Straipsnis Juozas Baltušis ir Eduardas Mieželaitis tautinio atgimimo ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais

Dienoraščiai liudija, kad „Nereikalingas žmogus“ skaudžiai išgyveno nepriklausomybės metais jį užgriuvusius buitinius sunkumus. Kartais poetą užvaldydavo toks didelis pesimizmas, kad nebelikdavo net noro toliau gyventi, pabrėžiamas vienišumas: „Išstumtas iš gyvenimo, likau vienas kaip pirštas ir vienišas kaip nakties paukštis…“ Dėl pablogėjusios materialinės padėties E. Mieželaitis kaltino nepriklausomos Lietuvos valdžią:

Man sako – mylėk. Nebūkit, ponai, juokingi. Kaip aš galiu mylėti tą valdžią, kuri mane pavertė ubagu? Eduardas Mieželaitis, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, nr. 39, p. 9.

Spustelėjus išskleisti...

Pinigų jam nuolat reikėjo gydymuisi, susimokėti už komunalines paslaugas, tad tikėjosi atgauti savo pinigus iš bankrutavusio banko (po didelio vargo pusę sumos atgavo, o pusę sumos pavertė akcijomis). Poetas pyko dėl didelių komunalinių mokesčių, kuriuos sumokėjus jam likdavo mažai pensijos („nedaug iš pensijos lieka maistui, nekalbant apie kitas būtinas prekes. Plėšikų, banditų, mafijozų apetitai!“ Eduardas Mieželaitis, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, nr. 44, p. 10. ). Ypač E. Mieželaičiui buvo skaudu, kai Kultūros ministerija atsisakė finansiškai paremti jo eilėraščių knygos leidimą ir kai kultūros ministras nesutiko padaryti išėjusios knygos Mitai prezentacijos. Dėl to poetas jautėsi labai įžeistas ir dienoraštyje labai nepagarbiai atsiliepė apie tuometinį ministrą, kurio pavardė nebuvo nurodyta (tuo metu kultūros ministro pareigas ėjo rašytojas Saulius Šaltenis).

Net iš viešumos pasitraukęs E. Mieželaitis negalėjo gyventi nekurdamas poezijos (testamente rašė: „Didžiausia mano meilė buvo Poezija, riteriškai jai tarnavau, visa kita mano veikla tik balastas“ Eduardas Mieželaitis, Nereikalingas žmogus: akcentai, p. 198. ). Tad ir nepriklausomybės metais stengėsi pagal galimybes savo laiką skirti kūrybai: „rašau ir toliau rašysiu, kol krūtinėje plaks širdis“ Eduardas Mieželaitis, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, nr. 44, p. 10. . Pasirodė net kelios poeto knygos, tačiau gauti už jas bent kiek padoresnį atlygį autoriui nepavyko. Pavyzdžiui, išėjus Mitams, leidėjas iš Kauno jam atvežė 20 knygos egzempliorių. Pinigų neėmė, bet ir honoraras minimalus. Pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai leidykla honoraro paprasčiausiai nesumokėdavo Žr. ten pat. . O pinigų poetui labai reikėjo:

verčiuosi sunkiai, dabar vasara, reikėtų kur nors išvažiuoti ir pailsėti nuo tos velniavos, bet nėra iš ko, trūksta pinigų. Jau šešeri metai, kai neišvažiuoju į jokį kurortą […]. Taigi reikalingi pinigai, kurių nuolat neužtenka. […]. Į ką mus pavertė laukinis, žvėriškas kapitalizmas? Eduardas Mieželaitis, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, nr. 39, p. 9.

Spustelėjus išskleisti...

Jam buvo pikta, kad pinigai nuvertėjo, kad už juos neįmanoma nieko nupirkti:

Nežinau, kaip reikės toliau gyventi – viskas brangsta, brangsta, brangsta, pinigas pinga, pinga, pinga – pinga ir žmogus. Lieka žmogui vienas vienintelis ir artimiausias kelias – po velėna. Ką tie išprotėję komersantai daro? Eduardas Mieželaitis, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, nr. 44, p. 10.

Spustelėjus išskleisti...

