toks didelis pesimizmas, kad nebelikdavo net noro toliau gyventi, pabrėžiamas vienišumas: „Išstumtas iš gyvenimo, likau vienas kaip pirštas ir vienišas kaip nakties paukštis…“ Dėl pablogėjusios materialinės padėties E. Mieželaitis kaltino nepriklausomos Lietuvos valdžią:
Man sako – mylėk. Nebūkit, ponai, juokingi. Kaip aš galiu mylėti tą valdžią, kuri mane pavertė ubagu? Eduardas Mieželaitis, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, nr. 39, p. 9.
Pinigų jam nuolat reikėjo gydymuisi, susimokėti už komunalines paslaugas, tad tikėjosi atgauti savo pinigus iš bankrutavusio banko (po didelio vargo pusę sumos atgavo, o pusę sumos pavertė akcijomis). Poetas pyko dėl didelių komunalinių mokesčių, kuriuos sumokėjus jam likdavo mažai pensijos („nedaug iš pensijos lieka maistui, nekalbant apie kitas būtinas prekes. Plėšikų, banditų, mafijozų apetitai!“ Eduardas Mieželaitis, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, nr. 44, p. 10. ). Ypač E. Mieželaičiui buvo skaudu, kai Kultūros ministerija atsisakė finansiškai paremti jo eilėraščių knygos leidimą ir kai kultūros ministras nesutiko padaryti išėjusios knygos Mitai prezentacijos. Dėl to poetas jautėsi labai įžeistas ir dienoraštyje labai nepagarbiai atsiliepė apie tuometinį ministrą, kurio pavardė nebuvo nurodyta (tuo metu kultūros ministro pareigas ėjo rašytojas Saulius Šaltenis).