E. Mieželaitis labai išgyveno dėl itin mažos pensijos:

Buvau taupomajame banke, atsiėmiau savo kuklią pensiją ir pasidarė taip graudu, jog norėjosi tik apsiverkti. Eduardas Mieželaitis, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, nr. 45, p. 10.

Spustelėjus išskleisti...

To nebuvo Lietuvos priklausomybės metais, kai E. Mieželaitis nuolat užimdavo įvairias aukštas pareigas. O kur dar kitos lengvatos ir honorarai už didžiuliais tiražais leidžiamą kūrybą! „1967–1971 m. vien už lietuviškai publikuotus tekstus E. Mieželaičiui buvo išmokėta 78 000 rublių honoraro, Marcinkevičiui – 64 000“ Arūnas Streikus, „Kitokio požiūrio į Just. Marcinkevičių teks palaukti“, 2015. ; kai kurie rašytojai gaudavo ne ką mažesnius atlyginimus. E. Mieželaitis laikėsi zenite net keletą dešimtmečių, o dabar staiga, prasidėjus tautiniam atgimimui, viskas iš esmės pasikeitė. Dar visai neseni įvykiai jau buvo istorija. Poetą įskaudino ir tai, kad visos trys nepriklausomybės metais išleistos knygos nesulaukė jokio visuomenės dėmesio. Dėl to jautėsi niekam nereikalingas, įskaudintas, pamirštas, nes buvo įpratęs „būti pirmam plane“ Vladas Braziūnas (sud.), Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai, p. 233. . Justo Vinco Paleckio teigimu, po nepriklausomybės atkūrimo poetą žeidė jo kūrybos nutylėjimas ir „užbraukimas“, užgaulios užuominos spaudoje.

Ir tai, kad tuometinė valdžia, jo manymu, nieko nedaro ar daro mažai, kad apgintų žmones, daug nuveikusius Lietuvai. Dar ir dabar ausyse skamba tuomet telefono ragelyje nuaidėjusi frazė, kai jis, kaip visad, lėtai, svariai, bet susierzinęs pagiežingai ištarė: „Jeigu nepadarysite to ir to (jau neprisimenu konkrečiai), aš parašysiu, aš viską išdėsiu, kaip buvo. Jums (suprask – esantiems valdžioje) bus riesta“. Ten pat, p. 97.

Spustelėjus išskleisti...

Nors buitinės sąlygos buvo sunkios, E. Mieželaitis iki pat gyvenimo pabaigos negalėjo be poezijos, vos tik sveikatai sustiprėjus jis ketino toliau rašyti: „Ir aš turiu labai aktyvų narkotiką – poeziją“ Eduardas Mieželaitis, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, nr. 39, p. 9. . Nieko keista, kad po poeto mirties dienos šviesą išvydo kelios knygos. Tačiau jį nuolat kankino abejonės: „Būti ar nebūti – štai kur klausimas, kuris pastaruoju metu vis dažniau ir man iškyla. Ar verta dar rašyti?“ Nesant atsiliepimų apie išleistas knygas, kildavo dėsningas klausimas: ar jo kūryba bus kam nors reikalinga? („Ignoravimas tęsiamas – toks poetas neegzistuoja.“) Kildavo ir abejonių: „o kur visą tą rašliavą spausdinti ir kur išleisti knygą?“ E. Mieželaičio supratimu,

cenzūra buvo tada ir liko dabar – tik tada buvo politinė cenzūra, o dabar tai ekonominė cenzūra. Jeigu tavo knyga bus pelninga kapitalistui leidėjui, jis ją išleis, jeigu nuostolinga – jokiu būdu nerems ir neleis. Ten pat, p. 10.

Spustelėjus išskleisti...

Štai tokios mintys kamavo E. Mieželaitį paskutiniais jo gyvavimo metais. To laikotarpio poeto būseną taikliai atspindi eilėraščio „Vienatvė“ žodžiai:

tyli visą naktį kurčias telefonas
tai ir aš tyliu tarytum nebylys
ar tarytum morge paliktas lavonas
laukiu kol koks katafalkas čia atklys. Eduardas Mieželaitis, „Vienatvė“, p. 3.

Spustelėjus išskleisti...

Nors E. Mieželaitis tautinio atgimimo metais ir po nepriklausomybės atkūrimo neužrūstino visuomenės, nepasisakė prieš nepriklausomą Lietuvą (būdamas Lietuvos nepriklausomybės šalininkas 1993 m. dienoraštyje rašė: „Lietuvoje gimiau ir užaugau, Lietuva man visada buvo ir liko širdyje valstybė. Valstybė ji turėtų išlikti ir ateityje“ Vladas Braziūnas (sud.), Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai, p. 198. ), vis dėlto net laidotuvių dieną neišvengta kuriozų. Pasak Vito Areškos, „viena moteriškė net spjovė priėjusi prie kapo. Šiaip poetui buvo atiduota priderama pagarba, bet ore vis dėlto tvyrojo tam tikra įtampa ir nesutarimai, kaip vertinti poeto gyvenimą ir kūrybą“ Ten pat, p. 36–64. . Pats E. Mieželaitis tarsi išpranašavo savo mirtį ir jau nenorėjo gyventi. Likus pusmečiui iki mirties poetas dienoraštyje džiaugėsi, kad „gyvenimas jau eina į pabaigą. Gal šie 1997-ieji bus man paskutiniai metai?“ Eduardas Mieželaitis, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, nr. 45, p. 10. Tokių minčių slegiamas tų metų birželio 6 d. E. Mieželaitis iškeliavo Anapilin.

Išėjo vienas žymiausių LSSR poetų, kurio prieš kelis dešimtmečius sukurtas eilėraščių ciklas Žmogus sudrebino tuometinės SSRS literatūrinį gyvenimą, o kartu suteikė galimybę kitiems sovietinėje aplinkoje gyvenantiems poetams ieškoti kūryboje naujų formų, nebijoti eksperimentuoti Žr. Romas Gudaitis, Piemuo norėjo Hamletu būti, p. 167. . Belieka pridurti, kad pasikeitusiomis sąlygomis Žmogaus autorius, save įvardijęs „nereikalingu“ ir atsisakęs toliau dalyvauti nepriklausomos Lietuvos literatūriniame gyvenime, pats save atskyrė nuo jo ir visuomenės akyse liko penkiasdešimtmetį Lietuvoje gyvavusios sovietinės lietuvių literatūros kūrėju. Tai žmogus, nesugebėjęs (veikiau – nenorėjęs, priešingai nei Justinas Marcinkevičius) pabandyti savo kūryba ir visuomenine-politine veikla sujungti skirtingas epochas ir dėl to dėsningai pasilikęs nepriklausomos Lietuvos literatūrinio ir apskritai kultūrinio gyvenimo paraštėje. Taigi „jis neišsigynė epochos, kurios negalėjo pats pasirinkti – jis net neatsisveikino su tais, kurie dabar apsimetė toje epochoje negyvenę, o tik ilgėjęsi laisvės ir naujųjų laikų“ Ten pat, p. 169. .

Išvados

1.Rašytojo J. Baltušio tautinio atgimimo laikotarpiu viešai išdėstytas kritiškas požiūris į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą lėmė, kad šis sovietų lietuvių literatūros klasikas staiga tapo nemėgstamas daugumos lietuvių. Aprašyta J. Baltušio „prakeiksmo istorija“ tik patvirtina, kad nagrinėjant garsių rašytojų veiklą būtina atskirti jų kūrybą nuo politinės ar visuomeninės veiklos. Kitu atveju genialūs rašytojai dėl vieno neatsakingo poelgio ilgam laikui bus pasmerkti, tas pats ištiks ir jų kūrybą. Tuomet atsivertų didelė kūrybinė tuštuma.

2. Poeto E. Mieželaičio atsiribojimas nuo bet kokios visuomeninės ir politinės veiklos tautinio atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, atsiradęs pesimizmas dėl savo pasunkėjusios buities ir kūrybos sąlygų, savęs laikymas niekam nereikalingu, neįvertintu žmogumi, leidžia teigti, kad ši asmenybė labai nusivylė ne tiek atkurta nepriklausoma Lietuva, kiek jos valdžia ir pasunkėjusiu ekonominiu žmonių (visų pirma savo paties) gyvenimu. Tai sovietmečiu „ant rankų“ nešioto, o pasikeitusiomis sąlygomis įžeisto žmogaus nenorėjimas susitaikyti su tuo, kad prarasto populiarumo, turėtos įtakos ir svorio visuomenėje jau niekada nepavyks susigrąžinti.

Šaltiniai ir literatūra

• Areška, Vitas, Kumelė vardu Emilja: prisiminimai ir apmąstymai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
• Baliutytė, Elena, „(Ki)toks Mieželaitis: kas likę „Žmogaus“ šešėly?“, Literatūra ir menas, nr. 36, 2014-10-03 [žr. 2015 m. lapkričio 8 d.].
• Baltakis, Algimantas, Gimiau pačiu laiku: iš dienoraščių, 1960–1997, Vilnius: Tyto alba, 2008.
• „Baltušis pasiliko ištikimas Maskvai“, Akiračiai, 1990, nr. 5, p. 3.
• Baltušytė, Rita (sud.), Juozas Baltušis iš arti: laiškai ir kt., Vilnius: Kultūros barai, 2010.
• Braziūnas, Vladas (sud.), Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
• Bražėnas, Petras, „Atsisveikinant su J. Baltušiu“, Tiesa, 1991 vasario 5, p. 3.
• „Eduardas Mieželaitis: „Ramybė skamba…“. Depolizuotas lapkričio pašnekesys su poetu Eduardu Mieželaičiu“, Tiesa, 1992 lapkričio 7, p. 4.
• Gudaitis, Romas, Piemuo norėjo Hamletu būti, Vilnius: Santara, 2013.
• Hamsun, Knut, Užžėlusiais takais, iš norvegų kalbos vertė Žilvinas Skačkauskas, Kaunas: Tyrai, 2001.
• Ivanauskas, Vilius, „Sovietinis režimas ir kultūrinės nomenklatūros kaita vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje: rašytojų aplinkos atvejis’, Politologija, 2010, nr. 4, p. 53–84.
• Jakševičiūtė, Dagnė, Gyvenom socializme: prisiminimai apie Juozą Baltušį, Vilnius: Alma littera, 2013.
• Kolloen, Ingar Sletten, Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas, iš norvegų kalbos vertė Agnė Guigaitė, Vilnius: Gimtasis žodis, 2013.
• „Lietuvos atstovai, TSRS liaudies deputatai nuo visuomeninių organizacijų“, Tiesa, 1989 kovo 29, p. 4.
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo stenograma, Vilnius, 1994 m. gruodžio mėn. 16 d., LLMA, f. 750, ap. 1, b. 35, l. 124.
• Lietuvos rašytojų sąjungos visuotinio susirinkimo stenograma, 1992 m. sausio 6 d., LLMA, f. 750, ap. 1, b. 14, l. 29–30, 32–33.
• „LKP rinkimų štabas: TSRS liaudies deputatų rinkimus laimėjo šie Sąjūdžio remiami kandidatai“, Atgimimas, 1989, nr. 10, p. 8.6.
• Martinkus, Vytautas, „Kupiškio sakmė“ | Juozas Baltušis, Sakmė apie Juzą, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 5–16.
• Martinkus, Vytautas, „Palydint Juozą Baltušį“, Literatūra ir menas, 1991 vasario 9, p. 7.
• Mieželaitis, Eduardas, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, Šiaurės Atėnai, 1999, nr. 38, p. 8–9.
• Mieželaitis, Eduardas, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, Šiaurės Atėnai, 1999, nr. 39, p. 10.
• Mieželaitis, Eduardas, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, Šiaurės Atėnai, 1999, nr. 44, p. 10.
• Mieželaitis, Eduardas, „Dvasinė alegorija: dienoraštis“, Šiaurės Atėnai, 1999, nr. 45, p. 10.
• Mieželaitis, Eduardas, „Vienatvė“, Opozicija, 1993, nr. 19, p. 3.
• Mieželaitis, Eduardas, Nereikalingas žmogus: akcentai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.
• Noreika, Laimonas, Vidurnakčio užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001.
• Sakalauskaitė, Ramunė, „Rita Baltušytė: J. Baltušis – laiko audrų blaškytas rašytojas“, Bernardinai.lt, vasario 8 d., 2006 [žr. 2015 m. lapkričio 4 d.].
• Savičienė, Felicija, „Šiukšliadėžėse dega Juza, o rašytojo širdyje žėrėjo kaitrūs tarybinės idilės laužai… [apie rašytoją]“, Europa, 1996, nr. 25, p. 3.
• Streikus, Arūnas, „Kitokio požiūrio į Just. Marcinkevičių teks palaukti“, Delfi.lt, 2015 m. spalio 29 d. [žiūrėta 2015 m. lapkričio 3 d.].
• Sventickas, Valentinas, „Reikalinga knyga“ | Eduardas Mieželaitis, Nereikalingas žmogus: akcentai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 151.
• Šaknys, Bernardas, „Rašytojo Baltušio nėra, tėra drg. Baltušis – Maskvos tarnas, TSKP narys: atviras laiškas J. Baltušiui“, Lietuvos aidas, 1990 birželio 13, p. 2.
• Šaltenis, Saulius, „Jūsų daug – Baltušis vienas!“, Šiaurės Atėnai, 1990, nr. 17, p. 2.
• Tamošaitis, Mindaugas, Skausmingas praregėjimas; lietuvių rašytojai Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu, Vilnius: Gimtasis žodis, 2014.
• „Vienuoliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos dešimtoji sesija“, Tiesa, 1988 lapkričio 25, p. 2–3.
• „Vienuoliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos tryliktoji sesija: diskusijos dėl pranešimo apie politinę padėtį Respublikoje“, Tiesa, 1989 rugsėjo 26, p. 3.
• Zaborskaitė, Vanda, „Kaip reaguojame?“, Tiesa, 1989 spalio 4, p. 4.

Juozas Baltušis and Eduardas Mieželaitis during the National Revival and the First Years of Lithuanian Independence

Summary. The names of Juozas Baltušis (1909–1991) and Eduardas Mieželaitis (1919–1997) are inseparable from the Soviet Lithuanian literature. The first writer is famous for his widely known writings “Gieda gaideliai,” “Parduotos vasaros,” “Su kuo valgyta druska,” “Sakmė apie Juzą,” etc. The second one published numerous poetry books and became famous in 1962 after he had received a notable Lenin’s award for the cycle of poems “Human.” Both writers were members of the Communist Party and held political office. They were the part of Soviet Lithuanian political elite. A complicated period of life to both writers came during the National Revival and the first years of Lithuanian Independence. At that time the Lithuanian society got free from the Communist regime and the political situation has changed in the country. In the context of National Revival Eduardas Mieželaitis characterized himself as “unwelcome, needless person.” Juozas Baltušis was severally criticized because he spoke out against the restoration of Lithuanian Independence.

The article aims to analyze the attitudes of Juozas Baltušis and Eduardas Mieželaitis towards the Lithuanian National Revival and the Lithuanian Independence restoration idea. The main task of this article includes the estimation of Juozas Baltušis’ actions and society’s reaction concerning his speeches and position towards the Lithuanian Independence. Furthermore, Eduardas Mieželaitis’ attitude towards the events of the late 1980’s in Lithuania is revealed. The author of the article made the conclusion that Juozas Baltušis’ critical attitude towards the Lithuanian secession from USSR in 1990 made him unpopular in the society. Juozas Baltušis’ case reminds us that writer’s political and literary activities and achievements have to be separated. Otherwise one or several reckless political actions made by the writer can condemn him and his literary work for a long time. Eduardas Mieželaitis’ self-isolation from public activities during the National Revival and the first years of Independence and his pessimistic attitude towards new political conditions were determined by the change of his living conditions. Eduardas Mieželaitis was pessimistic about the economic downturn but not about the restoration of Lithuanian Independence. He was glorified as a writer during the Soviet era and lost his popularity after Lithuania became an independent state. He was disappointed by the reality and the idea that his “weight” in the society is weakened.

Keywords: Juozas Baltušis, Eduardas Mieželaitis, Communist Party, National Revival, Sąjūdis, Lithuanian Independence, government, opposition.